Jiems atiteko didžioji medalių dalis. Abejose amžiaus grupėse (iki 15 metų, kur kovojo sportininkai, gimę 2006-2008 metais bei iki 18 metų, kur kovojo 2003-2005 metais gimę dalyviai) Kauno sporto mokyklos „Gaja“ auklėtiniai lipo ant visų garbės pakylos laiptelių.

Jaunučių grupėje (U15) aukso medalius laimėjo Miglė Bušauskaitė (32 kg) ir Ugnė Skėrytė (48 kg)

Sidabro medaliais apdovanoti: Laurynas Bušauskas (34 kg),  Aringas Genevičius (55 kg), Antanas Klimčiauskas (81 kg) ir Titas Masteka (per 81 kg).

Bronzos medalius pelnė: Ieva Žukauskaitė (44 kg), Aurimas Stanevičius (38 kg), Tajus Genevičius (55 kg).

Kovą dėl bronzos medalio pralaimėjo ir liko 5-ta - Samanta Samsonaitė (52 kg) kovą dėl bronzos pralaimėjo ir liko penkta.

Jaunių grupėje (U18) aukso medalius laimėjo:  Matas Ismailovas (66 kg),  Martynas Paškevičius (90 kg).

Sidabro medaliais pasipuošė:  Rūta Polikauskaitė (57 kg), Ula Vilkauskaitė (70 kg), bronzos – Justas Simanaitis (66 kg), Robertas Treigys (73 kg), Simona Antonova (63 kg), Milana Bubnytė (70 kg), Jura Subačiūtė (per 70 kg).

Mažuosius finalus dėl bronzos apdovanojimų pralaimėjo ir liko penkti Nida Kazlauskaitė (63 kg), Urtė Mineikytė (52 kg), Edmundas Marauskas (73 kg).

Sportininkus apdovanojo ne tik Nacionalinės dziudo asociacijos prezidentas Marius Paškevičius, bet ir dziudo legenda Antanas Songaila.

Prizus čempionams įsteigė „Adventica“ – vaikų  ir suaugusiųjų pramogų, laisvalaikio ir renginių parkas „Ozo“ prekybos ir pramogų centre.

Kauniečius varžyboms ruošė treneriai: Lolita Dudėnienė, Aistis Gaidelis, Petras Vinciūnas, Marius Paškevičius, Juozas Imenickas, Žana Antonovienė ir Robertas Šmitas.

Sandra nuo mažens sportavo pas Vigmantą Sinkevičių ir žinau, kad jis ir trenerė Danguolė jai yra labai svarbūs žmonės, kurie visada buvo šalia ir Sandrai daug padėjo. Aš tai gerbiu ir suprantu viso to svarbą. Ir kaip Sandra visaip gins ir pasisakys už Vigmantą, taip ir Vigmantas padarys viską, kad dėmesio centre ir visiškai aprūpinta būtų Sandra.

Mano giliu įsitikinimu, dėl kelialapių į Olimpines žaidynes realias galimybes turi visi penki (Santa Pakenytė, Karolis Bauža, Sandra Jablonskytė, Kęstutis Vitkauskas, Andej Klokov) to siekiantys sportininkai ir būtų ne tik didelė klaida, bet ir absurdiška neteisybė atmesti visus ir proteguoti vieną vienintelę. Čia teisės ir galimybės privalo būti lygios.

Kartu su Karoliu, Santa ir Sandra mes praėjom tikrai netrumpą sportinį kelią ir puikiai vienas kitą pažįstame. Mūsų nuomonės apie federaciją visada kardinaliai skyrėsi, kadangi mes trys visada nebuvom labai mėgstami Lietuvos Dziudo Federacijoje (LDF). Mes tai jausdavome smulkmenose, o neretai ir dideliuose svarbiuose dalykuose. Mus treniravo treneris Petras Vinciūnas, kuris išugdė keturis olimpiečius ir visada buvo vedantis treneris.

Bet jau porą olimpinių ciklų atgal, buvo pastangos mūsų trenerį P.Vinciūną laikyti nuošaliai ir sudaryti sunkumus važiuoti su mumis į varžybas. Nors P. Vinciūnas buvo mūsų visų trijų treneris, nepaisant to, vyr. treneriu buvo paskirtas Eduardas Techovas, kuris kažkiek treniravo tik Sandrą. Mūsų treneris buvo peikiamas LDF ir kritikuojamas, nors mūsų pasiekti rezultatai buvo geriausi ką tuo metu buvo pasiekę lietuviai aukščiausio lygio varžybose, tačiau dabar, kai rezultatai tikrai ne patys geriausi, E.Techovas apdovanojamas piniginiu paskatinimu.

Dabar dėl olimpinių kelialapių kovoja penki sportininkai, trys iš jų – Karolis, Santa ir Sandra – turi praktiškai vienodas galimybes juos iškovoti. Ir tai gana sunku padaryti, kai asmeniniai treneriai nustumti nuo varžybų ir stovyklų planavimo, o vyr. trenerio planuose svarbiausi taškai – stovyklos Gruzijoje ir Vilniuje – ir tai toli gražu ne pats geriausias pasirinkimas ieškant partnerių ir stilių įvairumo, kas ypatingai svarbu mūsų sporto šakoje.

Po eilės sunkiai paaiškinamų vyr. trenerio spendimų ir visiško sportininkų nuomonės ignoravimo, sportininkai pasirašė peticiją, kuria pareiškė norintys pakeisti vyr. trenerį E.Techovą, motyvuodami tuo, kad jis neatlieka savo pareigų ir visiškai nerodo motyvacijos dirbti. Iš LDF pusės nebuvo padaryti jokie žingsniai dėl sportininkų nuomonės apie trenerį ir viskas palikta visiškai taip pat, net nebuvo rimtai svarstoma apie pakeitimą. Žinau, koks svarbus trenerio vaidmuo sportininkui ir per savo karjerą esu matęs labai daug blogų pavyzdžių.

Seniau dar turėjome galimybę ruoštis pagal mūsų trenerio sudarytą programą, kadangi buvo Lietuvos Olimpinis sporto centras (LOSC), kuris griežtai vadovavosi kriterijais ir nepasiduodavo federacijų įtakai. Dabar sugriovus LOSC ir atidavus visą pasiruošimą ir administravimą į federacijos rankas, viskas labai stipriai pasikeitė. Dabar federacijos atsakingos už viską – tame tarpe ir pasiruošimą, nes LTOK ir KKS ministerija tik skaičiuoja ir skiria pinigus, o federacijoms palikta visiška laisvė, prieš tai nė neįsigilinus kaip tikslingai jos dirba.

Dabar pradėjo griūti visa sporto sistema, liko tik federacijos, kurios kuo toliau, tuo labiau supranta, kad niekas jų nenori kontroliuoti ir jų suvaldyti. Ir kuo prastesnė federacijos vadovybė, tuo ryškiau matosi, kaip griūna konkreti sporto šaka. Po LOSC išardymo mūsų federacijai visiškai atsirišo rankos ir taip buvusi autoritarine ir viešo intereso nepaisančia organizacija, ji tapo visagalia. Paskutinius kelis metus federacija kovoja dėl savo interesų ir absoliučiai nutolo nuo sporto ir jo problemų.

Taigi bėda ta, kad Sandra tik iš mūsų girdėdavo informaciją, apie netinkamą federacijos darbą ar konkretų atvejį. Ji neturėjo galimybės pabūti mūsų vietoje, todėl tikrai nesitikiu, kad visi supras, kodėl stojame prieš federaciją ir jos vadovybę. Tai juk natūralu: kai vyksta kova, yra dvi šalys – geriečiai ir blogiečiai. Iš skirtingų stovyklų tos rolės matosi priešingai.

Praėjęs Lietuvos suaugusiųjų čempionatas niekam nedžiugus... LDF sako, kad mes norėjome cirko, bet net neužsiminė apie galimus pakeitimus. Sako, kad mums gal trūksta dėmesio, bet nekvietė kalbėtis prieš savaitę, kai viešai buvo paskelbta protesto akcija. Pakvietė sėsti prie stalo paskutinę akimirką ir žadėjo pokalbį „pirmadienį“. LDF prezidento žodžiu jau labai senai nustojome tikėti. Protesto akcija buvo skirta visuomenei, sportą kuruojančioms organizacijoms ir tarptautinėms dziudo organizacijoms, kad būtų atkreiptas jų dėmesys į sportą už formalaus popierėlio ribų. Sportas – ne popierius. Tai žmonės, jų įdėtas didelis darbas ir pastangos. Iš Nacionalinės Dziudo Asociacijos (NDA) pusės buvo informuoti treneriai apie rengiamą protestą ir diskutuojama apie jo reikšmę ir reikalingumą.

Treneriai patys rinkosi, kur jiems ir jų sportininkams būti per čempionatą. Sulaukėme didelio palaikymo ne tik iš trenerių, bet ir iš sportą baigusių dziudo entuziastų, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja dziudo judėjime. Per pokalbį su Lietuvos dziudo federacijos prezidentu prieš protestą prašėme leidimo pravesti ją pagal dziudo etiketą. Tiesiog išeiti visiems ant tatamio, nusilenkti, įteikti prezidentui raštą su protestu ir parašais ir reikalavimus, tačiau mums buvo atsakyta ir likome tribūnose.

Kiekviename LDF prezidento pasisakyme girdžiu tik du dalykus: LDF – vienintelė oficialiai pripažinta dziudo sporto federacija, ir tai, kad reikia kalbėtis, „balsuoti“... Skamba ironiškai, bet tai pasišaipymas, kuriuo reiškiama visiška jo valdžia ir nieko daugiau, būti įteisintu – nebūtinai reiškia būti teisiu! Iš 39 organizacijų, kurios yra LDF narės – septynių klubų prezidentas yra pats V.Sinkevičius.

Taip pat yra dalis seniai gyvuojančių ir veiklos nevykdančių ar bent jau varžybose niekada nematytų klubų. Taigi maždaug taip atrodo „balsavimas“. Tai daugiau pasityčiojimas iš demokratijos nei jo apraiška. Didelė dalis rankas keliančių žmonių visiškai nieko bendro neturi su dziudo sportu.

O klausimas, kodėl neišstoja klubai iš LDF? Jie juk patys ir atsakė į jį – LDF  yra vienintelė pripažinta, taigi, jei norime, kad mūsų sportininkai turėtų bent mažą galimybę siekti rezultatų, mes privalome žinoti, kas vyksta federacijos viduje, nors net būdami nariais nesulaukiame atsakymų, kuriuos pagal įstatymą privalėtume turėti.

Labai geras klausimas, kodėl Karolis neatsisakė dalyvauti varžybose už LDF lėšas. Gal todėl, kad tai ne LDF, o LTOK skirtas finansavimas ruoštis olimpinėms žaidynėms, kuriuos ir uždirbo pats Karolis per praeitus metus pasiektais rezultatais.

Tai paaiškėjo Vilniuje vykusio visuotinio ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo metu. Susirinkime dalyvavo 100 proc. balsavimo teisę turinčių klubų narių - 36.

Rinkimuose už V. Sinkevičių balsavo 24 federacijos nariai, o už vienintelį varžovą Marių Paškevičių - 10.

V. Sinkevičiaus 2017 metų ataskaita buvo didžiąja balsų dauguma įvertinta labai gerai.

Susirinkime dalyvavęs Seimo narys Kęstutis Smirnovas palinkėjo dziudo bendruomenei ir ateityje išlikti aktyvia sporto organizacija.

„Linkiu didžiuotis pasiektais rezultatais, entuziazmo bei ryžto ateityje siekiant sportinių aukštumų“, - kalbėjo K. Smirnovas, įteikdamas padėką V. Sinkevičiui už ilgalaikį, nuoseklų ir atsakingą darbą bei nuoširdų asmeninį indėlį į dziudo sporto populiarinimą ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.

Pietų Korėjoje vykstančių 6-ųjų pasaulio kariškių sporto žaidynių dziudo imtynių varžybose vienintelis Lietuvos atstovas Marius Paškevičius liko septintas.

Pirmoje svorio kategorijos per 100 kg kovoje lietuvis aiškia persvarą nugalėjo belgą Benjaminą Harmiegniesą, tačiau ketvirtfinalyje turėjo pripažinti ruso Sergejaus Kesajevo pranašumą.

Pirmoje paguodos turnyro kovoje M. Paškevičius buvo pajėgesnis už mongolą Enkhturą Enkhjargalą, tačiau dvikovoje dėl penktosios vietos nusileido Pedro Pinedai iš Venesuelos.

Šios svorio kategorijos čempionu tapo Mohammedas el Amine'as Tayebas iš Alžyro, finale nugalėjęs brazilą Walterį Costą dos Santosą, o bronzos medaliai įteikti Omarui Ehalui Hamedui iš Egipto bei kinui Jian Liu.

Rusijoje pasibaigusiame pasaulio dziudo imtynių čempionate šeštadienį geriausiai iš lietuvių sekasi 2009 metų planetos pirmenybių bronzos medalininkui Mariui Paškevičiui, kuris liko septintas svorio kategorijoje virš 100 kg.

Šiais metais Europos pirmenybių bronzą iškovojęs M.Paškevičius pirmoje kovoje vos per 1 minutę ir 44 sekundes susitvarkė su gruzinu Levaniu Matiašviliu, antroje per pustrečios minutės nugalėjo latvį Arturą Nikiforenką, tačiau ketvirtfinalyje po atkaklios ir permainingos kovos taškais nusileido pasaulio vicečempionui brazilui Rafaeliui Silvai.

Paguodos turnyro pirmajame rate lietuvis tik teisėjų sprendimu nusileido vėliau bronzą iškovojusiam Renatui Saidovui iš Rusijos.

Šeštąjį iš eilės pasaulio čempiono titulą šioje svorio kategorijoje iškovojo olimpinis čempionas prancūzas Teddy's Rineras, finale įveikęs japoną Ryu Shichionę.

Antrsis šios kategorijos bronzos medalis atiteko jau minėtam brazilui Rafaeliui Silvai.

Pergalėmis moterų svorio kategorijos virš 78 kg varžybas pradėjo abi lietuvės, tačiau jos pralaimėjo antrąsias kovas ir pasitraukė iš varžybų: 2009-jų pasaulio jaunimo pirmenybių prizininkė Sandra Jablonskytė pirmoje kovoje per 2 minutes ir 21 sekundę nugalėjo ukrainietę Svitlaną Jaromką, tačiau antroje taškais buvo priversta pripažinti Senojo žemyno pirmenybių prizininkės vokietės Franziskos Konitz, kuri liko penkta, pranašumą, o Santa Pakenytė pradžioje įveikė ukrainietę Iriną Kindzerską, tačiau antroje kovoje tik teisėju sprendimu nusileido Europos čempionei bronzą Čeliabinskę iškovojusiai prancūzei Emilie Andeol.

Kovas šių metų planetos dziudo imtynių pirmenybėse pradėjo 639-i atletai iš 110 valstybių.

Daugkartinis Lietuvos dziudo čempionas Marius Paškevičius netiki mistika, nors pats asmeniškai yra patyręs netikėtų sutapimų. "Tai tik sportas", – teigė kol kas sėkmingiausius metus per visą savo karjerą pradėjęs olimpietis.

Pusfinaliai su T.Rineriu

Praėjusią savaitę Prancūzijos mieste Monpeljė įvykusiame Europos čempionate Lietuvos nusipelniusio trenerio Petro Vinciūno auklėtinis, Kauno sporto mokyklos "Gaja" ir dziudo klubo "Danas" atstovas M.Paškevičius (svorio kategorija daugiau kaip 100 kg) iškovojo bronzos medalį.

Lietuvis nugalėjo juodkalnietį Marko Radulovičių, slovėną Matjažą Čerajų, gruziną Levaną Matiašvilį ir tik pusfinalyje pralaimėjo favoritui – tituluotajam prancūzui Teddy Rineriui.

Londono olimpiados ir septyniskart pasaulio čempionas, 205 cm ūgio ir 135 kg svorio T.Rineris finale nukovė gruziną Adamą Okruašvilį ir ketvirtą kartą tapo Europos čempionu.

2009-aisiais M.Paškevičiaus ir T.Rinerio keliai buvo susikirtę pasaulio čempionate Roterdame (Nyderlandai), taip pat pusfinalyje. Prancūzijos monstras ir tąkart užkirto kelią kauniečiui į finalą.

"Prieš 5 metus irgi pusfinalyje? Iš tiesų įdomus faktas, tačiau tai – tiesiog atsitiktinumas. Kita vertus, jeigu T.Rineris dažniau dalyvautų varžybose, neabejoju, kad su juo susigrumtume beveik kasmet", – interviu "Kauno dienai" sakė M.Paškevičius.

Sėkmingi metai

– Mariau, kai kurie dziudo specialistai tvirtina, kad be specialaus pasirengimo įveikti T.Rinerį neįmanoma. Ar pritariate?

– Jo koziriai – ūgis, svoris, sumanumas. Šis raumenų kalnas nėra ypatingos technikos asas, bet labai stiprus fiziškai ir racionaliai paskirsto jėgas dvikovai. Grumtis su T.Rineriu pasirengus ekspromtu, kaip kad dažniausiai dėl laiko stokos būna per varžybas, – kebli misija, o jam nebūtina galvoti, kuo nustebinti varžovus, – tegu jie išradinėja dviratį. Kai paaiškėjo, kad Europos čempionato burtai lėmė, jog mes susitiksime, su treneriu P.Vinciūnu aptarėme taktiką. Nejaučiau jokios įtampos, ėjau laimėti. Deja, ne viskas susiklostė taip, kaip norėjome. Ką gi, ieškosime efektyvesnių vaistų.

– Jūsų pralaimėjimas T.Rineriui – šiemet tik trečiasis, o pergalių – jau trylika. Iki šiol per jūsų karjerą tokios sėkmingos metų pradžios nebuvo. Kaip tai paaiškintumėte?

– Matyt, atėjo toks etapas. Išsigrynino ir stabilizavosi viskas – esminiai fizinio ir psichologinio pasirengimo ir motyvacijos principai, vertybės. Labai padėjo kelionės su draugais į kalnus – prasivėdinau, daug ką susidėliojau savyje iš naujo, kitaip. Grįžau kitoks. Ir pasitikrinau per varžybas – kas ir kaip veikia. Paaiškėjo, kad veikia gerai.

Viršūnė – olimpinis medalis

– Jūs dziudo pasaulyje – jau daugiau nei 25-erius metus. Kas dar skatina sportuoti?

– Tai, ko kol kas neturiu, – olimpinio medalio. Jį iškovojęs galėčiau pasakyti: dirbau ne perniek. Kai kažko sieki – eini į priekį. Ar neatsibodo? Jeigu pasirinktas kelias nekelia streso ir sekasi – nejaugi verta jo atsisakyti?

– Kas atsitiko, kad nei Sidnėjaus, nei Londono olimpinėse žaidynėse jums nepavyko pademonstruoti tikrųjų savo galimybių?

– Manau, kad koją pakišo psichologiniai dalykai. Dabar jau žinau, kaip nusiteikti tokio lygio varžyboms, o tada... Atrodė, kad viskas – paprasta, bet iš tikrųjų – didesni lūkesčiai ir atsakomybė, didesnis, nei įprasta, visuomenės dėmesys. Pasisekė tiems sportininkams, kurie ėjo kautis ramiomis galvomis, tuo metu atsiriboję nuo aplinkos, susitelkę savyje.

– Nepasakyčiau, kad esate iš tų emocingųjų kovotojų, kurie, įveikę varžovą, verčiasi kūliais, o pralaimėję – talžo kumščiais ar trypia kojomis tatamį.

– Savitvardą išugdė geri treneriai. Jeigu nepasisekė – kaltas ne kažkas kitas, tik aš pats, tai – mano problema ir privalau ją išspręsti savo jėgomis.

Mažieji – atkaklesni

– Treniruojate vaikus. Ko jie tikisi iš sporto?

– Pastebėjau, kad imlesni ir atkaklesni – 10–12 metų vaikai. Jeigu jiems patinka – užsibūna, kai kurie – ilgam, tobulėja. Vyresnieji – kitokie: įsitikinę, kad greitų rezultatų nebus, jie pamažu nuleidžia rankas ir pradeda ieškoti lengvesnių variantų. Juk sporto šakų pasiūla – didžiulė. Galbūt ir aš nepakankamai juos įtikinu dziudo privalumais?

– Kaip per jūsų karjerą keitėsi Lietuvos dziudo?

– Nebuvo didelio augimo šuolių ar sunkių krizių, laikomės tam tikru daugmaž stabiliu lygiu: treneriai vis randa gabių jaunuolių, jie sėkmingai keičia išeinančius veteranus, yra medalių ir iš pasaulio bei Europos čempionatų, ir iš prestižinių turnyrų.

– Mažiau nei po mėnesio prasidės atranka į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Ar jau numatėte, kuriuose turnyruose dalyvausite?

– Planuojame kartu su treneriu P.Vinciūnu, juo pasitikiu be išlygų. Preliminarų startų tvarkaraštį jau aptarėme, artimiausiu metu jį konkretizuosime. Būtų puiku jau šiemet iškovoti įskaitinių olimpinės atrankos taškų. Svarbiausias metų išbandymas – pasaulio čempionatas rugpjūtį Rusijoje.

Slaugė trenerį

2007 metais M.Paškevičius buvo apdovanotas pagrindiniu šalies Kilnaus sportinio elgesio prizu.

Tokio įvertinimo dziudo imtynininkas sulaukė už tai, kad 2007-ųjų vasarą studentų universiadoje Bankoke (Tailandas) pasiliko slaugyti savo trenerį P.Vinciūną, kuriam įkando nuodingas vabzdys.

Gydytojai dėl galimų komplikacijų neleido sunegalavusį P.Vinciūną pervežti į Lietuvą, todėl sportininkas penkias dienas po universiados praleido vienoje Bankoko ligoninių palatoje.

Pasilikęs slaugyti trenerio, imtynininkas negalėjo tinkamai pasirengti pasaulio čempionatui, nepateko tarp prizininkų ir Europos pirmenybėse, todėl liko be kelialapio į Pekino olimpiadą.

M.Paškevičiaus dosjė

Gimė 1979 m. spalio 31 d. Ukmergės rajone, Šventupės kaime.

Gyvenamoji vieta: Kaunas.

Išsilavinimas: aukštasis, baigė Lietuvos sporto universiteto (LSU) sporto psichologijos magistrantūrą.

Šeima: žmona Lina, sūnūs Adomas (5 m.) ir Martynas (10 m.).

Ūgis: 198 cm. Svoris: 115 kg. Sportuoja nuo 1988 m. Pirmasis treneris – Rimas Lenartavičius, dabartinis treneris – Petras Vinciūnas.

Pasiekimai: 1998 m. Europos jaunimo čempionatas – sidabro medalis, 2000 m. Sidnėjaus olimpinės žaidynės – 16-oji vieta, 2006 m. pasaulio universitetų studentų čempionatas – sidabro medalis, 2009 m. pasaulio čempionatas – bronzos medalis, 2010 m. Europos čempionatas – 5-oji vieta, 2012 m. Europos čempionatas – bronzos medalis, 2012 m. Londono olimpinės žaidynės – 9-oji vieta, 2014 m. Europos čempionatas – bronzos medalis.