„Dabar tai daug visokiausių dalykų, kur tikrai liūdna žiūrėt – internete, Žiniose. Bet taip jau nepasakysiu, kad labai baisiai. Mano aplinkoje niekas neserga. Tai į daug dalykų liūdna žiūrėti. Nėra laiko depresijoms, reikia greičiausiai kažką veikti“, – teigė kalbinta praeivė.

„Sportuoti reikia ir nebus depresijos. Mano aplinkoje galbūt yra žmonės, kurie yra jautrūs sezoniniams dalykams, pavasarį, rudenį. Bet visumoje tvarkosi žmonės“, – sakė kitas vilnietis.

„Manau, kad situacija smarkiai pagerėjus. Aš pats į Lietuvą grįžau labai neseniai ir manau, kad yra smarkiai pagerėjus. Yra daug laimingų, besišypsančių žmonių. Manau, prastai prieš 10 metų buvo. Dabar, man atrodo, žmonės daug daugiau sportuoja, aktyviai leidžia laiką, dėl to gal ir emocinė sveikata geresnė yra. Ir, manau, ekonomiškai čia viskas irgi koreliuoja. Smarkiai pagerėjusi situacija ir žmonės daug laimingesni“, – savo nuomonę išsakė Vilniaus gyventojas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Apie tai, kokias tendencijas mato specialistai, LNK žurnalistė kalbėjosi su Vilniaus psichikos sveikatos centro vadovu, gydytoju psichiatru Martynu Marcinkevičiumi.

– Nors kalbinti žmonės sakė, kad viskas gerai, tiesiog reikia sportuoti, kokias tendencijas matote jūs, kokia ta lietuvių sveikata?

– Na, deja, mes matome truputį kitokias tendencijas. Džiugu, kad žmonės gatvėse optimistiški ir, aišku, tikrai neserga tiek daug žmonių, bet didėjimas susirgimų yra. Aišku, didėja ne tų sunkiųjų ligų, o tokių pakankamai lengvų ligų kaip neurozės, nerimo sutrikimai, lengva ir vidutinio sunkumo depresija, nemiga. Jie sutrikdo žmogaus savijautą ir iš dalies socialinį funkcionavimą, bet aplinkiniams dažnai nėra matoma. Ir ši tendencija turi dvi priežastis.

Pirmoji priežastis yra ta, kad visame moderniame pasaulyje šitų susirgimų daugėja, nes, paprasčiausiai, mūsų smegenys nebesugeba adaptuotis prie tokio greito gyvenimo tempo, labai didelių reikalavimų, didžiulių kiekių informacijos, kuris ateina per mūsų dabartines įvairias elektronines sistemas – tai yra darbai su kompiuteriu, socialiniai tinklai ir t t. Tiesiog žmogaus smegenys evoliuciškai nepritaikytos tokiam tempui ir tokiam informacijos kiekiui ir tai atsiliepia. Be abejo, nepagerino situacijos ir Covid-19 situacija, tie dveji metai ypač jauniems žmonėms stipriai atsiliepė. Na, ir dabar daliai žmonių tas karas, kuris vyksta visai šalia mūsų, taip pat neprideda pasitikėjimo ateitimi.

– Kalbant apie nerimą, nemigą, ar yra skirtingai vertinama pasaulyje ir Lietuvoje? Tarsi Lietuvoje dažnai išgirsti, tai tu nesijaudink, jeigu tai nerimas, arba, tai tu eik anksčiau miegoti. Ar Lietuvoje taip žiūrima, kad tai nėra liga, nėra sutrikimas, čia nieko tokio?

– Taip, jūs teisi. Šiaip, ta vadinama stigma, ta psichikos ligų baimė ir kai kurių simptomų nuvertinimas yra visame pasaulyje, bet, neabejotinai, šitose postsovietinėse šalyse jis yra žymiai didesnis, taip pat ir Lietuvoje. Yra geras dalykas tas, kad tai mažėja. Ir jauni žmonės turi tų baimių ir stigmų mažiau, drąsiau kreipiasi ir nebijo apie tai šnekėti. Aišku, vyresnioji karta dar ir savyje labai stiprių baimių turi, ir patys nesikreipia, ir labai dažnai net savo kenčiantį artimą apkalbinėja.

Aš čia galėčiau palyginti, jei susilaužei koją, sakyčiau „eik“, tai gali gal eiti, tik labai skaudės ir kreivai koja sugis. Tai čia lygiai taip pat. Kaip aš visada sakau, smegenys yra kur kas sudėtingesnis organas negu širdis ir negu kaulai. Bet kai kažką ištinka infarktas arba susilaužo koją, tai kažkodėl niekas nesiūlo susitvarkyt pačiam. Tai smegenys, be abejo, žymiai sudėtingesnis organas. Tai tikrai susiremontuot pačiam neišeis ir tas veda prie labai liūdnų dalykų. Nes, ar tai būtų, sakysim, kraujospūdžio pakilimas negydomas, tai jis dažniausiai priveda prie infarktų, insultų.

Turint cukrinį diabetą, jei mes nekoreguosim cukraus kiekių, žinom, kad bus labai skaudžių ir negrįžtamų pasekmių. Kaip ir su kiekviena liga, jeigu jos negydai, ji progresuoja. Ir kalbant apie vieną labiausiai paplitusių ligų, kaip depresija, tai lengvą depresiją užtenka dažniausiai koreguoti be medikamentų, yra psichologinių konsultavimų, psichoterapija, gyvenimo būdo korekcija. Negydoma ji dažniausiai pereina į vidutinę, o po to kartais ir į sunkią.

Reportaže plačiau pakomentavo gydytojas psichiatras, Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas Martynas Marcinkevičius.

– 1 iš 8 lietuvių turi bent vieną psichikos arba elgesio sutrikimą. Ar tai nerami statistika?

– Tai yra tik oficiali statistika. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse yra daryta nemažai tyrimų ir, iš tiesų, žmonių, kurie bent kartą susiduria su pakankamai rimtomis psichikos problemomis, yra nuo 30 iki 25 proc. Tai yra kas trečias žmogus. Tai nereiškia, kad jis serga šiuo metu, bet bent kartą per savo gyvenimą yra susidūręs su šiomis problemomis. Skaičiai yra gerokai didesni nei ši statistika. Tai yra tik tie žmonės, kurie jau kraipėsi į įstaigas, pateikė statistiką. Tai nestebina, nes tokie skaičiai yra daugumoje išsivysčiusių šalių. Tie skaičiai blogėja. Psichikos problemų daugėja visame išsivysčiusiame pasaulyje. Tam yra labai aiškios priežastys. Pirmiausiai, greitėjantis tempas, mes vis daugiau laiko praleidžiame su informacinėmis technologijomis, kurios labai apkrauna ne tik darbinėje plotmėje, bet ir asmeninėje. Taip pat turime ženklų problemų augimą po pandemijos. Tai susiję tiek su socialine izoliacija, tiek su pokovidiniu sindromu.

– Kokie tai yra sutrikimai?

– Kai kalbame apie tokius didelius skaičius, tai mes nekalbame apie šizofreniją, psichozes. Žmonės labai dažnai įsivaizduoja, kad psichiatrija tai ten, kur tik vaidenasi žmonėms, balsus girdi ir pan. Iš tiesų šiandien tokie pacientai sudaro mažą dalį. Jeigu dar prieš dešimtmetį pasaulyje buvo akcentuojama depresijos epidemija, ji kaip ir išlieka. Dabar jau į pirmą vietą pagal susirgimų skaičių įeina įvairūs nerimo sutrikimai, nerimo depresijos susirgimas, panikos atakos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Stebint ilgesniuoju laikotarpiu, ar gali būti, kad lietuviai vengia psichologų, psichoterapeutų? Ar gali būti, kad jei mes pas juos dažniau apsilankytume, dabar neturėtume tokios niūrios statistikos?

– Labai dažnai žmonės, kurie sovietmečiu dar buvo negimę, turi tą baimę, kuri ateina iš sovietmečio. Jei ateini kartą pas psichoterapeutą, tai jau tau būtinai įrašys diagnozę, negalėsi nei vairuoti, nei dirbti. Viena problema yra stigma. Jei žmogus laiku ateitų, kada ta problema nėra virtusi liga, jam dar būtų galima padėti ir be vaistų įsikišimo. Bet apsilankius vėliau, dažnai tenka jam konstatuoti ligą ir gydyti pakankamai rimtai.

– Psichikos sveikatos centrai nors ir sparčiai įsikūrė Lietuvoje, bet kai kuriuose regionuose reikia važiuoti ir po 30 km. Gal prisideda ir nemaži atstumai ir neprieinamumas pagalbos, ypač regionuose?

– Kada žmogui iš tiesų reikia pagalbos, jis ją dažniausiai randa. Dažniau būna tokia baimė, kaip pretekstas.

– Kaip suprasti, kad jau yra riba ir reikia apsilankyti pas specialistus?

– Jei mes vieną naktį nemiegojome ar pajutome nerimą, nereikėtų labai iš karto bėgti. Bet jei tai tęsiasi porą savaičių, porą mėnesių, jaučiame, kad tai trukdo mums gyventi, nesakau, kad tai būtinai liga, diagnozė, bet jau reikėtų atkreipti dėmesį.

Sveikata, karjeros pasiekimai, finansai, socialiniai tinklai, jaunystės kultas – aplink tarsi nesibaigiančios varžybos, o svarbiausia – užklupusi pandemiją ir ją pakeitęs karas.

„Mes bijome, kad ir pas mus gali kažkas atsitikti tiesiogine prasme to karo ir tie patys ekonominiai dalykai“, – pripažino Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius.

Nenuostabu, ekspertai skaičiuoja nuo depresijos kenčiančių vis daugiau lietuvių. Teigiama, kad kasmet Lietuvoje depresija diagnozuojama daugiau nei 50 tūkst. gyventojų. Pernai  tokių pacientų – apie 15 tūkst. daugiau.

„Pagal oficialią statistiką, apie 7 proc. žmonių serga depresija. Bet tai tikrai neatspindi realios situacijos“, – tikina M. Marcinkevičius.

Vis dėlto realios situacijos neturime. Dalis pagalbos nesikreipia, o į statistiką nepatenka tie, kas kreipėsi privačiai.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Tabu. Nes yra toks supratimas, kad jei turi psichikos problemų, tai negali dalyvauti visuomenėje kaip normalus žaidėjas“, – įsitikinęs jaunuolis.

Jei turi psichikos problemų, tai negali dalyvauti visuomenėje kaip normalus žaidėjas

„Galbūt iš senesnių laikų ateina šita kažkokia gėda“, – pritarė moteris.

„Mano kartos žmonės nebuvo mokomi problemas įveikti“, – nuomonę išsakė kita pašnekovė.

„Netektys arba kriziniai išgyvenimai arba didžiuliai stresoriai šiame gyvenimo etape, su kuriais žmogus susiduria. Gali būti tikrai kažkas atėję iš praeities, vaikystės, nepriežiūros ar potrauminiai rimti dalykai“,  – depresijos priežastis vardino  Depresijos įveikimo centro vadovė Aušra Mockuvienė.

Pagalbos reikėtų ieškoti, jeigu atsiradę simptomai – nerimas, pyktis, baimė, valgymo sutrikimai – užsitęsia ilgiau nei dvi savaites. Mėnesio pasveikti gali ir neužtekti.

„Senas įsivaizdavimas, kad psichiatrija tai ligoninė, lova ir tabletė. Šiai dienai viskas yra jau labai pasikeitę“, – tikina Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius.

Kaip stipriai pasikeitę, žmonėms parodyta per Atviros psichiatrijos mėnesį. Psichikos sveikatos sergėtojai priminė ir žingsnius geresnės savijautos link ir kur ieškoti informacijos.

„Žmonės mėgsta tokius patarimus kaip juodas šokoladas ir pan. Aišku, galima ir tą juodą šokoladą, bet yra tokių bazinių dalykų, pavyzdžiui, kaip santykiai. Tai mums visiems yra labai svarbu. Visi esame socialios būtybės“, – priminė A. Mockuvienė.

Taip pat svarbu koncentruotis į esamą momentą, pavyzdžiui, valgant kreipti dėmesį į maisto skonį, o ne galvoti apie laukiančius darbus. Vaikštant – stebėti aplinką, o ne galvoti apie padarytą klaidą. Taip pat svarbu, jog gyvenimas nesusidėtų vien iš darbų ir pareigų.

 Svarbu, jog gyvenimas nesusidėtų vien iš darbų ir pareigų

„Esame įpratę planuoti darbus, pareigas. Ypač žmonėms, kurie yra susiję su depresiškumu, reikia planuoti pasirūpinimą savimi“, – sakė A. Mockuvienė.

Kiti žingsniai – dėkingumas, socialinių tinklų higiena ir miegas. O vilniečiai prideda ir savų receptų: „Išeiti pasivaikščioti tikrai padeda“, – sakė vienas.

„Bendravimas su žmonėmis: draugais, artimaisiais. Jeigu nėra pinigų psichologui“, – sakė kitas.

„Žmogų daro laimingu jo paties nusiteikimas. Galbūt ir auklėjimas. Tiesiog gal reikia daugiau džiaugtis nukritusiais geltonais lapais. Kaip šiandien“, – šypsojosi kalbinta moteris.

Psichiatras Martynas Marcinkevičius turėjo patirties su kariais, kurie kariauja fronte.

„Mes dirbame su kariais, grįžusiais iš fronto, nuo 2015 metų. Noriu priminti, kad karas Ukrainoje vyksta ne nuo šių metų vasario. Jis vyksta jau aštuoneri metai. Praktiškai per visus tuos metus yra nemažai žūvančių žmonių, sužeistų, kurie praėjo frontą. Mes ir dirbome su tais kariais, kurie grįždavo iš frontų, su sužeistųjų ir žuvusiųjų artimaisiais“, – prisiminė M. Marcinkevičius.

„Kai mes tik pradėjome, tai buvo pati karo pradžia. Pačioje Ukrainoje žiūrėjo gana skeptiškai į mūsų pastangas, tačiau vėliau jie pamatė, kad beveik visi, grįžę iš frontų, yra labai smarkiai pasikeitę. Prasidėjo labai didžiulės problemos su santykiais šeimoje, su smurtu šeimoje, su alkoholizmu, narkotikais. Tada patys ukrainiečiai pradėjo šia tema domėtis. Su mūsų ir kitų šalių pagalba buvo organizuoti reabilitacijos centrai, kuriuose be fizinės reabilitacijos labai daug dėmesio skiriama psichologinei reabilitacijai“, – kalbėjo psichiatras.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Ukrainiečių skaičiavimais, tik apie 10 proc. žmonių iš fronto galima grąžinti tiesiai į visuomenę be reabilitacijų.

„Didžiajai daliai žmonių reikalingas bent kažkoks reabilitacijos laikas, kad jie galėtų grįžti į visuomenę kaip normalūs žmonės. Apie 20 proc. žmonių išsivysto tikras potrauminio streso sutrikimas, jie turi rimtų psichikos pažeidimų“, – komentavo pašnekovas.

Šiuo metu ukrainiečiai iš fronto yra grąžinami maždaug kas 30 dienų atsigauti į normalų gyvenimą. Pasak psichiatro, tai gali būti veiksminga.

„Tai priklauso nuo to, kokį žmogus patiria sukrėtimą ir nuo to, kiek su juo dirbama – ar jis grįžęs paliekamas pats sau, ar kažkas su juo dirba. Tačiau, be abejo, psichikos atsigavimui reikalingas ne trumpesnis laikotarpis nei fizinių sužeidimų gydymui, nes taip jau yra, kad dažniausiai fizinius sužeidimus pavyksta išgydyt greičiau nei dvasinius“, – šnekėjo M. Marcinkevičius.

– Kada prasidėjo pokyčiai Ukrainos visuomenėje? 

– Mes pradėjome dirbti su Ukraina, su kariais, grįžusiais iš frontų, maždaug praėjus pusmečiui po karo. Tai yra 2015 metais. Aš pats Ukrainoje buvęs 19 kartų. Daugiau nei 20 delegacijų buvo čia. Jeigu šitas karas butų buvęs 2015 metais, kai mes pirmus kartus važiavome, tai tokio pasipriešinimo turbūt iš visuomenės, eilinių žmonių, karių tikrai nebūtų. Galiu drąsiai pasakyti, kad 2015 metais jie dar gyveno pusiau Sovietų Sąjungoje. 

– O tie vaizdai, kuriuos matėme Maidano metu? Galbūt jau iš jų galėjome spręsti, kad ši tauta tikrai priešinsis visomis išgalėmis?

– Mes dirbome su tais regionais, kur dabar vyksta karas. Per tuos 4–5 metus, kol mes ten dirbome, netgi tų grynai rytų ukrainiečių savimonė pasikeitė. Ir tą savimonę keitė du dalykai. Vienas dalykas, kai jie pamatė, kad yra ir Vakarų Europa, kad be Rusijos ir Ukrainos yra trečias kelias. Tai dar geresnis gyvenimas. Kitas dalykas, tai vis dėlto daug kas įsivaizduoja, kad karas prasidėjo prieš 18 dienų. Iš tiesų, karas prasidėjo prieš 8 metus. Labai nemažai ukrainiečių praėjo tą frontą. Yra šimtai žuvusių, tūkstančiai sužeistų. Tai keitė savimonę, kad ukrainiečiams rusai nebe broliai. 

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Gal karštas kazokų kraujas turi įtakos sugebėjimui priešintis, rezistencijai?

– Karštas kazokų kraujas – tai daugiau gebėjimas kariauti. O jau savimonei turbūt turėjo įtakos tie 8 metai.

– Kokie procesai vyksta ukrainiečių galvose? Kada jiems atsiras nuovargis?

– Galbūt kartais dabar lengviau būti kariu nei tiems civiliams gyventojams, kurie pastoviai turi bijoti, kad pro jų langą neįskristų raketa. Ukrainos kariai per tuos 8 metus yra jau gerai parengti, ypač profesionalūs kariai. Jie užgrūdinti ne kažkokiose pratybose, o fronte. 

Vilniaus miesto Psichikos centro direktorius Martynas Marcinkevičius aiškino, kad jausti įtampą, stresą dėl Ukrainoje vykstančio karo – normalu.

„Norėčiau pabrėžti, kad toks mūsų reagavimas yra labai natūralus, tai yra sveikos psichikos požymis. Kada vyksta tokie esminiai lūžiai pasaulio, ypač Europos istorijoje, tai natūralu, kad mes labai reaguojame į tai asmeniškai. Vienas dalykas, tai liečia mūsų pamatinius jausmus, tokius kaip saugumo jausmą. Prie to dar prisideda ir tai, kad Ukrainai per pastaruosius aštuonerius metus Lietuva labai daug dėmesio skyrė, palaikė nepriklausomą Ukrainą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Tas dar labiau suasmenina mūsų reagavimą“, – aiškino M. Marcinkevičius.

Ukrainos tragedijos akivaizdoje įvyko ir neįtikėtinas lietuvių susitelkimas – daugybė gyventojų įvairiose miestuose aukojo savo drabužius, daiktus ir pinigus nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams.

„Tai – labai geras fenomenas. Iš tiesų, kiekvienos kritinės situacijos pradžioje yra susikaupimo fazė, vieningumo fazė. Tą mes matėme ir per pandemijos pradžią, kada pirmojo karantino metu nebuvo protestuojančių, nebuvo pykstančių ant valdžios – visi labai vieningai susiėmė, susitvarkė ir kažką darė naudingo. Tie, kas kažką daro, elgiasi labai gerai savo psichinės sveikatos atžvilgiu, nes tos emocijos kyla visiems – kyla ir teigiamos emocijos, noras padėti, ir nerimas dėl ateities. Kaip visada, jei mes neišliesime tų emocijų, jos pradės mus griaužti iš vidaus. Tačiau išlieti jas galima dviem būdais: galima išlieti pozityviuoju būtų, būtent renkant pagalbą, einant į įvairias palaikymo akcijas. Lieka negatyvus būdas – pykti ant valdžios rašyti visokias smerkiančias žinutes“, – sakė M. Marcinkevičius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Yra dalis žmonių, kurie gali švilpti per Sausio 13-ąją, kai yra pagerbiami mūsų žuvusieji, gali pykti ant rusakalbių žmonių, nors didelė dalis tų pačių Ukrainos žmonių yra rusakalbiai.

„Yra dalis žmonių, kurie gali švilpti per Sausio 13-ąją, kai yra pagerbiami mūsų žuvusieji, gali pykti ant rusakalbių žmonių, nors didelė dalis tų pačių Ukrainos žmonių yra rusakalbiai. Galų gale, rusakalbiai, kurie žūsta iš Rusijos pusės, labai daugelis yra niekuo nekalti, nes tuos vaikus pasiuntė, niekas jų net neklausė, jie net nežinojo, kur važiuoja. Tas pyktis tikrai nėra tikslinis – tie žmonės pyktų ant bet ko. Tai rodo jų pačių blogą dvasinę būseną, nes pyktis yra neigiama emocija, ji dažniausiai yra susijusi su bejėgiškumu. Žmonės, kurie savo gyvenime kažko nesusitvarko, dėl to pyksta ant savęs, bet bando tą pykti išlieti ant kitų“, – šnekėjo Vilniaus miesto Psichikos centro direktorius.

Jis aptarė šių dienų žmonių savijautą, paaiškino, kaip elgtis ir į ką derėtų atkreipti dėmesį.

„Pirmiausia reikėtų nebijoti veikti, nes bet kuriuo atveju emocijos mums kyla, mes niekaip protu negalime suvokti, kad nieko negalime pakeisti. Aš visus raginu tas emocijas išlieti gerąja prasme – kažkuo padedant, bent jau palaikymu, akcijomis ir pan., priimant pabėgėliams – nebūtinai suteikiant jiems butą. Tiems pabėgėliams, kurie labai greitai plūstels į Lietuvą, jiems reikės visko“, – kalbėjo jis.

„Kaip ir pandemijos atveju – šiuo atveju yra pirminė reakcija, į bet kurią grėsmingą sau situaciją mes reaguojame panašiai. Pirminė reakcija trunka kokią savaitę ar dešimt dienų. Mes turėsime daug adrenalino, nerimo, noro veikti ir prastesnį miegą – tai natūralu. Tas turėtų slopti, manau, mes truputį rimsim“, – vylėsi M. Marcinkevičius.

M. Marcinkevičius sakė, kad laiko sukiojimas gali sukelti nepatogumų: „Žala nėra tokia labai didelė. Jau tiek metų sukiojame ir nėra, kad kažkas nuo to imtų ir susirgtų, ir pan. Tačiau, iš kitos pusės, medikai, ne tik psichiatrai, bet ir kardiologai bei kiti, pažymi, kad šitas dalykas kai kuriems pacientams sukelia padažnėjusias sveikatos problemas. Tam tikrai daliai žmonių tai yra nepatogumas. Nesakyčiau, kad čia tragedija, žala, bet nepatogumas yra“.

„Jaunesni, sveikesni žmonės, kurie neturi miego ir panašių problemų, jie prisitaiko gana greitai ir turbūt nelabai ir pajunta šitą dalyką. Bet tam tikros žmonių grupės, tie, kurie šiaip turi miego sutrikimų, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės, kardiologai pažymi, kad ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės taip pat patiria tam tikrą papildomą stresą – šitiems žmonėms tai tikrai sukelia nepatogumą, net kartais ir ligos gali paūmėti“, – kalbėjo psichiatras.

Anot M. Marcinkevičiaus, laiko sukinėjimas kai kuriems žmonėms gali sukelti nemigą: „Nes viena iš pagrindinių rekomendacijų ir yra tuo pačiu laiku gultis ir tuo pačiu keltis. Mes tą galime daryti ir toliau, bet turime palaukti, kol organizmas prisitaikys prie to naujo stabilaus laiko. Tas pereinamas periodas jau sutrikdo žmogaus miego ritmą“.

Kardiologai taip pat pažymi, kad tai yra tam tikras papildomas stresas, o širdies ligos labai susijusios su padidėjusius stresu.

„Kaip minėjau, kardiologai taip pat pažymi, kad tai yra tam tikras papildomas stresas, o širdies ligos labai susijusios su padidėjusius stresu. Dabar, kai mes persuksime laiką ir truputėlį vėliau kelsimės, tai yra truputėlį paprasčiau, bet kada yra tas perkeliamas laikas, kai reikia anksčiau keltis, daliai žmonių būna sudėtinga. Aišku, vaikai prie visko lengvai prisitaiko, ko nepasakysi apie vyresnius ir sergančius žmones“, – teigė psichiatras.

Vis dėlto, pasak M. Marcinkevičiaus, nors žmonės galės ilgiau pamiegoti, tai reikš, kad ir sutems anksčiau, o tamsusis laikotarpis dažnai žmonėms būna depresyvus: „Tos šalys, kurios yra labiau į pietus ir neturi tos trumpos dienos pusę metų, tai joms ta problema ir atrodo mažesnė. O mes, kaip Šiaurės šalis, kuri žiemą, vėlyvą rudenį turi ir taip mažą šviesos periodą, tai mums šitie dalykai labai atsiliepia. Jeigu žmogus neatsikels anksčiau, miegos tiek, kiek įpratęs pagal darbus, tai tas dienos sutrumpėjimas veikia neigiamai“.

Kaip sakė psichiatras, laikas, per kurį žmogaus organizmas prisitaiko prie pasukto laiko, gali įvairuoti: „Labai priklauso nuo žmogaus amžiaus ir ar jis turi kažkokių problemų su miegu, kitom ligom, ar neturi. Be abejo, jauni, sveiki žmonės per maždaug savaitę jau įpranta prie naujo ritmo, o vyresniems žmonėms kartais prireikia ir mėnesio, ir ilgiau“.

M. Marcinkevičius pripažino, kad norėtų, kad laiko sukiojimas būtų panaikintas: „Tikrai nemanau, kad tai yra esminis klausimas, kuris labai pagerintų žmonių dvasinę ar fizinę sveikatą, tačiau iš kitos pusės, kiek teko girdėti ekonomistų pasisakymus, kažkokios didesnės ekonominės prasmės jis irgi neturi. Aš, kaip medikas, pasisakyčiau už tai, kad nebūtų to dirbtinio laiko sukiojimo ir mes maksimaliai gyventume tolygiai ir nedarytume savo organizmui papildomų stresų“.

„Susirgimų depresija skaičius didėjo ir iki pandemijos. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) jau yra aiškiai nurodžiusi, kad liga apsunkintų gyvenimo metų skaičiumi depresija ir kiti nuotaikos sutrikimai jau yra antroje vietoje po širdies ir kraujagyslių ligų visame pasaulyje. Vadinasi, depresijos augimas buvo jau iki pandemijos, tačiau pandemija neabejotinai dar labai smarkiai išaugino tos depresijos skaičių. Dabar tikrai yra ir mūsų, lietuvių, tyrimai, Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centras daro tyrimus ir apklausas. Yra ir daug pasaulinių tyrimų, kurie rodo, kad per pandemiją depresiškumas padidėjo maždaug du tris kartus. Buvo augimas ir iki tol, bet dabar jis yra dar labai smarkiai paspartėjęs. Vadinamos gyvenimo būdo ligos, kaip depresija, nerimo sutrikimai, miego sutrikimai, aišku, yra labai smarkiai išaugę pandemijos metu“, – aiškino Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius.

Esą gydytojai pažymi tai, kad juos labai neramina, jog daugėja uždelstos ligos atvejų: „Šitoje vietoje susiduria du faktoriai. Vienas faktorius – apskritai visų ligų labai daug uždelstų. Žmonės per pandemiją pas visus gydytojus ir patys nelabai norėjo kreiptis, ir pats prieinamumas buvo ženkliai mažesnis. Psichikos ligos čia ne išimtis. Dar viena mūsų visuomenės problema, ypač Lietuvos, – vadinama stigma, kad žmonės bijo psichikos ligų, bijo psichikos ligonių ir patys labai bijo kreiptis pas psichikos sveikatos specialistais net labai ryškiais atvejais“, – sakė M. Marcinkevičius.

„Galiu pasakyti keletą statistinių dalykų, kas tą labai atspindi. Vienas dalykas – apskritai depresijos skaičius Lietuvoje yra šiek tiek mažesnis negu aplinkinėse šalyse, nors mes žinome, kad bendrai mūsų psichikos sveikata prastesnė. Yra toks specifinis rodiklis, kad mes raminančių vaistų suvartojame tris keturis kartus daugiau negu Šiaurės šalys, kaimynai latviai, estai, o antidepresantų mes suvartojame du tris kartus mažiau. Be abejo, pas mus depresijos kaip ligos nėra mažiau, bet ji nėra gydoma. Reiškia, ji ir šiaip negydoma, o dabar, suprastėjus prieinamumui, tampa ypač užleista. Tai yra didelė problema, nes depresija dažnai yra liga, susijusi su savižudybėmis, – viena pagrindinių savižudybių priežasčių. Dar viena skaudi mūsų rykštė, apie ką irgi nelabai dažnai šnekama, yra ta, kad depresija labai dažnai gydoma alkoholiu. Alkoholis veikia per tas pačias neuromediatorių sistemas smegenyse, nuo ko vystosi ir depresijos simptomai“, – teigė jis.

Depresija yra tokia liga, kad žmogus dažnai save nuvertina, nieko nenori, nieko nesitiki, jam kartais sunku ir iš lovos atsikelti, jau nekalbant apie nuėjimą pas šeimos gydytoją.

„Jeigu žmogus serga depresija kaip liga, tai jis kažkiek gali sau padėti tokiais dalykais kaip sveikas gyvenimo būdas, reikia bendrauti, ypač pandemijos metu. Aš kalbu ne apie valgymą, bėgiojimą, bet dvasinei sveikatai labai svarbu tokie dalykai kaip bendravimas, kaip nuolatinės dienotvarkės palaikymas, nuolatinės malonios veiklos ir t. t. Bet jeigu yra klinikiniai simptomai, rimti simptomai, kada jau žmogus negali gyventi savo kasdieninio gyvenimo (yra žmonių, kuriems sunku net atsikelti iš lovos, nusiprausti, pavalgyti pusryčius), tai tokiais atvejais jau reikalinga specialistų pagalba. Kai aš sakau „specialistų pagalba“, tai nebūtinai tik vaistai. Dabar akcentuojama, kad lengvos depresijos formos yra gydomos psichoterapiškai, o sunkesnės – kombinuojamas psichoterapinis gydymas su medikamentiniu“, – kalbėjo Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius.

„Pagrindiniai depresijos simptomai yra pablogėjusi nuotaika, sumažėjęs darbingumas. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad yra sumažėjęs pasitenkinimas gyvenimu, tais dalykais, kurie anksčiau džiugino. Tas turėtų tęstis ne vieną dieną, o ne mažiau kaip dvi savaites. Jeigu jau mėnesį, tai tikrai reikėtų atkreipti dėmesį. Kreiptis tikrai yra galimybių, nes yra psichikos sveikatos centrai, kuriuose dirba ir psichologai, ir psichoterapeutai, ir gydytojai-psichiatrai. Jie yra prie kiekvienos poliklinikos. Jeigu žmogus prisirašęs prie kažkokio mažesnio šeimos gydytojų centro, tai vis tiek jis turi sutartis su psichikos sveikatos centru. Lietuvoje ta pagalba yra labai neblogai prieinama. O jeigu dar žmogus truputėlį bijo, tai galima kreiptis ir į savo šeimos gydytoją, nes šeimos gydytojai yra mokomi atpažinti depresiją. Tačiau žmogus turi labai aiškiai, nebijodamas ir neslėpdamas pasakyti visus simptomus. Tada arba pats šeimos gydytojas imsis, arba nukreips pas specialistą. Svarbiausia yra nekentėti“, – tikino M. Marcinkevičius.

„Dar vienas labai svarbus prašymas visiems žmonėms – depresija yra tokia liga, kad žmogus dažnai save nuvertina, nieko nenori, nieko nesitiki, jam kartais sunku ir iš lovos atsikelti, jau nekalbant apie nuėjimą pas šeimos gydytoją, tai jeigu jūs matote, kad jūsų artimasis staiga pasikeitė, staiga nesidžiaugia gyvenimu, yra sulėtėjęs, nedaro tų dalykų, kuriuos anksčiau darė su džiaugsmu, arba daro tą per prievartą, padėkite jam, pakalbėkite ir pasistenkite, kad jis pasiektų bent jau šeimos gydytoją ar kitą psichikos sveikatos specialistą. Vienas iš depresijos simptomų – kad žmogus nenori, nesijaučia vertas pasirūpinti savimi“, – šnekėjo specialistas.

Sostinės savivaldybės taryba trečiadienį pritarė Vilniaus klinikinės ligoninės ir Vilniaus psichikos sveikatos centro sujungimui.

Abi gydymo įstaigos bus jungiamos į vieną juridinį asmenį – viešąją įstaigą Vilniaus Antakalnio klinikinę ligoninę.

Sprendimu abiejų gydymo įstaigų direktoriai įpareigoti parengti viešųjų įstaigų reorganizavimo sąlygas, vieną kartą apie jas viešai paskelbti, taip pat apie jas pranešti raštu visiems reorganizuojamų viešųjų įstaigų kreditoriams ir juridinių asmenų registrui.

Nors balsavime nedalyvavo socialdemokratų frakcija, balsų pakako sprendimui priimti.

Kaip tvirtino Vilniaus meras Artūras Zuokas, pritarus ligoninių sujungimui, reorganizacija bus baigta tik parengus  ir tarybai dar kartą patvirtinus gydymo įstaigų reorganizavimo planą.

„Niekas jokių ligoninių neuždarinėja. Atvirkščiai – yra siūlymas su šiuo sprendimu pradėti persitvarkymo kelią apjungiant ligoninę Antakalnyje ir Psichikos sveikatos centro ligoninę Vasaros g. 5“, - posėdyje tikino Vilniaus meras Artūras Zuokas.

A.Zuokas taip pat tvirtino, jog pati Vyriausybė kadencijos pradžioje pasisakė už ligoninių apjungimą jas stambinant, kad nebūtų konkurencijos tarp ligoninių vadų, kurie esą „konkuruoja dažniausiai dėl ligonių kasų išmokų, o ne ne dėl ligonių sveikatos“.

Posėdyje taip pat pritarta protokoliniam sprendimui sujungus ligonines palikti Psichikos sveikatos centrą atskiru filialu, kad būtų užtikrintas jos veiklos tęstinumas.

Posėdyje išsakyta ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje Audriaus Skaisčio pozicija, jog sprendimas prieštarauja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymui.

Vyriausybės atstovo rašte nurodoma, kad pagal Sveikatos priežiūros įstatymą, sveikatos priežiūros įstaigų minimalius išdėstymo reikalavimus nustato Sveikatos apsaugos ministerija su Valstybine ligoniu kasa.

„Patvirtintuose reikalavimuose tiek Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, tiek Vilniaus sveikatos centras, yra numatyti kaip atskiri juridiniai asmenys, tad kol nepateikti kažkokie teisės aktai, yra prieštaravimas“, - sakė Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybos vyresnioji patarėja Vilda Vaičiūnienė.

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas Martynas Marcinkevičius posėdyje tvirtino, kad sprendimas „gali pažeisti pacientų, ypač sergančių sunkiomis psichikos ligomis, interesus“.

Jis tikino, kad darbuotojai nėra nusiteikę prieš reformas, tačiau sprendime matomas „tik mechaninis ligoninių sujungimas“, kuriam ragino tarybos narius nepritarti.

„Pagrįstai bijome, kad į mūsų įstaiga bus žiūrima tik kaip į gardų nekilnojamojo turto kąsnelį: jau esame girdėję viešų pasisakymų, kad dalis mūsų ligoninės skyrius bus naikinama, pastatai parduodami, o tomis lėšomis finansuojami chirurginių ar kitų skyrių rekonstrukcija ir įrangos įsigijimas“, - nuogąstavimus išsakė M.Marcinkevičius.

Reorganizacijai sudaryta savivaldybės darbo grupė taip pat siūlė nejungti gydymo įstaigų, o savivaldybės Administracijos direktorių įpareigoti pateikti konkrečius projektus, pateikti skaičiavimus ir finansavimo šaltinius.

Kaip tvirtino gydymo įstaigų sujungimui priešinęsi opozicijos tarybos nariai, abi ligoninės dirbo pelningai o nuostoliai Vilniaus klinikinėje ligoninėje esą nuostoliai atsirado tik dėl to, jog pastaraisiais metais net keturis kartus vykdyta jos organizacija, keitėsi vadovai.

Tiek opozicijos atstovai, tiek dalis valdančiųjų įvardijo grėsmes dėl galimo pastatų pardavimo, taip pat kaltino projekto rengėjus, kad nėra numatoma, kaip bus užtikrinamos gydymo sąlygos tiek vienos, tiek kitos gydymo įstaigos pacientams.

Birželio pradžioje Vilniaus miesto klinikinės ligoninės darbuotojų profesinės sąjungos atstovai kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministerija prašydami inicijuoti įstatymų pataisas, kurios leistų gydymo įstaigą iš Vilniaus savivaldybės perduoti Sveikatos apsaugos ministerijai.

Ministras Vytenis Povilas Andriukaitis tuo metu teigė palaikantis ligoninės profesinės sąjungos siekį, kad gydymo įstaiga iš Vilniaus miesto savivaldybės pereitų į Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pavaldumą.