Išlikę prisiminimai

Aklina mūrinė siena, juosianti žemės sklypą, kuriame stovi J.Bielskio namas, o virš jos dar įrengtas metalinis tinklas, visada kėlė daug klausimų. Namo kaimynystėje gyvenantys žmonės šio namo šeimininką vadina „didžiuoju kaimynu“, bet ne dėl namo didumo ar šeimininko didybės, o dėl patirtų nuostolių, nepatogumų ir žinojimo, su kuo turi reikalą.

Žmonės pasakojo, kad papildomą metalinį tinklą virš ir taip aukštos tvoros, J.Bielskis įsirengė po to kai buvo pasikėsinta į jo tvirtovę – per tvorą įmestas sprogmuo. Taip apsauga nuo negerą linkėjusių Kauno mafijos atstovui J.Bielskiui, bendrų švelniai Seneliu vadinamam, liko iki šių dienų.

Aliaus Koroliovo nuotr.

Tik šiandien gana retai prasiveria tvoroje įrengti vartai prabangiems „berniukų“ automobiliams, o name vos keliuose languose vakarais matyti uždegta šviesa.

Būtent iš šio namo J.Bielskis sugebėjo pabėgti nuo jį saugojusių teisėsaugos pareigūnų ir daugiau nei pusmetį slapstėsi Rusijoje. J.Bielskis dingo 2006 metais. Beveik neabejota, kad Senelį pasiekė žinios apie galimą grėsmę nuo buvusių kolegų, nes 2005 metais jis sutiko bendradarbiauti su teisėsaugininkais ir duoti parodymus prieš buvusius savo bendrus.

Paversti daugiabučiu

Nežinantiems, kam priklauso šis architektūrinis šedevras, kildavo klausimų dėl įspūdingo dydžio vitražo, matomo iš Dzūkų gatvės, bokštelio su balkonu ir dažniausiai žaliuzėmis uždengtų langų. Kaimynai mena, kad paskutinį kartą fejerverkas naujametę naktį iš bokštelio kilo prieš bene 5 metus. 70-metį perkopusio J.Bielskio namas labiau panašus į apmirusį, nei gyvybingą, pagal jo viduje įrengtus patogumus čia gyvenantiems.

aruodas.lt nuotr.

Viešoje nekilnojamo turto feisbuko grupėje atsiradęs šio parduodamo namo skelbimas tarsi pravėrė paslaptingą mafijos autoritetų buitį. Tiesa, namo pardavimu užsiimantis brokeris iš karto nurodo, kad beveik 900 kv.m. namas galėtų būti patrauklus investicinis projektas.

Dėl didelės kvadratūros, iki šiol vienam šeimininkui priklausiusį namą būtų galima perplanuoti į 16-20 butų daugiabutį. Po namu įrengtame garaže telpa šeši automobiliai, pakanka erdvės kieme prie namo įrengti dar keletą parkingo vietų.

aruodas.lt nuotr.

Kaina ir už istoriją?

Tačiau turinčiam atliekamus 1,2 mln. eurų – tokia skelbiama pardavimo kaina, ar jaučiantiems nostalgiją nepriklausomybės pradžios prabangos skoniui, erdvus namas siūlomas ne tik su visais patogumais, o ir su VIP patogumais – pirtis, baseinas, erdvi sporto salė, erdvė bilijardui. Name yra liftas.

aruodas.lt nuotr.

Skelbime nurodoma, kad visi namo langai mediniai su stiklo paketais bei iš lauko pusės kaustyti metalu. Daugelį langų puošia pagal užsakymą daryti vitražai. Pirmame aukšte granitinės grindys, kambariuose aukštos kokybės laminatas.

Pabrėžiama, kad name sudėta nauja santechnika, pakeisti radiatoriai, nauja elektros instaliacija, įdiegta apsaugos ir priešgaisrinės sistemos. Iš bendro 872 kv.m. namo ploto, naudingą plotą sudaro 644 kv.m., o gyvenamasis plotas siekia 360 kv.m. Vien svetainė su valgomuoju ir židiniu užima per 90 kv.m. Per tris namo aukštus išsibarstę bene dešimt kambarių, dar du per 40 kv.m. kambariai įrengti mansardoje. Visuose aukštuose gyventojų patogumui yra higienos kambariai.

aruodas.lt nuotr.

Gera žinia mėgstantiems antikvarinius baldus. Pagal susitarimą, šeimininkas paliktų ne tik didžiąją dalį baldų, bet ir buitinės technikos.

Prieš keletą metų už kiek kuklesnę sumą buvo pardavinėjama iki gyvos galvos nuteisto Henriko Daktaro pilaitė Užliežiuose. Tačiau 1 mln. įvertintas nekilnojamas turtas, panašu, vis dar Daktarų rankose.

Klanai kooperuojasi

Atėjęs į bet kurį prekybos centrą net principingiausias pilietis gali tapti mafijos bendrininku: atsekti, koks prekės ženklas švarus, o kokį valdo agromafijos klanai, neįmanoma.

"Mafija spaudžia alyvuogių aliejų, gamina mocarelą. Negali žinoti, kuris prekės ženklas – mafijos, kuris – ne. Mafija dirba su fiktyviomis kompanijomis, statytiniais", – pasakoja žurnalistas Oliveris Meileris.

Šiemet pasirodžiusioje knygoje jis remiasi pokalbiais su mirtinai pavojingus tyrimus atliekančiais Italijos prokurorais, žurnalistais, kalba apie šešėlinę tradicijų, saulės ir žmogaus darbo Italijos žemėje subrandintų turtų pusę.

Aš tavo širdį iškepsiu keptuvėje. Aš ją suvalgysiu, ar tu supratai, myžniau? Kad ir kur pasislėptum, aš tave rasiu.

Su agromafija yra susiję visi pagrindiniai Italijos kriminaliniai karteliai. Nuo Sicilijos "Cosa Nostra", Kalabrijos "Ndrangheta", Neapolio ir Kampanijos "Camorra" ir "Casalesi". Per žemės ūkį kai kurios iki tol tarpusavyje konkuravusios mafijos organizacijos ėmė bendradarbiauti.

"Būdavo, kad "Cosa Nostra" savo daržoves nugabendavo iš Italijos pietų į šiaurę, o atgal vilkikai turėdavo grįžti tušti. "Camorra" veždavo savus krovinius iš šiaurės į pietus – atgal vilkikai keliaudavo tušti. Kai suprato, kad protingiau būtų nebekovoti, karteliai ėmė bendradarbiauti. Šiandien vilkikai tušti nebevažinėja", – pasakojo O.Meileris.

Nuo sėklų iki pakuočių

Ilgus metus manyta, kad saulės spindulių lepinami Sicilijos pietryčiai – mafijai imunitetą turintis rojus, kol žurnalistas Paolo Borrometi nedemaskavo vietinių klanų. Jo atrasti faktai galėjo paaiškinti, kodėl Ragūzos ir Sirakūzų provincijose, vertinant gyventojų skaičių, bankų filialų yra daugiau nei, pvz., Milane. Kodėl uoste prisišvartavusios Portofino ir Monte Karlo vertos jachtos. Kam buvo naudinga pastatyti daugybę prekybos centrų ir degalinių ir kodėl jos nebankrutuoja, nors klientų jose ypač mažai.

Anot O.Meilerio, plaunant pinigus, prarandama net ir 70 proc. investicijų į tokius objektus vaiduoklius, tačiau agromafijos pelnas toks didelis, kad net ir likusios sumos pakanka ištaigingam gyvenimui. "Dalis pinigų tenka šeimoms, kurių seneliai, tėvai, broliai sėdi kalėjime. Mafija turi savą socialinės rūpybos sistemą", – sako autorius.

Rašydamas knygą O.Meileris rėmėsi P.Borrometi surinktais faktais. "Kad galėtų su manimi suvalgyti picos, jis savo asmens sargybinius turėjo informuoti prieš dvi dienas. Paskui apsaugininkai išniukštinėdavoo kiekvieną užeigos kampelį ir paskutinę akimirką galėdavo pasiūlyti pasirinkti kitą piceriją", – apie P.Borrometi, šiandien gyvenantį su policijos apsauga, pasakojo O.Meileris.

Grėsmė – ne iš piršto laužta. "Aš tavo širdį iškepsiu keptuvėje. Aš ją suvalgysiu, ar tu supratai, myžniau? Kad ir kur pasislėptum, aš tave rasiu", – tai ne žodžiai iš kokios kriminalinės komedijos, bet mafijos boso iš Vitorijos Venerando Laurettos grasinimas žurnalistui P.Borrometi.

Su žagre kišenėje

Kad ir kaip keista atrodytų, tačiau agromafijos veikėjai visai nebūtinai yra kryptingai kriminalinės karjeros siekę buvę vagišiai. Dažniau tai vietiniai, buvę piemenys, sūrininkai ar stambių ūkių darbuotojai. Tokia žemiška kilmė niekada netrukdė daryti karjerą šešėliniame pasaulyje. Pakanka prisiminti kad ir ilgametį "Cosa Nostra" vadeivą Bernardo Provenzano: kelis dešimtmečius iš pogrindžio mafijai vadovavęs veikėjas buvo ūkininkas, jo pravardė buvo itin žemiška – Traktorius Binu (nes pjovęs žmones it žoles).

Puikiai išmanydami savąją sritį mafijozai šiandien įvaldė ir ES paramos žemės ūkiui schemas, todėl sėkmingai naudojasi sąžiningiems ūkininkams skirtomis dotacijomis, pastaruosius dar ir negailestingai spausdami, šantažuodami. Mafijos rankose yra praktiškai visas Italijos pietų regionas: nuo pasėlių iki turgaus, prekybos trąšomis, logistikos bendrovių, medinių transportavimo padėklų, galutinio produkto pakuočių iki šiltnamiams statyti naudojamo plastiko. Darbuotojams jie moka menką algą ir verčia dirbti nežmoniškomis sąlygomis, teigia žurnalistai.

Klanai diktuoja sąlygas Vitorijos didmenininkų turguje, didžiausiame Pietų Italijoje. Du vietinių klanų bosų sūnūs dirba komitete, vertinančiame, kurių gamintojų produkcija nusipelno aukščiausios kokybės įvertinimo, kuris galiausiai lemia žemės ūikio produktų kainą.

O.Meileris pasakojo bendravęs su vienu prokuroru, kuris jam leido pasiklausyti slapta įrašyto dviejų agromafijos bosų pokalbio. Mafijozai kalbėjo apie melionų iš Macara del Valo kainas taip, tarsi kalbėtų ne apie saldžiuosius Sicilijos saulės vaisius, bet apie kokainą ir apie tai, kas lauks ūkininkų, kurie nesutiks su mafijos nustatytomis kainomis.

Casalesi klanas iš Kampanijos karaliauja mocarelos rinkoje: diktuoja buivolių pieno supirkimo kainą, terorizuoja kitus regiono ūkininkus. Vienas tokių, per mafiją savo ūkio netekęs Roberto Battaglia, galiausiai kreipėsi į policiją. Šiandien Neapolyje vyksta bent penki teismo procesai, tačiau pats R.Battaglia persikraustė į Romą ir dirba gurmaniškoje sūrinėje.

Per skrandį į piniginę

Paradoksas, tačiau prielaidos atsirasti agromafijai atsirado prasidėjus itališko virtuvės renesansui. Jį O.Meileris skaičiuoja nuo 1986 m., kai sociologas iš Pjemonto Carlo Petrini – prekiautojos daržovėmis ir ledų pardavėjo sūnus – inicijavo lėtojo maisto judėjimą ir pradėjo aiškinti tėvynainiams, kad virsdamas greitai gaminama ir vartojama preke maistas netenka savo pirmapradės prasmės.

"Kai 2010-aisiais UNESCO Viduržemio jūros virtuvę įtraukė į nematerialaus žmonijos paveldo sąrašą, atgijo ne tik žvejybos ir žemės ūkio produktų gamybos metodai bei tradicijos, bet ir bendrabūvis, – rašo O.Meileris. – Viduržemio jūros virtuvė seniai nebėra varguolių virtuvė. Daugeliui ji yra virtusi mantra."

Garsūs virėjai tapo žvaigdėmis, televizijose gausu kulinarinių laidų: visi kažką kepa, verda ar varžosi prie viryklių. Italų virtuvės atgimimu pasinaudoja net po visą pasaulį išsibarstę vadinamieji agropiratai, savo produktus, nieko bendra neturinčius nei su Italija, nei su itališkomis tradicijomis, apklijuojantys etiketėmis su itališkais vaizdeliais ir parduodantys kaip neva itališkus.

"Net sunkiais laikais Italijos maisto pramonė sugebėjo augti. Pastarosios ekonominės krizės laikotarpiu, nuo 2008 iki 2018 m., augo tik prekių su ženklu "Made in Italy" (pagaminta Italijoje) gamyba: viskas, kas yra itališka, pvz., drabužiai, baldai, mašinos ir "settore agroalimentare", žemės ūkio ir maisto pramonė, – rašo jis savo knygoje. – Kai 2020 m. pavasarį prasidėjo pandemija, kai viskas buvo paralyžiuota, karantinuota, šis sektorius veikė toliau be problemų skerdyklose, sūrinėse, nesutriko derliaus nuėmimo ar tiekimo darbai. Italams nereikėjo atsisakyti jokių pamėgtų maisto produktų."

Pirmąjį, dramatiškąjį, 2020-ųjų pusmetį, kai dėl visuotinio karantino nedirbo prekybos centrai ir gamyklos, vaisių ir daržovių eksporto apimtys net išaugo, palyginti su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu.

Maisto pramonės apyvarta Italijoje kasmet siekia 140 mlrd. eurų. Priskaičiavus dar ir tokį svarbų itališkojo maisto pramonės sektorių kaip viešasis maitinimas, įrengimų konservuotiems pomidorams ar makaronams gaminti, vaisių ir daržovių logistiką, bus 540 mlrd. eurų per metus. "Tai Norvegijos ir Danijos bendrasis vidaus produktas kartu paėmus", – sako žurnalistas.

Šiame ūkio sektoriuje dirba penktadalis italų: 3,8 mln. darbuojasi laukuose, sandėliuose, fabrikuose, prekyboje, picerijoje. Žemės ūkyje, O.Meilerio teigimu, sukuriama ketvirtadalis šalies bendrojo vidaus produkto.

Ar reikia stebėtis, kad šio ūkio sektoriaus neaplenkė ir mafija? Maisto pramonę O.Meileris vadina antruoju pagal svarbą Italijos mafijos verslu – po narkotikų prekybos. Galima susekti, švelniai tariant, abejotino skaidrumo verslą, priversti uždaryti firmą, tačiau jos veiklą netrukus perims kita. "Atradusi verslo sritį, mafija jos niekada nepaleidžia", – sako O.Meileris.

Žemės auksas

Pomidorai – italai juos vadina auksiniais obuoliais, pommo d'oro, anot knygos autoriaus, yra naujasis kokainas. Šių nuo itališkos virtuvės ir Italijos žemės ūkio neatsiejamų daržovių šalyje užauginama 5 mln. tonų. 3 500 didesnių ir mažesnių augintojų iš Italijos tiekia pusę Europoje parduodamų pomidorų.

Pomidorų auginimo pelno marža, sako O.Meileris, gali siekti net 1 000 proc. Viliojantis pelnas. Negana to, dar ir legalus. Ką ir kalbėti apie pridėtinę vertę – paslėptus tarp daržovių ir vaisių galima gabenti grynuosius pinigus, ginklus ar kokį besislapstantį mafijos vadeivą.

Lygindamas kokaino kontrabandą iš Pietų Amerikos į Europą, pomidorų verslą O.Meileris vadina lengvu pasivaikščiojimu. Jokių pavojingų kelionių per pusę pasaulio, būtinybės pakeliui papirkti įvairius muitininkus ir kitus tikrintojus. O pomidorų pomidoru laikomi raudonskruosčiai iš Pakino Pietų Sicilijoje su gurmanams seilėtekį sukeliančiu IGP ženkliuku, žyminčiu "Saugoma geografinė nuoroda", kur nors Berlyno, Londono ir Niujorko turguose kainuoja nemenką sumą.

Atvėrė akis

Mafija tradiciškai siejama su narkotikais, prostitucija, prekyba ginklais ir smurtu. Kodėl iki šiol šiame kontekste nekalbėta apie žemės ūkį, maisto pramonę? O.Meileris tai aiškina paprastai: agromafija yra ganėtinai naujas reiškinys. Pačioje Italijoje apie tai kalbama tik dešimtmetį.

2012 m. buvo paskelbta pirmoji metinė ataskaita apie agromafiją, kurią inicijavo itin autoritetingos 1,6 mln. narių vienijanti asociacija "Coldiretti" ir buvusio vyriausiojo Palermo prokuroro Giano Carlo Caselli, su mafija kovojančio jau keliasdešimt metų, vadovaujama Organizuoto nusikalstamumo žemės ūkyje ir maisto gamyboje stebėjimo tarnyba.

Ataskaitoje remtasi įvairių policijos tarnybų, mokesčių inspekcijos ir muitinės, šalies prokratūrų ir Europos kovos su sukčiavimu tarnybos duomenimis. Rezultatas italams sukėlė šoką: ūmai pasirodė, kad mafija yra visai šalia, padoraus piliečio lėkštėje. Jos buvo nebeįmanoma ignoruoti. Nuo to laiko kasmet vasarį skelbiamos ataskaitos italų žiniasklaida laukia užgniaužusi kvapą: labiausiai domina skaičius, kuriuo vertinama agromafijos apyvarta.

Manoma, kad nuo 2008 m. krizės agromafijos verslas kasmet augo po 10 proc. Mafija perėmė daugybės picerijų ir restoranų kontrolę: vien didžiuosiuose Italijos miestuose Neapolio "Camorra" ir Kalabrijos "Ndrangheta" priklauso daugiau nei 5 000 restoranų. Kai kuriais skaičiavimais, šis skaičius viršija ir 10 tūkst. 2012 m. agromafijos apyvarta siekė 12,5 mlrd. eurų, 2019-aisiais – jau 24,5 mlrd. eurų.

Aukos – neišprusę pirkėjai

Dar viena svarbi agromafijos sėkmės priežastis – autentiškų itališkų gėrybių neragavę pirkėjai tiesiog nežino, koks turi būti jų tikrasis skonis. Juos apgauti itin lengva. Ypač – prekiaujant internetu. Savo knygoje O.Meileris rašo apie Piromallio klaną iš Kalabrijos, kuris amerikiečiams ilgus metus parduodavo alyvuogių aliejaus klastotę.

Šio "Ndrangheta" priklausančio klano šaknys – žemės ūkyje. Ilgus metus šeima vertėsi augindama apelsinus, daržoves, spausdama alyvuogių aliejų. Vėliau jų veikla įgavo nelegalumo prieskonį. Per Naujajame Džersyje gyvenantį bendrininką Piromalliai tiekė JAV mažmeninės prekybos tinklams "Walmart" ir "Costco" didžiulius kiekius alyvuogių aliejaus. Tačiau tai nebuvo aukščiausios rūšies produktas – viso labo pigaus iš Sirijos ir Tuniso importuoto alyvuogių išspaudų aliejaus ir šiek tiek tikro alyvuogių aliejaus iš Kalabrijos mišinys.

Eksportuojant į JAV, muitinės dokumentuose buvo nurodoma, kad gabenamas alyvuogių išspaudų aliejus: tai leido mokėti mažesnius muito mokesčius. Naujojo Džersio sandėliuose ant butelių atsirasdavo naujos etiketės ir pigus produktas pernakt virsdavo gurmaniška preke. Viliodami tikrojo aliejaus nuo erzaco nenutuokiančius amerikiečius šiek tiek mažesne nei rinkos kaina, Piromalliai susižėrė milžiniškus pelnus.

Nesišaudo, vadinasi, klesti

Net ir prieš pandemiją šiapus Italijos sienos pasiekdavo skurdžios žinios apie mafijos siautėjimą, nužudymus ar pasikėsinimus į teisėsaugos pareigūnus. Paprašytas paaiškinti šį fenomeną, žurnalistas sako: "Jei mafijai nereikia žudyti, tai ji ir nežudo, nes žmogžudystės patenka į laikraščių antraštes, sutrikdo verslą, nutraukia ištisą nusikalstamos veiklos grandinę." Tad, jei įtartinai ramu, verta prisiminti: kuo mažiau mafija žudo, tuo geriau jai pačiai.

O.Meilerio teigimu, sritys, kurios tradiciškai siejamos su mafija, – prostitucija, prekyba ginklais ir narkotikais – niekur nedingo. "Jie, žinoma, visu tuo verčiasi, bet sugebėjo ir dar giliau įsiskverbti į oficialias ekonomikos sferas. Sakyčiau, kad per agromafiją, maisto gamybos srities mafiją ji priartėjo prie mūsų ir mūsų švaria laikytos ekonomikos. Ir tai kelia didelį nerimą", – sako jis.

Naujajai mafijai vadovauja gerai išsilavinę senųjų, įkalintų, bosų įpėdiniai: mafijozai siųsdavo savo vaikus į geriausius universitetus studijuoti ekonomikos, teisės, informatikos. Tai kosmopolitiški jaunuoliai, kalbantys įvairiomis kalbomis, turintys tarptautinių pažinčių ir geras manieras. Mokantys įsilaužti į kompiuterines sistemas, slėpti pinigus, atrasti naujas rinkas. Manoma, kad jie manipuliuoja interneto statymais, sudaro sudėtingas įmonių struktūras, dažnai prekiauja biržoje, nekilnojamuoju turtu. Dauguma mafijos verslų vis dar pripažįsta grynuosius, ypač – prekyba narkotikais. Grynieji pinigai nepalieka pėdsakų. Tačiau vis dažniau prekiaujama ir kriptovaliutomis.

Ko patys negali pasidaryti, mafijozai deleguoja samdomiems specialistams: notarams, teisininkams, teisėjams, bankininkams, valstybės tarnautojams, policijos pareigūnams. Dauguma pastarųjų žino, kam dirba, kai klastoja sertifikatus, manipuliuoja statybos konkursais arba perduoda viešai neatskleistiną informaciją, tačiau už paslaugas gauna išskirtinai didelius komisinius.

Mafijos žinovai kalba apie skirtingas kartas – tarsi apie atnaujinamus telefonų ar programinės įrangos modelius. Yra "Mafia 2.0", "Mafia 3.0". "Galima įžvelgti ir "Mafia futuristica", ateities mafiją, – rašo O.Meileris. – Jai gal geriausiai tinka Saverio Lodato knygos pavadinimas "La Mafia invisibile: nematomoji mafija".

"Kaip ir anksčiau, ji valdo savo valdas. Bet ji nebekelia triukšmo. Ji kantriai sukasi lizdus: politikoje, valstybės tarnyboje ir masonų ložėse, visuose valdžios centruose, taip pat Šiaurės Italijoje ir užsienyje. Jos verslas jau seniai buvo tarptautinis", – situaciją "Ndrangheta" pavyzdžiu iliustruoja žurnalistas.

Ar yra skaidri alternatyva?

Tačiau grįžkime prie agromafijos. Ką daryti tiems, kurie nenori pildyti Italijos mafijos kišenės, tačiau gurmaniškų pietų negali įsivaizduoti be gerų itališkų produktų?

Didžioji dalis Italijos maisto pramonės, anot knygos autoriaus, yra švari. Joje dirba nuoširdūs, tradicijas gerbiantys žmonės. Kasmet Italijos žemės ūkio ministerija atlieka dešimtis tūkstančių auditų: tikrina tvartus, ragauja alyvuogių aliejų, sūrį, kumpį. ieškoma vis naujų metodų, kurie leistų atsekti gamybos grandinę ir apsaugoti vartotojus.

Be to, O.Meileris siūlo pasikliauti pardavėju, kuris – idealiu atveju – asmeniškai pažįsta gamintojus. Arba pirkti iš į įvairias draugijas ir asociacijas susibūrusių mafijai besipriešinančių ūkininkų, juos palaikančių bendruomenių. Pvz., "Libera Terra" produkciją tiekia asociacijos "Libera" vienijami smulkieji ūkininkai, kooperatyvai, nuomojantys iš mafiozų konfiskuotą žemę, bendruomenės, judėjimai, profsąjungos. "Goel Bio" – prieš "Ndragheta" susivienijusių Kalabrijos ūkininkų, dirbančių iš mafiozų konfiskuotoje žemėje, ženklas.

Šie ir panašūs susivienijimai su mafija kovoja paprastu ginklu: sąžiningai laikosi įstatymų, ekologiškai gamybai keliamų reikalavimų, moka oficialų atlygį, deklaruoja verslo skaidrumą, kaštus mažina trumpindami tiekimo grandinę. Panašiai vienijasi ir, pvz., Sicilijos pizų kepėjai: nenorėdami Palermo mafijai mokėti duoklės ("pizzo"), jie susibūrė į asociaciją "Adiopizzo". "Švarūs" pomidorai ir pomidorų padažas – iš komunos "No Cap", įdarbinančios į doros kelią bandančius sugrįžti asmenis.

"Jūs ne tik būsite tikri, kad prekės yra nesuteptos mafijos, bet netgi padėsite finansuoti kovą su mafija", – sako O.Meileris.

Tai yra didelė pergalė Kolumbijai, kuri pagal kokaino gamybos apimtis pirmauja pasaulyje.

Otonielis, vadovavęs įtakingiausiai Kolumbijos narkotikų prekeivių gaujai, vadinamai Įlankos klanu, buvo sučiuptas šalia vieno pagrindinių savo forpostų Nekokli miesto, esančio netoli sienos su Panama.

Vyriausybės paskelbtose nuotraukose matyti 50-metis Otonielis, surakintas antrankiais ir apsuptas karių.

„Tai yra smarkiausias mūsų amžiaus smūgis prekybai narkotikais mūsų šalyje“, – pranešime sakė Kolumbijos prezidentas Ivanas Duque (Ivanas Dukė).

Jis pridūrė, kad Otonielio areštas prilygsta tik pagarsėjusio Kolumbijos narkotikų barono Pablo Escobaro (Pablo Eskobaro) kritimui prieš tris dešimtmečius.

Į Nekokli savivaldybę operacijai įvykdyti buvo nusiųsta apie 500 karių, kuriuos palaikė 22 sraigtasparniai. Per operaciją vienas policininkas žuvo.

I. Duque sakė, kad tai buvo „didžiausias kada nors matytas skverbimasis į džiungles mūsų šalies karo istorijoje“.

Per tiesioginę policijos surengtą transliaciją vėliau parodyta, kad antrankiais surakintas Otonielis buvo atskraidintas į Bogotą, o po to, griežtai saugomas, buvo nugabentas į sulaikymo vietą.

Kaltinimai Jungtinėse Valstijose

Kolumbijos policijos viršininkas Jorge Vargasas (Chorchė Vargasas) per spaudos konferenciją sakė, kad valdžios institucijos atliko „svarbią palydovinę operaciją su JAV ir Jungtinės Karalystės agentūromis“.

Pasak policijos, Otonielis slapstėsi džiunglėse savo gimtajame Urabos regione. Kaip pranešama, jis nesinaudojo telefonu, bendraudavo per kurjerius.

Bijodamas pareigūnų, jis „miegodavo ten lyjant lietui ir niekada nepriartėjo prie gyvenamų vietovių“, sakė J. Vargasas.

Įlankos klano žudikų armija terorizuoja dideles Šiaurės Kolumbijos dalis ir yra užvaldžiusi svarbius kokaino kontrabandos kelius per tankias džiungles į šiaurę – į Centrinę Ameriką ir JAV.

Jungtinės Valstijos buvo pasiūliusios 5 mln. dolerių (4,3 mln. eurų) premiją už informaciją, kuri padėtų suimti ieškomiausią Kolumbijos narkotikų baroną.

2009 metais vyrui buvo pareikšti kaltinimai Jungtinėse Valstijose dėl narkotikų ir įtariamos pagalbos vienai kraštutinių dešiniųjų sukarintai grupuotei, JAV vyriausybės laikomai teroristine organizacija.

Jam gresia ekstradicijos į šalį procesas, kur jis turi stoti prieš Niujorko Pietinės apygardos federalinį teismą.

Jam taip pat gresia kriminaliniai kaltinimai Majamio, Tampos ir Bruklino federaliniuose teismuose.

Kolumbijos vyriausybė kaltina Įlankos klaną, finansuojamą daugiausia iš prekybos narkotikais, neteisėtos kasybos ir turto prievartavimo, esant viena iš pagrindinių smurto visoje šalyje priežasčių nuo taikos pakto pasirašymo su Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų (FARC) partizanais 2016-aisiais.

Nepriklausomos ekspertų grupės „Indepaz“ duomenimis, Įlankos klanas veikia beveik 300 šalies savivaldybių. Tačiau pastarojo meto vyriausybės pastangos lėmė šios organizacijos nykimą.

Smurto lydimas gyvenimas

Daug metų Otonielis nepateko į teisėsaugos akiratį, nes vengė reklamuotis kaip kiti, garsesni Kolumbijos narkotikų baronai.

Nors 2017 metais Otonielis paskelbė ketinantis pasiekti susitarimą su Kolumbijos teisingumo sistema, vyriausybė pasiuntė mažiausiai 1 tūkst. karių jo suimti.

Vadovavimą Įlankos klanui, anksčiau vadintam Usugos klanu, jis perėmė iš savo brolio Juano de Dioso (Chuano de Dioso), policijos nukauto 2012 metais.

Neturtingoje šeimoje gimęs Otonielis prisidėjo prie marksistų partizanų Liaudies išvadavimo armijos (EPL), išformuotos 1991 metais.

Otonielis sudėjo ginklus, bet vėliau prisidėjo prie kraštutinių dešiniųjų sukarintų grupių. Daug jų 2006 metais tuometinio dešiniojo sparno prezidento Alvaro Uribe (Alvaro Uribės) administracijos iniciatyva buvo demobilizuotos, bet Otonielis nusprendė kovoti toliau.

Kolumbija yra didžiausia kokaino gamintoja pasaulyje, o pagrindinė jos rinka yra Jungtinės Valstijos, nors jau pusę amžiaus stengiamasi užgniaužti šią prekybą narkotikais.

Atokiuose rajonuose, kur vyriausybei atstovaujama silpnai, nusikaltėlių gaujos, tokios kaip Įlankos klanas, buvusių kairiųjų partizanų FARC disidentai ir tebeveikianti kairiųjų partizanų Nacionalinė išvadavimo armija (ELN), kovoja kruvinus mūšius dėl narkotikų kontrabandos kelių ir nelegalios kasybos kontrolės.

Informacijos nutekinimas ir saugių namų kaimo vietovėse tinklas sudarė sąlygas jam daug metų priešintis armijos išdegintos žemės kampanijai prieš Įlankos klaną.

Tačiau karas paveikė šį 50 metų bėglį, kuris net slapstydamasis tvirtindavo miegąs ant ortopedinių čiužinių, padedančių dėl nugaros sužeidimo.

2017-aisiais, popiežiui Pranciškui lankantis šalyje, jis pirmą kartą parodė savo veidą – paskelbė vaizdo įrašą ir jame paprašė leisti jo grupuotei sudėti ginklus pagal daug didesnei FARC skirtą taikos procesą.

Saldumas su kraujo poskoniu

Virš Amsterdamo kanalų tvyrantį specifinį dvelksmą – ne rožių, o gerokai mažiau išvaizdžių augalų – pajaučia kiekvienas miesto svečias. Saldus, lengvai ir greitai uoslę okupuojantis kvapas sklinda iš kavinių, nieko bendra neturinčių su klasikiniu kofeino prisotintu tonizuojančiu gėrimu. Skaičiuojama, kad mieste yra 166 užeigos, kuriose oficialiai galima sutraukti saldų kanapės dūmą ar įsigyti maišiuką su marihuana.

Tačiau tampa akivaizdu, kad tokios kavinės, olandų pilietinių teisių ir laisvės simbolis, turistų jaukas, liberaliausios Europoje narkotikų politikos rezultatas, jau nebėra nekaltas olandiškos laisvės motyvas.

Per du dešimtmečius Nyderlandai tapo svarbiausiu prekybos narkotikais centru Europoje ir didžiausia sintetinių narkotikų gamybos vieta pasaulyje. Gaujos kariauja tokius tarpusavio karus, kokius galima išvysti filmuose apie Kolumbijos ar Meksikos mafiją: su šautuvais, rankinėmis granatomis, bazukomis ir garsiomis aukomis.

Šiandien Nyderlanduose vyksta du garsūs teismo procesai: vienu atveju kalbama apie penkias užsakytas žmogžudystes, įvykdytas vos per aštuonis mėnesius. Tarp samdytų žudikų aukų – tiriamosios žurnalistikos žvaigždė Peteris R.de Vriesas. Ilgametis kriminalinių tyrimų asas, konsultavęs vieno minėtų procesų pagrindinį liudininką buvusį mafijos pėstininką, buvo sulaukęs grasinimų, bet demonstratyviai jų atsisakė – sakė nenorįs, kad jo gyvenimą reguliuotų nusikaltėliai. Vėlyvą šių metų liepos 6-osios pavakarę Amsterdamo centre jis buvo užpultas, o vėliau nuo patirtų sužeidimų mirė.

Dėl gyvybei kilusio pavojaus premjerui Markui Ruttei teko atsisakyti kasdienių kelionių dviračiu ir persikraustyti į gerokai saugesnį tarnybinį automobilį. Nors oficialūs pareigūnai vengia apie tai kalbėti, tačiau šalies žiniasklaida išniukštinėjo, kad Nyderlanduose viešpataujanti marokiečių mafija nori pademonstruoti politikams, kas tikrieji šeimininkai.

Pavojinga tolerancijos sėkla

Kur prasidėjo kelias, kuriuo Nyderlandai atėjo iki tokios grėsmingos situacijos? Kas ir kada priėmė klaidingus sprendimus?

Leideno universiteto profesorius Pieteris Topsas, vienas geidžiamiausių šia tema rašančių užsienio žurnalistų pašnekovų, mano žinąs atsakymus. "Viskas prasidėjo nuo tolerancijos narkotikams", – sako ekspertas. Neseniai knygą "Nederland. Drugsland" – "Nyderlandai. Narkotikų šalis" – išleidęs profesorius klaidų paieškas siūlo pradėti nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos.

Tuomečiai hipiai atrado naujų svaigalų, Amsterdamo parduotuvėse ėmė rastis hašišo ir marihuanos. Visuomenėje netruko įsigalėti tolerancijos politika. Teismuose atsirado takoskyra tarp vadinamųjų lengvųjų ir kietųjų narkotikų, tokių kaip kokainas, heroinas ir LSD. Tie, kurie buvo sugaunami su nedideliu kiekiu lengvųjų narkotikų, išvengdavo griežtos bausmės. Įkandin tokios teismų praktikos ėmė sekti ir politikai, 1976 m. priėmę vadinamojo opiumo įstatymo pataisymus. Anot P.Topso, tada stigo susitarimo dėl lengvų narkotikų legalizavimo: nenorėta rizikuoti ir nusižengti Jungtinių Tautų (JT) konvencijai, įpareigojančiai valstybes imtis veiksmų prieš narkotines medžiagas.

30 g vienam asmeniui – tokia riba, mano profesorius, buvo gerokai per didelė. Tuo didžiavomės ir netgi siūlėme kitoms šalims sekti mūsų pavyzdžiu.

"Taigi, sugalvojome kažką tipiško olandiško", – sako P.Topsas: buvo uždrausti visi narkotikai, tačiau atsisakyta baudžiamojo persekiojimo už kanapių turėjimą. 30 g vienam asmeniui – tokia riba, mano profesorius, buvo gerokai per didelė. "Tuo didžiavomės ir netgi siūlėme kitoms šalims sekti mūsų pavyzdžiu", – sako jis. Tačiau yra vienas dalykas, kurio niekas nematė ir nenorėjo matyti: kavinių operatorius dar ir šiandien prekėmis pasirūpinti gali tik nelegaliu būdu – prekyba didesniais kiekiais vis dar yra kriminalinis nusikaltimas.

Iš pradžių tai neatrodė didelė problema. Anot P.Topso, vyravo požiūris, esą iš prekybos tokiais svaigalais niekas daug neuždirbs, tad viskas kažkaip savaime susireguliuos. Valdžiai atrodė nesuvokiama, kaip gali sutrikti prekyba kanapinėje vien dėl to, kad policija bus konfiskavusi neteisėtą siuntą.

Jokių kliūčių

Naujas verslas netruko suklestėti. Atsidarė vis daugiau kanapinių, pirmiausia – didžiuosiuose miestuose, vėliau ir mažuose. Piko metais jų skaičius pasiekė 850.

Devintajame dešimtmetyje nusikalstamos organizacijos suprato, kad taip gali uždirbti daug pinigų. Į kovos su narkotikais pareigūnų įspėjimus niekas nereagavo – tiesa pernelyg badė akis.

Iš pradžių kanapės buvo importuojamos iš Afganistano, Pakistano ir Libano. Po Rusijos invazijos į Afganistaną, tiekimo grandinė iš šios šalies nutrūko. Išeitį padėjo rasti septintąjį dešimtmetį į Nyderlandus atkeliavę vadinamieji kviestiniai darbo migrantai iš Maroko: jų gimtojoje šalyje, Rifo kalnų šlaituose, kanapės šimtmečius buvo auginamos kaip vaistinis augalas. Dabar iš Maroko kanapės mažais kontrabandininkų laiveliais atkeliaudavo iki Ispanijos, tuomet sunkvežimiu pasiekdavo Nyderlandus.

Kai 1995 m. Šengeno erdvėje nustojo egzistavusi pasienio kontrolė, toks importas tapo vaikų žaidimu. Maroko gaujos ėmė dominuoti visoje tiekimo grandinėje – nuo auginimo iki realizavimo, o Nyderlandai tapo narkotikų prekybos centru Europoje.

Žvelgdamas į praeitį, P.Topsas kaltina ne tik tolerancijos politiką, bet ir olandų mentalitetą bei per didelę toleranciją narkotikams. Šalyje, kurioje dominuoja gamyba, pirmiausia galvojama apie tai, kaip apsaugoti savo rinką. Olandai – prekiautojų tauta, įpratusi ne kurti, bet griauti kliūtis.

Antra, anot eksperto, bausmės už narkotikų laikymą yra švelnios ir daug mažesnės nei kaimyninėse šalyse. Net ir gaujos, anot P.Topso, kaip pagrindinę priežastį, kodėl telkiasi Nyderlanduose, nurodo didelę kriminalinę toleranciją. Šansai būti areštuotiems čia esą labai nedideli.

Visa tai sudarė idealias sąlygas prekybos grandinėje atsirasti kokainui, o verslo geografija išplito iki Pietų Amerikos. XX a. antrojoje pusėje Europą jis tradiciškai pasiekdavo per Ispanijos uostus – tiekimu rūpinosi italų mafija. Ilgainiui su jais ėmė konkuruoti marokiečiai. Jau anksčiau sukūrę kanapių kontrabandos maršrutų iš Ispanijos į Nyderlandus jie susiviliojo prekyba kokainu, kurios marža buvo gerokai didesnė.

Dar paprasčiau pasidarė importuoti kokainą tiesiai, per Roterdamą ir kaimyninį Antverpeną, du didžiausius jūros uostus Europoje, kuriuose patikrinama tik nedidelė dalis konteinerių.

Pernai Antverpene buvo konfiskuota 66 t kokaino – 2013-aisiais vos 5 t. Tyrėjų teigimu, panašia proporcija išaugo ir nekonfiskuotų narkotikų apimtys.

Šis skaičius byloja apie Maroko mafijos, vadinamos "Mocro" mafija, galią. Grupuotės lyderis – buvęs kanapių didmenininkas Ridouanas Taghi prieš dvejus metus buvo areštuotas ir šiandien yra teisiamas Amsterdame dėl kaltinimų žmogžudystėmis.

Atsirūgo laisvė

Olandai neliko nepastebėję, kad liberali narkotikų politika tapo nebevaldoma, tačiau su kontrapriemonėmis jie pavėlavo. Pirmiausia – apribota prekyba: nuo 1991 m. parduotuvėse neleidžiama reklamuoti, parduoti sunkiųjų narkotikų, trikdyti viešosios tvarkos, neaptarnaujami nepilnamečiai. Dar po penkerių metų parduodamas kiekis sumažintas iki 5 g vienam klientui per dieną, o vienu metu parduotuvėje gali būti ne daugiau kaip 500 g. Kai 2011 m. įsigaliojo reikalavimas kanapių kavinėms veikti ne arčiau kaip 250 m atstumu nuo mokyklos, didžiuosiuose miestuose viena po kitos jos ėmė užsidaryti.

Nauja apribojimų banga buvo susijusi su kanapiniais turistais iš kaimyninių šalių. Šalies pietuose esančios Limburgo, Šiaurės Brabanto ir Zelandijos provincijose kavinės buvo paverstos klubais, kuriuose galėjo apsipirkti tik vietiniai gyventojai. Vis dėlto vadinamasis "Wietpass" (žolės pasas) neįsitvirtino visoje šalyje. Tam ypač priešintasi Amsterdame, nes pajamos iš kanapių turizmo sudaro svarbią biudžeto dalį.

Tiesa, neseniai miesto merė Femke Halsema suteikė vilties, kad kanapių šėlionės ir čia bus pristabdytos. Metų pradžioje ji paskelbė planus sustabdyti kanapių pardavimą užsieniečiams – taip esą galima būtų palengvinti gyvenimą mieste, dūstančiame nuo turistų pertekliaus.

Augs valstybiniai kanapynai?

Vis dėlto tokie apribojimai nepaliečia pilkojoje zonoje atsidūrusios didmeninės prekybos. Todėl randasi balsų, esą prekybą kanapėmis reikėtų prilyginti prekybai alkoholiu ir visiškai legalizuoti. Vis dėlto profesorius P.Topsas purto galvą: tai – tik iliuzija.

"Nusikaltėliai jau kontroliuoja rinką, o jie netoleruoja konkurencijos", – sako ekspertas, siūlantis geriau rinktis mažesnę blogybę – licencijuotą, valstybės kontroliuojamą kanapių gamybą.

Šiuo keliu bando eiti ir valdančioji dešiniųjų bei kairiųjų liberalų, krikščionių demokratų bei nuosaikių kalvinistų koalicija. Prieš dvejus metus buvo sukurtos teisinės prielaidos, prie naujosios sistemos prisijungė dešimt mažų ir vidutinių miestų, tačiau kol kas įgyvendinimas vėluoja: reikia atrinkti nuo penkių iki dešimties augintojų. Įgyvendinus šią tvarką, pirmą kartą valstybė galėtų kontroliuoti ne tik kiek, bet ir kas parduodama rinkoje: anot ekspertų, tai, ką perka XXI a. hipiai, yra gerokai stipresnės medžiagos, nei tos, kuriomis svaiginosi gėlių vaikai.

Ar naujoji kanapių produktų platinimo politika pakeistų Nyderlandų kaip pasaulinio narkotikų prekybos centro statusą? Šešėliui į teisines priemones seniai nusispjauti, mano profesorius. Nyderlanduose klesti nelegali prekyba ne tik sunkiaisiais narkotikais, bet ir kanapių produkcija. Manoma, kad šalyje yra daugiau nei 10 tūkst. nelegalių kanapių augintojų, tiekiančių žaliavą eksportui. "Kol baudos prekybininkams bus tokios mažos ir valdžia nesiims griežtų veiksmų, niekas nesikeis", – sako ekspertas.

„Ndrangeta“ miegapelių – saugomų gyvūnų – patiekia per susitaikymo banketus, rengiamus kovojančioms šeimoms nusprendus nutraukti priešiškumą, nurodo gamtosaugos organizacija LIPU.

Policija per reidą dėl narkotikų, surengtą Pietų Italijos kalvose esančiame Delianuovos miestelyje, rado kelių rūšių miegapelių narvuose ir daugiau kaip 200 užšaldytų supakuotų miegapelių, paruoštų parduoti ir vartoti, rašė laikraštis.

Brakonieriavimas yra labai paplitęs Kalabrijos Aspromontės kalnuose. Medžiotojai miškuose stato tūkstančius spąstų ir nelegaliai pardavinėja sugautas miegapeles mafiozams bei restoranams, nurodo LIPU.

Aplenkusi garsesnę Sicilijos „Cosa Nostra“, „Ndrangeta“ tapo galingiausia Italijos mafijos grupuote ir veikia visame pasaulyje.

Ispanijos civilinė gvardija – sukarinta policijos struktūra – nurodė, kad 34 metų įtariamasis, įvardytas tik inicialais G. R., buvo sulaikytas Barselonoje veikiančiame Šv. Gervazo ūkininkų turguje po sekimo operacijos, į kurią buvo įtrauktas vienas bėglio šeimos narys.

G. R. slapstėsi „kelerius metus“ ir yra ieškomas Italijos, kaltinančios jį narkotikų kontrabanda, pinigų plovimu ir priklausymu mafijos organizacijai, sakoma pranešime.

Civilinė gvardija nurodė pirmųjų užuominų, kad šis asmuo yra šiaurės rytiniame Katalonijos regione, gavusi iš Prancūzijos pareigūnų, tiriančių narkotikų kontrabandininkų veiklą. Padedant italų policijai, Ispanijos pareigūnams pavyko susekti vieną iš G. R. šeimos narių.

Lapkritį įtariamasis, gyvenamąją vietą deklaravęs Vokietijoje, jam nedalyvaujant buvo nuteistas Italijos teismo kalėti 20 metų už vadovaujamą vaidmenį Italijoje vykdytoje narkotikų kontrabandoje ir pinigų plovime.

Šio asmens 74 metų tėvas, žinomas kaip „pagrindinė galva“ (centrocapelli) ir taip pat dalyvavęs mafijos veikloje, šiuo metu laikomas suimtas Parmos mieste, nurodė Civilinė gvardija.

Italijos pietiniame Kalabrijos regione veikianti „Ndrangeta“ laikoma turtingiausiu ir galingiausiu nusikalstamu sindikatu šalyje. Ši mafijos struktūra kontroliuoja didžiąją dalį į Europą gabenamos kokaino kontrabandos.

„Ndrangeta“ savo įtaką išplėtė visose pasaulio dalyse ir tapo dar grėsmingesnė negu Sicilijos „Cosa Nostra“, anksčiau laikyta pavojingiausiu Italijos mafijos sindikatu.

Daugiau kaip 350 įtariamų mafijos narių ir pagalba jiems kaltinamų politikų, teisininkų, verslininkų bei kitų asmenų, stos prieš teisėją specialiai įrengtoje teismo salėje pietinės Kalabrijos srities Lamecija Termės mieste – „Ndrangeta“ ('Ndrangheta) teritorijos centre.

Jie kaltinami daugybe nusikaltimų, dalis kurių įvykdyti dar praėjusio amžiaus 10-ame dešimtmetyje, pradedant kruvinomis žmogžudystėmis ir baigiant valstybės tarnautojų nusikaltimais. Tarp kaltinimų yra prekyba narkotikais, turto prievartavimas, pinigų plovimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

Mafijos bylų prokuroras Nicola Gratteri prie teismo susirinkusiems žurnalistams sakė, kad tai „svarbi diena“. Anot jo, šis teismo procesas leis suprasti, „kokia šiandien yra Kalabrijos mafija – kad tai jau ne žmones grobiančių piemenų mafija, bet didžiulis nusikalstamas susivienijimas“.

Kiek vėliau N. Gratteri, sėdėdamas teismo posėdžių salės priekyje, klausėsi, kaip teisėja Tiziana Macri skaitė teisiamųjų pavardes. Nė vieno iš kaltinamųjų salėje nebuvo – jie posėdyje dalyvavo vaizdo ryšiu ir jų veidai buvo matomi dešimtyse ekranų, pakabintų virš pilkų suolų eilių.

Italijoje vadinamieji maksi teismo procesai (Maxiprocesso), kai teisiami dešimtys asmenų, kuriems pareikšta daugybė kaltinimų, laikomi geriausia teismine priemone kovojant su įvairiomis organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis. „Ndrangeta“ tarp jų laikoma įtakingiausia ir grėsmingiausia – ši grupuotė kontroliuoja didžiąją dalį kokaino kontrabandos į Europą.

Garsiausias „maksi teismo procesas“ 1986 metais sudavė skaudų smūgį Sicilijos mafijos grupuotei „Cosa Nostra“. Procesas baigėsi 338 apkaltinamaisiais nuosprendžiais, tačiau prokurorai Giovanni Falcone ir Paolo Borsellino vėliau buvo nužudyti mafijos smogikų.

Trečiadienį prasidėjęs 355 kaltinamųjų teismo procesas tikriausiai truks ilgiau nei metus.

„Kaip tarptautiniame versle“

„Ndrangeta“ veikla išsiplėtė už įprastų narkotikų kontrabandos ir pinigų skolinimo su milžiniškomis palūkanomis ribų. Dabar grupuotė naudojasi fiktyviomis įmonėmis ir statytiniais, investuodama ir legalizuodama savo neteisėtas pajamas.

Daugelyje Kalabrijos vietų grupuotė įsiskverbė kone į visas valstybės gyvenimo sritis – nuo savivaldybių iki ligoninių, kapinių ir net teismų, teigia ekspertai.

Pareigūnų įsitikinimu, Kalabrijoje yra maždaug 150 „Ndrangeta“ šeimų ir mažiausiai 6 tūkst. narių visame regione. Visame pasaulyje šis skaičius siekia tūkstančius, nors šie duomenys nėra patikimi.

Organizuota nusikalstama grupuotė per metus generuoja daugiau nei 50 mlrd. eurų, nurodė N. Gratteri, pavadinęs „Ndrangeta“ turtingiausia pasaulio nusikalstama organizacija.

Prieš teismo posėdį interviu naujienų agentūrai AFP prokuroras apibūdino „Ndrangeta“ kaip šeimų, turinčių savo pavaldinių, tinklą.

„Turėčiau pradėti nuo idėjos, kad [tai] yra organizacija, tokia kaip versle, kaip dideliame tarptautiniame (versle), su savo bosu piramidės viršūnėje ir jam pavaldžias žemiau esančiais visais kitais nariais“, – kalbėjo prokuroras, paaiškindamas, kam reikalingas „maksi teismo procesas“.

Susiję su pareigūnais

Dabartinio teismo proceso centre yra viena šeima, „Mancuso“ klanas, ir jo bendrininkų tinklas, kontroliuojantis Kalabrijos Vibo Valentijos rajoną.

Lamecija Termė, kur vyksta teismo procesas, buvo paminėta 2008 metų parlamentinėje ataskaitoje apie organizuotą nusikalstamumą kaip pavojaus visuomenės saugumui zona, kur „registruotas rimtų žmogžudysčių (skaičiaus) didžiausias augimas“ regione.

Tarp kaltinamųjų yra daug mafijos klanui nepriklausančių narių, tarp jų vienas buvęs parlamentaras, aukšto rango policijos pareigūnas, miestų merų ir kitų valstybės tarnautojų bei verslininkų.

„Įspūdinga yra tai,.. kad „Mancuso“ gaujos galią rodo jos artimi ryšiai su valstybės aparatu, kuris tiesiogine prasme buvo jos žinioje“, – sakė N. Gratteri po virtinės nusikalstamo sindikato narių suėmimo Italijoje ir Europoje 2019 metų gruodį.

Pasak Oksfordo universiteto kriminologo Federico Varese (Federiko Varezės), šis teismo procesas rodo, kaip plačiai išplitęs buvo „Ndrangeta“ tinklas, kaip giliai jis buvo įsiskverbęs į visuomenę ir kaip dalyvavo teisėtoje ir neteisėtoje veikloje.

„Tikroji šių mafijos šeimų stiprybė yra tame, kad jos kontroliuoja teritoriją ir toje teritorijoje daro bet ką“, – sakė F. Varese.

„Jeigu nori atidaryti parduotuvę, jei nori ką nors statyti, reikia suderinti su jais. Jie yra valdžia“, – pridūrė jis.

Pasak tyrėjų, klanas „Grande Aracri“, veikiantis net tik šiame pietiniame regione, bet ir tam tikruose šiauriniuose rajonuose bei užsienyje, plovė nešvarius pinigus per 23 vaistinių tinklą.

68 metų regiono tarybos vadovas Domenico Tallini kaltinamas sumažinęs biurokratines kliūtis šioms vaistinėms įkurti mainais į balsus per 2014 metų vietos valdžios rinkimus, nurodoma policijos pareiškime.

Ekspremjero Silvio Berlusconi partijai „Forza Italia“ priklausančiam D. Tallini skirtas namų areštas.

Kiti 18 įtariamųjų, sulaikytų Kalabrijoje ir Romoje, gali būti pareikšti kaltinimais tokiais nusikaltimais kaip mafijos veikla, mėginimai prievartauti turtą, neteisėtas ginklų laikymas, pinigų plovimas ir rinkimų klastojimas.

Reidas buvo surengtas Italijos skurdžiausiam Kalabrijos regionui sunkiai dorojantis su sveikatos krize, kurią apsunkino faktas, kad atsistatydino trys iš eilės komisarai, atsakingi už kovą su koronaviruso epidemija.

Italijos „bato piršte“ esantis regionas yra turtingiausios ir įtakingiausios Italijos nusikalstamos grupuotės „Ndrangeta“ tvirtovė.

Šios narkotikų siuntos vertė juodojoje rinkoje būtų siekusi maždaug 186 mlrd. eurų, pareiškime nurodė policija.

800 narkotikų pakelių, sudėtų į konteineryje su jūrų gerybėmis paslėptus 37 maišus, buvo aptikti Džoja Tauro uostamiestyje, esančiame Italijos piečiausiame regione.

Šis Kalabrijos uostas yra vienas pagrindinių narkotikų ir kitų kontrabandinių prekių įvežimo į Italiją punktų; jį jau daugelį metų budriai stebi valdžios institucijos.

Kalabrijoje yra įsikūręs šiuo metu įtakingiausiu laikomas Italijos mafijos klanas „'Ndrangheta“, vykdantis tokią neteisėtą veiklą kaip tarptautinė prekyba narkotikais, pinigų plovimas ir turto prievartavimas.

„'Ndrangheta“ mafiozams taip pat pavyko infiltruotis į valstybės įstaigas, teikiančias sveikatos apsaugos, transporto ir kitas paslaugas.