Be to, norintiesiems išmokti lietuviškai kyla sunkumų rasti kokybiškų kursų, gauti mokymosi priemonių.

„Šių metų pradžioje turėjome minimaliai lėšų (lietuvių kalbos kursams – BNS) ir nepaisant to, galėjome padengti tą poreikį, kuris buvo. Poreikį mokytis išreiškė kiek daugiau nei 100 nedirbančių ukrainiečių ir kitų trečiųjų šalių piliečių“, – pirmadienį per diskusiją Seime sakė Inga Balnanosienė.

Anot jos, iš visų 23 tūkst. šiuo metu Lietuvoje dirbančių ukrainiečių poreikį mokytis lietuvių kalbos išreiškė 2,3 tūkst. žmonių.

„Visi kiti apie tai nei svarsto, nei galvoja“, – teigė vadovė.

Pasak I. Balnanosienės, didžioji dalis karo pabėgėlių mokytis lietuviškai nenori, nes jie neturi tikslo likti šalyje.

Daugėja ketinančiųjų pasilikti

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Užsieniečių integracijos grupės vadovė Laura Perevičiūtė teigė, kad vos atvykę ukrainiečiai ir baltarusiai nebūna suinteresuoti mokytis lietuviškai, nes tikisi netrukus grįžti namo.

„Pirmaisiais metais žmonės tiksi, kad kilmės valstybėje situacija normalizuosis ir jie netrukus grįš. Tai trunka nuo vienų iki trejų, ketverių metų. Dabar prasideda, kad žmonės pradeda iš naujo vertinti savo perspektyvas ir galimybes, dabar jie pakimba nežinomybės stadijoje, nes suvokia, kad galbūt tai tęstis ilgiau“, – sakė L. Perevičiūtė.

Kaip pavyzdį jis minėjo baltarusių opozicijos atstovus, atvykusius į Lietuvą po 2020 metų Aliaksandro Lukašenkos numalšintų demonstracijų.

„Realiai tik dabar jie pradeda ieškoti savo vietos Lietuvos visuomenėje ir dabar jie galėtų eiti mokytis lietuvių kalbos. Ukrainiečiai dar tikisi, kad karas baigsis, situacija normalizuosis ir jie galės grįžti namo“, – sakė SADM atstovė.

Praėjus pusei metų po karo Užimtumo tarnyba atliko apklausą į ją besikreipusių ukrainiečių, ar jie planuoja likti Lietuvoje. Tuomet apie pasilikimą galvojo maždaug 15 proc. ir dirbančių, ir nedirbančių apklaustųjų. Šių metų kovą pakartojus apklausą, jau 32 proc. ukrainiečių sakė savo ateitį siejantys su Lietuva.

Užimtumo tarnybos vadovė prognozavo, kad šis pokytis gali lemti ir didesnį susidomėjimą lietuvių kalbos kursais.

I. Balnanosienės teigimu, poreikio mokytis lietuviškai neturi mamos, auginančios vaikus ir niekur nedirbančios, bendraujančios daugiausia su savo bendruomenės nariais, pensinio amžiaus žmonės.

Kursų trūksta regionuose

Diskusijos dalyvių tvirtinimu, išreiškus norą lankyti lietuvių kalbos kursus, regionuose susiduriama su sunkumais juos rasti.

„Didžioji dalis paslaugų tiekėjų yra didžiuosiuose šalies miestuose, mažų miestelių gyventojoms, dažniausiai tai yra moterys, sunku rasti galimybę mokytis“, – tvirtino Užimtumo tarnybos vadovė.

Realiai tik dabar jie pradeda ieškoti savo vietos Lietuvos visuomenėje ir dabar jie galėtų eiti mokytis lietuvių kalbos.

Joms sudaroma galimybė mokytis nuotoliu, tačiau dauguma, 90 proc., pageidauja tai daryti gyvai lankydamos kursus.

Be to, pasak I. Balnanosienės, būtina užtikrinti kalbos mokymosi tęstinumą, nes Užimtumo tarnyba vienam žmogui tik vieną kartą gali finansuoti lietuvių kalbos kursus.

Anot jos, tokių kursų dalyviai skundėsi, kad mokoma labai primityvių dalykų, lektoriai ne visuomet turi kompetencijos lietuvių kalbą dėstyti nelietuviui.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Violeta Meiliūnaitė per diskusiją Seime pranešė, kad komisija 2021 metais parėmė 100 žmonių lietuvių kalbos mokymąsi, pernai – 200, pusė jų buvo ukrainiečiai.

Ji taip pat pripažino, kad viena didžiausių problemų – kursų prieinamumas regionuose.

„Didžioji dalis kursų yra prieinami didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, čia tikrai gali pasirinkti kas tau patogiau, o kituose miestuose žmonės turi didesnių bėdų. Todėl nuo 2021 metų pradėjome mokyti Visagine, 2023 metais Visagine sudaryta tik ukrainiečių grupė“, – sakė V. Meiliūnaitė.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad labai stinga kompleksinio požiūrio į lietuvių kalbos mokymą, nepakanka ir metodinės medžiagos, ir mokymosi priemonių, trūksta tinkamai parengtų dėstytojų.

VLKK pirmininkė informavo, kad kitų metų pirmąjį ketvirtį turėtų būti parengtas ir visiems būti pasiekiamas skaitmeninis lietuvių-ukrainiečių ir ukrainiečių-lietuvių kalbos žodynas.

Lėšų nepanaudojo

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka sakė bandęs domėti, kaip savivaldybėse vyksta ukrainiečių mokymas, paaiškėjo, kad situacija labai skirtinga.

„Vienose sakė: turime lėšų, bet ukrainiečiai nenori mokytis, kitose – nori mokytis, bet tos lėšos baigėsi“, – teigė jis.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys informavo, kad pernai Vyriausybė buvo skyrusi papildomų lėšų mokyti kalbą atsižvelgdama į savivaldybėse esantį suaugusių ukrainiečių skaičių, tačiau nemaža suma liko nepanaudota.

„Turime tokią savotišką situaciją. Deja, bet metų pabaigoje gavome nemažai nepanaudotų lėšų atgal į biudžetą. Iš 800 tūkst. eurų savivaldybės apie 300 tūkst. eurų nepanaudojo kalbos mokymui“, – sakė jis.

T. Pūčio teigimu, didžiausios sumos grįžo iš didžiųjų miestų savivaldybių.

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė, reaguodama į skundus dėl mokytojų stygiaus, tvirtino, kad tuo nereikėtų stebėtis, kai jiems už valandą darbo siūlomi tris–penkis eurai užmokesčio.

Svarstoma pratęsti moratoriumą kalbai

Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos duomenimis, 2022 metų rugsėjį–2023 metų balandį pirmos, žemiausios, kategorijos lietuvių kalbos egzaminą laikė per 15 ukrainiečių dešimtyje savivaldybių.

„Atkreipkite dėmesį, kad tik keliolika ukrainiečių per visą Lietuvą laikėsi žemiausios, pirmos, kategorijos egzaminus, apie antrą ir trečią kategoriją (žinių nėra – BNS), lyg Klaipėdoje kažkokia moteris laikė“, – sakė A. Valotka.

Anot jo, Kalbos inspekcija yra parengusi trikalbį laišką, kuriame užsieniečiai raginami mokytis lietuviškai, nurodoma, kaip tai būtų galima daryti, ir primenama apie būtinybę tai įvykdyti per 24 mėnesius.

Didžioji dalis kursų yra prieinami didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, čia tikrai gali pasirinkti kas tau patogiau, o kituose miestuose žmonės turi didesnių bėdų.

Švietimo, mokslo ir sporto bei ministerijos bei Ekonomikos ir inovacijos ministerijų atstovai per diskusiją užsiminė, kad minėtą laikotarpį svarstoma pratęsti.

T. Pūtys atkreipė dėmesį, kad šis Vyriausybės nutarime įtvirtintas dvejų metų laikotarpis, kai užsienietis gali dirbti nemokėdamas lietuviškai, skaičiuojamas kiekvienam asmeniui atskirai, priklausomai nuo to, kada jis pateko į Lietuvą ir kada pradėta taikyti laikinoji apsauga.

Pasigenda lyderystės

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė V. Leonavičienė sakė labiausiai pasigendanti lyderystės užtikrinant užsieniečiams lietuvių kalbos mokymąsi.

Ji atmetė institucijų atstovų teiginius apie užsieniečių nenorą mokytis.

„Jeigu mes atidarome registraciją ir per dvi valandas užsiregistruoja 400–500 norinčiųjų, tai yra didelis noras. Jie tikrai žino, kad turi mokytis lietuvių kalbos. Nėra tiesa, kad jie visi tikrai nori grįžti, jie nori gyventi, nori integruotis“, – sakė V. Leonavičienė.

Anot jos, centro rengiamus kursus jau lankė 4 tūkst. žmonių.

„Didžiausias skaudulys – informacijos išsimėtymas per visas institucijas“, – tvirtino universiteto atstovė.

„Kažkas kažką daro (...) medžiagos yra prirengta per akis, tik niekas nežino, kur ji yra, ji nėra sutelkta į vieną vietą. Išversta ir į ukrainiečių kalbą, yra nuotolio platformų ir su ES, ir universitetų parengtų, ji atvira, prieinama“, – kalbėjo V. Leonavičienė.

Jos duomenimis, ukrainiečiai jau negali užsiregistruoti laikyti lietuvių kalbos egzamino, nes nėra vietų. Ypač ši problema aktuali Vilniuje.

Diskusijos iniciatorė Seimo narė Dalia Asanavičiūtė teigė, kad pernai Lietuvoje gyveno 189 tūkst. užsieniečių, jie sudarė 6,67 proc. visų gyventojų.

„Jų kalbinė integracija yra mūsų uždavinys“, – sakė ji.

Triukšmą sukėlė raštas