Kartu su Nyderlanduose gyvenančiais „Penance and Reconciliation“ fondo atstovais Keesu Lavooji ir Koosu Stopplesu judėjų dvasininkas apsilankė Kauno rajono savivaldybėje ir pakvietė merą Valerijų Makūną kartu įgyvendinti projektą, kuris leistų sutvarkyti senąsias Vilkijos žydų kapines.

„Mere, jūsų vardas žinomas dėl gerų darbų, kuriuos atlikote įamžindamas litvakų atminimą. Daug gražių atsiliepimų apie jus išgirdau iš Jacko Lyono, su kuriuo kartu statėte Vandžiogalos žydų memorialą. Panašiai galėtume sutvarkyti ir Vilkijos žydų kapines. Tai būtų dar vienas žingsnis gerinant dviejų tautų santykius“, – kalbėjo E. Baronas.

Dvasininkas tvirtino, kad iš Vilkijos yra kilę du pasaulinio garso rabinai, vienas jų palaidotas miestelio kapinėse. R. Barono teigimu, kapinės yra savotiškas istorijos metraštis, todėl panagrinėjus užrašus ant antkapių būtų galima atkurti ne vieną intriguojančią biografiją.

Pasaulyje plačiai žinoma Tilės ir Leibos Karnovskių istorija. Ši XIX a. antroje pusėje Vilkijos krašte gyvenusi sutuoktinių pora vėliau emigravo į Ameriką, kur užaugino ir į muzikos kelią pastūmėjo juodaodį berniuką – būsimą džiazo žvaigždę Louisą Armstrongą. Kauno rajono savivaldybės iniciatyva 2020 m. Vilkijos parke buvo įrengtas L. Armstrongo amfiteatras, kuriame vyksta džiazo koncertai, bendruomenės renginiai. Šį sumanymą puikiai įvertino ir Lietuvoje viešėjusi Komisijos Jungtinių Amerikos Valstijų paveldui užsienyje išsaugoti pirmininkė Star Jones.

„Bendradarbiaujant galima atlikti žymiai daugiau darbų, tačiau iš pradžių turime pasitelkti specialistus, parengti projektą, aptarti finansavimą, pasirašyti sutartį“, – idėjai tvarkyti Vilkijos litvakų kapines pritarė V. Makūnas.

Kauno žydų religinė bendruomenė kartu su Kultūros ministerija ir Kauno rajono savivaldybe baigia Čekiškės sinagogos restauravimo darbus, todėl, mero teigimu, ateityje bus galima pagalvoti ir apie turizmo maršrutą, kuris jungtų regione esančius litvakų paveldo objektus.

Vilkijoje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. 1897 m. surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 2 012 gyventojų, tarp jų – 1 431 žydų tautybės. 1915 m. caro valdžia dalį žydų ištrėmė į Rusiją. Tuo metu Vilkijoje gyveno apie 800 žydų (80 proc. miestelio gyventojų).

Nepriklausomybės metais vietos žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais nepriklausomybės metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio pabaigoje Vilkijoje buvo įsteigta vokiečių komendantūra, kuriai vadovavo SS oberšturmfiureris Missenbaumas. Nacių ir vietos baltaraiščių rankomis Vilkijos litvakų bendruomenė faktiškai buvo sunaikinta. Dalis žydų buvo išvežti į Kauną ir vėliau sušaudyti fortuose, dalis – Pakarklės miške, Jaučakių kaime.

Buvusios žydų gimnazijos „Tarbut“ pastate, Pylimo g. 4A, įsikūrusiame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) padalinyje šiuolaikiškai pristatoma Lietuvos žydų istorija, kultūra, tikėjimas, papročiai, skirtingi istorinės kasdienybės siužetai.

Anot VGŽIM direktoriaus Simono Strelcovo, naujojo muziejaus, neoficialiai dar vidinamo Litvakų muziejumi, lankytojai skirtingais rakursais galės susipažinti su Lietuvos žydų kultūra ir jų papročiais. „Muziejus yra išskirtinis tuo, kad jis dedikuotas litvakų kultūrai, jų istorijai ir tradicijoms. Lankytojams bus suteikta ypatinga galimybė išjausti neišsemiamus litvakiškos praeities turtus“, – akcentavo S. Strelcovas.

„Pasaulyje auga antisemitizmo jėgos ir tai tampa grėsme. Būtent švietimas ir edukacijos gali padėti suvienyti ir plėtoti supratimą. Tikiuosi, muziejus skatins dialogą tarp skirtingų kultūrų, padės lankytojams iš viso pasaulio atrasti laikui nepavaldžių bendrų simbolių“, – pridūrė jis.

Tęstinumas: naujasis muziejus įsikūrė pačiame Vilniaus centre esančiame 1915 m. įkurtos žydų gimnazijos pastate. / Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Keturių aukštų pastate įrengta septyniolika šiuolaikiško dizaino ekspozicijų, lankytojams ne tik rodomi autentiški eksponatai, bet ir sudaryta galimybė interaktyviai įsitraukti į Lietuvos žydų istorijos pažinimą. Didelis dėmesys skiriamas Lietuvoje gimusiems, gyvenusiems ar su ja susijusiems pasaulinio garso litvakams. Tarp jų – Nobelio premijos laureatai Aaronas Klugas ir Bernardas Lownas, menininkai Markas Antokolskis, Jacques’as Lipchitzas, Neemija Arbitblatas, Holivudo žvaigždės Ruth Roman, Alas Jolsonas, Laurence’as Harvey’us ir kt.

Pasaulyje auga antisemitizmo jėgos ir tai tampa grėsme. Būtent švietimas ir edukacijos gali padėti suvienyti ir plėtoti supratimą.

Litvakų muziejus, pasak VGŽIM, pritaikytas ir mažiesiems lankytojams. Beveik kiekvienoje ekspozicijų salėje juos pasitiks žaidimai, dėlionės ir kitos įtraukios pažinimo priemonės.

Po tuo pačiu stogu atveriamas ir vieno didžiausių XX a. litvakų, Lietuvos žydų dvasinio ir visuomeninio gyvenimo griūtį įamžinusio dailininko Rafaelio Chvoleso muziejus. Modernizmo klasiko kūrybos kraitį sudaro apie 3 tūkst. tapybos darbų ir 6 tūkst. piešinių – iš prieškario liko vos keli. Reikšmingą R. Chvoleso (1913–2002) palikimo dalį – ne tik kūrinius, bet ir asmeninius daiktus, knygas – muziejui padovanojo Paryžiuje gyvenantys dailininko sūnūs Milijus ir Alexandre’as Chwolesai.

Ketvirtadienį duris atversiantis Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinys neformaliai bus vadinamas Litvakų muziejumi.

„Šis muziejus skirtas išskirtinai litvakams, tokio antro Lietuvoje nėra (...). Jeigu paimsime bet kurios istorijos programos vadovėlį, žydai pristatomi dažniausiai per tragediją, Holokaustą, tuo tarpu šis muziejus pasakoja visiškai kitą istoriją. Muziejus pateikia tai, ko nėra vadovėliuose – tai kultūra, tradicijos, religija, raštas, virtuvė, žaidimai, papročiai, žymūs žmonės“, – spaudos konferencijoje trečiadienį sakė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius Simonas Strelcovas.

Istorikas Litvakų muziejaus atidarymą vertino kaip „epochos įvykį“. Pasak jo, žydų tradicijos Lietuvoje yra ne pamirštos, o tiesiog nežinomos, tad šis muziejus atverčia naują puslapį Lietuvos muziejininkystės lauke.

S. Strelcovas tikisi, kad naujasis Gaono muziejaus padalinys prasmingai įsilies į bendrą Vilniaus kultūros erdvę, taps peržiūrų, perklausų ir diskusijų vieta.

Litvakų muziejaus laikinojo vadovo Aivaro Poškos teigimu, ekspozicijose bus pristatoma, kaip vyko ir vyksta litvakų gyvenimas. Jis pabrėžia, jog atmintis apie Lietuvos žydus yra susijusi ne tik su Holokausto tragedija.

Turime įsisąmoninti, kad Lietuvos žydai įvairiais rakursais prisidėjo tiek prie Lietuvos valstybės raidos, tiek bendrai kultūrinio mūsų viso potencialo.

 

„Turime įsisąmoninti, kad Lietuvos žydai įvairiais rakursais prisidėjo tiek prie Lietuvos valstybės raidos, tiek bendrai kultūrinio mūsų viso potencialo“, – sako muziejaus vedėjas.

Muziejaus kuratorė Dovilė Čypaitė-Gilė taip pat akcentavo, jog ekspozicijose bus koncentruojamasi į žydų kasdienybės aspektus ir kultūrinius judėjimus, ne tik istorines, bet ir šiuo metu visuomenėje aktyviai veikiančias asmenybes.

Dar viena iš istorinių muziejaus ekspozicijų temų, pasak jos, yra litvakų vartotos kalbos – hebrajų, jidiš,į esperanto ir lietuvių – ir kaip jos darė įtaką viena kitai.

Už muziejaus ekspozicijų projektą atsakingo architekto Vytauto Biekšos teigimu, muziejaus ekspoziciją buvo siekiama įrengti taip, lyg ji būtų ne iki galo užpildyta. Dėl to planuojama, kad muziejus taps saugykla skirtingiems su žydų kultūra susijusiems eksponatams iš viso pasaulio.

Viena iš muziejaus erdvių dedikuota praėjusio amžiaus dailininkui Rafaeliui Chvolesui, kuris savo kūriniuose fiksavo Vilniaus architektūrą. Pasak muziejaus, per šio menininko gyvenimo istoriją siekiama atskleisti sudėtingus XX amžiaus pirmos pusės įvykius ir jų nulemtus likimus.

Vilniaus Gaono muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jūratės Razumienės teigimu, Litvakų muziejaus patalpų sutvarkymas kainavo beveik 5,8 mln. eurų, ekspozicija – dar beveik 1,3 mln. eurų, tad iš viso muziejaus įrengimo kaina yra beveik 7,1 mln. eurų.

Tvirtai pareiškiame, kad Izraelis yra suvereni valstybė. Niekas neturi teisės jos pulti, veržtis į teritoriją ir žudyti žmonių. Žudikams negali būti jokio pateisinimo ir pasigailėjimo. Šiandien, praėjus daugiau nei 50 metų, vėl lemtingai skamba legendinės Izraelio premjerės Goldos Meir žodžiai: „Kare turėjome slaptą ginklą – jokios alternatyvos.“ Ir šįkart Izraelis vėl kaunasi už išlikimą.

Šis brutalus karas ypač skausmingas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariams, nes Lietuvoje nėra žydų šeimos, kurios artimiausi žmonės nebūtų atsidūrę šių siaubingų įvykių sūkuryje. Jie kovoja priekinėse linijose, gydo sužeistuosius, gelbsti atsidūrusius po griuvėsiais, padeda įstrigusiems, žūsta. Be galo jais didžiuojamės.

Mūsų širdys ir mintys su Izraelyje likusiais tėvais, broliais, sesėmis, vaikais, anūkais, draugais. Su kiekvienu, kuris kovoja už mūsų istorinę Tėvynę. Su kiekvienu, kuris išgyvena siaubą ir netektį.

Faina Kukliansky / Asmeninio archyvo nuotr.

Deja, pavojuje atsidūrė ne tik Izraelyje, bet ir Lietuvoje gyvenantys mūsų artimieji. Šalyje, kurioje gimėme, augome ir dirbame, kurią mylime, kurios piliečiai esame, antisemitizmas sklinda ne tik socialinėje erdvėje ir mitinguose, bet ir iš Seimo tribūnos, o išpuolių patiria net mūsų vaikai – jiems sąmoningai grasinama ir kenkiama. Neseniai lietuviškai nebendraujantis tamsaus gymio pavežėjų kompanijos „Bolt“ vairuotojas, paklausęs nepilnamečio vaiko tautybės ir sužinojęs, kad šis yra žydas, atsisakė jį vežti į mokyklą. Tai toli gražu ne vienintelis, tačiau situaciją puikiai iliustruojantis atvejis.

Tokie įvykiai visai bendruomenei kelia nesaugumo jausmą, tačiau esame susitelkę ir vieningi – mus vienija ne tik istorijos tūkstantmečiai, bet ir ateitis.

Glaudžiai bendradarbiaujame su Lietuvos policija ir kitomis saugumo struktūromis, nuolat palaikome ryšį su Izraelio užsienio reikalų ministerija, Lietuvos ambasada Izraelyje ir tarptautinėmis žydų organizacijomis, keičiamės informacija, dalijamės duomenimis.

Nepaisant ištikusio šoko, stengiamės padėti ir Izraelyje įstrigusiems Lietuvos piliečiams, ir iš Lietuvos į namus išskristi negalintiems Izraelio piliečiams – teikiame informaciją, konsultuojame, padedame spręsti netikėtai užgriuvusias problemas.

Antisemitizmas sklinda ne tik socialinėje erdvėje ir mitinguose, bet ir iš Seimo tribūnos, o išpuolių patiria net mūsų vaikai.

Dėkojame LR Prezidentui Gitanui Nausėdai, LR Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen ir ministrei pirmininkei Ingridai Šimonytei už išreikštą tvirtą palaikymą Izraelio valstybei ir Lietuvos žydų bendruomenėms. Didžiuojamės, kad Lietuva nedviprasmiškai pasmerkė teroristų veiksmus ir stojo teisingumo pusėn.

Esame nepaprastai dėkingi ir Lietuvos žmonėms, kurie siunčia užuojautos ir palaikymo žinutes, meldžiasi už teroristų įkaitais tapusius mūsų brolius ir seseris. Kartu raginame kritiškai vertinti gaunamą informaciją ir dalytis tik oficialių Izraelio įstaigų pateikiamomis žiniomis.

Am Yisrael Chai.

Komentaras

Andrius Pacevičius

„Bolt“ vadovas Lietuvoje

Esame kategoriškai prieš bet kokią diskriminaciją arba neapykantą, nukreiptą prieš asmenis dėl jų rasės, lyties, tautybės ar religijos, todėl kiekvieną pranešimą, susijusį su mūsų keleivių ar vairuotojų elgesiu, vertiname labai rimtai.

Apie viešumoje šiuo metu minimą atvejį neturime jokios informacijos nei iš keleivių pranešimų, nei iš institucijų, todėl raginame visus piliečius būti neabejingus neapykantos kurstymui ar kitam netinkamam elgesiui ir būtinai apie įvykius informuoti mūsų komandą. Nors tokie atvejai yra itin reti, kiekvienas gali būti ištirtas ir padėti išvengti naujų. Turėdami informacijos apie netinkamą elgesį, visada blokuojame tokių asmenų – tiek vairuotojų, tiek keleivių – prieigą prie platformos. Kiekvieną kartą, jeigu asmuo grasina, naudoja psichologinį ar fizinį smurtą, rekomenduojame kreiptis į policijos pareigūnus.

Tvirtai pareiškiame, kad Izraelis yra suvereni valstybė. Niekas neturi teisės jos pulti, veržtis į teritoriją ir žudyti žmonių. Žudikams negali būti jokio pateisinimo ir pasigailėjimo. Šiandien, praėjus daugiau nei 50 metų, vėl lemtingai skamba legendinės Izraelio Premjerės Goldos Meir žodžiai: Kare turėjome slaptą ginklą – jokios alternatyvos. Ir šįkart Izraelis vėl kaunasi už išlikimą.

Šis brutalus karas ypatingai skausmingas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariams, nes Lietuvoje nėra žydų šeimos, kurios artimiausi žmonės nebūtų atsidūrę šių siaubingų įvykių sūkuryje. Jie kovoja priekinėse linijose, gydo sužeistuosius, gelbsti atsidūrusius po griuvėsiais, padeda įstrigusiems, žūsta. Be galo jais didžiuojamės.

Mūsų širdys ir mintys su Izraelyje likusiais tėvais, broliais, sesėmis, vaikais, anūkais, draugais. Su kiekvienu, kuris kovoja už mūsų istorinę Tėvynę. Su kiekvienu, kuris išgyvena siaubą ir netektį.

Deja, pavojuje atsidūrė ne tik Izraelyje, bet ir Lietuvoje gyvenantys mūsų artimieji. Šalyje, kurioje gimėme, augome ir dirbame, kurią mylime, kurios piliečiais esame, antisemitizmas sklinda ne tik socialinėje erdvėje bei mitinguose, bet ir iš Seimo tribūnos, o išpuolius patiria net mūsų vaikai – jiems sąmoningai grasinama ir kenkiama. Vakar lietuviškai nebendraujantis tamsaus gymio pavežėjų kompanijos „Bolt“ vairuotojas, paklausęs nepilnamečio vaiko tautybės ir sužinojęs, kad šis yra žydas, atsisakė jį vežti į mokyklą. Tai – toli gražu ne vienintelis, tačiau situaciją puikiai iliustruojantis atvejis.

Tokie įvykiai visai bendruomenei kelia nesaugumo jausmą, tačiau esame susitelkę ir vieningi – mus vienija ne tik istorijos tūkstantmečiai, bet ir ateitis.

Glaudžiai bendradarbiaujame su Lietuvos policija ir kitomis saugumo struktūromis, nuolat palaikome ryšį su Izraelio užsienio reikalų ministerija, Lietuvos ambasada Izraelyje ir tarptautinėmis žydų organizacijomis, keičiamės informacija, dalijamės duomenimis.

Nepaisant ištikusio šoko, stengiamės padėti ir Izraelyje įstrigusiems Lietuvos piliečiams, ir iš Lietuvos į namus išskristi negalintiems Izraelio piliečiams – teikiame informaciją, konsultuojame, padedame spręsti netikėtai užgriuvusias problemas.

Dėkojame LR Prezidentui Gitanui Nausėdai, LR Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei – Nielsen ir Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei už išreikštą tvirtą palaikymą Izraelio valstybei ir Lietuvos žydų bendruomenėms. Didžiuojamės, kad Lietuva nedviprasmiškai pasmerkė teroristų veiksmus ir stojo teisingumo pusėn.

Esame nepaprastai dėkingi ir Lietuvos žmonėms, kurie siunčia užuojautos ir palaikymo žinutes bei meldžiasi už teroristų įkaitais tapusius mūsų brolius ir seseris. Tuo pačiu raginame kritiškai vertinti gaunamą informaciją ir dalytis tik oficialių Izraelio įstaigų pateikiamomis žiniomis.

Am Yisrael Chai.

„Svarbiausia – tiesa ir susitaikymas. Lankydamasis Kaune pastebėjau daugiau istorijos ženklų – bandymų pažymėti tai, kas tam tikrose vietose nutiko jo didelei žydų bendruomenei. Juk prieš Antrąjį pasaulinį karą 25 proc. kauniečių buvo žydai. Šie ženklai yra bandymas susitaikyti su tuo, kas įvyko. Pasaulyje dėl to dažnai ginčijamasi – pavyzdžiui, kai Lenkija pavertė Aušvicą valstybiniu muziejumi, kilo konfliktų dėl to, kaip jie perteikia istoriją. Manau, reikia būti atviresniems. Taip, istorija ne visada pasakojama visiškai tiksliai, bet jei bandoma ją pasakoti, ieškoti tiesos, reikia tai palaikyti“, – sakė Jeilio universiteto prezidentas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės daktaras, profesorius Peteris Salovey.

Platesnis apibrėžimas

Psicholingvistė, Negevo Beno Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden atkreipė dėmesį į tai, kad šiandien litvako apibrėžimas yra platesnis, nei įprasta manyti: paprastai litvakais buvo vadinami žydai, kildinami iš istorinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemių, tačiau iš tiesų ši sąvoka nebūtinai turi būti siejama su gimimo vieta.

„Litvakais save vadino ir žydai, gimę Izraelyje ar Šiaurės Afrikoje. Modernioje hebrajų kalboje litvakas – tai žydas, kuris nėra hasidas. Tad apibrėžiama per supriešinimą su tuo, kas nėra litvakas. Man patinka įvairialypiškumas – kalbų, tapatybių. Tad raginčiau ne brėžti kažkokias ribas, o prisijungti. Mes visi galime būti litvakai“, – pažymėjo profesorė.

Jogailos universiteto (Lenkija) profesorius Robertas Kusekas pažymėjo, kad jį maloniai nustebino Litvakų kultūros forumo dalyviai, litvakais vadindami ne vien iš istorinės Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos kilusius žydus. „Nustebau supratęs, kaip patogiai žmonės jaučiasi vartodami terminą „litvakas“ įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, Pietų Afrika kaip puikus pavyzdys apie litvakų šaknų susiskaidymą. Tai tinkamas būdas elgtis“, – diskusijoje sakė prof. R.Kusekas.

„Litvako tapatybė turi ne tik religinį pobūdį – akcentuojama ir žodžio, intelektinės diskusijos svarba, emocijų vengimas. Visa tai yra litvakų tapatybės dalis, kuri leidžia juos palyginti su škotais. Litvakai yra žydų pasaulio škotai, intelektualai, žmonės, kurie gausiai emigravo iš šaltos šalies“, – kruopštų, mokslišką litvakų būdą renginyje priminė Brandeiso universiteto (JAV) profesorius emeritas Antony Polonsky.

Autonomijos siekė aktyviau

Litvakų kultūros forumo metu Kaune buvo eksponuojama paroda, kurios vienoje fotografijoje buvo vaizduojamas ir Vilniaus gubernijoje gimęs litvakas Eliezeris Ben-Jehuda, laikomas šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu.

Grįždamas prie litvakų sąvokos aptarimo, Jeilio universiteto prezidentas prof. P.Salovey pasitelkė vaikystėje veikusių Niujorko restoranų palyginimą: jie patiekdavo dviejų rūšių žydiškus patiekalus: košerinius arba košerinio stiliaus. Abi rūšys niekuo nesiskyrė, tik antroji nebuvo oficiali, patvirtinta rabinų. Panašiai yra ir su litvakais: kai kurie yra litvakai, kilę iš istorinių Lietuvos žemių, kiti – mokėsi litvakų stiliumi arba jį perėmė, perėmė ir jų maisto tradicijas, ir pan.

A.Polonsky, prisimindamas litvakų patirtis Lietuvoje ir Lenkijoje, pastebėjo, kad abiejose šalyse klestėjo tie patys judėjimai, sionizmas, žydų ortodoksija, tačiau Lietuvoje buvo juntamas didesnis žydų bendruomenės siekis turėti autonomiją. „Aišku, tai buvo utopija, nacionalinėje valstybėje to neįmanoma padaryti. Tačiau Lietuvoje daug toliau buvo pažengusi idėja, kad žydai turėtų valdyti save, turėtų savo ministeriją, švietimo sistemą, mokesčius ir t. t. Tai atspindi Lietuvos žydų lyderystės pobūdį“, – pažymėjo Brandeiso universiteto profesorius emeritas.

Litvakai yra žydų pasaulio škotai, intelektualai, žmonės, kurie gausiai emigravo iš šaltos šalies.

Anot P.Salovey, aptariant litvakų diasporas, skirtumų reikėtų ieškoti gilinantis ne į kilmės šalių ypatybes, o į emigravimo aplinkybes. „Manau, skirtumus litvakų diasporoje lemia ne tautybė ar etninė kilmė, o tai, kada ir kodėl šeima išvyko iš šios pasaulio dalies. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių priežasčių, labai skiriasi nuo tų, kurie išgyveno Holokaustą. Žmonės, kurie buvo priversti išvykti dėl pavojaus gyvybei, kuriems pavyko išgyventi, o kiti žuvo – jie tą sugrįžimo, buvimo tam tikros bendruomenės dalimi idėją priima kitaip nei tie, kurie išvyko dėl ne tokių traumuojančių priežasčių.“

Pirmasis žingsnis

Kalbėdama apie litvakų, žydų praeities vertinimą, prof. T.Walden pabrėžė, kad svarbu ne tik tiesos ieškojimas, bet ir atvirumas kitam. „Pirmas žingsnis siekiant susitaikymo yra pripažinti, o ne atmesti, paneigti kitą versiją. Būkime drąsūs, tolerantiški ir aktyvūs, pasiryžę priimti vieni kitus. Man tai yra moralinis apsisprendimas ir, jei jo laikysimės, galbūt pasaulis taps geresnis“, – vylėsi profesorė.

„Kalbant apie tiesą, kito pripažinimą – svarbu pripažinti ne tiek kitą, kiek patį dalyvavimą, įsitraukimą. Šiandien daug noriai kalbame, kiek prisidedame prie klimato ar ekonominių krizių, tačiau apie sudėtingą praeitį ne visuomet kalbame noriai. Vis dėlto, kalbant apie Lenkiją, per pastaruosius 20 metų daug buvo padaryta dėl lenkų atsakomybės Holokausto metu. Antai Krokuvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose, taip pat mažuose miesteliuose, kaimuose daug darbo atliko vietos istorikai, istorijos mokytojai. Tai yra pirmasis žingsnis – įsitraukimo, dalyvavimo pripažinimas“, – diskusijoje pabrėžė prof. R.Kusekas.

Po Antrojo pasaulinio karo Kaune gimusi ir septyniolika pirmųjų savo gyvenimo metų čia praleidusi B.Shirin vėliau gyveno Izraelyje, JAV. Jausdama ilgesį Kaunui, moteris savo namais pasirinko šį miestą. Apie Bellos gyvenimą yra sukurtas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, B.Shirin – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė.

Šiuo metu kartu su visa kūrybine grupe B.Shirin ruošiasi „Kauno kantatos“ premjerai, kuri „Žalgirio“ arenoje vyks rugsėjo 30–spalio 1 d. „Kauno kantata“ – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų ir baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas. Jos kūrėjai – du iš Lietuvos kilę menininkai – Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė).

Pokalbis su B.Shirin – ne tik apie būsimąją premjerą.

– Ką jums simbolizuoja „Kauno kantata“ ir apie ką ji?

– Kai buvau mažytė, mano tėvai kalbėdavosi tarpusavyje apie tai, kad Niujorkas yra pasaulio ašis. Tėvas slapta, dar sovietmečiu, klausydavosi Amerikos radijo. Aš jiems sakydavau: ką jūs čia tauškiate? Kaunas yra pasaulio ašis. Ta mintis man liko iki pat dabar. Kai buvau Niujorke, man Kaunas buvo pasaulio ašis. Niujorkas nepatiko. Jaučiu nepaprastą ryšį su Kaunu.

Kai su šeima išvažiavome gyventi į Izraelį, man buvo labai sunku įprasti. Ilgėjausi Kauno. Todėl „Kauno kantata“ man visų pirma ir yra apie Kauną. Projekte pasirodys skirtingų tautų atstovai – lenkai, rusai, žydai, lietuviai, nes juk Kaunas visada buvo daugiakultūris, daugiatautis miestas.

Buvo sumanymas, kad savo tekstą „Kauno kantatoje“ skaitysiu anglų kalba. Pasakiau, kad ne. Man reikia skaityti ta kalba, kuria aš jaučiu. Kitaip nieko nebus. Aš ne papūga. Ta kalba, kuria aš jaučiu, yra lietuvių. Pasakiau, kad skaitysiu lietuviškai, nes kai skaitau lietuviškai – tai būna iš visos širdies. Beje, vieną frazę sakyti atsisakiau. Man atrodo, kad ji netinka, ja lyginami žmonės. Juk kiekviena tauta turi savo skausmą.

– Žodžiu išties galima įskaudinti, įžeisti. Jus pačią kas nors neatsargiais žodžiais yra įskaudinęs?

– Aš turiu dramblio odą. Mano tėvas mane taip išauklėjo, sakydamas, kad man reikės įgyti dramblio odą ir gyvatės stuburo lankstumą. Ką tai reiškia? Suprasi, sakydavo tėvas.

Ir aš, man atrodė, supratau: turbūt reikia įlįsti į lagaminą, kuris – didelis – buvo mūsų namuose. Nors buvau tokia storuliukė, bet įlindau. „Bandau būti lanksti kaip gyvatė“, – paaiškinau nustebusiam tėvui. Tik gerokai vėliau man tapo aišku, ką tėvas norėjo pasakyti. Aš turėjau išmokti neįsižeisti. Išmokti reaguoti.

Man gyvenime niekas nėra pasakęs žydė ar žydelka. Jei ir pasakytų, tai dėl ko man įsižeisti, juk nemeluoja, ir tai yra tiesa. Tai, kad žmogus, nepažindamas manęs, turi problemą, kad aš žydelka – tai ta problema yra jo, ne mano.

– Bella, ką reiškia būti litvaku?

– Tai didžiulė garbė. Pasaulyje litvakai yra labai gerbiami. Didžiausi rabinai yra kilę iš Lietuvos. Kai aš atvažiavau į Ameriką, ši šalis nenorėjo įsileisti net izraeliečių. Bet užtekdavo pasakyti, kad aš iš Lietuvos – durys atsidarydavo. Nes iš čia yra garbingi, dori žydai. Gal kiti įsižeis, bet sakoma, kad litvakai yra žydų elitas.

– Kiek svarbi yra kultūra kalbant apie istorinę atmintį, kiek svarbu apskritai apie tai kalbėti per kultūros iniciatyvas?

– Labai svarbu. Žmonės, ypač jaunesni, nežino apie žydus. Pirmoji, kuri pradėjo teršti, buvo Rūta Vanagaitė – ji parašė per aštriai. Labai aštriai. Bet kai pradėjo apie tai kalbėti – tada žmonės panoro žinoti.

Manęs dažnai klausia apie šventes, apie žydiškus patiekalus – viskas, pasirodo, labai įdomu. Žydai juk buvo labai aktyvūs. Pavyzdžiui, mano tėtis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje Antano Smetonos laikais. Ir daug žydų tokių buvo. Buvo nuostabus gyvenimas. Mano tetos mokėsi kartu su lietuvių vaikais, kai staiga atsitiko toks siaubas. Todėl žmonės, jaunimas nori suprasti, kas iš tikrųjų nutiko.

Ta kalba, kuria aš jaučiu, yra lietuvių.

Yra daug žydų, kurie iki dabar pyksta. Manau, kad reikia dialogo – atsisėsti ir kalbėtis. Ar net ekskursijų, susitikimų šeimoms iš Izraelio su lietuvių šeimomis, o lietuvių šeimoms – pabūti Izraelio šeimose. Kai kartu praleidi daug laiko – suartėji. Žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti.

– Jūsų nuomone, ar Kaunas atviras skirtingoms tautoms, jų kultūroms?

– Visiškai. Ir žmonės čia atviri. Jie, išsilaisvinę iš okupacijos, pradėjo kalbėti. Atsirado noras suprasti, be to, ir žiniasklaidoje daug kabama šiomis temomis. Yra kuriamos laidos apie žydiškumą. Žmonės girdi, supranta, kad žydai – ne kažkokios pabaisos.

– Jūsų gyvenimą lydi pozityvumas. Pamenu, kai per pandemiją žmonės dalijosi ištuštėjusių parduotuvių lentynų nuotraukomis, jūs dalijotės priešingomis – kur matėsi pilnos lentynos. Sakėte, kad nereikia skleisti panikos ir netiesos.

– Taip! Man ir dabar gaila, kai yra juodinama mūsų Vyriausybė. Man skaudu. Aš nemėgstu ginčytis ir niekada to daryti nemėgau. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Kaip sakė Immanuelis Kantas – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Nemėgstu ir kritikuoti. Visada paklausiu savęs, ar aš padaryčiau geriau? Ne. Tai ir užsičiaupi. Neteisiu žmonių, nes nesu nė vieno jų kailyje. Tai kaip aš galiu juos smerkti?

– Ar humoro jausmas gyvenime jums dažnai padėjo?

– Dažnai. Ir tėvų išmintis labai daug. Kai prisimenu jų girdėtus posakius... Jau minėtas posakis apie dramblio odą ir gyvatės stuburą. Kai nusižudė mano mama, po metų kitų pažįstami norėjo supažindinti tėvą su viena labai turtinga moterimi. Bet ji jam nepatiko, sakė, kad negraži. Nusistebėjau: esant tokio amžiaus ieškoti grožio? O tėvas man: ji atrodo kaip pelė iš rūgpienio. Jidiš kalboje ši frazė skamba nuostabiai.

Ir dar vienas svarbus iš tėvų išgirstas posakis: nebūk teisus, būk išmintingas.

Trečiadienį K. von Schnurbein aplankė Vilniaus getą ir kitas atminties vietas.

Ji pagerbė geto partizanų pasipriešinimo aukas, prie paminklo palikusi gėlių ir mažą akmenėlį – taip pagerbiami žydų tautybės mirusieji ir parodoma, jog paminklas yra lankomas.

Anot Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pranešimo, ES atstovė atkreipė dėmesį, kad kai kurie paminklai, žydų kultūrai svarbūs objektai nėra geriausios būklės – užrašai išblukę, sunkiai įskaitomi.

ES pareigūnė paragino šio paveldo priežiūrai skirti daugiau dėmesio ir kaip pavyzdį pateikė Vokietijoje galiojančią tradiciją vieną dieną per metus skirti būtent žydų memorialams ir jų prieigai tvarkyti.

Pasak LŽB vadovės Fainos Kukliansky, žydų istoriją menančių paminklų, pastatų, sinagogų priežiūrai ir apsaugai Lietuvoje nėra skiriamas finansavimas, visa tai atliekama privačia iniciatyva.

ES kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė į Lietuvą atvyko Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kvietimu. Tai pirmas K. Schnurbein vizitas šalyje.

Į dabartines pareigas K. von Schnurbein paskirta 2015 metais. Prieš tai ji penkerius metus dirbo Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso (Chosė Manuelio Barozo) patarėjų grupėje, dar anksčiau buvo Čekijos ES komisaro Vladimiro Špidlos ir ES delegacijos Prahoje atstove spaudai.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusiose Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėse, aštuoniose Rusijos imperijos gubernijose, gyveno apie 2 mln. litvakų – taip vadinami šio regiono žydai. 2 milijonai – tai 12 proc. gyventojų. Kaune, gubernijos centre, žydų buvo net 35,32 proc. Dabar mieste žydų – vos keli šimtai. 

Dar XIX a. antroje pusėje –  XX a. pradžioje po pasaulį pasklidę litvakai po Holokausto liko mažiausia žydų grupe pasaulyje. Šiandien litvakai gyvena Izraelyje, JAV, Pietų Amerikoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Ne vieno jų šaknys – Kaune. Kaune, kuris, 2022 m. tapęs Europos kultūros sostine, pirmąkart rengia šį forumą.

Dvi dienas VDU Didžiojoje salėje vyksiančiame renginyje numatoma turtinga kultūrinė programa ir garsių menininkų, mokslininkų bei kultūros pasaulio atstovų diskusijos apie tai, ką reiškia būti litvaku bei bendros lietuvių ir žydų tapatybės paieškas. Bus klausiama, ar menas padeda prisiminti, ir ar atminties įamžinimas gali padėti kurti geresnę ateitį, skatinti atvirumą bei dialogą.

Litvakų kultūros forumas – iki lapkričio vyksiančio jau tradicinio „Kaunas 2022“ inicijuoto Istorijų festivalio programos dalis. Kaip teigia programos „Atminties biuras“ kuratorė, šių metų festivalio leitmotyvas – kelionė namo – reiškia net ik gilesnį miesto, jo istorijos ir savęs joje pažinimą, bet ir galbūt pirmąjį apsilankymą savo tėvų, senelių, protėvių žemėje. Žemėje, į kurią įžengti ilgus metus buvo per skaudu. Taip nutiko tokiems „Kaunas 2022“ programoje pristatomiems pasaulinio garso menininkams, kaip Williamas Kentridge’as, kurio paroda visus metus gausiai lankoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 

Šie metai tapo galimybe su savo kūryba į protėvių žemę atvykti ar grįžti ir tokiems menininkams, kaip Jenny Kagan, Philipas Milleris, Bruce‘as Clarkas, Marilia Destot ir kiti. Dauguma jų savo patirtimi pasidalins Litvakų kultūros forumo programoje. Prie jų prisijungs akademinio pasaulio žvaigždės, Litvakų kultūros forumo patariamosios tarybos nariai – prof. Antony Polonsky, prof. Peter Salovey, prof. Tsvia Walden ir kiti.

Dvi dienas truksiančią forumo programą praturtins žydiškajai atminčiai skirtos parodos, spektakliai ir koncertai. Kalendoriuje – tokie renginiai, kaip JK menininkės Jenny Kagan interaktyvi paroda „Iš tamsos“, mezuzų tradiciją primenantis Jyll Bradley instaliacijų maršrutas „Slenkstis“, tarpukario fotografų Maušos Levio ir Šimono Bajero fotoparoda, Simano Karczmaro tapyba ir kt. Rugsėjo 29 d. „Žalgirio“ arenoje vyks Marijos Krupoves jidiš dainų koncertas, skirtas žydiškai miesto atminčiai ir ypatingai Kauno dvasiai.

G. Kovaišos nuotr.

Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. – dar viena ypatinga premjera, rengiama jau ne pirmus metus. Tai PAR kompozitoriaus Philipo Millerio ir Jenny Kagan „Kauno kantata“. Joje muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. Įspūdingas muzikos ir vaizdų labirintas kuriamas bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos ir užsienio atlikėjais. 

Premjerą „Žalgirio“ arenoje atliks daugiau nei 200 muzikantų, Kauno miesto simfoninis orkestras, profesionalūs ir bendruomenių chorai ir ansambliai. „Kantata ragina atverti sunkias traumines temas. Ji kviečia į akistatą su savimi, skatina kalbėti apie sudėtingus pasirinkimus dramatiškų įvykių akivaizdoje. Todėl ji yra itin aktuali šių dienų karo kontekste“, – įsitikinusi D. Price.