Pietų Afrikos šalies pietinio Nsandžės rajono policija sakė, kad pirmadienio rytą, kai įvyko incidentas, valtis vandens keliu plukdė 37 žmones.

Nsandžės policijos atstovė spaudai Agnes Zalakoma naujienų agentūrai AFP sakė, kad vietiniams gyventojams pavyko iš vandens ištraukti 13 žmonių, bet dar 23 žmonės antradienį tebebuvo dingę.

Pasak jos, gelbėtojai taip pat ištraukė per susidūrimą nuskendusio vienerių metų berniuko kūną.

„Šiuo metu vyksta dingusių asmenų paieškos misija“, – sakė A. Zalakoma.

Pasak A. Zalakomos, valtis ėmė svirti ir galiausiai apvirto, kai į ją atsitrenkė hipopotamas.

Širė yra ilgiausia Malavio upė.

Malavyje dažni nelaimingi atsitikimai valtimis, nes dėl vandens transporto priemonių trūkumo daugelis žmonių priversti plaukti per ežerus ir upes kartais netvarkingomis valtimis, nesilaikant saugos reikalavimų.

Praėjusį mėnesį Malavio centriniame Mčindžio rajone nuskendus perpildytai valčiai žuvo mažiausiai penki žmonės.

„Atsižvelgdamas į šios nelaimės aukų mastą, įsakiau, kad visi mes, kaip tauta, 14 dienų gedėtume ir kad pirmąsias septynias dienas visos vėliavos būtų nuleistos iki pusės stiebo“, – kreipdamasis į tautą teigė šalies prezidentas.

„Žuvusiųjų skaičius padidėjo nuo 99... iki 190, 584 sužeisti ir 37 laikomi dingusiais be žinios“, – sakoma Malavio nelaimių valdymo departamento pranešime.

Pasak Raudonojo Kryžiaus, pietinėje Malavio dalyje, kur smarkios liūtys sukėlė potvynius, per dieną rasta daugiau kaip 60 kūnų.

„Malavyje dėl tropinio ciklono „Freddy“ žuvo šešiasdešimt šeši žmonės, 93 sužeisti ir 16 žmonių dingo be žinios“, – tviteryje rašė humanitarinė organizacija, padedanti vykdyti paieškos ir gelbėjimo operacijas.

Malavio prezidentas Lazarusas Chakwera (Lazarusas Čakvera) pirmadienį keliuose pietiniuose regionuose, įskaitant komercinį centrą Blantairą, paskelbė nelaimės padėtį, pranešė prezidentūra.

Jis „su dideliu susirūpinimu atkreipė dėmesį į niokojamą poveikį, kurį šiuo ciklonas „Freddy“ atneša daugumai rajonų... ir pietiniame regione paskelbė nelaimės padėtį“, sakoma pareiškime.

Dar keturi žmonės žuvo Mozambike, pranešė vietos valdžia, nors šeštadienį antrą kartą šalį užklupus rekordiškai didelei audrai, nuostoliai tebėra vertinami.

Mozambiko nacionalinis stichinių nelaimių valdymo institutas (INGD) teigė, kad audros padariniai buvo didesni, nei tikėtasi.

„Nukentėjusių žmonių skaičius viršijo prognozes“, – sakė instituto vadovė Luisa Meque (Luisa Mekė) ir pridūrė, kad buvo smogta ir toms vietovėms, kurios buvo laikomos saugiomis.

„Freddy“, kuris gali tapti ilgiausiai trunkančiu ciklonu istorijoje, savaitgalį antrą kartą per kelias savaites praūžė per pietinę Afriką. Ji

Ši pietinė Afrikos valstybė kovoja su didžiausiu per visą istoriją choleros protrūkiu ir nuo 2022 metų kovo jau užregistravo beveik 37 000 choleros atvejų.

PSO pareiškime teigiama, kad šiuo metu infekcija aktyviai plinta 27-iuose iš 29-ių Malavio rajonų, o praėjusį mėnesį, palyginti su gruodžiu, susirgimų skaičius šalyje išaugo 143 procentais.

„Per pastarąjį mėnesį smarkiai padaugėjus susirgimo atvejų, baiminamasi, kad nesiėmus ryžtingų priemonių protrūkis toliau plėsis“, – įspėjo PSO.

Tačiau Jungtinių Tautų sveikatos agentūra pabrėžė, kad krizė Malavyje kilo didėjant choleros protrūkių skaičiui visame pasaulyje, o tai „apribojo vakcinų, tyrimų ir gydymo priemonių prieinamumą“.

Nuo protrūkio pradžios Malavis surengė dvi dideles skiepijimo kampanijas, tačiau dėl ribotų atsargų pasiūlė tik vieną iš dviejų paprastai rekomenduojamų geriamosios choleros vakcinos dozių.

Lapkritį šalis iš Jungtinių Tautų gavo antrąją beveik trijų milijonų dozių siuntą, o praėjusį mėnesį Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas agentūrai AFP sakė, kad visos dozės jau panaudotos.

Iš viso daugiau nei milijardui žmonių visame pasaulyje gresia tiesioginis choleros pavojus.

Milijardui žmonių gresia pavojus

PSO ketvirtadienį pranešė, kad pasiekta 96,8 proc. gyventojų, „gyvenančių bendruomenėse, kuriose yra didelė choleros rizika ir našta“.

Be vakcinacijos, dedamos pastangos gerinti sanitarines sąlygas ir prieigą prie švaraus vandens: nukentėjusiose bendruomenėse ir rajonuose, be kitų intervencinių priemonių, vykdomas dezinfekavimas chloru, nurodė PSO.

Choleros, sukeliančios viduriavimą ir vėmimą, bakterijos paprastai plinta per užkrėstą maistą arba vandenį.

PSO teigė, kad išlieka rizika, jog Malavio protrūkis gali dar labiau plėstis, taip pat teigė, kad infekcija gali plisti ir tarptautiniu mastu.

Kaimyniniame Mozambike jau pranešta apie patvirtintus ligos atvejus.

PSO nurodė, kad šiuo metu Malavyje ir kaimyninėse šalyse plitimo riziką vertina kaip „labai didelę“.

Praėjusio mėnesio pabaigoje JT sveikatos agentūra taip pat įspėjo, kad pasaulinio choleros protrūkio rizika yra „labai didelė“, nes daugelyje PSO regionų tęsiasi daugybė protrūkių.

PSO vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas (Tedrosas Adhanomas Gebrejesusas) trečiadienį žurnalistams sakė, kad šiuo metu choleros protrūkių yra 23 pasaulio šalyse, o dar 20 šalių, kurios su jomis ribojasi sausumos sienomis, gresia pavojus.

„Iš viso daugiau nei milijardui žmonių visame pasaulyje gresia tiesioginis choleros pavojus“, – perspėjo jis.

UNICEF šou metu bus pristatytos dalyvių gyvenimus pakeitusios ir dar niekur nerodytos istorijos iš neseniai vykusios UNICEF misijos į vieną skurdžiausių pasaulio valstybių pietryčių Afrikoje – Malavį. Paramos vakaro metu pirmą kartą su UNICEF vykusi J. Arlauskaitė-Jazzu atskleis, kodėl misija Malavyje jai tapo esmine gyvenimo kelione, kurios atlikėja tikina nepamiršianti iki paskutinio atodūsio. Dainininkas D. Montvydas ragins Lietuvos žmones susivienyti dėl vaikų, pamiršus savo egoistiškumą. „Galvoti tik apie save ir negalvoti apie kitą žmogų, galvoti tik apie savo vaiką ir ne apie kitą vaiką, galvoti tik apie savo šalį ir negalvoti apie pasaulį – visa tai egoistiška. Ir tai reikia keisti“, – įsitikinęs D. Montvydas.

UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“ suburs žinomus aktorius, dainininkus, vedėjus. Renginio vairą savo rankose laikys elegantiškasis Vytautas Rumšas ir specialiai renginiui iš Paryžiaus atskrendanti žavioji Giedrė Rusytė. Geras emocijas dovanos „Legendinės legendos“ – Džilda ir Orestas Vaigauskai, kuriuos įkūnija aktoriai Ineta Stasiulytė ir Aistis Mickevičius. Užburiančius pasirodymus ruošia visų mylimi Donatas Montvydas, Justė Arlauskaitė-Jazzu, Monika Liu, Mango, Monikos Pundziūtės ir Vaido Baumilos duetas bei daugelis kitų. Be to, pirmieji turėsite galimybę išgirsti naują Erikos Jennings kūrinį „Truth“.

Ir visa tai tik tam, kad nuoširdžiai ir su viltimi ištartume: „Už kiekvieną vaiką“. UNICEF misijos dalimi gali tapti kiekvienas. Tapkite nuolatiniu UNICEF rėmėju – siųskite SMS numeriu 1469 įrašę žodį VAIKAMS. Tik 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.

UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“ – šeštadienį 19.30 val. tiesiogiai per TV3.

Apima bejėgiškumas

"Mes net nebesusimąstome apie tokius dalykus, kad geriamasis vanduo nuleidžiamas į klozetą, mes svarstome apie tai, kad pusryčiams kažko norime ar nenorime. Malavyje tik 9 proc. gyventojų turi elektrą. Visur kitur – aklina tamsa. Čia neatkeliauja nei radijo, nei televizijos signalas. Pakelės turgeliuose kaip didžiausią stebuklą vos keliose vietose matėme nedideles saulės baterijas. Žmonių nepasiekia jokie laikraščiai, niekur nemačiau net paprasčiausių knygų, ką jau kalbėti apie išmaniuosius telefonus ar kompiuterius, be kurių mūsų vaikai jau nebegali gyventi", – pastebėjimais dalijosi V.Kochanskytė.

Pašnekovė pripažino, jog jos bendražygiams – atlikėjams Donatui Montvydui bei Justei Arlauskaitei-Jazzu, kurie pirmąkart dalyvavo gerumo misijoje "Už kiekvieną vaiką", tai buvo sukrečianti patirtis.

"Turbūt, kaip ir man pirmą kartą. Lyg ir žinai apie situaciją iš dokumentinių filmų, bet tai yra toli ir tavęs asmeniškai neliečia. Bet visai kas kita, kai pamatai, kaip tai yra realiai. Sukrėstas būni labai stipriai, nes negali to aprėpti, negali tuo patikėti. Apima ir bejėgiškumas, kad neįmanoma padėti. Viena vertus, kaip sakė Donatas, matai žmones, kurie gyvena natūralų, tikrą gyvenimą, jie turi savo džiaugsmus, jie ir mylisi, ir tuokiasi, ir augina vaikus, jiems tokia jų būtis yra gyvenimo norma. Bet nemanau, kad yra normalu, kai nuolatos badauji – neturi ko valgyti šiandien ir nežinai, kada turėsi", – kalbėjo pašnekovė.

Ūkyje mokslų nereikia

Aktorė jau yra dalyvavusi šešiose iš septynių UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto inicijuotų gerumo misijų. Ankstesniais metais UNICEF geros valios ambasadorei teko patirti ne ką šviesesnę Kambodžos, Tanzanijos, Haičio, Mozambiko bei Svazilando žmonių realybę.

"Iš esmės visos šios šalys nesiskiria. Skurdas, nešvara, ligos, alkanos nusilpusios mamos ir vaikai, mirštantys kūdikiai... Ir vienas liūdniausių dalykų – kad žmonės neturi galimybių mokslintis. Jei vaikas baigė pirmas dvi keturias klases, jau gerai. Nes ūkyje reikalingos darbo rankos, jų nepasisamdysi. Kai tik vaikai sustiprėja, ūgteli ir gali padėti, visi jų mokslai baigiasi. Galima matyti daug sėdinėjančių, vaikštinėjančių žmonių, nes tiesiog nėra darbo, niekas neinvestuoja. Turi užaugti kelios mokytų žmonių kartos, kurios sugalvotų, kaip jiems išgyventi. Ta pagalba, kuri ateina iš pasaulio, padeda nemirti ir kažkaip kabintis į gyvenimą", – pasakojo misijos Malavyje dalyvė.

Anot V.Kochanskytės, ši šalis neturi nei kokių vertingų iškasenų, nei jūros ar vandenyno, kur galėtų formuotis kokios nors turistinės zonos.

"Taip, šiek tiek turistų atvažiuoja, jiems bandoma kurti palankią aplinką. Kad ir prie ežero galėtų pasibūti, ir nacionaliniuose parkuose apsilankyti. Turbūt vietiniams baltieji atrodo beprotiškai turtingi, jei jie atvažiuoja pažiūrėti į laisvai lakstančią stirną ar antilopę, o jie patys net neturi ko valgyti", – su liūdna ironija kalbėjo pašnekovė.

Davinys – dubenėlis košės

Saulės kaitros nualintoje šalyje misijos dalyviai viltingesnio gyvenimo ženklų galėjo išvysti tik šalia vandens telkinių.

"Visur ištisai aplinkui – vien molis, kurį atgaivina tik vanduo. Šiuo metu šalyje žiema, tačiau dienomis tvyro daugiau nei 30 laipsnių karštis. Malavyje labai stinga geriamojo vandens, upės išdžiūva, jos prisipildo tik liūčių metu. Viltingo gyvenimo ženklus matai tik važiuodamas palei upę. Auginama medvilnė, cukranendrės, kukurūzai, bananai. Žmonės užsiaugina ir kokią vištytę ar ožkytę, tačiau šaldytuvų nėra, jei iš karto nesuvalgysi ar neparduosi, mėsa suges", – įspūdžiais apie įprastos buities sąlygas dalijosi misijos dalyvė.

Statistika skelbia, jog Malavyje skaičiuojama maždaug 1 mln. našlaičių, iš kurių apie 100 tūkst. gyvena visiškai vieni – įprastai vyriausias 10–12 metų vaikas tampa tėvu ar mama kitiems.

"UNICEF rūpinasi, jog būtų stiprinama mamų ir vaikų imuninė sistema, o našlaičiai gautų dubenėlį kukurūzų košės per dieną. Organizacijos pastangomis įrengtuose vaikų centruose tą košę verda savanorės močiutės, – pasakojo V.Kochanskytė. – Labai svarbu, kad suaukota pagalba išdalijama ne vien maisto paketais, nes taip tu gali padėti dienai, bet ne ilgesniam laikui. UNICEF rūpinasi ir sveikatos, švietimo projektais, kurie ateina į pagalbą valstybei, o tuo pačiu – kiekvienam žmogui."

Pribloškiantis egoizmas

Misijos šioje Afrikos šalyje akimirkos, jos dalyvių – kunigo Ričardo Doveikos, J,Arlauskaitės, D.Montvydo ir V.Kochanskytės – įspūdžiai, išgyvenimai tradiciškai buvo užfiksuoti videosiužetuose.

Juos Lietuvos televizijos žiūrovai pamatys rugsėjo 30 d. per TV3 po kiekvienos tokios misijos organizuojamame paramos renginyje – UNICEF šou "Už kiekvieną vaiką". Visos per renginį paaukotos lėšos bus skirtos skurstantiems Malavio vaikams.

"Šios UNICEF misijos yra didžiausios artimo meilės pamokos. Meilė yra tada, kai tu padedi. Žinoma, reikia atjausti, turi skaudėti, kad subręstum kažkokiai išminčiai, vis dėlto svarbiausias dalykas yra veiklioji meilė – padėk, kuo gali, veik. Vien dejuodamas, kaip tam žmogui sunku, tu jį gal tik pažemini. Kita vertus, negali, nenori padėti – nepadėk, bet ir neburnok", – kalbėjo pašnekovė, apgailestaujanti, jog meilę, atjautą kitam žmogui šiandien nustelbia egoizmas.

"Ką reiškia civilizacija – ji individą pastato prieš bendruomenę. Svarbiausia – aš. Antai tyrimai Japonijoje pateikia pribloškiančius skaičius – vos ne pusė žmonių iki 40 metų (tiek vyrų, tiek moterų) nenori ne tik tuoktis, bet ir gyventi vieni su kitais. Nes kitas žmogus apsunkina tavo gyvenimą. Susitikti, praleisti maloniai naktelę kitą – puiku, bet ne daugiau. O ką jau kalbėti apie vaikus? Bet šiame pasaulyje nebėra "aš". Visi globalizacijos procesai, jų padariniai yra mūsų bendras rūpestis", – įsitikinusi V.Kochanskytė.

Iš V.Kochanskytės dienoraščių

***

Sausros nualinta žemė, tolumoje stūksantys plikų uolų kalnynai, skurdžios molio trobelės, vargingos kasdienybės nualinti suaugusiųjų veidai, apiplyšę vaikai liūdnomis akimis būreliais stoviniuojantys šalia kelio – lyg kažko lauktų... Ko? Svajonių išsipildymo, geresnių laikų, tėčio, grįžtančio su krepšiu dovanų... O gal tiesiog nėra kur eiti? Nei atskiro kambario, užversto žaislais, knygomis, nei kompiuterio ar išmaniojo telefono, nei sporto klubo ar baseino... Liūdnose vaikų akyse atsispindi skurdžios valstybės realybė su instinktyviu noru išgyventi. Nors ir be vandens, be maisto, be vaistų... Dievulėliau, kaip skiriasi jų ir mūsų laimės supratimas...

***

Kaip jaučiasi žmonės, pasakodami, rodydami, atverdami savo šalies skaudulius, prašydami pasaulio pagalbos? Pasaulio, kuris šimtmečiais engė, išnaudojo šį kontinentą savo tikslams. Civilizuotas pasaulis pats turėtų skubėti pas juos pasidalinti tuo, ką užgyveno Afrikos dėka. Skubėtų, jei suprastų, kad nebėra mūsų ir jų problemų, kad nesiskaitymas su kitu, gyvenimas kito sąskaita anksčiau ar vėliau sugrįžta bumerangu.

***

Skaudžios problemos, šio krašto žmonių nesuvaidintas tikrumas, stoiškumas, ištveriant žiaurią gyvenimo realybę, sukrečia ir išsprogdina – vėl iš naujo priverčia atsiverti pačiam sau, permąstyti savo gyvenimą, suteikia galimybę pasimatuoti savo moralinį ūgį. Nustembi, o drauge ir nudžiungi, kad ne tave vieną. Mašinoje važiuojame trise – aš, kun. Ričardas ir Donatas. Rytais ramūs, susimąstę, susitelkę ties tos dienos užduotimis. O vakare, atsiveriantys ne tik sau ir vienas kitam, bet ir kažkam Aukštesniam. Atviri pokalbiai iš širdies į širdį žvaigždėto nakties dangaus akivaizdoje – apvalo, brandina. Ir dovanoja artimų širdžių bičiulystės palaimą. Palaimą pajusti, kad KELYJE tu nesi vienišas, kad šalia tau artimas, patikimas.

Iš UNICEF drauge su TV3 rengiamos misijos grįžę dainininkai Donatas Montvydas ir Justė Arlauskaitė-Jazzu sako jaučiasi pasikeitę ir įkvėpti.

Šiemet D. Montvydas ir Jazzu misijoje dalyvavo pirmą kartą, pora dienų anksčiau grįžusiam kunigui Ričardui Doveikai tai buvo antroji kelionė, o drauge vykusi UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė kaip UNICEF Geros valios ambasadorė jau yra aplankiusi Kambodžą, Svazilandą, Mozambiką, Haitį ir Tanzaniją.

„Po šios misijos dar aiškiau supratau – reikia rūpintis ne tik artimaisiais, bet ir aplinka bei žmonėmis, kurių nepažįstame. Jei tau rūpi tavo gyvybė, turi suprasti, kad ir kito gyvybė yra lygiai tiek pat svarbi“, – kalbėjo D. Montvydas.

Atlikėja Jazzu – dar jausmingesnė, apibūdindama Malavyje matytus vaikus: „Pamačius gyvenimą ten, iš arti, ne išgirdus iš vadovėlių, knygų, dokumentikos ar sausų faktų, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Atrodo, sugeri į save viso pasaulio skausmą... Bet stipriausia emocija, kuri mane aplankė, yra dėkingumas. Kad galiu prisiliesti prie tų žmonių gyvenimo, kad kartu galime padaryti stebuklą. Kas mums yra kasdienybė, tiems žmonėms yra stebuklas. Aš žinau, kad UNICEF misija yra mano nauja, tęstinė, viso gyvenimo misija. Ir anksčiau rūpinausi silpnesniais, dabar atrodo, kad dariau per mažai, žadu sau, kad stengsiuosi dar labiau“.

Mūsų pareiga – suteikti galimybę

„Bandai stebėti vaikus ir galvoji, kaip svarbu, kad mūsų vaikai jaustųsi laimingi ne dėl daiktų, žaislų gausos, bet dėl galimybės būti kartu, bendrauti. Matyt, retas mūsų šeimų vaikas moka taip nuoširdžiai džiaugtis smulkmena... Stebėdamas vaikus, atkreipiau dėmesį į vieną kokių penkių metų mergaitę Rebeką. Protingas žvilgsnis, kukli ir neišsišokanti, mandagi ir ypatingai gabi. Nereikėjo jai ne vieno dalyko kartoti du kartus. Jei tik kas nors šiam vaikui suteiktų galimybę mokytis, būti sočiai, ji tikrai kažkuo nustebintų pasaulį. Kokia svarbi visų mūsų pareiga – suteikti galimybę“, – mintimis dalijasi kunigas R. Doveika.

„Paklausiau vienos iš sutiktų moterų, ar nenorėtų, kad jos vaikai mokytųsi, įgytų profesijas – gydytojo, mokytojo ar bet kurią kitą, kad sugrįžę padėtų ir tėvams, ir visam kaimui. Ilgai negalvojusi atsakė, kad dabar jai svarbiausia, kad vaikelis gimdant išgyventų ir augtų sveikas. Nereikia nė aiškinti, jog gyvenant tokiame baisiame skurde, mokslas jiems yra nepasiekiamas, todėl tuščiai ir nesvajojama“, – apibendrina UNICEF Geros valios ambasadorė V. Kochanskytė.

Drauge į Malavį vykusi UNICEF Lietuva vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė-Staniulėnė pirmiausia dėkoja šiųmečiams ambasadoriams, per kurių akis ir lūpas šios šalies problemas gali priartinti prie lietuvių.

„Malavis yra viena skurdžiausių pasaulio šalių – čia vaikų mirtingumas yra vienas didžiausių, čia yra pati pavojingiausia vieta moterims gimdyti ir vaikams gimti. Todėl ir norėjome atkreipti Lietuvos dėmesį į šią Pietų Afrikos šalį. Misija siekiame dviejų tikslų. Pirmiausia – surinkti lėšų skurdžiai gyvenantiems vaikams ir jų mamoms, o taip pat – priartinti lietuvius prie pasaulio problemų sprendimo. Kelionės metu pamatėme skirtingas šeimas ir jų likimus. Visos istorijos patvirtina, kad Malavio vaikams reikalinga ne vienkartinė, bet nuolatinė parama, todėl ir kviečiame žmones tapti pastoviais UNICEF rėmėjais. Trys eurai per mėnesį arba dešimt centų per dieną gali išgelbėti žmonių gyvybes“, – prie UNICEF misijos prisijungti kviečia UNICEF Lietuva vadovė.

UNICEF negauna jokio finansavimo iš Jungtinių Tautų ir visiškai priklauso nuo savanoriškų aukų. Geros valios žmonės kviečiami prisidėti ir kartu gelbėti vaikų visame pasaulyje likimus. Vos 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) jau gali išgelbėti vaiko gyvenimą. Tereikia numeriu 1469 siųsti žinutę su tekstu „VAIKAMS“.

Apie UNICEF

UNICEF Lietuva yra vienas iš 34 UNICEF nacionalinių komitetų, esančių išsivysčiusiame pasaulyje. Lietuvoje UNICEF siekia užtikrinti vaiko teises, siekti palaikymo bei kaupti lėšas UNICEF vaikų projektams visame pasaulyje. UNICEF finansuojamas tiktai savanoriškomis individų, verslo, fondų ir vyriausybių kontribucijomis.

UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką“ globoja Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. UNICEF Misija Malavyje – tai septintasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams.

Per šešerius metus UNICEF organizuojamose misijose Kambodžoje, Siera Leonėje Tanzanijoje, Haityje, Mozambike, Svazilande dalyvavo tokie žinomi žmonės:  dainininkas Marijus Mikutavičius,  aktorė Jurgita Jurkutė-Širvaitė, TV3 žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva, olimpiniai vicečempionai – kanojininkas Jevgenijus Šuklinas ir boksininkas Evaldas Petrauskas, žurnalistė, TV laidų vedėja Beata Nicholson, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Giedrius Savickas, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė, dainininkas Merūnas Vitulskis, žurnalistas Vytaras Radzevičius, kunigas Ričardas Doveika.

Dauguma sakytų – utopija ar kad tokiu atveju visi grašius keistų į laimės maišelį ir baigtųsi visos bėdos? Utopija ar ne, tai galima patikrinti praktiškai jau dabar: tapus „Unicef“ nuolatiniu rėmėju ir aukojant vos 3 eurus per mėnesį padovanoti viltį tolimojo Malavio vaikams, kuriems laimė lygu pavalgyti – kartais gal ne tik kasdienės kukurūzų košės, žaisti su kamuoliu – tikru, o ne surištų skudurų krūva, eiti į mokyklą, nesusirgti ir užmigti laukiant ne paskutinio patepimo, o naujos dienos.

Už 10 centų kainuojančią kito dienos laimę – sava laimė: taip jau sutvarkyta gyvenime, kad žmogui būdinga jausti pasitenkinimą, kai jis gali duoti ką nors kitam. Malavis yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, kur daugiau nei pusė vaikų gyvena skurde ar žemiau skurdo ribos, neturi maisto, vandens, vaistų, ką jau kalbėti apie galimybę mokytis.

Šalyje yra daugiau nei milijonas našlaičių (maždaug 1 iš 6), kurie priversti suktis vieni patys, nes esantys šalia tiesiog neišgali jais pasirūpinti. Įdomus ir faktas, kad šioje šalyje sėkmingas žmogus, t.y. tas, kuris turi kažkokį darbą, išlaiko ne tik savo paties šeimą, bet ir dar keliasdešimt artimųjų. Iškalbinga ir tai, kad net pusė vaikų mirčių Malavyje yra susijusios su nepakankama, prasta mityba, o nusilpusioms moterims dažnai nė nepavyksta išnešioti kūdikių ar šie netrukus miršta dėl neišnešiotumo, infekcijos, deguonies trūkumo.

Žinoma, galima postringauti, kad pasaulio neišgelbėsi, kad žuvų dalijimas priveda prie meškerės metimo ir veltėdžiavimo, kad aplink mus pačius apstu tų, kuriems reikia paramos. Galima ir tiesiog pagelbėti tam, kam manai esant reikalingiausia: beglobiams vaikams, seneliams, gyvūnams, studentų svajonėms ar artimiausiam kaimynui.

O suteikti vilties ir padovanoti galimybę Malavio vaikams laimingiau nugyventi jei ne gyvenimą, tai bent savaitę išvyko jau septintą kartą „Unicef Lietuva“ ir TV3 rengiamos gerumo misijos „Už kiekvieną vaiką“ dalyviai: dainininkai Donatas Montvydas ir Justė Arlauskaitė-Jazzu, kunigas Ričardas Doveika, „Unicef“ geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė, „Unicef“ vadovė Lietuvoje Jovita Majauskaitė-Staniulėnė ir TV3 žurnalistė Justė Petkevičiūtė.

Misijos dienoraščiai jau virpina tautiečių širdis, o keletą jų minčių pateikia „TV diena“.

R. Doveika: ir skurdas gali būti orus

* Lietuvos žmonės yra jautrūs ir atviri, gebantys padėti ir atsiliepti į daugelio žmonių poreikius. Ne veltui Rūpintojėlio ženklas ir Jo Gailestingumo žvilgsnis yra daugelio žmonių sąmonėje, kuri paliečia širdį ir atveria dosnia ranka. Žaviuosi žmonėmis, kurie mato savo asmeninio indėlio svarbą pasaulio reikaluose.

* Jei sakoma, kad kiekvienas gimstantis vaikas yra dar vienas Dievo pasitikėjimo žmogumi ir pasauliu ženklas, tai kiekvienas išgelbėtas vaikas yra Tavo rankomis kuriama viso pasaulio ateitis. Saugus ir sveikas Afrikos vaikas yra ir Tavo vaiko, anūko sėkmingos bei saugios pasaulio ateities garantas. Svarbu nelikti abejingam…

* Ateities žmogus turi būti išsilavinęs, inovatyvus, moksliškai išprusęs, neabejingas pasaulio reikalams. Ir drįstu dar vieną dėmenį prijungti – dvasingas žmogus turi ateitį šiame pasaulyje. Niekada nenuskurdins žmogaus asmenybės niekas, kas jam padeda būti ir atrasti savo buvimo būdą šiame pasaulyje.

* Čia vaikai nieko neprašo. Jie gimsta skurde, gyvena žemiau skurdo ribos, patiria pasaulio žiaurumą, smurtą, sunkią kovą už pragyvenimą, ir numiršta tyliai, tapdami tik statistikos dėmeniu. Čia vaiko mirtis nesukelia triukšmo. Čia mirštančių vaikų tūkstančių statistikose pasaulis gyvena savo ritmu ir skaičiavimais. Ir kartais būtent tas skaičiavimo mentalitetas ir tampa priežastimi, kad vaikai miršta tyliai. l Bandai stebėti juos ir galvoji, kaip svar bu, kad mūsų vaikai jaustųsi laimingi ne nuo daiktų, žaislų gausos, bet nuo galimybės būti kartu, bendrauti. Matyt, retas mūsų šeimų vaikas moka taip nuoširdžiai džiaugtis smulkmena. Paprasta, nuo žemės pakelta smilga, kuri susipina į plaukus ir tampa nuostabiais rezginiais ant galvos. Jiems pakanka ir tokių dalykų.

* Juk ir skurdas gali būti orus, nepriteklius niekada nėra netvarkos ar apsileidimo ženklas.

*Man ši diena suteikė vaikystės prisiminimų bangą. Kuomet murzini lakstėme po kiemus, nenorėjome eiti valgyti, buvome, neturėjome daugybės dalykų, bet buvo patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Šiandien esu labai laimingas žmogus. Dar vieną dieną, kartu su vaikais išgyvenau ir savo vaikystę.

V. Kochanskytė: reikia ne gailėti, o padėti

* Sausros nualinta žemė, tolumoje stūksantys plikų uolų kalnynai, skurdžios molio trobelės, vargingos kasdienybės nualinti suaugusiųjų veidai, apiplyšę vaikai liūdnomis akimis, būreliais stoviniuojantys šalia kelio – lyg kažko lauktų… Ko? Svajonių išsipildymo, geresnių laikų, tėčio, grįžtančio su krepšiu dovanų… O gal tiesiog nėra kur eiti? Nei atskiro kambario, užversto žaislais, knygomis, nei kompiuterio ar išmaniojo telefono, nei sporto klubo ar baseino... Liūdnose vaikų akyse atsispindi skurdžios valstybės realybė su instinktyviu noru išgyventi. Nors ir be vandens, be maisto, be vaistų...

* Kokia didžiulė ta Afrika, kokia galybė nuskriaustųjų. Ar įmanoma juos visus išgelbėti? Bet pasidovanoti dieną, pilną artimo meilės, kiekvieno mūsų galioje. O padarius gerą darbą, gerai išsimiegoti – kokia laimė!

* Diena, pilna vaikų juoko. Vien dėl to vertėjo čia atvažiuoti. Užmiršus visus rūpesčius, su vaikais juoktis iš visos širdies. O dar, jei patikėsime psichologais, kurie teigia, kad juokas gamina vitaminą C, tai jo prisigaminome visiems metams! Su kun. Ričardu juokavome, kad, bėdai prispyrus, galėtume išgyventi: sukurtume vaikų teatrą, surastume rimtų rėmėjų, kuriems gyvenime iki pilnos laimės trūksta geros nuotaikos, juoko, džiaugsmo gyventi, ir keliautume po Afriką.

* Taip ir supranti, ko vaikai laukia pakelėje. Laukia žmonių, kurie turėtų jiems laiko: su jais draugautų, juos mokytų, žaistų, juoktųsi. Ir laukia ne tik Afrikoje, bet ir Lietuvoje. Jie nori gyventi drauge su tėveliais ir mamytėmis, o ne lūkuriuoti, kada jie nuo darbų atsiplėš ir suras jiems laiko... Tad ir sėdinėja vaikai pakelėse, laipynėse – gal eis pro šalį geras žmogus: sustos, nusišypsos, paspaus ranką, kažką gero pasakys. Ir nušvis vaiko akys, veidą nutvieks šypsena, o širdį užlies pasitikėjimas pasauliu ir tikėjimas ateitimi, kurioje yra vietos jam ir jo svajonėms.

* Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Didumas“ dalijasi išmintimi: ,,Tai nuo tavęs čia taip šviesu, nuo žodžio šitaip pasakyto, nuo pagalvojimo balsu: turbūt, esu čia ne dėl savęs, turbūt esu čia dėl ko nors kito“. Ne gailėti čia gyvenančių žmonių reikia, o jiems padėti.

D. Montvydas: Lietuvoje mes turime viską

* Šios dienos susitikimas su Malavio vaikais sugriovė mitą, kad jie labai nelaimingi vargšai, kaip aš maniau. Sakyčiau, kad iš jų net galima pasimokyti laimės… Na, gal ir negalima, bet man atrodo, kad jie laimingesni nei mes, nors mes turime santykinai viską.

* Čia gyvenantiems žmonėms reikia trijų elementarių dalykų, kurie nuo jų nepriklauso, o priklauso nuo pinigų. Tai maistas, medicina ir mokslas. Nuo to priklauso jų gyvybė ir ateitis. Tačiau nors ir neturi šių dalykų, atokiame Malavio kaimelyje sutikti žmonės man nepasirodė nelaimingi. Jie man įvardijo, kad jų laimės skalėje vaikai ir šeima užima pirmą vietą.

* Žinoma, klausantis tų istorijų, nesinori įsileisti svetimų žmonių energijos, reikia ją riboti. Tačiau mano misija – išklausyti.

* Dėl to klausiau mąstydamas logiškai, mažiau emociškai. Čia tokių šeimų labai daug ir jei tą jų nerimą bei stresą įsileisiu, žinau, tai pakenktų ir man pačiam. Bet labai svarbu suprasti, kad reikia veikti, organizuoti „bapkes“, nes čia tikrai reikalingi pinigai. O jei aš verksiu ar pratrūksiu ašaromis, vargu ar jiems padėsiu.

* Žiūrint į vaikus gatvėse, atrodo, kad jie kaip laukinukai, žvėreliai. Važiuojant viešbučio link pasijaučiau nesaugiai ir tada mane „už širdies griebė“, kai pradėjau galvoti apie savo šeimą... Kas būtų, jei pamatyčiau savo vaikus tokioje aplinkoje? Žinau, kad man būtų labai didelis stresas. Labai džiaugiuosi, kad mes Lietuvoje turime galimybę vaikams sukurti gerą ateitį. Galvojau ir apie tai, kad čia vaikai, užuot galėję gilintis į savo talentus, svajones, gabumus, tikslus, realiai praleidžia dieną ieškodami maisto, uždarbio ir ką apsirengti.

Nuolatiniais „Unicef“ rėmėjais galima tapti:

1469 – siunčiant žinutę su žodžiu VAIKAMS.

Jūsų 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.

Savaitę truksiančios lietuvių misijos tikslas – iš arti pamatyti su kokiomis problemomis susiduria vaikai ir moterys toje šalyje, ką „Unicef“ daro, kad jiems padėtų ir surinkti kuo daugiau lėšų Malavio vaikų gyvybėms gelbėti.

Kaip sekasi misijoje, lietuvių būrys atskleidžia savo dienoraščiuose. Skaitytojus pasiekė trečiasis V. Kochanskytės dienoraštis iš misijos Malavyje.

Diena, po kurios norisi gyventi prasmingiau

Šiandien iš lovos išvertė pirmieji gaidžiai, pragydę kartu su laikrodžio skambučiu. Miegota nei daug, nei mažai – penkios valandos. Greiti pusryčiai ir – pirmyn per ryto saulės nutviekstus kalnus. Mus šioje misijoje lydi dvi vietos „Unicef“ darbuotojos – Lulutani ir Dorin, geranoriškos, ramios, besišypsančios, ramiai kalbančios. Kaip jaučiasi žmonės, pasakodami, rodydami, atverdami savo šalies skaudulius, prašydami pasaulio pagalbos? Pasaulio, kuris šimtmečiais engė, išnaudojo šį kontinentą savo tikslams. Civilizuotas pasaulis pats turėtų skubėti pas juos pasidalinti tuo, ką užgyveno Afrikos dėka. Skubėtų, jei suprastų, kad nebėra mūsų ir jų problemų, kad nesiskaitymas su kitu, gyvenimas kito sąskaita, anksčiau ar vėliau sugrįžta bumerangu.

Pakeliui – mandagumo vizitas pas rajono socialinį darbuotoją. Aikštelėje prie pastato lūkuriavo būrys žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, atsiimti nedidelių pašalpų. Stovėjo rūstūs, alkani. Skurde gyvenantys žmonės gauna per dieną 25 centus ir jie sudaro 50 proc. gyventojų. Už skurdo ribos (vadinasi, negauna nė tiek) gyvena 25 proc. Tai kiek jų gyvena gyvenimą bent šiek tiek panašų į žmonių gyvenimą? Nesunku suskaičiuoti ir sunku patikėti.

Socialinis darbuotojas turėjo mus palydėti į kaimą, kur gyvena šeima, kurios problemas Lietuvos žmonėms papasakos kunigas Ričardas Doveika. Pakelėse matėme medvilnės ir cukranendrių laukus, besiganančias karves ir ožkų būrelius, kai kur prie molinių trobelių kapstinėjosi vištos. Taip ir liko mums mįsle, ką tie gyvulėliai randa molinoje sausros nualintoje žemėje.

Pravažiavome keletą miestelių. Nors pavadinti juos miesteliais sunku. Gal greičiau keletą turgelių, kur žmonės išsidėstę, išsikabinėję savo prekes tiesiog ant žemės. Tai – kukurūzai, medžio anglis, saldžios bulvės, pomidorai, apelsinai, cukraus maišai. Vienoje vietoje matėme ir nedidutes saulės baterijas. Padėvėti rūbai, vežami čia iš viso pasaulio. Ir tik ant vieno kito prekystalio akį džiugino ryškiaspalviai tradiciniai Afrikos audiniai. Liūdnoka, kad ir šiuose kraštuose mažėja tautinio, tik šiam kraštui būdingo spalvingumo, ir jį užkariauja kičinė drabužių mišrainė. Pasaulio daugumos apsirengimo realybė banaliai jokia!

Šiandien mudviem su Donatu teko laimė saugoti filmavimo erdvę nuo smalsaujančių vaikų. Pravertė  visi aktoriniai sugebėjimai ir žinios. Donatas ne tik turėjo galimybę dainuoti, bet ir futbolo siautulin vaikus įtraukti, ir akrobatiką pademonstruoti. Bet vargo nebuvo, nes vaikai dėmesio neišlepinti. Drauge šoko, dainavo, deklamavo, vaidino. Abipusiai patyrėme daugybę gerų emocijų.

Ir vėl gera diena, po kurios norisi gyventi prasmingiau.

Pastoviais „Unicef“ rėmėjais galima tapti:

1469 – siunčiant žinutę su žodžiu VAIKAMS.

Jūsų 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.