Ką dailininkai dažniausiai sako kostiumo spalva ar forma nepatenkintoms solistėms? Kaip sprendžiamos konfliktinės situacijos su režisieriais? Apie tai – pokalbis su M.Vosyliūte.

– Retas žino, ką teatre veikia kostiumų dailininko asistentas. Kokios jo pareigos?

– Kostiumų dailininko asistentas siūlo racionalius sprendimus dailininkams, kurių dauguma į teatrą dabar atvyksta iš Vakarų Europos, o ne iš Rusijos. Iš vienos pusės, esame atsakingos už dailininko meninių idėjų įgyvendinimą, iš kitos – esame apribotos laiko, techninių ir finansinių galimybių kaip teatro atstovės. Mūsų užduotis – visapusiškai bendradarbiauti, užsakyti audinius iš katalogų, asistuoti parduotuvėse, organizuoti primatavimus.

Teatre dirba kostiumų dailininko ir scenografijos dailininko asistentės. Visos mes esame baigusios studijas Vilniaus dailės akademijoje, pačios pagal galimybes kuriame įvairiuose teatruose, todėl su atvykstančiais menininkais lengvai galime diskutuoti ar net pajuokauti Europos mados ir kultūros istorijos temomis. Mums nesunku suprasti vienas kitą kalbantis, pavyzdžiui, apie konkretaus istorinio laikotarpio krinolino medžiagas ir dydžius, apie tai, iš kokių audinių gaminami kostiumai, kurie scenoje bus "kruvinami", atsegiojami, apvelkami ir t.t.

Jeigu veržia ar nepatogu, galime gaminti, pavyzdžiui, žemesnę avalynę. Dailininkas pats suinteresuotas įtikti solistams, kad kitą kartą vėl gautų darbo.

– Kiek laiko trunka jūsų bendravimas su spektaklio dailininku?

– Būsimo spektaklio pristatymas teatre vyksta likus maždaug metams iki premjeros. Jo metu pristatoma kūrėjų komanda: dirigentas, režisierius ar choreografas, scenografijos ir kostiumų dailininkai (kartais tai būna tas pats žmogus). Nesvarbu, ar spektaklis į Vilnių perkeliamas iš kurio nors kito pasaulio teatro, ar pirmą kartą statomas, kostiumai jam dažniausiai siuvami nauji, o jei ir atvežami iš kitur – visus pastatyme dalyvausiančius artistus tenka primatuoti.

Kostiumų dailininkas į pristatymą atsiveža parengtus kompiuterinius eskizus, kurie padauginami. Tuomet vyksta aptarimai su sukirpėjomis ir medžiagų technologėmis. Siuvykloje vyksta ilgi pasisėdėjimai, kurių metu stengiamės išsiaiškinti, ką dailininkas įsivaizduoja ir ko nori.

Po to vieną ar dvi dienas būtinai praleidžiame Vilniaus audinių parduotuvėse, kurias reikėtų pagirti už tai, kad jose galima rasti visko – nuo siuvimo mašinų iki "Swarovski" kristalų. Be to, draugaujame su trimis didžiausiomis šalies audinių parduotuvėmis, kurioms galime pateikti užsakymus pagal katalogus.

Tuo pat metu vyksta skaičiavimas, kiek kostiumų, turint omenyje kelias atlikėjų sudėtis, privalėsime pasiūti. Dažniausiai vienam solisto kostiumui reikalingą medžiagų kiekį dauginame iš trijų. Kitam dailininko vizitui teatre stengiamės pirmam primatavimui paruošti po vieną kiekvieno kostiumo pavyzdį. Antrojo primatavimo metu, kuris vyksta dar maždaug po poros mėnesių, stengiamės parodyti visus solistus ir visus kostiumų aksesuarus: akinius, juvelyriką, perukus, pirštines, skrybėlaites, rankines, batus. Esame vienas iš nedaugelio operos teatrų, turinčių savo batsiuvius.

Paskutinį kartą dailininkas atvyksta likus maždaug dviem savaitėms iki premjeros. Tai pačios svarbiausios dienos, skirtos galutinai suderinti ir patikrinti visas detales. Pirmąsias scenines repeticijas stebi siuvyklos atstovės ir aprengėjos. Jos žymisi dailininko išsakomas pastabas: pavyzdžiui, kartais tenka skubiai pirkti petnešas ar nupurkšti skrybėles. Aprengėjos derina kostiumų laikymo, sandėliavimo ir priežiūros klausimus: ką galima skalbti mašinomis, ką tik rankomis, o ko apskritai negalima skalbti, kaip, pavyzdžiui, būsimosios "Traviatos" gražiųjų prabangiųjų taftų. Tokiais atvejais į sukneles būna klijuojami vienkartiniai, keičiami, pažastinukai arba iš medvilnės siuvami skalbiami. Taip pat kostiumus galima purkšti dezinfekuojančiais skysčiais arba valymui naudoti ozono spintą.

– Kiek daugiausia kostiumų yra tekę paruošti naujam pastatymui?

– Siuvykloje dirbančios ponios teigia, kad daugiausia kostiumų teko ruošti dabartiniam, dailininko Viačeslavo Okunevo rengtam "Spragtukui", nes jame šokėjai ir spektaklyje dalyvaujantys vaikai daug kartų persirengia. Teatro apskaitoje nurodomas ne pačių kostiumų, o juos sudarančių detalių (kelnių, marškinių, švarkų, varlyčių ir t.t.) skaičius. Būsimai "Traviatos" premjerai yra parengta maždaug 700 tokių detalių, o "Spragtuko" apskaitoje jų buvo daugiau kaip 900. Avalynė, juvelyrika, aksesuarai skaičiuojami atskirai.

– Kokie žymiausi kostiumų dailininkai yra kūrę mūsų teatre?

– Buvo nemažai pasaulio elitui priklausančių kūrėjų, ir tai yra nuostabu. Teko dirbti su garsiuoju Christianu Lacroix (tiesa, Vilniuje jam atstovavo asistentas), Robertu Wilsonu ir jau minėtuoju V.Okunevu.

Čia viešėjo ir Michailas Šemiakinas, su kuriuo kūrėme baletą "Kopelija". Apie šį darbą galėčiau parašyti disertaciją, nes tai buvo stebuklinga patirtis – paties dailininko inicijuotas siurrealistinio stiliaus pastatymas, tuo metu vienintelis toks Lietuvoje: su kreivomis, asimetriškomis dekoracijomis ir kulisais. M.Šemiakinas – Vladimiro Vysockio draugas ir bendraamžis, kuriam kažkada teko palikti Sovietų Sąjungą. Iš jos jis išvyko jis su dviem mylimais mopsais. Ir štai "Kopelijoje" atsiranda du šokantys mopsai, kurių niekada nebuvo Ernsto Theodoro A.Hoffmano pasakoje. Taip pat svarbu paminėti, kad M.Šemiakinas kilęs iš Karaliaučiaus – miesto, kuriame gimė ir E.T.A.Hoffmanas. Dailininkas naujam gyvenimui prikėlė savo kraštiečio pasaką apie atgyjančią lėlę. Spektaklyje buvo užburianti scena, kurioje kordebaleto šokėjai nuo vieno scenos krašto iki kito šoka su žmogaus dydžio lėlėmis, o atgal grįžta su lygiai taip pat aprengtomis baleto šokėjomis.

"Kopelija" įsimintina ir tuo, kad šiame pastatyme mes vietoj aplikacijų pirmą kartą naudojome atspaudų ant audinio techniką. Tai sudėtinga padaryti, nes į šilkografijos rėmelius buvo dedami jau sukirpti, bet dar nesusiūti drabužiai. Vėliau prieš spektaklius kartais tekdavo tekstiliniais dažais pertapyti pernelyg nudilusius skalbiant atspaudus.

– O kiek laiko tarnauja spektaklių kostiumai? Sakoma, kad scenoje drabužiai stebuklingai greitai susidėvi, nors žmogus kiekviename spektaklyje juos vilki vos kelias valandas...

– Tarnauja įvairiai, dažniausiai – bent keletą metų. Tai priklauso nuo to, ar po kostiumu būna vilkimi apatiniai drabužiai – glaustinukės, kurias galima pakeisti. Dauguma baleto drabužių siuvami iš tamprių, atsparių dėvėti medžiagų. Ne kiekvienas kordebaleto artistas gauna jam vienam skirtą kostiumą – dažniausiai trys kostiumai tarnauja penkiems, vienas kitą spektakliuose keičiantiems panašaus kūno sudėjimo šokėjams. Būna, kad ir solistai, trupei keičiantis, paveldi vienas kito sceninius kostiumus. Operose solistai mažiau juda, tad jų kostiumai ilgiau tarnauja, ypač tobulėjant audiniams. Puikiai žinome, kad Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje yra saugomi ir 100 metų senumo kostiumai.

Ilgiau repertuare rodomus spektaklius kartkartėmis tenka restauruoti. Pavyzdžiui, prieš metus atnaujinome dailininkės Giedrės Riškutės kurtus "Snieguolės ir septynių nykštukų" kostiumus: keitėme per kelis dešimtmečius susivėlusius plonyčius šilkus ir susiplojusią seną vatą. Naują lapės uodegą darėme iš standžiai suvertų penkių atspalvių tiulio atraižų – tai buvo ilgas kruopštus darbas. Restauruojant svarbiausia, kad, keičiant senas medžiagas šiuolaikinėmis, pats kostiumas pernelyg nepasikeistų.

Pamenu, ilgai vargome su "Sniego karalienės" vilkų kostiumais, kuriuose pilkšvas drabužis palaipsniui pereina į juodas pėdutes: kokiu būdu jas pajuodinti? Nei purkšti dažų, nei tapyti negalima, nes sukietėjęs laikros audinys nusiluptų gabalais. Virti dažuose neišeina, nes vėliau skalbiant kaskart nubyrėtų nemaža dalis dažų. Galiausiai buvo pasirinkti šilkui skirti dažai, kuriais po truputį tas pėdutes ir nujuodinome.

– Kurie kostiumų dailininkai būdavo patys reikliausi? Ar galima sakyti, kad žymiausių kūrėjų ir reikalavimai būdavo didžiausi?

– Yra dvi svarbios ribos, kurių, gamindami kostiumus, turime neperžengti: finansų ir laiko. Pasitaiko ypač reiklių režisierių, tada per kostiumų dailininką tai persiduoda ir mūsų cechui. Baisiausia, kai, premjerai artėjant, kai viskas jau užsakyta ar pagaminta, režisierius kokią nors detalę užsinori pakeisti. Tuomet kyla konfliktinių situacijų, iš kurių bandome išsisukti su minimaliais nuostoliais.

Ypatinga situacija susiklostė po "Turandot" kostiumų vagystės jų pervežimo metu. Tai buvo tikras force majeure: teko skubiai užsienyje ieškoti brėžinių ir dirbti per naktis, kol spektaklio statytojui R.Wilsonui pateikėme naujus kostiumų pavyzdžius.

Kitas sudėtingas pastatymas buvo baletas "Sniego karalienė", prie kurio dirbo dailininkas Markas Bailey. Didžiulis spektaklis: stiklo sostai, šviečiantys gobelenai su žvaigždėmis ir, žinoma, šimtai sudėtingų kostiumų, kuriuos teko pagaminti per tris mėnesius. Britų dailininkas netikėjo, kad mes sugebėsime, į Lietuvą jis galbūt žiūrėjo kaip į posovietinę, vadinasi, atsilikusią šalį. Bet pamatęs mūsų darbą labai stebėjosi, nes anksčiau Anglijos nacionalinėje operoje tokius pat kostiumus "Sniego karalienei" gamino net devynis mėnesius. Vadinasi, esame pasaulinio lygio: visos teatro gamybinės dirbtuvės dūzgia kaip vienas didelis avilys.

– Ar atlikėjai gali reikšti savo nuomonę apie spektaklio kostiumus?

– Priklauso nuo konkretaus dailininko santykio su atlikėjais. Būna griežta pozicija, kad mano toks sumanymas, vadinasi, bus taip ir taip. Bet būna ir žmogiškas santykis: jeigu veržia ar nepatogu, galime gaminti, pavyzdžiui, žemesnę avalynę. Dailininkas pats suinteresuotas įtikti solistams, kad kitą kartą vėl gautų darbo.

Tik, žinoma, niekas nesileidžia į tokias keistas kalbas, kaip "man netinka šita spalva" arba "įlieminkit mane labiau, nes talija turi matytis". Tokiais atvejais mandagiai išsisukama komplimentais "jums tinka" ir "gražiai atrodo". Dažniausiai atlikėjai lieka patenkinti, nes dailininkai per primatavimus jiems negaili dėmesio. Tarkim, būsimosios "Traviatos" kostiumų autorius Giuseppe Palella yra baigęs ne tik dailės, bet ir muzikos studijas. Jis neklysdamas primindavo solistams, ką vilkint matuojamu kostiumu jiems teks dainuoti ir veikti konkrečiame operos paveiksle.

– Ankstesnių "Traviatos" pastatymų dainininkės prisimena sunkias, smėlio maišelių po sijonų lankais priraišiotas ir todėl liemenį skaudžiai spaudžiančias sukneles. Ar būsimosios premjeros kostiumuose pavyko išspręsti šią problemą?

– Naujosios "Traviatos" suknelės – irgi su dideliais krinolinais. Be abejo, jos sveria, nors ir buvo stengtasi gaminti iš kuo lengvesnių medžiagų. Vietoj smėlio maišelių šiais laikais dažnai naudojamos įvairių diametrų švino juostelės, suteikiančios taftai ir pasijoniams spaudimą žemyn, kad suknios priekis būtų plokščias ir kristų tiesiai. Bet tokios juostelės kliudo dainininkėms vaikščiojant, o prigulus krinolinus nenatūraliai prispaudžia: tuomet moteris atrodo kaip po vilnoniu pledu, o ne su prabangia tafta... Tad švino juostelių mums kol kas neprireikė: nugaros pusėje suknelės formą palaiko speciali pagalvėlė, o kitur – nuo šonų ratu keliaujančios taftos klostės.

M.Vosyliūtės naujausia paroda aktualizuoja „second hand“ (dėvėtų rūbų) kultūrą Lietuvoje. Šalį apėmusi dėvėtų rūbų parduotuvių ir komisų plėtra. Cikle „Second hand“ Marta su humoru, ironija ir puikiai pasakodama įvairiais pjūviais analizuoja iki šiol visiškai nepaliestą ir netyrinėtą Lietuvoje „second hand“ kultūrą. Pamąstyti yra apie ką. Rūbų, tekstilės ir perdirbimo sektoriai atlieka svarbų vaidmenį skirtinguose pasaulio turtinguose ir skurdžiuose regionuose. Greitos mados prekeiviai ir labdaros organizacijų parduotuvėlės susipina į vieną grandinę, kuri „įtvirtina“ skurdą. Pasak britų mokslininko Andrew Brookso, „tekstilės perdirbimas nėra toks paprastas, tai šiuolaikinė kolonizacija, nevaldoma kapitalizmo ekspansija į visus kraštus, aplinkos teršimas chemikalais, ribotų geriamo vandens išteklių naudojimas, pigios darbo jėgos išnaudojimas arba jos paieškos, „greitos mados“ per lėtas keitimas „protinga ilgalaike“ mada ir taip toliau“.

M.Vosyliūtė (gim. 1976) ‒ scenografė, tapytoja, kultūros kritikė, piešėja. 1999 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo scenografijos bakalauro diplomą, 2001-aisiais ten pat baigė magistrantūros, o 2006-aisiais – meno aspirantūros studijas. Nuo 2000 m. dalyvauja parodose. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. Paroda veiks iki birželio 1 d. Galerijos darbo laikas: III–V 16–18 val.

Laida „Linija. Spalva. Forma“ nuolat pristato Lietuvoje vykstančių dailės parodų panoramą, atspindi šiuolaikinėje dailėje vykstančius procesus bei kuria bendrus projektus su menininkais. Paroda „Tyla, garsas, tyla“ – naujausias laidos autoriaus Augio Kepežinsko įgyvendintas iššūkis.

Šįkart laidos „Linija. Spalva. Forma“ kūrybinė grupė pakvietė septynis dailininkus paklausyti tylos, po to garso ir galiausiai – tylos po garso. Projekte dalyvaujantys menininkai išklausė garsą, kurį įkūnijo džiazo pianisto Dainiaus Pulausko improvizacija. Projekte dalyvavo skirtingų sričių ir kartų menininkai, kurie improvizavo tylos ir garso tema bei sukūrė po kelis darbus.

Jų kūrybos procesą gali sekti ir „Linija.Spalva.Forma“ žiūrovai – laidos kūrybinė grupė aplankė menininkus jų dirbtuvėse, fiksavo tylos ir garso išgyvenimo procesą, vizualinių inerpretacijų gimimą. Projekte dalyvauja septyni menininkai: Algimantas Černiauskas, Rūta Eidukaitytė, Indrė Ercmonaitė, Meda Norbutaitė, Nijolė Šaltenytė, Vytautas Tomaševičius, Marta Vosyliūtė. Jų darbus galima pamatyti parodoje  „Tyla, garsa, tyla“, kuri veiks iki birželio 3-osios.

Parodos atidarymo proga Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė pasidžiaugė, kad nuo 2013-ųjų LRT Kultūros kanalu rodoma A. Kepežinsko laida „Linija. Spalva. Forma“ organiškai įsiliejo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, suaktyvino Lietuvos vizualiųjų menų kūrėjų ir gerbėjų bendruomenės gyvenimą. Pasak E. Utarienės, bene svarbiausia tai, kad ši laida suteikia galimybę profesionaliosios dailės kūrėjams ir jų kūrybai priartėti prie visuomenės, taip skatinant kultūrinio identiteto, savasties, didžiavimosi savo šalies žmonėmis suvokimą.

„Labai džiaugiuosi, kad buvome pastebėti ir įvertinti, kad mūsų noras populiarinti dailę, priartinti ją prie eilinio žiūrovo jau duoda vaisius. Laidos „Linija. Spalva. Forma“ tikslas – ne tik edukacija, bet ir pagalba tiems, kas negali aplankyti parodų. Tikiu, kad pažiūrėję mūsų laidą, žmonės gali jaustis visaverčiais dailės bendruomenės nariais“, – sako „Linija. Spalva. Forma“ autorius A. Kepežinskas.

Scenografė ir tapytoja Marta Vosyliūtė (nuotr.) šiąvasar į akvarelės plenerą pajūryje atvyko ne tik tapyti. Čia ji pristato savo sukurtą filmą „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“. Jame pasakojama tipiška humanitarės, gimusios per karą kažkur Lietuvoje, 7-ąjį dešimtmetį baigusios Vilniaus universitetą ir likusios gyventi sostinėje, dirbusios mokslo srityje visą sovietmetį bei atgavus nepriklausomybę, istorija. Anot autorės, juosta skirta visiems pasišventusiems žmonėms, nepaisant to, kad gyvenimas jiems nuolat rodė špygas. Nebylus filmas sukurtas šiemet iš 300 piešinių su 300 sakinių.

KUR? A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje (S.Daukanto g. 16).

KADA? Rugpjūčio 4 d. 17 val.

KAINA? Nemokamai.

Tęsdama kultūrinių renginių programą „Pėdink į Girulius 2015“, Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka kviečia į renginius, kuriuose spindės akvarelės, skambės gyva muzika ir įvyks naujo filmo premjera.

Sklidina kultūros diena

Šeštadienį 12–15 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Girulių filialo kiemelyje (Šlaito g. 10A) rengiamos akvarelės liejimo dirbtuvėlės visiems norintiesiems kurti. Veiks akvarelės darbų turgelis, kuriame bus galima pirkti ar parduoti ką tik nulietus akvarelės darbus.

Ten pat 17 val. vyks styginių kvinteto koncertas „Kupė su Johannu Straussu“. Jame smuikais grieš Giedrė Žiliukaitė ir Ingrida Giunter, altu – Danutė Tregub, violončele – Karolis Vaičiulis, kontrabosu – Akvilė Petrauskaitė. Skambės J.Strausso valsai, polkos ir maršai.

Po koncerto 18.15 val. bus parodytas akvarelės plenero dalyvės scenografės ir tapytojos Martos Vosyliūtės sukurtas filmas „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“. Jame pasakojama tipiška humanitarės, gimusios per karą kažkur Lietuvoje, 7-ąjį dešimtmetį baigusios Vilniaus universitetą ir likusios gyventi sostinėje, dirbusios mokslo srityje visą sovietmetį bei atgavus nepriklausomybę, istorija. Tekstas ir vizualinis apipavidalinimas – margas, nenuspėjamas, atitinkantis besikeičiančius laikotarpius, paminintis cenzūras mokslo pasaulyje bei kintančio asmeninio ir mokslinio gyvenimo peripetijas. Anot autorės, filmas sąmoningai rodomas humanitarinių įstaigų patalpose ir yra skirtas visiems pasišventusiems žmonėms, nepaisant to, kad gyvenimas jiems nuolat rodė špygas. Nebylus filmas sukurtas šiemet iš 300 piešinių su 300 sakinių. Pasak dr. Rasos Baločkaitės, „po šio filmo kilimėliai su briedžiais ir lelijomis jums niekada nebeatrodys nekalti ar nuobodūs”.

Šis filmas taip pat bus rodomas liepos 28 d. 18 val. galerijoje „Si:said” Klaipėdoje (Galinio Pylimo g. 28) ir rugpjūčio 4 d. 17 val. A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje (S.Dakanto g. 16) . Peržiūros nemokamos.

Naujas plenero žingsnis

Kaip kiekvienais metais, pradedant nuo 1974-ųjų, taip ir šiemet Klaipėdoje liepos 20–31 d. vyksta tarptautinis akvarelės pleneras, tęsiantis klaipėdietės dailininkės Renatės Lūšis (1942–2014) prieš keturis dešimtmečius pradėtą darbą. Į Klaipėdą suvažiavo kone dvi dešimtys profesionalių dailininkų iš įvairių Lietuvos miestų, Danijos, Suomijos ir Estijos. Svečius priėmė ir drauge kuria gausus Klaipėdos krašto akvarelininkų būrys, pastaraisiais metais vis aktyviau įsiliejantis į šalies dailininkų parodų srautą.

Naujovė, kad nuo šių metų pleneras vadinasi jo įkūrėjos vardu. Dailininkė, meno pedagogė ir meno terapeutė R.Lūšis buvo ilgametė akvarelės plenerų organizatorė ir mecenatė. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius toliau vysto jos idėją ir plėtoja akvarelės meistriškumo platformą Klaipėdoje. Šiais metais dailininkai bendradarbiauja su Klaipėdos miesto savivaldybės viešąja biblioteka. Girulių bibliotekoje ir jaukiame jos kiemelyje dailininkai lies akvareles ir kvies visus norinčius išbandyti šią unikalią spalvos techniką. Klaipėdos samariečių bendrija suteiks savo patalpas dailininkų susibūrimams mieste. Šviesaus atminimo dailininkės R.Lūšies pasaulėvokoje samarietiškas gailestingumas, pagalba kitokiam buvo esminės jos gyvenimo nuostatos.

Vernisažai ir koncertai

Plenero dalyviai surengs dvi parodas. Liepos 27 d. 16 val. portretų paroda „Išlieti sielą“, skirta R.Lūšis atminimui, bus atidaryta Klaipėdoje, I.Simonaitytės bibliotekos Muzikos skyriuje. Per vernisažą muzikuos Pranciškus Narušis.

Liepos 30 d. 17 val. plenero baigiamoji paroda bus pristatyta Girulių bibliotekoje drauge su nauja koncertine projekto „Pėdink į Girulius 2015“ programa „Muzikos garsai“. Joje pasirodys solistė Olga Šardt-Žorova (koloratūrinis sopranas) su savo ugdytiniais – jaunaisiais atlikėjais ir koncertmeistere Narine Stepanyan.

Bet prieš tai Girulių bibliotekoje dar vyks dainuojamosios poezijos vakaras „Kaštonas pradeda žydėti“ – liepos 29 d. 18 val. gros ir dainuos du jaunų atlikėjų duetai – Kornelija ir Marius Jankauskiai bei Vytautas Kairys ir Justina Vaikšnoraitė.

Jaunystė, poezija ir gitara suvedė ir sujungė šiuos atlikėjus. Kornelija ir Marius dainuoja populiariosios poezijos kūrinius, o Vytautas ir Justina – savos kūrybos tekstus.