V. P. Straižys gimė 1936 metais Utenoje, 1959 metais baigė Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą.

Dar studijuojant Vilniaus universitete pasirodė pirmieji jo moksliniai darbai apie kometų ir sidabriškųjų debesų stebėjimus.

1963 metais V. P. Straižys apgynė kandidatinę disertaciją „Daugiaspalvių fotometrinių sistemų tyrimas“. Joje pasiūlyti principai, kaip sukurti naują optimalią daugiaspalvę fotometrinę sistemą žvaigždžių temperatūroms, absoliutiniams ryškiams ir tarpžvaigždiniam parausvėjimui nustatyti.

1962–1965 metais jis kartu su Kazimieru Zdanavičiumi sukūrė septyniaspalvę fotometrinę sistemą, kuri pasaulyje žinoma kaip Vilniaus fotometrinė sistema.

1971 metais Tartu universitete V. P. Straižys apgynė daktaro disertaciją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“, 1967 metais buvo priimtas į Tarptautinę astronomų sąjungą, tapo Fizikos ir matematikos instituto, o vėliau Fizikos instituto Astrofizikos skyriaus vadovu ir dirbo šiose pareigose beveik 37 metus.

Greta darbo Fizikos ir matematikos institute V. P. Straižys ilgus metus dirbo ir neetatiniu Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos vadovu, dėstė studentams įvairius astronomijos kursus. 1973 metais V. P. Straižiui skirta LSSR valstybinė premija.

Vilniaus fotometrinė sistema ypač išpopuliarėjo, kai V. P. Straižys 1977 metais išleido monografiją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“. Jis buvo kviečiamas į šios tematikos tarptautines mokslines konferencijas, buvo daugelio jų organizacinių komitetų narys.

1978–1979 metais Vilniaus fotometrinė sistema pradėta plačiai taikyti galaktikos struktūrai, žvaigždžių spiečiams ir tarpžvaigždinei ekstinkcijai tirti įvairiose dangaus srityse, taip pat žvaigždžių metalingumui nustatyti.

1979–1985 metais V. P. Straižys buvo išrinktas Tarptautinės astronomų sąjungos Žvaigždžių klasifikacijos komisijos viceprezidentu ir prezidentu.

1982 metais išleista antroji jo monografija „Žvaigždės su metalų deficitu“.

Anot Mokslų akademijos pranešimo, Vilniaus fotometrinė sistema iki šiol yra viena labiausiai pritaikytų klasifikuoti bet kurį galaktikos lauko žvaigždžių rinkinį esant tarpžvaigždinei ekstinkcijai. Sistema taip pat leidžia klasifikuoti įvairių tipų pekuliariąsias žvaigždes.

Profesorius mokslinėje spaudoje paskelbė per 300 straipsnių, yra trijų monografijų autorius, jam vadovaujant apginta per 20 disertacijų.

1969–1990 metais V. P. Straižys vadovavo Molėtų astronomijos observatorijos ir Maidanako stebėjimų stoties Uzbekistane statybai bei teleskopų įrengimui.

2002 metais jo vardu pavadintas asteroidas 68730.

2003 metais už nuopelnus mokslui V. P. Straižys apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Karininko kryžiumi.

Prezidentas pareiškė užuojautą

Prezidentas Gitanas Nausėda išreiškė užuojautą dėl profesoriaus, astronomo Vytauto Pranciškaus Straižio mirties.

„Vytauto Pranciškaus Straižio pavyzdys rodo, kad nėra nepasiekiamų tikslų. Nuoseklus darbas ir neblėstantis susidomėjimas savo sritimi Lietuvai leido didžiuotis šio iškilaus mokslininko pasiekimais. Nuoširdi užuojauta artimiesiems“, – sakė prezidentas.

„Jūsų atkaklumas, užsispyrimas ir išskirtiniai darbai aiškiai rodo, kokie svarbūs Lietuvai mokslo srities darbuotojai, – nuo tų, kurie nagrinėja sunkiai paprastam žmogui perprantamas nanomedžiagas, iki tų, kurie rūpinasi mūsų sveikata ir analizuoja vėžio tyrimus ar įžvelgia prasmę atsigręžti į mūsų šalies istoriją, kurioje galima atrasti prasmingų pamokų ir dabarčiai“, – ceremonijoje sakė premjeras Saulius Skvernelis.

„Esame tokia maža šalis, tad labiausiai turime vertinti savo žmogiškąjį kapitalą, o jūs esate pati to kapitalo viršūnė“, – teigė Vyriausybės vadovas.

Jis taip pat pakvietė šalies mokslininkus toliau dirbti Lietuvai, garsinti jos vardą ir pažadėjo, kad Vyriausybė stengsis gerinti mokslininkų darbo sąlygas.

Premijas humanitarinių ir socialinių mokslų srityje gavo istorikas Rimvydas Petrauskas už darbų ciklą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir socialinė istorija vėlyvaisiais Viduramžiais" ir menotyrininkė Tojana Račiūnaitė už darbų ciklą „Stebuklingasis atvaizdas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje: XVII–XVIII a. bažnytinės dailės tyrimai".

Fizinių mokslų srityje apdovanotas Audrius Dubietis, Mangirdas Malinauskas ir Mikas Vengris už darbų ciklą „Intensyvios lazerio spinduliuotės sąveika su medžiaga: nuo fundamentinių tyrimų iki naujų technologijų“.

Taip pat premija šioje srityje įvertinti Kęstutis Kubilius ir Jonas Šiaulys už darbų ciklą „Stochastinių diferencialinių lygčių ir draudimo modelių analizė“.

Biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityje premiją gavo Giedriaus Barausko, Antano Gulbino ir Žilvino Dambrausko darbų ciklas „Kasos uždegiminių ir navikinių ligų molekulinių mechanizmų tyrimai, diagnostikos ir gydymo metodų optimizavimas“. Kita premija šioje kategorijoje skirta Vidmantui Staniui, Tadeušui Šikšnianui, Daliai Gelvonauskienei ir Audriui Sasnauskui už eksperimentinės plėtros darbų ciklą „Genetiniai ir biotechnologiniai tyrimai sodo augalų veislėms kurti“.

Technologijos mokslų srityje mokslo premija skirta Rimantui Gudaičiui, Šarūnui Meškiniui, Sigitui Tamulevičiui ir Tomui Tamulevičiui už darbų ciklą „Mikro/nanostruktūros ir nanomedžiagos jutikliams, fotonikai ir energijos generavimui“.

Į septynias Lietuvos mokslo premijas šiemet pretendavo 26 darbai.

Lietuvos mokslo premijos skiriamos kasmet už Lietuvai reikšmingus fundamentinius ir taikomuosius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbus. Šiais apdovanojimais siekiama sudaryti sąlygas plėtoti mokslą ir skatinti produktyviai dirbančius mokslininkus.

Gauti premijas gali būti siūlomi ir užsienyje atlikti bei paskelbti darbai, svarbūs Lietuvos istorijai, kultūrai ir ūkiui.

Kasmet skiriamos ne daugiau kaip septynios Lietuvos mokslo premijos humanitarinių ir socialinių mokslų, fizinių mokslų, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų ir technologijos mokslų srityse.

Lietuvos mokslo premijai gali būti siūlomi ne anksčiau nei per pastaruosius 15 metų atlikti darbai, kuriuose išnagrinėta aktuali mokslo problema ir kurių tyrimų rezultatai įnešė svarų indėlį į mokslą, iš esmės paskatino tolesnę mokslo krypties raidą ar labai prisidėjo prie šalies konkurencingumo didinimo kuriant, diegiant naujausias technologijas.

Darbai turi būti paskelbti Lietuvos ar užsienio spaudoje ne vėliau kaip prieš metus iki dokumentų pateikimo premijų komisijai.

Viena premija siekia daugiau nei 30 tūkst. eurų, ją gali dalintis keli mokslininkai.

Dienraštis pakalbino vieną iš mokslininkų, kodėl jų konsultacijų nereikia. Vienam Lietuvos universitetui vadovavęs visuomenėje gerbiamas žmogus, nuoširdžiai papasakojo, ką mano apie politikus. Tačiau po keleto dienų jis paprašė niekuo gyvu neminėti pavardės, nes jo darbovietei "gali būti užsiundyta Valstybės kontrolė". 30 nepriklausomybės metų, tačiau santykiai tarp valdžios ir Lietuvos žmonių dar nepasikeitė – baimė liko iki šiol.

Redakcija nusprendė pokalbį vis dėlto spausdinti, nesvarbu, kad ir nepasirašytą habilituoto mokslų daktaro profesoriaus. Visuomenė turi teisę žinoti, ką iš tiesų apie tai, kodėl mūsų gyvenimas toks, koks yra, o ne kitoks.

– Akademikai – šviesiausi šalies protai. Ar politikai klausia jų nuomonės? Ar išgirsta ją?

– Sunkiai. Politikų priimami sprendimai turi būti pagrįsti kažkokiais įrodymais, faktais. Bet politika yra toks dalykas, kad daugelis jų yra populistiniai, paremti nepagrįstais pažadais, emocijomis, interesais ar dar kažkuo. Ir tai daugelio šalių, ne tik Lietuvos problema. Ir Estijos, ir Latvijos, ir Šveicarijos ar Vokietijos, kad ir kokią paimtume, visos akademijos bando įtikinti politikus, kad jų sprendimai turėtų būti teisingi ir geri.

Patariamoji funkcija Lietuvos mokslų akademijos statute įtvirtinta pačioje Nepriklausomybės pradžioje, kai akademija transformavosi iš sovietinio modelio į vakarietišką. Esame akademija personalijų, iškiliausių savo srities mokslininkų, kurie turi 40 ir daugiau metų patirtį. Galima drąsiai sakyti, kad tai Lietuvos smegenų bankas.

– Nei premjeras, nei valdančiosios partijos lyderis nėra mokslų daktarai. Bet patarimų iš smegenų banko jiems nereikia, valstybės valdymas paremtas vien tik politikavimu. Kaip vertintumėte tokį stilių?

– Atrodo gana įdomiai.

Rengiant įstatymus Seime kartais sulaukiame prašymo išsakyti savo nuomonę, bet dažniau – patys kišame trigrašį. Gavę įstatymo akto ar nutarimo projektą surenkame akademikus, kurie tuos dalykus išmano, jie parašo atsiliepimą. Dažnai išsako gana kritišką nuomonę.

Vienas iš pavyzdžių – mūsų sumanioji specializacija. ES pasakė, kad kiekviena šalis turi pasirinkti vieną specializaciją, kurioje ji yra stipriausia, ir toliau ją stiprinti – palaikyti tos srities mokslą, taikomuosius tyrimus, kurie galų gale duos produktus, stiprins ekonomiką. Pasirodo, mes esame stiprūs visur – pasirinkome 23 kryptis. Na, negali jų būti net tiek! Mokslų akademijoje 2014 m. buvo atliktos studijos, pateikti įvertinimai, kuriose srityje esame stiprūs, kuriose – ne. Bet į tai nebuvo atsižvelgta, nesulaukėme jokio atsakymo. Padarytas populistinis sprendimas – pamaloninti visus. Tokie dalykai akivaizdžiai prieštarauja sveikam protui.

– Politikai ilgiau renkasi kostiumą ar suknelę, negu diskutuoja su mokslininkais?

– Estijoje kiekvienas ministras turi patarėją mokslo klausimais. Lietuvoje to nėra, tad daugelyje ministerijų supratimo apie mokslą nėra jokio. Tas labai blogai.

Mokslas, pirmiausia valstybės mokslo institutai turi spręsti valstybei aktualius uždavinius. Tačiau tų uždavinių suformuluoti nėra kam. Ir mes atsiduriame užburtame rate. Institutai daro savo mokslą, jis yra geras, tai rodo ir publikacijos, ir patentai, ir visa kita, tačiau valstybė daugeliu atvejų nesugeba išnaudoti jų potencialo.

– Kodėl protas taip menkinamas?

– Mokslininkai yra tokie žmonės, kurie kartais viešai pasako skaudžią tiesą. Kai kam tai, matyt, labai nepatinka.

– Bijoma išgirsti, kad karalius nuogas?

– Būna ir taip.

– Gal yra ir teigiamų pavyzdžių, kai mokslininkai buvo išgirsti?

– Pernai buvo priimtas Inovacijų įstatymas. Pradinį variantą akademija labai kritikavo. Mūsų pastangomis pavyko jį padaryti ne tokį blogą.

Yra daug procesų, kurie dar nesibaigę. Tarkime, dabar ruošiama 2020–2030 m. nacionalinė pažangos programa. Akademija yra prisidėjusi prie to, kad mokslas bei studijos būtų įtrauktas į ją kaip vienas iš prioritetinių valstybės uždavinių. Argumentas buvo labai paprastas. Kai programa buvo svarstoma Vyriausybėje, paprašiau pakelti rankas tų, kurie neturi aukštojo mokslo diplomo. Kilo juokas. Taigi tie, kurie su diplomais, valdo valstybę, vadinasi, mums reikia kokybiško mokslo.

– Tai suveikė?

– Su politikais reikia šnekėti ne aukštomis materijomis, o paprastais žodžiais. Juk jeigu pradėsi kalbėti apie kognityvinės valorizacijos edukacinės paradigmos naratyvą, sakys, kad esi durnas.

– Kol kas ugdymo srityje jokios pažangos nėra. Koncentruojamasi ne į tai, kokį žmogų užauginti, o ties trūkstamų specialistų ruošimu. Ar būtent tokio ugdymo – pagal verslo formuluojamą užsakymą – valstybei šiandien labiausiai reikia?

Mokslas yra labai brangus dalykas. Bet ta šalis, kuri į jį neinvestuoja, pasmerkta žlugti.

– Tai amžina diskusija. Nuolat klausiama, kodėl dauguma renkasi socialinius, o ne fizinius, technologinius mokslus, nors trūksta informatikų, inžinierių, kitų šių sričių specialistų. Visa bėda – vidurinis išsilavinimas.

Mūsų vidurinis mokslas per 30 metų visiškai nusivažiavo. PISA, TIMSS tyrimai, vertinantys 12–14 metų vaikų sukauptas žinias bei įvairiapusius gebėjimus, reikalingus visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, rodo, kad lietuvių tiek rašymas ir skaitymas, tiek matematika ir fizika yra žemiau vidurkio. Ar tai reiškia, kad esame kvailesni už pasaulio vidurkį? Tikrai ne. Problema ta, kad mūsų vidurinio mokslo programos visiškai nusivažiavusios, supaprastintos iki negalėjimo. Vidurinio mokslo reforma, turėjusi humanizuoti mokyklą, nuėjo ne tuo keliu – ji mokyklą ne humanizavo, o supaprastino.

Mokytis yra pats sunkiausias darbas. Mūsų vaikai, ką sako ir Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, nebemoka mokytis, nebemoka dirbti. O kai nemoka dirbti, iš kur tos žinios ateis?

Šiųmečiai abiturientai verkia dėl matematikos egzamino, kad jis sunkus ir sudėtingas. Bet pažiūrėkime, kokie yra Vokietijos abitūros matematikos egzaminai. O ten tai uždaviniai! Vokiečių mokymo sistema priverčia mokytis, laikyti abitūrai ten tikrai reikia žinių. Ir vokietukai, ir lietuvaičiai baigia mokyklas, stoja į universitetus. Tačiau jei padarytume eksperimentą – duotume mūsiškiams laikyti vokiečių matematikos egzaminą, – bijau, kad skaičiai būtų tragiški.

Kodėl vaikai išeina iš mokyklos beraščiai? Nes lietuvių kalbos programa yra taip supaprastinta, kad jie nei skaito, nei rašo, o per egzaminus duodamos tokios temos kaip šiųmetė "Ar kvaileliai būtinai kvaili?" Nusivažiavusi ne vien lietuvių kalba. Matematikos pamokų skaičius sumažintas, fizikos – sumažintas...

– Bet mokslo metai pratęsti.

– Pratęsti mokslo metus ir nekeisti programų – irgi nesąmonė. Kas iš to?

Jeigu per visus mokslo metus vyksta normalus darbas, tegul vaikas atostogauja tuos tris mėnesius, nieko jam neatsitiks. Jeigu programos nekeičiamos, tegul jis ir 15 mėnesių vaikšto į mokyklą, vis viena nieko neišmoks. Daroma visiškai ne iš to galo. O kai neturime vidurinio mokslo, kaip galime mokyti universitete?

Kitas dalykas, universitetai konkuruoja globaliu mastu, o ne, tarkime, Vilniaus universitetas su Vytauto Didžiojo ar Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Pasaulis didelis ir atviras, ir visi universitetai konkuruoja dėl geresnių studentų. Lietuvoje šią kovą – galime tai drąsiai įvardinti – pralaimime. Geriausi mūsų mokiniai važiuoja studijuoti į Angliją, Ameriką, Vokietiją, Švediją. Ir tai yra labai blogai, nes paskui jie negrįžta.

– Švietimas – valstybės ateities pagrindas. Kodėl taip ilgai nesugebame jo sukurti?

– Kokių mokslo daktarų Lietuvoje turime daugiausia? Ogi edukologijos. Bėda ta, kad mūsų edukologai ginasi disertacijas parašydami porą straipsnelių vietinėje spaudoje. Patys leidžia, patys recenzuoja, patys publikuoja. Yra keli rimti specialistai, bet visame tame edukologijos liūne prapuola. Todėl ir sprendimai dėl vidurinio mokslo buvo labai prasti, nulėmę dabartinę apgailėtiną situaciją, kai visur esame žemiau vidurkio.

Buvo atliktas MOSTA lyginamasis vertinimas, mokslo sritims skiriant balus nuo nulio iki penkių. 5 – išskirtinis tarptautiniu mastu, 4 – stiprus tarptautiniu mastu, 3 – stiprus nacionaliniu mastu, 2 – silpnas nacionaliniu mastu, 1 – silpnas visiškai, 0 – mokslo nėra. Mūsų edukologija įvertinta tarp vieneto ir dvejeto. Taigi mes turime gvardiją edukologų, kurie yra edukologai tik savame kieme. Kaip astronomas Šmukštaras, kuris tik savo kaime buvo didelis astronomas.

– Ne tik dėl edukologijos, bet ir dėl ekonomikos srities reikia susimąstyti. Minėjote, kad akademijai du kartus nepavyko rasti ekonomisto, kuris tenkintų akademijos nariui keliamus reikalavimus. Iš kur tų specialistų gauti?

– Reikia daryti tą patį, ką darė tarpukario tuometė valdžia. 1918 m. Lietuvoje universiteto nebuvo. Kur studijavo Balys Sruoga? Miunchene. Filologai, fizikai, chemikai, matematikai buvo siunčiami į geriausius Europos universitetus, ten jie apsigindavo disertacijas, grįždavo į Lietuvą ir kūrė savo mokyklas. Tai vienintelis kelias ir šiandien. Nes savo sultyse neišvirsi.

– Kaip šiandien jaučiasi mokslininkai?

– Tikrai prastai. Vienintelė investicija, kurios sulaukė Lietuvos mokslas, – praėjusių struktūrinių fondų etape iškilę slėniai. Per tą laiką į mokslą iš viso įdėta 600 mln. eurų. Neseniai buvo atvykę Anglijos universitetų atstovai. Vienas iš jų – Stratklaido universitetas – per metus į vieną fakultetą investuoja milijardą svarų. Ir tai ne Oksfordas ar Kembridžas, tai universitetas, kuris net nepakliūva į Anglijos dvidešimtuką.

Lietuvoje už mokslo rodiklius institutams ir universitetams per metus skiriama 150 mln. eurų. Kalbant sporto terminais, yra Madrido "Real", kurios kiekvienas futbolininkas kainuoja po 20–30 mln. eurų, ir yra Klaipėdos "Atlanta", jos visos kaina yra 200 tūkst. eurų. Tai mūsų politikai nori, kad mes išeitumėme ir nugalėtume "Real".

Mokslas yra labai brangus dalykas. Bet ta šalis, kuri į jį neinvestuoja, pasmerkta žlugti. Ir štai dabar kyla klausimas: kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Ar ten mokslas stiprus, kur ekonomika stipri, ar ekonomika stipri, nes ten mokslas stiprus? Aš esu linkęs prie tos minties, kad pirmiau eina mokslas.

Esant stipriam mokslui, atsiranda naujų produktų, kurių niekas kitas nesukūrė. Tu pirmas juos sugalvoji ir gali pardavinėti visam pasauliui. Tada įmonės tampa turtingos, galingos, o per jas – ir ekonomika.

Penktadienį skelbiami rinkimai naujos organizacijos narių vietoms užimti, informavo LMA.

Anot pranešimo, į Jaunąją akademiją turėtų patekti ne vyresni nei 40-ies metų mokslininkai, „pasiekę reikšmingų mokslo rezultatų ir aktyvūs profesinėje veikloje“, įgiję daktaro laipsnį ne daugiau kaip prieš 10 metų.

Pirmieji dešimt narių turėtų paaiškėti lapkričio pabaigoje, įvertinus gautas paraiškas – galutinai suformuoti LMAJA ketinama per ketverius metus, kasmet išrenkant po dešimt naujų narių. Narių kadencijos bus ribojamos iki ketverių metų.

Tikimasi, kad Jaunoji akademija sudarys palankesnes sąlygas kūrybinei bei organizacinei veiklai plėtoti.

Pasaulyje veikia 34 jaunosios akademijos ir 14 jaunųjų mokslininkų asociacijų, jas jungia Pasaulio jaunoji akademija.

Kaip pranešė Lietuvos mokslų akademija, buvęs Vilniaus universiteto rektorius J. Banys į šias pareigas ketverių metų kadencijai išrinktas antradienį LMA narių visuotiniame susirinkime.

Nuo 2009 metų iki šiol Lietuvos mokslų akademijos prezidento pareigas ėjo biochemikas profesorius habil. dr. Valdemaras Razumas.

LMA vienija žymiausius Lietuvos ir savo veikla su Lietuva susijusius mokslininkus. Ji yra nepriklausoma institucijų ekspertė ir patarėja mokslo bei studijų, kultūros, socialinės raidos, ūkio, gamtosaugos, sveikatos apsaugos, technologijų ir kitais klausimais.

Akademija pagal statutą gali turėti 120 tikrųjų narių, renkamų atviro konkurso būdu. Narių emeritų ir užsienio narių skaičius neribojamas.

Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse premijos skirtos Daliai Emilijai Dilytei-Staškevičienei už darbų ciklą „Kristijono Donelaičio tyrimai“ bei Dariui Staliūnui už darbų ciklą „Rusijos tautinė politika ir tarpetniniai santykiai XIX a. Lietuvoje“.

Fizinių mokslų srityje apdovanoti Darius Abramavičius už darbų ciklą „Dvimatės koherentinės spektroskopijos teorija – kelias į kvantinės dinaminės tomografijos pažinimą“ bei Valdemaras Razumas ir Gintaras Valinčius už darbų ciklą „2D- ir 3D-struktūrų biopanašios savitvarkės sistemos: sintezė, savybių tyrimai ir praktinis pritaikymas“.

Biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityse premija skirta Algirdui Augustaičiui už darbų ciklą „Aplinkos veiksnių kompleksiško poveikio miškų būklei ir produktyvumui dėsningumai globalios kaitos sąlygomis“.

Technologijos mokslų srityje premijos laureatais tapo Rymantas Jonas Kažys ir Liudas Mažeika už darbų ciklą „Ultragarsinės matavimo, stebėsenos ir diagnostikos technologijos ekstremalioms sąlygoms“.

Žinomi ir pasaulyje

Pasak Lietuvos mokslo premijų komisijos pirmininko prof. Jūro Banio, pagrindinis premijas gavusių darbų išskirtinumas – jų tarptautiškumas.

„Jie išsiskiria tuo, kad yra palikę pėdsaką ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio moksle. Jie cituojami, žinomi, jie vertinami ne tik, liaudiškai kalbant, mūsų kieme, mūsų kaime, bet ir plačiau“, – BNS sakė J. Banys.

Šiemet paskirtos ne visos septynios galimos, o šešios premijos. Pasak J. Banio, Lietuvos mokslininkai yra aukšto lygio, tačiau būna geresnių metų, būna ir tokių, kai aukščiausius kriterijus atitinkančių darbų patiekiama mažiau.

„Paskirtos šešios premijos vietoje galimų septynių. Mūsų mokslininkai yra geri, tačiau darbai praeina keletą filtrų, ir, matyti, metai iš metų, būna geresnių metų, būna blogesnių metų. Analogiją pasakyčiau, kaip Lietuva yra krepšinio šalis, visi žaidžia krepšinį, ir lietuvių jaunimo rinktinė vienais metas būna labai stipri, kitais metais silpnesnė, bet žiūrint į bendrą lygį tikrai, manau, (lygis) yra labai aukštas“, – sakė J. Banys.

Lietuvos mokslo premijos skiriamos kasmet už Lietuvai reikšmingus fundamentinius ir taikomuosius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbus. Šiemet į Lietuvos mokslo premijas pretendavo 24 darbai, pranešė LMA.

Kasmet skiriamos ne daugiau kaip septynios Lietuvos mokslo premijos humanitarinių ir socialinių mokslų, fizinių mokslų, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų ir technologijos mokslų srityse.

Lietuvos mokslo premijai gali būti siūlomi ne anksčiau nei per pastaruosius 15 metų atlikti darbai, kuriuose išnagrinėta aktuali mokslo problema ir kurių tyrimų rezultatai įnešė svarų indėlį į mokslą, iš esmės paskatino tolesnę mokslo krypties raidą, labai prisidėjo prie šalies konkurencingumo didinimo kuriant ir diegiant naujausias technologijas. Darbai turi būti paskelbti Lietuvos ar užsienio spaudoje ne vėliau kaip prieš metus iki dokumentų premijai gauti pateikimo komisijai.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kuriuose anonimiški pašnekovai kritikuoja Lietuvos mokslų akademiją (LMA) užsiimant netgi antimoksline veikla.

LMA prezidentas prof. Valdemaras Razumas atsako į kaltinimus ir pasakoja, kuo šiandieninė Akademija skiriasi nuo sovietinių laikų, kai vykdė „mokslo ministerijos“ funkcijas.

– Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kuriuose anoniminiai pašnekovai abejoja Lietuvos mokslų akademijos kompetencija kai kuriose veiklos srityse. Su kuo tai gali būti susiję?

– Iš tiesų, man žinomos bent trys publikacijos, kuriose kritikuojama LMA veikla. Ypatingai mokslo populiarinimo srityje. Pirmoji pasirodė „Lietuvos ryte“, kitos dvi – interneto svetainėje tiesos.lt ir „Kauno dienoje“. Kaltinimai iš esmės analogiški. Teigiama, kad LMA mokslo populiarinimo projekte, kuris finansuojamas ES struktūrinių fondų lėšomis, leidžiamos užsienio autorių knygos yra antimokslinės. Tokios anoniminių asmenų mintys kelia nuostabą, nes nesunku įsitikinti, jog šių knygų autoriai yra visame pasaulyje pripažinti mokslininkai bei mokslo populiarintojai. Jų knygos išverstos į dešimtis kalbų, leidžiamos milijoniniais tiražais. Pakanka paminėti Jeremy Rifkiną – knygos „Trečioji pramonės revoliucija“ autorių. Tai žmogus, kurio idėjomis naudojasi Europos Sąjungos vastybės ir Kinija, planuodamos savo ekonominę plėtrą ateityje. J. Rifkinas buvo Prancūzijos prezidento N. Sarkozy ir Vokietijos kanclerės A. Merkel patarėjas. Galima spėti, kad tokius išpuolius organizuoja Lietuvai priešiškos jėgos arba tiesiog nestabilios psichikos asmenys.

– Turbūt geriausias atsakas tokioms publikacijoms – išsamesnis visuomenės supažindinimas su LMA veikla. Juk per 25-erius atkurtos Nepriklausomybės metus Jūsų vadovaujama organizacija pasikeitė iš esmės?

– Iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pagal Sovietų Sąjungos modelį LMA buvo tarsi mokslo ministerija, valdžiusi didžiąją dalį mokslo institutų. Ji atliko centrinės valdžios funkciją reguliuoti mokslinius tyrimus Lietuvoje. Tuos tyrimus, kurie nebuvo atliekami aukštosiose mokyklose.

1991 metais priėmus naująjį Mokslo ir studijų įstatymą, LMA tapo vakarietiško tipo akademija, kuriai teko ieškoti naujų veiklos krypčių. Lietuvoje atsirado tokios institucijos kaip Valstybinis mokslo ir studijų fondas (dabar – Valstybinis studijų fondas), Lietuvos mokslo taryba, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, konkursiniu būdu ėmusios finansuoti mokslą. Kita vertus, Akademija kurį laiką buvo puolama kaip sovietinis reliktas. Turėčiau priminti, jog net sovietiniais laikais toks odiozinis veikėjas, kaip laikraščio „Tiesa“ vyr. redaktorius, vėliau žurnalo „Komunistas“ vyr. redaktorius G. Zimanas, kuris buvo proteguojamas tapti LMA nariu, taip ir nebuvo juo išrinktas. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Akademinės laisvės supratimas LMA buvo stiprus ir anuo metu.

Šiuo metu akademija jau yra atradusi svarbias veiklos sritis ir nekonkuruoja su kitomis mokslą finansuojančiomis institucijomis. Tarp tokių naujų svarbių funkcijų – mokslo populiarinimo politikos Lietuvoje formavimas ir vykdymas, veiklų koordinavimas. Įgyvendinant tokius projektus, LMA bendradarbiauja su dešimčia partnerių, įskaitant universitetus, mokslinių tyrimų institutus ir pan.

– Kokios funkcijos yra būdingos vakarietiško tipo akademijoms?

– Man atrodo, kad svarbiausia misija, įrašyta mūsų bei daugelio vakarietiškų akademijų statutuose – pasitelkus savo narius ir partnerius ugdyti visuomenės kritinį mokslinį mąstymą. Mokslinį požiūrį į tai, kas vyksta šalyje ir visuomenėje. Būtent to ir trūksta minėtuose išpuoliuose prieš Akademijos veiklą. Matyti akivaizdus nesugebėjimas analizuoti tekstų, suprasti, apie ką yra kalbama. Suprantama, jeigu tai užsakytos publikacijos, tuomet neverta nė kalbėti apie kritišką mąstymą.

Galiu pateikti vieną charakteringą pavyzdį iš LMA veiklos. Kuomet kilo didžiulė priešprieša tarp dalies visuomenės ir valdžios institucijų dėl skalūninių dujų žvalgybos Lietuvoje, LR Seimas labai teisingai nusprendė pasinaudoti LMA narių potencialu ir objektyviu mokslo požiūriu. LMA pateikė Seimui išvadas dėl skalūninių dujų žvalgybos, galimo jų poveikio aplinkai bei žmogaus sveikatai, sėkmingai atlikusi savo funkciją, kritiškai ir įvairiapusiškai įvertinusi situaciją.

– Tai yra antroji svarbi LMA veiklos sritis – ekspertinė funkcija. Tačiau turbūt tuo LMA veikla neapsiriboja?

– Akademija itin daug dėmesio skiria ir jaunųjų mokslininkų skatinimui, nes tai svarbu Lietuvai. Mes labai atsiliekame pagal mokslininkų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, lyginant su Europos Sąjunga. Norint priartėti prie ES27 šalių vidurkio, daktaro laipsnį įgyjančių asmenų skaičių 1000-iui šalies gyventojų reikėtų padidinti 47 proc. (Inovacijų sąjungos švieslentė 2014; angl. Innovation Union Scoreboard 2014). Pavyzdžiui, Estijoje šį rodiklį iki ES27 šalių vidurkio reikėtų padidinti tik 24 proc.

Akademija turi ir daugiau įsipareigojimų, kurie mums yra malonūs. Kasmet teikiame premijas dešimčiai jaunųjų mokslininkų, penkiolikai aukštųjų mokyklų studentų, atliekančių mokslinius tyrimus. Akademija yra įsteigusi ir penkiolika stipendijų jauniesiems mokslininkams, kurie kasmet atrenkami konkurso būdu. Tai skatina juos tęsti mokslininko karjerą.

– Dar viena vis labiau matoma sritis – bendradarbiavimas su Lietuvos savivaldybėmis. Kuo siekiama šia veikla?

– Vienas iš tikslų – kad apie Lietuvos mokslininkų pasiekimus ir valstybės strateginius siekius sužinotų ir įvairių šalies regionų gyventojai. LMA yra sudariusi bendradarbiavimo sutartis su septyniomis savivaldybėmis. Pavyzdžiui, 2014 m. įvyko LMA dienos Anykščių rajono, Druskininkų, Ignalinos rajono, Klaipėdos miesto savivaldybėse. Vilniuje, akademijoje vyko Šilutės rajono ir Panevėžio miesto savivaldybių dienos. Vilniuje savivaldybių moksleiviams akademija organizuoja ekskursijas į aukštųjų technologijų įmones, mokslines bibliotekas, mokslo ir studijų institucijas.

Naujausias pavyzdys – dvišalio bendradarbiavimo sutarties pagrindu Klaipėdos miesto savivaldybės užsakyta studija „Baltijos jūros krantų erozijos problemų analizė ir sprendimo būdai“, kurioje LMA nariai, pasitelkę kolegas iš Klaipėdos universiteto, analizuoja įvairius pajūrio krantotvarkos klausimais. Studijoje pateiktos rekomendacijos dėl uosto gilinimo perspektyvų, dėl krantų priežiūros technologijų.

Kitas pavyzdys. Panevėžio regione daug investuoja Norvegijos verslininkai. Jie norėjo sužinoti apie Lietuvos mokslo vystymosi kryptis ir verslo galimybes dalyvauti šiame procese. Todėl prieš kurį laiką Panevėžio miesto savivaldybė kreipėsi į akademiją su prašymu plačiau papasakoti apie Lietuvos mokslo potencialą Europos Sąjungos kontekste, valstybės prioritetus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityse, ką aš ir padariau gausiai susirinkusioje Norvegijos investuotojų auditorijoje.

– Kiek žinoma, yra nemažai projektų, vykdomų LR Švietimo ir mokslo ministerijos pavedimu?

– Ir su ankstesnės sudėties ministerija, kuomet jai vadovavo Gintaras Steponavičius, ir su ministro Dainiaus Pavalkio komanda akademijai darbuotis sekasi labai sklandžiai. Ministro G. Steponavičiaus laikais mums buvo patikėta keletas naujų funkcijų. Pavyzdžiui, ministerija pasiūlė akademijai koordinuoti Lietuvoje mokslo populiarinimo projektą, vertinti ir koordinuoti periodinių mokslo leidinių leidybą. Pastarajame projekte akademija bendradarbiauja su keturiolika partnerių. Tai projektai, vykdomi valstybės projektų planavimo būdu.

LMA dalyvavo ir keliuose struktūrinių fondų finansuojamų projektų konkursuose. Šiuo metu vykdomi trys projektai su „Nemuno“, „Santaros“ slėnių asociacijomis, Fizinių ir technologijos mokslų centru. Jų pagrindinis tikslas – asociacijų, mokslo ir studijų institucijų ir akademijos kompetencijų stiprinimas. Dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė ir ministras D. Pavalkis labai aiškiai suvokia šių projektų tęstinumo svarbą 2014–2020 metų ES struktūrinės paramos periodu. Smagu, kad perimamumas, pasikeitus ministerijos vadovybei, išliko. Su visais akademijos vykdytais ir vykdomais projektais ir jų rezultatais galima išsamiai susipažinti mūsų internetinėje svetainėje http://lma.lt.

– Įdomu, kaip šiais laikais tampama akademiku? Kaip užtikrinama, kad jais tampa autoritetingiausi mokslo ir meno atstovai? Juk akademiku buvo ir šviesios atminties poetas Justinas Marcinkevičius.

– Pagal akademijos statutą, kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, akademijoje gali būti iki 120 tikrųjų narių. Šiuo metu jų yra 108. Taigi, yra 12 vakansijų. Tačiau mes neskubame skelbti eilinių rinkimų. Anksčiau LMA Statute buvo nurodyta, kad rinkimai į LMA narius organizuojami ne rečiau kaip treji metai. Priėmus naująjį Statutą, tokio nurodymo neliko. Akademijos nariai ir mokslų skyriai nuolat analizuoja Lietuvos mokslo potencialą. Jeigu matome, kad kurioje nors srityje atsirado tinkamų kandidatų, organizuojami rinkimai. Jeigu pastebime aktyvų žmogų, gerą mokslininką, kviečiame jį dalyvauti konkurse tapti akademijos nariu.

Lietuvos mokslų akademija stengiasi reikalavimų kandidatams kartelę kelti kuo aukščiau. Pavyzdžiui, kandidatas į LMA narius privalo būti išleidęs monografiją. Kitas svarbus rodiklis – kad jis būtų sukūręs savo srities mokyklą ir turėtų ratą mokinių, tęsiančių jo darbus. Labai svarbus ir mokslininko tarptautinis pripažinimas. Nors kai kas kritikuoja įvairius citavimo rodiklius, tačiau moksle kol kas nėra sugalvota aiškesnių mokslininko pripažinimo užsienyje vertinimo rodiklių.

Komisija iš 6 000 darbų išrinko 33 gražiausių ir originaliausių dailyraščių autorius, kurie kovo 6 d. varžysis penktojo Nacionalinio Vinco Kudirkos dailyraščio konkurso „Rašom!“ finale. Lietuvos mokslų akademijoje vyksiančiame renginyje ne tik susirungs gražiausio rašto atstovai, bet ir bus surengtos dvi parodos: išskirtinių, prabangių plunksnakočių „Parker“ bei tautinės tematikos kaklaraiščių. Jas aplankyti galės visi norintys.

Daugiausiai į „Rašom!“ finalą pateko Vilniaus gyventojų – net 4. Iš Elektrėnų į finalą atvyks 3 dailyraščių autorės, o iš Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Radviliškio ir Šiaulių – po 2. Po 1 dalyvį į finalą pateko iš Akmenės, Grigiškių, Ignalinos, Kėdainių, Kupiškio, Mažeikių, Palangos, Rokiškio ir Varėnos miestų, bei Kaišiadorių, Kelmės, Kretingos, Molėtų, Šakių, Telšių ir Vilniaus rajonų. Visą finalo dalyvių sąrašą galima rasti tinklapyje http://rasom.lt/konkursai/rasom-2015/

Dailyraščio konkurso finalas vyks kovo 6 d. Lietuvos mokslų akademijoje. Renginį ves Juozas Šalkauskas, kuris pristatys ir savo tautinės tematikos kaklaraiščių kolekciją. J. Šalkauskas turi sukaupęs daugiau nei 1 000 įvairių kaklaraiščių. Dailyraščio finale bus eksponuojama išskirtinių plunksnakočių „Parker“ kolekcija, kurioje yra ir iš gryno aukso Karalienei Elžbietai II pagamintas parkeris.

Kaip teigia konkursą organizuojančios bendrovės „Biuro pasaulis“ direktorius Artūras Tuminas, iš viso konkursui šiemet buvo atsiųsta beveik 6 000 dailyraščių. Kaip ir kiekvienais metais, aktyviausiai konkurse dalyvavo mažiausieji – 3–6 klasių moksleiviai, kurie atsiuntė beveik pusę konkurso darbų. Kitos amžiaus grupės – 7–12 klasių moksleivių – darbų buvo daugiau kaip 1 700, o likę – suaugusiųjų.

Visi konkurso finalininkai bus apdovanoti rašymo priemonėmis „Parker“, įvairiomis knygomis, saldumynais ir kitais prizais. Kiekvienos grupės nugalėtojai ir originaliausio darbo autorius bus apdovanoti 4 kvietimais į bendrovės „Tallink“ organizuojamą kruizą Ryga–Stokholmas–Ryga. Į Rygą juos nuveš „Lux Express“ autobusai. Antrųjų vietų nugalėtojai laimės „Prestigio“ planšetinius kompiuterius, o trečiųjų bus apdovanoti ausinėmis.

Konkursą organizuoja Lietuvių kalbos instituto Lituanistikos židinys, bendrovė „Biuro pasaulis“ bei Iniciatyvinė pedagogų grupė. „Rašom!“ – jau penktą kartą vykstantis nacionalinis konkursas, kurį inicijuoja ir organizuoja raštinės, biuro ir kompiuterinės technikos bei mokyklos reikmenų prekybos bendrovė „Biuro pasaulis“. Įmonė taip pat rengia Nacionalinį vaikų dailės darbų konkursą „Piešiam!“, organizuoja ir aktyviai dalyvauja parodoje „Moderni mokykla“, vykdo aktyvią socialinę veiklą.

Ketvirtadienį Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, iškilmingai įteiktos Lietuvos mokslo premijos.

Šiais metais skirtos septynios premijos humanitarinių ir socialinių, fizinių, biomedicinos, žemės ūkio ir technologijos mokslų srityse, pranešė Švietimo ir mokslo ministerija.

Lietuvos mokslo premijos teikiamos už reikšmingus fundamentinius ir taikomuosius bei eksperimentinės plėtros darbus.

Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse mokslo premijos skirtos Viktorijai Daujotytei-Pakerienei už darbų ciklą „Fenomenologiniai lietuvių literatūros tyrimai (1998–2012)“ bei Arūnui Sverdiolui už darbų ciklą „Hermeneutinė kultūros filosofija (2002–2012)“.

Fizinių mokslų srities premijas pelnė Pavelas Bogdanovičius, Gediminas Gaigalas ir Alicija Kupliauskienė už darbų ciklą „Atomo teorijos metodų plėtra ir taikymai (1998–2012)“ bei Eugenijus Butkus ir Sigitas Tumkevičius už darbų ciklą „Naujų karbociklinių ir heterociklinių organinių medžiagų sintezės metodų kūrimas, struktūros, savybių tyrimai ir taikymas (1998–2012)“.

Biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityse pripažinimo sulaukė Aurelija Žvirblienė už darbų ciklą „Naujų antikūnų kūrimas, tyrimai ir taikymas imunodiagnostikai (1998–2012)“.

Apdovanojimą taip pat pelnė taikomosios mokslinės veiklos darbas – Algimanto Petro Matusevičiaus, Antano Stankevičiaus, Arūnas Rupšio ir Vytauto Špakausko darbų ciklas „Veterinarinių preparatų kūrimas, jų ikiklinikinis-klinikinis ištyrimas ir gamybos įteisinimas“.

Technologijos mokslų srityje apdovanotas Gintaris Kaklauskas už darbų ciklą „Inovatyvūs armuoto betono kompozito fizikinio modeliavimo būdai ir jų taikymas skaitiniuose projektavimo metoduose (1998–2012)“.

Lietuvos mokslo premijas įsteigė Vyriausybė, jas konkurso būdu skiria Lietuvos mokslo premijų komisija. Premijos dydis – 101 tūkst. 400 litų.

Į Lietuvos mokslo premijas gali pretenduoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje aktyviai dirbantys mokslininkai. Šiemet premijų konkursui iš viso buvo pasiūlyta 27 mokslo darbų.

Lietuvos mokslų akademija paruoštame trumpame mokslo populiarinimo vaizdo reportaže „Akmens amžiaus smegenys informacijos amžiuje“ pasakojama, kodėl informacijos pertekliaus amžiuje žmogaus smegenų darbas remiasi senais principais, kai kada primena demokratiją ir kaip neuronai pasidalina gaunamas užduotis, rašo portalas delfi.lt. 

Beveik 15 metų Vilniaus universiteto mokslininkų dr. Aido Alaburdos ir dr. Osvaldo Rukšėno vykdyti nervų sistemos veiklos ir patologijos mechanizmų tyrimai buvo įvertinti 2012 metais jiems paskyrus Lietuvos mokslo premiją už pasiekimus biomedicinos mokslų srityje.

Neuronų tyrimai suteikia naujų žinių apie, atrodytų, kasdienį mūsų smegenų darbą. Pavyzdžiui, santykinai neseniai pradėtas nagrinėti ryšys tarp smegenų ir virškinimo sistemų veiklos.

Vaizdo reportaže mokslininkai pasakoja, kaip veikia ir kaip tiriama neuronų veikla – pavyzdžiui, kaip ir kodėl skirtingus signalus siunčiančių neuronų „diskusijose gimsta tiesa“, kodėl kai kurie neuronai „nusileidžia“ daugumos nuomonei. Arba kaip tyrimai leido patvirtinti, jog vienu metu dirbant du darbus (pavyzdžiui, vairuojant ir kalbant telefonu) suminis smegenų darbas išlieka tas pats, smegenys tuos pačius neuronus paskirsto tuo pačiu metu daromoms veikloms.