Šios skulptūros atsiradimo impulsu tapo Kauno rajone vystomas bendruomeninis projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“. Iš viso jame dalyvauja penkiolika Kauno rajone esančių seniūnijų. Kiekviena jų, remdamasi vietos istorijos ir šiuolaikinių sprendimų sinteze, stiprina ir ryškina savo identitetą. Šio tikslo siekti padeda ir į projektą įsitraukiantys menininkai.

„Į Vilkijos veiklas aktyviai įsitraukė būtent menininkas M. Gvildys, kuris yra ir „Kaunas 2022“ komandos narys. Kinetinės skulptūros „Vėjų rožė“ koncepcijos ir lokacijos sprendimai buvo priimti menininkui kalbantis su Vilkijos bendruomenės atstovais“, – portalo kauno.diena.lt žurnalistams pasakojo „Kaunas 2022“ Regioninių partnerysčių koordinatorė Milda Rutkauskaitė.

M. Gvildžio nuotr.

Naujasis meninis akcentas atsirado Vilkijos prieplaukoje. Ir tai – neatsitiktinis sprendimas. Pirmiausiai, ši lokacija yra svarbus Vilkijos miesto ženklas – čia pat buvo atidarytas Vilkijos L. Armstrongo amfiteatras, vyksta Vilkijos vidurvasario šventė.

„Bažnyčių, muziejų, sinagogų, piliakalnių, dvarų ir panašiai – Lietuvoje nemažai, tačiau upių keltas yra tik Vilkijoje. Tai – ne tik išskirtinis agregatas, tai – kryžkelė, tai – judėjimas. „Kelkis ir judėk“ tapo skulptūros konceptu, todėl jos atsiradimo vieta ir pasirinkta prieplaukoje, prie kelto. Svastika – jos čia dvi –saulės simbolis. Nemunas teka iš rytų į vakarus kartodamas saulės kelią dangumi. Svastikas suka vėjas, o jei jis – palankus – jos sukasi abi ir į skirtingas puses. „Vėjų rožė“ – terminas, naudojamas geografų, vėjų kryptims nurodyti“, – apie kūrinio siunčiamą žinutę pasakojo M. Gvildys.

Tai – ne tik išskirtinis agregatas, tai – kryžkelė, tai – judėjimas.

Vilkija paminėta 1236 metais, todėl pasirinktas gotikinis šriftas, pridūrė menininkas, ir svastikose  galima išskaityti raidę „V“, žyminčią Vilkiją. „Du akmenys – vienas apačioje, kitas – viršuje, simbolizuoja du miestus, du krantus, du pasaulius. Jie sujungti Nemunu, o tarp jų – keltas, judėjimas, laikas, mes“, – vaizdžiai kalbėjo M. Gvildys.

Skulptūra, pasak menininko, nėra orientuota į įprastą estetiką. Aplinka, keltas, upė, saulė, vėjas čia – svarbiausi veikėjai. Tačiau istorinis bei kultūrinis kontekstas – ne mažiau svarbus, bet pateikiamas ne įkyriai, neperšant jokių nuostatų.

Kaip pasakojo M. Rutkauskaitė, skulptūra vadinama „kinetine“ ne veltui – pučiant vėjui ji juda. Dar ir todėl buvo svarbu, kad skulptūros lokacija neribotų atkeliaujančio vėjo gūsių.

„Šių metų liepos 24-ąją, kai Vilkija kvies miesto gyventojus ir svečius į vidurvasario šventę, bus galima išvysti antrąją M. Gvildžio kurtą kinetinę skulptūrą. Jeigu kyla smalsumas sužinoti, kokia ji bus – kviesime į vasaros maršrutą po Kauno rajoną įtraukti Vilkiją ir išvysti ją savomis akimis“, – pokalbį slėpininga mintimi baigė „Kaunas 2022“ Regioninių partnerysčių koordinatorė.

Akcijos organizatoriai pakvietė vaikus globojančias šeimas pripildyti šią vazą gėlių, kad ji būtų sklidina. „Kartu kurdami šią instaliaciją, siųsite žinutę, kad visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų gyvenimo istorijų, reikia suaugusiųjų meilės ir globos“, – sakė M. Gvildys.

Už prasmingą iniciatyvą kūrėjams padėkojo ir bendruomeniniuose vaikų globos namuose „Gynia“ apsilankęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

„Esame kaimynai ir pažadėjau domėtis, kaip jums sekasi. Būkite sveiki, aktyvūs, gyvenkite kaip draugiška šeima“, – kalbėjo su dovanėlėmis į svečius atvykęs meras.

Praėjusį mėnesį vaikų gerovės centras įsikūrė Ringauduose, Saulės take, erdviame 164 kv. m ploto būste, kuris vaikams nupirktas Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu, primena ELTA.

Spontaniška mintis

Ne kartą taisęsi vienoje iš "Medžiotojų užeigos" restorano salių arba lauke, veikiausiai nė nenutuokėte apie vidinį restorano kiemelį. Po kelerių metų jo, kaip ir viso pastato, laukia rimti remonto darbai, o kol kas šeimininkai nusprendė išnaudoti autentišką, kelis šimtus metų skaičiuojančią erdvę ne automobilių stovėjimui – jau artimiausiu metu čia planuojama atverti meno galeriją po atviru dangumi, o į kiemą, kuriame iki tol sukdavosi tik restorano personalas, gaivaus gėrimo ar sultingo žvėrienos kepsnio pakviesti miestiečius ir Kauno svečius.

"Dabar daryti kosmetinius patepliojimus nėra prasmės, todėl bent kol kas šią vietą norime paversti gyva besivystančia erdve", – lietuviškojo žemės meno pradininkas, floristas Marijus Gvildys džiaugėsi, kad prie puodelio kavos gimusią idėją paversti kūnu restorano šeimininkas Ričardas Mačiulaitis patikėjo būtent jam.

Eiga: kol kas dar vyksta kūrybinis procesas, tačiau jau netrukus šioje vietoje šurmuliuos lankytojai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Planuojama, kad vidinis kiemas lankytojams bus atviras ne tik šiltuoju metų laiku, o "Land art" ekspozicija – nuolat pildoma.

Dabar daryti kosmetinius patepliojimus nėra prasmės, todėl bent kol kas šią vietą norime paversti gyva besivystančia erdve.

Kvies dalytis idėjomis

Kol kas kieme ant grindinio išguldytos malkos, išskleista šimtai kelių metrų ilgio vytelių. Dalis jų jau virto meno kūriniais – žmogaus ūgio lašu, milžiniškai burbulais, perregimu ratu, ąsočiu, prilipusiu prie trupančios sienos. Pluoštas vytelių, susuktų į gniužulą, įsitaisė prie laidų ir skydinės. Čia pat įtupdytas žibintas ir neveikiančio suvirinimo aparato dalys.

Šalia senų durų, vedančių į XVI a. rūsį, ir vėdinimo arkų menininkas pakabino molinių indų, medinius paveikslo rėmus ir nedideles spalvotas langines. Iš savo kluono M.Gvildys atsinešė saują piršto dydžio aprūdijusių varžtų, sutrūnijusią medinę pliauską su keraminiais izoliatoriais. Netrukus nuo jų žemyn nutįs virvės, o aplink apsivys kabantys augalai. Kieme savo vietą ras karinis šaldytuvas gėrimams laikyti ir floristo kurti masyvūs metaliniai baldai.

"Beliko įstatyti stiklines lentynas ir lankytojai ant jų galės dėti savo taures arba eilės laukiančius patiekalus, – žvelgdamas į sendintą spintą kūrėjas vylėsi, kad jo darbai ir galutinis rezultatas bus dialogo su kitais menininkai pradžia. – Galbūt kas nors sugalvos pakabinti grafikos darbus, pastatyti skulptūrą ar surengti performansą. Gal kokia geniali mintis gims ir pietaujančiam lankytojui!"

Išlaisvinanti vieta

Prieš atveriant kiemelį lankytojams, grindinys, anot restorano šeimininko R.Mačiulaičio, bus įrėmintas ir užpiltas smukia skalda. Tada ant jos bus išdėliotos medinės trinkelės.

"Esu ne kartą sėdėjęs kavinėse, kur kiekviena kėdės koja turi skirtingą sąlyčio tašką su žeme", – M.Gvildys patikino, kad šio kiemelio lanktytojai sėdėdami jausis gana stabiliai.

Kiek tiksliai sėdimų vietų bus įrengta naujoje erdvėje, jis nesiėmė prognozuoti. Tai paaiškės išdėliojus visus žemės meno darbus. Pagal pirminį planą, restorano kiemelis bus padalytas į kelias erdves. Viena jų bus skirta keliolikos minučių kavos gurkšnojimui, kita – ilgiau pasisėdėti su taure vyno, trečioji – su nedidele pakyla ir ketvirta – gausesniems svečių būriams, banketams.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Čia jums paprastas pavyzdys. Kai žmonės nori rožėmis puoštų tortų, į pastaruosius panašių suknelių ir kolonadų, jie važiuoja į Užutrakio dvarą. Tie, kas vertina tikro gyvenimo ritmą, gyvą atmosferą, renkasi Babtyno dvarą", – žinomas floristas neabejojo, kad restorano "Medžiotojų užeiga" kiemelis taps vieta, kurioje žmonės galės atsisegti kostiumų sagas ir lengviau atsikvėpti.

Ir šiemet, rugpjūčio 20–23 d., Babtyno Žemaitkiemio dvare menininkai iš septynių šalių ne tik bendraus nuostabioje XVI a. menančioje aplinkoje, bet ir kurs žemės meno objektus.

Laikinumo žavesys

"Land Art" išvertus – žemės menas, atsirado XX a. septintajame dešimtmetyje iš protesto prieš vartotojiškumą ir noro ugdyti ekologinį sąmoningumą. Žemės meno atstovai meninius objektus kuria gamtoje iš čia pat randamų medžiagų: sausuolių, žabų, lapų, akmenų, smėlio, molio. Čia pat, gamtoje, jie ir eksponuojami.

Dėl visiems prieinamų ir paprastų medžiagų žemės menas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai paprastas. Tačiau, kaip ir kuriant bet kurį meno kūrinį, būtina idėja. Žemės meno kūrėjas regi viziją, kaip pakeisti, pertvarkyti ir meniškai apipavidalinti pasirinktą gamtos objektą.

Dažnai tobulas objektas sukuriamas beveik nieko nekuriant, tik kažką paryškinant. Čia ypač svarbus jautrumas aplinkai: kuo mažesnis kūrėjo "aš", tuo didesnis kūrinys.

"Menininkas turi paklusti gamtai, prisiderinti prie konkrečios vietovės ypatumų, – aiškina lietuviškosios žemės meno mokyklos puoselėtojas M.Gvildys. – Dažnai tobulas objektas sukuriamas beveik nieko nekuriant, tik kažką paryškinant. Čia ypač svarbus jautrumas aplinkai: kuo mažesnis kūrėjo "aš", tuo didesnis kūrinys."

Neišvengiama žemės meno savybė – laikinumas. Pradinę instaliaciją matęs žiūrovas po kurio laiko gali jos ir neatpažinti: saulė, lietus, sniegas, vėjas lauke esantį meno objektą ne tik pakeičia, bet ir ilgainiui sunaikina. Ant liežuvio galo klausimas: tad kam tiek pastangų dėl to, kas sunyksta?

Marijus Gvildys, asmeninio arch. nuotr.

"Laikinumas ir kaita yra svarbiausia žinia, kurią perduoda gamtą atspindintis žemės menas. Jis primena, kaip svarbu pasimėgauti akimirka, ir moko pajusti jos išskirtinumą", – atskleidžia esmę garsusis floristas.

Mokyti ir mokytis

Tradiciškai Lietuvoje rengiamose "Land Art" bienalėse dalyvauja garsus šveicarų floristas, žemės meno kūrėjas Peteris Hessas. Jį M.Gvildys laiko savo mokytoju. Deja, šiemet susibūrimo Babtyno Žemaitkiemio dvare data sutapo su P.Hesso Šveicarijoje rengiamu žemės meno festivaliu.

Šiųmetės, jau šeštosios, bienalės mokytojai bus keturi. Ispanas Didacas Peresas Masas lietuviams jau pažįstamas – jis dalyvavo pirmojoje bienalėje. Floristų šeimoje gimęs Didakas – garsiosios Katalonijos floristikos meno mokyklos "Smilax" auklėtinis, šiuo metu joje dėstantis ir dar dirbantis dviejuose šeimai priklausančiuose gėlių salonuose.

Sutuoktiniai Marcas ir Rebecca Fordai iš Didžiosios Britanijos, pasak M.Gvildžio, yra išskirtiniai floristai. Jie geba išsilaikyti iš žemės meno, kurdami objektus tiek privatiems užsakovams, tiek įmonėms. Britai yra aktyvūs "Land Art" festivalių Europoje dalyviai, savo siurrealistinėse instaliacijose atspindintys angliškąją žemės meno kultūrą.

M. Gvildys (Lietuva)

Ir, žinoma, – M.Gvildys, Lietuvos profesionaliosios floristikos čempionas. Šveicarija, Italija, Ispanija, Rusija, Lenkija, Kanada – išvardyti visus "Land Art" festivalius, kuriuose dalyvauja garsusis floristas, sunku. Ir dabar jis ką tik sugrįžo iš Sibiro, kur dalyvavo rusų žemės meno festivalyje.

Pažinti iš arčiau

Palanga, Nida, Raudondvaris Kauno rajone – tokie buvo ligšiolinių bienalių adresai. Šiemet pirmąkart jos dalyvius svetingai priglaus aktyvia kultūrine veikla garsėjantis Babtyno Žemaitkiemio dvaras.

"Jo šeimininkas Mindaugas Šventoraitis – visų menininkų draugas. Čia vyksta parodos, koncertai, simpoziumai, bet svarbiausia, kad dvaras iki šiol išliko namais. Jis taps namais ir "Land Art" plenero dalyviams", – džiaugiasi M.Gvildys.

Žemės menas kūriniu gali paversti ne tik medį ar krūmą, bet ir salą, parką. Galima tik nujausti, kaip įkvėps vaizduotę 500 metų jubiliejų atšventęs dvaras!

Keturiolika bienalės dalyvių ir keturi jų mokytojai keturias dienas čia gyvens, dalysis patirtimi ir įkvėpimu, o lankytojai jau nuo pirmosios bienalės dienos galės stebėti menininkų darbą, su jais bendrauti ir tapti žemės meno kūrinių gimimo liudininkais.

"Gal šiemetė bienalė ir nebus tokia iškilminga kaip trys anksčiau vykusios Raudondvario dvaro parke, bet bus jauku, šeimyniška. Kurdami Raudondvaryje gyvenome Kaune, o Žemaitkiemyje kartu praleisime visą laiką, iš čia keliausime tik į ekskursijas", – laukia būsimų įspūdžių "Land Art 2018" rengėjas.

Kūrėjai būtinai laikysis tradicijos ir vyks į Kryžių kalną – ten kiekvienos bienalės dalyviai nuveža pačių sukurtą kryžių. "Važiuosime ir į Kauną, pas Čiurlionį", – juokiasi M.Gvildys, turėdamas mintyje ekskursiją į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų.

Marijus Gvildys (Lietuva).

Svarbiausia, žinoma, – kūrybinis darbas. "Mes labai priklausomi nuo oro, tikimės, dangus mums padės. Juk iš pradžių reikės susirinkti medžiagas, darbui ne tiek jau daug laiko liks, – svarsto plenero kuratorius, pats dar neturintis aiškios vizijos, koks bus jo vadovaujamos komandos kūrinys. – Jam, be abejonės, turės įtakos istorinis ir kultūrinis dvaro kontekstas."

Naujieji kūriniai taps dar vienu traukos objektu ir taip populiariam Babtyno Žemaitkiemio dvarui. Šįkart bienalės lankytojai nerinks geriausio darbo. "Nebus kritikų, bus visiems smagiau", – juokiasi M.Gvildys, nuoširdžiai kviečiantis užsukti į Žemaitkiemį iš arčiau susipažinti, kaip gimsta labiausiai gamtą tausojantis menas.

Kas: Šeštosios "Land Art" bienalės darbų parodos atidarymas.

Kur: Babtyno Žemaitkiemio dvare (Žemaitkiemio k. 10, Babtų seniūnija).

Kada: Rugpjūčio 23 d., ketvirtadienį,19 val.

Analogų nėra

Meninių floristų dirbtuvių sumanytojas ir įgyvendintojas Marijus Gvildys tikino, kad jau septynioliktą kartą NKDT teatre vyksiantis renginys "Įkvėpimo naktis" ir šiemet stebins žiūrovus. Anot jo, tokį floristikos reginį verta pamatyti vien dėl to, kad niekur kitur to neišvysite, tik Kaune ir tik kartą per metus.

"Nėra renginio analogų nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse. Net negirdėjau, kad Europoje kur nors atskiru floristikos spektakliu tai vyktų. Tikrai esame unikalūs, todėl pas mus mielai važiuoja geriausi užsienio floristai. Jiems yra prestižo reikalas sudalyvauti. Kai renginys persikėlė į Kauno dramos teatrą, tapo tikru grožio gurmanų renginiu", – pastebėjo floristas.

Kokio grožio tikėtis?

Pasak M.Gvildžio, kasmet keičiasi kompozicijų mados, tad šiemet kūrėjai vėl pažers naujų idėjų. Visos floristikos kompozicijos siesis su artėjančiu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu.

"Mėginame koja kojon žengti su nacionaline mūsų švente. Pamaniau, kad sukvietęs stipriausius floristus iš tų šalių, kurios buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės teritorijoje, sujungsiu mūsų istorines žemes ir mėginsime kartu kurti grožį gėlėmis, o ne grasinsime vieni kitiems ginklais", – idėją pristatė "Įkvėpimo nakties" renginio autorius.

Bus tikrai įdomu, ypač tiems, kurie pasiilgę kitokio Kalėdų stalo dekoro.

M.Gvildys pasakojo, kad kaip ir praėjusiais metais, bus kuriamas vienas bendras objektas. Kadangi renginys vyks kalėdiniu laikotarpiu, floristai iš įvairių medžiagų kurs bendrą šventinį stalo dekorą.

"Visi turėsime vienodas konstrukcijas, bet rezultatai bus skirtingi, nes menininkai naudos skirtingas medžiagas. Bus tikrai įdomu, ypač tiems, kurie pasiilgę kitokio Kalėdų stalo dekoro. Svajoju dar apie kokį nors pakabinamą objektą, bet čia priklausys nuo to, kiek turėsime galimybių", – apie tai, koks grožis gims renginio metu kalbėjo vienas žymiausių Lietuvos floristų.

Jis tikino, kad svečiai iš užsienio greičiausiai sukurs ir puokštes, nes tai yra vienas pagrindinių floristikos dalykų, kuris atspindi meistrų profesionalumą. "Kompozicijų prigalvoja įvairūs floristai, tačiau tikrą, gerą ir teisingą puokštę suriša tik labai geras meistras. Tai meistriškumo įrodymas, tad neabejoju, kad kiekvienas padarys ne tik stalo dekoro elementą, bet ir puokštę", – pridūrė M.Gvildys.

Prabangos renginys

Į Kaune vyksiančią "Įkvėpimo naktį" šiemet atvyks floristai iš Šveicarijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos. Anot kūrybinių floristų dirbtuvių sumanytojo, renginyje dalyvauja geriausi floristikos meistrai, tačiau čia jie nesivaržo tarpusavyje, kaip kad daro įvairių konkursų metu. "Įkvėpimo naktyje" kūrėjai išlaisvina savo fantaziją ir sukuria nuostabaus grožio gėlių kūrinius.

"Žmonės neprivalo įtikti komisijai ar įveikti kokią nors užduotį. Jie kuria tai, kas jiems atrodo aktualu į kuo kvėpuoja bei gyvena šiandien, kas plaukia iš širdies. Kai žmonės laisvi, jie kūrybiškai atsiskleidžia", – tikino M.Gvildys.

Šiemet floristikos spektaklyje bus naudojamos įvairios medžiagos, kurias iš anksto užsako menininkai. Organizatoriai atskleidė, kad bus labai įvairios medžiagos, teks nemažai pasirūpinti ir nebotanine medžiaga, tokia kaip viela, metalo konstrukcijos. Tačiau bus ir paprastų, visiems prieinamų elementų, tokių kaip šakos, kankorėžiai.

"Man kasmet pagaugais nueina nugara, kai gaunu techninių medžiagų sąrašus. Dar ne iki galo visi projektai yra atsiųsti, todėl iki galo negaliu visko atskleisti, bet kaip visuomet bus kuo nustebinti. Gauti prašomų medžiagų nėra sunku, tačiau tai gali ir labai brangiai kainuoti, todėl tai tampa prabangos renginiu", – sakė "Įkvėpimo nakties" autorius.

NKDT floristikos renginys "Įkvėpimo naktis" vyks gruodžio 10 d. nuo 18 val.

Artėjant Šv.Valentino dienai, kuri tiesiog neįsivaizduojama be gėlių, žinomą floristą M.Gvildį kalbinome ne tik apie jo profesijos subtilybes, bet ir apie širdį virpinančias mintis, kurias dažnai norima išsakyti šiuo menu.

– Floristo profesija atrodo gan neįprasta, mįslinga, reikalaujanti ypatingo kruopštumo ir sugebėjimų. Kaip atradote savo talentą šioje srityje?

– Mįslinga, ypatingų sugebėjimų ir pavydėtino kruopštumo reikalaujanti profesija visai neatrodo tokia tiems, kurie iš neturėjimo kuo užsiimti, o kartais ieškodami greito uždarbio ar laisvalaikio pramogos pasiryžta išmėginti save floristikoje. Dažnai susidaro įspūdis, kad šiandien floristu gali būti kiekvienas. Floristas juk ne chirurgas, atsakomybė menka, net jei augalą pasodinsi ne šaknimis į žemę, o lapais. Gėlės jau savaime yra gražios, todėl net nevykusi puokštė ar kompozicija neįgudusiai akiai gali atrodyti labai patraukli. Džiaugiuosi, kad prieš 21 metus, kai pasukau floristo keliu, ši profesija buvo vos atkeliavusi į Lietuvą. Tuomet ją rinkosi patys drąsiausi ir tikrai kūrybiški žmonės. Ypač didelė retenybė buvo gėles komponuojantys vyrai. Mano pasakojimas apie karjeros pradžią galėtų prasidėti žodžiais kaip ir daugelio mano kartos floristų: "Aš visai nesiruošiau būti floristu." Dirbdamas šokio teatre "Aura" laisvu metu uždarbiaudavau pristatydamas puokštes apsirengęs husaro uniforma, vėliau pradėjau komponuoti tai, ką pristatau. Ir štai jau 20 metų aš – floristas (šypsosi).

– Ar šiai profesijai reikalingas specialus išsilavinimas, žinios? Galbūt pakanka tiesiog talento ir užsispyrimo?

– Užsispyrimas padeda skleistis talentui. Žinoma, ir be specialaus išsilavinimo galima pasiekti stulbinamų rezultatų. Vis dėlto net ir tokiu atveju neapsieinama be mokytojo. Tebūnie jis kaimo kalvis ar stalius, ar vidurinės mokyklos fizikos mokytojas. Visuomet talentas suras iš ko mokytis. Todėl vienareikšmiškai sakau, kad be tų mokslų, kurių aš mokiausi, nebūčiau tapęs toks, koks šiandien esu. Metus pažaidęs su gėlėmis ir jų pristatymu į namus, aš išvykau į Maskvą mokytis ten veikiančioje šveicarų floristikos mokykloje, vėliau vykau į Šveicariją pas didžiausią šių laikų floristikos mokytoją Peterį Hessą. Mokausi ir šiandien.

– Ar floristikoje galima pastebėti kiekvieno menininko išskirtinį braižą, kūrinių stilių? Kaip apibūdintumėte savąjį?

Mano braižas – natūralumas ir pagarba gamtai. Mano draugystė su gėlėmis – tai draugystė su gamta.

– Ko gero, kiekvieno menininko siekiamybė – kad būtų atpažintas pagal darbus. Tie, kurie kuria suvenyrinius paveikslėlius iš gintaro dulkių, floristai, komponuojantys įprastas komercines puokštes, kaip ir daugybė kitų amatininkų, besistengiančių išmaitinti šeimą, yra pogrindžio menininkai, pirmai progai pasitaikius jie gali nustebinti išskirtiniais kūriniais. Ir tokių dauguma visuose menuose (šypsosi). O savitas braižas ir atpažįstamumas pasiekiamas, kai esi talentingas ir užsispyręs. Dažniausiai tai ne pats patogiausias ir lengviausias kelias. Tačiau tai neišvengiama menininko siekiamybė. Perteikti naujai, aktualiai ir nuoširdžiai – tai net pareiga. Mano braižas – natūralumas ir pagarba gamtai. Mano draugystė su gėlėmis – tai draugystė su gamta. Draugystė ir bendrystė.

– Kas jus įkvepia kurti?

– Mane įkvepia gamta. Žmogus – taip pat gamtos dalis, tačiau kartais nuo šios dalies aš pavargstu. Tuomet einu į mišką, prie upės, važiuoju į kalnus.

– Kiek užtrunka sukurti vieną gėlių kompoziciją?

– Jei klausiate manęs, kiek laiko įprastai užtrunku sukurti gėlių puokštę iš gatvės atėjusiam klientui, tai atsakau – mažiausiai valandą, o paskui jau viskas priklauso nuo užsakovo įgeidžių. Kartais tenka darbuotis porą ir daugiau savaičių, kad jaunoji būtų laiminga laikydama nuotakos puokštę. Daugelį savo kūrinių floristai, kaip ir kiti menininkai, ilgai nešiojasi širdyje, kuria miniatiūras, modelius, daugybę kartų komponuoja vis tobulindami. Todėl gali pasirodyti, kad viskas paprasta ir lengva... O štai kasmečiame šou "Įkvėpimo naktis" demonstruoju tai, kas kaupėsi metų metus. Bet jei, neduok Dieve, kas įremtų šautuvą į kaktą, tai kompoziciją padaryčiau per tokį trumpą laiką, kad ir Rūta Meilutytė būtų sužavėta (juokiasi).

– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?

– Dušas, puodelis kavos, cigaretė… Susikaupimas. Saulės pasitikimas, puodas arbatos, elektroninio pašto skaitymas... Taip tikrai neprasideda mano įprasta darbo diena. Neturiu įprastų darbo dienų. Mano rytas tingus ir priklauso man (šypsosi). Pastebiu, kad kiti turi tam tikrų rytinių ritualų. Man tai panašu į kelionę tuo pačiu keliu 150-ąjį kartą. Kai jau nebepastebi daugelio dalykų aplinkui ir esi tik ritualo dalyvis. Man labiau patinka vakaras, kai galiu iš įprastos vietos sugrįžti namo nauju keliu, atrasti, pažinti, nustebti. Įprasta darbo diena mane suveda su naujais žmonėmis, patirtimis. Ypač daug keliauju ir be perstojo atrandu, todėl žodis "įprasta" man netinka. Visuomet įprasta mano darbo dienoje – tai atradimai.

– Kokius augalus šiuo metu mieliausiai naudojate savo kūrybai?

– Šviežius (šypsosi). Iš tiesų mano kompasas – sezoniškumas. Pavasarį mėgstu dirbti su pavasariniais augalais, rudenį su lapais, vaisiais ir uogomis.

– Kokių pastebite naujų gėlių kompozicijų tendencijų? Galbūt dabar mažiau bijoma drąsių, netikėtų sprendimų, derinių?

– Bendra visų menų tendencija – tirpstančios ribos tarp skirtingų meno formų. Drąsa ne tik madinga, bet ir reikalinga atsiliepti į XXI a. iššūkius.

– Galbūt šiuo metu yra tam tikrų floristikos mados tendencijų, kurios jums yra nepatrauklios?

– Ryškiausia ir, mano manymu, pražūtingiausia floristikos ir ne tik tendencija yra šokiruoti, bet ne daugiau. Efektas tapo pagrindiniu kriterijumi. Kad ir kaip liūdna, bet ir tai praeis (šypsosi).

– Vis dar tenka išgirsti, kad lietuvių, palyginti su kitų šalių gyventojais, skonis konservatyvus. Ar tai galima pasakyti ir kalbant apie gėlių kompozicijas?

– Kokias puokštes vieni kitiems dovanoja Lietuvos elitas, galime pamatyti spaudoje pasirodančiuose reportažuose iš įvairiausių švenčių ir vakarėlių. Smalsumo vedamas ir aš pasklaidau žurnalus. Ir beveik kiekvieną kartą nustembu – negi jie nepažįsta nė vieno floristo? O tūlas Lietuvos pilietis visai nekonservatyvus. Atvirkščiai. Taupumas skatina fantaziją ir floristams pakanka iššūkių. Geras skonis – visuomet prabanga. Lietuvoje geras skonis atsiras tuomet, kai žmonėms nereikės durti galo su galu ir jie galės bent kiek oriau gyventi.

Lietuvoje geras skonis atsiras tuomet, kai žmonėms nereikės durti galo su galu ir jie galės bent kiek oriau gyventi.

– Esate dalyvavęs gausybėje floristikos renginių, kai kuriuos jų organizavote ir pats, netgi esate pasiekęs rekordą. Kokie nauji projektai jūsų artimiausiuose planuose?

– Nauji vardai. Tai mano didžiausias noras šiandien. Konkursas visiems jauniems ir nežinomiems floristams. Duokime jiems viską: aikštelę, medžiagas, reklamą, prizus. Tegul nauji, jauni vardai atsiras ne po 50 metų.

– Kokį savo kūrybos momentą pavadintumėte didžiausiu iššūkiu?

– Jis dar ateityje… Jei neminėsime to momento, kai prieš 20 metų  tapau floristu (šypsosi).

– Apie Raudondvaryje vykusį tarptautinį žemės meno festivalį sakėte, kad tai tarsi protestas prieš urbanizaciją ir vartotojišką požiūrį į meną. Kaip, jūsų manymu, reikėtų kovoti su vartotojiškumu?

– Bet kokiam menui reikalingas žiūrovas, kitaip sakant, vartotojas. 7-ajame XX a. dešimtmetyje atsiradęs žemės menas ("Land Art") siekė pakviesti žiūrovą į erdvę, neįprastą meno kūriniui. Objektai dažnai buvo kuriami toli nuo miesto, pavyzdžiui, dykumoje. Žiūrovas, norėdamas pamatyti kūrinį, turėjo leistis į kelionę – tiek fizinę, tiek dvasinę. Žemės meno kūrinio nepakabinsi ant sienos ir neparduosi. Todėl, suprantama, jis neįdomus komercinėms galerijoms.

Festivalis "Land Art Raudondvaris" taip pat neapsieina be žiūrovo. Pagrindinis žiūrovas yra miestelio bendruomenė. Atvykstančiųjų taip pat netrūksta. Bet nemanau, kad žmonės atvyksta vien tik dėl žemės meno kūrinių, jie nori pamatyti dvarą, muziejų, parką ir žemės meną.

Kaip būtų galima kovoti su vartotojiškumu? Sunku pasakyti. Tačiau visi suprantame, kad už tuos pinigus, kurie išleidžiami menams, parke būtų galima pastatyti karuselę, o ne žemės meną. Manau, vienintelis būdas – ugdyti kitokį požiūrį, tai, ką Raudondvario dvaras ir daro įsileisdamas nekomercinį meną į parko erdves.

– Kokias dar idėjas perteikiate savo kūriniais? Papasakokite.

– Pagrindinė idėja, kurią stengiuosi atskleisti savo kūryboje, yra atvirumas. Nebijokime būti atviri.

– Ar dažnai savo kūrinius dedikuojate artimiems žmonėms?

– Dedikuoti puokštę ar kompoziciją iš gėlių nėra taip jau neįprasta. Sveikindami jubiliejaus ar vestuvių proga mes juk dedikuojame gavėjams. Dėdami gėles ant kapo ar prie Laisvės paminklo – darome tą patį. Skirtumas tarp gėlės ir dainos ar eilėraščio tik tas, kad gėlė – labai jau laikina. O mes juk norime ilgalaikių ar net amžinų dedikacijų. Prisipažinsiu, artimuosius ypač retai nudžiuginu gėlėmis.

– Ne už kalnų Šv.Valentino diena. Kokios gėlių dovanojimo tendencijos populiariausios šia proga? Ar gėlės, dovanojamos jaunai merginai ir brandžiai moteriai, turėtų skirtis? Jei taip, į ką vertėtų atkreipti dėmesį?

– Šv.Valentino diena taip ir neprigijo Lietuvoje kaip visavertė šventė. Tiesa, pabrangsta gėlės, ypač raudonos. Taip nutinka todėl, kad gėles perkame Olandijoje. Suaktyvėja pavienių gėlių pardavimas, tačiau puokščių prašoma retai. Dar rečiau tenka puošti erdves, skirtas vakarui maloniai praleisti. Ir visai nepamenu atvejo, kad kuri nors parapija prašytų papuošti gėlėmis bažnyčią. Taigi lieka linkėti lietuviams: būkite romantiškesni, kad ir kiek metų jums būtų, ir patys nustebsite, kiek jumyse fantazijos. Tuomet floristui teliks įgyvendinti jūsų sumanymą ir jis tai padarys su dideliu malonumu.

Gruodžio 18-osios vakaras Nacionaliniame Kauno dramos teatre bus ypatingas – tūkstančiai gyvų gėlių žiedų ir talentingiausi „žonglieriai“, gebantys jas paversti susižavėjimo bei aplodismentų vertais meno kūriniais.

„Šio susitikimo rezultatas – teatralizuota floristikos meistriškumo pamoka. Tai unikalus projektas, neturintis analogų nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse. Teatro scena vienam vakarui tampa improvizuota, atvira menininkų dirbtuve, kurioje žiūrovų akivaizdoje gimsta išskirtiniai meno kūriniai“, – apie 18 val. prasidėsiantį ir maždaug pustrečios valandos truksiantį renginį sakė M. Gvildys.

Iki šiol jo pakviesti kolegos „Įkvėpimo naktyje“ temas savo darbams sugalvodavo patys. Šįmet M. Gvildys pasielgė neįprastai – iš anksto paprašė atvykstančiųjų surašyti, kokių priemonių jiems reikės norint sukurti meninę Kalėdų eglutę bei abstraktų floristinį objektą. Pastarąją užduotį „Įkvėpimo nakties“ sumanytojas įvardino kaip ypač sunkią, nes tai – ne kompozicija ir net ne tūris, todėl, norint ją įgyvendinti, reikės nepaprasto išradingumo. Kolegos, anot jo, jau užsisakė įvairiausių medžiagų – nuo gyvų augalų iki organinio stiklo.

Per penkiolika metų projekte sudalyvavo apie 120 meistrų iš įvairių pasaulio šalių. Tai, anot M. Gvildžio, neabejotinai turėjo didžiulę įtaką Lietuvos kontūro atsiradimui Europos floristikos žemėlapyje. Nors svarbiausia „Įkvėpimo nakties“ užduotis – populiarinti floristikos meną, ji vis tiek neprarado pramoginio pobūdžio, kuomet kūriniai yra sukuriami žiūrovų akivaizdoje, juos komentuojant, betarpiškai bendraujant.

„Kūrybinės dirbtuvės tiek jų dalyviams, tiek stebėtojams sukelia neįprastus potyrius. Konkursuose floristai būna apriboti griežtų taisyklių ir, joms nusižengęs nors truputį, iškrenta iš žaidimo arba gauna solidžius baudos taškus. Tuo tarpu „Įkvėpimo naktyje“ nereikia savęs varžyti – derinamos skirtingos technikos, improvizuojama ir rizikuojama!“, – pasakojo M. Gvildys.

Apie kiekvieną floristinio šou dalyvį jis galėtų daug papasakoti, tačiau tik užsimena, jog šįmet scenoje bus galima išvysti savo srities legendą šveicarą Peterį Hessą, išugdžiusį daugelį Europos čempionų. Taip pat – šiuo metu vieną aktualiausių Europos floristų Romaną Steinhauerį.

Pirmą kartą po ilgos pertraukos scenoje pasirodys ir visi keturi renginio įkvepėjai – M. Gvildys, Aušra Kažemėkaitė, Natalija Učvatova bei Sergejus Zereckis.

Kiekvienam iš devynių floristų talkins ir būrys pagalbininkų – patyrusių floristų.

„Skelbdami apie šventę Kaune kviečiame į talką atvykti visus norinčius. Šįmet pagalbininkų bus iš Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos bei daugelio kitų šalių“, – pasakojo M. Gvildys.

Pirmą kartą pusė „Įkvėpimo naktyje“ gimusių darbų bus demonstruojami M. K. Čiurlionio dailės galerijoje. Juos apžiūrėti bus galima nuo gruodžio 20 d. iki sausio 6 d.

Raudondvario dvaro parke vakar prasidėjo žemės meno festivalis "Land Art Raudondvaris 2014". Į kūrybinę stovyklą iš įvairių pasaulio šalių atvyko 22 menininkai. Iki penktadienio parke jie sukurs vienuolika žemės meno objektų.
Festivalio idėjos autorius floristas Marijus Gvildys pasakojo, kad iš Šveicarijos į Lietuvą atvyko skulptorius ir floristas, Pablo Picasso mokinys Peteris Hessas. Tai vienas didžiausių šios meno rūšies autoritetų pasaulyje.

Norą dalyvauti festivalyje pareiškė Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Rusijos, Šveicarijos, Lenkijos, Olandijos, Lietuvos menininkai.

"Džiaugiamės, kad tarptautinis festivalis vyksta atgimusiame Raudondvario dvare. Meno kūriniais parko svečiai galės grožėtis visus metus, stebėti, kaip jie keičiasi. Šį penktadienį dvaro lankytojai galės balsuoti už labiausiai patikusį kūrinį", – sakė Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Angelė Ščiukauskienė.

Pasak M.Gvildžio, žemės menas atsirado kaip protestas prieš urbanizaciją ir vartotojišką požiūrį į prekybą meno kūriniais. Žemės meno kūriniai kuriami ne galerijoms ar aukcionams, jie nekilnojami ir neparduodami. Šis menas turi kitų tikslų: skatinti ekologiją, kurti traukos vietas bendruomenėms ir svečiams.

Jis unikalus, nes jo objektai yra gyvi, kintantys ar netgi nykstantys. Pradinę instaliaciją matęs lankytojas po pusmečio gali jos nebepažinti. Laikinumas ir kaita – pagrindiniai žemės meno bruožai.

"Mes kursime tik lauke ir iš toje aplinkoje randamų natūralių priemonių: šakų, akmenų, gėlių, samanų, žolės. Be to, labai svarbu, kad visos medžiagos būtų pavaldžios laikui", – aiškino M.Gvildys.

Vienintelis tokio formato Lietuvoje antrą kartą Raudondvaryje rengiamas Žemės meno festivalis turėtų pagyvinti parką ir suteikti jam dar daugiau patrauklumo. Tikimasi, kad parke atsiras objektų, kurie galėtų tapti Kalėdų ir kitų švenčių puošmenomis.

Stebėti, kaip gimsta Žemės meno objektai, bendrauti su menininkais gali visi dvaro lankytojai.

Rugpjūčio 4 d. Raudondvario dvaro parke 24 menininkai iš įvairių pasaulio šalių susirinks į kūrybinę stovyklą. Per savaitę parke turėtų atsirasti 12 Žemės meno objektų.

Festivalio "Land Art Raudondvaris 2014" kuratorius floristas Marijus Gvildys pasakojo, kad iš Šveicarijos į Lietuvą ketina atvykti skulptorius ir floristas, Pablo Picasso mokinys Peteris Hessas. Tai vienas didžiausių šios meno rūšies autoritetų pasaulyje.

Norą dalyvauti festivalyje pareiškė Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Rusijos, Lenkijos, Olandijos, Lietuvos menininkai.

Pasak M.Gvildžio, Žemės menas atsirado kaip protestas prieš urbanizaciją ir vartotojišką požiūrį į prekybą meno kūriniais. Žemės meno kūriniai kuriami ne galerijoms ar aukcionams, jie nekilnojami ir neparduodami. Šis menas turi kitus tikslus: skatinti ekologiją, kurti traukos vietas bendruomenėms ir svečiams.

Jis unikalus, nes jo objektai yra gyvi, kintantys ar netgi nykstantys. Pradinę instaliaciją matęs lankytojas po pusmečio gali jos nebepažinti. Laikinumas ir kaita – pagrindiniai Žemės meno bruožai.

"Mes kursime tik lauke ir su toje aplinkoje randamomis natūraliomis priemonėmis: šakomis, akmenimis, gėlėmis, samanomis, žole. Be to, labai svarbu, kad visos medžiagos būtų pavaldžios laikui", – aiškino M.Gvildys.

Antrą kartą Raudondvaryje rengiamas Žemės meno festivalis turėtų pagyvinti parką ir suteikti jam dar daugiau patrauklumo.  Tikimasi, kad parke atsiras objektų, kurie galėtų tapti Kalėdų ir kitų švenčių puošmenomis.

Stebėti kaip gimsta Žemės meno objektai, galės visi dvaro lankytojai. Festivalio idėją ketina paremti ir Kauno rajono verslininkai. Kiekviena menininkų komanda turės savo rėmėjus, kurių vardai bus įamžinti specialiose lentelėse.

Kūrybos procesą fiksuos filmavimo grupė. Filmą žiūrovai galės pamatyti festivalio uždarymo dieną.