„Kertami suaugę medžiai. Gal galima sustabdyti šių didelių medžių naikinimą? Naikinti medžius lengva, tik štai juos tokius užauginti, kokie šie esti, reikia laiko. Žalojame žalią gamtos rūbą. Nesodiname, o naikiname“, – rašė kaunietis.

Nuvykusi fotografė greta nurodytos vietos užfiksavo šviežiai nupjautų medžių kelmus ir didelio diametro vamzdžius – ruošiamasi komunalinių tinklų tam tikro ruožo atnaujinimui.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kauno miesto savivaldybės atstovas Arnoldas Bukelis sakė, kad medžiai prie K.Škirpos g. 6 namo pjaunami su savivaldybės žinia. Tam yra išduoti leidimai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Kauno vandenų“ atstovė Vaida Bytautė portalui kauno.diena.lt pacitavo bendrovės technikos direktoriaus komentarą, kad medžiai šalinami, nes jie auga nuotekų linijos apsaugos zonoje, o tai prieštarauja vandentvarkos taisyklėms. Darbus atlieka rangovas „Inti“.

Tai patvirtino ir Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis. Pasak jo, leidimas duotas nupjauti apie 60 nesaugotinų medžių.

„Manome, kad visuomenė taip pat turi dalyvauti kuriant mūsų žalią miestą. Todėl norime pakviesti suinteresuotus gyventojus prisijungti prie mūsų komisijos. Jų dalyvavimas padės priimti problemų sprendimus įvertinus ir pačių gyventojų poziciją. O kartu leis suprasti, kaip atsakingai sprendžiami miesto apželdinimo klausimai“, – kalbėjo Ramunė Baniulienė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miestovaizdžio skyriaus vedėja.

Komisija sudaroma iš Savivaldybės tarybos narių, valstybės tarnautojų, gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų (seniūnaičių, seniūnaičių deleguotų atstovų), savivaldybės gyventojų, bendruomenių organizacijų ir asociacijų ar kitų viešųjų juridinių asmenų.

Būtina sąlyga – naujų komisijos narių veikla turi būti susijusi su aplinkos apsauga, o norinčios dalyvauti Komisijos darbe bendruomenių organizacijos, asociacijos būtų įsteigtos teisės aktų nustatyta tvarka.

Komisija teikia savo pastebėjimus ir išvadas dėl saugotinų medžių ir krūmų tvarkymo Vilniaus miesto želdynų ir želdinių teritorijose ir valstybinėje žemėje. Esant situacijai, kai yra siūloma kirsti ar perkelti iš augimo vietos 10 ar daugiau saugotinų želdinių, komisija įvertina, ar toks veiksmas yra būtinas, ir teikia savo išvadas Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriui. Į šias išvadas atsižvelgiama priimant galutinį sprendimą.

Vilniaus miesto savivaldybės želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisijos sudėtį ir nuostatus tvirtina Vilniaus miesto taryba.

Motyvacinio laiško (laisva forma) su išsakytu pageidavimu dalyvauti Komisijos darbe laukiama iki š. m. rugpjūčio 18 d. (imtinai) el. p.: savivaldybe@vilnius.lt.

Prašymus jau teikusiems asmenims ir organizacijoms dar kartą savo kandidatūros siųsti nereikia.

Po apžiūros – išvados

Klaipėdos Storoji liepa yra vieno kamieno, auga šalia Minijos gatvės, netoli sankirtos su Bijūnų gatve.

Liepos aukštis – 15 m, lapuotumas – 60–90 proc.

Oficialiai skelbiama, kad liepos kamieno apimtis turėtų siekti net 5,8 metro.

Tačiau jau prieš kelerius metus atsivėrusios kamieno kiaurymės kėlė įtarimų, kad medis yra plonesnis, nei rašoma, ir dargi – nestabilus.

Pasak Valstybės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) atstovų, po pernykštės išsamios arboristų apžiūros pripažinta, kad Storoji liepa esanti prastos būklės, o jos gyvybingumas – vidutinis.

Tuo pat metu išmatavus kamieno storį, paaiškėjo, kad jis siekia tik 5 m 65 cm.

Tai buvo pernai, o visai neseniai nulūžo dar vienas Storosios liepos kamieno gabalas.

Tad šiemet veikiausiai jo storis sumažėjo dar keliolika centimetrų.

Nepaisant to, tai vis tiek yra pats storiausias ir vienintelis valstybės saugomas medis Klaipėdoje.

Mylėtojai ėmėsi gaivinimo

Liepos kamienas pūti pradėjo dar prieš dešimtmetį ar seniau, tuomet nežinia kas nusprendė kiaurymes užbetonuoti ir užkaišioti plytomis.

Gamtininkams pasipiktinus, šios barbariškos "plombos" buvo pašalintos, o prieš kelerius metus aplinkos apsaugos specialistai, susivieniję į Arboristų sąjungą, pasistengė, kad Storoji liepa būtų aptverta medine tvorele, sunkios jos šakos paremtos metaliniais įtvirtinimais.

Kaip tik tada Lietuvos arboristų sąjungos atstovai pastebėjo, kad liepos augavietė labai išsekinta, nes žmonės, grėbdami lapus, švariai tvarkydami aplinką, pažeidė natūralius dirvožemio atkuriamuosius procesus.

Natūralioje gamtoje po medžiais pūva lapai, mediena, tame puvime dalyvauja tam tikri mikroorganizmai, grybai, per kuriuos medžiai ir pasiima maistingąsias medžiagas.

Situacija: vienos seniausių Lietuvoje Klaipėdos Storosios liepos kamieno kiaurymės šiandien labiau primena negalią nei sveiką galingą medį, tačiau specialistai tikina, kad medžio būklė iš esmės yra stabili. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Specialistai pabrėžė, kad Storosios liepos aplinka išsekinta, sutrikdyta natūrali medžio mitybos grandinė, todėl šio įspūdingo lapuočio augavietė buvo aptverta, taip šį medį saugant nuo miesto ir žmonių įtakos.

Buvo teigiama, kad liepos gaivinimo procesas gali trukti net 10 metų.

Jei, neduok Dieve, nulūžtų Stelmužės ąžuolas, mes neskubėtume jo išbraukti iš saugomų objektų sąrašų.

Gydymo būdai – riboti

VSTT Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistas Vytautas Rukas patvirtino, kad pernai vėl buvo atliktas Storosios liepos įvertinimas ir konstatuota, kad medis yra prastos būklės, o jo gyvybingumas vidutinis.

"Nors kiek matau iš nuotraukų, pernai liepa neatrodė labai prastai. Jei dabar yra reikalas, galima būtų inicijuoti medžio tvarkymą. Storoji liepa priskirta buvusiai Pajūrio regioninio parko direkcijai, dabar tai yra Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija, kuri ir turėtų ja pasirūpinti. O tokių medžių senolių, kurie atrodo, kad tuoj nugrius, bet jie dar pergyvena ir ne vieną mūsų, Lietuvoje yra daug", – kalbėjo V.Rukas.

Specialistas teigė, jog galbūt reikėtų organizuoti arboristinį medžio tvarkymą, reikėtų, kad jį vėl apžiūrėtų specialistai.

Įvertinęs naujausias Storosios liepos fotografijas, V.Rukas daug nesistebėjo esamu vaizdu ir pridūrė, kad medį dar galima gydyti.

"Tik kamieno per daug neužlopysi. Dabar net puvinio valymas iš kamienų nėra praktikuojamas, nes taip pažeidžiama biocenozė ir dažnai padaroma netgi dar daugiau žalos. Medžio gydymo metodai paprastai būna šakų parėmimas arba vainiko suveržimas, kad lūždamos šakos neišplėštų kamieno dalies. Ir jeigu matoma, kad gresia medžio griūtis, sumažinama ir vainiko laja, nupjaunant kai kurias šakas, kad būtų mažesnis svoris. Kitokio gydymo medžiams, deja, nėra", – teigė V.Rukas.

Neskubėtų koreguoti sąrašų

Akivaizdu, kad Storoji liepa kasmet "liesėja" ir veikiausiai ateis toks metas, kai ji nebeatitiks valstybės saugomo botaninio paveldo objekto kriterijų.

"Kokiu atveju botaninis paveldo objektas gali būti išbrauktas iš saugotinų objektų sąrašų? Tada, kai nunyksta, nulūžta, sudega, perkūnui trenkus (nors tokių atvejų dar nebuvo), iš esmės, kai to medžio faktiškai nebelieka", – dėstė VSTT Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė Laima Dabregaitė.

Vis dėlto specialistė pridūrė, kad net tokiu atveju nebūtų skubama koreguoti saugomų botaninių objektų sąrašo.

"Na, pavyzdžiui, jei, neduok Dieve, nulūžtų Stelmužės ąžuolas, mes neskubėtume jo išbraukti iš saugomų objektų sąrašų, nes jis ir gulėdamas ant žemės turėtų dar reikšmę. Nederėtų jo supjaustyti malkoms, nes žmonėms atvažiuoti pažiūrėti kad ir gulinčio Stelmužės ąžuolo vis tiek būtų įdomu", – įsitikinusi L.Dabregaitė.

Esą išbraukiama iš sąrašų tik tokiu atveju, kai medis visai sunyksta, bet net ir tada, VSTT specialistės manymu, galima būtų pastatyti lentelę su įrašu, kad čia buvo valstybės saugomas botaninis objektas.

L.Dabregaitės teigimu, medžiai iš saugomų botaninių objektų sąrašų gali būti išbraukti ir nenuvirtę, ir nesunykę, bet po peržiūros, kai paaiškėja, kad galbūt tas medis į sąrašą buvo įtrauktas be pagrindo.

"Pavyzdžiui, Rokiškio rajone yra įvardytas storiausias ąžuolas, iš kurio juokiamasi, bet medis neatitinka išskirtinai saugomų objektų kriterijų, nes pernelyg plonas, neišvaizdus, padžiūvęs. Tokiu atveju, kai per klaidą medis buvo įtrauktas į tuos sąrašus, po peržiūros jis gali būti išbrauktas iš saugotinų sąrašų", – dėstė L.Dabregaitė.

Sprendimas: Klaipėdoje yra dar penki medžiai, kurie 2006 m. buvo paskelbti miesto saugomais botaninio paveldo objektais. Tarp jų ir ąžuolai, augantys skvere šalia "Kančios" skulptūros ir bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelyje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Turi atitikti kriterijus

Pasak specialistės, saugotinų botaninių objektų sąrašai buvo pradėti pildyti prieš daugiau nei kelis dešimtmečius, dar 1960-aisiais.

"Jie buvo nuolat pildomi, bet pradžioje nebuvo nustatyta specialių kriterijų – kamieno storio, medžio aukščio, lajos dydžio ir gražumo. Paskui, kai tie kriterijai jau atsirado ir mokslininkai saugotinus medžius įvertino, paaiškėjo, kad kai kurie saugomi medžiai tų kriterijų neatitinka", – teigė L.Dabregaitė.

Storosios liepos kamieno irimas tikrai nėra geras dalykas, nes vieną dieną galbūt paaiškės, kad ji nebeatitinka nustatytų saugotino botaninio objekto reikalavimų.

Tokia teorinė tikimybė yra.

"Beje, medžio sveikumas – irgi vienas saugotino objekto kriterijų, bet palyginkime juos su garbaus amžiaus nusipelniusiais žmonėmis – profesoriais, aktoriais, kitais menininkais – nepaisant, kad jie, tarkime, ligoti, vis tiek yra gerbtini ir garbūs. Taip ir medžiai – jie seni, bet su savo kokybės ženklu, todėl, jei jie sergantys, negalime teigti, kad reikia imti ir nurašyti", – mano L.Dabregaitė.

Saugo ąžuolus ir uosį

Klaipėdoje yra vienintelis valstybės saugomas botaninis paminklas – Storoji liepa ir penki savivaldybės saugotini medžiai.

Prieš porą mėnesių miesto politikams vieningai pritarus, šie penki saugotini botaninio paveldo objektai – keturi ąžuolai ir uosis – gavo vardus.

Taip pat buvo nustatytos ir šių gamtos paveldo objektų teritorijos bei buferinės apsaugos zonos, tuo siekiant apsaugoti medžių aplinką ir uždrausti veiklą, darančią jiems neigiamą poveikį.

Medžiai dar 2006-ųjų vasarį buvo paskelbti miesto saugomais botaninio paveldo objektais.

To miesto paprašė VSTT.

Gegužę vykusiame miesto tarybos posėdyje paprastajam ąžuolui (lot. Quercus robur), augančiam Herkaus Manto g. 37, buvo suteiktas Plačiašakio ąžuolo pavadinimas.

Jo apimtis – 3,4 m, lajos plotis – 24 m, aukštis – 21 m, amžius – apie 200 metų.

Dar vienas paprastasis ąžuolas, augantis I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, Herkaus Manto g. 25, gavo Bibliotekos ąžuolo pavadinimą.

Augalo kamieno apimtis – 3,15 m, lajos plotis – 23 m, aukštis – 18 m, amžius – apie 220 metų.

Tokio pat amžiaus ir aukščio, bet tik storesnis (apimtis – 3,55 m) ąžuolas, augantis šalia pastato Jaunystės g. 24, pavadintas Paupio ąžuolu.

Pats vyriausias jų gentainis (apie 240 metų amžiaus), augantis šalia paminklo "Kančia", S.Daukanto ir I.Kanto gatvių skvere, gavo Skvero ąžuolo pavadinimą.

Na, o paprastasis uosis (lot. Fraxinus excelsior), augantis šalia pastato Jaunystės g. 22G, pavadintas Storuoju uosiu.

Jo apimtis didesnė nei saugotinų ąžuolų ir siekia 4,3 m, lajos plotis – 23 m, amžius – apie 220 metų.

Nė vienas jų kol kas neviršija Storosios liepos apimčių.

Ir nepaisant, kad ji kasmet po keliolika centimetrų vis "suplonėja", panašu, kad veikiausiai dar negreit bus išbraukta iš valstybės saugomų botaninio paveldo objektų sąrašo.

Parodos eksponuojamų paveikslų pagrindinis motyvas – medžiai. Jie atsiskleidžia kaip personažai su savo atskiromis istorijomis. „Visi jie man „kalba“ poetiškai ir kartkartėmis banaliai. Šiuos įspūdžius perteikiančiuose paveiksluose svarbi tapybinė visuma, sustabdyta ir užfiksuota akimirka, kurios esu pasiilgusi. Tapymas man ilgainiui virto ritualiniu procesu, įprasminančiu ženklus ir stebuklingas išgyventas akimirkas“, – teigė K .Dineikaitė.

Kadangi tapytoja vasaromis gyvena miške, medis kaip motyvas jai tapo labai artimas, o išklausius senos kuršės kaimynės istorijas apie pakelėje augančius beržus ir seną mišką, sodintą rankomis, medžio motyvas dar labiau pradėjo „kalbėti“. Su medžiais K. Dineikaitė kalbasi spalvomis ir potėpiais, ir dar kartais mintimis ir apsikabinimais. Skambantis mėlynas eteris yra pokalbis medžių tema, ir šis motyvas yra nepaprastai talpus kaip ženklas, kaip simbolis. Parodoje eksponuojami paveikslai pasakoja skirtingas istorijas skirtingais gyvenimo tarpsniais, o tapydama juos, kelis mėnesius pati autorė buvo kaip medis.

Pasak menininkės, gamtovaizdis yra talpus siužetas, kuriame ir užsimezga pokalbis tarp jos ir peizažo motyvo. Ji atviravo: „Tapydama nesiekiu perteikti konkretaus vaizdo, man labiau rūpi atrasti ryšį su skirtingais elementais, paslaptingą ir intymų tarpusavio santykį, kuris pripildytas pasąmonės srauto, liejasi spalviniais sakiniais, figūratyviomis mintimis, praėjusių gyvenimų nuotrupomis. Taip pradedu kalbėtis. Dažnas mano paveikslas, paroda yra įkvėpta peizažo. Būdama vienatvės akimirkose, supratau, kad šis motyvas yra ištikimas mano atspindys ir draugas, viso gyvenimo bendrakeleivis. Grįžusi iš lėtų pasivaikščiojimų ar patyrusi kokį nors subtilų gamtos reiškinį, kaip atsaką išgyventoms emocijoms, stengiuosi nepaleisti akimirksnio ir užmegzti kontaktą – tapau nedidelio formato paveikslus arba užsirašau kelis įkvepiančius sakinius. Tokiu būdu leidžiu sau būti atvira ir naivia, priimti gamtos ženklus.“

K. Dineikaitė gyvena Vilniuje ir Palangoje. 2004 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2006–2007 m. magistro studijas tęsė Sasekso universitete, Vest Dyno koledže Didžiojoje Britanijoje. Nuo 2010 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2007–2018 m. dirbo lektore Lietuvos edukologijos universitete, o 2015 m. įkūrė tapybos studiją „Baltas kubas“. Tapytoja jungiasi prie grupinių parodų ir pristato savo kūrybą personalinėse ekspozicijose. Prieš kelerius metus ji surengė personalines tapybos parodas Palangoje ir Vilniuje. 2021 m. K. Dineikaitės tapybos paroda „Peizažo užkalbėjimas“ eksponuota galerijoje „Kairė-dešinė“ sostinėje.

Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) K.Dineikaitės tapybos paroda „Mėlynas skambantis eteris“ veiks iki rugpjūčio 13 d.

Ketvirtadienio vakaras į Santakos parką subūrė šimtus Jonų, Janinų ir jų artimųjų, pasišovusių rasti paparčio žiedą arba bent jau gerai praleisti laiką. Nemuno ir Neries upių pakrantėse išsibarsčiusiose palapinėse veiklos rado kiekvienas. Mažieji iš siūlų pynė lėlytes, spalvintais medžių lapais dekoravo atvirutes, iš tuščių stiklainių gamino žibintus. Bene didžiausios apgulties sulaukė vainikų pynėjos. Nenuostabu, kad jų turėtų gėlių ir kitos žalumos neliko vos per pusvalandį.

„Jei atsinešite savo gėlių, padėsime jums pasidaryti vainikus“, – pynėjos, ko gero, neįtarė kokiems veiksmams miestiečius pastūmės jų žodžiai.

Kas čia tokio? Vienas vainikas ir viskas. Neuždrausite man.

Paauglės, suaugusios moterys ir mamos su vaikais ėmė pešti ne tik žoles, bet ir plėšyti krantinėje augančius medžius. Nė motais joms buvo ir aplinkinių pastabos.

„Kas čia tokio? Vienas vainikas ir viskas. Neuždrausite man“, – rankoje laikydama tik ką nuplėštą lapingą šaką, mama su mažamečiu vaiku savo poelgio nei kiek nesigėdijo.

Mažasis nuo mamos neatsiliko – plėšė šakas ir metė jas ant žemės.

Šiuo metu neteisėtas saugotinų želdinių naikinimas užtraukia 60–200 eurų baudą fiziniams ir 80–300 eurų baudą juridiniams asmenims. Komiteto atstovai siūlo tokią baudą palikti galioti už neteisėtą saugotinų krūmų iškirtimą, o už saugotinų medžių sunaikinimą baudas didinti triskart.

Pagal registruotą Administracinių nusižengimų kodekso pataisą, už saugotinų medžių likvidavimą grėstų 180–600 eurų bauda fiziniams ir 200–900 eurų bauda juridiniams asmenims.

Želdynų, kurie nėra saugomi, sunaikinimas šiuo metu gresia įspėjimu arba 20–80 bauda fiziniams asmenims ir 70–170 eurų bauda juridiniams asmenims. Tokią baudą siūloma palikti už krūmų sunaikinimą, o už likviduotus medžius būtų nustatyta 40–160 eurų bauda fiziniams asmenims ir 120–340 eurų bauda juridiniams asmenims.

Parlamentarai sako, kad dabartiniai baudų dydžiai per maži ir nebeatlieka atgrasymo funkcijos. Aiškinamajame rašte iniciatoriai pateikia duomenis, kad 2018–2021 metai vidutiniškai per metus būdavo nustatyta apie 130 neteisėto želdynų sunaikinimo atvejų.

„Didelė dalis nusižengimų daroma ne dėl nežinojimo, o dėl per mažo baudos dydžio“, – sakoma pataisos aiškinamajame rašte.

Anot iniciatorių, baudos šiuo metu nepakankamai didelės ir neatitinka ekonominės situacijos, todėl žmonės verčiau rizikuoja bauda nei kreipiasi leidimo želdinio šalinimui.

Norite nugenėti medį, nes jo šakos remiasi į langus? Įtariate, kad medis tuoj nugrius ir jį reikėtų nupjauti? Šiuos klausimus gyventojai pirmiausia privalo derinti su daugiabučio namo administratoriumi.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Aplinkosaugos skyriaus vedėjos Rasos Jievaitienės, lajos patrumpinimui, kuris apimtų maždaug 30 proc., leidimo nereikia.

Dėl genėjimo ir kirtimo gyventojas pirmiausia turėtų kreiptis į namo pirmininką.

"Dėl genėjimo ir kirtimo gyventojas pirmiausia turėtų kreiptis į namo pirmininką, jeigu reikia leidimo, pirmininkas jį gauna. Kiekvienam gyventojui leidimo neduodame, nes yra bendrijos ar namų valdos, ir sprendimas turi būti daugumos. Paprastam genėjimui, iki 30 proc. lajos, leidimo nereikia, o intensyviam – daugiau negu 30 proc. reikia, bet labai retai leidžiame, kad tiek daug medžio genėtų vienu metu. Genėjimui reikia samdyti įmonę, nes tai turi daryti ne bet kas, o specialistas su licencija", – teigė pašnekovė.

Tokiose situacijose savivaldybė lėšomis neremia. Įmonė nustato kainas, o gyventojai susimoka už paslaugą iš savo kišenės.

Rasa Jievaitienė. Vytauto Petriko nuotr.

R.Jievaitienės teigimu, tik nesaugotinus medžius gyventojai gali prižiūrėti savo nuožiūra.

"Dėl kirtimo – yra saugotini ir nesaugotini medžiai. Nesaugotinus medžius gali tvarkytis savo nuožiūra, o dėl saugotinų reikia ateiti pas mus leidimo. Saugotinų kirsti negalima, jei nekelia pavojaus automobiliams ar eismui. Jų kirtimas nuo kovo 15-osios iki rugpjūčio 1 d. negalimas. Dėl kirtimo nėra jokių sąlygų, kad tai turėtų daryti specialistai. Kažkokio reglamentavimo dėl kirtimo taip pat nėra, tik tiek, kad to negalima daryti iki rugpjūčio 1-osios", – sakė Aplinkosaugos skyriaus vedėja.

Esant vėjovartoms, daugiabučių namų kiemus tvarkyti padeda savivaldybės Miesto tvarkymo skyrius.

Vis dėlto norint miesto teritorijoje kirsti ar kitaip pašalinti iš augimo vietos, intensyviai genėti saugotinus želdinius – medžius ir krūmus, reikia gauti leidimą.

Leidimai išduodami vadovaujantis Želdynų įstatymu ir Saugotinų želdinių kirtimo, Klaipėdos miesto želdynų ir želdinių apsaugos taisyklėmis bei kitais teisės aktais.

Valstybinių miškų urėdija balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje vykdė medžių liemenų pavojingų kenkėjų žievėgraužių tipografų stebėjimą jų skraidymo pradžiai nustatyti, o šiuo metu vykdo sugautų žievėgraužių tipografų naikinimą feromoninėmis gaudyklėmis. Kaip rašoma pranešime, feromoninės gaudyklės žievėgraužio tipografo sugaudymui efektyviausios, kai šio kenkėjo populiacija negausi. Jei gaudyklėse gausu žievėgraužio tipografo vabalų, didelė tikimybė, jog kuriame nors girininkijos kampelyje atsiras ir užpultų eglių. Tokiu metu būtina sustiprinti eglynų žvalgymą, užtikrinti pagamintos spygliuočių žaliavinės apvaliosios medienos apsaugą. Iš viso miškuose iškabinta 1 350 feromoninių gaudyklių žievėgraužio tipografo populiacijai stebėti.

„Atsižvelgiant į besikeičiantį klimatą ir su tuo susijusį medžių kenkėjų plitimą, kokio nebuvo anksčiau, turime sutelkti visas turimas priemones ir pajėgas, kad laiku užkirstume kelią medynų naikinimui. Deja, kovai su medžių kenkėjais turime tik vieną būdą – laiku pastebėti apniktus medžius ir laiku atlikti sanitarinius miško kirtimus, kad kenkėjai nepersikeltų ant sveikų medžių bei neformuotų naujų židinių“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos generalinis direktorius Valdas Kaubrė.

Gausesnį žievėgraužių kiekį lėmė pernai metais įvykęs masinis kenkėjų dauginimasis. Tiksliau žievėgraužio tipografo populiacija bus nustatyta antros apskaitos metu birželio viduryje, kuomet baigsis žiemojusių vabalų skraidymas. Medžių kenkėjo žvalgymą apsunkina tai, kad žievėgraužis tipografas medžius pradėjo pulti ir viršūnėse, todėl tapo sunkiau pastebimas. Todėl Valstybinių miškų urėdijos miškininkai miškus žvalgo ne tik vaikščiodami miškuose, bet ir pasitelkdami bepilotes skraidykles.

Valstybinė miškų tarnyba pastebi, kad šiemet žievėgraužių tipografų skraidymo pradžia gausesnė nei pernai. Per pirmas tris savaites gaudyklėmis buvo sugauta beveik 464 tūkstančių žievėgraužio tipografo suaugėlių – tai net 61 proc. daugiau nei 2021 metų pirmos apskaitos metu.

Valstybinių miškų urėdijos miškininkai kasmet žvalgo spygliuočių medynus, kad laiku surastų ir pašalintų iš miško žalias vėjo nulaužtas ir išverstas egles bei šių liemenų kenkėjų šviežiai apniktas dar žalias egles. Ypatingas dėmesys yra skiriamas medynams, esantiems šalia ankstesniais metais buvusių židinių. Pasak miškininkų, žvalgymo metu aptikus mažai ar vidutiniškai pažeistus medžius, vykdomi intensyvūs stebėjimai, apskaitos, vertinimai. Tais atvejais, kai medžiai labai pažeisti, jau džiūsta, pažeista daugiau kaip 50 procentų spyglių ar daugiau kaip 70 procentų lapų, arba po kurio žieve vystosi pavojingi medžių liemenų kenkėjai, turi būti vykdomi miško sanitariniai kirtimai.

Kadangi kenkėjų apniktų medžių išgelbėti neįmanoma, miškininkams lieka vienintelis būdas stabdyti šio pavojingo Lietuvos spygliuočiams kenkėjo plitimą – nukirsti ir iš miško išvežti jau apniktus medžius. Laiku neatlikus kirtimų ir nepašalinus kenkėjų apniktų medžių, kitais metais bus kelis kartus daugiau kenkėjų sunaikintų medžių.

Žievėgraužis tipografas – itin pavojingas medžių liemenų kenkėjas, kuris, esant palankioms klimato sąlygoms, ima sparčiai daugintis. Sparčiausiai ir gausiausiai žievėgraužis tipografas vystosi karštomis ir sausomis vasaromis.

Masinio dauginimosi židiniai susidaro atsiradus dideliam kiekiui apsilpusių medžių. Dažniausiai puola pusamžius ir vyresnius eglynus, pirmiausia – nusilpusius medžius, vėjavartas ir vėjalaužas. Įprastai spygliuočiai nuo kenkėjo ginasi žaizdas ir pakenkimus užpildami sakais, o jų kiekis labai priklauso nuo vandens lygio. Per sausras ar nukritus gruntinių vandenų lygiui, spygliuočiai nepasigamina pakankamai sakų ir tampa pažeidžiamesni.

Žievėgraužio tipografo lervos maitinasi pažeistų medžių karnienos audiniu ir po  gyvų medžių žieve formuoja tunelius.

Lietuvoje fiksuojamos dvi žievėgraužio tipografo generacijos: peržiemoję vabzdžiai apninka spygliuočius medžius, padeda kiaušinėlius, iš jų išsivysto nauja karta, kuri subręsta ir užpuola kitus medžius, kur deda kiaušinėlius, iš kurių išsirita antra karta, liekanti žiemoti.

Klaipėdoje yra vienas valstybės saugomas botaninis paminklas – Storoji liepa Minijos gatvės pradžioje ir penki savivaldybės saugotini medžiai.

Klaipėdos taryba nusprendė tiems penkiems medžiams, kurie dar 2006-ųjų vasarį paskelbti miesto saugomais botaninio paveldo objektais, suteikti pavadinimus ir nustatyti jų buferines apsaugos zonas.

To miesto paprašė Valstybės saugomų teritorijų tarnyba.

Todėl paprastajam ąžuolui (lot. Quercus robur), augančiam Herkaus Manto g. 37, suteiktas Plačiašakio ąžuolo pavadinimas.

Medžio apimtis – 3,4 m, lajos plotis – 24 m, aukštis – 21 m, amžius – apie 200 metų.

Dar vienas paprastasis ąžuolas, augantis I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, Herkaus Manto g. 25, gavo Bibliotekos ąžuolo pavadinimą.

Augalo kamieno apimtis – 3,15 m, lajos plotis – 23 m, aukštis – 18 m, amžius – apie 220 metų.

Tokio pat amžiaus ir aukščio, bet tik storesnis (apimtis – 3,55 m) ąžuolas, augantis šalia pastato Jaunystės g. 24, pavadintas Paupio ąžuolu.

O pats vyriausias jų gentainis (apie 240 metų amžiaus), augantis šalia paminklo "Kančia", S.Daukanto g. – I.Kanto gatvių skvere, gavo Skvero ąžuolo pavadinimą.

Na, o paprastasis uosis (lot. Fraxinus excelsior), augantis šalia pastato Jaunystės g. 22G, pavadintas Storuoju uosiu.

Jo apimtis didesnė nei saugotinų ąžuolų ir siekia 4,3 m, lajos plotis – 23 m, amžius – apie 220 metų.

Be to, šiems medžiams patvirtintos ir gamtos paveldo objektų teritorijos bei buferinės apsaugos zonos.

Kitaip tariant, medžiai turi savo teritorijas, su kuriomis jie funkciškai, kompoziciškai ar istoriškai susiję.

Todėl aplink gamtos paveldo objektų teritorijas nustatomos apsaugos zonos, kurių tikslas – išsaugoti gamtos paveldo objektų aplinką, sumažinti neigiamą veiklos poveikį.

Iki šiol šiems botaniniams gamtos paveldo objektams nei teritorijos, nei buferinės apsaugos zonos nebuvo nustatytos.

Šiuo metu savaiminiais medžiais apaugusi ne miško paskirties žemė automatiškai tampa mišku, jei medžių vidutinis amžius siekia 20 metų.

Pasak L. Jonausko, šiuo metu galiojanti tvarka stabdo Lietuvos miškingumo didinimą.

Savaime apaugančių mišku plotų ėmė sparčiai mažėti prieš dešimtmetį, kai įsigaliojo nuostata, kad mišku galima apskaityti tik 20 metų amžiaus medžių savaiminukais apaugusią ne miško žemę.

„Šalies miškingumas pastarąjį dešimtmetį didėja labai lėtai, o pastaruosius 3 metus liko nepakitęs – 33,7 proc. Per paskutinius 23 metus, kai šalies Vyriausybė priėmė sprendimą didinti šalies miškų plotus, jų plotai padidėjo 218,9 tūkst. ha, iš jų dirbtiniu būdu įveista tik 23 proc. miškų. Tuo tarpu savaime susiformavę miškai sudaro net 77 proc. visų naujų miškų. Iš to galime matyti, koks didelis potencialas slypi savaiminiuose miškuose. Visgi savaime apaugančių mišku plotų ėmė sparčiai mažėti prieš dešimtmetį, kai įsigaliojo nuostata, kad mišku galima apskaityti tik 20 metų amžiaus medžių savaiminukais apaugusią ne miško žemę. Jaunesniais medžiais apaugusi žemė pradėta traktuoti kaip apleista, savininkai imti bausti, todėl norėdami išvengti baudų, savaime išaugusius medžius privačioje žemėje pradėjo pjauti“, – teigia L. Jonauskas.

Seimo nario manymu, priėmus siūlomą įstatymo pataisą, būtų galima išsaugoti bent dalį savaime susiformavusių miškų ir taip prisidėti prie šalies miškingumo didinimo.

„Jei bausime privačios žemės savininkus, kurie norėtų ilgalaikėje perspektyvoje ugdyti mišką ir dabar nepjauna savo privačioje ne miško paskirties žemėje augančių savaiminukų, tikrai nepasieksime užsibrėžtų miškingumo didinimo tikslų. Būtų neprotinga neišnaudoti tokio potencialo. Mano manymu, kaip tik tokiems savininkams, kurie leidžia ne miško žemėje augti miškui, reikia ne tik palengvinti ne miško žemės keitimą mišku, bet ir skatinti juos šioje žemėje ugdyti mišką. Šios Vyriausybės programoje numatyta, kad 2024 metų šalies miškingumas turi siekti 35 proc. Jei norime pasiekti šių tikslų, tam reikėtų įveisti 89 tūkst. ha naujų miškų, todėl reikia kuo daugiau priemonių, kurios leistų ištrūkti iš stagnacijos ir pasiekti proveržį miškingumo didinime“, – sako L. Jonauskas.

Pagal siūlomą projektą, „medžių savaiminukais apaugusi ne miško žemė inventorizuojama ir įtraukiama į apskaitą kaip miškas aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro nustatyta tvarka, kai medžių savaiminukų vidutinis amžius – ne mažesnis kaip 10 metų arba nepriklausomai nuo jų vidutinio amžiaus, jeigu to prašo žemės savininkas“.

Siūloma, kad įstatymo pataisos įsigaliotų 2023 m. sausio 1 d.