„Prieš 32 metus buvo tik valstybės pavadinimas, atsimenu tą jausmą, ir daugelis jūsų atsimenate, kad viskas buvo drąsių žmonių rankose“, – pirmadienį minint 32-ąsias žudynių metines sakė jis.

Anot T. Šerno, būtent šie drąsūs žmonės sukūrė dabartinę laisvą, demokratinę Lietuvą.

„Noriu priminti, kad 1940 metais pasienyje buvo nužudytas pamainos vadas Aleksandras Barauskas. (...) Iš Baltarusijos pusės atėjo grupė žmonių, kurie vadinosi pasieniečiais, apšaudė ir kirto kardu A. Barauskui į galvą, jis mirė vežamas į ligoninę. Tą patį rytą Lietuvos delegacija su balta vėliava nuėjo į pasienį tartis, kas dėl to atsakingas – turėjo naivumo tikėtis, kad galima susitarti su žmogėdromis“, – sakė T. Šernas.

Jo teigimu, ši sovietų okupacija baigėsi 1991 metais Medininkuose.

Pasak T. Šerno, po trijų dešimtmečių ta pati imperija užpuolė Ukrainą, griebėsi neteisėtos migracijos pasienyje su Lietuva, Latvija, Lenkija.

„Mes matome, kad imperija nesibaigia, ji nesikeičia, ji – tokia pati, ji ateitų ir kardu kirstų mums į galvą kaip ir A. Barauskui. Turėkime drąsos tai pripažinti“, – pirmadienį kalbėjo žudynių liudininkas.

„Matome, kad ne tik tos galybės vadovai, bet ir eiliniai piliečiai, nemažai jų žiūri į Lietuvą, į mus visus kaip į grobį“, – pabrėžė jis.

T. Šernas ragino ir dabar nepamiršti, kad viskas priklauso nuo žmonių drąsos bei gerumo.

„Turėkime drąsos kaip ir 1991 metais. Turėkime drąsos, nes Lietuvos institucijos, kaip jos besivadintų, be žmonių drąsos ir gerumo nieko nevertos. Būkime verti laisvės, demokratijos. Neužmirškite – niekas nesibaigė“, – tvirtino jis.

1991-ųjų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija sovietų omonininkai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus: Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių. Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją.

Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno T. Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas.

Dar tris omonininkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.

„Prieš 32 metus jauna Lietuvos valstybė patyrė dar vieną pralaiminčios, žlungančios, ir todėl siautėjančios blogio imperijos teroristinį išpuolį (...). Medininkų teroro aktas buvo Sovietų Sąjungos agonijos konvulsija. Žudynių planuotojai ir vykdytojai lietuvių neįbaugino ir neprivertė paklusti okupantų valiai, o priešingai – įkvėpė dar daugiau drąsos, dar labiau sutelkė stiprinti savo valstybės institucijas“, – savo kalboje Medininkuose pirmadienį sakė G. Nausėda, dalyvaudamas žudynių minėjime.

Jis priminė, jog Medininkų pasienio kontrolės poste sovietų specialiosios paskirties milicijos OMON smogikai žiauriai nužudė septynis sieną saugančius pareigūnus, dar vienas, Tomas Šernas, savo vestuvių išvakarėse buvo sunkiai sužeistas, bet išgyveno.

„Dėkui Dievui, okupanto kulka tik atidėjo Tomo ir Rasos vestuves. Jau 32 metus mūsų kartai Tomas Šernas ir jo šeima gyvai liudija, kad gyvenimas įveikia mirtį, kad meilė triumfuoja prieš neapykantą“, – sakė G. Nausėda.

Anot šalies vadovo, prievartą išpažinusių ir praktikavusių totalitarinių sistemų žiaurumas buvo tai, ką didelę XX amžiaus dalį patyrė Lietuva ir kitos regiono šalys.

„Žvėriškų sistemų blogis prasiverždavo suplanuotomis, suorganizuotomis represijomis ir žudynėmis, kai vardan savo valdžios išsaugojimo režimų vadai priimdavo sprendimus sunaikinti kokią nors konkrečią žmonių grupę“, – kalbėjo G. Nausėda.

Anot jo, 1991 metais Lietuvoje „žudikiškų struktūrų taikiniais tapo laisvę ir pilietines vertybes pasirinkę žmonės“, t.y. be ginklo Sausio 13-ąją pasirinkusieji saugoti Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos, taip pat stojusieji į tarnybą ginti valstybės sienų, saugoti viešosios tvarkos.

Medininkų pareigūnų auka tapo Lietuvos pergalės prieš blogį ženklu.

G. Nausėda pabrėžė, jog „didvyriška drąsa pasipriešinant blogio ideologams“ ir kovojant su totalitarinių sistemų žiaurumu tapo kultūrinės bei istorinės Lietuvos tapatybės dalimi – jau po kelių savaičių nuo Medininkų žudynių prasidėjo tarptautinio Lietuvos pripažinimo banga, o valstybingumą atkūrusi Lietuva XX amžiaus pabaigoje tapo laisvojo pasaulio dalimi.

„Sumokėjusi tokią didelę kainą atkurta Lietuvos valstybė vėl žengė į pasaulio istoriją. Medininkų pareigūnų auka tapo Lietuvos pergalės prieš blogį ženklu“, – kalbėjo prezidentas.

Minėdamas Rusijos karą Ukrainoje, jis pabrėžė, jog „blogio ideologija ir žudikiški režimai tebėra ir XXI amžiaus istorijos dalis“.

„Deja, karo nusikaltėlių režimas Kremliuje vėl planuoja ir vykdo masines žudynes Europoje, gviešiasi sunaikinti mūsų kaimynę, laisvę mylinčią Ukrainą. Esu tikras, kad tai yra prasidėjusios dar vienos blogio sistemos agonijos konvulsija“, – sakė G. Nausėda.

Laisvę mylintys, dėl tėvynės vertybių ir idealų aukotis pasiryžę lietuviai padeda ir padės ukrainiečiams pasipriešinti blogiui ir prievartai iki pat pergalės, pergalės, kuri, kaip moko mus istorija, gal ir vėl nebus galutinė. Bet ir dabarties, ir ateities kovose, kaip Sausio 13-ąją, kaip ir Medininkuose, lietuviai buvo, yra ir bus šviesos ir gėrio sargai“, – kalbėjo prezidentas.

Pagerbdamas žuvusių už šalies laisvę atminimą, jis pridūrė, kad Lietuva ir toliau tvirtai „šventai saugos“ savo valstybės sieną, kuri „vis dar yra siena tarp laisvės ir nelaisvės erdvių, tarp pagarbos žmogui ir barbariškos tironijos siautėjimo, tarp civilizuotos teisinės valstybės gėrio ir sisteminio, valstybinėmis struktūromis besinaudojančio blogio“.

1991 metų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija sovietų omonininkai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus – tai Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas.

Dar tris omonininkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.

Ji taip pat pabrėžia, kad norint užkirsti kelią kruvinoms tragedijoms Lietuvoje, agresorius turi būti nugalėtas Ukrainoje.

„Šiandien Medininkų gynėjų auka sunoksta naujomis prasmėmis. Tai buvo to paties karo, kuris šiandien įsiplieskęs Ukrainoje, epizodas.  Deja, labai dažnai valstybės laisvė ir stiprybė auga didvyrių krauju palaistytoje dirvoje. Agresorius turi būti sustabdytas ir nugalėtas Ukrainoje, jei norime užkirsti kelią kruvinoms tragedijoms Lietuvoje“, – Vyriausybės pranešime spaudai cituojama I. Šimonytė.

Šiandien Medininkų gynėjų auka sunoksta naujomis prasmėmis.

Lietuvai minint Medininkų žudynių metines, premjerė taip pat pasidžiaugė Lietuvos valstybės sienų apsaugos pokyčiais, pažymėjo, jog valstybė per šiuos metus sustiprėjo, o to nebūtų įvykę, jei „daugybė žmonių, rizikuodami savo gyvybėmis, nebūtų atlikę savo misijos kovoje dėl laisvės“.

Liepos 31-ąją sukanka 32-eji metai, kai 1991 metų ankstų vidurvasario rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, Medininkų poste, Rygos sovietinės ypatingosios paskirties milicijos rinktinės (OMON) smogikai užpuolė pasienio darbuotojus.

Per omonininkų išpuolį buvo nušauti septyni muitinės, policijos ir pasienio pareigūnai bei vienas sunkiai sužeistas. Nužudyti Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius.

Išgelbėti pavyko vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę.

Ryte bus aukojamos mišios Vilniaus katedros Kazimiero koplyčioje.

Vėliau tradiciškai rengiamas žuvusiųjų pagerbimas prie Medininkų memorialo ir Antakalnio kapinėse. Minėjime dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, premjerę pavaduojanti finansų ministrė Gintarė Skaistė.

Liepos 31-ąją sukanka 32-eji metai, kai 1991 metų ankstų vidurvasario rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, Medininkų poste, Rygos sovietinės ypatingosios paskirties milicijos rinktinės (OMON) smogikai užpuolė pasienio darbuotojus.

Per omonininkų išpuolį buvo nušauti septyni muitinės, policijos ir pasienio pareigūnai bei vienas sunkiai sužeistas. Nužudyti Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius.

Išgelbėti pavyko vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę.

Prezidento Gitano Nausėdos teigimu, Medininkų tragedija „vainikavo ištisus mėnesius mūsų šalies pasienyje vykdytą teroro kampaniją“.

„Tačiau žinia apie šį žiaurų nusikaltimą, nors pripildė mus skausmo, gailesčio ir užuojautos žuvusiųjų artimiesiems, mūsų neįbaugino. Priešingai – sutelkė Lietuvą, įkvėpė mus atlaikyti visus iššūkius ir nugalėti“, – šalies vadovo kalbą pristatė jo patarėjas Darius Urbonas.

Pasak premjerės Ingridos Šimonytės, įvykus šiai tragedijai manyta, kad „galbūt tai yra sovietinės imperijos paskutinės konvulsijos, labai baisios, labai tragiškos, skaudžios, bet paskutinės“.

„Visgi, nebuvome teisūs, matome, kad sovietinė imperija konvulsijose tamposi iki šiol, kiekvieną dieną. (...) Kiekvieną dieną Ukrainoje žūsta žmones: civiliai, kariai, pareigūnai – lygiai taip pat atliekantys pareigą tėvynei“, – sakė ministrė pirmininkė.

Pirmasis faktinis Lietuvos vadovas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis taip pat pabrėžė, kad „Medininkai šiandien yra visa Ukraina“.

„Žmonės žudomi be atodairos, nes jie yra ukrainiečiai“, – kalbėjo jis.

Prieš šį minėjimą Vilniaus arkikatedros bazilikoje aukotos Šv. Mišios, vėliau pagerbimo ceremonialas vyks ir Antakalnio kapinėse.

Pagerbiant žuvusiųjų atminimą taip pat vyks tradicinis estafetinis bėgimas Medininkai–Vilnius, 35 kilometrų bėgimo trasa sujungiant pareigūnų nužudymo vietą bei kapines, kuriose jie palaidoti.

Bėgikų atstovai kapinėse, nužudytų pareigūnų palaidojimo vietoje, kaip pagarbos ir atminimo ženklą išpila saują žemės, kurią atsineša iš Medininkų.

Liepos 31-ąją sukaks 31-eri metai, kai 1991 metų ankstų vidurvasario rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, Medininkų poste, Rygos sovietinės ypatingosios paskirties milicijos rinktinės (OMON) smogikai užpuolė pasienio darbuotojus.

Per omonininkų išpuolį buvo nušauti septyni muitinės, policijos ir pasienio pareigūnai bei vienas sunkiai sužeistas. Nužudyti Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius.

Išgelbėti pavyko vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę.

Šiai skaudžiai sukakčiai pažymėti gyventojai kviečiami susitikti liepos 31 d. (sekmadienį), prisiminti ir pagerbti žuvusius už Tėvynę.

Renginių programa

Liepos 31 d. (sekmadienis)

Žuvusiųjų pagerbimas prie Medininkų memorialo ir Antakalnio kapinėse:

8 val. Šv. Mišios Arkikatedroje bazilikoje;

10 val. Minėjimas prie Medininkų memorialo;

12 val. Žuvusiųjų pagerbimo ceremonialas Antakalnio kapinėse.

31-asis tradicinis estafetinis bėgimas „Medininkai–Vilnius“ Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pereinamajai taurei ir prizams laimėti:

12 val. Estafetinio bėgimo „Medininkai–Vilnius“ startas prie Medininkų memorialo. Bėgimo finišas – prie Antakalnio kapinių;

15.45 val. Bėgimo dalyvių apdovanojimai viešojoje įstaigoje Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose (Žirmūnų g. 1E, Vilnius).

Tradicinis estafetinis bėgimas Medininkai–Vilnius – 35 kilometrų bėgimo trasa, kuri simboliškai sujungia pareigūnų nužudymo vietą bei kapines, kuriose palaidoti pareigūnai. Bėgikų atstovai kapinėse nužudytų pareigūnų palaidojimo vietoje, kaip pagarbos ir atminimo ženklą, išpila saują žemės, kurią atsineša iš Medininkų.

Medininkų žudynių minėjimo renginiuose dalyvauja žuvusiųjų giminės ir artimieji, Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Vidaus reikalų ministerijos, Finansų ministerijos atstovai, Policijos departamento, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Muitinės departamento vadovybė, pareigūnai, visuomenės atstovai.

„Sunku patikėti, kad nuo žiaurios Medininkų tragedijos prabėgo jau trys dešimtmečiai. Tai buvo kruvina okupantų, prarandančių įtaką, konvulsija. Jie naktį sušaudė neginkluotus žmones, narsiai tarnavusius savo Tėvynei. Omono smogikai bandė pademonstruoti savo jėgą, tačiau iš tiesų tai tebuvo iš bejėgystės kylančio smurto protrūkis. Norėta įgąsdinti, bet tai tik dar labiau sutelkė ir paskatino Lietuvą rūpintis savo sienų ir žmonių saugumu. Deja, ir po trisdešimt metų tenka gyventi agresyviai nusiteikusio režimo kaimynystėje. Vėl tenka rūpintis užkardų stiprinimu ir vėl esame dažniausiai puolami naktį – tik šįsyk kuriant dirbtinį nelegalios migracijos maršrutą“, – sakė premjerė.

Pasak I. Šimonytės, dabar skiriasi agresijos pavidalai, tačiau yra daug panašių dalykų, ir pirmiausia – pasiaukojantys, Tėvynei tarnaujantys žmonės: anuomet beginkliai muitininkai, šiandien pasieniečiai, kariai, gerokai pasikeitusi muitinės tarnyba, visi tie, kurie rūpinasi nelegaliais migrantais ir kartu saugo, kad nekiltų jokių provokacijų ar konfliktų.

Šiandieninė agresija padeda geriau suprasti, kokia svarbi buvo Medininkų ir kitų pasienio postų misija.

„Šiandieninė agresija padeda geriau suprasti, kokia svarbi buvo Medininkų ir kitų pasienio postų misija. Sienų kontrolė – būtinas Nepriklausomybę atkūrusios valstybės uždavinys. Svarbu, jog buvo įsisąmoninta, kad valstybės gynimas ir stiprinimas nėra vien politinės valdžios reikalas – tai visų pareiga“, – kalbėjo Vyriausybės vadovė.

Premjerė pabrėžė, kad per trisdešimt metų Lietuvos valstybė gerokai pasikeitė. Anuomet Lietuva siekė, kad ją pripažintų kitos valstybės, mokėsi saugoti savo sienas, kurti politines institucijas, tarėsi dėl viešojo gyvenimo taisyklių. Šiandien jau turime gana solidų savarankiško gyvenimo stažą, priklausome galingiausių pasaulio valstybių „klubams“ – Europos Sąjungai ir NATO.

„Tiek tada, tiek dabar mūsų didžiausia stiprybė – tai žmonės, kurie tarnauja Tėvynei, aukojasi už ją. Labai svarbu niekada nepamiršti savo didvyrių, tikrųjų valstybingumo atramų. Kaip ir mokytis iš skaudžių istorijos pamokų, neprarasti budrumo ir dėti visas pastangas, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų. Šiandien būdami Medininkuose, amžinai gyvos tragedijos vietoje, dėkojame gerbiamam Tomui Šernui ir su didele pagarba prisimename septynis jo bendražygius, nužudytus savo poste. Jų atminimas visada išliks gyvas“, – pabrėžė ministrė pirmininkė.

Liepos 31-ąją sukanka 30 metų nuo tragiškų įvykių, kai 1991 m. ankstų vidurvasario rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje per omonininkų išpuolį buvo nušauti septyni muitinės, policijos ir pasienio pareigūnai.

Medininkų pasienio poste sovietų omonininkai iš pasalų užpuolė ir nužudė septynis Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pareigūnus: Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių, Ričardą Rabavičių (dėl šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2 d.). Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Šeštadienį kalbėdamas Medininkų žudynių 30-mečio minėjime šalies vadovas žadėjo, kad būtini sprendimai šiai atakai stabdyti ir atlaikyti bus rasti ir įgyvendinti labai greitai. Jis linkėjo ir sau, ir kitų valdžios institucijų atstovams nesusipriešinti ieškant minėtų sprendimų.

„Visiškai netoli nuo čia mes turime plonytę liniją, kuri skiria ne šiaip teritorijas, kuri skiria laisvę nuo nelaisvės, melą nuo tiesos, žiūrėjimą į žmogų kaip į visa ko tikslą, nuo žiūrėjimo į žmogų viso labo tik kaip į priemonę geopolitiniams tikslams įgyvendinti. Tai nepaprastai svarbi linija. Šią liniją mes turime ginti visomis savo išgalėmis“, – pabrėžė G. Nausėda.

Ne šie žmonės yra iššūkis. Režimas, pasirinkęs naudoti šiuos žmones kaip įrankius, yra iššūkis.

Anot jo, šiandien valstybei nėra lengva, nes šalia Lietuvos esantis režimas pasirinko kitų šalių žmones „kaip savotišką svertą, priemonę, gyvąjį taraną atakuoti nepriklausomą ir laisvą Lietuvą“.

„Ne šie žmonės yra iššūkis. Režimas, pasirinkęs naudoti šiuos žmones kaip įrankius, yra iššūkis“, – kalbėjo prezidentas.

„Taip, šie žmonės pasirinko kelią nelegaliai kirsti Lietuvos sieną ir tai yra nusižengimas. Taip, beveik visi šie žmonės turės grįžti į savo šalis, nepasiekę to tikslo, kurį sau kėlė. Bet šiandien nepaprastai svarbu, kad mes atlaikytume tą spaudimą, kurį sukūrė priešiška valstybė, esanti šalia mūsų“, – pridūrė jis.

Anot jo, šiomis aplinkybėmis itin svarbus visų atsakingų pareigūnų pasiaukojamas darbas, prilygstantis prieš tris dešimtmečius Medininkuose nužudytų muitinės pareigūnų aukai.

Jis teigė, jog stengiamasi kaip galima greičiau rasti sprendimus, būtinus apsiginti nuo Minsko režimo vykdomos hibridinės atakos, praleidžiant per valstybių sieną neteisėtų migrantų srautus.

„Girdint Vyriausybės atstovams aš galiu pasakyti, kad tie sprendimai yra ieškomi, randami ir jie tikrai bus įgyvendinti labai greitai. Taip, mums reikės pasivyti laiką ir įgyvendinti tam tikrus sprendimus per keletą mėnesių, nors mes neįgyvendinome jų per dešimtmečius, bet mes tai padarysime. Ir aš tikiu, kad sprendimai bus randami galbūt ir diskutuojant, ginčijantis, bet jokiu būdu nesusipriešinus. Ir to aš linkiu sau, kitoms Lietuvos institucijoms, – kalbėjo G. Nausėda.

„Prieš 30 metų šitoje vietoje įvyko baisus nusikaltimas, kuomet svetimos valstybės atstovai ginkluota jėga pamėgino išgąsdinti jauną, naujam gyvenimui besikuriančią Lietuvą“, – ceremonijoje sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

„Septyni pareigūnai atidavė auką, už kurią didesnės aukos turbūt nėra. Gindami savo besikuriančią šalį jie atidavė savo gyvybę. Mes nulenkiame šiandien galvas ne tik jų atminimui, bet ir prieš tų metų liudininką Tomą Šerną, kuris savo gyvenimu pasirinko nešti šviesos, atjautos, gėrio naujieną“, – pridūrė jis.

Premjerė Ingrida Šimonytė pabrėžė žuvusiųjų aukos svarbą.

„Nesvarbu, tai buvo Gargždai ar Rainiai, ar tai buvo Sausio 13-oji ar Medininkai. Šiandien, kai nuo visų tų įvykių praėję ne taip ir mažai laiko, Lietuva yra laisva ir nepriklausoma valstybė, priklauso visiems įmanomiems prestižiniams tarptautiniams klubams – NATO, Europos Sąjungai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai, vis dėlto, yra labai prasminga atsigręžti ir prisiminti, kas yra visų šitų įvykių esmių esmė“, – minėjime sakė I. Šimonytė.

„Esmių esmė – žmonės, kurie nebijojo, iš esmės, plikomis rankomis stoti prieš buką žudymo mašiną“, – pridūrė ji.

1991 metų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija sovietų omonininkai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus: Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių. Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją.

Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas.

Dar tris omonininkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.

Prieš kariuomenę – bejėgiai

Medininkų pasienio poste 1991 m. liepos 31-ąją Rygos OMON smogikai nužudė šešis pasienio darbuotojus, vienas mirė ligoninėje, o vienintelis išgyvenęs žudynių liudininkas Tomas Šernas buvo sunkiai sužeistas.

Tų pačių metų pavasarį, gegužės 19 d., Šalčininkų pasienio kontrolės poste buvo nukautas pasienietis Gintaras Žagunis.

Nustatyta, kad nuo 1991 m. pavasario iki rugpjūčio 31 d. Vilniaus ir Rygos omonininkai net 18 kartų puolė Lietuvos pasienio postus.

Incidentų metu buvo deginami pastatai, naikinami dokumentai, plėšoma Lietuvos valstybės vėliava, tyčiojamasi iš pareigūnų. Per šiuos išpuolius nukentėjo 35 Krašto apsaugos departamentui priklausę pasieniečiai ir 27 muitininkai.

Ar tuo metu jie galėjo pasipriešinti galingai sovietų armijai? Panašu, kad ne – pirmieji pareigūnai, stoję saugoti Lietuvos sienos, neturėjo net pistoleto.

"Tik vėliau, po kurio laiko, gavome vieną pistoletą "Makarov", skirtą visai pamainai. O pamainoje buvo nuo trijų iki penkių vyrų. Beginkliai stovėjome. Tarnybą ėjome savais rūbais, kas ką turėjo, tas tą ir vilkėjo. Kai mus įtraukė į Krašto apsaugos sistemą, gavome pirmąsias juodos spalvos uniformas. Oi, tada jau kitas reikalas buvo", – prisiminimais dalijosi Gintaras Vyšniauskas, kartu su kitais keliais kolegomis tarnybą pradėjęs Nidos pasienio poste.

Konfliktai: pirmieji pasieniečiai Nidoje atliko ir muitininkų pareigas, tad ne visiems kertantiems sieną patikdavo privalomos patikros. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Vyras tikino, kad valstybės sienos kontrolė prasidėjo 1990 m.

"Mano darbo knygutėje pirmas įrašas – 1990 m. lapkritis. Nuotaikos buvo sudėtingos. Juk per sieną važinėjo rusų kariškiai. Mums buvo duotas nurodymas jų nestabdyti, nesikišti. Juk dar kelerius metus sovietinė armija buvo išvedinėjama. Mes tik atidarydavome užtvarą ir jie laisvai važiuodavo. Juk beginkliai buvome", – prisiminė G.Vyšniauskas.

Tuo metu jam buvo 20 metų. Jaunas vyras net nesvarstė, kokį kelią rinktis, negalvojo ir apie grėsmes gyvybei.

"Buvo sutarta su vietiniais gyventojais, kad jie mums praneš, jei pamatys judančią karinę techniką iš Kaliningrado srities. O vienas iš pamainos nuolat stebėdavo situaciją miške. Nuo posto iki miško buvo nutiestas kabelis. Miške buvo sukama rankena senovinis telefonas vietiniam ryšiui palaikyti. Taip ir budėjome", – pasakojo G.Vyšniauskas.

Pranešė apie tankus

Vienas įvykis ilgam įsirėžė į atmintį pirmiesiems Nidos posto pasieniečiams.

"Į postą paskambino nidiškiai, Nidos policija. Jie mums pranešė, kad juda kariškių tankai iš Kaliningrado pusės. Pagal planą mes turėjome atsitraukti į mišką. Privalėjome susirinkti visus dokumentus ir juos paslėpti miške. Laukėme valandą ar dvi, nieko nesigirdėjo. Tik po kurio laiko atvažiavo "Žiguli" markės automobilis, tarnybinė mašina, išlipo tuomečiai milicininkai. Sakė: "Išlįskite, vyrai, lauk. Mes pajuokavome", – prisiminė G.Vyšniauskas.

Gintaras Vyšniauskas / Redakcijos archyvo nuotr.

G.Vyšniauskas Nidos poste budėjo kartu su kitais kolegomis – Romu Tučkumi, Artūru Vilčinsku, Povilu Burbaičiu.

Plikomis rankomis sienos neuždengsi.

"Kai prasidėjo sausio 13-osios įvykiai, mus permetė į Klaipėdą saugoti miesto tarybos pastatą. Ten kelias paras praleidome. O tie, kurie liko Nidos poste, taip pat liko budėti kelias paras, nes jų nebuvo kam pakeisti. Daugybė vyrų juk išvyko prie parlamento", – prisiminė G.Vyšniauskas.

Jis tikino, kad uostamiesčio deputatų tarybos gynėjai buvo užsibarikadavę viduje, o pastato išorėje budėjo civiliai žmonės.

Vėliau į pastatą buvo atsiųsti Lietuvai lojalūs milicininkai su automatiniais šautuvais. Kadangi informacijos apie tai iš anksto gynėjai neturėjo, kilo šiokia tokia panika. Žmonės ėmė šaukti, kad ateina ginkluoti užpuolikai – pasieniečiai užėmė pozicijas.

Netrukus buvo išsiaiškinta, kad čia ne užpuolikai, o pastiprinimas.

Patys pasieniečiai ginklų neturėjo – buvo apsirūpinę tik metaliniais strypais, armatūra, akmenimis, turėjo ir "Molotovo kokteilių".

Perspėjo: mes grįšime

Pirmųjų Klaipėdos krašto pasieniečių atsiminimus, dėvėtų uniformų detales, tris dešimtmečius menančias istorijas renka ir saugo Pasieniečių klubas.

Pasieniečių klubas vienija tebedirbančius ar į pensiją išėjusius pasieniečius ir rūpinasi šios tarnybos istorijos detalių išsaugojimu.

Kartu su G.Vyšniausku Nidos pasienio poste tarnavęs R.Tučkus tarp pareigūnų žinomas ne tik dėl subtilaus humoro jausmo, bet ir dėl įspūdingos kariškų kepurių, įvairių pasaulio šalių uniformų emblemų, antpečių kolekcijos.

Taktika: pasieniečiai buvo instruktuoti, kad menkiausio pavojaus akivaizdoje trauktųsi į mišką, kartu su savimi pasiimdami visą poste buvusią dokumentaciją. (Asmeninio archyvo nuotr.)

R.Tučkus dar 1989 m. įsijungė į Sąjūdžio veiklą, o pradėjus kurtis Lietuvos kariuomenei, vyras atėjo į ją savanoriu. Dėl to ir buvo paskirtas į pirmąjį Lietuvoje pasienio kontrolės punktą Nidoje pamainos viršininko pareigoms.

"Nidos poste teko atlikti ir muitininkų pareigas, ir vykdyti pasienio apsaugą. Dar buvo užkrauta ir rinkliava už įvažiavimą į Neringos savivaldybę. 1991 m. sausio įvykiai, pučas Maskvoje, buvo visokių gąsdinimų ir grasinimų. Važiuodavo aukšto rango sovietiniai karininkai į Rygą, kur buvo įsikūrę visi sovietų armijos Baltijos regiono centriniai organai. Kai kurie jų buvo ir agresyviai nusiteikę, bet daugiausia grasindavo tik žodžiais. Jie šaukdavo: "Palaukite, mes dar sugrįšime." Kiti būdavo ir draugiškesni. Išlipdavo iš automobilių, rankas paspausdavo, sakydavo: "Šaunuoliai lietuviai, kad nusprendėte iš SSRS išeiti", – apie nelengvą metą kalbėjo R.Tučkus.

Vyrai prisiminė, kad nepriklausomybės pradžioje pasieniečiai, neturėdami uniformų, dėvėjo tik raiščius ant rankų. Tuomet net vietiniai prekeiviai, kurie vykdavo į Kaliningrado sritį parduoti savo prekių, piktindavosi, kad juos stabdo kažkokie civiliai.

Vis dėlto labiausiai pasieniečius sukrėtė Medininkų tragedija, kai 1991 m. liepos 31 d. pasienyje su Baltarusija buvo žiauriai išžudyti muitinės ir policijos pareigūnai.

Išeidami iššlavė grindis

Ne visus sovietinės armijos kariškius vyrai prisiminė tik negatyviai. Perėmę Nidos užkardos patalpas, lietuviai rado jas iššluotas, paliktas tvarkingai. Anuomet pasienio tarnyba buvo laikyta prestižine, tad ir bendros kultūros buvo jaučiama daugiau.

"Juk pirmuosius mokymus lietuviai pasieniečiai gavo iš sovietinių pasienio karininkų. Visi mes žali buvome, nieko neišmanėme. Taip, mokė mus, kaip atlikti kontrolę. Rusų pasieniečiai gyveno Klaipėdoje, o į tarnybą važinėjo į Kaliningrado sritį", – tikino G.Vyšniauskas.

Pokyčiai: vėjo perpučiamame vagonėlyje tarnybą 1990 m. pradėję pasieniečiai net neįtarė, kad kada nors jų postas taps itin svarbus išorinės ES sienos postas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Vyras tarnybą pasienyje paliko pernai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai atidavė 30 metų.

Kilus migrantų krizei prie sienos su Baltarusija, pensijoje esantys pasienio pareigūnai kviečiami grįžti į tarnybą bent laikinai, kol šalis susitvarkys su ją ištikusia situacija.

G.Vyšniauskas turi savo nuomonę apie įvykius Baltarusijos pasienyje.

"Tai – išorinė ES siena. Reikėjo gal anksčiau galvoti apie tvoras ar kitas fizines užkardas. O dabar, kai kilo skandalas, kalti pasieniečiai. Kaip visada. Plikomis rankomis sienos neuždengsi", – nuomonę išsakė vyras.

Uoste aidėjo šūviai

Kitas ilgametis VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Sienos kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas Audrius Luneckas Pasieniečių klube taip pat dalijosi sukrečiančiais prisiminimais apie įvykius uoste, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

A.Luneckas – vienas tų, kuris savomis akimis matė sovietinės pasienio tarnybos mokymus uoste.

"Mokymai vyko apie du mėnesius. Vėliau buvo perimta ir Tarptautinė jūrų perkėla", – teigė A.Luneckas.

Atmintis: Giruliuose, buvusiame hitlerinės Vokietijos kariuomenės bunkeryje "Memel-Nord", muziejinę ekspoziciją birželį apžiūrėjo ir VSAT vado pavaduotojas Vidas Mačaitis, kuriam šiuo metu dažnai tenka teikti komentarus žiniasklaidai dėl migrantų krizės Baltarusijos pasienyje. (Pasieniečių klubo nuotr.)

Pasieniečiui į atmintį įstrigo vienas incidentų, kai buvo apšaudyti lietuviai šauktiniai kariai.

"Jie buvo išrikiuoti priešais perkėlos pastatą. Už jų nugaros buvo sankasa. Staiga iš pastato kareiviams virš galvų į sankasą buvo paleista automato serija", – prisiminė A.Luneckas.

Tačiau lietuviai šauktiniai liko stovėti it niekur nieko.

"O sovietų kariškiai, matyt, tikėjosi, kad visi išsilakstys. Tad tuo viskas ir pasibaigė", – prisiminė pasienietis, tikindamas, kad šūvių uoste būta ir daugiau.

Klaipėdos Tarptautinėje jūrų perkėloje buvo išduotos ir pirmosios lietuviškos vizos. Tai įvyko 1992 m. vasarą.

Per Klaipėdą atplaukė ir pirmieji lietuviški pinigai. A.Luneckas prisimena pats saugojęs keturis konteinerius.

Būtingėje – sovietų išpuoliai

Šūvių būta ir pačioje Klaipėdoje. Mažai kas pamena sukrečiančią istoriją, kai iš išeinančios sovietinės kariuomenės dalinio uostamiestyje paspruko kariškis, ginkluotas Kalašnikovo automatu.

Ginkluoto kariškio paieškos po Klaipėdą turėjo atgarsių ir pasienyje.

Šia istorija savo atsiminimuose dalijosi Audrius Karužas, tarnybą pasienyje pradėjęs 1990 m., o ir Pakrančių apsaugos rinktinei atidavęs ne vienerius metus.

A.Karužas buvo paskirtas Būtingės pasienio posto apsaugai. Būtingėje, kaip ir Nidoje, sovietų laikais jokio pasienio punkto nebūdavo, tad pareigūnų atsiradimas šiuose taškuose erzino sovietų kariškius.

A.Karužas prisiminimuose užsimena, kad jo pamainos metu du kartus iš Klaipėdos sovietų armijos dalinių buvo atvažiavusios kareivių pilnos karinės mašinos.

"Jos privažiuodavo prie posto. Vairuotojai pastatydavo mašiną galu į vagonėlį, atidengdavo brezentą, kad matytųsi kareiviai. Iš kabinos išlipdavo leitenantas, o iš kėbulo – seržantas. Jie pasivaikščiodavo, parūkydavo, paklausdavo: "Kogda rebiata poidete domoi?" (liet. "kada, vaikinai, eisite namo?"). Bet daugiau nieko nedarę ir vėl po kurio laiko išvažiuodavo. Aišku, tuo metu mūsų beginkliams pasieniečiams nebuvo labai jauku. Juk nežinojome, kokie nekviestų svečių ketinimai", – prisiminimuose pasakojo A.Karužas.

Pasieniečiai telefonu gaudavo pranešimų ir iš Kretingos komendanto, kad juda sovietų karinė technika. Anuomet visuose pasienio postuose tiek muitininkams, tiek pasieniečiams būdavo įsakoma paimti žurnalus ir pasitraukti toliau nuo posto bei stebėti situaciją.

Būtingėje budėjusiems pasieniečiams taip atsitraukti teko ne vieną kartą.

Po tragedijos neišsilakstė

Vis dėlto labiausiai pasieniečius sukrėtė Medininkų tragedija, kai 1991 m. liepos 31 d. pasienyje su Baltarusija buvo žiauriai išžudyti muitinės ir policijos pareigūnai.

"Nors tai buvo labai sukrečianti žinia, visi Kretingos pasieniečiai liko poste ir nė vienas nepasitraukė iš tarnybos. Tik kiek vėliau prasidėjo pareigūnų kaita, bet tai buvo dėl amžiaus, dėl sveikatos ar kitų asmeninių aplinkybių", – prisiminimuose užsimena A.Karužas.

Su Latvijos ir Palangos užkardos sovietų pasieniečiais mūsų sienos sargai palaikė normalius ryšius.

Šiame ruože veikė dvi sovietų pasieniečių užkardos – Papėje ir Palangoje. Palangoje sovietų pasieniečiai buvo įsikūrę Bangų gatvėje, kur dabar yra VSAT Palangos užkarda.

Atsuko kulkosvaidžio vamzdį

Maskvos pučo metu, 1991 m. rugpjūčio 19–22 d., Kretingos komendantūra, kuriai priklausė Kretingos bei Palangos miestai, organizavo pasieniečių vykimą saugoti Lietuvos parlamento.

A.Karužas tą kartą liko poste.

"Pučo dieną, pusę septynių ryto, pajaučiau kažką negero", – tos dienos įvykius prisiminė A.Karužas.

Vyras, priglaudęs ausį prie kelio asfalto, suprato atvykstant karinę techniką.

"Pasiūliau pamainos vyresniajam su dokumentacija, kaip buvome iš anksto instruktuoti, pasitraukti iš posto. Ir iš tiesų netrukus pamatėme tanketę, vadinamą BTR (sovietinis ratinis šarvuotasis transporteris). Ji sustojo už kokių 100 metrų nuo mūsų posto. Šaudymo vamzdis buvo nukreiptas į pasienio posto namelį. Mes suakmenėjome. Taip stovėjome kokias tris minutes. Nežinojome, ką daryti. Atrodė, kad tuoj bus šūvis. Galvojome – čia jau pabaiga. Tuomet atsidarė liukas. Matome – išlindo vyresnysis leitenantas. Žiūrime, kulkosvaidžio vamzdis nusisuka į kitą, Klaipėdos, pusę. Vyresnysis leitenantas pamojo mums, kad prieitume. Mes su pamainos vyresniuoju Antanu Bubliausku pajudėjome jo link, o jis – prie mūsų. Iš tolo kariškis sako: "Rebiata ne boites, eto ne dlia vas" (liet. "vaikinai, nebijokite, čia ne dėl jūsų"). Kai susitikome, jis paaiškino, kad iš Klaipėdos dalinio su užtaisytu Kalašnikovo automatiniu šautuvu pabėgo kareivis. Jis prie Klaipėdos ligoninės sušaudė šeimą – vyrą ir nėščią moterį. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo klaipėdiečių Mamontovų šeima. Jis pagrobė iš jų "Žiguli" markės raudonos spalvos automobilį ir nuvažiavo. Jam gaudyti ir buvo pasiųstas šis BTR. Buvo manoma, kad bėglys nuvažiavo Latvijos kryptimi, tačiau vėliau jis buvo policijos sulaikytas automagistralėje Klaipėda‒Kaunas, Šilalės rajone. Jo paieškai ir gaudymui buvo mestos didžiulės pajėgos", – sukrečiančia patirtimi dalijosi A.Karužas.

Po pučo žlugimo viskas aprimo, prasidėjo ramesnė tarnyba, sovietinės armijos išpuoliai retėjo.

A.Karužo pamaina gavo pirmą ginklą, tai buvo pistoletas "Makarov". Tiesa, tik vieną visai pamainai.

Iki pučo ginklų pasieniečiai neturėjo, siekiant išvengti galimų provokacijų.

1993–1994 m. dirbusiems pasieniečiams teko stebėti labai intensyvų sovietų karinių pajėgų ir technikos pasitraukimą iš Latvijos į Kaliningrado sritį.

Būtingės pasienio kontrolės posto pasieniečiams buvo duota užduotis skaičiuoti karinės technikos priemones ir perduoti žinias į štabą.

Sovietinė kariuomenė iš Lietuvos buvo atitraukiama traukiniais ir į Baltarusiją ir Rusijos gilumą. Iš Latvijos vyko į Kaliningradą sausuma ir jūros keliu. Iš Estijos – į Leningrado sritį.

Kolonos per Būtingės postą važiavo net tris mėnesius.

Siekia išsaugoti atmintį

Pasieniečių klube, kuris puoselėja pasienio tarnybos istoriją, – daugybė jaunų, 1990–1991 m. įvykių net neregėjusių pareigūnų.

Tačiau klubo nariai ne tik renka istorinę medžiagą, susijusią su pasienio tarnyba įvairiais laikotarpiais, bet ir užsimojo įrengti ekspoziciją lankytojams.

"Auga nauja karta, ji net nesupranta ar nesigilina į tuos įvykius, kuriuos patyrė mūsų kolegos. Istorijos detalės apie tarpukario Lietuvos sienos apsaugą arba pirmuosius pasieniečius po nepriklausomybės atgavimo juk labai svarbios. Kartą žingsniuojant pajūriu su sūnumi toptelėjo mintis, kad Giruliuose esančiame viename vokiečių bunkerių būtų galima įrengti muziejų ar ekspoziciją. Juk Klaipėda neturi muziejaus, kuriame būtų galima rasti istorinių artefaktų apie pasienį", – pasakojo Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio vadas Gediminas Povilaitis.

Klaipėdos būrio iniciatyva ir pastangomis iš smėlio išvaduotame buvusiame hitlerinės Vokietijos kariuomenės bunkeryje "Memel-Nord" muziejinę ekspoziciją pavyko atidaryti šių metų birželį. Prieš tai vyrams teko atlikti milžinišką darbą – iškasti tonas smėlio, išvalyti apleistą bunkerį.