Pasak tyrėjų, DNR aptikta dantyse, priklausiusiuose trims mamutams, iš kurių vienas gyveno apytikriai prieš 800 tūkst. metų, o kiti du – prieš daugiau kaip milijoną metų. Šios genetinės medžiagos tyrimas suteikia svarbių duomenų apie didžiuosius ledynmečio žinduolius, įskaitant informaciją apie mamutų protėvius.

Šie genomai pagal amžių smarkiai lenkia ankstesnius žinomus seniausius tirtus DNR pavyzdžius, priklausiusius arkliui, gyvenusiam prieš 780–560 tūkst. metų.

„ŠI DNR – neįtikėtinai sena. Pavyzdžiai yra tūkstantį kartų senesni negu vikingų liekanos ir yra ankstyvesni netgi už [šiuolaikinius] žmones ir neandertaliečius“, – sakė Stokholme veikiančio Paleogenetikos centro evoliucijos genetikos profesorius Love Dalenas (Love Dalenas), žurnale „Nature“ paskelbto straipsnio vienas iš autorių.

Mamutų liekanos buvo rastos Sibire praeito amžiaus 8-ame dešimtmetyje ir saugotos Rusijos mokslų akademijos fonduose Maskvoje.

Tyrėjai iš pradžių nustatė liekanų amžių geologiniais metodais, gretindami jas su kitų rūšių gyvūnų, ypač smulkių graužikų, būdingų tik kai kuriems laikotarpiams, fosilijų paplitimu tuose pačiuose nuosėdų sluoksniuose.

Šie tyrimai leido iškelti prielaidą, kad du gyvūnai buvo senoviniai stepiniai mamutai (Mammuthus trogontherii), gyvenę prieš daugiau kaip milijoną metų.

Vėlyviausios mamuto liekanos priklausė vilnotajam mamutui (Mammuthus primigenius), tačiau šis individas yra vienas ankstyviausių žinomų savo rūšies atstovų.

DNR dėlionė

Mokslininkai taip pat išskyrė genetinės medžiagos, paėmę miltelių pavidalo medžiagos iš dantų vidaus – „tarsi žiupsnelį druskos, pabertą ant jūsų pietų lėkštės“, per spaudos konferenciją sakė L. Dalenas.

Nors DNR grandinės buvo suirusios iki labai mažų fragmentų, mokslininkams pavyko nuskaityti dešimtis milijonų nukleotidų porų ir, suderinus jas tarpusavyje, nustatyti apytikrį genetinės informacijos amžių.

Tyrėjai šiuo metodu nustatė, kad ankstyviausiai gyvenęs mamutas, pramintas „Krestovka“, iš tikrųjų yra senesnis nei matyta – 1,65 mln. metų. Antrasis – „Adyčia“ – gyveno maždaug prieš 1,34 mln. metų, o vėlyviausias – „Čiukočia“ – klajojo prieš 870 tūkst. metų.

L. Dalenas sakė, kad neatitikimas tarp seniausių mamuto liekanų datavimo rezultatų gali būti nulemtas amžiaus nustatymo pagal DNR sekas paklaidos. Tikėtina, kad šis mamutas gyveno maždaug prieš 1,2 mln. metų, kaip rodo geologiniai duomenys.

Tačiau jis neatmetė galimybės, kad šis individas iš tikrųjų yra ankstyvesnis, bet kažkuriuo metu atitirpusios jo liekanos galėjo būti išstumtos iš amžinojo įšalo ir persislinkti į vėlyvesnius nuosėdų.

DNR fragmentai buvo panašūs į dėlionę, sudarytą iš milijonų mažyčių detalių – „daug, daug smulkesni negu gaunama iš šiuolaikinės, kokybiškos DNR“, sakė studijos pagrindinis autorius Tomas van der Valkas, dirbantis Upsalos universiteto Gyvybės mokslų laboratorijoje.

Pasitelkdami afrikinio dramblio, kuris yra šiuolaikinis artimas mamutų giminaitis, genomą, mokslininkai sukūrė algoritmą, padėjusį atkurti mamutų genetinės medžiagos fragmentų sekas.

Studija rodo, kad senesnis mamutas, „Krestovka“, priklauso iki šiol nežinotai genetinei linijai. Mokslininkų nuomone, ji nuo kitų mamutų evoliucinės linijos atsiskyrė maždaug prieš 2 mln. metų ir yra susijusi su Šiaurės Amerikoje išplitusių mamutų protėviais.

Tuo metu „Adyčios“ stepinio mamuto genomas yra artimesnis „Čiukočiai“ ir kitiems vėliau gyvenusiems vilnotiesiems mamutams.

Mokslininkai senesniųjų gyvūnų DNR aptiko genų variantų, susijusiu su gyvenimu arktinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, lemiančių kūno plaukuotumą ir termoreguliacijos mechanizmus, riebalų kaupimąsi ir atsparumą šalčiui. Jie kelia prielaidą, kad mamutai buvo apžėlę tankiais gaurais daug seniau, negu išsivystė vilnotųjų mamutų rūšis.

Ledynmečio milžinai

Ledynmečiu Sibire sausi ir šalti laikotarpiai kaitaliojosi su šiltesniais ir drėgnesniais tarpsniais.

Tačiau dabar dėl klimato pokyčių amžinojo įšalo sluoksnis atitirpsta ir atidengia vis daugiau jame išlikusių senovinių gyvūnų liekanų, sakė L. Dalenas. Visgi mokslininkas apgailestavo, kad dėl gausesnio lietaus šios liekanos yra išplaunamos.

Pasak L. Daleno, naujos technologijos gali atverti galimybes tirti amžinajame įšale rastų daug senesnių – maždaug prieš 2,6 mln. metų gyvenusių gyvūnų – liekanų DNR sekas.

Mokslininkai siekia tirti šiuolaikinių briedžių, avijaučių, vilkų ir lemingų protėvių genomus, kad daugiau sužinotų apie rūšių evoliuciją.

„Genomo mokslas aprėpė itin senus laikus dėl šių ledynmečio milžinų“, – sakė Ilinojaus universiteto Gyvūnų mokslų departamento profesorius Alfredas Roca (Alfredas Roka), paskelbęs žurnale „Nature“ komentarą apie naująją studiją.

„Juos supusių smulkių žinduolių diena irgi greitai gali ateiti“, – pridūrė jis.

Archeologai taip pat mano atradę seniausius žmonių paspęstus spąstus mamutams. Meksikos nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto (INAH) teigimu, šie spąstai mamutams galėjo būti paspęsti prieš daugiau 14 tūkst. metų.

„Tai yra didžiausias toks radinys istorijoje“, – tvirtina institutas.

Mamutų kaulai rasti Tultepeke, netoli vietos, kur prezidento Andreso Manuelio Lopezo Obradoro vyriausybė stato naują Meksiko oro uostą.

Ant kai kurių kaulų aptikta medžioklės žymių, o tai leido ekspertams daryti išvadas, kad buvo aptikti „seniausi pasaulyje spąstai mamutams“, teigia INAH.

„Mamutai čia gyveno tūkstančius metų. Jų kaimenės augo, dauginosi, gaišo ir buvo medžiojamos. Jie gyveno kartu su kitomis rūšimis, įskaitant arklius ir kupranugarius“, – žurnalistams sakė archeologas Luisas Cordoba.

Mokslininkų teigimu, radinio vietoje gyveno mažiausiai penkios mamutų kaimenės.

Meksikoje ir anksčiau buvo aptikta mamutų kaulų. XX a. 8 deš. Meksiko metro sostinės šiaurinėje dalyje statantys darbininkai rado mamuto skeletą.

Vykdydama projektą tarptautinė komanda iš 2011 metais Sibire atrasto, amžinajame įšale gerai išsilaikiusio mamuto ląstelių paėmė branduolių ir perkėlė juos į kelias dešimtis pelės kiaušinėlių.

Penkiuose iš šių kiaušinėlių buvo pastebėtos biologinės reakcijos, vykstančios prieš pat ląstelės pasidalijimą, sakė komandos narys Kei Miyamoto (Kei Mijamotas) iš Vakarų Japonijoje įsikūrusio universiteto „Kindai“.

Tačiau nė vienoje ląstelėje neįvyko pasidalijimas, kurio reiktų mamutui atgimti, naujienų agentūrai AFP sakė jis.

„Tai rodytų, kad nepaisant visų praėjusių metų, ląstelių veikla vis dar gali vykti ir jos dalis galima atkurti, – sakė mokslininkas. – Iki šiol daugelis studijų buvo sutelkta į iškastinės DNR analizavimą, o ne į tai, ar ji vis dar veikia.“

Tyrimas, kurio rezultatus pirmadienį paskelbė žurnalas „Scientific Reports“, kol kas nesuteikia daug vilčių tiems, kas norėtų pamatyti seniai išnykusių rūšių atgimimą „Juros periodo parko“ (Jurassic Park) stiliumi, perspėjo K. Miyamoto.

„Mes taip pat sužinojome, kad ląstelėms padaryta žala buvo labai didelė, – pabrėžė jis. – Dar nepamatėme nė ląstelių pasidalijimo. Turiu pasakyti, kad esame labai toli nuo mamuto atkūrimo.“

Universitetas „Kindai“ mamutą studijavo bendradarbiaudamas su kitais Japonijos bei Rusijos institutais ir neatmesdamas galimybės jį klonuoti. Dabar planuojama ieškoti alternatyvių metodų šiam priešistoriniam milžinui prikelti.

„Mums reikia naujų technologijų, norime išbandyti įvairus metodus“, – sakė K. Miyamoto.

Filmą „Pradžia 2.0” žiūrovai galės pamatyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (rugsėjo 20-30 d.). Apie jo gimimą kalbame su filmo režisieriumi.

– Koks buvo Jūsų pirmasis susidūrimas su mamutu?

– Šveicarijos mieste Liucernoje yra senas tiltas, išpuoštas 17 a. katalikų tapytojo Hanso Heinricho Wägmanno darbais. Viename jų įamžintas milžinas. Mąsčiau, iš kur tas mitas? O pasirodo, jis labai susijęs su mamutais. Maždaug 16 a. Liucernoje žmonės atrado mamuto šlaunikaulį, kuris, beje, labai panašus į žmogaus. Tą kaulą jie parodė vietos šventikui. Šis jiems paaiškino, kad tai – įrodymas, jog egzistuoja milžinai. Mitus nagrinėju ir filme „Genesis 2.0“, tikiuosi, pernelyg nenuklysdamas į ezoteriką. Mitai labai svarbūs: tai, ko nežinome, stimuliuoja mūsų smalsumą ir baimę.

– Genetikos mokslininkai filme kalba apie dievo klaidų, netobulumo ištaisymą. Kokias baimes ir viltis pats siejate su šiuo mokslu?

– Apskritai mokslas man labai artimas. Mokslininkai, mano manymu, turi panašias užduotis kaip ir menininkai. Jie žengia į nežinomybę, už tradicinio mąstymo ribų. Esu įsitikinęs, kad su sintetine biologija ir bioinžinerija tikrai įvyks naujoji technikos revoliucija. Tą sustabdyti būtų lyg bandyti uždrausti automobilių eismą, ką, beje, Šveicarai kadaise bandė padaryti. Filme neteigiu, kad bioinžinerija yra blogai, tačiau visa tai vyksta Kinijoje... Tai – pagrindinė žinia. Mūsų šalyse daug kontrolės, tad šis mokslas eksportuojamas. Filmas kai kuriems žmonėms kelia baimę, tačiau aš į bioinžineriją žvelgiu kaip į reiškinį, kuris tiesiog vyksta. Turime apie tai demokratiškai diskutuoti, kad viskas neliktų tik kompanijų rankose.

– Kaip gimė skirtingos filmo dalys?

– Pradžioje man buvo labai baisu. Žinojau, kad filmo bendraautorius Maksimas savo rankose turi tikrą lobį: medžiagą su sniegomobiliais, mamutų kaulais ir t.t. Ką turiu padaryti aš, kad šis filmas taptų ne tik įdomus, bet ir adekvatus? Tyrimas buvo emocijų ir vizualinės jų išraiškos paieška. Mokslo srityje šiek tiek gaudžiausi, nes anksčiau farmacinėms kompanijoms kūriau filmus. Tai buvo mano kino mokykla. Kurdamas filmą „Genesis 2.0“ pirmiausiai ieškojau pozityvių istorijos aspektų. Juos radau sintetinės biologijos konferencijoje Bostone. Studentai pristatinėjo biologinius hibridus. Jų entuziazmas man atrodė truputį gąsdinantis, bet nenorėjau visko pateikti kaip kokios Frankenšteino istorijos. Genetikas, Harvardo medicinos universiteto profesorius George‘as Church‘as tiems jaunuoliams – tikras dievas. Turėjau viską suorganizuoti taip, kad profesorius sudalyvautų toje konferencijoje. G. Church‘as man labai patinka. Gali nesutikti su tuo, ką jis daro, ir tam tikra prasme aš nesutinku, bet jis – puikus herojus. Beje, filmas jam taip pat patiko.

– Kaip susidūrėte su filmo herojais Azijoje?

– Korėjietis daktaras Woo Suk Hwangas po kamieninių ląstelių skandalo vienuoliką metų nedalyvavo jokiame kino projekte. Tai – žmogus iš „superherojaus“ tapęs „antiherojumi“. Aš jam nemelavau ir tiesiai pasakiau, ką galvojau: apie skandalą nekalbėsime, tai nėra mano temos dalis. Tačiau galiausiai jis pats apie tai prabilo. Man, kaip europiečiui, buvo įdomu išsiaiškinti, kas vyksta Kinijoje, Rusijoje ir apskritai Azijoje. Jaučiau, kad filmas nuves į Kiniją. Ten pakviečiau ir Dr. Hwangą. Buvo keista, kad „GeneBank“ mokslininkai taip įsitikinę savo tyrimo reikšmingumu, kad net nekelia elementarių etikos klausimų. Jie didžiuodamiesi kalba apie tai, kad gali eliminuoti kūdikius su Dauno sindromu. Aš turiu neįgalią seserį, tad man tas momentas buvo tikras „oho, kas čia dabar vyksta?“. Pasaulis įdomus savo įvairove, o tokios mintys primena fašizmą. Sutinku su daktaru Hwangu: jei žmonės nori mokėti nežmoniškus pinigus tam, kad klonuotų savo šunį – labai didelės žalos tame nematau. Tiesa, jis tikriausiai nemini, kiek tie šunys patiria persileidimų...

– Filmo forma – susirašinėjimas su jaunu rusų režisieriumi Maksimu Arbugajevu, kuris tuo pat metu Naujojo Sibiro salose filmuoja vyrus, ekstremaliomis sąlygomis ieškančius „baltojo aukso“: mamuto kaulų… Kaip susitikote?

– Skaičiau knygą „Regenesis”, kurioje pasakojama, kaip pasitelkę sintetinę biologiją iš naujo sukursime gamtą. Kaip apvaizda – iškart žinojau, kad apie tai ir bus mano kitas filmas. Skaitydamas apie mamutų prikėlimą iš numirusiųjų aptikau Jevgenijos Arbugajevos nuotraukas. Tuo metu dar nieko nežinojau apie Maksimą. Mamutų kaulų ieškotojai bylojo apie praeitį, aukso karštinę, paprastą gamtos ir žmogus ryšį. Visa ta istorija siejosi ir su genetiku Church‘u, mūsų ateitimi. Vėliau supratau, kad patekti į Naujojo Sibiro salas nebeįmanoma. Putinas prieš porą metų ten vėl atidarė karinę bazę. Pagalvojau: labai gerai, reiškia, National Geographic ir visi kiti ten patekti negalės. Sužinojau apie Maksimą, kuris salose jau buvo buvęs. Maskvoje jis studijavo kiną, ta tema buvo sukūręs trumpo metro filmą. Kai su juo susisiekiau paaiškėjo, kad jis nori kurti ilgo metro filmą. Tas bendradarbiavimas buvo vienas geriausių dalykų nutikusių per mano kūrybinę karjerą.

– Jei į salą patekti neįmanoma, kaip ten nuvyko Maksimas?

– Tokiais atvejais labai naudinga Rusijos korupcija... Jei trumpai – padėjo tie patys kariai.

– Jūsų filmų istorijos dažnai prisiliečia prie gyvenimo ir mirties dramos, ekonomikos klausimo, mitologijos. Ar yra istorijų, prie kurių filmuose vis sugrįžtate?

– Skirtingai nei režisieriaus Werneris Herzogas, su kuriuo kartais mane lygina, nesu filmų pirmajame plane. Skirtingos ir mūsų temos. Juosta „Karo fotografas“ kalba ne tik apie karą, bet ir pasiryžimą, žmogų, kuris tiki, kad tomis nuotraukomis gali kažką pakeisti. Filmas apie milžiniškas budos statulas byloja apie praeities vertę, santykį su ja. Sukūriau ir filmą apie meilę, prarastą meilę. Mane visuomet domina universalumas, vizualinės istorijos. Dokumentikoje gali naudoti didžiojo kino technikas – muziką, peizažą, bet kartu gali būti ir labai asmeniškas, neprofesionalus. Tai – dokumentikos grožis. Mane visuomet domina temos, kurios išryškėja santykyje su ta realybe, su kuria susiduriu.

– Ar žiūrėdamas filmus, kuriuos sukūrėte, pastebite savo paties kaitą?

– Taip. Su filmu apie meilę tikrai norėjau iškelti sau iššūkį. Supratau, kad pats žiauriausias mūšio laukas kartais yra mūsų pačių viduje. Tai buvo labai sunki užduotis: niekas nenori iš naujo susidurti su tuo siaubu. Filmuose dažnai rodomos istorijos apie įsimylėjėlius, kovojančius su aplinkybėmis. Niekas nenori gilintis į priklausomybę nuo meilės, iracionalumą, kančią ir t.t.

– Filme „Genesis 2.0“ atsiskleidžia žmogiškasis dvilypumas: noras konkuruoti su gamta, kūrėju, bet kartu ir prietaringumas, baimė. Ką tai sako apie žmogų?

– Vis dar esame vaikai. Kiekvienas mažametis aplinką nagrinėja panašiu būdu – priartėdamas ir atsitraukdamas. Vis aiškiau matau, kaip mūsų veiksmai nulemiami tos smegenų dalies, kuri neturi prieigos prie racionalumo. Kartais tai labai gražu, o kartais – labai sulėtina progresą. Kaip nereligingas žmogus norėčiau suprasti, kam žmogui reikalinga religija. Manau, tai kažkaip susiję su smalsumu ir baime. Įsivaizduokit, jei zebras turėtų žmogaus smegenis, ir visuomet gyventų su žinojimu, jog gali būti suvalgytas liūtų. Mes patys gyvename nuolatinėje baimėje, kad galime susirgti vėžiu, patekti į avariją, kad pastatas, kuriame esame, gali sugriūti. Manau, su tokiais smegenimis mums reikalinga šiokia tokia pagalba. Užtai mane ir domino religija. Ypač ta religija, kuri išreiškia ryšį su gamta (pavyzdžiui, krikščionybė, islamas ar judaizmas to neturi). Tai liudija apie pagarbą. Manau, kad daug mitų byloja apie tą patį. Pavyzdžiui, jei tau per daug pasiseks, didelė rizika, kad mirsi. Tai įdomus paradoksas, būdas žiūrėti į laimę ir nelaimę.

– Filmo pradžioje cituojamas Olonkho. Moters skaitomas tekstas skamba kone kaip užkalbėjimas ar pranašystė. Kodėl pasirinkote būtent jį?

– Tekso paieškos užtruko ilgai. Jakutijoje susisiekiau su visais universitetais. Ten daugybė etninių grupių, kai kurias jų sudaro vos keli šimtai žmonių. Visos jos turi savo mitus, savo religiją. Šiaurė – labai sudėtinga. Tačiau tas grupes vienijo moters šamanės archetipas. Olonkho – herojinės epinės jakutų pasakos. Didžioji dauguma jų kalba apie vyrų žygdarbius, jų pasakotojas – vyras. Filmo pradžioje atsiskleidžia moteriškas santykis su tikrove. Kai vyrai užsispiria, jie tiesiog eina... Man patinka, kaip ta moteris kalba apie galios ir kvailumo santykį. Nekalbu prieš savo paties lytį, tačiau, manau, mums vis labiau ir labiau reikia to moteriško balso. Skirtingų požiūrių, debatų.

– Įdomus Jūsų sprendimas kurti kartu su jaunu režisieriumi. Be to, esate apsuptas ir ilgamečių bendradarbių...

– Man patinka dirbti su operatoriumi Peteriu Indegandu. Pasakysiu jam, kuomet nusibos. Kaip kad Krzysztofas Kieślowskis pasakė savo operatoriui, kuomet kūrė „Dekalogą“ ir kiekvienam filmui ieškojo naujo iššūkio. Nors kol kas tikrai nesu arti to, ir tikriausiai niekuomet nebūsiu. Mes vienas kitam nuolat keliame iššūkius. Jis – visai kitoks nei aš, ir manau, tai – mūsų sėkmės receptas. Operatorius taip pat buvo įtrauktas į bendradarbiavimą su Maksimu: siuntė jam filmus, kalbėjo apie GoPro, dronus. Maksimas – jaunas, o kamerą turi pajusti čia – savo širdyje, skrandyje. Daug apie tai kalbėjome. Bendradarbiavau su jaunu režisieriumi, bet buvau apsuptas ir pačių svarbiausių bendražygių. Tai – didžiulė privilegija. Naujas aspektas šiame projekte buvo ir bendradarbiavimas su montuotoju. Muzika mano filmuose taip pat niekuomet nėra tik plakta grietinėlė ant pyrago. Ją siunčiau ir Maksimui. Manau, ji padeda atskleisti gilesnius tikrovės sluoksnius.

– Kodėl jums taip svarbu pačiam montuoti filmus?

– Montuoti man taip patinka, kad negaliu leisti to daryti niekam kitam. Prodiuseriai dažnai sako, kad režisierius savo filmų neturėtų montuoti. Visa tai – tiesa, bet turi rasti kelią, kuris labiausiai tinka tau pačiam. Filmai, kuriuos kuriu, labai priklauso nuo montažo. Privalau pats dirbti, kitaip greta vargšo montuotojo būčiau kaip Stalinas ar Hitleris. Maksimas parsivežė labai daug medžiagos, tad Thomas Bachmannas man labai padėjo.

– Ar kada galvojote apie kitas išraiškos formas?

– Tai kiek ekstremalu, bet fotografuoti pradėjau būdamas 12-os. Namuose turėjau mažą laboratoriją. Visą gyvenimą, išskyrus filmų kūrimą, neturėjau jokio kito darbo. Tie filmai visuomet buvo dokumentiniai. Sukūriau daug komercinių filmų. Taip daug sužinojau apie mokslą, tyrimus ir pasaulį. Manau, kad kino mokyklose to išmokti negali. Man regis, sukūriau virš 150 filmų įvairioms firmoms. Taip sukaupiau daug patirties apie darbo realybę, vadybą. Smalsumas tik augo. Jaučiuosi dėkingas ir mažas, kuomet mano darbus lygina su tų kūrėjų, kurie man labai patinka, kai mano filmai rodomi festivalių retrospektyvose. Ir dar galiu iš viso to pragyventi!

– Ar po filmo premjeros jums reikia pertraukos, ar prie kelių filmų dirbate vienu metu?

– Būtų daug geriau jei vienu metu galėtų virti keli puodai, bet aš taip negaliu. Čia kaip meilė: vienu metu – tik viena aistra. Man nepatinka spaudimas. Kartais dokumentiniuose filmuose iki galo pats nesuvokti, ką darai. Iš jo mokaisi kalbėdamas su kitais. Filmai visuomet pasakoja apie susidūrimą su nauja sąvoka. Jie padeda suprasti pasaulį. Man patinka į kito žmogaus visatą įžengti su didžiule pagarba. Manau, kad dokumentinį filmą galėčiau sukurti apie bet kurį žmogų.

Žemėje mamutai atsirado maždaug prieš 5 mln. metų, o paskutinieji išnyko maždaug prieš 10 tūkst. metų. „Iš tikro mamutai neišnyko, tik prastėjant gamtos sąlygoms jie mažėjo ir evoliucijos metu virto dabartiniais drambliais“, – sako Vilniaus universiteto Geologijos mokslų daktarė Eugenija Rudnickaitė.

Prieš tūkstančius metų mamutai gyveno ir Lietuvoje, ne kartą jų kaulų rasta Vilniuje, tačiau tik atskiros jų dalys, iš kurių viso mamuto skeleto sukonstruoti nesigautų. Nuo rugpjūčio 3-osios prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“ Kaune eksponuojami dviejų, didesnio ir mažesnio, mamutų skeletai į Lietuvą atkeliavo iš Rusijos federacijos, Sibiro.

„Tai reti ir vertingi eksponatai. Didysis mamutas atrastas 2003 m. rugpjūtį vykusios V. F. Juzefovič ir J. Čumakin ekspedicijos metu Jakutijoje, didžiausioje Anžu salų grupės saloje Kotelnoje. Mažasis – Tomsko srityje, Čulymo upės atodangoje. Įprastai randami atskiri mamutų kaulai ar fragmentai, tuomet skeletas komplektuojamas iš dalių, priklausiusių skirtingiems mamutams. Vientisi skeletai – retenybė, o šie eksponatai rasti pilnai išlikę, tad tai tikrai įspūdinga ir išskirtinė paroda“, – pasakoja skeletų savininkės, bendrovės „Paleo Group“ direktorius Michailas Ivanovas.

Pasak „Megą“ valdančios bendrovės „Baltic RED“ rinkodaros vadovės Ievos Goštautaitės-Gedutės, mamutų paroda – tai dovana Kaunui artėjančios mokslo metų pradžios proga, be to, rugpjūčio 12-ąją minima Pasaulinė mamutų palikuonių – dramblių – diena.

„Artėja rugsėjo 1-oji, todėl labai norime priminti moksleiviams, kad mokslas gali būti ir yra įdomus. Vienas įdomiausių ir vizualiausių mokslo pavyzdžių – archeologų surasti ir rekonstruoti tūkstantmečius minintys mamutų skeletai. Išskirtinė paroda yra unikali galimybė įsivaizduoti, kaip atrodė žemė prieš 40 tūkst. metų. Įspūdingo dydžio ekspozicija jau traukia besidominčius – nuo šeimų su pačiais mažiausiais smalsuoliais iki moksleivių ir studentų“, – pasakoja I. Goštautaitė-Gedutė.

Didžiojo mamuto skeletas yra 3,1 m aukščio, 5 m ilgio ir sveria beveik 600 kg. Mokslininkų teigimu, visas gyvūnas turėjo sverti apie 7 t ir tai buvo maždaug 40-45 metų patinas. Paprastai mamutai vidutiniškai gyvendavo apie 70 metų, tačiau šis, sprendžiant pagal radimvietę, žuvo įkritęs į tarpeklį iš kurio nesugebėjo išlipti.

Mokslininkų manymu, jis galėjo būti bandos vedlys, mat archeologai nustatė, kad šio mamuto šonkauliai, greičiausiai kovos su kitu mamutu metu, buvo sulaužyti ir vėliau sugiję. Šio mamuto iltys yra 4 m ilgio, kiekvienos svoris – 65 kg, skersmuo – 16 cm.

Mažesniojo mamuto skeleto aukštis siekia 2 m, ilgis – 3 m, o svoris – 200 kg. Šio mamuto ilčių ilgis – 1,5 m, kiekviena sveria po 12 kg, skersmuo plačiausioje vietoje siekia 10 cm.

„Nesuklyskite, mažasis mamuto skeletas nėra didžiojo vaikas. Tai taip pat suaugęs mamutas, tik jei didysis skeletas yra mamuto Mammuthus primigenius, tai mažasis – jo mažesniojo brolio Mammuthus primigenius vrangeliensis“, – pasakoja Geologijos mokslų daktarė E. Rudnickaitė.

Pasak geologės, savo klestėjimo metu mamutai žemėje buvo plačiai paplitę, tačiau daugiausia jų dabar randama Sibire. „Taip nutiko dėl geologinių priežasčių. Pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje tirpstant ledynams, vanduo išplovė jų kapavietes, tad mamutų kaulų randama retai ir dažniausiai jie būna pavieniai. Sibire ledo sluoksnis buvo mažesnis, ten įšalas ėjo gilyn, tad mamutų ir kitų senovinių gyvūnų fosilijų išliko daugiau, jos išsilaikė geriau“, – pasakoja geologė.

Nors kai kas dar tiki, jog didelę įtaką mamutų išnykimui turėjo žmogus, pasak E. Rudnickaitės, tai tėra mitas. „Sibire žmonės tuomet išvis negyveno. Kitose vietose gal sumedžiodavo vieną kitą mamutą, tačiau žmonės tikrai neturėjo pakankamai gerų medžioklės įrankių, kad galėtų padaryti didesnę įtaką mamutų populiacijai. Sprendžiant pagal geologinių sluoksnių spektro analizę, kintant gamtinėms sąlygoms mažėjo jų pagrindinio maisto – dobilų, kas lėmė mamutų mažėjimą ir, galiausiai, išnykimą. Nors ir buvo apaugę gaurais, mamutai ledynmečio nemėgo, nes tai reiškė mažesnius maisto išteklius“, – sako E. Rudnickaitė.

Nemokama mamutų skeletų paroda prekybos ir laisvalaikio centro „Mega“ centrinėje aikštėje vyksta iki rugsėjo 9 d.

Kaip prikelti mamutą? Paimame DNR iš ilgai buvusios užšaldytos ląstelės, kaip surogatinę motiną panaudojame šiuolaikinį gyvūną, ir taip pasaulį išvysta visavertis seniai mirusio individo klonas. Skamba kaip receptas iš tolimos ateities su skraidančiais automobiliais ir kiborgais, tačiau biologai užsiima tuo jau nuo 2003 metų. Pirmiausiai tai atlikta su Javos bantengi jaučiais, kurie yra tolimi karvių giminaičiai. Dėl Indonezijoje pradėto aktyvaus kryžminimo su kuo pasitaikė, grynakraujų rūšies atstovų praktiškai neliko, ir buvo nuspręsta populiaciją atkurti auginant klonus iš prieš 20 metų užšaldytų ląstelių. Surogatine motina tada, 2003 metais, tapo paprasta amerikietiška karvė: jai gimė pora bantengi veršelių, iš kurių vienas išgyveno septynetą metų.

Vienos išnykusios gyvūnų rūšies atgaivinimas lemia nuo trijų iki aštuonių kitų, kol kas dar gyvų rūšių išnykimą.

Nuo tada ši technologija išbandyta su retais juodakojais šeškais, servalais ir ispaniniu ožiu. Pastarieji oficialiai laikyti išnykusiais nuo 2000 metų iki 2009-ųjų, kai pirmą kartą istorijoje biologai atgaivino išnykusią rūšį – tegul ir vos kelioms minutėms: dėl plaučių defekto naujagimis ožys praktiškai iš karto nugaišo. Tačiau antrajame šio šimtmečio dešimtmetyje išmirusių rūšių atgaivinimas iš grynai utopinės idėjos virto konkrečiais tyrimų projektais. Rengiamasi prikelti didįjį stepinį teterviną, karvelį keleivį ir, savaime aišku, mamutus. Vasario gale vienas iš genų inžinerijos kūrėjų, Harvardo genetikos profesorius George'as Churchas, pareiškė, kad jo komanda po poros metų sukurs mamuto ir afrikinio dramblio hibridą. Didelį progresą mokslininkams padėjo pasiekti vos prieš penketą metų sugalvota CRISPR/Cas9 sistema, itin tikslaus DNR redagavimo technika, jau užsirekomendavusi taip, kad pernai jos autoriai varžėsi su Donaldu Trumpu dėl „metų žmogaus“ vietos ant žurnalo „Time“ viršelio.

Prikėlimo problema mokslininkus domina visai ne dėl to, kad reikia su kuo nors išbandyti naujus molekulinės biologijos instrumentus, – apie mamutus, kitaip, nei apie kokius nors C.elegans kirminus, garantuotai praneš kiekvienas provincijos televizijos kanalas. Yra ir kita priežastis. 2014 metais Pulitzerio premija apdovanota (ir kartu į šešių Billo Gateso rekomenduojamų knygų sąrašą pateko) „The New Yorker“ žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išmirimas“. Autorė pasikalbėjo su keliomis dešimtimis mokslininkų ir pabandė plačiajai publikai glaustai pateikti jų prognozę 2100 metams: iki šio amžiaus pabaigos planetoje išnyks 20–50 procentų gyvūnų rūšių.

Vieno iš pagrindinių kandidatų į prisikėlimą istorija leidžia suprasti, kaip tai nutinka. XIX amžiaus viduryje karveliai keleiviai sudarė 40 procentų visų Amerikos paukščių ir liudininkai aprašė, kaip milijoniniai jų pulkai skrieja, užtemdydami dangų nuo horizonto lig horizonto. Bet jau 1914 metais Cincinačio zoologijos sode nugaišo paskutinė žinoma šios rūšies patelė Martha, ir rūšies istorija baigėsi. Karvelius šaudė, pešė, kepė ir rūkino visame žemyne ir niekas nemanė, kad tokiam įprastam ir plačiai paplitusiam paukščiui įmanoma kaip nors pakenkti.

Klonavimas lyg ir suteikia viltį, kad sunaikintas rūšis įmanoma atkurti, ir be to – pramoniniu mastu. Pradanginome kokį nors kurmėną? Ne bėda – prikelsime laboratorijoje. Tačiau kovo mėnesį mokslo žurnale „Nature Ecology and Evolution“ publikuotas Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos biologų straipsnis, kuriame teigiama: vienos išnykusios gyvūnų rūšies atgaivinimas lemia nuo trijų iki aštuonių kitų, kol kas dar gyvų rūšių išnykimą.

Vos po pusšimčio metų taip galime likti vien su mamutais, tačiau be dramblių. Saugoti dramblius nuo brakonierių ir ilčių medžiotojų Afrikoje gali būti sudėtingiau, nei prižiūrėti gauruotus mamutus kur nors šiaurėje.

Viena iš svarbiausių problemų – pinigai ir specialistų rankos. Ir svarbiausia netgi ne tai, kad darbuotis su embrioninėmis ląstelėmis, atlikti taškinius dramblio DNR pakeitimus ir steriliomis sąlygomis laikyti būsimą mamutuko motiną dramblę, būtų brangus malonumas. Straipsnio autoriai netgi nesureikšmina visų laboratorinių darbų kainos: tokiam vienkartiniam projektui, jei ne iš vyriausybės, tai iš kokio nors ekscentriško milijardieriaus pinigų tikrai atsirastų. Tačiau paskui reikėtų to, dėl ko ir sumanytos visos šios manipuliacijos ląstelių branduoliais: reintrodukcijos, rūšies grąžinimo į natūralią aplinką.

Ekologijos požiūriu, situacija po sėkmingo rūšies sugrąžinimo eksperimento niekuo nesiskirtų nuo katastrofos. Ką tik gyvenimui sugrąžinta rūšis ir, pagal optimistiškiausią scenarijų, galinti daugintis nelaisvėje, pagal visus parametrus būtų ant išnykimo ribos. Gyvenamoji aplinka nebūtų gimtoji: planeta pakito ne tik nuo mamutų epochos, bet ir nuo karvelio keleivio laikų. Jau nekalbant apie tai, kad prisikėlėliams tektų dalintis teritorija su dabar ją užimančiais. Prikeltos rūšies individus neigiamai veiktų artimų giminaičių kryžminimo pasekmės. Įprastai vyresniųjų jaunesniems perduodamiems gyvybiškai svarbiems įpročiams – nuo paukščių giesmių, perskridimų maršrutų iki maisto paieškų – tiesiog nebūtų iš kur rastis. Prisiminus, kiek tenka terliotis su dar neišnykusiomis pandomis – tarkime, prieš pasirodant pandų jaunikliams, kaskart tenka persirengti pandomis patiems, – užduotis nebeatrodo tokia paprasta. O juk ne visi svarbūs išnykę gyvūnai tokie fotogeniški kaip pandos, tad svarbu iš karto apsispręsti, kas už tai sumokės ir – svarbiausia – mokės toliau, kai po kelerių metų prikeltosios aštuonmetrinės jūrų karvės nebebus naujiena.

Siekdami svarstyti konkrečiau, mokslininkai paėmė 70 neseniai išmirusių Naujosios Zelandijos arba Australijos gyvūnų sąrašą ir pasirinko iš jo tuos, kurie turi nykstančių giminaičių. Paskui paskaičiavo preliminarų vienos rūšies prikėlimo biudžetą (čia atsižvelgiama į tokias išlaidas, kaip tvoros, saugančios nuo plėšrūnų, statymas draustinyje, ar atlyginimai komandai, kuri daug metų sektų gyvūnus). Vienos rūšies sugrąžinimas Australijoje kainuotų apie 5 mln. dolerių (vidutiniškai) ir apie 20 mln. – Naujojoje Zelandijoje. Jei šiuos pinigus skirs valdžia, taupyti neišvengiamai teks kitų rūšių, kurioms gresia išnykimas, sąskaita. Duodamas interviu „New York Times“ vadovaujantis autorius pareiškė, kad vos po pusšimčio metų taip galime likti vien su mamutais, tačiau be dramblių. Saugoti dramblius nuo ginkluotų brakonierių ir ilčių medžiotojų Afrikoje gali būti sudėtingiau, nei prižiūrėti gauruotus mamutus kur nors šiaurėje.

Tad ar nebūtų galima išleisti ir tuos ir kitus milijonus naudingiau – tarkime, medicinai? Rūšių išsaugojimas tam tikra prasme ir yra investicija į mediciną. Pastaruosius penkis dešimtmečius mokslininkai neretai ir nagrinėja įvairių retų rūšių biologinius mechanizmus, padedančius suprasti žmogaus ligas. Pilkasis smėlrausis nesensta, o rykliai turi į nieką nepanašų imunitetą, trukdantį vėžio vystymuisi. Jų ir mūsų genų skirtumai gali pateikti užuominų, ką būtų galima pakeisti kokių nors žmogaus ląstelių DNR, kad vėžiu nesirgtume ir mes. Tarkime, kad ir tuo pačiu CRISPR metodu, kuriuo rengiamasi prikelti mamutus.

Panašu, kad plaukuotieji mamutai gali būti prikelti iš nebūties – mokslininkai mano, kad tai įmanoma padaryti, nes snieguotuose Sibiro tyruose buvo rasti sušalę, tačiau puikiai išsilaikę vieno šių priešistorinių gyvūnų patelės palaikai. Sibire rastos mamutės kūnas yra taip gerai išsilaikęs, jog biologai neatmeta galimybės ją klonuoti. O ledynmečio galiūnės, kurią mokslininkai pakrikštijo "Buttercup", palaikų skrodimas po kelių dienų bus rodomas per "Channel 4" kanalą, dokumentinio filmo formatu.

Beje, tas pats kanalas planuoja nušviesti ir mamuto klonavimo eksperimentą, kuris bus vykdomas Pietų Korėjoje ir JAV. Mokslininkai viliasi, kad jiems pavyks atkurti šią seniai, prieš kelis dešimtis tūkstančių metų išnykusią rūšį.

"Atkurti mamutų rūšį – klonuojant ar manipuliuojant genais – užduotis, kurios įgyvendinimui reikės labai daug laiko, – pasakoja Pietų Korėjos genetikas Insungas Hwangas. – Mes stengiamės kiek galėdami, kad gyvo mamuto sulauktų dar mūsų karta. Kai kurie mūsų kolegos toliau analizuoja šio mamuto rūšies genomą. Tai – ilgas ir sudėtingas procesas, kuris vargu ar bus užbaigtas tuoj, netrukus."

Gamtos istorijos muziejaus mamutų biologijos ekspertė Tori Herridge mano, kad etinė/ moralinė šio gyvūno klonavimo kaina – per didelė, nes pareikalaus surogatinių Azijos dramblių įtraukimo ir išnaudojimo.

"Klonavimui medžiagą renkantys Pietų Korėjos mokslininkai džiūgauja, nes kuo geriau išsilaikę audiniai, tuo daugiau šansų, kad juose pavyks rasti tinkamų DNR, – atkreipia dėmesį ji. – Tačiau esminis moralinis ir etinis šio eksperimento momentas – klonavimo procese neišvengiamai reikės surogatinės motinos, kuria turės tapti kuri nors azijinių dramblių patelė. Manau, kad klonuojant mamutą, galbūt prireiks daugybės azijinių dramblių aukų."

"Paleontologams dažniausiai nebūna kito pasirinkimo – tik įsivaizduoti tyrinėjamus išnykusius gyvūnus, - tęsia T. Herridge. – Vis dėlto tenka pripažinti, kad patyrinėti tikrus mamuto organizmo audinius ir iki pažastų sukišti rankas į gličias, drėgnas ir, atleiskit už atvirumą, ne žemuogėmis kvepiančias mamuto kepenis, be abejo, būtų vienas įsimintiniausių momentų mano gyvenime – niekuo ne prastesnis už vestuvių dieną."

"Informacija, kurią surinkome "Buttercup" skrodimo metu, atskleidė daugybę dalykų apie jos gyvenimą ir mirtį, taip pat nubrėžė ateities tyrimų gaires. Visam tam pakako išanalizuoti jos raumenis ir vidaus organus. Šios žinios neabejotinai padės geriau suprasti šiuos didingus ledynmečio milžinus ir įsivaizduoti jų gyvenimą."

Labai gerai išsilaikę suaugusios mamutės palaikai buvo rasti 2013 m. gegužę. 2,5 metro ūgio mamutė, kaip byloja autopsijos rezultatai, mirė būdama 50 metų. Ji yra maždaug dramblio dydžio. Didžioji dalis jos kūno, trys kojos, galva ir straublys buvo puikios būklės, nors mokslininkai išsiaiškino, kad šiais pelkėje įklimpusios ir taip žuvusio mamuto patelės palaikais kadaise mito ir plėšrūnai.

Dokumentinis filmas "Wooly Mamoth – The Autopsy" (Plaukuotojo mamuto skrodimas) kanalu "Channel 4" bus rodomas lapkričio 23 d. O čia – trumpas pasakojimas apie 2007 m. atsitiktinai rastai irgi puikiai išsilaikiusios mamuto jauniklės Liubos palaikus.