Lukiškių aikštėje ir jos prieigose bus įrengtos dvi scenos muzikos ir teatro pasirodymams, erdvė šokio spektakliui, iš LMTA Centrinių rūmų balkono sklis elektroninė muzika, greta esančioje Aukų g. bus rodomi trumpametražiai filmai, o Gedimino prospekte prie Akademijos – garso ir vaizdo instaliacijos. „Menų aikštėje“ susivienys įvairių kartų LMTA studentų pajėgos! Alumnai prisimins smagius studijų laikus, o šventės svečiai galės tapti ypatingos meno vienijamų žmonių bendrystės dalimi ir patirti jų kibirkščiuojantį kūrybiškumą.

„Menų aikštėje“ išskirtinius pasirodymus surengs visi trys LMTA fakultetai – Muzikos, Teatro ir kino bei Klaipėdos. Šventės pradžią didžiojoje scenoje paskelbs LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų orkestro bei LMTA varinių pučiamųjų orkestro „Brass LT“ pasirodymas (vadovai prof. Robertas Beinaris, doc. Egidijus Ališauskas, doc. Rimvydas Savickas, Remigijus Vilys, Linas Rupšlaukis). Į sceną lips ir žymus tenoras, LMTA alumnas Rafailas Karpis. Su charizmatiškąja operos soliste Ieva Prudnikovaite muzikuos LMTA akordeonų orkestras (vadovai prof. Raimondas Sviackevičius, Tadas Motiečius), gros akordeonų trio „UnSeen“, o pasirodymą papuoš tango šokėjai doc. Brigita Rodriguez ir Carlos Rodriguez. Su LMTA liaudies instrumentų orkestru (vadovai doc. Aistė Bružaitė, doc. E. Ališauskas) dainuos sopranas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, LMTA profesorė Asta Krikščiūnaitė. Žiūrovams staigmena turėtų tapti LMTA Styginių instrumentų katedros Violončelių orkestras (vad. prof. Rimantas Armonas) – vienoje scenoje susiburs per 30 violončelininkų!

„Menų aikštėje“ publika taip pat išvys LMTA Dainavimo katedros Operos studijos solistus (dirigentas doc. Martynas Staškus, režisierė doc. Jūratė Sodytė-Bradauskienė), Vaidybos ir režisūros katedros studentus (vadovai prof.  Viktorija Kuodytė, prof. Darius Meškauskas), Klaipėdos fakulteto vaidybos studijų diplomantus (vadovai prof. Valentinas Masalskis, doc. Nijolė Sinkevičiūtė-Kriūnienė). Scenoje dainuojamosios poezijos kerus paskleis LMTA alumnai, aktoriai Gediminas Storpirštis, Darius Miniotas, Jonas Krivickas. Su kolegomis, „Keistuolių teatro“ aktoriais Ilona Balsyte ir Dariumi Auželiu, pasirodys LMTA profesorius Aidas Giniotis.

Specialiai įrengtoje šokio erdvėje LMTA Šokio ir judesio katedra rodys spektaklį „Wreck – list of extinct species“ (choreografas Pietro Marullo, kompozitorius Jean Noël Boissé, prodiuseris „Be kompanijos“). Vakarop didžiojoje scenoje tikrą vakarėlį užkurs džiazo grupės „Quark Effect“ ir „SynthEtika“.

Tarp didžiųjų kolektyvų pasirodymų įsiterps mažojoje scenoje muzikuojantys DJ Iggy Shaolin, perkusininkas Lukas Budzinauskas bei iš Centrinių rūmų balkono savo elektroninę kūrybą skleisiantys Migluma & Vecera, Robotic Folk, El Chico Fuendre ir Maria Paskevic. Kino erdvėje (Aukų g. greta LMTA Centrinių rūmų) nuo 16 iki 23 val. LMTA Kino ir televizijos katedra, šiais metais švenčianti savo įkūrimo 30-metį, rodys trumpametražius filmus, o Gedimino prospekte (nuo J. Tumo-Vaižganto iki Vasario 16-osios g.) vyks LMTA alumnų garso ir vaizdo instaliacijos.

LMTA savo istoriją skaičiuoja nuo 1933 m., kai tuometinėje Lietuvos sostinėje buvo įsteigta Kauno konservatorija. Teatras pradėtas dėstyti 1952 m. Vilniuje, kinas – 1993 m., šokis – nuo 1998-ųjų. Šiandien studijos vyksta ne tik sostinėje, bet ir uostamiestyje: 1975–1997 m. veikę Klaipėdos fakultetai į LMTA glėbį sugrįžo 2018 m. kaip Klaipėdos fakultetas. LMTA 90-mečiui skirti šventiniai renginiai vyksta visus metus.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos gimtadienio šventė „Menų aikštė“ – birželio 3 d., šeštadienį, nuo 16 iki 23 val. Lukiškių aikštėje, Vilniuje. Daugiau informacijos www.lmta.lt.  

– Kompozitorius, Londono karališkosios muzikos akademijos magistras (diplomas su pagyrimu!), šiuolaikinės klasikinės muzikos kritikas, Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas, o nuo šių mokslų metų – ir LMTA dėstytojas asistentas. Kaip viską suspėji ir kuri sritis pačiam pati artimiausia, mieliausia?

– Ačiū, Giedre, už skambų forte! Gal kiek per garsiai pasakyta, vis dėlto labiausiai jaučiuosi esąs kompozitoriumi. Diplomai atgula į stalčių ir didesnės reikšmės jiems neteikiu. Žinoma, malonu, kai kūriniai įvertinami, atsiranda dialogas. Organizuojant koncertus tekdavo šiek tiek užsiimti vadyba, o dirbant su atlikėjais – prisiimti ir šiokį tokį pedagogo vaidmenį, tad tokia migracija tarp, pavadinkime, žanrų tikriausiai ir nulėmė dabartinę mano veiklos panoramą. Tačiau idealiomis aplinkybėmis norėčiau užsiimti vien kūrybine veikla.

– Ketverius metus praleidai Anglijoje. Kokių pirmų kartų teko patirti išvykus?

– Jungtinėje Karalystėje atsidūriau iš jaunatviško avantiūrizmo. Pradėjęs studijas profesoriaus Ričardo Kabelio klasėje, perstojau į antrą kursą Londono karališkojoje muzikos akademijoje ir viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis – naujas miestas, nauji žmonės, nauja kalbos erdvė. Ketverius studijų metus praleidau fantastiškai talentingų muzikų ir bendraminčių rate, kuris, galima sakyti, ir suformavo mane. Kone kas vakarą lankydavausi koncertuose, spektakliuose, parodose, su bičiuliais kartu leisdavome laiką, diskutuodavome. Dėstytojai taip pat buvo labiau kolegos nei didaktikai. Todėl be primestos valios galėjau formuoti savo estetinius kriterijus.

– Tik baigęs studijas ir sugrįžęs iš Londono pradėjai LMTA dėstyti aranžuotės discipliną, Kompozicijos katedroje turi keletą specialybės studentų. Kas tau, kaip dėstytojui, yra svarbiausia?

– Esu dar šviežias dėstytojas – studentai yra kone mano bendraamžiai. Kalbant apie kūrybos ir aranžavimo mokymą, manau, kad to išmokyti apskritai neįmanoma. Galima nubrėžti gaires, supažindinti su technikomis, tačiau išmokyti – ne. Tai turi tapti gyvenimo būdu. Paskaitų metu vengiu primesti savo poziciją ir palieku erdvės studentams patiems atsirinkti tai, kas aktualu. Supažindinti su pačiais įvairiausiais aranžuotės praktikos kontekstais, pradedant ankstyvosiomis epochomis ir baigiant postmodernizmu – koliažo, pastišo pavyzdžiais. Inicijavau kūrybines dirbtuves, kurių metu atlikėjai gyvai atlieka studentų kūrinius. Tai būtina praktika, kurios Lietuvoje vis dar stinga.

– Ar visuomet svajojai tapti dėstytoju?

– Tiesą sakant, apie pedagogo duoną niekada negalvojau. Ieškodamas savo kelio gana ilgai klaidžiojau. Šešiolikos apsisprendžiau, kad kursiu muziką. Ir dabar vis dar esu ieškojimų kelyje, neturiu vienareikšmių atsakymų, tačiau laikausi nuostatos, kad atvirumas ir dalijimasis patirtimi plečia tiek studentų, tiek dėstytojų patirties spektrą.

Kristupas Bubnelis. / I. Maldžiūno nuotr.

– Apskritai galima pasakyti, kad kurti muziką tolygu reikšti jausmus garsais. Rašymas, kalbėjimas apie ją – jau minčių dėliojimas žodžiais. Kuo tau svarbios, artimos abi šios komunikavimo sistemos ir kokį jų pagrindinį skirtumą įvardytum? Kuria jų – muzika ar žodžiu – vis dėlto lengviau reikšti savo mintis?

– Fiziologas Ivanas Pavlovas atrado, kad žmogaus elgsena yra nulemta refleksų, kuriuos įgyjame kartodami ir atpažindami simbolius. Muzikoje taip pat esama simbolių, jie padeda nusakyti stilius, žanrus, – atsiranda kultūrinių reikšmių. Šios reikšmės pasitelkiamos kaip simboliniai orientyrai, padedantys ideologiškai suklasifikuoti ir įtvirtinti reiškinius. Šiuolaikinio meno, jei kalbame apie radikalias jo formas, uždavinys yra tuos orientyrus kvestionuoti. Opozicija par exellence. Grįžtant prie muzikos ir komunikacijos santykio, kūrybos proceso metu šių klausimų stengiuosi nekelti, pasitikiu klausytoju. Tai, kas anapus garso, – nebe mano teritorija. Tai kultūros kritikos laukas, o jame mane domina dialogo galimybė, suskliaudžianti kasdienybės reiškinius ir leidžianti juos analizuoti estetinėmis, sociologinėmis, politinėmis ar kitomis kategorijomis. Apibendrinčiau taip: mąstau žodžiais, kuriu garsais.

– Dar vienas muzikos ir žodžio dermės variantas skleidžiasi suteikiant kūriniams pavadinimus. Man taviškiai labai patinka – jie apgalvoti, taiklūs, papildantys muzikinę kompoziciją ir sykiu tarsi suteikiantys jai apčiuopiamą, įvardijamą reikšmę ar bent šios galimybę. Ar išties tam skiri daug dėmesio? Gal pavadinimai ant sukurtų kompozicijų nutupia savaime, daug apie tai nemąstant?

– Atrodo, Osvaldas Balakauskas yra pasakęs, kad muzika prasideda ir baigiasi ne nuo natų viršelio, ne nuo pavadinimo, o pirma ir paskutine gaida. Pritarčiau šiai minčiai, tik pridurčiau, kad tarp teksto ir garso vis dėlto esama akustinės giminystės. Kompozitoriui pavadinimas yra tarytum abstrakcija ar idėja, kuri ištinka skaitant literatūrą, žiūrint kino filmą ar paprasčiausiai stebint ramiai vakaro saulėje raibuliuojantį vandenį. Kita vertus, tai nulemia ir asmeninės patirties padiktuotos asociacijos. Turiu užrašų knygelę, kurioje pasižymiu tokius poetinius įvaizdžius, žodines jų nuotrupas, vėliau ieškau jų analogijų skambesio pavidalais. Rašant muziką būna įvairiai: pirminį impulsą kartais sukelia poetinė idėja, kitais atvejais ji ištinka ir paties kūrybos proceso įkarštyje ar net jam pasibaigus.

– Jei nebūtum pasukęs muziko keliu, kaip manai, kur gyvenimas būtų tave nuvedęs?

– Vaikystėje labai mėgau piešti, visai neblogai sekėsi. Nemažai laiko praleisdavau ir prie knygų, tad, jei ne muzika, tikriausiai būčiau pasirinkęs literatūrą, nes iki šiol turiu potraukį rašytiniam žodžiui, tekstams. Dažnai net jaučiu kaltę, kad laiką leidžiu ne prie partitūros, o skaitydamas.

– Praėjo nemažai laiko, kai debiutavai kaip kompozitorius. Ar pameni patį pirmą savo  kūrinį?

– Paprastai dar mokykloje pradedama rašyti instrumentui, kuriuo grojama. Taip nutiko ir man, nors fortepijonu pradėjau groti santykinai vėlai. Dvylikos metų ėmiau rašyti trumpas daineles, o pirmąjį kamerinį kūrinį – fortepijoninę siuitą – parašiau šešiolikos. Baigdamas konservatoriją nacionaliniame moksleivių kūrinių konkurse pelniau prizinę vietą. Na, o tikrasis kūrybinis debiutas įvyko dvidešimties, prieš penkerius metus, kai laimėjau Lietuvos kompozitorių sąjungos inicijuotą naujų kūrinių fortepijonui solo konkursą.

– Esi sukūręs daug išskirtinių šiuolaikinių kompozicijų: fortepijonui, perkusijai, styginiams, kameriniams ansambliams, orkestrui, chorui... Ar dar gali suskaičiuoti visas? Kokiam instrumentui ar jų sudėčiai kurti lengviausia? Gal tave labiausiai įkvepia sudėtingos užduotys ir noras kiekvieną sykį mesti iššūkį?

– Apie kūrinių išskirtinumą gal vis dėlto nuspręs kritikai ir laiko distancija, tačiau tikra tiesa, kad sudėčių įvairovė žadina vaizduotę ir diktuoja kūrybos strategijas. Nesu iš tų kompozitorių, kurie rašo tik natas. Man svarbi instrumento fizika, atlikėjo somatika, psichologija. Šiuo metu esu sukūręs virš 30 kūrinių įvairioms sudėtims, daugiausia – kamerinės muzikos. Didžioji dalis jau nuskambėjo, kiti laukia naujų redakcijų ar premjerų. Pastaruoju metu daug laiko praleidau prie styginių instrumentų, kuriems nemažai esu rašęs ir anksčiau. 2019 m. Klaipėdos kameriniam orkestrui sukūriau kūrinį „Tankėjanti šviesa“, kuriame greta styginių įsipina valtornų kvartetas, du fortepijonai ir arfa. Ši kompozicija tapo atspirties tašku kitiems kūriniams, tarp kurių ir styginių kvartetas „…ad infinitum...“, šiemet netikėtai nuskynęs laurus tarptautiniame Eduardo Balsio jaunųjų kompozitorių konkurse. Vėliau įgyvendinome labai gražų projektą su talentingais stygininkais, Loros Kmieliauskaitės ir Arno Kmieliausko ansambliu „Twenty Fingers Duo“, ir Lietuvos muzikos informacijos centru, kurio vaisius pristatėme visai neseniai, gruodžio mėnesį. Tai skaitmeninis albumas ir natos, audiovizualinis klipas. Dirbti su tokia kūrybine komanda buvo vienas malonumas.

Pastaruoju metu, ypač pandemijos akivaizdoje, vėl teko priminti sau, kad pastebėti ar išgirsti mažus dalykus yra reikšmingiau, nei imtis kokių nors didingų užmojų. Skruzdėlė, nešanti šapelį, irgi savaip didinga, tik reikia tai pastebėti

– Gal gali trumpai papasakoti, koks tas šiuolaikinio kūrinio rašymo, jo kūrimo procesas. Kaip parašyta kompozicija virsta atliekamu, salėje klausomu kūriniu?

– Kadaise įsiminiau vaizdingą britų kompozitoriaus Harrisono Birtwistle‘o pasakymą, kad komponavimas yra tarytum pavadėliu vedžiojamas augintinis. Pavadėlis – protas, uoslė – intuicija. Kūrybos procesas pirminėje stadijoje gali būti labai chaotiškas, tarsi tamsoje mėginant apčiuopti daiktų paviršius. Vėliau imi atpažinti tų daiktų kontūrus, ima ryškėti forma, struktūra. Dar vienas dėmuo – terminas, iki kurio kūrinys turi būti sukurtas. Tikriausiai ne vienas kūrėjas yra nusvilęs, kai ne laiku atidavė partitūrą, tačiau juk būna atvejų, kai medžiaga fermentuojasi nepaisant aplinkybių ir negali pasikliauti pro forma sprendimais. Kalbant apie šiuolaikinę muziką, kiekvieną sykį tenka išrasti naują kalbą. Garsines idėjas galima perteikti tūkstančiais pavidalų, iliustruoti gausybe notografinių sprendimų. Juos paprastai nulemia praktiniai kriterijai. Vėliau vyksta repeticijos – ilgas ir neretai varginantis darbas.

– Jeigu reikėtų išsirinkti, kurią vieną savo kurtą kompoziciją rekomenduotum paklausyti?

– Styginių kvartetą „...ad infinitum...“ Tai vienas tų retų atvejų, kai pavyksta atrasti dermę tarp poezijos ir ratio.

– Koks klausytojas esi pats? Ir kaip klausaisi, kaip vertini kitų atliekamą savo sukurtą muziką? Ar viskas privalo būti atlikta griežtai pagal partitūrą, o gal priešingai – atlikėjus skatini improvizuoti?

– Yra tokie lietuvių kalbos žodžiai: „klausyti“ ir „girdėti“. Pastarasis tarsi nereikalauja pastangos, o klausymas yra valinga veikla, reikalaujanti koncentracijos. Sakome – „įsiklausyti“. Klausymas turi ir tam tikrą kultūrinės patirties sluoksnį. Priklausomai (koks paradoksalus žodis!) nuo to, kokioje aplinkoje augame, koks tos aplinkos santykis su garsu, susiformuoja ir mūsų klausymosi įgūdžiai. Kai Londone mokiau vaikus fortepijono pagrindų, leidau paklausyti keletą graikų kompozitoriaus ir architekto Iannio Xenakio kūrinių įrašų – neįtikima, tačiau jie klausė nepaprastai atidžiai, labai natūraliai. Vadinasi, daugeliu atveju mūsų klausymosi įpročiai yra nulemti aplinkos. Pats, be abejo, esu atidus klausytojas. Tai, kas užrašyta partitūroje, yra ne be reikalo ir turi būti atlikta taip, kaip parašyta. Žinoma, neretai atlikėjams palieku ir mažiau apibrėžtų padalų, kur tam tikros charakteristikos gali būti atliekamos atsitiktine tvarka.

– Kokie buvo (ar tebėra) didžiausią įtaką tavo muzikiniam keliui darę dėstytojai, kompozitoriai, kritikai, atlikėjai? O gal tave labiausiai motyvuoja kitų sričių profesionalai?

– Kad ir ką sakytume, žengiant pirmuosius žingsnius svarbiais palydovais tampa autoritetai. Mano atveju tai buvo žmonės, davę postūmį tam tikroms kūrybos užuomazgoms. Studijuojant Londone didelę įtaką padarė danų kompozitorius Hansas Abrahamsenas. Jį laikau svarbiu savo muzikinio mąstymo raidos dėmeniu. Taip pat, kaip minėjau, daug laiko skiriu literatūrai, skaitydamas analizuoju, kaip skirtingi autoriai konstruoja naratyvą, kaip jungiamos detalės ir pan. Tai labai gimininga muzikos komponavimui. Esu dėkingas profesoriams, kurie mokė Lietuvoje, – Teisučiui Makačinui, Ričardui Kabeliui ir Ryčiui Mažuliui.

Kristupas Bubnelis. / I. Maldžiūno nuotr.

DEBIUTANTO ANKETA

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

– Kartais tas judėjimas pirmyn gali būti apgaulingas. Pastaruoju metu, ypač pandemijos akivaizdoje, vėl teko priminti sau, kad pastebėti ar išgirsti mažus dalykus yra reikšmingiau, nei imtis kokių nors didingų užmojų. Skruzdėlė, nešanti šapelį, irgi savaip didinga, tik reikia tai pastebėti. 

– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, tiesiog darbas ar dar kas nors?

– Manyčiau, atskaitos taškas, turintis ne vien privačią, bet ir viešą reikšmę.

– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Nesu azartiškas iš prigimties, tad tokių ambicijų neturiu. Veikiau matau save kaip amatininką, retsykiais paraštėse pasižymintį vieną kitą įdomesnį dalyką. Tai darau nesuinteresuotai, pavyzdžiui, poetinėmis formomis.

– Ko palinkėtum tam, kuris nori, bet nedrįsta žengti to pirmojo žingsnio?

– Žengti!

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjęs kurti, o vėliau ir dėstyti, kokio ėjimo tikėjaisi iš kito žaidėjo (klausytojų, atlikėjų, kritikų, mamos, gyvenimo, draugų, o gal savęs paties)?

– Įdomu, kad paminėjai šachmatus, nes šioje sporto šakoje yra vadinamosios šachmatų kompozicijos. Neretai sakoma, kad muzika ir šachmatai – giminingos sferos. Sergejus Prokofjevas, beje, buvo labai patyręs žaidėjas. Kūryboje taip pat reikia išsyk numatyti kelis ėjimus į priekį. Tačiau žaidžiant šachmatais yra dar vienas svarbus elementas – žaidimo grožis. Idealiu laikyčiau žaidimą dėl grožio, o ne pergalės.

Trečiadienį Ministrų kabineto sprendimu MRU perduoti 43 įvairūs objektai, įvertinti per 10 mln. eurų. Tarp jų – modernizmo architektūros stiliaus dviejų tarpukario Kauno burmistrų namai, esantys Kaune, Putvinskio gatvėje, MRU pastatas ir bendrabutis Valakupių gatvėje Vilniuje ir kiti objektai.

LMTA perduotos sostinėje, Vilniaus ir Tilto gatvių sankirtoje, esančios patalpos, įvertintos apie 8,12 mln. eurų.

MRU už gautus pinigus Vilniuje numato rekonstruoti ir modernizuoti Studijų bei mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų infrastruktūrą, įrengti patalpas Vaikų ir jaunimo dienos centrui, archyvui, dokumentų skaitmenizavimui. Taip pat žadama atnaujinti bibliotekos, startuolių ir kūrybinių dirbtuvių, maitinimo paslaugų, studijas aptarnaujančio personalo patalpas, erdves, skirtas akademiniam ir administraciniam personalui.

Taip pat sostinėje, universiteto centrinių rūmų komplekse, numatyta atnaujinti sporto kompleksą, įrengti pastatus „profesinėms kompetencijoms ugdyti, sveikai ir fiziškai aktyviai gyvensenai puoselėti“.

Kaune numatyta atnaujinti Studijų bei mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų, akademinio personalo patalpas.

LMTA, pardavusi turtą aukcione, ketina pinigus investuoti į šiuo metu jau pradėtą statyti studijų miestelį Vilniuje, Olandų gatvėje – Teatro ir kino fakulteto pastatą bei mažąjį salių bloką.

LMTA nurodo, kad iš viso pirmuoju etapu numatyta pastatyti tris pagrindinius pastatus: Teatro ir kino fakultetą su mažuoju salių bloku ir Muzikos fakultetą, o neturint užsitikrinus pakankamo finansavimo Muzikos fakultetas išskirtas į atskirą poetapį.

Teatro ir kino fakultetą bei Mažasis salių bloką planuojamą baigti 2023 metais.

Antruoju etapu, kurio įgyvendinimas atidėtas iki 2030-ųjų, atsirastų biblioteka, teorinis-administracinis blokas, didysis salių blokas, studentų bendrabutis, būtų renovuota bei pritaikyta kamerinės muzikos koncertams sklype stovinti koplytėlė.

Ši idėja gimė 2021 m. pavasarį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir netrukus sulaukė ne tik žymių Čiurlionio kūrybos tyrinėtojų prof. Vytauto Landsbergio, prof. Dariaus Kučinsko ir kitų idėjinės paramos, bet ir Kultūros ministerijos paramos parengiamiesiems darbams.

Buvo sudaryta darbo grupė iš Lietuvos ir užsienio muzikos tyrėjų, tarp jų – ir muzikologų, dirbančių leidybos srityje. Darbo grupės nariai: prof. habil. dr. Gražina Daunoravičienė (LMTA), prof. dr. Darius Kučinskas (Kauno technologijos universitetas), doc. dr. Audra Versekėnaitė (LMTA), dr. mag. art. Charris Efthimiou (Graco muzikos ir scenos menų universitetas, Austrija) ir Živilė Tamaševičienė (LMTA). Šie muzikologai ir dalyvaus diskusijoje gruodžio 14 d. Įžangos žodį tars LMTA rektorė doc. dr. Judita Žukienė.

Diskusijoje darbo grupės nariai pristatys geruosius muzikinės leidybinės praktikos aspektus, muzikos kūrinių kritinio leidimo ypatumus, Čiurlionio muzikinės kūrybos kritinio leidimo koncepciją, numatytą leidinio tomų sandarą, numeraciją, diskutuos Čiurlionio kūrinių žanrų skirstymo klausimais, aptars periodizacijos aspektus, pristatys kūrinio (ne)išbaigtumo koncepcijas ir pan.

Visus, besidominčius Čiurlionio kūryba, čiurlionistika, muzikos kūrinių leidybos aspektais nuoširdžiai kviečiame į renginį ir raginame aktyviai dalyvauti ir diskutuoti.

„Visa Čiurlionio muzika“: kritinio leidimo koncepcijos pristatymas-diskusija – gruodžio 14 d. 16 val. LMTA Juozo Karoso salėje (Gedimino pr. 42, Vilnius). Įėjimas laisvas (su galimybių pasais).

Savo penkerių metų LMTA vizijos ir veiklos gairėse J. Žukienė akcentavo bendruomenės telkimo svarbą, siekį įtvirtinti LMTA kaip patrauklios tarptautinės aukštosios menų mokyklos ir regioninės lyderės reikšmę, studijų kokybės stiprinimą, bendradarbiavimo su socialiniais partneriais intensyvinimą.

LMTA rektoriaus konkurse taip pat dalyvavo džiazo pianistas profesorius Artūras Anusauskas. J. Žukienė pakeis dvi kadencijas LMTA vadovavusį pianistą profesorių Zbignevą Ibelgauptą.

J. Žukienė 1997 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją. 2001 m. apgynė daktaro disertaciją „Nespecifinės muzikos prasmės“. Nuo 2001 m. – Muzikos istorijos katedros dėstytoja, nuo 2006 m. – docentė. 2005–2011 m. buvo Muzikos istorijos katedros vedėja, 2011 m. tapo LMTA mokslo prorektore. Taip pat 1998–2003 m. su pertraukomis dirbo Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto moksline redaktore.

J. Žukienė taip pat dėstė ir stažavosi Latvijos J. Vytuolo muzikos akademijoje, Belgrado menų universitete, Karališkoje Danijos muzikos akademijoje, Norvegijos muzikos akademijoje Osle, Romos Santa Cecilia muzikos konservatorijoje, Orfėjaus institute Gente, Karališkoje Antverpeno konservatorijoje.

Mokslinių interesų kryptys – Lietuvos muzikos istorija, muzikos estetika, meninių tyrimų metodologija, muzikos edukologija. J. Žukienė yra paskelbusi mokslo straipsnių, knygų skyrių, mokslo populiarinimo publikacijų, vykdžiusi mokslo projektus, dalyvavusi įvairių darbo grupių ir komisijų darbe.

Turtinga istorija

– Profesoriau, daug metų teko vadovauti KU Klaipėdos Menų fakultetams, patirti atsiskyrimo ir perėjimo kiton aukštojon institucijon peripetijas. Kaip vertintumėte šį žingsnį?

– Kaip žinome, fakultetas daug kartų keitė savo priklausomybę – buvome Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetas, Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetas, Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos muzikos ir teatro pedagogikos institutas, Klaipėdos universiteto Menų fakultetas (Menų akademija) ir pagaliau – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas. Reikia pasakyti, kad visi šie pasikeitimai savotiškai buvo įdomūs įvairiomis prasmėmis. Man teko garbė pradėti dirbti, kai 1975 m. ŠPI Klaipėdos fakultetas buvo įjungtas į Lietuvos valstybinės konservatorijos sudėtį ir vietoje vieno fakulteto įkurti du (Kultūros ir Pedagogikos) Klaipėdos fakultetai. Tada ir prasidėjo fakultetų didysis formavimosi etapas. Buvo steigiamos naujos katedros, kasmet kviečiami vis nauji specialistai, pastatytas naujas studentų bendrabutis, įsigyta naujų muzikos instrumentų, didelė dalis jaunųjų specialistų aprūpinti gyvenamuoju plotu. Iki 1995 m. fakultetas gyveno tam tikrame apogėjuje – turėjome daug studentų, daug įvairių žanrų meno kolektyvų, kurie aktyviai dalyvavo respublikinėse, miesto dainų šventėse, įvairiuose festivaliuose, koncertuose. Fakulteto priklausomybė vienai ar kitai aukštojo mokslo institucijai turėjo savo pliusų ir minusų.

1995 m. Seimo nutarimu Klaipėdos fakultetai buvo įjungti į Klaipėdos universiteto sudėtį Menų fakulteto statusu. Pradžioje universiteto dėmesys naujam Menų fakultetui buvo labai pozityvus. Universiteto vadovybė teikė visokeriopą paramą studentams, dėstytojams, remdavo meninių kolektyvų koncertines išvykas, įrašus, dalyvavimą tarptautiniuose bei nacionaliniuose konkursuose. Deja, laikui bėgant, keitėsi universiteto vadovybės, keitėsi ir požiūris į Menų fakultetą. Prasidėjo kalbos, kad menų studijos brangios, joms išlaikyti reikia daug pinigų ir t. t. Ypač situacija pasikeitė 2009 m. priėmus naują mokslo ir studijų įstatymą, kur atsirado mokamos studijos. Iš pradžių universiteto vadovybė dar gana ženkliai remdavo studentus, patekusius į valstybės nefinansuojamas vietas, bet ilgainiui tas rėmimas vis mažėjo. Be to, menininkus rengia pagrindinė menininkų rengimo kalvė – Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir Vytauto Didžiojo universitetas. Taigi prasidėjo kova už studentus, kur varžėsi trys aukštosios mokyklos.

Prof. Vytautas Tetenskas.

– Koks, jūsų nuomone, šiuo metu veikiančios Muzikos katedros vaidmuo rengiant specialistus – kultūros baro darbuotojus, pedagogus?

– Muzikos katedros vaidmuo rengiant specialistus yra labai didelis ir reikalingas. Lietuvoje veikia per 600 kultūros centrų arba filialų, kuriuose trūksta kultūros darbuotojų, meno kolektyvų vadovų. Ilgamečiai darbuotojai išeina į užtarnautą poilsį, o jų pakeisti nėra kuo. Todėl muzikos katedros uždavinys ir yra rengti specialistus minėtoms įstaigoms. Su LMTA yra sutarta, kad Klaipėdos fakulteto studijų programos nedubliuotų Vilniaus programų, todėl čia parengtos tokios, kurių neturi Vilniaus fakultetai. Tačiau LMTA vengiant studijų programų dubliavimo ir atlikėjų rengimą palikus tik Vilniuje, iškilo naujų problemų.

– Ką iš laiko perspektyvos norėtumėte prisiminti, kalbant apie fakulteto indėlį į Klaipėdos miesto, Žemaitijos regiono, Lietuvos kultūrinį gyvenimą?

– Labiausiai mane džiugina mūsų absolventų laimėjimai ir jų dirbami darbai. Reikia tik pabuvoti dainų šventėse, ir akivaizdžiai pamatysime mūsų darbo vaisius. Į dainų šventes daugiausia suvažiuoja būtent Klaipėdos fakulteto absolventų su savo vadovaujamais meno kolektyvais. Jie atveža didžiausią būrį muzikantų, dainininkų ir šokėjų. Mūsų absolventai yra kviečiami būti dainų švenčių, įvairių festivalių dirigentais, asistentais, baletmeisteriais, režisieriais.

– Daugelį metų vadovavote Liaudies instrumentų katedrai, išugdėte puikių atlikėjų, karštų savo žanro mylėtojų. Kaip pasiekėte tokių rezultatų?

– Taip, kartu su mano atvykimu į Klaipėdą buvo įsteigta Liaudies muzikos katedra, prie kurios lopšio kartu su prof. Algirdu Vyžintu man ir teko būti. Pradžia buvo nelengva, bet palaipsniui katedra augo, stiprėjo ir vėliau džiaugėmės dideliu būriu studentų, šauniu liaudies instrumentų orkestru, birbynių, kanklių, skudučių, folkloro, akordeonistų, smuikininkų ansambliais, kaimiška kapela, puikiu dėstytojų kolektyvu. Šie meno kolektyvai daug koncertavo, dalyvavo dainų šventėse, festivaliuose, išvykose į užsienį. Vėliau pamažu, beje, kaip ir visur, pradėjo mažėti studentų skaičius, pradėjome nesuformuoti orkestro, kaimiškos kapelos, teko mažinti pedagogų sudėtį ir taip stengėmės išlaikyti nors tuos mažus ansamblius. Nelikus Liaudies muzikos katedros bei liaudies instrumentų orkestro, aš visą dėmesį skyriau birbynių ansambliui. Rengėme naujas koncertines programas, dalyvavome tarptautiniuose ir nacionaliniuose konkursuose, kur laimėdavome laureatų vardus.

Pasirinkimas – didelis

– Prodekane, jūs stovite prie fakulteto studijų programų koordinavimo ir derinimo vairo. Aukštąjį mokslą palietė reformos, mūsų fakultetas prieš kelerius metus perėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jurisdikcijon. Teko nelengvas darbas su vilniškiais svarstyti studijų programas siekiant, kad jos nesidubliuotų. Kaip sekėsi darbas?

– Visų menų krypčių ir pakopų studijų programų klausimas buvo derinamas iš anksto, dar prieš susijungiat su LMTA. Buvo aptarta, kurios studijų programos paliekamos fakultete, kurios specializacijos bus atnaujinamos suderinant studijų planus ir prijungiamos prie Vilniuje vykdomų studijų programų, kokios numatomos naujos ir bus vykdomos tik Klaipėdos fakultete ir t. t. Tai ilgas ir atsakingas procesas, kuris vyko sklandžiai, įsiklausant į mūsų pageidavimus, geranoriškai sutariant visais svarbiais klausimais.

Prodekanė doc. Irena Pečiūrienė.

– Kokias specialybes siūloma įgyti mūsų aukštojoje mokykloje?

– Klaipėdos fakultete vykdomos dviejų (bakalauro ir magistrantūros) pakopų trijų meno krypčių – muzikos, šokio ir teatro – studijos. Muzikos atlikimo studijų programa (specializacijos: chorvedyba ir vargonininkavimas, džiazo ir populiarioji muzika, liaudies instrumentai, styginiai instrumentai (gitara), miuziklas) skirta rengti profesionalius pasirinktos specializacijos muzikos atlikėjus, gebančius dirbti muzikos atlikėjais (solistais ir (arba) ansamblio, orkestro artistais ir jų vadovais) meno kolektyvuose, kultūros ir švietimo įstaigose, taip pat savarankiškai plėtoti kūrybinę veiklą. Muzikos studijų specializacija Muzika ir edukacija skirta rengti aukštos kvalifikacijos muzikos profesionalus, galinčius dirbti įvairiose Lietuvos kultūros ir švietimo įstaigose, gebančius inicijuoti ir įgyvendinti įvairius projektus, derinti meninę, kūrybinę, mokslinę, pedagoginę, vadybinę bei organizacinę veiklas.

– Koks Klaipėdos fakulteto studijų programų išskirtinumas?

– Klaipėdos fakultete vykdomos vienintelės Lietuvoje universitetinių studijų specializacijos: Miuziklas (Muzikos atlikimo studijų programa), Muzika ir edukacija (Muzikos studijų programa).

Uždavinys – rasti "savo veidą"

– Vedėja, jūs ilgą laiką vadovavote Fortepijono katedrai. Kadaise gausus katedros dėstytojų būrys į gyvenimą išleido nemažai šio žanro atlikėjų, koncertmeisterių, pedagogų. Kaip vertintumėte nuveiktų darbų rezultatus?

– Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų įkūrimas atgaivino ne tik Klaipėdos, bet visos Vakarų Lietuvos kultūrinį gyvenimą. 1974 m. įkurta Fortepijono katedra buvo viena didžiausių katedrų tuometiniuose Klaipėdos fakultetuose. Pradžioje katedros pedagogai dėstė bendrąjį fortepijoną visų muzikos specialybių studentams. Greta pedagoginio darbo jie labai aktyviai dalyvavo koncertiniame gyvenime. Nauju stimulu katedros veiklai tapo Fortepijono bakalauro studijų programos ir Fortepijono pedagogikos magistrantūros parengimas.

– Šiuo metu vadovaujate Muzikos katedrai. Po jos sparnu, vykdant reformas, buvo sujungtos visos ankstesnės muzikinės katedros. Kaip vertinate šį procesą? Kaip sekasi organizuoti, suderinti katedros darbą?

– Klaipėdos universiteto Menų fakultete buvo 8 muzikinės katedros. Mažėjant studentų skaičiui 2015 m. katedros buvo sujungtos į vieną – Muzikos katedrą. Katedrų sujungimas leido optimizuoti studijų procesą.

Doc. Jūratė Karosaitė.

– Optimizuojant studijų programas Lietuvos mastu, Klaipėdos fakultetas siekia pasiūlyti originalias, išskirtines studijas. Kokius vertingus momentus norėtumėte paminėti?

– Sugrįžus į LMTA, pagrindinis Klaipėdos fakulteto uždavinys buvo rasti "savo veidą", nedubliuoti specializacijų, esančių Vilniaus fakultete. Šis procesas vyko aktyviai bendradarbiaujant ir su absolventų darbdaviais.

– Kokia ateitis laukia baigusių mūsų fakultetą absolventų?

– Šiuo metu Lietuvoje jaučiamas didelis orkestro solistų, choro artistų bei jaunų muzikos pedagogų trūkumas. Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros absolventų laukia Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, Klaipėdos kamerinis orkestras, Palangos orkestras, Klaipėdos chorai, Stasio Šimkaus konservatorija, Vakarų Lietuvos miestų muzikos ir meno mokyklos bei kultūros centrai.

Rugpjūčio 1 d. Paliesiaus dvare ir rugpjūčio 7 d. LMTA Didžiojoje salėje Lietuvoje ir užsienyje aktyviai koncertuojančios solistės Simona Venslovaitė (smuikas) ir Veronika Kopjova (fortepijonas) atliks Juozo Gruodžio, Kazimiero Viktoro Banaičio, Stasio Vainiūno, Povilo Dikčiaus, Juliaus Juzeliūno ir Justino Bašinsko kamerinius opusus. O rugpjūčio 2–6 d. vyks šių kūrinių įrašų sesija su ne kartą „Grammy“ nominuotu garso režisieriumi Viliumi Keru.

XX a. lietuvių kamerinės muzikos aukso fondui priskiriamos Juozo Gruodžio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll (1922), Kazimiero Viktoro Banaičio Sonata smuikui ir fortepijonui d-moll (1935), Stasio Vainiūno Sonata smuikui ir fortepijonui, Op. 38 (1971), Povilo Dikčiaus Mažoji sonata smuikui ir fortepijonui (1971), Juliaus Juzeliūno Sonata smuikui ir fortepijonui (1972), Justino Bašinsko Sonata smuikui ir fortepijonui (1977) paskutinį kartą buvo įrašytos daugiau nei prieš 30 metų, kai kurios jų iki šiol nėra išleistos kompaktinėse plokštelėse. Tai lėmė menką šių lietuvių kamerinės muzikos šedevrų žinomumą ir prieinamumą platesnei publikai Lietuvoje ir užsienyje.

Veronika Kopjova. / L. Strakos nuotr.

Intensyvi įrašų sesija rugpjūčio 2–6 d. vyks Paliesiaus dvaro „Pasagos“ koncertų salėje, kurią savo įrašams vis dažniau renkasi pasaulinio lygio muzikantai. Kūrinių atlikimą rengiančios alumnės yra Austrijoje ir Vokietijoje karjerą kuriančios lietuvių atlikėjos. Simona Venslovaitė griežia Vienos šiuolaikinės muzikos ansamblyje „Ensemble XX. Jahrhundert“ (meno vadovas Peter Burwik) ir Miuncheno kamerinio orkestro (meno vadovas Clemens Schuldt) pirmųjų smuikų grupėje. Pianistė Veronika Kopjova yra Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universiteto lektorė, šiuolaikinės muzikos ansamblio „Platypus“ narė. Įrašuose skambės instrumentai: „Steinway & Sons“ koncertinis fortepijonas bei florentietiškas XVIII a. vidurio Giovanni Battistos Gabrielli smuikas. Garso režisierius – prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui ne kartą nominuotas Vilius Keras, kurio įrašyti albumai puikuojasi tarptautiniuose plokštelių kataloguose (tarp jų – ir Mirgos Gražinytės-Tylos įrašai „Deutsche Grammophon“).

Simona Venslovaitė. / T. Pewal nuotr.

Rengiamą programą galima bus išgirsti ir gyvai: rugpjūčio 1 d. 14 val. – Paliesiaus dvare (skambės K. V. Banaičio, J. Juzeliūno, J. Bašinsko ir J. Gruodžio sonatos), rugpjūčio 7 d. 17 val. – pačiame Vilniaus centre esančioje LMTA Didžiojoje salėje (programoje – J. Gruodžio, P. Dikčiaus, S. Vainiūno sonatos). Renginiai nemokami.

Įrašai ir koncertai yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vykdomo projekto „J. Gruodis, K. V. Banaitis, S. Vainiūnas, P. Dikčius, J. Juzeliūnas, J. Bašinskas: svarbiausios XX amžiaus lietuvių kompozitorių sonatos smuikui ir fortepijonui“, skatinančio reikšmingiausio XX a. lietuvių kamerinės muzikos repertuaro studijas, atlikimą ir sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje, dalis. 

Šį klausimą pradėjus aiškintis „Kauno dienai“ ir lygių teisių kontrolieriams, stipendiją suskubta atšaukti.

Dar visai neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos internetiniame puslapyje buvo galima surasti informaciją apie, atrodytų, labai sveikintiną ir motyvuojantį sprendimą. Buvo pranešta, kad nuo 2021 m. rudens bus teikiama nauja – Stanislavos Dalios Gižaitės stipendija, skirta studentei, studijuojančiai būtent šioje akademijoje.

Buvo pabrėžta, kad ši stipendija nėra valstybinė. Jos steigėjas – Stanislavos Dalios Gižaitės fondas, kurį sudaro steigėjų Solveigos Armoškaitės ir Agnės Grigaliūnienės lėšos. Ši stipendija turėjo būti skiriama kiekvienų studijų metų pradžioje būtent Dainavimo katedros bakalauro arba magistro studentei.

Interneto nuotr.

Įvardytas ir stipendijos dydis – 1 tūkst. eurų per metus, išmokant du kartus. Kam skirti stipendiją, turėjo spręsti paskirta komisija. O kad ją gautum, privalu nemenkai pasistengti. Studentės turėjo paruošti motyvacinį laišką, įrašyti trijų atliktų kūrinių garso įrašą, taip pat pateikti rekomendacinį laišką.

Visa ši informacija patraukė šimtų studenčių dėmesį, jos ėmė kurti planus, lankytis pas korepetitorius ir šiais savo lūkesčiais dalijosi su tėvais. Būtent jiems pro akis nepraslydo ir erzelį sukėlė visai kitokia informacija, pateikta stipendijos aprašymo pabaigoje.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos atstovai taip ir nesiteikė paaiškinti, kodėl stipendijos apraše buvo nurodyta, kad pirmenybė teikiama LGBT bendruomenės narei. (V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.)

Pirmenybė LGBT narei

Į „Kauno dieną“ paskambinęs Kauno rajono gyventojas sunkiai tramdė emocijas, kurias jam ir jo šeimai sukėlė perskaityta informacija. Čia juodu ant balto buvo parašyta, kad stipendijos gavimo pirmenybė bus skiriama LGBT bendruomenės narei.

„Labiausiai stebina tai, kad tokie dalykai vyksta akademinėje bendruomenėje. Čia gi ne koks privatus būrelis, o Lietuvos muzikos ir teatro akademija!“ – pokalbį pradėjo pakaunės gyventojas Butrimas (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut.past.).

Labiausiai stebina tai, kad tokie dalykai vyksta akademinėje bendruomenėje. Čia gi ne koks privatus būrelis, o Lietuvos muzikos ir teatro akademija!

Vyras pasakojo, kad dukra yra LMTA bakalauro studijų studentė. Pamačiusi informaciją apie stipendiją, mergina susidomėjo, tačiau perskaičiusi, kam skiriama pirmenybė, nuščiuvo.

„Ją ir mus, tėvus, labai suglumino, kad matant, kas pas mus šiuo metu vyksta su visa LGBT bendruomene, būtent jai priklausančioms studentėms suteikiamos privilegijos. Pirmenybė skiriama ne tik šios bendruomenės nariams, bet ir našlaitėms, negalią turinčioms, taip pat vienišoms mamoms, imigrantėms, pabėgėlėms, tautinės mažumos atstovėms, tačiau yra vienas esminis skirtumas. Studentės per pusdienį ar dieną negali staiga imti ir priklausyti kažkuriai iš visų minėtų kategorijų, o į LGBT bendruomenės gretas, mūsų supratimu, gali įsiterpti ir visai to nenorėdamos. Tik siekdamos atsidurti arčiau stipendijos. Tai gal už 1 tūkst. eurų jie perka mūsų vaikus?“ – į gilesnius pamąstymus leidosi Butrimas, pateikęs vaizdingą palyginimą.

„Žinote, čia kaip ir su tais žmonėmis, kurie užsiregistravę Užimtumo tarnyboje. Didžioji dauguma jų net nesitiki, kad čia jiems padės surasti darbą, jie joje yra, kad turėtų socialinį draudimą. Tai čia labai panašiai – studentei, kuri tikrai labai nori tos stipendijos, o gal jai jos verkiant reikia, gali ryžtis drastiškiausiems sprendimams ir jai bus visai nesvarbu, kad ji atsidurs toje bendruomenėje. Bet ji jau bus statistinis vienetas, o gal kažkam yra naudinga, kad ta bendruomenė plėstųsi?“ – vyras teigė perduodantis ne vieno tėvo nuogąstavimus.

Išprovokavo pyktį

Pasak jo, socialiniame tinkle sukurta uždara studentų tėvų grupė, kurioje vyksta aktyvios diskusijos. Ši žinia apie stipendiją ir jos sąlygas, pasak Butrimo, visus sukrėtė.

„Šimtai vaikų, kurie ruošėsi, samdė korepetitorius, nublanksta prieš va tokius asmenis, kuriems akademinėje, išsilavinusių žmonių bendruomenėje suteikiamos privilegijos. O kur tada visos lygios teisės, apie kurias mes tiek daug girdime? Kodėl būtent jiems ta pirmenybė skirta? Mano akimis, tai kažkieno kryptingai sukurptas planas, nes šių dienų diskusijų kontekste taip provokuoti visuomenės šiaip sau nesugalvotum“, – toliau samprotavo jis.

Tačiau tėvas nė kiek nesumenkino pačios stipendijos teikimo reikšmės. Tik teigė nesuprantantis, kam iš jos daryti tokį pasityčiojimą.

„Puikiai suprantame ir tai, kad tas konkretus fondas pinigus gali skirti bet kam – net tai pačiai LGBT bendruomenei ar kokiai kitai. Tačiau nemanau, kad jie nesupranta, jog ši stipendija bus skiriama studentėms. Kai viskas vyksta akademinėje aplinkoje, tai turi būti kažkokios ribos, kažkokie įstatymai ar taisyklės. O gal jie viską norėjo padaryti kažkaip tyliai ir galvojo, kad niekam neužklius? Naivu buvo tikėtis – tiek studentai, tiek jų tėvai yra labai nusivylę“, – apmaudo gaida pokalbį baigė pašnekovas, neslėpdamas, kad mintis apie tai kalbėtis su pačia akademijos bendruomene greitai nuvijo tolyn: „Kai tavo vaikas čia mokosi, garsiai klausimų kelti nesinori. Visi puikiai žinome, kaip būna ir kokios mokymosi sąlygos sukuriamos tiesios ieškotojams.“

O kur tada visos lygios teisės, apie kurias mes tiek daug girdime? Kodėl būtent jiems ta pirmenybė skirta?

Daug nelygybės

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba šios stipendijos skyrimo sąlygas ir prioritetus pavedė apžvelgti savo teisininkams. Pokalbio su „Kauno diena“ metu vienas jų užsiminė, kad pagrįstų klausimų kelia ne tik punktas dėl pirmenybės LGBT bendruomenės narei, bet net tai, kad į ją pretenduoti gali tik studentės – moterys.

„Tai sveikintina iniciatyva ir nenorime sumenkinti stipendijos skyrimo fakto, tačiau suprantame tėvų ir studentų susierzinimą. Pažvelgus į stipendijos skyrimo sąlygas ir tai, kam skiriama pirmenybė, kyla daug klausimų ir pasvarstymų. Visu pirma, kodėl pasirinkta tik viena lytis. Taip pat, jei stipendija skiriama tautinės mažumos atstovui, tai lietuviui galimybės ją gauti automatiškai sumenksta. Ir tai galima pasakyti kone apie kiekvieną apraše minimą punktą“, – dar prieš detalesnę šio atvejo analizę iškart pastebėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas.

Jis akcentavo, kad valstybinėms ir privačioms stipendijoms yra keliami skirtingi reikalavimai, o tai daro lemiamą įtaką, ar bus galima imtis kokių nors teisinių veiksmų.

Pokalbiui pasisukus dėl privilegijų LGBT bendruomenės nariams, iš šios tarnybos atstovo lūpų pasigirdo pasvarstymų, kaip studentas turėtų įrodyti, kad yra šios bendruomenės narys. Taip pat, kad jis būtų priverstas atskleisti itin jautrią ir asmeninę informaciją apie savo orientaciją. Šie dalykai visiškai priešingi tiems, kuriuos akcentavo į redakciją kreipęsi pakaunės gyventojai, tačiau, pasak Lygių teisių kontrolieriaus tarnybos atstovo, ne mažiau reikšmingi.

Kiek vėliau „Kauno diena“ sulaukė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės grupės vadovo Vyčio Muliuolio paaiškinimo, kuris leido suprasti, kad LMTA ir lygių teisių kontrolieriai jau aktyviai diskutavo apie tėvų ir studentų iškeltas problemas.

„Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 6 str. 1 d. 2 punktą, skirdamos stipendijas švietimo įstaigos, kiti švietimo teikėjai bei mokslo ir studijų institucijos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims, nepaisant lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad aptariamą stipendiją skiria ne LMTA, o privatūs asmenys, taigi minėta įstatymo nuostata LMTA negalėtų būti taikoma“, – tai, kad stipendijos statusas lemia galutinį jų sprendimą, akcentavo V.Muliuolis.

Neaišku, kaip akademijos studentėms būtų tekę įrodinėti, kad jos priklauso LGBT bendruomenei.  (V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.)

Paaiškinimų nesurado

LMTA į užduotus klausimus ilgą laiką neatsakė. Pasak akademijos viešųjų ryšių skyriaus vedėjos Beatos Baublinskienės, vis buvo konsultuojamasi su stipendijos steigėjomis. Tačiau šios diskusijos, panašu, nedavė jokios naudos, nes į nė vieną pateiktą klausimą taip ir nebuvo sulaukta atsakymų. Praėjus kelioms dienoms po žurnalistės kreipimosi, dar buvo bandoma keisti akademijos internetiniame tinklalapyje pateiktas stipendijos sąlygas. Nors pakeitimai buvo nežymūs, tačiau labai reikšmingi.

Sakinio formuluotė, kuri nurodė, kad „Stipendijos gavimo pirmenybė skiriama, atsižvelgiant į šiuos kriterijus“, netrukus buvo pervardyta į „Taip pat bus atsižvelgiama į šiuos kriterijus“. Toks pokytis neliko nepastebėtas, tačiau taip ir liko nepaaiškintas. LMTA nesiteikė pakomentuoti nieko daugiau, kaip tik apsiriboti kelių sakinių atsakymu apie priimtą sprendimą šios stipendijos atsisakyti.

Iš pradžių dar bandę taisyti stipendijos aprašą, vėliau akademijos atstovai ją apskritai atšaukė. (Interneto nuotr.)

„Iškilus klausimų dėl Stanislavos Dalios Gižaitės stipendijos sąlygų, buvo konsultuotasi su stipendijos steigėjomis ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Po pastarosios išaiškinimų steigėjos nutarė atsisakyti stipendijos teikimo dėl vertybinių pozicijų. Taigi Stanislavos Dalios Gižaitės stipendija LMTA nebus teikiama“, – tik tiek tegalėjo pasakyti B.Baublinskienė.

Netrukus po to visas stipendijos aprašymas iš internetinio tinklalapio dingo. Peršasi išvada, kad LMTA ir stipendijos steigėjos pripažino klydę ir nesudarę lygių galimybių dėl stipendijos skyrimo?

„Pažymime, kad, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai susisiekus su LMTA, jos atstovai ėmėsi aktyvių veiksmų nurodytai situacijai išsiaiškinti ir tarpininkavo, kad galimai lygias galimybes pažeidžiančios premijos skyrimo sąlygos būtų pašalintos. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kol kas negalėjo įvertinti premijos skyrimo sąlygų pagrįstumo ir stebės, kokie sprendimai bus priimti dėl šios situacijos“, – teigė V.Muliuolis.

Tačiau taip ir liko neaišku, kas ir kodėl sugalvojo būtent tokius stipendijos kriterijus, kuriuose atsirado ir LGBT nariai. Akademija nepaaiškino ir to, kaip būtų įsitikinę, kad studentės priklauso LGBT bendruomenei.

Be viso to, kyla esminis klausimas – ką dabar daryti už borto paliktoms studentėms, kurios taip aktyviai ruošėsi pretenduoti į šią stipendiją.

Komentaras

Loreta Tauginienė

Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierė

Stipendijos skyrimas vienos lyties atstovams, jeigu tai numato Stipendijos skyrimo nuostatai, yra galimas, ypač tose mokslo srityse, kuriose vienos lyties asmenų dalyvavimas yra menkas. Siekiant įvertinti stipendijos skyrimą vienos lyties asmenims akademinės etikos požiūriu, turėtų būti pagal akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus kompetenciją atliekamas tyrimas dėl galimo akademinės etikos pažeidimo. Paminėtina, kad, jeigu minėti kriterijai yra įtvirtinti Stipendijos skyrimo nuostatuose, jie akademinės etikos požiūriu būtų nevertinami, tačiau būtų vertinama stipendijos skyrimo procedūra, pavyzdžiui, skaidrumo ir teisingumo aspektais, ir tik aukštosios mokyklos atlikti veiksmai.

Stipendijai steigti nenustatyti aiškūs etiškumo kriterijai, tačiau steigiant stipendiją rekomenduotina vadovautis bendraisiais akademinės etikos principais – sąžiningumo, skaidrumo, atsakomybės, teisingumo ir pagarbos, t.y. tais, kurie yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme. Stipendijos skyrimo nuostatai turi numatyti būtinas sąlygas, kurios gali būti įvairios, tačiau visuomet sietinos su stipendijos steigimo misija, tikslu.

Kiekvienas visuomenės bei mokslo ir studijų institucijos bendruomenės narys gali kreiptis į Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybą dėl galimų akademinės etikos ir / ar procedūrų pažeidimų mokslo ir studijų institucijoje – universitete, kolegijoje ar mokslinių tyrimų institute, taip pat ir universitetines studijas bei meno ir mokslinius tyrimus atliekančioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyboje tokie skundai, esant pagrindui, būtų nagrinėjami.

Tai jau antroji autorės vargonų meno tyrinėjimų knyga, šįkart apie tarpukario Lietuvoje subrendusį žymų pedagogą, vargonininką atlikėją, kuris Antrojo pasaulinio karo metais pasirinko emigracijos kelią ir tolesnę savo veiklą plėtojo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 

Jonas Žukas vargonus studijavo Kaune pas Juozą Naujalį, o Paryžiuje – pas žymų prancūzų vargonininką, kompozitorių ir pedagogą Marcelį Dupré. Būdamas vienas mylimiausių M. Dupré mokinių, J. Žukas perėmė jo metodinius principus, propagavo naujausią to meto prancūzų vargonų repertuarą ir literatūrą, praturtino Lietuvos vargonų mokyklą prancūziška interpretacijos tradicija.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos nuotr.

Kaip pastebi viena knygos recenzenčių muzikologė dr. Jūratė Trilupaitienė, „autorė pateikia daug įdomių ir svarbių, su lituanistika susijusių žinių, apžvelgia praeities laiko pėdsakus, išskirtinį dėmesį skirdama tarpukario muzikinei pedagogikai ir ryškiausiems jos bruožams. Išvados ir teiginiai paremti išsamia bibliografija bei archyvine medžiaga, didelė jos dalis pirmą kartą iškeliama į dienos šviesą ir taip įtraukiama į mokslo vartoseną.“

Įžangoje E. Šeduikytė-Korienė rašo, kad ši monografija radosi iš pirminių šaltinių. Gausiausią ir svarbiausią jų dalį sudaro J. Žuko asmeninio archyvo dokumentų kopijos, patikėtos autorei. Pirmą kartą mūsų kultūros istorijoje publikuojami J. Naujalio ir M. Dupré laiškai J. Žukui, o laiškų skyrių sudaro įdomi korespondencija su Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančiais lietuvių menininkais.

J. Žuko vardas į Lietuvą sugrįžo per 2006–2016 m. rengtus J. Žuko jaunųjų vargonininkų konkursus. Knygoje aprašomi jų rezultatai, kultūros įvykis aptartas jaunųjų lietuvių vargonininkų kūrybinės veiklos kontekste. Knygoje spausdinamos ir kelios paties J. Žuko publikacijos apie vargonus ir vargonininkus Lietuvos ir JAV muzikiniuose leidiniuose.

Prieš tai fakultetui vadovavo 69-erių profesorius Vytautas Tetenskas. Jis sako pernai vėlyvą rudenį sulaukęs rektoriaus Zbignevo Ibelgaupto pasiūlymo pasitraukti iš pareigų, kai iki kadencijos pabaigos buvo likę mažiau nei metai.

Rektorius sako, kad buvęs dekanas pasitraukė abipusiu sutarimu, o L. Jonavičienė buvo pasirinkta iš kelių kandidatų, įvertinus jos vadybinius gebėjimus.

Priežasties nesuprato

V. Tetenskas teigia, kad pernai lapkritį sulaukė rektoriaus pasiūlymo palikti pareigas anksčiau laiko. Jo kadencija turėjo baigtis šių metų rugpjūčio pabaigoje.

„Buvo atvažiavęs rektorius Z. Ibelgauptas kažkur lapkričio mėnesį. Aptarėme visokius kitokius reikalus, apžiūrėjome vykusius remontus ir tada atsisėdome pas mane kabinete, ir jis man pasiūlė pasitraukti iš dekano pareigų nuo vasario 1 dienos“, – BNS sakė V. Tetenskas.

„Priežasties kaip ir neįvardino. Jis šnekėjo apie tai, kad reikia atsinaujinti, kad čia reikėtų naujų vėjų, naujų veidų, kad programos nesidubliuotų, kad būtų daugiau keičiamasi į gerąją pusę“, – pridūrė jis.

Jis teigė šiek tiek pagalvojęs, pasitaręs su žmona ir nusprendęs priimti rektoriaus pasiūlymą, jeigu jam bus sumokėta kompensacija.

„Aš pagalvojau gal savaitę ar pusantros – pasitarėme namuose ir tada sprendimas mano buvo toks, kad nereikia konfliktuoti, daryti kažkokių didelių aistrų, mes pasitarėme su žmona ir pasakiau, kad jeigu man išmoka kompensaciją, tada aš sutinku, aš trauksiuosi“, – kalbėjo buvęs dekanas.

V. Tetenskas teigia, kad nustebo sužinojęs, kas bus jo įpėdinė. Jis teigė, kad rektorius apie kandidatę pranešė netrukus po naujųjų metų.

„Aš buvau įsitikinęs, kad tai bus kažkas iš mūsų tarpo. Yra pas mus profesorių, yra daktarų. Dabar ateina žmogus iš šalies, kuris aukštojoje mokykloje nėra dirbęs, neturi nei mokslinio vardo, nei laipsnio ir vadovaus fakultetui“, – svarstė buvęs dekanas.

V. Tetenskas tvirtino, kad pasibaigus kadencijai nebūtų siekęs dar vienos, todėl nesupranta, kodėl reikėjo skubėti.

„Liko pusė metų iki kadencijos pabaigos, tai ar čia reikėjo skubėti taip labai ir daryti vidury mokslo metų. Aš nežinau. Būtume atšventę fakulteto jubiliejų, surengę gražų koncertą, gal konferenciją – viskas priklausytų nuo pandeminės situacijos, būtų tada pasikeitusi mano kadencija ir gražiai būtų kažkas užėmęs dekano vietą“, – svarstė V. Tetenskas.

Sulaukusi pasiūlymo, nesiekė pareigų konservatorijoje

Dabar laikinai pareigas einanti dekanė L. Jonavičienė sakė, kad pasiūlymo vadovauti fakultetui sulaukė iš rektoriaus Z. Ibelgaupto, tai ją nustebino, tačiau galiausiai apsisprendė priimti šį iššūkį.

„Man tai buvo didelis šokas, nustebimas ir iššūkis, tuo labiau, kad aš šitą įstaigą irgi esu baigusi“, – teigė LMTA Klaipėdos fakulteto naujoji dekanė.

Ji sakė rektoriaus pasiūlymo imtis dekanės pareigų sulaukė pernai, o tąsyk kaip tik turėjo apsispręsti – siekti dar vienos kadencijos S. Šimkaus konservatorijoje ar ne.

Ji teigė konkurse nedalyvavusi, nes jau turėjo pasiūlymą vadovauti LMTA Klaipėdos fakultetui.

„Aš turėjau apsispręsti, ar dalyvauju konkurse dar vienai kadencijai, ar aš vis dėlto priimu šitą iššūkį ir einu čia. Nedalyvavau (konkurse – BNS) ir informavau apie tai rektorių“, – teigė muzikė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija informavo BNS, kad konkursas į konservatorijos direktoriaus pareigas paskelbtas pernai rugpjūčio 31 dieną, o atrankos dokumentus reikėjo pateikti ne vėliau kaip iki lapkričio 12  dienos.

Konkurse dalyvavo vienintelė Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė – buvusi L. Jonavičienės pavaldinė, kuri buvo pripažinta jo laimėtoja, nes atitiko kvalifikacinius reikalavimus ir surinko 34,33 iš 50 galimų balų.

R. Krikščiūnaitė-Barcevičienė darbą pradėjo vasario pradžioje, iki tol ji ėjo vieno iš skyrių vedėjos pareigas.

Įpėdinį įvardijo tik po Naujųjų metų

LMTA rektorius Z. Ibelgauptas sakė, kad dėl V. Tetensko pasitraukimo apsispręsta abipusiu susitarimu, pokalbis apie tai „išėjo iš kalbos“ per judviejų susitikimą Klaipėdoje.

„Ilgametis mūsų dekanas, kurį bendruomenė myli, jis jau garbaus amžiaus – ateina laikas, kai reikia skirti daugiau dėmesio akademinei veiklai, galbūt kūrybinei veiklai (...) Toks jo apsisprendimas buvo“, – sakė Z. Ibelgauptas.

LMTA rektorius Z. Ibelgauptas sako kandidatų į fakulteto dekanus pradėjęs ieškoti ieškoti po pokalbio rudenį su V. Tetensku.

„Kai su dekanu pasikalbėjome, kad jau yra laikas – jis taip apsisprendė, kad jau laikas kažkaip atsidėti kūrybinei ir pedagoginei veiklai, tada jau pradėjau galvoti, iš kur paimti žmogų“, – teigė rektorius.

„Rudenį mes kalbėjomės su dekanu – lapkritį ar spalį, negaliu dabar tiksliai pasakyt (...) O su Loreta kalbėjomės po to“, – tvirtino jis.

Jis teigė, kad L. Jonavičienė buvo ne vienintelė kandidatė, bet atsisakius vienam kandidatui ji buvo pasirinkta dėl stiprių vadybinių gebėjimų.

„Dar turėjome du žmones. Vienas atsisakė, iš kitų dviejų Loreta buvo stipresnė kaip vadybininkė“, – kalbėjo Z. Ibelgauptas.

„Aš pažįstu ją kokius 20 metų, visi esame bendrame kultūros lauke ir nereikia čia siūlyti. Aš tiesiog prisiminiau, kas kam galėtų būt galvoj ir kas tvarkosi išskirtinai gerai“, – sakė rektorius.

Anot jo, L. Jonavičienės kandidatūra buvo apsvarstyta rektorate, o prieš tai rektorius dar tarėsi su Klaipėdos kultūros įstaigomis, jų vadovais, tarp jų – su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove Laima Vilimiene.

Z. Ibelgauptas tvirtina, kad LMTA įprasta skirti ne tik fakultetų, bet ir katedrų vadovus tam tikram bandomajam laikotarpiui, o paskui surinkti atsiliepimus ir svarstyti kandidatūras.

„Mes turime tokią tvarką, kad niekada neskiriame žmogaus į kažkokias atsakingas pareigas nepasitarę su bendruomene, neišbandę bendruomenėje, neišbandę katedrose“, – teigė Z. Ibelgauptas.

„Tai pas mus tokia tvarka – laikinai skiriamas žmogus, po to yra surenkami atsiliepimai iš bendruomenės, iš katedrų, iš pedagogų visų, iš administracijos. Tik po to yra teikiama Senatui – jis pritaria arba ne“, – pridūrė jis.

Jis tikino, kad nieko neįprasta ir tai, kad L. Jonavičienė neturi mokslinio laipsnio – tokių praktikų jau būta anksčiau.

„Pas mus statute parašyta, kad turi turėti vadybinės patirties. Tai čia praktiškai taip atsitiko – mūsų Teatro fakultetui vadovauja Elona Bajorinienė, kuri atėjo pas mus neturėdama jokio mokslinio laipsnio. Lygiai taip pat buvo skirta metams, tada surenkami atsiliepimai“, – teigė LMTA vadovas.

LMTA rektorius Z. Ibelgauptas teigė nežinojęs, kad L. Jonavičienė yra prezidento G. Nausėdos žmonos D. Nausėdienės vyresnioji sesuo.