Šventės akcentai

Jubiliejus prasidėjo iškilminga eisena nuo gimnazijos iki Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos. Po Šv. Mišių – simbolinis akcentas prie Maironio kapo, kur padėtos gėlės.

„Grįžus į gimnaziją mokytojai veda integruotas dalykų pamokas. Vieną pamoką ves buvę gimnazistai, kurie prisimins savo mokyklines dienas ir dabartiniams gimnazistams papasakos savo sėkmės istorijas. Paskutinę pamoką vyks proto mūšiai apie gimnaziją, jos istoriją, Maironį“, – jubiliejaus šventės eigą pasakojo Maironio gimnazijos direktorė Daiva Garnienė.

Popietę gimnazijos Steigiamojo Seimo salėje bus įteikta nominacija – Maironio pasekėjas, kuriam įsteigtas prizas „Įkvėpimas“. Šios šventės metu bus skaitomi ir pranešima apie Maironį kaip giminaičių globėją, taip pat bus perduotas poeto artimųjų muzikinis sveikinimas.

„Gerokai po pamokų Steigiamojo Seimo salėje susiburs buvę gimnazistai, jie turės galimybę pamatyti rekonstruotą gimnaziją, ekskursijas ves dabartiniai gimnazistai“, – apie tai, kaip kuriamas ryšys tarp buvusių ir esamų gimnazistų, kalbėjo D. Garnienė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jubiliejaus svarba

Gimnazijos direktorė tikino, kad šios mokymosi įtaigos gyvavimo laikotarpyje teko ne kartą kovoti tiek už vardo, tiek už pastato išsaugojimą, tad dabar tikrai yra dėl ko švęsti.

Ji pasakojo, kad 1989-ais metais tuometinė 2-oji vidurinė tapo Maironio vardo mokykla. Tai buvo labai svarbus žingsnis, primenantis, kad Maironis net 10 metų čia mokėsi, baigė šią gimnaziją.

„Daug įvairių emocijų suteikė sudėtingas kelias susigrąžinant gimnazijos statusą. Didžiulės pastangos, sutelktumas, neskaičiuojamos darbo valandos ir beribis visos bendruomenės džiaugsmas buvo pasiekus taip trokštamą tikslą.

Teko atlaikyti ir mokyklų tinklo pertvarkos peripetijas. Tuo metu pasistengėme iš šio gimnazijos pastato istorijos perimti tai, kas geriausia. Čia juk mokėsi Maironis, puoselėjamos krikščioniškosios vertybės, veikia aktyvi Maironiečių draugija. Šiame pastate dirbo Steigiamasis Seimas, I–III Seimai, tad visa ta istorija duoda išminties“, – dar kelis svarbius gimnazijos etapus įvardijo D. Garnienė.

Pasak jos, toks jubiliejus leidžia bendruomenei suprasti, kad visi eina teisingu keliu.

„Norisi dar pasvajoti: šalia Kauno Maironio universitetinės gimnazijos stovi viena moderniausių sporto salių, kuri jungia abu gimnazijos pastatus, įrengtos jaukios lauko klasės, gimnazijos menėje ir namelio mansardoje – poilsio-relaksacijos erdvės, siekiant patenkinti būsimų gimnazistų poreikius, statomas dar vienas, trečias gimnazijos pastatas. Manau, kad svajoti verta, nes kai labai nori, kai viską darai su meile, svajonės pildosi“, – apie tai, ko dar norėtųsi turėti, užsiminė D. Garnienė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Didžiausi pasiekimai

160 metų – ilgas laikotarpis, per kurį įvyko gausybė renginių, susitikimų, pokalbių. Neabejotinai turtingoje Maironio gimnazijos istorijoje gausu mokinių ir mokytojų gyvenimo vingių, emocijų, gyvenimiškos patirties, todėl „Kauno diena“ pasmalsavo, koks dabar gimnazijos didžiausias turtas?

Tikime, kad būsimųjų pedagogų rengimas dar mokyklos suole atlieps visuomenės poreikius sprendžiant mokytojų trūkumo problemą.

„Džiaugiamės populiarėjančia gimnazija, kasmet didėja mokinių skaičius, norinčių įstoti į pirmą gimnazijos klasę. Vis didėja mokinių, labai gerai vertinančių saugumą ir savijautą gimnazijoje.

Naujiena yra tai, kad jau antrus metus komplektuojame ugdymo srities (būsimųjų pedagogų) klasę, tai pradėjome daryti patys pirmieji Lietuvoje. Tikime, kad būsimųjų pedagogų rengimas dar mokyklos suole atlieps visuomenės poreikius sprendžiant mokytojų trūkumo problemą“, – apie tai, kaip per ilgą laiką sukaupta patirtis leidžia imti lyderių pozicijas, kalbėjo gimnazijos direktorė.

Ji teigė, kad kasmet gerėja ir Valstybinių brandos egzaminų išlaikymo vidurkis. Šiuo metu gimnazijoje mokosi 646 gimnazistai. Kasmet sukomplektuojamos šešios pirmosios gimnazistų klasės. „Daugiau priimti nėra galimybės, nepakanka gimnazijos patalpų“, – pridūrė D. Garnienė.

Painiava dėl gimtadienio

Atidesni Maironio gerbėjai bus pastebėję: J.Mačiulis gimė 1862 m. lapkričio 2 d., tačiau jo gimtadienis minimas ir spalio 21-ąją. Šią painiavą yra paaiškinusi Aldona Ruseckaitė – poetė, rašytoja, muziejininkė, ilgametė Maironio literatūros muziejaus vadovė. Tarp jos plunksnai priklausančių biografinių romanų – ir Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai.

„Pagal naująjį Grigaliaus kalendorių, įvestą 1915 m., perkeltosios gimimo dienos – lapkričio 2-osios – Maironis niekada nepripažino ir toliau visur atkakliai rašė gimęs spalių 21-ąją. O čia ir vardo diena – Jonas Kantietis – spalio 20-oji. Anuomet švęsti gimtadienį buvo nemadinga, nebent jubiliejinį, tačiau Maironis po jam skirtų šv.Mišių, po savo auklėtinių – klierikų – sveikinimų kiekvieną rudenį prisipažindavo „pasenęs dar vieneriais metais“, nors švęsdavo tarytum tik vardo dieną“, – yra rašiusi A.Ruseckaitė.

Poetas išties nemėgo švęsti savo gimtadienių, nesijautė gerai viešai giriamas, bet mielai minėdavo spalio 20-ąją – Jono Kantiečio dieną, jaukiai susiburdavo ta proga su artimiausiais bičiuliais.

Kaunas – Maironio miestas

Ypatingo lankytojų dėmesio šiais metais sulaukė vietos, saugančios Maironio atminimą. Ir visų pirma tai Kaunas, Maironio miestas.

Čia jis mokėsi ir baigė gimnaziją, buvo Kauno dvasinės seminarijos klierikas, vėliau – dėstytojas, profesorius. Čia sugrįžo po devyniolikos metų, praleistų Peterburge. Kaip pats sakė, „baigęs lesinti svetimos žemės paukščius“, ėmėsi jam patikėtų Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigų.

Kaune, buvusiame Maironio name, 1936 m. įkurtas Maironio muziejus, nuo 1989 m. – Maironio lietuvių literatūros muziejus. Maironio memorialinė ekspozicija veikia aštuoniuose šių rūmų kambariuose, kurie atkurti labai autentiškai – taip, kaip juose gyventa paties šeimininko.

Muziejaus prieigas puošia 1977 m. pastatytas Maironio paminklas (skulptorius Gediminas Jokūbonis, architektas Kazys Šešelgis).

Galimybė: Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia lankytojus apžiūrėti naujovišką ir interaktyvią ekspoziciją, apsilankyti poeto bute ir pavaikščioti po sodą. (LIMIS nuotr.)

Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune. Palaidotas Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos kriptoje, kur 1937 m. įrengtas antkapinis paminklas-mauzoliejus (architektas Stasys Kudokas).

Senamiestyje veikia Kauno universitetinė Maironio gimnazija, kurios ištakos siekia 1843-iuosius. Maironio vardas mokyklai suteiktas 1989 m. Nuo tų pačių metų veikia Lietuvos maironiečių draugija.

Didelis būrys besidominčių Maironio asmenybe, jo gyvenimu žmonių lanko poeto gimtąsias vietas. Maironio tėviškė ir gimtinė – Raseinių rajone. Bernotai, Pasandravys, jų aplinka simboliškai įamžina įdomų, sudėtingą dvasininko, poeto Maironio gyvenimo ir kūrybos kelią.

Poeto mėnuo

Maironio lietuvių literatūros muziejus spalį buvo paskelbęs Maironio mėnesiu. Didelius ir mažus muziejaus lankytojus viliojo itin turininga programa.

Norintys sužinoti daugiau faktų apie Maironį galėjo dalyvauti edukacinėje programoje „Išmanyk Maironį!“, viktorinoje „Vaidmenų žaidimas“, protų mūšyje „(Ne)atrastas Maironis“.

Mokslinė tarpdalykinė konferencija „Maironis ir Kaunas“ kvietė pasvarstyti, kuo Maironio idėjos yra aktualios šiandien, kodėl šis literatūros klasikas svarbus Kaunui, koks jo intelektualinis indėlis šiuolaikinėje Europos kultūros sostinėje. Perskaityta daugybė pranešimų: „Maironis gimnazijoje: vakar ir šiandien“, „Nepriklausomybės metų Maironio laiškai“, „Maironio atminimo įamžinimo mįslės“, „Maironio viešasis įvaizdis ir jo autoriteto revizija 1920–1923 m. kritikos lauke“ ir kt.

Tradicinio respublikinio moksleivių skaitovų konkurso dalyviai buvo pakviesti pasirinkti Maironio kūrybą, vyko filmo apie poetą peržiūra, ciklo „Paskui gidą į praeitį“ ekskursijoje „Maironio rūmų ir muziejaus istorija“ buvo galima išgirsti pasakojimą apie dar XVIII a. viduryje statytus, 1909 m. Maironio įsigytus rūmus ir besikeitusius jų savininkus.

Pasišovė išmokti kalbą

Su A.Kimura susitikome Kaune, išskirtinių lino ir meno kūrinių salone „Jaukūs namai“, kur viešnia iš Japonijos ruošėsi susitikimui su būreliu kauniečių, norinčių artimiau pažinti ją ir jos knygas. Kol dar neįsitaisė ant minkštasuolio, pakviečiau ją į lauką padaryti kelių nuotraukų – tamsūs jaunos moters plaukai ir žalsvų atspalvių drabužiai puikiai derėjo prie raudonų plytų sienos.

„Pozuoti fotografui nelengva. Manau, bendrauti bus paprasčiau“, – viešnios lūpose išgirdusi lietuvių kalbą, akimirkai nuščiuvau.

Ne sykį susidūrusi su keletą metų Lietuvoje gyvenančiais kitataučiais, nesugebančiais rišliai suregzti sakinio, negalėjau patikėti, kad vos kelis kartus Lietuvoje viešėjusi japonė gana sklandžiai savo mintis dėsto lietuviškais žodžiais.

„Bandžiau mokytis prancūzų, rusų, bet, matyt, pristigo motyvacijos. Kai imiesi naujos kalbos, reikia galvoti: ryte aš vėl pabandysiu! Su prancūzų ir rusų kalbomis to nepavyko padaryti, o štai lietuvių kalbos man norėjosi vis daugiau ir daugiau“, – 2016-uosius, kai pasišovė išmokti skambią, nedidelės šalies kalbą, prisiminė A.Kimura.

Atvira: Aya džiaugiasi pažinusi Lietuvą, tačiau gyventi čia ji nenorėtų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Norą pažinti Lietuvą ir jos kultūrą dar labiau sustiprino tuometės magistrantės laimėta vasaros kursų stipendija ir kursai Lietuvos edukologijos universitete. Po metų – 2017-aisiais, Aya lietuvių kalbą studijavo jau visą semestrą. 2018 m. ji ir vėl atvyko į Lietuvą.

„Dabar galvoju, kad lietuvių kalba nėra labai sudėtinga, vis dėlto pradžia nebuvo lengva. Jūs turite linksnius, todėl vis galvodavau, kur kilmininkas, o kur galininkas, – A.Kimura džiaugėsi, kad geriau pažinti kalbą jai padėjo lietuviai ir aplinka. – Kur tik ėjau, stengiausi kalbėti lietuviškai. Kai kuriems buvo keista, kai praėję bendrauti su manimi anglų kalba išgirsdavo lietuvišką atsakymą.“

Tyrinėja šalies muziejus

Tie, kam bent šiek tiek teko bendrauti su Tekančios Saulės šalies žmonėmis, žino, kad jie savo laiką planuoja minučių tikslumu ir, priešingai, nei lietuviai, daugiau daro, nei kalba Todėl besimokydama Lietuvoje Aya laisvu laiku stengėsi kuo artimiau pažinti šalį. Konkrečiai – muziejus. Pastarųjų objektų skaitmeninimas yra jos – dabar jau kultūros politikos mokslų daktarės – tyrinėjimų sritis.

Prieš penkerius metus Aya paruošė anketą apie muziejų skaitmeninimą ir išsiuntinėjo ją Lietuvos valstybiniams muziejams. Suabejojusi, ar visi laiškai pasieks adresatus, japonė nutarė kiekvienam gavėjui paskambinti.

„Tuomet dar laisvai lietuviškai nekalbėjau, todėl pasiruošiau kelis standartinius sakinius, kaip: „Laba diena, mano vardas Aya, esu iš Japonijos. Atsiunčiau jums anketą, jei nesunku, prašau atsakyti“, – už savo drąsą A.Kimura sulaukė atlygio – į japonės pašto dėžutę įkrito atsakymai iš daugumos muziejų. Jos parengtas straipsnis apie muziejų fondų skaitmeninimą buvo paskelbtas moksliniame Čekijos žurnale. Negana to, vienos viešnagės metu Aya per kelias savaites pakalbino 29 muziejininkus ir parengė su jais išsamų interviu.

Beje, vos prieš kelias dienas Lietuvos muziejų fondų skaitmeninimą tirianti A.Kimura lankėsi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur domėjosi didžiausiu Lietuvoje suskaitmeninto kultūros paveldo portalu Epaveldas.lt, jame saugomomis ir vartotojams atveriamomis suskaitmenintų dokumentų kolekcijomis, atnaujinto portalo galimybėmis ir ateities perspektyvomis.

„Lietuvos muziejai yra labai įdomūs. Japonijoje jie kitokie. Sakyčiau, labiau primena prekybos centrus, kuriuose kabinamos atvežtinės parodos. Žmonės eina, žiūri – ir viskas. Lietuvos muziejuose yra daug ir didelių nuolatinių ekspozicijų. Tai labai vertinga ir įdomu, – kalbėjo A.Kimura, mudviejų susitikimo dieną Lietuvoje skaičiuojanti jau bemaž savaitę ir kelis aplankytus muziejus. – Buvau Salomėjos Nėries memorialiniame muziejuje, Maironio lietuvių literatūros, Sporto muziejuose. Vilniuje lankiausi MO, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuose. Man tai neįkainojama patirtis.“

Kaip aš sakau, Maironis – tai didelis projektas.

Išvertė keturias knygas

Aplankiusi ne vieną Lietuvos muziejų, Aya trokšta dalyvauti Vilniaus „Knygų mugėje“. Tik dar nenusprendė, ar kaip lankytoja, ar kaip dalyvė. Pastarajam amplua ji turi gana tvirtą pagrindą – keturias knygas, kurias iš lietuvių kalbos išvertė į japonų.

Prieš kelerius metus skrendant iš Vilniaus į Tokiją, Aya aplankė netikėtas noras – versti poeziją. Jaunos moters neatbaidė svaičiojimai, esą mokantis naujos kalbos eilėraščiai turėtų būti paskutinėje eilėje, ko vertėtų imtis.

„Nuėjau į knygyną, susiradau darbuotoją, pasakiau, kad apie lietuvių poeziją nieko neišmanau, ir paprašiau rekomendacijos. Knygyno darbuotoja man pasiūlė Salomėja Nėrį. Vėliau sužinojau, kad rašytoja yra labai kontroversiška asmenybė, bet jos eilėraščiai – labai gražūs ir puikiai tinkantys hiraganai. Be to, jos eilėraščiai atitinka japonų poezijos tradiciją“, – taip, anot A.Kimuros, jos rankose atsidūrė ryškiausias nepriklausomybės laikais išaugusios poetės rinkinys „Anksti rytą“, kurį per pusmetį ji išvertė į japonų kalbą. Kiek vėliau Aya ėmėsi Mariaus Marcinkevičiaus knygos „Maži eilėraščiai mažiems“, Jurgos Vilės „Sibiro Haiku“ ir S.Nėries „Eglė žalčių karalienė“.

Įvertino: A.Kimuros verstos knygos Japonijoje sulaukė nemenko susidomėjimo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Sunkiausia vertimo procese buvo ne pats vertimas, o leidyklos paieškos. Ne vienoje vietoje sulaukiau klausimų, ar tokios knygos bus įdomios, kas jas pirks. Galiausiai man pavyko, – vieninteliam lituanistikos centrui Japonijoje vadovaujanti A.Kimura džiaugėsi tūkstančiais išleistų knygų, kurios rado savo šeimininkus. – „Anksti rytą“ buvo išleista 800 egz. tiražu, „Maži eilėraščiai mažiems“ – 2 tūkst. , „Sibiro Haiku“ – 4 tūkst., o „Eglė žalčių karalienė“ 800 egz. tiražu.“

Planuose – Maironis

Dabar vertėjos iš Japonijos akiratyje – Maironis. Tik kol kas Aya neapsisprendė, ar imtis lietuvių romantizmo poeto rinkinio „Pavasario balsai“, ar rinktis atskirus, geriausiai žinomus jo eilėraščius.

„Man patinka, kad Maironis daug rašė apie Lietuvą. Išvertusi jos eiles galėčiau japonams daugiau papasakoti apie jūsų šalį. Tik kol kas visa tai, apie ką kalbu, yra planas, o jo išpildymas truks daug ilgiau nei ankstesnieji. Kaip sakau, Maironis – tai didelis projektas“, – A.Kimura pridūrė, nesėdinti sudėtomis rankomis.

Šuo metu Aya verčia Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“, kuriuo Japonijos žmonėms pasakos apie vilko vaikų likimą, kai po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

„Kas toliau? Dabar laukia kelionė atgal į namus ir mintys apie būsimą viešnagę čia, – A.Kimura neslėpė, kad kiekvienas apsilankymas Lietuvoje ją visapusiškai praturtina. – Čia labai šaunūs žmonės, gražus kraštovaizdis ir skanus maistas. Dabar šaltibarščių sezonas, tai mėgaujuosi jais. Labai skanu!“

Vos viena žvakelė

Kauno nacionalinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas atkreipė dėmesį į tai, kad antradienį, kuomet buvo minimos Maironio 90-osios mirties metinės, jo kapas buvo tuščias. Panašu, kad niekas poeto neaplankė, gėlių nepadėjo ir net neprisiminė.

Žymus, žmonių mėgstamas ir gerbiamas kunigas po mirties buvo palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos rūsyje. Pietinėje šventovės pusėje įrengta atminimo lenta ir mauzoliejus. Būtent šioje vietoje, minint 90-ąsias mirties metines, Maironis nesulaukė jokio dėmesio.

Degė viena maža žvakutė ir kamputy susigėdusi raudonavo kažkieno jau prieš kelias savaites padėta guboja.

„Šiandien Lietuvos dainiaus prelato Jono Mačiulio Maironio mirties 90 metų paminėjimo sukaktis.

Kapas nei šalies, nei miesto, nei kolegų, nei gerbėjų, nei Jo vardo muziejaus dėmesio nesulaukė. Degė viena maža žvakutė ir kamputy susigėdusi raudonavo kažkieno jau prieš kelias savaites padėta guboja“, – apie tuščią istorinės asmenybės kapą birželio 28 dieną socialiniuose tinkluose mintimis pasidalijo E.Stancikas.

„Arkikatedroje šv. Mišiose kunigo Artūro Kazlausko prisimintas ir mūsų eilėmis bei daina paliestas“, – apie vienintelį Maironio atminimo žybsnį pridūrė Kauno dramos teatro vadovas.

Pasipiktinę internautai

E.Stanciko įrašas socialiniame tinkle „Facebook“ įžiebė diskusiją.

„Niekada stengiuosi nekomentuoti viešai, bet neįsivaizduoju, kaip įmanoma pamiršti ir dar patį iškiliausią, žinomiausią poetą, dainių, kurį žino kiekvienas moksleivis mokyklos suole. Valdžios ir visuomenės atstovams galvos užkimštos „kitais dalykais“. Lietuva brangi, mano tėvyne... Ir visa pagarba nepamiršusiems ir pagerbusiems“, – pasisakė Rimgailė G.

„Gėda visiems, kurie valdžioje“, – antrino ir Monika G.

„O mūsų Kaunas – Europos kultūros! Gal ir Maironį išbrauksime ne tik iš savo atminties, bet ir iš mokyklinės programos.. Ir paminklą iškelsime?“ – pasipiktinimo neslėpė ir žurnalistas Vidas Mačiulis.

Visgi, pats E.Stancikas įsitraukė raminti kolegas, mat tokią poeto mirties datą pamiršo paminėti ne tik valdžia, bet ir visi Lietuvos žmonės.

„Atmintis – tai ne valdžios, o kiekvieno piliečio vertybinis reikalas“, – pridūrė Kauno dramos teatro vadovas.

Paminėjo žinute

Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė Deimantė Cibulskienė „Kauno dienai“ patvirtino, jog jokių poeto mirties metinėms paminėti skirtų renginių nebuvo organizuota. Muziejus Maironį prisiminė žinute socialiniuose tinkluose, o didesni renginiai numatomi rudenį, kuomet bus minimos jo 160-osios gimimo metinės.

„Šiemet tiesiog žinute paminėjome mirties metines. Daugiau ruošiamės rudeniui. Tuomet planavome žymiai didesnį renginį, teikėme ne vieną paraišką, bet Kultūros taryba atmetė. Norėjome ir leidinį, audiogidą išleisti, ir didelę konferenciją surengti, kad būtų galima visapusiškai atspindėti Maironio asmenybę, tačiau dalis mūsų sumanymų atkrito. Visgi, audiogidas bus pristatytas. Taip pat darysime konferenciją, bet ji bus mažesnės apimties“, – kalbėjo D.Cibulskienė.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus internetinėje svetainėje jokio paminėjimo mirties metinių proga visai nebuvo, o socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje birželio 28 dieną įkelta žinutė, trumpai pristatanti 90-ąsias poeto mirties metines.

„Maironis mirė Kaune 1932 m. birželio 28 d., eidamas 70-uosius metus. Per ketvirtąsias poeto mirties metines 1936-aisiais jo namuose atidarytas Maironio muziejus, šiandien – Maironio lietuvių literatūros muziejus“, – rašoma muziejaus socialinio tinklo puslapyje.

Nepamiršta paminėti ir apie muziejuje įvykdytus pokyčius, atnaujintas erdves.

„Dėkojame kolegoms ir bičiuliams prisidėjusiems prie muziejaus erdvių, veiklų ir istorijos puoselėjimo! Džiaugiamės, jog per pastaruosius metus muziejus kaip reikiant atsinaujino: 2020 metais atidarėme namų šeimininko ir muziejaus iniciatoriaus Jono Mačiulio-Maironio gyvenimo ir kūrybos ekspoziciją.

Pernai, minėdami muziejaus įkūrimo 85-metį, lankytojams pristatėme lietuvių literatūros istorijos ekspoziciją „Literatūra keičia“, kurioje – eksponatai nuo XVI a. iki šių dienų. O šiemet, lygiai prieš mėnesį, atidarėme unikalią patyriminę parodą „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“, – toliau dėstoma Maironio lietuvių literatūros muziejaus socialinių tinklų įraše.

Šios įstaigos atstovai pakvietė visus apsilankyti Maironio bute ir atnaujintas erdves bei parodas pamatyti savo akimis.

Panašu, kad socialiniuose tinkluose ši muziejaus žinutė pastebėta buvo negausiai. Birželio 29-ąją ties įrašu buvo vos vienas komentaras, šeši pasidalijimai ir kiek daugiau nei pusšimtis paspaustų patiktukų.

Gimnazistai palydėjo daina

Kauno Maironio universitetinė gimnazija skelbia, jog mokiniai visgi poeto kapą aplankė ir Lietuvos dainiaus mirties metinės buvo simboliškai paminėtos.

„Birželis, toks turtingas vasaros žiedų, mums visada yra susijęs su poetu Jonu Mačiuliu-Maironiu. Šiandien, birželio 28 dieną, minime didžiojo dainiaus 90-ąsias mirties metines. Labai prasminga, kad Maironio universitetinės gimnazijos I–II klasių mokiniai, šiandien susibūrę į mokslo metų pabaigos šventę, ją pradėjo daina pagal Maironio žodžius.

Po renginio gimnazijos maironiečiai aplankė poeto kapą ir pagerbė jo atminimą padėdami gėlių ir uždegdami žvakelių. Susirinkę po vasaros, ruošimės didelei ir labai svarbiai šventei – Maironio 160-ųjų gimimo metinių iškilmėms“, – nurodoma gimnazijos socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje.

„Labai noriu pasveikinti muziejų ne tik su šios naujos šiuolaikiškos Maironio erdvės atidarymu, bet ir su naujo etapo pradžia. Ši Maironio salė žymi muziejaus žingsnį į naują etapą bendrai atnaujinant lietuvių literatūros ekspoziciją, pripildant naujų prasmių visą naujai rekonstruotą muziejų. Norisi linkėti, kad mūsų bendros pastangos, muziejų ir literatūros tyrėjų veikla vestų į tai, kad poezijos žodis būtų gyvas, kad šitoje erdvėje būtų ta poezijos gyvybė“, – kalbėjo ministras M. Kvietkauskas.

Ši ekspozicija, kaip pažymima Kultūros ministerijos pranešime, šiuolaikiškai atskleidžia Maironio darbus ir jo asmenybę, kūrybinio palikimo svarbą, pagrindinius nuopelnus. Lankytojai galės nuosekliai tyrinėti Maironio gyvenimo etapus, peržiūrėti „Pavasario balsų“ leidimus, vertimų fragmentus, poeto ir jo artimiausių žmonių nuotraukas, išgirsti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų komentarus apie svarbiausius poeto veikalus. Taip pat lankytojams siūloma pamatyti išskirtinai vertingus eksponatus, sukurti vieną iš trijų prelato portretų, pasitikrinti žinias žaidime ar pavartyti ypatingą 1920 m. „Pavasario balsų“ maketą, pasiklausyti poeto eilių.

Greta pagrindinių pirmųjų knygų leidimų eksponuojami Maironio paskaitų, pamokslų rankraščiai, rankraštinės knygos, kiti vertingi eksponatai. Ekspoziciją papildo režisieriaus, rašytojo Mindaugo Valiuko filmas.

Maironio gyvenimo ir kūrybos ekspozicija yra Valstybės investicijų projekto „Maironio lietuvių literatūros muziejaus pastato Kaune, Rotušės a. 13, rekonstravimas“ dalis.

Kultūros ministras M. Kvietkauskas Kaune taip pat susitiko su projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ direktore Virginija Vitkiene.

Nors apie vaišingąją Maironio užstalę paskutiniuose jo namuose Rotušės aikštėje, kuriuose šis literatūros klasiku tapęs kunigas gyveno 22-ejus metus, iki šiol sklando legendos.

Teigiama, kad kelią į juos žinojo visas tarpukario Lietuvos elitas. O didžioji šių namų svetainė sutalpindavo ir iki 200 svečių, dėl ko poeto seseriai, tarnaitei bei šių padėjėjoms iš vienuolyno kartais į pagalbą buvo kviečiamos ir restorano „Metropolis“ šeimininkės.

Anot Maironio amžininkų, pobūviai jo namuose būdavo gausingi vaišėmis, bet ne prašmatnūs. Labiausiai visus veikdavo šviesus ir tikras šeimininko dvasingumas.

Anot Maironio amžininkų, pobūviai jo namuose būdavo griausmingi, bet ne prašmatnūs.

Maironio vaišėms nebuvo būdinga perspausta prabanga, nors jis ir skyrė didelį dėmesį stalo įrankiams ir apipavidalinimui. Viskas turėjo būti idealu. Maironio vaišių stalo estetika buvo įspūdinga. Ir ant jo visada buvo žuvis. Tačiau ne lašiša, o kur kas prastesnė. Būtent iš jos būdavo daromi žuvies vyniotiniai ir pyragai.

Tarpukario Kaune sklandė legendos ir apie Maironio sesers Marcelės gaminamą krupniką, tačiau ši niekam jo recepto neišdavė. Ir jau nebežinoma, kaip buvo gaminamas šis, anot poeto amžininkų, stebuklas.

Tačiau tokios vaišės Maironio namuose būdavo tik per Kalėdas. Būdamas dvasininku ir pakankamai tradicinių pažiūrų, jis nepripažino tuomečio jaunimo iš Vakarų, kuriuose mokėsi, parsivežtos Naujųjų metų sutikimo šventimo naktį į sausio 1-ąją tradicijos.

Tiesa, Lietuvos kaime sausio sausio 1-oji pradėta švęsti dar XIX a. Iš pradžių ši šventė turėjo mažųjų arba sočiųjų Kūčių pavadinimą, nes buvo vaišinamasi tuo, kas liko nuo Kalėdų. Labai svarbu tada buvo sausio 1-ąją paaukoti ir elgetai.

Užsienyje studijavusiam Lietuvos jaunimui parvežus į Lietuvą sausio 1-osios kaip Naujųjų metų sutikimo tradiciją, Maironis ją ignoravo. Yra išlikęs ir jo pasisakymas apie tai. Būdamas tautinės lietuvių studentų organizacijos Neo-Lithuania („Naujoji Lietuva“), veikusios 1922-1940 m. Vytauto Didžiojo universitete garbės nariu, jis yra pareiškęs, kad reikėtų rengti mažiau balių su šlykščiais naujoviškais šokiais iki keturių ryto, o daugiau lavintis. Tokia buvo jo reakcija į Naujųjų metų sutikimo šventėse dalyvavusios modernios to meto profesūros kritiką jo atžvilgiu – nebūti stabu ir nesilaikyti senų „zakonų“, o gyventi laisvai.

Modernioji profesūra su studentija tarpukario Lietuvoje per Naujųjų metų sutikimą rengdavo loterijas, kurioms pinigai būdavo renkami iki Kalėdų. Ir, žinoma, šią šventę lydėdavo šokiai, kurių Maironis nebesuprasdavo. Literatūros klasikui labiau patikdavo dainuojamos lietuviškos dainos, o ne užsienietiškos tralaliuškos, kaip jis sakydavo. Nors, remiantis amžininkų prisiminimais, Maironiui taip pat nebuvo svetimos žmogiškos silpnybės – mėgo krupniką ir gerą vyną, o jaunystėje – ir lošti kortomis. Tačiau po to, kai per vieną tokį seansą pralošė 600 litų – arba visą smetoninės Lietuvos atlyginimą, jis metė šį užsiėmimą visiems laikams.

„Linkiu Naujaisiais metais visiems atrasti savąjį Maironį!“, – palinkėjo apie tautos dainiaus santykį su Naujųjų metų sutikimo švente pasakojusi bendrovės „Mūsų odisėja“ gidų kursų absolventė Loreta Montrimaitė, šeštadienį surengusi ekskursija pavadinimu „Naujieji su Maironiu“.

J.Basanavičiaus (aktoriaus Sauliaus Bagaliūno), sutikto Studentų skvere prie Vytauto Didžiojo universiteto, paklausėme: „Tai kur gi yra Lietuvoje likęs ir iki šiol nerastas mūsų Nepriklausomybės Aktas?“ „Gal Jonavoje, nes ten – visi Jonai,“ – toks buvo kauniečių bei miesto svečių su džiaugsmu pasitikto Nepriklausomybės Akto signataro atsakymas.

J.Basanavičius/Akvilės Snarskienės nuotr.

D.Dolskio (solisto Andriaus Apšegos), koncertavusio prie „Metropolio“, pasiteiravome, ką jis, apkeliavęs tiek šalių ir galiausiai apsistojęs Kaune, galėtų pasakyti tiems, kurie emigravo iš Lietuvos ar planuoja tai padaryti? Atsakymas buvo toks: „Kaunas, kaip ir Lietuva, yra nuostabus! Buvo jie nuostabūs dėl savo unikalumo ir laisvės troškimo ir prieš šimtą metų. O gyvenantiems dabar norėčiau pasakyti, kad visada į priekį reikia žiūrėti, atsigręžus į praeitį. O lietuvių tautos ir valstybės praeitis yra didinga!“

D.Dolskis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Maironio (aktoriaus Gintauto Bajerio), skaičiusio savo kūrybą Žaliakalnio funikulieriaus muziejuje, klausėme: „Kokį eilėraštį iš savo kūrybos lobyno jis skiria Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui?“ Literatūros klasikas net nemirktelėjęs pradėjo deklamuoti: „Išnyksiu, kaip dūmas neblaškomas vėjo...“

Maironis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Apie dešimt metų tarpukariu Kauno burmistru buvusiam Jonui Vileišiui (aktorius Aleksandras Rubinovas), pasistačiusiam savo senovinį automobilį prie Centrinio pašto, uždavėme klausimą: „Ko iš jūsų galėtų pasimokyti dabartinis Kauno meras, ir, ko iš pastarojo norėtumėte išmokti jūs?“ Atsakymas buvo toks: „Dabartinis Kauno meras dirba tiek pat daug, kaip ir aš. Bet iš manęs jis galėtų pasimokyti didesnio dėmesio kultūrai, nes ne vien gatvės puošia miestą. O aš norėčiau turėti jo šaltus nervus.“

J. Vileišis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Pasiūlė išbraukti

Kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, buvęs Lietuvos kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, kartu su kolegėmis pabaigęs rengti lietuvių literatūros vadovėlius bendrojo lavinimo mokyklai, neteko amo gavęs vadovėlių vertintojų atsakymą – B.Sruogos tekste minimą midaus taurę teks išbraukti.

"Baigėme su kolegėmis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rašyti literatūros vadovėlius bendrojo lavinimo mokyklai. Skaitome ekspertų pateiktas vadovėlių recenzijas – už vienas pastabas nuoširdžiai dėkojame, dėl kitų suglumstame... Sulaukėme reikalavimo kupiūruoti Balio Sruogos "Giesmę apie Gediminą" – "gražiajam jaunimėliui" 1938-aisiais dedikuotą poemėlę. Kodėl? Eksperto teigimu, būtina iš B.Sruogos kūrinio išbraukti eilutes apie Gedimino keliamą midaus taurę už protėvius, už jų gyvą atmintį, nes šios eilutės "neugdo moralinių vertybių, skatina alkoholio vartojimą", – feisbuke nuostabos neslėpė D.Kuolys.

Ekspertas nusprendė, kad būtent dėl šio B.Sruogos teksto šeštos klasės vadovėlis neatitinka vertinimo kriterijaus, kuris sako: "Tekstinė ir vaizdinė medžiaga padeda ugdyti moralines, kultūrines ir pilietines vertybes, būti atsakingiems už gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimą ir tęstinumą."

"Galvoju: kaip į tokį reikalavimą atsakytų pats Balys Sruoga?" – ironiškai klausė D.Kuodys.

Braukė ir Maironį

Kilus pasipiktinimo bangai dėl bandymo cenzūruoti lietuvių literatūros kūrinį, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Retųjų spaudinių skyrius feisbuke pasiūlė paskaityti visą suskaitmenintą kūrinį "Giesmė apie Gediminą" ir priminė, kad 1938 m. poema "Švietimo ministerijos Knygų tikrinimo komisijos aprobuota".

"Nebejuokinga. Valstiečių cypdavatkių glušinėjimai pasiekė ir klasikinę lietuvių literatūrą. Tas pats buvo su Maironio eilėraščiais, kuriuos sovietiniuose vadovėliuose ir poezijos rinkiniuose mokykloms spausdindavo išplėšę posmus, kuriuose buvo minimas Dievas", – socialiniame tinkle piktinosi istorikas Kastytis Antanaitis.

Lietuviškam midui yra suteiktas Lietuvos kulinarinio paveldo ir Lietuvos tautinio paveldo statusas, o ES jis yra saugomas produktas, įtrauktas į Saugomų geografinių nuorodų (SGN) registrą.

Perlenkė lazdą

Vadovėlių autorius D.Kuolys "Kauno dieną" tikino nesutinkantis su ekspertų reikalavimu išbraukyti literatūros kūrinį ir dėl šio sprendimo žada ginčytis.

Nebejuokinga. Valstiečių cypdavatkių glušinėjimai pasiekė ir klasikinę lietuvių literatūrą.

"Manau, kad šiuo atveju ekspertas tiesiog nesuprato B.Sruogo teksto prasmės ir pareikalavo ją išmesti. Nenorėčiau iš šio vieno atvejo daryti plačių apibendrinimų. Bloga yra pati tendencija, kad vadovėlių recenzentai imasi cenzorių vaidmens ir reikalauja susinti literatūrą", – pastebėjo autorius.

Švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo plėtotės centro direktorius Giedrius Vaidelis pripažino, kad šiuo atveju buvo šiek tiek perlenkta lazda, tačiau teisinosi, kad pastabų apie alkoholio skatinimą privalomoje mokyklinėje literatūroje jau yra gavę ir anksčiau.

"Ugdymo plėtotės centro specialistai negali daryti įtakos vertintojų nuomonei, tačiau visada konsultuoja ir pataria. Sutinkame, kad šiuo atveju per jautriai reaguota į tekstą, susitiksime su vertintojais ir aptarsime šį atvejį. Autoriams buvo išsiųstos tik pirminės pastabos", – teigė direktorius.

"Išties pastaruoju metu gaudavome daug skundų iš tėvų, visuomenės, yra kreipęsis ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas dėl jau išleistuose vadovėliuose pateiktų literatūros kūrinių ištraukų, kur minimas alkoholio vartojimas, rūkymas. Tad vertintojai labai atidžiai peržiūri turinį, vertina, kad jis būtų tinkamas, suprantamas, naudingas to amžiaus mokiniams", – pridėjo G.Vaidelis.

Ne alkoholio reklama

Susidariusią situaciją įvertino ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, išplatindamas pranešimą, kad literatūros kūriniai nėra alkoholio reklama.

"Departamentas, reaguodamas į viešojoje erdvėje paskelbtą informaciją apie Ugdymo plėtotės centro rekomendacijas dėl Balio Sruogos literatūros kūrinio "Giesmė apie Gediminą" turinio, informuoja, kad negali vertinti nei Ugdymo plėtotės centro rekomendacijų, nei konkretaus literatūros kūrinio tinkamumo ugdymo programoms. Departamento nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų šiuo atveju nėra – Balio Sruogos "Giesmė apie Gediminą" yra literatūros kūrinys, kuris Alkoholio kontrolės įstatymo kontekste nevertintinas", – teigiama pranešime.

Tai jau ne pirmas skandalas, kilęs po sausios 1-osios, Lietuvoje įsigaliojus alkoholio reklamos draudimui. Užsienietiškų leidinių platintojai iš leidinių pradėjo plėšyti lapus, kuriuose buvo  alkoholio reklama. Prezidentė Dalia Grybauskaitė šį faktą pavadino gėdingu ir primenančiu viduramžius.

Ištrauka iš B.Sruogos "Giesmės Gediminui":

Gediminas pirmas kelia

Sunkiąją midaus taurelę –

Tauro ragą kaip puodynę,

Žodį tardamas auksinį:

Mano mylimi draugai!

Stiprūs mes, linksmi nūnai!" (...)

Šiandien taurės mums putoja,

Kūrinį, pelniusį garbingą titulą, atliko Merūnas Vitulskis. Didžiojoje LRT studijoje susirinkę žiūrovai jo klausė stovėdami.

Maironio eilėraštis „Lietuva brangi“ pirmą kartą publikuotas 1895 metais garsiausiame Jono Mačiulio-Maironio kūrybos rinkinyje „Pavasario balsai“, o muzikinę aranžuotę jam sukūrė vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių J. Naujalis. 1905 m. jis išleido aštuonių dainų sąsiuvinį mišriam ir vyrų chorui. Tarp jų buvo „Lietuva brangi“.

Ugdant tautinę savimonę ir patriotinius jausmus, šis kūrinys buvo itin reikšmingas sovietiniu laikotarpiu. Tuomet jis laikinai atstojo sovietinės valdžios uždraustą V. Kudirkos tautinę giesmę – Lietuvos himną.

Komisijos balai:

Žiūrovų balsai:

Bendra lentelė:

Žiūrovai ir profesionalų komisija vertino 10 dainų, patekusių į projekto finalą. Komisijoje finalo vakarą  –  etnomuzikologė Zita Kelmickaitė, muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys ir Arūnas Valinskas.

Prie jų specialiajame kambarėlyje prisjungė dar 7 nariai: Teisutis Makačinas, Rimantas Bagdzevičius, Audrius Siaurusevičius, Mykolas Natalevičius, Donatas Katkus, Darius Užkuraitis ir Vytautas Miškinis.

Pirmasis šventinį vakarą scenoje suskambo Kosto Smorigino atliekamas kūrinys „Paukščiai“. „Pradėjome nuo labai gražios, mąstančios dainos“, – pastebėjo Z. Kelmickaitė. Ji žavėjosi ir kūrinio atlikėju.

Tačiau komisijos nariai atkreipė dėmesį ir į tai, kad šimtmečio dainų dešimtuke vyrauja lyriškos, ramios dainos. „Nėra nei vieno kūrinio, pagal kurį būtų galima šokti ir linksmintis, tai turbūt labai gerai atspindi lietuvių būdą.  Mes nebijome skaidraus liūdesio. Man atrodo, kad tai yra labai gražu ir šventiniu laikotarpiu mūsų laukia labai šiltas ir jaukus vakaras“, – kalbėjo R. Zilnys. A. Valinskas atskleidė, kad šis kūrinys – didelė jo gyvenimo dalis. „O Kostas – šios dainos dvasia ir vėliava“, – sakė jis.

Antroji skambėjo daina „Dieve, laimink Lietuvą“, atliekama grupės „El fuego“. „Tai – viena rimčiausių pretendenčių tapti šimtmečio daina. Tai – istorijos dalis. Kūrėjai į ją sudėjo mūsų lūkesčius, kurie ir po tiek metų laisvės skamba aktualiai“,  – tikino A. Valinskas.

„Unikalūs, labai paprasti žodžiai“, – įvertino Z. Kelmickaitė. R. Zilnys stebėjosi, kad dauguma kūrinių nepateko į finalą, o ypač – šis, mat jį į finalą delegavo LRT.lt portalo skaitytojai. Tai, jo įsitikinimu, rodo, kiek puikių dainų turi lietuviai.

Merūnas ir Rūta Ščiogolevaitė į sceną lipo su kūriniu „Aš mylėjau tave tau nežinant“.

„Niekas negali prikišti, kad lietuviai vyrai nemoka parašyti dainos, kad verktum. Laukiau, kol jie priartės, bet nepriartėjo, čia toks tikras lietuviškas „ne“, – nutarė Z. Kelmickaitė. R. Zilnio teigimu, šie du atlikėjai kūriniui suteikė visai kitų spalvų ir jei jis taps šimtmečio kūriniu, tai didele dalimi bus jų nuopelnas

„Jei ką nors mylite, tai daba prieš šventes duokite jiems žinoti. Blogiausia, kas gali nutikti, tai jus užblokuos „Facebooke“, bet bent prieš Kalėdas reikia, kad jie tai žinotų“, – patarė R. Zilnys. Su juo sutiko ir komisijos kolega A. Valinskas. „Mes dažnai pamirštame pasakyti savo mylimoms moterims, kad jas mylime, tai bent prieš šventes pasakykime“, – siūlė jis.

Jurgos Šeduikytės pristatyta kūrinio „Laisvė“ versija sulaukė prieštaringiausių komisijos vertinimų.

„Man labai patinka, kad ši daina pateko į finalą. Man gražu, kad šioje dainoje jaučiasi Jurgos prisilietimas. Tam reikia drąsos, tačiau manau, kad net prie komisijos stalelio gali būti skirtingų nuomonių“, – nutarė R. Zilnys. Z. Kelmickaitė jam pritarė:  „Jurga visada yra labai asmeniška ir mes turime priimti tokią jos dainos traktuotę.“

Tačiau priešingos nuomonės laikosi Arūnas Valinskas. „Mes renkame šimtmečio dainą, o ne šimtmečio interpretaciją. Kai tas dainas, kurios – mūsų širdyse, atlikėjai pasidaro sau kaip repertuaro dalį... Negalima taip daryti, mes ne tokią dainą mylėjom, ne tokią ją atsimenam“, – rėžė komisijos narys.

Kūrinį „Rudens naktis sustojo“ atliko jį išgarsinusi Justė Arlauskaitė-Jazzu.

„Noriu padėkoti Justei už nuostabų ir tikrą jausmą. Apie dainą kiekvienas turi savo nuomonę, galbūt per daug akiplėšiška tokią dainą siūlyti šimtmečio daina“, – svarstė A. Valinskas.

Tuo tarpu, R. Zilnio įsitikinimu, visos dešimt vakaro dainų yra šimtmečio dainos ir kiekviena jų galėtų laimėti. „Man ji labai patinka. Minimalistinė aranžuotė, viskas labai nuoga ir labai tikra.  Tai – vienintelė daina, išgarsinta šiame tūkstantmetyje“, – dėmesį atkreipė jis.

Eugenijus Chrebtovas į sceną žengė su daina „Šaukiu aš tautą“. Z. Kelmickaitės nuomonė, šis kūrinys šeštadienio vakarą buvo nepaprastai gerai atliktas. Su ja sutiko ir R. Zilnys.

„Nuostabi, graži, pakili daina, pripildanti krūtinę pasididžiavimo, ryžto. Finale turime net keletą dainų, kurias atlikdavo Vytautas Kernagis. Tai tik parodo, koks svarbus jis mums buvo. Tačiau Eugenijus šiandien ją sugebėjo atlikti taip puikiai, kad net šiurpuliukai bėgiojo“, – tikino komisijos narys.

„Ši daina apima daugiau nei tik šimtmetį. Man atrodo, kad ši daina skambės ir skambės. Pasakysiu per anksti, bet man tai ir yra šimtmečio daina“, – kalbėjo A. Valinskas.

Anksčiau taip pat V. Kernagio dainuotas kūrinys „Paukščiai“ patikėtas Bjellei. „Sveikinu, tai – pavyzdys, kaip galima naujai, šviežiai padainuoti, neišdarkant melodijos. Tu buvai nuostabi. Daina galinga, norint ją „paimti“, reikia turėti tiek drąsos, tiek ir sugebėjimo tai padaryti“, – tvirtino A. Valinskas.

„Šiek tiek nuverkiau, atleiskit. Taip džiaugiuosi, kad mūsų karta pažinojo V. Kernagį. Jis visada buvo atviras viskam, toks tiesos ieškotojas, o štai Bjelle... Girdėjote, kaip žmonės plojo“, – minties dėl susikaupusių ašarų neįstengė baigti Z. Kelmickaitė.

Kad plojimai po šios dainos truko ilgiausiai ir buvo garsiausi, pastebėjo ir R. Zilnys.  „Kai prieš projektą pamačiau visų dainų sąrašą, nebuvau atspėjęs, kad ši daina bus finale. Šią nuomonę pakeičiau išgirdęs Bjelle versiją“, – atskleidė jis.

Į sceną dar kartą lipo M. Vitulskis, šį kartą jis atliko kūrinį „Lietuva brangi“. „Visą laiką galvojau, jei jau išdavė A. Valinskas už ką balsuos, aš balsuosiu už šią dainą“, – atskleidė Z. Kelmickaitė.

R. Zilnys papasakojo, kad užkulisiuose kiti atlikėjai kalbėjo, jog beprasmiška rungtis, nes šis kūrinys – antrasis Lietuvos himnas. „,Net jei „Lietuva brangi“ neužims pirmos vietos, ji vis tiek bus šimtmečio daina, o jei užims, tai antra daina taip pat drąsiai galės vadintis šimtmečio, nes su šiuo kūriniu konkuruoti tiesiog neįmanoma“, – mano komisijos narys.

Dainą „Laužo šviesa“ finale pristatė Mia. A. Valinskas pagyrė, kad Mia kūrinį interpretavo, o ne perdarė. „Man būtų labai įdomu, ką pasakytų Andrius  Mamontovas, bet greičiausiai tai būtų tik komplimentai“, – nutarė komisijos narys.

R. Zilnio teigimu, A. Mamontovo ir „Fojė“ gerbėjams tai yra šventa daina. „Kai primą kartą išgirdau, kad šį kūrinį dainuos Mia, buvau labai skeptiškas, nes jie tiek skirtingi, kiek tik gali būti, bet visas mano skeptiškas požiūris buvo išblaškytas.  Dramos čia yra daugiau nei originalioje dainoje, Andriau, tu taip negalėtum“, – šypsojosi muzikos apžvalgininkas.

Pauliaus Bagdanavičiaus lūpose suskambo kūrinys „Švelnumas“. „Ta daina – kaip nuoširdus laiškas. Vyrukai, jei turit problemų su moterimis, išmokit mintinai šitą dainą“, – siūlė Z. Kelmickaitė.

R. Zilnio teigimu, nesusimąstome, kiek vienas ar kitas kūrinys lietuvių gyvenimuose gali reikšti. „Šios dainos autorius Algimantas Raudonikis turi tokią frazę: ši daina turi teisę skambėti. Manau, kad Lietuvos estrada be šitos dainos neturi teisės būti“, – perfrazavo A. Valinskas.