„Kultūros ministerijos ir muziejaus darbuotojų požiūris sutapo, kad senasis pavadinimas nebeatitinka šio amžiaus vertybių, požiūrio, naujų muziejaus veiklų, giliau pristatančių gyvąją tautos istoriją ir papročius“, – pranešime spaudai cituojamas kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.

Pasak viceministro, naujasis pavadinimas, kurį išrinko patys muziejaus darbuotojai, yra glaustesnis ir tiksliau nusakantis muziejaus ekspozicijų, esamų muziejinių vertybių rinkinių ir veiklų turinį.

Naujasis muziejaus pavadinimas įsigalios jį užregistravus Juridinių asmenų registre, kultūros ministro įsakymu atitinkamai pakeisti ir muziejaus nuostatai.

Muziejus prie Rumšiškių buvo įkurtas 1966 metais, lankytojams jis atvertas 1974 metais. Pasak pranešimo, tai vienas didžiausių pagal plotą etnografijos muziejų po atviru dangumi Europoje.

Parodoje pristatomi LLBM ir Lvivo Klementijaus Šeptickio liaudies architektūros ir buities muziejaus tekstilės rinkinių eksponatai – rankšluosčiai ir Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos instituto mokslininkių ekspedicijose darytos nuotraukos.

Nuo gimimo ir mirties

Didelėje Lietuvos dalyje rankšluosčiai XIX–XX a. pirmojoje pusėje vadinti abrūsais, rečiau renčnikais, renčninkais, Mažojoje Lietuvoje marškomis, drobiniais. Tik nuo XX a. antrojo ketvirčio įsigalėjo šiais laikais naudojamas terminas „rankšluostis“.

LLBM etnologė Erika Nenartavičiūtė pasakoja, kad bene visas žmogaus gyvenimas buvo apjuostas rankšluosčiu: į rankšluostį priimdavo naujagimį, persirišęs rankšluosčiu raitelis kviesdavo į vestuves, rankšluosčiu surišdavo karstą. Rankšluosčius, kaip šventą Tėvynės reliktą, žmonės vežėsi emigruodami į Ameriką, tremiami į Sibirą.

„Rankšluosčius naudodavo ne tik praktiniais tikslais kasdieniame gyvenime, jais ir patalpas puošdavo, ir dovanodavo kaip vertingą dovaną“, – pasakoja E. Nenartavičiūtė. Rankšluosčių būta įvairių. Paprastesniais, austais iš prastesnių žaliavų, dažniausiai ruoželinio pynimo keturnyčiais, šluostėsi veidą ir rankas.

Dekoratyviais, austais iš geriausių žaliavų, sudėtingų raštų rankšluosčiais puošdavo patalpą, dovanodavo per vestuves, krikštynas, vardynas. Dekoratyvų rankšluostį duodavo šluostytis svečiui, kalėdojančiam kunigui.

Puošiant patalpą rankšluostį kabindavo į dailią rankšluostinę ant galinės ar šoninės namo sienos. Pietų ir Pietryčių Lietuvoje rankšluostinė taip pat kabinta ir kampe, po lentynėle. Rankšluosčius, kaip ir daugelį buityje naudotų audinių, audė šeimos moterys ir merginos iš savo ūkyje užaugintų, rečiau – pirktinių žaliavų. Namie užsiaugindavo ir apdirbdavo linų pluoštą, pirkdavo medvilnę.

Raštai ir technikos

Anot projekto vykdytojos Žanetos Rukuižienės, senesni paprastesnių raštų rankšluosčiai audžiami dimine keturnyte, sudėtingesni – per penkias, aštuonias, dvylika, šešiolika ir daugiau nyčių, servetine technika. Raštai labai paprasti: įvairūs langučiai, stulpeliai ar dryželiai. Vėlyvesni XIX a. pab.–XX a. pr. rankšluosčiai stebina raštų įvairumu, jų komponavimo išradingumu ir subtilumu. Pagrindiniai raštų motyvai yra geometriniai, ritmingai kartojami per visą audinį. Raštus sudaro įvairiausio dydžio langeliai ir jų kombinacijos, išilginiai ir skersiniai stulpeliai, vingučiai, rozetės, žvaigždutės ir pan.

Kai kuriose Ukrainos vietovėse jaunamartė ryte pakabindavo savo rankšluosčius vyro namuose, tokiu būdu prisijungdama prie šeimos.

„Rinktiniai rankšluosčiai paplito XX a. IV deš.“, – pasakoja doc. Eglė Kumpikaitė. Tuo metu vyravo augalinių ir gyvūninių motyvų raštai, kurie gana retai, stambiu planu buvo išdėstomi audinyje. Buvo sutinkami lelijėlių, dobilėlių, rugiagėlių ir vazonėlių motyvai, dažnai persipinantys su gyvūniniais motyvais, pavyzdžiui, gaideliais ar balandėliais, simbolizuojančiais šeimos laimę ir ramybę.

Ukrainiečių tradicijos

Ukrainiečių vestuviniai rankšluosčiai yra itin išskirtiniai. Anot projekto vykdytojos Ukrainoje Lyudmylos Herus, jie buvo naudojami beveik visuose vestuvių ceremonijos etapuose ir dažnai turėjo šiuos etapus atitinkančius pavadinimus: „Piršlybos“, „Sužadėtuvės“, „Dovanojimas“.

Piršliai buvo apjuosiami „Piršlybų“ rankšluosčiais, kaip sutikimo sutuokti ženklu, prieš vestuves rankšluosčiais buvo puošiami namai, o vestuvių duona buvo surišama rankšluosčių arba padedama ant jo. Rankšluostis pasitarnaudavo ir kaip padėkos dovana vestuvių dalyviams ir vyro artimiesiems. Kai kuriose Ukrainos vietovėse jaunamartė ryte pakabindavo savo rankšluosčius vyro namuose, tokiu būdu prisijungdama prie šeimos.

Rankšluostis interjere atliko meninę ir estetinę funkciją. Namuose rankšluosčiai buvo kabinami po ikona, virš ikonos, po langu ar virš jo. Rankšluosčio vieta interjere dažnai atsispindėdavo jo pavadinime: „bozhnyky“, „pokutni“, „kilkovi“, „zaviesy“. Interjero rankšluosčiai, kaip ir vestuviniai, pasižymi gausybe kompozicinių sprendimų.

Valstiečiams svarbios buvo ir apsauginės rankšluosčio funkcijos. Visų pirma, tai susiję su aukojimo rankšluosčiais, kuriuos iš lino kartu ausdavo visos kaimo moterys per vieną dieną, nenutrūkstamai. Šie rankšluosčiai padėjo kovoti su epidemijomis, stichinėmis nelaimėmis ir ligomis. Jie būdavo 3–6 m, o kartais iki 20 m ilgio, dažniausiai be puošybos.

Pasak L. Herus, šiuolaikinėje Ukrainos kultūroje rankšluostis įgijo etninio simbolio statusą ir iki šių dienų išlieka svarbiu šeimos ir kalendorinių ritualų atributu.

Ypatinga puošyba

Anot Olenos Nykorak, mažiausiai puošti buvo buitiniai ir virtuviniai rankšluosčiai. Kartais tik siauresni skersiniai jų kraštai būdavo puošiami smulkiomis skersinėmis juostelėmis. Apeiginiai rankšluosčiai buvo puošnesni. Rankšluosčiams, dengiantiems velykinį krepšelį arba krepšelį su daržovėmis, buvo būdinga, kad centrinė rankšluosčio dalis ir šoniniai kraštai buvo puošniausi. Dažniausi puošybos elementai buvo spalvotos juostelės ir geometrinė ornamentika, sudaryta iš tokių motyvų, kaip rombai, rozetės, kryžiai.

Anot projekto vykdytojos Tetianos Kutsyr, prabangiau dekoruoti rankšluosčiai buvo kabinami ant kabyklėlės, vadinamos „hriedka“. Šie rankšluosčiai buvo labiausiai paplitę Užkarpatėje. Buvo kabinama po kelis, o kartais ir iki dvylikos rankšluosčių. Jie buvo reikšmingas gyvenamųjų namų interjero akcentas. Šių rankšluosčių puoštas būdavo tik vienas galas, jis buvo kabinamas išorinėje pusėje. Du trečdaliai tokių rankšluosčių buvo užpildyti skersinėmis raudonos spalvos juostomis, kartais pertraukiamomis šaltesne tamsiai mėlyna ar kitokia spalva.

Taip pat gausiai puošti rankšluosčiai – skirti kabinti ant ikonų ir portretų. Jie labiausiai paplitę Volynės ir Polesės regionuose. Šie rankšluosčiai dažniausiai ilgi, net iki kelių metrų ilgio, o jų ornamentika vyravo daugiausia siauresniuose skersiniuose kraštuose. Daugelyje Polesės rankšluosčių puošyba buvo sutelkta viduryje, nors kartais juose pasitaikydavo siauresnių neraštuotų juostų. Vyraujanti spalva buvo raudona, derinama su nedideliu kiekiu juodos. Pokario laikotarpiu buvo pridedama daug kitų šiltų ir šaltų spalvų.

Kas? Paroda „Ausk, sesute, abrūsėlius“.

Kur? Lietuvos liaudies buities muziejaus parodų salėje.

Kada? Veikia iki spalio 15 d.

„Su giliu liūdesiu pranešame, jog šiandien, rugsėjo 19 d., netekome muziejininko, etninės kultūros tyrinėtojo, technikos vertybių eksperto, 2021 m. nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, humanitarinių mokslų daktaro Eligijaus Juvencijaus Morkūno (1945 – 2023). 

Lietuvos liaudies buities muziejui jis paskyrė virš 50 savo gyvenimo metų, įgijo daugiau nei 30 000 eksponatų, įrengė per 40 ekspozicijų. Jam pasiūlius į muziejų buvo atkelta dauguma miestelio bei kitų muziejuje esančių pastatų. 2023 m. vasario 16 d. už reikšmingus darbus puoselėjant Lietuvos etnografinių regionų tradicinę kultūrą, už novatoriškų muziejininkystės idėjų įgyvendinimą dr. E. J. Morkūnas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Nuoširdžiai užjaučiame žmoną Gražiną Teodorą, dukras Aistę, Šarūnę ir Radvilę, kitus artimuosius bei visą LLBM bendruomenę. Mums visiems tai didžiulė netektis“, – rašoma Lietuvos liaudies buities muziejaus feisbuko paskyroje.

Primirštos tradicijos

Jaukioje aplinkoje, lankantis iš trobos į trobą, iš gryčios į gryčią, galima susipažinti su advento tradicijomis ir papročiais, įdomiai ir turiningai praleisti advento popietę.

Daugelis senųjų advento papročių atrodo gana neįprasti, egzotiški, kai kurie – pamiršti.

Tautodailininkė iš Utenos Oteda Tumėnaitė-Bražienienė parodė, kaip buvo daromos advento laikotarpiui skirtos popierinės užuolaidėlės, kuriomis buvo puošiami langai.

„Užuolaidėlės yra tradiciniai lietuviški karpiniai su paukščių, augalų, miško žvėrių atvaizdų motyvais. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje, galima sakyti, visuose Lietuvos kaimuose buityje buvo naudojami popieriniai papuošimai – dažniausia karpiniai. Aišku, taip daryta iš biednumo, tačiau karpiniai – gana subtilūs, kuriantys jaukią aplinką. Čia atėjusius žmones pamokau, kaip iš popierinių karpinių padaryti adventines užuolaidėles. Vieną užuolaidėlę galima iškarpyti per pusvalandį, na, daugiausiai valandą. Jei šeimos ateina su vaikais, pamokau, kaip iškarpyti popierinius angeliukus – jie labai tinka eglutėms puošti, naudojami ir kaip interjerą pagyvinančios detalės“, – pasakojo viename iš adventinio miestelio namukų savo dirbtuves įrengusi tautodailininkė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Paprasta ir originalu

O. Tumėtainė-Bražieninė pabrėžė, jog adventiniai karpiniai būdavo atnaujinami kiekvienais metais.

„Žmonės anais laikais gyvendavo vienoje patalpoje su naminiais paukščiais, paršeliais, todėl popierius greitai pagelsdavo, paruduodavo“, – apie tuometinio gyvenimo kaime ypatumus pasakojo pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį, kad įvairiausiais karpiniais kaimuose buvo puošiamasi ir per kitas šventes. Pavyzdžiui, prieš Velykas karpiniais dabindavo paveiksliukų rėmus, lentynas. Neturintys balto popieriaus, naudodavo ir laikraščius.

Pasak meistrės, nors papuošalai ir nėra labai įspūdingi, tačiau kukliai, neretai ir skurdžiai gyvenusiems žmonėms padėdavo sukurti šventinę aplinką, o šiais laikais jie atrodo egzotiški, įdomūs, subtilūs ir originalūs.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Pradžia – saldaturgis

Lietuvos liaudies buities muziejaus vadovė Gita Šapranauskaitė „Kauno dienai“ papasakojo, kad Rumšiškių adventinio miestelio pirmtakas buvo 2019 metais miestelyje įkurtas saldaturgis.

„Buvo sena tradicija prieš Kalėdas pirkti tai, kas reikalinga Kūčių ir Kalėdų stalui – riešutus, prieskonius, taip pat, aišku, ir silkę bei visus kitus tradicinius produktus. Būtent tokie turgeliai ir vadindavosi saldaturgiais. Dabar mes akcentuojame ne saldaturgį, bet adventą. Suteikiame žmonėms galimybę pabūti ne prekybos centruose, kur šurmulys ir skubėjimas, bet ramybei nuteikiančioje aplinkoje. Būtent toks ir turi būti tikrasis adventas“, – sakė G. Šapranauskaitė.

Adventinis miestelis Rumšiškėse veiks šį ir kitą savaitgalį nuo 13 iki 18 val.

„Daugelis stogų dangų nebuvo keistos nuo pastatų atsiradimo muziejuje, dėl to per daugiau nei 50 metų nuo muziejaus įkūrimo daugelio statinių stogų būklė tapo avarinė arba labai bloga“, – sakė muziejus vadovė Gita Šapranauskaitė.

Anot jos, tai didelė grėsmė muziejaus tradicinės architektūros kolekcijai.

„Nendrių danga, kad ir kokia gera būtų, turi savo kritinį amžių. Būtent tas laikas ir atėjo, kai stogai susidėvėjo, kai iškilo neatidėliotina būtinybė juos perdengti“, – tvirtino direktorė.

Šiemet planuojama atnaujinti 12 stogų, tam iš valstybės biudžeto skirta 200 tūkst. eurų. Dar kiek daugiau nei 5,5 tūkst. eurų stogų tvarkybos darbams numato skirti pats muziejus.

Pernai stogams tvarkyti išleista kiek daugiau nei 503 tūkst. eurų, už šias lėšas muziejuje atnaujinti 26 pastatų-eksponatų stogai.

2019–2021 metais įvairia danga – nendrėmis, skiedromis, čerpėmis – perdengti 64 muziejaus sodybų stogai.

2023–2027 metais planuojama perdengti dar 12 pastatų stogus.

Lietuvos liaudies buities muziejaus architektūros eksponatų kolekciją sudaro 154 pastatai, atspindintys įvairių regionų etnografines sodybas.

Bendras Lietuvos liaudies buities muziejuje esančių stogų plotas prilygsta maždaug 30-imčiai futbolo aikščių.

Paveldas iš visos Lietuvos

„Jos čia todėl, kad būtent bažnyčioje joms ir vieta. Niekur kitur tokie sakralaus meno eksponatai ir negalėtų būti“, – rodydama skulptūras pasakoja muziejaus menotyrininkė ir parodos „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“ idėjos autorė Ina Dringelytė.

Vaikščiodama aplink ir pasakodama, ji tarsi pažįsta kiekvieną eksponatą asmeniškai, suvokia kiekvienos skulptūros būklę ir istoriją, pastebi kiekvieną išskirtinę detalę. Surinkti šias skulptūras į vieną vietą ir eksponuoti I.Dringelytė sugalvojo dar prieš pandemiją, tačiau tikrieji projekto įgyvendinimo darbai prasidėjo prieš metus.

Subtilu: vaikščiodama aplink ir pasakodama, I.Dringelytė tarsi pažįsta kiekvieną eksponatą asmeniškai, suvokia kiekvienos skulptūros būklę ir istoriją, pastebi kiekvieną išskirtinę detalę. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Koplyčioje sukūrimo laikotarpiais suskirstytos medinės skulptūros į parodą atkeliavo iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių. Vienas šalia kito stovintys darbai ne tik atspindi skirtingų laikotarpių stilių įtaką, bet ir parodo skirtingus autorių profesinius įgūdžius ir tai, ką vieni autoriai pasiskolino iš kitų, kaip vienas kitą sekė ar bandė atkartoti.

Parodos sumanytoja atkreipia dėmesį į tai, kad skulptūrų autoriai buvo tiek profesionalūs skulptoriai, tiek vietos meistrai, dirbę savu stiliumi. Tarp daugumos nežinomų autorių matome ir žinomų Lietuvos kūrėjų Tomo Podhaiskio, Vincento Balzukevičiaus ir Jono Danausko pavardes.

Po parodos visos skulptūros bus saugiai sugrąžintos į parapijų bažnyčias.

Pritraukia lankytojus

Eksponatai parodai atrinkti po metus trukusio tyrimo, kurio metu menotyrininkė ir jos komanda kaupė informaciją apie išlikusias Lietuvos bažnyčiose medines XVII a.–XX a. vid. Prisikėlusio Kristaus skulptūras.

I.Dringelytės teigimu, atrinkti skulptūras parodai buvo nelengva. „Mums reikėjo atrinkti meniniu ir ikonografiniu požiūriu vertingiausius kūrinius, ryškiausiai atspindinčius skirtingų laikotarpių skirtingą Prisikėlusiųjų vaizdavimą, meninės išraiškos ir plastikos įvairovę. Stengėmės atrinkti geriausiai išlikusias, kuo mažiau pažeistas, neperdažytas skulptūras, bet, deja, tokių beveik nebeliko“, – teigia ji ir džiaugiasi, kad tai padaryta būtent dabar.

„Tai leido apžvelgti ir įvertinti bendrą dabartinę, specialistų nedžiuginančią senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų būklę: išlaikiusių autentišką pirminį vaizdą Lietuvos bažnyčiose jų belikę vienetai“, – pridūrė pašnekovė.

Vieta: muziejaus miestelyje atkurtoje senojoje Sasnavos bažnyčioje eksponuojama Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Menotyrininkė pabrėžia, kad be jos komandos toks darbas būtų neįmanomas. Parodos bendraautorė – architektė Neringa Norvaišaitė, parodos ruošimo kelyje konsultavo menotyrininkė dr. Asta Giniūnienė ir istorikė, ekspertė Svetlana Poligienė. Parodą rengti padėjo muziejaus kolegos, palaikė ir rėmė muziejaus vadovybė.

Lankytojai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio užklysta į bažnyčios koplyčią apžiūrėti parodos, ji jau dabar sulaukia didelio susidomėjimo. „Žinoma, ji įdomesnė specialistams, bet, manau, sudomins ir kitus lankytojus. Padarėme trumpus, aiškius aprašymus. Kolekcija atrinkta labai atsakingai“, – sako I.Dringelytė.

Dėkinga kolegoms

Pati menotyrininkė su bažnytine daile dirbti pradėjo iš karto, kai baigė menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

„Taip tikriausiai susiklostė likimas ir mano aplinka, kad aš tuoj po baigimo pradėjau bendrauti su žmonėmis, kurie dirbo šioje srityje. Pirmoji darbovietė buvo Pažaislyje, tuomečiame M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje. Tada „Spindulio“ spaustuvės ir leidyklos tuometis vadovas Vincentas Vaičekauskas sumanė įgyvendinti didelį projektą – parengti leidinį „Senoji Žemaitija“. Šis uždavinys buvo patikėtas darbo grupei – vienai žymiausių Lietuvos dailės istorikių dr. Marijai Matušakaitei, man su kolege Alge Gyliene, jaunoms, be patirties menotyrininkėms, ir fotografams Romualdui Požerskiui ir Rymantui Penkauskui. Taip prasidėjo darbas su bendraminčiais, užburiančios ekspedicijos, kelionės, atradimų džiaugsmas“, – sako profesionalė.

Anot jos, paskui buvo darbas Kultūros paveldo inspekcijoje ir Kultūros paveldo centre, vykdant įvairias programas: Vilnijos krašto bažnyčių, Paberžės bažnytinio komplekso, Trakų bažnyčios; Kaišiadorių dekanato bažnyčių meno vertybių inventorizavimą. „Toliau dirbau su dr. M.Matušakaite. Ji buvo nuostabus žmogus. Man teko didelė laimė daug metų su ja artimai bendrauti, stebėti, kaip ji dirba, padėti jai. Tai buvo nenuilstanti mokslininkė, iš jos reikėjo mokytis pasiryžimo, disciplinos ir meilės savo darbui“, – su šypsena prisimena I.Dringelytė. Ilgametė pažintis ir draugystė su mokslininke įtvirtino ją būtent šiame menotyros kelyje.

Skulptūros čia todėl, kad būtent bažnyčioje joms ir vieta. Niekur kitur tokie sakralaus meno eksponatai ir negalėtų būti.

Savo darbo Lietuvos liaudies buities muziejuje pradžioje I.Dringelytė gavo užduotį – suformuoti muziejaus miestelyje atkurtos senosios Sasnavos bažnyčios, kurioje dabar ir vyksta Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda, interjerą. Vėliau su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P.Gudyno restauravimo centro restauratoriais buvo įgyvendinti net šeši atkurto interjero įrangos – Kryžiaus kelio stočių, dviejų altorių – restauravimo ir konservavimo projektai. Projektinė ir parodinė veikla aktyviai tęsiama ir dabar.

Save moteris apibūdina kaip praktikę: „Man labai svarbu pažinti objektus jų aplinkoje, kontekste, juos palyginti, ieškoti analogų. Ekspedicijos, paieškos, kad ir nedideli atradimai, jų paviešinimas. Man įdomu išsiaiškinti konkretaus daikto, eksponato istoriją, ja sudominti aplinkinius, gilintis į detales. Eksponato bylos, kurias rašau muziejaus interneto svetainei, dažniausiai virsta detektyvinėmis istorijomis, bet juk tai ir yra įdomu. Turiu tokią aplinką, kurioje man labai gera, kur kolegos palaiko, supranta iš pusės žodžio, jaučia ir padeda. Esu jiems dėkinga.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sugrįš į savo bažnyčias

Menotyrininkė itin džiaugiasi tuo, kad Lietuvos kultūros taryba ne tik parėmė Prisikėlusio Kristaus skulptūrų parodos parengimą, bet ir finansavo meno vertybių įsigijimo projektą, muziejui suteikdama galimybę įsigyti profesionalią, meistriškos drožybos XVIII a. vidurio Prisikėlusio Kristaus skulptūrą, kuria galima pasigėrėti parodoje. Šiuo metu ruošiamas šios skulptūros restauravimo projektas.

I.Dringelytė atkreipia dėmesį į tai, kad ši paroda yra Lietuvos liaudies buities muziejaus tiriamosios parodinės veiklos pratęsimas. 2018–2019 m. muziejuje buvo surengtos dvi parodos „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių“, kuriose pristatytos Kalėdų skulptūrinės dekoracijos. „Parodas vis dar galima pamatyti virtualiai muziejaus interneto svetainėje, – primena pašnekovė. – Ši naujoji paroda skirta svarbiausiam Velykų laikotarpiui, kurį simbolizuoja Prisikėlusio Kristaus figūra, ji eksponuojama bažnyčioje šiuo trumpuoju liturginiu periodu. Kitu metu apsilankę bažnyčiose šių skulptūrų nepamatysime, tad paroda yra puiki proga išvysti įdomiausias medines Prisikėlusio Kristaus skulptūras, surinktas vienoje vietoje.“

I.Dringelytės teigimu, po parodos visos skulptūros bus saugiai sugrąžintos į parapijų bažnyčias.

Velykų dieną negalima ilgai miegoti – galvą ilgai skaudės, tad jau nuo 10 val. muziejaus miestelyje šurmuliuos tautodailininkų dirbinių mugė, kurioje galėsite nusipirkti įvairiausių dirbinių ir gardumynų, taip pat miestelio kepyklėlėje bus kepami šventiniai meduoliai, kurių nevalia neparagauti!

Sodybose vyks Velykų stalų paroda – susipažinsite su šventinio Velykų stalo dengimo ypatumais, indais ir šventiniais patiekalais, apie kuriuos įdomiai papasakos Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojos.

Muziejuje vyks daugybė pramogų ir edukacijų visai šeimai, tarp kurių margučių milžinų ridenimo rungtis, velykinis krepšinis ir paštas – ranka parašytas žodis visada šiltesnis!

12 val. Bažnytinio būgno gaudesys pakvies į Mišias muziejaus Švč.Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje, kurioje taip pat galėsite apžiūrėti ir Verbų parodą.

Ar žinote, kokios linksmybės vyks muziejaus sodybose? Visus drauge padainuoti ir linksmai pašokti kvies folkloro ansambliai, pasitiks lalautojų sveikinimai ir linkėjimai. O kokios Velykos be sūpuoklių? Jaunimas galės pasivaržyti, kas aukščiau išsisups.

„Visus kviesime įsitraukti į šauniausius velykinius žaidimus: kiaušinių marginimą, jų ridenimą ir lenktyniavimą nešant per raistą. Nepamirškite atsinešti ir savo velykinių kiaušinių, nes vyks gražiausio margučio konkursas!“ – ragina šventės organizatoriai ir kviečia dalyvauti edukacijose. Su amatininke, šiaudelių pynimo meistre Jurgita Treinyte bus galima sukurti velykinį šiaudinį paukštelį. Rasos Rainienės karpinių parodoje ir dirbtuvėlėje susipažinsite su karpymo subtilybėmis. Taip pat visų lauks „Margučių palėpė“ – Angelės ir Vytauto Raukčių paroda-pasakojimas apie Velykų margučius, o tie, kuriuos žavi dangaus žydrynė, galės susikurti savo aitvarą.

Kur dar, jei ne Lietuvos liaudies buities muziejuje, galima taip stipriai pajusti atbundančią pavasario gamtą ir prosenelių paliktą velykinių papročių gausybę!

Laureatą pasveikino Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė, Etninės kultūros globos tarybos nariai – Klaipėdos universiteto profesorė dr. Lina Petrošienė ir Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, kolegos, bendražygiai ir draugai.

Sveikindama laureatą D. Urbanavičienė pasidžiaugė, kad šiemet Nacionalinė J. Basanavičiaus premija įteikta kartu su Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Tokiu būdu valstybiniu lygiu pripažinta, jog etninė kultūra tokia pat svarbi kaip ir kitos kultūros bei meno sritys.

G. Šapranauskaitė sveikinimo kalboje pabrėžė, kad Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos paskyrimas dr. E. J. Morkūnui yra svarbus įvykis visai muziejininkų bendruomenei. Tai įrodymas, kad muziejininko darbas yra reikalingas ir vertinamas šiuolaikinėje visuomenėje.

G. Šapranauskaitė. / Organizatorių nuotr.

Kolegos ir bendražygiai vardino laureato nuveiktus reikšmingus darbus puoselėjant Lietuvos etnografinių regionų tradicinę kultūrą, įgyvendinant novatoriškas muziejininkystės idėjas. Ne vienas išsakė padėkas už dr. E. J. Morkūno visada noriai duodamus patarimus, pamokas ir įkvėpimą.

Nacionalinė J. Basanavičiaus premija yra reikšmingiausia ir vienintelė Lietuvos Respublikos Vyriausybės skiriama premija asmeniui ar bendrą veiklą vykdžiusiai asmenų grupei už itin svarbius nuopelnus etninės kultūros srityje. Ji buvo įsteigta 1992 m. kaip valstybinė premija, o nuo 2017 m. tapo nacionaline premija.

Nacionalinė J. Basanavičiaus premija 2021 metais paskirta dr. E. J. Morkūnui už reikšmingą indėlį į Lietuvos tradicinės architektūros ir amatų tyrimus, išsaugojimą, populiarinimą ir kūrybingą muziejinę veiklą puoselėjant etninės kultūros gyvybingumą.