– Iš pradžių tavo romano pavadinimas mane stebino paprastumu, o dabar, knygai tapus populiariai, jis tarytum tapo atpažįstamu kultūriniu kodu. Jei ištarsi „Mano vardas – Julius“, greičiausiai prisiminsi ir Marytę. Kokia šio pavadinimo istorija?

– Man jis tiesiog atrodo iš esmės teisingas, nes knygoje kalbama apie žmogų, kuris praranda savo tapatybę. Karas sunaikino mano herojų vaikystę, džiaugsmą ir atėmė daug galimybių. Kai Rytų Prūsijoje vaikus lietuvių ūkininkams išmainydavo į bulves ar duoną, jie kartodavo tą pačią išmoktą frazę „Mano vardas – toks ir toks“. Tokia buvo sąlyga, kad pirkėjas nesupras juos esant vokiečius ir atsiveš į Lietuvą. Vienas žmogus man pasakojo, kad bent prieš mirtį norėtų sužinoti savo tikrąjį vardą.

Aš iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl jie daug ką nutyli. Tik paskui papasakojo. Jiems visą gyvenimą liko gėda, kad jie buvo vilko vaikai. Jeigu dar būdavo išlikusios vokiškos pavardės, tai jas dažnai pakeisdavo, vyrai priimdavo žmonos pavardę. Mane taip pat pribloškė, kaip kiti vertino jų situaciją. Kai rašydamas knygą rinkau informaciją, man paskambino viena vyresnė rašytoja ir pasakė girdėjusi, kad rašau apie vilko vaikus. „Tu gi nieko nežinai apie tuos vilko vaikus“, – man sako. „Taip taip, sakau, tam ir rašau – sužinosiu.“ „O aš tai, – ji sako, – žinau apie tuos vilko vaikus. Jie prie mano tėvo namų buvo pasistatę savo palapines, tai aš noriu tau pasakyti, kad tos vokiečių mergiotės viso kaimo vyrus sifiliu apkrėtė!“

Kai Rytų Prūsijoje vaikus lietuvių ūkininkams išmainydavo į bulves ar duoną, jie kartodavo tą pačią išmoktą frazę „Mano vardas – toks ir toks“.

Tada supratau, kad auka yra daroma nusikaltėliu. Tuomet suvokiau, kodėl žmonės taip ilgai nenorėjo kalbėti. Paskui labai apsidžiaugiau, kad keli žmonės, kurių tėvai buvo vilko vaikai, juos pagaliau prakalbino, kai davė jiems paskaityti mano knygą.

– Dar iš knygos gali suprasti, kad po karo Lietuvoje buvo geresnė situacija negu Rytprūsiuose, jeigu čia verždavosi vokiečių vaikai.

– Raudonoji armija pirmosiose vokiečių žemėse elgėsi labai žiauriai: viską sunaikino, sutrypė su žemėmis – toks buvo savotiškas revanšas. Liko liudijimų, kad buvo ir kanibalizmo atvejų. Ne kartą skaičiau apie tokį badą, kad net motinos atimdavo maistą iš savo vaikų. Anapus Nemuno maisto tikrai buvo daugiau. Tiems žmonėms nenumirti iš bado padėjo ir Kuršmarių žuvys.

Pavyzdžiui, kokie tuomet buvo neįtikėtini metalo supirkimo punktai! Įsivaizduokite, kad po karo stovi aplink tankai ir rūdija, o metalo punktai surenka visokius varžtus, nes tanko juk neatridensi. Skaičiau tokiame metalo supirkimo punkte dirbusios moters prisiminimą, kuris gerai iliustruoja tuo metu vyravusį chaosą.

Nedideliu lėktuvu atskrenda du vyrai ir užeina į punktą, kur metalą keisdavo į degtinę. Jie ir sako: štai metalas, o mums prašom porą dėžių degtinės. Bet jiems atsako: negaliu priimti, juk lėktuvas dar skrendantis! Tad jie pusę dienos vargsta, kol nuplėšia sparną, kad lėktuvas nebeskristų, ir tik tada gauna dvi dėžes degtinės.

– Teksto emociją kuria vaikai ir moterys esant trapioms, sukrečiančioms situacijoms. Turbūt teko atidžiai rinktis žodžius, kad nesuvulgarintum temos? Kaip pavyko jautriai perteikti moters ir vaiko pasaulį? Beje, panašią pasakotojo empatiją patyriau ir skaitydamas tavo novelę „Violončelė“.

– Man atrodo, kad įsijausti į vaiką nėra sudėtinga, nes mes visi buvome vaikai. Vaikystė juk yra gyviausias gyvenimo tarpsnis, kai laikas teka lėčiau, vyksta daug įvykių, o vasaros tęsiasi be galo. Dabar per dieną dažniai nieko nenutinka, kokie trys įvykiai jau būtų fantastika.

Žinoma, rašant apie vaikus ir moteris laukia dvi vilkduobės: sentimentalumas ir verksmingumas arba kaip tik – didelis žiaurumas. Bet aš nenorėjau rašyti nei sentimentalios knygos, nei žiaurios, todėl labai daug braukiau ir vėliau dėliojau kuo aiškesnę struktūrą. Daugelį vietų užrašiau lakoniška kalba, nes pačios situacijos yra pakankamos, kai kalbos grožio paieškos galėjo nuvesti nežinia kur.

Beje, aš turiu tokią tarytum psichikos negalią: pabaigęs tekstą, imu jį be galo taisyti. Ir tada perrašau ir perrašau, gadinu, gadinu. Jeigu neatiduodu leidyklai, iš viso nutaisau.

– Tavo tekstas vietomis sudarytas iš mizanscenų, kai pereini tarsi iš vieno kadro į kitą. Gal tai yra scenarijaus, kurį irgi rašei pagal šią medžiagą, reliktas?

– Tiesą sakant, tokią struktūrą konstravau sąmoningai. Vienu metu išvis galvojau, kad tai bus poema. Tiktai leidyklai, žinoma, poemos nereikia. Gal ir jos reliktų liko tekste. Norėdamas išvengti sentimentalumo, aš praktiškai nevaizduoju personažų minčių – jas atpasakoja nebent pasakotojas. Stengiausi, kad būtų matomi veiksmai, o jų motyvai liktų paslaptis.

– Knygos paaiškinime atskleidi, kad bendravimas su pagrindinės knygos veikėjos prototipe Renata nutrūko. Ar per šešerius metus po romano pasirodymo bendravimas atsinaujino?

– Ji man paskambino po kokių pusantrų metų. Niekaip negalėjo rasti mano knygos, nes tikėjosi, kad ji vadinsis „Vilko vaikai“. Ir stebėjosi, iš kur aš sužinojau viską apie jos gyvenimą – iki smulkmenų. Bet pasakojime juk įterptos ir kitų žmonių istorijos.

Kartais būna labai juokinga, kai grožiniame tekste žmonės aptinka tiksliai atspindėtą gyvenimą. Pavyzdžiui, mano apsakyme „Lietaus dievas“ paminėti artimųjų vardai – mano pusbrolių Valento, Aleksandro, kurį vadindavome Aliuku, dėdės Alfonso, tetos Janinos. Apsakyme vaizduojamas elgeta vaikystėje man iš tikrųjų darė didžiulį įspūdį, tačiau pats pasakojimas yra visiškai išgalvotas: nei tas žmogus atėjo pas mus, nei jis numirė. Ir štai kartą man skambina pusbrolis Aliukas: „Tu man pasakyk! Mama sako, kad puikiai prisimena, kaip tas elgeta numirė, tik dabar nežino, kur jį palaidojo.“ Aš atsakau, kad nenumirė. Valentas tuomet sako, kad elgeta tikrai buvo atėjęs, nors nenumirė. Aš atsakau, kad jis ir atėjęs nebuvo! Tuomet Aliukui palinkėjau, kad savo aštuoniasdešimtmetei mamai negadintų prisiminimų – tegu sau prisimena.

– Ar padeda kurti veikėjų balsus ir tapatybes tavo paties neeilinė tapatybė: juk esi ir aktorius, ir rašytojas, ir režisierius?

– Kad aš jau seniai ne aktorius. Poeziją rašau nuo vaikystės, turėjau puikius literatūros mokytojus, tad visada ketinau būti filologas. Į aktorystę papuoliau tik dėl to, kad negalėjau įstoti į universitetą. Grįžęs iš kariuomenės suvokiau vieną labai nemalonų dalyką: aš negalėjau mąstyti abstrakčiai, suvokti abstrakčių frazių. Tai turėjo siaubingą poveikį: jaučiausi visiškai sugniuždytas.

Tada dirbau gamykloje ir akademija man tapo išsigelbėjimu. Per konsultacijas nuėjau pasidomėti, kas ten vyksta; žmonės skaitė eilėraščius, ir aš, sėdėdamas kampe, pamaniau, kad taip blogai skaitomų eilėraščių gyvenime nesu girdėjęs. Tuomet supratau, kad jeigu stoja jie, tai ir aš, tiesą sakant, galiu įstoti ir viską padaryti geriau. Taip ir atsitiko.