Paskutinis kovo sekmadienis, kai laikas bus persukamas viena valanda į priekį, – puiki proga su profesoriumi L. Klimka pakalbėti apie seniausius laiko matavimo būdus, mechaninio laikrodžio išradimą, jo evoliuciją, reikšmę kultūrai ir visuomenei.

– Dauguma jus atpažįsta kaip etnologą, bet esate ir mokslo istorikas, fizinių mokslų daktaras. Ar dėl to laiko skaičiavimo ir laikrodžių tema patraukė jūsų dėmesį?

– Žinias apie istorinius laikrodžius rinkau rengdamasis paskaitoms ir rašydamas straipsnius, jas papildžiau studijuodamas archyvinius šaltinius, dalyvaudamas Lietuvos kraštotyros draugijos ekspedicijose, išvykose. Mano nauja knyga šia tema atsirado supratus, kad sukaupiau labai daug medžiagos, kurią norėjosi susisteminti ir pasidalyti ja su skaitytojais.

Tai svarbi tema, nes visų mūsų gyvenimas pavaldus visagaliam laikui. Praeitis negrįžta, dabartis nepasikartoja, o ateities negalima nuspėti... Klausiame savęs, kaip nors kiek prisijaukinti jo nenumaldomą bėgsmą ir suspėti paskui jį? Nieko geresnio, nei skirstyti laiką į atkarpas, pavadinti metais, mėnesiais, dekadomis, savaitėmis, tarpušvenčiais, valandomis, minutėmis, sekundėmis, pasaulis dar nesugalvojo.

Spintinis: laikrodžio, pagaminto Mykolo Jono Jurkevičiaus Vilniuje XVIII a. pab.–XIX a. pr., ciferblatas. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Suspėti su laiko tėkme šiandienei visuomenei vis tiek sunku. Ar galima sakyti, kad dėl to jis vis dažniau tampa priešu, o ne galimybe?

– Nesunku pastebėti, kad daug žmonių jaučiasi slegiami laikrodžio diktato, gresiančio perdegimo sindromu... Šiuolaikinis žmogus stengiasi neatsilikti nuo pokyčių, todėl nuolat skuba, vis pasiteisindamas: „neturiu laiko“, „nėra kada“. E. paštą jis tikrina autobuse, telefonu kalba vairuodamas, valgo prabėgomis greitąjį maistą. Skaito ne tekstus, o jų santraukas, nes darbuose planai ir projektai jam grasina baigties terminais, vadinamaisiais dedlainais. Todėl ėmė trumpėti netgi miego laikas, o per atostogas ne tiek ilsimasi, kiek vykdomi vasaros planai.

– Galbūt šią problemą patys ir sukūrėme, kai pradėjome skaičiuoti laiką?

– Akivaizdu, kad modernieji laikai reikalauja lankstesnio santykio su laiku. Greitėjančio gyvenimo tempo tėkmėje labai pravartu kartkartėmis rasti lėto laiko salelę. Puiki priebėga – persikėlimas į kito laiko erdvę, paėmus į rankas grožinės literatūros knygą ar traktatą apie laiką.

Apskritai mechaninis laikrodis buvo didis viduramžių išradimas. Jis ne tik privertė žmogų ryškiau pajausti laiko tėkmę, bet ir išmokė tvarkyti laiką savo nuožiūra. Taip, tai labai paspartino snaudulingą viduramžių kasdienio gyvenimo ritmą, o šiandien spartėjimas jau tampa ir problema.

Be to, laikrodis tiesiogiai turėjo įtakos tuometės visuomenės egzistencinėms nuostatoms, netgi mąstymo būdui, – žmogus pradėjo save suvokti kaip savarankišką individą, o ne tik kaip Dievo valdomo pasaulio dalelę.

Sieninis: laikrodis didelei menei, pagamintas 1785 m. laikrodininkų cecho seniūno Juozapo Bergmano. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Ar mechaninis laikrodis ir buvo tas impulsas laikui greitėti, žinoma, perkeltine prasme?

– Nuolatinis laiko sąvokos atnaujinimas vis gilinant turinį lydi visą žmonijos civilizacijos istoriją. Galima teigti, kad kiekvienam jos etapui būdinga sava laiko samprata ir savas pažinimo lygmuo. Archajinei žemdirbių bendruomenei ji buvo cikliška, viduramžių krikščioniškajai – tiesiška, industrinei visuomenei – susieta su erdve, poindustrinei – sinergiška.

Kaip greitai spartėja visuomenės laiko suvokimas, galime matyti, pažvelgę į laikrodžių evoliuciją. Mechaniniai laikrodžiai Europos bokštuose atsirado XIII a. pabaigoje – XIV a. pirmoje pusėje. Per trumpą laiką jie paplito įvairiuose Europos miestuose ir ėmė išdidžiai dairytis iš katedrų, rotušių bokštų aukštybių. Iš pradžių mechaniniai laikrodžiai rodė tik valandas. XVII a. antroje pusėje laikrodžiuose atsirado minutinė rodyklė, o XVIII a. pradžioje – ir sekundinė. Nuo tada laikrodžiai ir laiko matavimas sparčiai tobulėjo, šiandien jau yra svarbios ir nanosekundės.

– Ar laikas žmonėms tiek daug reiškė ir iki išrandant mechaninį laikrodį?

– Laikas, savaime suprantama, buvo skaičiuojamas ir iki tol, tik primityvesniais, nors ir labai išradingais būdais. Visi žinome apie saulės ar smėlio laikrodį, bet egzistavo ir vandens laikrodis su skylute dugne ir sužymėtomis valandų padalomis sienelėse. Naktimis naudoti žvakių ir aliejaus lempelių laikrodžiai valandas skaičiuodavo pagal vaško sudegimo ir aliejaus išdegimo greitį. Taigi dabar laikas bėga, bet pažvelgę į praeitį pamatysime, kad jis slinko šešėliu, lašėjo, byrėjo ir netgi degė.

Saulės: laikrodis su vilko pėdas imituojančiomis kojelėmis. Lietuva, XVIII a. II pusė. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Didelis šuolis pradėti laiką skaičiuoti laikrodžiais, o ne jūsų paminėtais būdais. Kaip šį pokytį priėmė žmonės?

– Pirmieji namų laikrodžiai buvo sumažintos bokštinių laikrodžių kopijos, įmontuotos į ažūrinius gotikinio stiliaus rėmus, pro kuriuos buvo matyti, kaip veikia mechanizmas. Taip buvo galima įsitikinti, kad laikrodžio ratukus suka ne piktoji dvasia. Viduramžiai dar nepatikliai žiūrėjo į mokslo ir amato išmones. Skamba juokingai, bet natūralu, kad tuometei visuomenei suvokti spartų tobulėjimą nebuvo paprasta.

– Kaip laiką skaičiavome Lietuvoje?

– Yra žinoma, kad laikrodžiai pirmiausia įsikūrė valdovų ir didikų rūmuose sostinėje Vilniuje. XVI a. analuose rašoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis užsakė keletą laikrodžių savo būsimai žmonai italų kunigaikštytei Bonai iš Sforcų giminės. XVI a. tarp Vilniaus karališkojo dvaro tarnų jau minimas ir laikrodininkas. Jo svarbią padėtį rodo ir tai, kad laikrodininko žirgui kasdien buvo skiriama pusė gorčiaus avižų, – tiek pat, kiek karališkųjų vaistininko, siuvėjo ir virėjo žirgams. Matyt, laikrodžių meistras irgi keliaudavo su visa kunigaikščio palyda.

Stalinis: laikrodis, 1642 m. pagamintas Jokūbo Gierkės. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Kalbame apie elitą, bet laiką juk skaičiavo ir miestiečiai?

– Miesto vartai atsiverdavo, prekymečiai ir turgūs prasidėdavo, meistrų susirinkimai ir miestiečių šventės vykdavo pagal laikrodžio varpų dūžius. Tik XVII a. mechaniniai laikrodžiai iš pilių ir rūmų atėjo į Vilniaus gyventojų namus. Tai lėmė ir meistrų daugėjimą. Jie jungėsi į amatininkų profesinę organizaciją, kurią vadino cechu.

Laikrodininkai tarp kitų Vilniaus meistrų pirmą kartą paminėti 1601 m., o 1772 m. Vilniuje pradėjo veikti atskiras laikrodininkų cechas. Jam priklausė septyniolika meistrų, kurie gamindavo laikrodžius pagal miestiečių užsakymus. Cechas, kaip ir kituose Vakarų Europos miestuose veikiantys cechai, rūpinosi ne tik gaminių kokybe ir jų rinkos išlaikymu, bet ir pameistrių mokymu, savitarpio socialine pagalba, miesto gynyba.

XIX a. augant laikrodžių paklausai, meistrų daugėjo. Įdomu, kad žymų laikrodžių skaičiaus šuolį po napoleonmečio Lietuvoje lėmė iš karo grįžtantys kazokai, kurie kišeninius laikrodžius pardavinėdavo už keletą auksinių. XIX a. atsiradus galingiesiems laikrodžių industrijos centrams, namudiniu būdu gaminti laikrodžius tapo nuostolinga, todėl laikrodininkams beliko verstis jų remontu.

Kosmologinis: saulės laikrodis su apačioje įrėžtais inicialais I.K.D.K.W.M. Lietuva, XVIII a. II pusė. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Ar atpigę laikrodžiai padarė juos prieinamus platesniam žmonių ratui?

– Taip, XIX a. antroje pusėje jų įsigyti galėjo ne tik miestiečiai. Taupesni kaimo žmonės, dažniausiai pardavę savo užaugintas gėrybes, iš turgaus parsiveždavo rūpestingai į gūnią suvyniotą kaime dar retą laikrodį. Būdavo ir taip, kad neturtingesnio krašto valstiečiai susidėję pirkdavo vieną laikrodį visam kaimui, o kažkuriam kaimynui prireikus kurs nors važiuoti ar kepant duoną, piemenukas būdavo pasiunčiamas į laikrodį turinčius namus parnešti laiko. Taip po truputį laikrodis kaime pakeitė gaidį.

Kaip pranešė muziejus, jame veiksianti ekspozicija „Suprasti Lietuvą“ pristatys Lietuvos istoriją ir kultūrą, taip pat supažindins lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.

Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai Pilininko name pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.   

Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo atveriamuose rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų. 

Kaip pranešė muziejus, jame veiksianti ekspozicija „Suprasti Lietuvą“ pristatys Lietuvos istoriją ir kultūrą, taip pat supažindins lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.

Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai Pilininko name pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.   

Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo atveriamuose rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų. 

Skelbiama, kad Kultūros ministerijos skelbtame konkurse ji buvo vienintelė dalyvavusi kandidatė.

Archeologė, muziejininkė, humanitarinių mokslų daktarė R. Kačkutė muziejui vadovauja nuo 2019 metų.

Kaip skelbia vienas iš akcijos organizatorių Lietuvos nacionalinis muziejus, gyventojai iš viso paaukojo apie 10 tūkst. eurų.

„Visa parama buvo renkama su tikslu nupirkti Ukrainos muziejams labai reikiamas restauravimo ir konservavimo priemones. Yra specialios priemonės, nes restauruojant eksponatus būtina naudoti tiktai tam tikras medžiagas“, – ketvirtadienį BNS sakė muziejaus vadovė Rūta Kačkutė.

Jos teigimu, už žmonių suaukotus pinigus buvo nupirkta per 120 vienetų skirtingų restauravimo medžiagų ir įrangos.

„Tai, ką mes nupirkom – visokie specialūs plovikliai, tvirtinimo polimerai, klijavimo priemonės, akvarelės ir tinktūros priemonės, specialus popierius japoniškas, kuris yra naudojamas popieriaus restauravime. Taip pat nupirkom įrangos, pavyzdžiui, mikroskopą su kamera, kad galima būtų įžiūrėti eksponatų subtilybes, kurias reikia restauruoti, padidinamieji akiniai, daugiau dar įvairiausios įrangos, ultragarsinių vonelių nupirkom, ultravioletinių spindulių lempas specialias“, – pasakojo muziejaus vadovė.

Šios priemonės vasario 20 dieną turėtų būti pristatytos į Ukrainos nacionalinį istorijos muziejų, kuris paramą pagal poreikį skirstys kitiems Ukrainos muziejams.

„Mes nuolat bendradarbiavom ir ta parama buvo nupirkta tikrai neatsitiktinė, bet pagal labai aiškų ukrainiečių pateiktą sąrašą. Tiktai tiek, kad jiems tai yra labai sudėtinga tokius dalykus įsigyti, aišku, ir lėšų nėra, ir įsigyti sudėtinga, tai mes visą tą darbą – ir lėšas surinkom, ir tą darbą įsigijimo atlikom, ir dabar nugabensim“, – teigė R. Kačkutė.

Iniciatyvą „Ukrainos kultūra neturi kuo gintis“ organizuoja Lietuvos nacionalinis muziejus, nacionalinis transliuotojas LRT ir organizacija „Stiprūs kartu“.

„Vadovauti šiam muziejui – tai savo žiniomis, gebėjimais, patirtimi bei prisiimta lyderyste aktyviai ir kryptingai, muziejaus rinkinių pagrindu, kurti atvirą kultūrinio ir socialinio dialogo erdvę, kurioje praeities pasakojimai nuolat kintančiai visuomenei leidžia suprasti šių dienų politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius valstybės pokyčius europiniame ir pasauliniame kontekste“, – teigia kultūros ministras Simonas Kairys.

Ministras pažymi, kad Lietuvos nacionalinis muziejus yra viena svarbiausių šalies istoriją ir kultūros paveldą saugojančių bei jį aktualinančių atminties institucijų, ženkliai prisidedanti prie visuomenės istorinės ir kultūrinės savimonės ugdymo, nacionalinio tapatumo puoselėjimo.

Pareiginė alga (neatskaičius mokesčių) – nuo 4356 Eur. Pretendentų prašymai dalyvauti konkurse priimami iki vasario 21 d. įskaitytinai.

Muziejaus turima kolekcija apima laikotarpį nuo XIX amžiaus penktojo dešimtmečio iki šių dienų, joje – per 270 tūkst. saugojimo vienetų ir dešimt autorinių archyvų, pranešė Nacionalinis muziejus.

Anot jo, saugomi nacionalinės premijos laureatų Algimanto Kunčiaus, Stanislovo Žvirgždo, bene žymiausio lietuvių išeivijos fotografo Algimanto Kezio, neseniai gautas Rimanto Dichavičiaus bei artimiausiu metu planuojami įgyti dar keli kiti asmeniniai archyvai skatina plėsti šią veiklos kryptį ir steigti Fotodokumentikos centrą.

Tam buvusios areštinės kieme Vilniuje planuojama statyti modernias ir šiuolaikines patalpas.

„Mus fotografija domina kaip istorijos, kultūros raidos fiksavimas, fotografija gali būti naudojama antropologiniams tyrimams. Dokumentinė fotografija – kultūrinės atminties saugojimo būdas, savo svarba nenusileidžianti archeologijai ir etnografijai, galinti reprezentuoti šalies istorijos ir kultūros raidą įvairiais pjūviais“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė.

Anot jos, aktyvi Fotodokumentikos centro veikla ženkliai praplės istorijos ir kultūros pažinimą.

Nacionalinis muziejus teigia formuojantis didžiausią lituanistinės fotografijos rinkinį, kurį sudaro fotoatspaudai, negatyvai, skaitmeniniai vaizdai ir artefaktai, atspindintys Lietuvos istorijos ir kultūros raidą nuo XIX amžiaus vidurio iki šių dienų.

Litografijų leidėjo Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumas“ yra vienas svarbiausių XIX a. Lietuvos istorijos ir kultūros ikonografinių šaltinių, kuris nuo pat pirmųjų lakštų leidimo buvo ir iki šiol yra kolekcininkų vertinamas objektas. Kai kalbama apie senąjį Vilnių, daugumai prieš akis iškyla J. K. Vilčinskio albume įamžinti architektūriniai sostinės peizažai – Aušros Vartų gatvė, Vilniaus universitetas, arkikatedra ir kt. 

Vilniaus 700 metų sukakties proga UAB „Monetų namai“, bendradarbiaudami su Lietuvos nacionaliniu muziejumi, J. K. Vilčinskio Vilniaus albumą išleido nauja ir netikėta forma – numizmatinių plakečių (stačiakampio formos medalių) rinkiniu. Būtent originalūs „Vilniaus albumo“ lakštai buvo nuskanuoti ir panaudoti plakečių gamybai.

G. Mačiulio nuotr.

J. K. Vilčinskis inicijavo ne tik gausybę įvairiausių spaudinių, jo užsakymu Paryžiaus medalininkai gamino meniškus religinius medaliukus su Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje labiausiai gerbiamais stebuklingaisiais atvaizdais.

Lapkričio 29 d. K. Varnelio namuose-muziejuje, Vilniuje, pristatytas naujai išleistas numizmatinių „Vilniaus albumo“ plakečių rinkinys, simboliškai apjungiantis garsiuosius „Vilniaus albumo“ spaudinius, ir septyni žinomiausi „Vilniaus albumo“ originalūs spausdinti lakštai bei – pirmą kartą – J. K. Vilčinskio iniciatyva Paryžiuje nukaldinti religiniai medaliukai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių.

„Įvairiomis kultūros sritimis besidomėjęs J. K. Vilčinskis Paryžiuje išleido ir medaliukus su tais pačiais Vilniaus ir LDK stebuklingais Jėzaus, Švč. Mergelės Marijos bei šventųjų paveikslų atvaizdais, publikuotais „Vilniaus albume“. Pastarieji iš XIX a. lituanistinių medaliukų gausos išsiskiria aukšta menine kokybe ir precizišku, net smulkiausių ikonografinių detalių atvaizdavimu. Šiandien turime ypatingą progą išvysti ne tik originalius spausdintus Vilniaus albumo lakštus, bet ir religinius medaliukus“, – pristatyme kalbėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus Medalių rinkinio kuratorė Regina Ablėnienė.

„Besibaigiant Vilniaus miesto jubiliejiniams metams, džiaugiamės bendradarbiavimu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir abiejų institucijų bendromis pastangomis nauja forma išleistu J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumu“. Šis naujai atgimęs, tačiau visiems sentimentaliai brangus Vilniaus architektūrinių peizažų rinkinys įamžina mūsų miesto grožį“, – kalbėjo UAB „Monetų namai“ rinkodaros vadovė Ieva Galiauskienė.

G. Mačiulio nuotr.

Proginių plakečių rinkinio aversuose – septyni „Vilniaus albumo“ architektūriniai peizažai atkurti spalvota spauda: Aušros Vartų gatvė, Vilniaus universitetas, Dominikonų gatvė, Antakalnis, Verkiai, Šnipiškės ir Vilniaus arkikatedra. Plaketės dengtos grynu auksu. Reversuose matyti šiuolaikinio Vilniaus panoramos, jų autorius – Antanas Pocevičius.

Plaketės nukaldintos aukščiausios kokybės „proof“ kaldinimo būdu, jų matmenys 35 x 60 x 3 mm, masė – 51 g, o rinkiniai išleisti vos 700 vnt. tiražu.

Keli šimtai miestovaizdžių

Kataloge publikuojama daugiau nei 700 atvirukų, apimančių laikotarpį nuo XIX a. pab. iki 1915 m., o seniausias žinomas atvirukas pažymėtas 1899 m. vasario 28 d. pašto antspaudu.

Šiems atvirukams apipavidalinti buvo panaudota daugiau nei 200 Kauno miestovaizdžių. Didžiąją jų dalį savo fotografijose buvo įamžinęs žinomas fotografas Waclawas Zatorskis.

„Nors kataloge esančiuose atvirukuose nerasime visų miesto istorinių ir architektūrinių objektų, bet, pavyzdžiui, iš Vilniaus gatvės ir Laisvės alėjos vaizdų galima sudėti beveik visas šių gatvių išklotines, atsekti dabartinę namų numeraciją, išdidinus vaizdą perskaityti iškabų užrašus. Rečiau įamžintos kitos Senamiesčio vietos: dabartinės Maironio, S. Daukanto, Šv. Gertrūdos, E. Ožeškienės, Gedimino gatvės, krantinė su prieplauka“, – pasakoja viena iš katalogo sudarytojų, LNM muziejininkė Dalia Keršytė.

Didžioji dalis publikuojamų atvirukų priklauso katalogo iniciatoriaus ir finansuotojo, kolekcininko Vaidoto Ščiaponio Kauno atvirukų kolekcijai, juos papildo eksponatai iš Lietuvos nacionalinio muziejaus filokartijos rinkinio.

Spektras: kataloge publikuojama daugiau nei 700 atvirukų, apimančių laikotarpį nuo XIX a. pab. iki 1915 m. / A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Sudėtingiausias – katalogas

Leidinio sudarytojai pripažįsta, kad sudėtingiausia buvo rengti kataloginę dalį. Teko peržiūrėti visus turimus atvirukus, o trūkstamus atrinkti iš kolegų kolekcininkų rinkinių. Visą rengimo spaudai laiką katalogas pildėsi retais ir naujai atrastais egzemplioriais, kartu ryškėjo spragos, kurias reikėjo užpildyti.

Be naujų paieškos internete galimybių ir naujai iškilusių kolekcininkų vardų atlikti tokį didelį darbą būtų buvę itin sudėtinga.

„Pasirodė, kad kai kurie leidėjai galėjo būti išleidę daugiau atvirukų, nes ne visur nurodyti leidėjo duomenys vertė spėlioti apie jų priklausomybę. Be naujų paieškos internete galimybių ir naujai iškilusių kolekcininkų vardų atlikti tokį didelį darbą būtų buvę itin sudėtinga“, – sako V. Ščiaponis.

Kauno kolekcininkai seniai rinko ir turi nemažus Kauno vaizdų atvirukų rinkinius. Metams bėgant jų savininkai keitėsi, bet nuo seno gerai žinomos Algimanto Miškinio, Henriko Grinevičiaus, Antano Burkaus, Kęstučio Morkūno, Tado Juro, Romualdo Vilkelio pavardės.

Be Kauno miesto vaizdų atvirukų, į katalogą taip pat pateko 22 įvairius Kauno istorijos epizodus vaizduojančios istorinių paveikslų reprodukcijos ir aštuoniolika Rusijos imperijos leidyklų žemėlapių, taip pat asmenybių portretų, vinječių ir klaidingai įvardytų kitų miestų vaizdų.

A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Paieškos – tarsi detektyvas

Pirmoje leidinio dalyje skaitytojai ras tris apžvalginius straipsnius. Jie supažindina su XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Kauno miestovaizdžio fotografijos raida ir gubernijos laikotarpio architektūra, trumpai apžvelgia Kauno atvirukų leidybos istoriją.

„Atvirukai pateikiami chronologiniu-leidybiniu principu pagal leidėjus, kurių išskirta net 73. Kadangi dalis leidėjų neidentifikuota, jų galėjo būti ir mažiau. Kiekvieno atskiro leidėjo atvirukai suskirstyti į grupes pagal serijoms būdingus požymius, t. y. tematikos ir apipavidalinimo bendrumus, ir aprašyti laikantis tam tikros tvarkos“, – sako D. Keršytė.

Pagrindinėje, kataloginėje, dalyje publikuojami visi iki šios dienos žinomi senieji Kauno atvirukai, išleisti iki 1915 m. rugpjūčio 15 d., kai vokiečių kaizerinė kariuomenė užėmė Kauno tvirtovę. Anot V. Ščiaponio, jo tikslas buvo išsiaiškinti senųjų atvirukų išleidimo datas, o tai tikrai sudėtinga užduotis. Dažniausiai data tik spėjama, nes šio laikotarpio atvirukuose leidėjai datos nenurodydavo. Dažniausiai ji nustatoma pagal išlikusius pašto datos antspaudus, iš kurių fiksuojama tik ankstyviausia data.

A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

„Nors iš tikrųjų visas detektyvas čia tik prasideda. Atviruko išleidimą ir siuntimą paštu skiria tam tikras laikotarpis. Be to, anksčiausiai išsiųstų egzempliorių galėjo tiesiog neišlikti. Todėl, be pašto datos antspaudų, rėmėmės ir žiniomis apie leidėjų veiklą, taip pat atvirukuose įamžintų miesto objektų pastatymo, kaitos istorija“, – priduria D. Keršytė.

Kataloge rodomos abi atvirukų pusės leidžia patyrinėti vaizdo ir adreso pusių apipavidalinimo ypatumus. Knygos pabaigoje kaip pagalbinės priemonės skaitytojui pateikiami priedai: miesto planas ir teminė miesto vaizdų rodyklė su trumpa informacija apie atvirukuose vaizduojamus objektus, taip pat glausta informacija apie Kauno atvirukų leidėjus, spaustuves, fotografus ir dailininkus.

Viršelis dengtas aukso folija

Išskirtinė Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinių savybė – laikui nepavaldus turinys, dažnai aktualumo neprarandantis ir po dešimtmečių, didelis dėmesys poligrafinei leidinių kokybei – ilgaamžis popierius, kai reikia – kieti knygų viršeliai, aukšto lygio spauda.

Ypatingas: pirmą kartą vienoje vietoje surinkti ir išleisti visi seniausi Kauno atvirukai. Jų kataloge – daugiau nei 700. / A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

„Lietuvos nacionalinis muziejus turi seniausias iš visų muziejų Lietuvoje leidybos tradicijas. Didžioji ir pati svarbiausia šiandienos muziejaus leidybinio darbo dalis – mokslinės ir informacinės medžiagos apie kaupiamus rinkinius publikavimas, parodų katalogų rengimas, mokslinių tyrimų skelbimas, dėmesys istorijos populiarinimui“, – sako muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Ne vienas Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistas leidinys yra tapęs bibliografine retenybe. Leidžiant Kauno atvirukų katalogą dėmesio skirta ir smulkioms, bet vertę kuriančioms detalėms: knygą įsigijusius arba tai padaryti planuojančius skaitytojus nustebins faktas, kad jos viršelio įrašai dengti aukso folija.

Kodėl N. Paltinienės drabužiai buvo pas Livetą ir Petrą?

„Mes labai gražiai bendravome šeimomis. Kai Nelly suprato, kad jau daugiau nebegalės koncertuoti, aptarėme jos koncertinių rūbų likimą. Ji norėjo, kad koncertiniai drabužiai liktų Lietuvoje ir ne privačiose rankose“, – atminimais dalijosi Liveta.

„Mes buvome labiau susiję ne su Nelly, bet su Arvydu. Kai atvažiuodavome pas juos į svečius, moterys kalbėdavosi apie sukneles, o vyrai – apie muziką, automobilius, sveikatą. Arvydas man irgi paliko palikimą, bet aš dar tuo palikimu naudojuosi, nes tai yra jo akordeonas. Jis jį naudojo dėstydamas Vasario 16-osios gimnazijoje. Šitą akordeoną turiu ir laikysiu tol, kol pats jo nebepakelsiu ir nebepagrosiu. O tada gal irgi į muziejų pristatysiu“, –  apie N. ir  A. Paltinų šeimą kalbėjo Petras.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kodėl svarbu Lietuvos visuomenei pamatyti šią muzikos istorijos dalį?

„Supratimą – nuo ko prasidėjo Lietuvos estrada, kokios buvo mados tendencijos. Didelis turtas tai žinoti. Šie drabužiai buvo intensyviai naudojami. Kai juos išpakavome, netgi pasijautė Nelly kvepalų, kūno kvapas. Tai buvo labai sentimentalu. Jau tada, kai nešiau  drabužius iš jos namų, riedėjo ašaros ant lagamino. Išpakavus ir vėl sentimentai sukilo. Žmogaus nebėra, o Lietuvos žmonėms liko gražus prisiminimas. Žmonės galės aplankyti Lietuvos nacionalinį muziejų, kai bus parengta ekspozicija su primadonos koncertiniais drabužiais“, – sakė Liveta.

Stop kadras. 

Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresnioji muziejininkė Agnė Andrulevičienė papasakojo apie gautus eksponatus: „Iš viso gavome apie 40 eksponatų. Daugiausia – sceninių kostiumų. Įspūdingų koncertinių suknelių yra vienuolika. Tarpe jų – ir atlikėjos mėgstamiausia. Dauguma suknelių pirktos Vokietijoje. Labai gausiai dekoruotos pačios atlikėjos: pagal figūrą, laikmetį, skonį. Išsiaiškinome, kad ji labai mėgo puoštis. Tai liudija įspūdingas chalatas – žėrintis ir su pūkais. Nelly jį mėgo dėvėti su aukštakulnėmis šlepetėmis. Tai – namų kostiumas.“

Kas bus toliau daroma su eksponatais?

„Daug kalbėjome su pateikėjais ( L. Ir P. Kazlauskais– red. pastaba), jie daug bendravo ir scenoje, ir gyvenime. Jiems šis palikimas itin svarbus. Konkrečių planų neturime. Bet įsivaizduojame, kad priėmę, restauravę, pabandysime pakviesti  jų pažiūrėti. Tai yra pirmieji lietuviškos estrados eksponatai. Iki tol mes nieko panašaus neturėjome. Iš tikrųjų tai papildys istorijos rinkinių tekstilės fondus. Jie atsidurs šalia eksponatų-kostiumų iš kino filmų „Herkus Mantas“ ar „Amerika pirtyje“, – sakė  A. Andrulevičienė.