Emociškai ir vizualiai žiūrovą paliečiantys meno kūriniai – paveikūs ir galintys kalbėti globaliomis temomis. Todėl Laimės dienos proga, tikslų Žemės vaizdinį atkartojančia instaliacija „Gaia“, bus siekiama ne tik paskatinti džiaugtis aplinka, kurioje gyvename, bet ir priminti apie mūsų planetos trapumą, sveikatą bei gyvybės išsaugojimo svarbą.

„Žmonija į Mėnulį žvelgia jau daugiau kaip 200 tūkstančių metų. Šis vaizdinys danguje žmones visame pasaulyje įkvėpė mitologijai, muzikai, literatūrai. Ar kada susimąstėte, kad į planetą Žemę pirmą kartą pažvelgti galėjome tik prieš 50 metų?  

Daugumai žmonių „Gaia“ bus intymiausias, asmeniškiausias ir artimiausias susitikimas su mūsų planeta. Tikiuosi, kad žmonės, aplankę instaliaciją, Žemę išvys kaip nepaprastai gražią ir brangią vietą, vienintelius mūsų namus, o taip pat – ekosistemą, kuria turime skubiai rūpintis. Tikiu, kad „Gaia“ perduos svarbią žinutę apie mūsų planetos tvarumą ir taip įgalins ateities kartas apmąstyti savo veiksmus“, – taip apie kūrinį atsiliepė pats menininkas Luke’as Jerram’as.

Luke’as Jerram’as. National Environment Research Council (NERC) nuotr.

Keturiuose žemynuose pristatytą instaliaciją išvysime Kaune

115 parodų 27 šalyse ir daugiau nei 3 milijonai jas išvydusių lankytojų – tokiais skaičiais kūrėjas išlydėjo 2023–sius. Nors kūrėjas gyvena Jungtinėje Karalystėje, jau 30 metų jo darbai įkvepia ir stebina žmones visame pasaulyje. L. Jerram’o darbus šiandien galima išvysti muziejuose ir galerijose Niujorke, Šanchajuje ir Londone.

Daugiadiscipline kūryba – skulptūromis, instaliacijomis ir gyvo meno projektais – autorius vis dažniau kviečia atkreipti dėmesį į mūsų planetos būseną ir sveikatą. Būtent apie tai kalba ir tiksliais NASA apskaičiavimais paremta instaliacija „Gaia“, kuri lankytojams leis pamatyti mūsų planetą tokią, kokią ją išvystume iš Mėnulio. Meno kūrinys yra 2,1 milijono kartų mažesnis nei tikroji Žemė, o kiekvienas objekto centimetras atitinka 21 km Žemės paviršiaus. Instaliacijoje skamba BAFTA apdovanojimų pelniusio kompozitoriaus Dan’o Jones’o specialiai sukurta erdvinio garso kompozicija.

„1968–siais užfiksuotos Žemės nuotraukos padėjo suvokti, kad turime kuo skubiau rūpintis gyvybe – net tada, kai planetos paviršiuje susiduriame su chaosu ir nesibaigiančiais iššūkiais“, – teigė garsinio takelio kompozitorius. 

„Gaia“. Natural Environment Research Council (NERC) nuotr.

Jungtines Amerikos Valstijas, Italiją, Airiją, Jungtinę Karalystę, Kiniją, Australiją, Taivaną ir kitas pasaulio šalis apkeliavusi instaliacija neatsitiktinai bus pristatoma prekybos centre. Menininkas savo kūrinius lankytojams lengvai prieinamose erdvėse eksponuoja jau ne pirmą kartą.

„Man patinka savo kūrinius rodyti viešose erdvėse – taip žinau, kad juos išvys plati ir labai skirtinga publika, o instaliacija bus atvira visiems,“ – pasakojo autorius. 

„Įvairūs renginiai, parodos ir instaliacijos Kauno „Akropolyje“ vyksta nuolat, tačiau toks įspūdingas meno kūrinys čia atkeliauja pirmą kartą. Nepaprastai džiaugiamės galėdami suteikti kauniečiams ir miesto svečiams galimybę išvysti „Gaia“ instaliaciją: tikimės, kad ši galimybė unikaliu būdu pažinti mūsų planetą lankytojus įkvėps ją dar labiau tausoti“, – sakė Kauno „Akropolio“ valdytoja Brigita Kuodytė.

„Gaia“. Natural Environment Research Council (NERC) nuotr.

„Jungtinių Tautų inicijuota Laimės diena pasaulyje minima jau daugiau nei dešimtmetį, o Kaune – jau šeštus metus. Džiaugiuosi, kad šventės tradiciją sėkmingai tęsiame ir toliau bei tikiu, kad ši unikali, nustebti priverčianti bei globaliomis temomis kalbanti instaliacija taps nepamirštama kultūrine patirtimi prekybos centro lankytojams. Smagu, kad turime galimybę pristatyti užsienio menininkų darbus, kurie žinomi visame pasaulyje“, – teigė ilgametė Tarptautinės laimės dienos iniciatorė ir kultūrinių patirčių agentūros „Salto“ bendraįkūrėja Irutė Tumaitė. 

Instaliacija sukurta bendradarbiaujant su Gamtos aplinkos tyrimų taryba (NERC), „Bluedot“ ir JK mokslo ir atradimų centrų asociacija. Projektą remia „Culture Liverpool“ ir Liverpulio katedra.

Kas: Luke’o Jerram’o instaliacija „Gaia“. 

Kada: kovo 20–balandžio 17 d. 

Kur: Kauno „Akropolis“, III a., Renginių Aikštė.

Pasirinko menus

„Nešalta?“ – pastebėjęs, kad telefoną laikančios mano rankos be pirštinių, savąsias kaunietis skulptorius Šarūnas Juknys laikė giliai kišenėse. Kairė ir dešinė, anot menininko, jam tarsi kariui patrankos, tarsi paukščiui sparnai. Pastaraisiais plasnoja menininko kurti angelai, kupidonai, žirgai, moterys ar net žuvys. Anuomet iš liūno sparnai ištraukė ir patį Šarūną.

„Gal pradėkime nuo pradžių. Kaip aš pasirinkau menus? Mama baigė tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, keramiką. Buvau auklėjamas griežtai, tačiau augau kūrybiškoje aplinkoje. Ketaus radiatoriai mano ir vyresniojo brolio kambaryje buvo paversti spalvotais pieštukais. Ant sienos mama nutapė lapės iš animacinio filmuko portretą. Mūsų kambarys buvo skirtas menininkams-sportininkams“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Š. Juknys.

Vyresniųjų klasių moksleivio kūrybinį potencialią anuomet pastebėjo dailės mokytoja Skirmantė Kaziūnaitė, todėl baigęs vidurinę mokyklą jaunuolis pasirinkimo kryžkelėje ilgai nesiblaškė – pasuko į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą (VDA KF) ir ėmė studijuoti dizainą.

„Nelaiminga meilė padarė lemtingų posūkių. Pirmame kurse pradėjau vartoti alkoholį. Už blogą elgesį mane išmetė iš mokslų, – tolesnį scenarijų, pasak pašnekovo, dėliojo jo tėtis. – Jis liepė stoti į Lietuvos žemės ūkio universitetą (LŽŪU). Taip ir padariau. Mokiausi tikrai gerai. Tuo metu dar nesuvokiau, kad iš esmės esu gabus viskam.“

Įtraukė svaigalai

Kiek daugiau nei po metų Šarūnas išvyko į Angliją. Čia jis dirbo fermoje, skynė salierus ir salotas. Čia jis paragavo ir „žolės“. Grįžęs į Lietuvą labai norėjo mokytis tapybos, tačiau įstoti į bakalauro studijas nepavyko. Nusivylęs savimi jis paniro į depresiją, o ją vis dažniau ėmė skandinti svaigaluose. Tiesa, minties mokytis Šarūnas neatsisakė – metęs studijas tuomečiame LŽŪU, slapta nuo visų įstojo į skulptūros studijas VDA KF.

„Maždaug trečiame ar ketvirtame kurse atsirado dar daugiau ir įvairesnių narkotikų, tačiau mokslus baigiau. Gaila, liūdnai, su šešetu. Nepadariau tinkamai darbo, nuvyliau ir save, ir kitus“, – atsiėmęs diplomą Š. Juknys su tuomete drauge laimės ieškoti išvyko į Berlyną.

Atidėliodavau darbus, susitikimai neįvykdavo, užsakymai slysdavo.

Pora įsikūrė skvote – nelegaliai apgyvendintame apleistame name. Ten glaudėsi ir daugiau bendraminčių. Jaunas vyras nejautė turįs priklausomybę ir toliau svaiginosi, ieškojo žemiškų darbų, kurie leistų užsidirbti pinigų, ir niekada neapleido kūrybos.

„Ji visada buvo šalia. Aišku, labai veikė tuometis gyvenimo būdas. Atidėliodavau darbus, susitikimai neįvykdavo, užsakymai slysdavo. Per aktyvų vartojimą praleidau daug progų“, – savo prisiminimais dalijosi menininkas, kuriam buvo prognozuojama didžio kūrėjo ateitis.

Gyvenimas: dabar menininkas nori džiaugtis, kurti ir tuo dalytis. Š. Juknio nuotr.

Ištraukė reabilitacija

Kad gyvenimas slysta iš rankų, suvokė maždaug prieš septynerius metus. Vyrui nepadėjo nei psichoterapijos užsiėmimai, nei religija – save jis surinko narkomanų anonimų (NA) reabilitacijos centre, kur blaivėjančių žmonių branduolys nori ir teikia pagalbą naujai atėjusiems likimo broliams ir seserims.

„Sustojau būdamas 42 metų. Puikiai pamenu: tai įvyko liepos 20-ąją. Man nepadėjo nei psichiatrija, nei religija. Nesakau, kad visa tai yra blogai. Tiesiog veiksmingiausia buvo NA grupė. Todėl visus, kurie turi problemų, kviečiu kreiptis į mane ir įsilieti į grupę“, – apie ją, apie gydymo etapus ir kitus subtilius dalykus Š. Juknys negalėjo daug pasakoti. Tai draudžia vidinės taisyklės.

Su reabilitacijos centro žmonėmis menininkas iki šiol bendrauja, lankosi susitikimuose ir kaskart dėkoja likimui už galimybę švariomis akimis matyti pasaulį.

„Esu dėkingas ir savo dėstytojams. Ypač tiems, kurie priešinosi mano pasirinktai krypčiai. Tai darydami jie mane išmokė savarankiškai spręsti problemas ir eiti per gyvenimą. Galiu pasakyti, kad universitetas – ne viskas, kaip ir pažymiai. Reikalinga disciplina, pastovumas, o to aš neturėjau vartodamas. Dabar stengiuosi tai daryti“, – puodelį arbatos prie lūpų glaudė ūsuočius.

Sulaukė savo mūzos

Jau beveik septynerius metus Šarūnas yra švarus. Toks terminas esą geriausiai apibūdina dabartinę jo būseną. Vyras nevartoja alkoholio, narkotinių medžiagų, nerūko, negeria kavos, todėl ir mudviejų pokalbį redakcijoje sušildė puodeliu kelių arbatų mišinio. Vyras mina dviratį, plaukioja, savarankiškai užsiima joga, tris kartus per savaitę lanko dziudo treniruotes.

„Žinote, kas nebuvo ugnyje, buvusių joje neatjaus. Geriau pakalbame apie meną“, – jis vyro gyvenimą iš naujo supurtė po reabilitacijos ir trumpo darbo statybose. Menininkas pradėjo intensyviau bendrauti su skulptoriumi Tomu Vosyliumi. Netrukus jo keliai susikirto su šiuolaikinių freskų kūrėju Tadu Vincaičiu-Plūgu. Šarūnas vėl ėmė suktis kūrybiniame burbule ir daryti tai, ką moka geriausiai.

„Iš pradžių sukūriau skulptūrėlę, kuri vadinosi „Mūza“. Taip mano gyvenime atsirado sparnai. Juos pradėjau matyti visur ir kurti sparnuotas skulptūras. Beje, reabilitacijos centre nutapiau kelis darbus su sparnais. Jie iki šiol ten kabo, – paklaustas, kada jo gyvenime atsirado mūzų, Š. Juknys atkartojo atmintyje įstrigusius ispanų menininko Pablo Picasso žodžius: – Mūzos aplanko procese, kai mato tave dirbantį. Jų lengvai nepapirksi.“

Praeitis: nors studijų metais jau turėjo priklausomybę, Šarūnas to nepripažino. Š. Juknio nuotr.

Vengia tradicinių sprendimų

Anuomet save surinkęs, šiandien Šarūnas ir vėl save barsto. Dalelė jo yra ant miesto namų sienų. Šarūną galima rasti viešojo transporto stotelėje, privačių namų, butų ir biurų interjeruose.

„Kuriu ne tik bronzines sparnuotas skulptūras. Turiu begalę kitų darbų – kuriu klasikines, abstrakčias, konkrečias, skirtas tam tikroms progoms, namų interjero detales“, – pirštu braukdamas telefono ekraną Š. Juknys prasitarė, kad kai kurie jų, likę tik nuotraukų galerijoje ir žmonių atmintyje. Antai, nesupratę kūrėjo meno, medinę skulptūrą Vilkijoje, Nemuno krantinėje, kažkas nuvertė. Prieš vienuolika metų Kauno politikai nesutiko, kad Laisvės alėjoje pusantros savaitės stovėtų pagal Jono Maldžiūno sumanymą Š. Juknio sukurta, elektros kėdę vaizduojanti skulptūra. Tąkart ji buvo sumontuota šalia Paveikslų galerijos K. Donelaičio gatvėje. Visgi dauguma, išvydę skulptoriaus darbus, nelieka abejingi. Nutupdyti ant akmenų ar medinių pjedestalų Šarūno bronziniai sparnuočiai saugo mylimiausių žmonių namų sienas. Iš to paties metalo sukurtos moters lūpos džiugina bičiulę menininkę Monishą Modestą Butautytę. Juodos spalvos kaukolė iškeliavo pas baikerį, kuris iš komos pabudo beveik po mėnesio ir dabar šlovina ne gyvenimą, o mirtį. Plieninė žirafa verčia šypsotis draugų dukrą, iš senų automobilio detalių surinkta šviečianti gitara – niūrią sieną. Ateities planai? Paroda be tikslios datos ir dar daugiau nenuobodžių sprendimų.

„Tradiciniai spendimai nuobodūs. Tam, kad pajustum, kaip viskas pulsuoja, juda, kiek daug aistros aplink, reikia unikalių sprendimų, – Š. Juknys leido suprasti, kad ateityje dar išgirsime apie jo meninius performansus ir kitas avantiūras. – Dabar noriu džiaugtis, kurti, dalytis ir jei bent vienas žmogus, be manęs, susižavės tuo, ką darau, būsiu laimingas.“

Lenkia galvą

Miokardo infarkto problematikai skirta konferencija Kaune pradėta dailininko, fotografo, muzikos grupės „Fojė“ būgnininko Algio Kriščiūno naujausio tapybos kūrinio „Kodėl gyvenimas gali nutrūkti taip staiga?“ pristatymu.

Pristatyme dalyvavęs nuotoliniu būdu menininkas atviravo: aktyviai gyvendamas, sportuodamas manė, kad yra sveikas kaip ridikas. Kol vienas sukrėtęs įvykis privertė į viską pažvelgti kitaip.

„Lenkiu galvą prieš visą jūsų, medikų, bendruomenę, – pasakojimą pradėjo A. Kriščiūnas. – Tas nutikimas mane išgąsdino. Supratau, kad reikia daugiau dėmesio skirti savo kūnui“.

Po vieno eilinio bėgimo kalnuose staiga dvigubai pakilo pulsas. Savijauta buvo bauginanti. Taip jam atsitiko pirmąkart gyvenime. Nepadėjo jokios priemonės, tik skubus apsilankymas pas medikus.

„Momentas, kai taip staiga nutinka, be jokių ženklų, kad kažkas gali būti negerai… Kai supranti, kad gyvenimas gali pasibaigti čia pat, šią akimirką, ir kaip viskas trapu, privertė susimąstyti apie širdį. Pradėjau domėtis, kas jai kenkia ir pakoregavau savo gyvenseną“, – pasakojo kūrėjas.

Jis konstatavo, kad neretai labiau rūpinamės savo automobiliu nei savo sveikata. Reguliariai keičiame tepalus, pilame kokybiškus degalus, bet nerandame laiko, o gal motyvacijos sveikiau maitintis, daugiau judėti, išmokti valdyti stresą.

Tąkart A. Kriščiūnui buvo diagnozuota tachikardija. Gydytojo teigimu, veikiausiai taip atsitiko dėl per daug išgertos kavos ir energinių gėrimų.

„Kokia projekto idėja? – grįžo prie paveikslo A. Kriščiūnas. – Pora romantiškai skrenda oro balionu. Kas ją neša per gyvenimą? Širdis“. Paveiksle širdis ir yra oro baliono kupolas, leidžiantis išsilaikyti žmonėms ir nenusmegti žemyn.

Olivija Dobilienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Paveikslas „Kodėl gyvenimas gali nutrūkti taip staiga?“ skirtas visiems priminti, kad pasirūpintių savo širdimi.

„Daugybė sveikatos problemų yra nematomos – gali neskaudėti, nekilti jokių įtarimų, o pasitikrinus paaiškėja visai kitokia realybė. Širdį turime tik vieną, saugokime ją“, – ragino A. Kriščiūnas.

Prieš konferenciją pristatyto kūrinio „Kodėl gyvenimas gali nutrūkti taip staiga?“ skaitmeninę versiją menininkas dovanoja visuomenei. Visi norintys gali atsisiųsti ją nemokamai, pasinaudoję nuoroda bit.ly/Sirdis.

80 proc. galima išvengti

Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus ir Lietuvos kardiologų draugijos Išeminės širdies ligos darbo grupės vadovė prof. Olivija Dobilienė konstatavo, kad sergamumas išemine širdies liga Lietuvoje yra keturis kartus didesnis nei kitose ES šalyse. 80 proc. miokardo infarkto ir insulto atvejų galima išvengti, bet nepasinaudojame turimomis mokslo žiniomis.

Naujausiais duomenimis, širdies ir kraujagyslių ligos išlieka dažniausia mirties priežastis Europoje, praėjusiais metais lėmusia 2,2 mln. moterų ir 1,9 mln. vyrų mirčių. Pagal mirštamumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuva Europoje yra penktoje vietoje. Mūsų šalis yra priskirta labai didelės kardiovaskulinės rizikos šalims. Sunku rasti gyventoją, sulaukusį 40 metų ir vis dar nepriklausantį didelei kasdiovaskulinės rizikos grupei.

Išeminė širdies liga išlieka pagrindinė mirties priežastis. Lietuvoje ji susijusi su trečdaliu visų mirčių.

Yra būdų išvengti šios ligos, o kartu ir mirčių, bet didžioji dalis didelę riziką susirgti turinčių žmonių tai tarsi praleidžia pro ausis.

„Labai svarbus yra bendradarbiavimas. Medikų ir pacientų, medikų ir žiniasklaidos. Šviesti visuomenę yra labai svarbus mūsų uždavinys. Mokslu paremta informacija pacientų dažnai nepasiekia. Neretai jie tiki pseudotiesomis, mitais“, – kalbėjo O. Dobilienė. Ji pabrėžia: vien žinoti nepakanka, šia informacija reikia ir vadovautis.

„Tikslas vienas – išsaugoti sveiką širdį. Galime daug kuo domėtis, bet, neturint sveikatos, viskas tampa beprasmiška“, – atkreipė dėmesį gydytoja.

Vien sveikos gyvensenos reikšmės pervertinti negalima, ypač esant daugybinių rizikos veiksnių.

Ji apibūdino, koks yra standartinis kardiologų pacientas: 40–50 metų vyras su alaus pilvuku, nekoreguota arterine hipertenzija, rūkantis. „Neretai pirmasis jo širdies ir kraujagyslių ligos pasireiškimas ir būna ūminis infarktas arba staigi mirtis“, – pasakojo O. Dobilienė.

Kuo anksčiau

Renginio metu pristatyta pati naujausia informacija, pateikta Europos kardiologų draugijos gairėse, apžvelgiant diagnostiką, gydymą, gaivinimo ypatumus.

O. Dobilienė vardijo, kad Lietuvoje užtikrintas intervencinių vainikinių arterijų paslaugų prieinamumas, įdiegta miokardo infarkto klasterių sistema.

„Per pastarąjį dešimtmetį šios priemonės pakeitė pacientų, sergančių ūminiu miokardo infarktu, prognozę – anksčiau stacionare, atokesnėse ligoninėse mirdavo daugiau nei 20 proc. sergančių miokardo infarktu, o dabar stacionarinis mirštamumas Lietuvoje yra toks pat kaip visame pasaulyje – 6–8 proc.“ – palygino profesorė.

Pagal sergamumą miokardo infarktu ir apskritai vainikinių arterijų intervencines procedūras esame tarp pirmaujančių Europoje, deja, tai nepadeda sumažinti sergamumo širdies ir kraujagyslių ligomis.

Lietuva tarp kitų ES šalių liko paskutinėje vietoje paaiškėjus, kad net didžiausios rizikos pacientų grupėje, t. y. po miokardo infarkto, vainikinių arterijų stentavimo ar širdies operacijų, sumažinti blogąjį mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolį iki reikiamo lygio pavyko tik vienam iš dešimties pacientų.

Dislipidemija (aukštas MTL lygis) ir yra vienas miokardo infarktą lemiančių tradicinių rizikos veiksnių. Kiti didžiausi: rūkymas ir padidėjęs kraujospūdis. Ne paskutinėje vietoje ir genetinis polinkis, metaboliniai ir gyvensenos veiksniai, tokie kaip cukrinis diabetas, antsvoris, mažas fizinis aktyvumas.

Būtent MTL cholesterolis turi tiesioginį priežastinį ryšį su aterosklerotinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis. Lietuvoje pagal asmenų, priskirtų didelės rizikos širdies ir kraujagyslių ligų grupei, prevencijos programos duomenis padidėjusi cholesterolio koncentracija nustatyta net 90 proc. tirtų asmenų.

„Tačiau reikia suprasti ir tai, kad tyrimai negydo. Jie padeda įvertinti individualią paciento riziką susirgti. Gali būti, kad turėdami du to paties amžiaus pacientus teiksime skirtingas rekomendacijas. Vienam galbūt pakaktų imtis gyvensenos pokyčių, o kitą iškart pradėtume gydyti medikamentais“, – aiškino pašnekovė.

Akistata: A. Kriščiūnas prisipažino, kad momentas, kai bėgiojant kalnuose staiga sustreikavo širdis, privertė susimąstyti, kaip viskas trapu. / I. Gelūno / BNS nuotr.

Sveikos gyvensenos neužtenka

Kuo daugiau rizikos veiksnių ir kuo ilgau žmogus netinkamai gyvena, tuo labiau tikėtina, kad širdies ir kraujagyslių ligos pasireikš anksčiau. Geriausias receptas dar nepatekus į didelės rizikos zoną – sveikos gyvensenos įgūdžius ir įpročius ugdyti jau vaikystėje arba kaip įmanoma anksčiau.

„Kiekvienas savo rankose turime didelę galią – tinkamai maitindamiesi, reguliariai mankštindamiesi, reguliuodami savo kūno svorį, nerūkydami ir kontroliuodami kraujospūdį, cukraus ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekį galime sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo riziką. Tačiau vien sveikos gyvensenos reikšmės pervertinti negalima, ypač esant daugybiniams rizikos veiksniams, nepalankiai šeimos genetinei anamnezei ar jau sergant. Norėdami atitolinti širdies ir kraujagyslių ligas didelės rizikos pacientams ir užtikrinti dislipidemijos, hipertenzijos ir kitų veiksnių efektyvią kontrolę, turime imtis ilgalaikio, nuoseklaus, kryptingo medikamentinio gydymo“, – ragino prof. O. Dobilienė.

Standartinis kardiologų pacientas – 40–50 metų vyras su alaus pilvuku, nekoreguota arterine hipertenzija, rūkantis.

Naudingas tik ilgalaikis gydymas, nes aterosklerozė yra dešimtmečius besivystantis procesas.

Pašnekovė apgailestavo, kad Lietuvoje vis dar gaji baimė dėl šalutinio statinų poveikio ir keroja mitai, kad cholesteroliui sumažinti gali pakakti tik sveikos gyvensenos ir dietos pokyčių ar papildų.

„Moksliniais tyrimais patvirtintas dislipidemijos gydymo principas: skiriant tinkamas medikamentų dozes ir renkantis kombinuotą gydymą galima sulėtinti aterosklerozės progresavimą, išvengti miokardo infarkto ir kitų komplikacijų“, – akcentavo O. Dobilienė.

Ji užsiminė apie naujausius inovatyvius medikamentus, kurie, pavyzdžiui, yra injekuojami, veikia iki šešių mėnesių ir blogojo cholesterolio lygį tam tikrais atvejais gali sumažinti net perpus.

– Užsiimi labai daug skirtingų veiklų. Ką veikei šiandien prieš mums susitinkant?

– Šiuo metu aktyviai dirbu studijoje ir ruošiuosi naujiems projektams, tačiau, kaip ir normalus freelanceris, bandau papildomai daryti skirtingus darbus šalia kūrybinės veiklos. Šiuo metu pradėjau dirbti administracijoje, o tai nėra talentą ar kūrybą ypač skatinantis formatas, tačiau kartais nebeišgali būti tik menininku ir freelanceriu, tad atsiranda alternatyvių darbų.

– O kaip kūryba? Kokius pastaruoju metu darei darbus, kam ruošiesi?

– Jau labai greitai kartu su kolegomis pristatysime noktiurną balsams, perkusijai ir aktorei „Aušra Foucault šešėlyje“. Jis kuriamas kartu su choru „Šiaulių polifonija“ ir nuostabia komanda: poetė Aušra Kaziliūnaitė parašė libretą, muziką kūrė Kristupas Bubnelis, režisuoja Augustas Gornatkevičius, aš kuriu choreografiją. Komandoje taip pat dirba ir scenografiją kuria jaunosios kartos kūrėjai Barbora Matonytė ir Liudvikas Kesminas, o vaizdo medžiagą – Karolina Latvytė-Bibiano ir Ūla Valentaitė. Premjera vyks lapkritį Kauno valstybinėje filharmonijoje, o vėliau kūrinys tęs savo muzikinę kelionę po kitus Lietuvos miestus. Jis grįstas prancūzų istoriko ir filosofo Michelio Foucault panoptikumo idėja. Tiek kūrybinės komandos, tiek ir atlikėjų yra nemažai, jie dažnai veikia tarpdiscipliniškai, taigi tai turėtų būti gan ekstravagantiškas pastatymas.

Ne taip seniai, šį rudenį, dalyvavau Vilniaus galerijų savaitgalyje, rengiau uždarymo performansą „Fantomas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Meninių akcijų savaitėje su kolege Inga Galinyte pristatėme kitą darbą – „30 minučių ant liepto“ lietuviškai, o angliškai vadinosi „Failing My Best“ (šypsosi).

Kitais metais su kolegų grupe, autorių kolektyvu „XYZ Collective“, pristatysime tris bendras parodas: Klaipėdos kultūros komunikacijų centre, Mažvydo bibliotekoje ir vienoje galerijoje Vilniuje, kurios pavadinimo kol kas nenoriu atskleisti. Metų pradžioje susitelksiu į naujus kūrinius, dalyvausiu keliose meno rezidencijų programose, balandį savo kūrinius pristatysiu Čekijoje, grupinėje parodoje. Tad laukia įdomi ir produktyvi metų pradžia ir bendra kūryba su mylimais kolegomis.

B. Frątczako nuotr.

– Ar kaskart kuri originalius naujus meno kūrinius visiems šiems renginiams, parodoms?

– Kai nedirbu nuolatinio darbo, visada bandau kažką daryti studijoje ir kurti naujus kūrinius. Jaučiu vidinį poreikį kurti naujus kūrinius perdirbant senus (kalbant apie vizualųjį meną). Performansus dokumentuoju ir archyvuoju, kartkartėmis jie grįžta atgal į sceną ar galerijos erdvę su papildoma energija. Dabar toks laikas, kai reikia žongliruoti daug skirtingų elementų, tad stengiuosi kūrinius siųsti ir į skirtingas institucijas užsienyje. Taigi ne tik kad naujų kūrinių gamyba, bet ir bandymas išsivalyti darbų sandėlį tampa kūrybos proceso dalimi – kad jie būtų  pristatyti ir / ar parduoti, atsirastų muziejų ar privačiose kolekcijose.

– Kaip vyksta darbų siuntimas?

– Kadangi neturiu jokių protežė, tai vyksta tiesiog rankiniu būdu. Bandau išsirinkti organizacijas arba institucijas skirtingose vietose ir rašyti laiškus su pasiūlymais. Mėginu rašyti ir draugams, kurie yra išvykę į užsienį ir dirba įdomiose institucijose. Kartais rašau jiems prašydamas padėti surasti kontaktus ir pan.

– Be to, kad dirbi skirtingose srityse kūrybos lauke,  užsiimi ir tam tikra aktyvia veikla – esi Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas, naujai įsikūrusios Meno darbuotojų profesinės sąjungos narys...

– Tų pozicijų nesivaikau, nesistengiu specialiai jose būti. Kiek esu menininkas, tiek susiduriu su šioms sritims būdingomis problemomis. Matau, kad kolegos irgi susiduria. Man tai  beprotiškai svarbu, ir taip visąlaik buvo nuo paauglystės, visąlaik dalyvavau skirtingų organizacijų veiklose, nes suprantu tai kaip tam tikrą pilietinę atsakomybę. Dalyvauju ne tik Lietuvos aktorių gildijoje ir Meno darbuotojų profesinėje sąjungoje, bet ir kitose organizacijose. Prisidedu prie DEMOS – kritinės minties instituto veiklos, esu žurnalo „Lūžis“ (jame žvelgiama  iš kairiosios politinės perspektyvos į skirtingus socialinius, politinius ir kultūrinius aspektus Lietuvoje ir užsienyje) redakcinės kolegijos narys, atsakingas už kultūros skiltį. DEMOS ir Kairiųjų aljanse taip pat esu susijęs su šia politine perspektyva, ten vėlgi iš kultūrinės pusės dalyvauju. Tokiose organizacijose kaip LATGA, AGATA, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungoje ir kitose organizacijose stengiuosi būti aktyvus narys. Man tai atrodo svarbu ir reikalinga.

I. Vyšniauskaitės nuotr.

– Ką dabar veikiate su Lietuvos aktorių gildija, Meno kūrėjų profesine sąjunga? Kokius klausimus sprendžiate?

– Su Lietuvos aktorių gildija viskas juda gana teigiama linkme. Buvau vienas iš gildijos steigėjų, tačiau viskas prasidėjo nuo to, kai aktorius Martynas Nedzinskas pradėjo šią iniciatyvą: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susėdome tarp spektaklių, mūsų buvo gal apie dešimt, kalbėjome, kad reikėtų sukurti aktoriams atstovaujančią organizaciją, kuri tiesiogiai galėtų formuoti praktinę aktorių gerovę, institucijose ir už jų ribų gintų aktorių teises. Tuo metu kalbėjome, kad aktoriaus specialybė ir darbas yra devalvuojama. Vienam pasako vieną sumą, kitam – kitą ir prašo jų nekalbėti tarpusavyje. Duoda pasirašyti sutartis, kur visko atsisakai, visiškai atiduodi teises, taip pat, pavyzdžiui, jei nepavyktų įrašyti garsą, nemokamai privalėtum pergarsinti. Kad tavo veidą jau gali naudoti ne tik filme, bet ir daugybėje X vietų. Svarbi tema buvo įkainiai už aktoriaus darbo pamainą. Pirmame susitikime mūsų buvo kiek daugiau nei dešimt, tačiau, nusprendus steigti organizaciją, į  steigiamąjį susirinkimą susirinko apie 50 įvairių kartų aktorių. Nors dinamika keičiasi su laiku ir pradžioje būna labai daug motyvacijos, kai norisi pakeisti pasaulį, bet paskui prasideda amerikietiški kalneliai – kai kurie dalykai pavyksta, kai kada motyvacija nusėda. Dažnai darbas nevyriausybinėse organizacijose yra grįstas savanoriška veikla, niekas už tai atlyginimo nemoka, darai tai iš geros valios ir tikėdamasis teigiamų pokyčių ateityje, taip yra ir su Lietuvos aktorių gildija. Kad įvyktų kažkoks geras pokytis visiems, mažiausia bėda yra finansai, nes tai darbai, kurie tiesiogiai į teigiamą pusę keičia sociopolitinę žmonių gerovę. Su Lietuvos aktorių gildija surengėme akciją „Tuščia vieta“ prie Seimo – iš skirtingų teatrų Vilniaus mieste žmonės prinešė tuščių kėdžių, sustatė, uždėjo švarkus ir paliko prie Seimo, taip atkreipdami dėmesį, kad aktorių specialybė yra tarsi tuščia vieta. Kultūros darbuotojo pozicija apskritai yra nepakankamai įvertinta. Aktorius yra suvokiamas kaip intelektualas ar žurnalų viršelių žmogus, žvaigždė – ir seriale, ir filme vaidina. Realybė yra kitokia. Mes įsivaizduojame, kad aktorius gerai uždirba, bet nebūtinai taip yra.

Pavyzdžiui, jei kalbėsime apie tuos aktorius-freelancerius, kurie dirba kine, turėkite omenyje, kad per metus jie tikriausiai filmuojasi viename filme, geriausiu atveju – dviejuose. Filmas dažniausiai filmuojamas per 20 pamainų, jeigu užsienietiškas – gal 30 pamainų, iš tų 20–30 pamainų aktorius dalyvaus vienoje, dviejose, trijose ar keturiose pamainose, jei jo vaidmuo nepagrindinis. Pagrindiniai irgi greičiausiai nedalyvaus visose 20–30 pamainų. Aktoriaus atlyginimo žemutinė riba yra 300 eurų, tai suskaičiuokime – pabaigoje filmo gauni 1 200 eurų. Jie filmuojiesi antrame filme – 2 400 eurų. Tačiau tai ir bus visų metų tavo kino patirtis ir atlyginimas, nuo kurio dar turėsi susimokėti mokesčius. Kai kurie galvoja, kad aktoriai daug uždirba teatruose ar reklamose. Tačiau ten labai panašios kainos. Reklamoje už pamainas aktoriai gauna beveik tokius pačius atlyginimus, o teatre yra pavyzdžių, kai aktorius gauna vos 20 eurų už spektaklį. Tai ir yra socialinė nelygybė aktorių atžvilgiu. Iš vienos pusės, aktoriai yra vieši asmenys, bet ant rankų gali suskaičiuoti, kiek yra tų, kurie gali išgyventi tik iš savo amato ar tapdami influenceriais (liet. – nuomonių formuotojais), generuojančiais peržiūras internete, taip už jas vėliau gaudami pinigus.

Dabar apsibrėžėme ir bandysime įtvirtinti standartines aktorių sutartis. Paprastai kiekviena prodiuserių kompanija atneša šūsnį savo sutarčių, kur iš esmės yra pažeidžiami aktorių interesai. Aktoriai dažnai jų neskaito. Tai edukacijos trūkumas. Kartu su teisininkais ir AGATA paruošėme standartinę aktoriaus sutartį, kurią bandysime patvirtinti su Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Lietuvos kino centru ir kitomis organizacijomis, kad tai būtų sutarties pavyzdys, naudojamas lietuviškuose projektuose ir užsienio gamybos projektuose, filmuojamuose Lietuvoje. Kad tai užtikrintų ir antiseksualinio priekabiavimo gaires, darbo sąlygų valandinius elementus, atlyginimus už viršvalandžius ar darbus po filmavimo.

– Ką gero nuveikėte su Meno kūrėjų profesine sąjunga?

– Prieš tai atsakiau kaip aktorius, o dabar turbūt turiu paminėti, kad esu baigęs ir skulptūros bakalaurą ir magistrą, tad veikiu ir vizualiojo meno lauke. Tad, nors ginu aktorių interesus, gerai žinau ir vizualiojo meno lauko problemas. Vizualiojo meno srityje – dar blogiau. Pavyzdžiui, parodose menininkai dažnai dalyvauja nemokamai, jie investuoja savo pinigus į meno kūrinius ir galiausiai negauna jokio honoraro. Šioje srityje socialinė apsauga dar komplikuotesnė. Tad šios profesinės sąjungos tikslai panašūs kaip Lietuvos aktorių gildijos – sukurti socialinio saugumo aplinką, kad darbo sąlygos ir meno pristatymas būtų adekvatus ir įvertintas pinigais, žmonės nebūtų palikti ties skurdo riba.

– Daugelis menininkų dirba kitus darbus – kas ką moka.

– Formuojasi toks požiūris: eikite, susiraskite normalų darbą ir nebūkite išmaldos prašytojai. Tačiau turi menininko išsilavinimą, tokia tavo profesija, esi profesionalas, gal net įvertintas valstybiniais apdovanojimais, bet vis tiek tai uždaras ratas. Lietuvoje yra toks dalykas, kad, kol nesi pripažintas užsienyje, tol čia nebūsi ypatingu asmeniu. Tavo kūryba nebus perkama, įvertinta ar pristatoma platesniu formatu.

Į šią profsajungą galima kreiptis, jei turi skundą dėl darbo sąlygų, – ji mėgins padėti išsikovoti geresnes sąlygas. Žinau, kad dabar yra nagrinėjami keli atvejai. Nuoširdžiai manau, nors ir kartojuosi, kad dalyvavimas skirtingų organizacijų veikloje yra pilietinė pozicija, o dar svarbiau, kad tai nėra kalba apie vieną individą, tai gerovės kūrimas didesnei bendruomenei, kuri kai kada gali būti apatiška ir nesiimti jokių veiksmų. Pats renkuosi būti tuo, kuris inicijuoja teigiamus pokyčius ir labai kviečiu prisijungti kitus būti geresnės ateities dalimi.

– Prisimenu tave iš paauglystės kaip šokio menininką, užsiimi vaidyba, gyvenai Niujorke ir dirbai su Jonu Meku, paskui – LRT televizijoje. Portugalijoje buvai rezidencijos meno vadovu, dabar užsiimi skulptūra, instaliacija... Kaip visos šios veiklos, patirtys susipina tavo kūryboje, kaip veikia viena kitą?

– Taip, viskas susipina, daugumą šių dalykų ir toliau darau. Ėjau mokytis šokio, kai buvau paauglys, nes labai norėjau būti aktoriumi. Lankiau teatro studiją prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, tada dėstytojai mums duodavo pirmo kurso scenos kalbos, vaidybos, judesio užduotis ir, pasirodo, aš buvau labai lankstus. Sakė, kad kiekvienas aktorius turi mokėti šokti ir dainuoti, todėl nuėjau į stojamuosius M. K. Čiurlionio meno mokykloje, atlikau visas užduotis, kurių prašė, ir patekau į baleto skyrių. Buvau vienintelis vaikinas klasėje. Tačiau į čiurlionkę nuėjau, nes norėjau būti aktoriumi, man tiesiog gerai sekėsi šokis. Tuomet transformavau šokį į perfomatyvų judesio meną, Lietuvoje tuo metu buvo tik keli menininkai, tokie kaip Evaldas Jansas ar Jurga Barilaitė, kurie taip dirbo. Vilniuje buvo „Fluxus ministerija“, mane ten pamatė J. Mekas ir pasakė, kad aš turėčiau būti Niujorke. Taip po kelių mėnesių išvykau į Niujorką. Tuomet dvejus metus gyvenau tarp Niujorko ir Lietuvos, kūriau performansus. Tęsiau ir savo kaip aktoriaus karjerą (pirmą kartą kine nusifilmavau keturiolikos Igno Miškinio filme „Artimos šviesos“). Kartu vėliau atsirado ir tarpdiscipliniškumas. Pasirinkau skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Skulptūros katedroje. Ji yra labai atvira – ten gali kurti ir garso meną, gali – performansą, šokį, objektus, instaliacijas ir t. t. VDA tavęs neuždaro vienoje srityje, ji labai atvira institucija ir tai man be galo patinka. Pirmąją personalinę parodą surengiau, kai tik įsikūrė galerija „AV17“, man buvo gal dvidešimt keli, tad vizualųjį meną kūriau dar prieš skulptūros studijas. Studijos buvo tik įtvirtinimas to, kas man ir taip patiko.

V. Vaitiekūno nuotr.

– Gal yra kažkas iš šių veiklų, su kuria šiuo metu labiausiai identifikuojiesi?

– Ne, nemanau, kad yra kuri nors viena. Grįšiu prie profsąjungų temos, gyvenimas sunkus – ne man vienam, ir kitiems.  Žmonės dirba po kelis darbus – du, tris, keturis ir, esant infliacijai, menininkas yra situacijoje, kuri labai nepalanki. Būti menininku ir juo išlikti yra misija, bet ji labai sunkiai įgyvendinama, nes saugumo nėra užtektinai. Kai atsiranda galimybė pristatyti savo kūrybą, tai didžiausias džiaugsmas. Priimu kiekvieną galimybę viešai pristatyti savo darbus kaip absoliučią dovaną iš aplinkos. Lietuvoje veikianti sistema nesukurta menininkui būti menininku. Yra programos kaip LTKT arba kitos, bet jos  orientuotos į rezultatą, o ne į procesą. Kad pateiktum rezultatą, turi būti ilgas procesas, vienam kūriniui tai gali tęstis metus arba dvejus. Pavyzdžiui, prieš pateikdama paraišką tu (šio teksto autorė taip pat yra kino režisierė – aut. past.) ilgai galvoji idėją, ją vystai. Arba ką reikės daryti po filmavimų – bus dar ilgesnis procesas. Kurdamas vizualųjį meną ar būdamas aktoriumi taip pat turi ilgai dirbti.

– Kokios temos, raiškos formos, medijos šiuo metu tau labiausiai rūpi, ką daugiausia naudoji?

– Visa tai, apie ką kalbame, yra susiję. Turiu asmeninį vidinės temos pasirinkimą – tai socialinis teisingumas. Man beprotiškai rūpi šie dalykai. Kai kuriu būtent vizualųjį meną, bandau tai atliepti, ar tai būtų LGBT situacija, ar moterų teisės, ar priekabiavimas, ar socialinio neteisingumo dėl atlyginimų tema. Bandau gvildenti tą temą, į ją įsigilinti, ieškau kūriniams įkvėpimo joje. Man visada patiko Ezopo kalba. Ji suteikia plotmę interpretuoti kūrinius įvairiapusiškai. Tačiau iškelti vieną ar kitą temą į viešąjį diskursą jau yra kaip misija. Tikiu, kad viskas yra politiška. Išeini iš namų, atsistoji ant suklypusios plytelės ir tai yra politika. Sakyčiau, menas yra absoliučiai politiškas, tik ne visi menininkai tai pripažįsta, nes nebūtinai visi mato tas įtakas. Dar vienas elementas – savo kuriamuose vizualiojo meno darbuose stengiuosi naudoti daugiau kaip 50 proc. perdirbtų ar pernaudojamų medžiagų, pavyzdžiui, kažką, kas yra rasta arba ką panaudoju iš naujo. Tvarumas ir ekologija – mano vertybinis pasirinkimas, kuriuo vadovavausi ir vadovausiuosi.

– Ar kūryba svarbu perteikti ir jausmą, nebūtina, kad kūrinys veiktų tik intelektualiai?

– Vizualųjį meno kūrinį sukuri ir palieki interpretacijai, papildomai paslaptį užrašai apraše. Jei kūrinys neturi tiesioginio vaizdinio, jis labai atviras interpretacijai, menininkas gali net pats nežinoti viso spektro, kaip tas kūrinys gali būti interpretuojamas ar kaip veikia žiūrovą. Gali būti ir kitų formatų, kaip, pavyzdžiui, vienas požiūris, kad nori, jog žiūrovai išgirstų tavo žinutę, nes nori ją pasakyti labai aiškiai ir raiškiai, o kitas požiūris – sukuri kūrinį ir paleidi jį. Viskas, ką matai, yra teisinga, nėra kažkokių neteisingų reakcijų. Toks požiūris mane labai išlaisvina ir leidžia platesnei publikai patirti šiuolaikinį meną per savo vidinius aspektus.

– Koks tavo kūrybos procesas? Kaip kyla idėjų? Ar pats padarai viską nuo–iki, net ir turint galvoje meno kūrinio gamybą?

– Stengiuosi viską daryti pats, bet būna atvejų, kai trūksta įgūdžių, pavyzdžiui, suvirinimo. Tada paprašau kolegų, kad bent jau mane prižiūrėtų ar pamokytų, kaip tai daryti. Kai už tave padaro, tarsi prarandi savo įrankį. Dėl idėjų – inspiracijos ateina per knygų skaitymą, kitų meno kūrinių žiūrėjimą, bandymą sąmoningai sapnuoti. Nieko naujo čia neišrandu, meno istorijoje tai jau daug kartų būta. Dažniausiai mintys užklumpa labai netikėtai, yra žurnalas, kuriame jas užrašau ir plėtoju. Didžiosios dalies idėjų nepavyksta įgyvendinti čia ir dabar, bet kartais prie jų  grįžtu ir tada būna labai geras jausmas, kai iš užrašų ir teorijos tai tampa kūriniu.

– Kokie būtų tavo patarimai pradedantiems menininkams?

– Kolegoms ir draugams labai siūlau visąlaik visur dalyvauti, teikti paraiškas, nesvarbu, kad sulauksi atsakymo „ne“. Galbūt iš dešimties paraiškų išgirsi vieną „taip“, bet vis tiek reikia labai stengtis ir bandyti. Siūlau pretenduoti iškart į daugiau vietų, nes būna, kad užpildai vieną paraišką, mėnesį lauki atsakymo ir išgirsti „ne“. Tai sugriauna viltį, jautiesi nieko vertas. Reikia tai nuryti, reikia bandyti, siųsti į daugiau institucijų ir tada žiūrėti. Kitų žmonių vertinimas dar nereiškia, ar tu tikrai menininkas, ar ne, esi tikrai gabus, ar ne. Viskas priklauso nuo tavo vidinio darbo ir įdirbio.

A. Eradzės darbai jau spėjo susilaukti tarptautinio pripažinimo, jie buvo rodyti The New Museum Niujorke ir 59-ojoje Venecijos bienalėje. Visai netrukus A. Eradzės darbai pirmąkart bus pristatyti ir Lietuvoje – rugpjūčio 25–spalio 29 d. vyksiančioje Kauno bienalėje.

– Jūsų kūrybos ašis – žmogaus pėdsakai gamtoje ir tarprūšiniai santykiai. Kaip tuo susidomėjote?

– Negaliu pasakyti, kaip šios temos atsirado mano darbuose, bet atsimenu, kad dar pačioje kūrybos pradžioje man patiko stebėti apleistas, neveikiančias erdves. Stengiausi jas suaktyvinti, suteikti joms tam tikrų reikšmių, jas personifikuoti.

Man patinka, kai kūrinys turi sąlygiškumo, net kai medžiaga dokumentinė ar paremta faktais. Manau, kad tai suteikia kūriniui imunitetą, leidžia jam būti perskaitomam įvairiais būdais, išlaiko jį atvirą. Animistinį metodą pasitelkiu siekdamas įkvėpti gyvybės prieš mane esančiai ramybei. Pasikliauju įsivaizduojamais ir virtualiaisiais dalykų matmenims, mėgindamas suteikti jiems erdvės kvėpuoti.

Mane domina socialinio konstrukto idėja ir skirtingi gyvenimo būdai, kaip mes susiduriame ir sugyvename su kitomis rūšimis ir gyventojais miestovaizdžio kontekste ir už jo ribų. Savo darbuose stengiuosi gyvūnijos ir augmenijos ikonografijai suteikti pasakos formą. Ji klaidina vaizdą, tačiau tampa pagrindiniu jo elementu. Kitoniškumo ir bendrumo tarp įvairių subjektų idėja, tyrinėjama per dalijimosi ir rūpesčio sąvokas, taip pat atlieka svarbų vaidmenį mano kūryboje.

Antropomorfiniu požiūriu mane dar domina ribinė erdvė tarp gyvuliškumo ir visuomenės. Man įdomu, kaip šie du dalykai susikerta.

Andro Eradzė. Raised in the Dust (2022, The Milk of Dreams, 59-oji Venecijos bienalė (Arsenalas). / R. Marossi nuotr.

– Jūsų kūryboje nematyti žmonių, tačiau visada galima jausti bauginantį jų artumą. Ar tai sąmoningas sprendimas?

– Tiesa, mano darbuose retai matomi žmonės, bet, net jei jų ir nėra, galima juos rasti. Vienas iš mano kūrybos bruožų – palikti žiūrovui galimybę susikurti kūrinio interpretaciją pačiam. Mano darbuose individas ir bendruomenė fragmentiškai pasirodo per paprastus gestus ar akivaizdžiai nematomas, koduotas detales. Tokiu būdų tai, kas nerodoma, paslėpta už ekrano ar pačiame vaizde, yra lemiama kūrinio dalis. Siužeto tarpai tampa pasakojimo įrankiais, visai kaip Robert’o Bressono filmuose. Savo praktikoje aš taip pat tvirtai laikausi šio principo.

– Dažnai jūsų darbai pristatomi kaip ekologiški ir posthumanistiniai. Ar sutinkate?

– Manau, kad išmanyti ekologiją labai svarbu mūsų augimui ir mąstymui apie ateitį. Tačiau nesu tikras, kaip mano kūrinių meninė išraiška rezonuoja su auditorija ir ar jie gali veiksmingai perduoti numatytą žinutę. Mano darbai dažnai pristatomi kaip ekologinis komentaras apie vykstančią krizę, ir nors čia gali būti šiek tiek tiesos, tai nėra sąmoningas sprendimas. Jei ekologinės temos ir yra juntamos mano darbuose, tai atsitiktinai. Jei žiūrovai įžvelgia šią temą mano darbuose, džiaugiuosi, tačiau suprantu, kad ekologijos sąvokia šiandien yra kur kas sudėtingesnė, kaip ir būdai apie ją kalbėti.

Vienas mano kūrybos bruožų – palikti žiūrovui galimybę susikurti kūrinio interpretaciją pačiam.

Posthumanizmą suprantu kaip priemonę menininkams kurti pasakojimo formą, pranokstančią įprastus naratyvus ir padedančią atrasti matymo iš nežmogiškosios perspektyvos būdus. Posthumanizmas man įdomus daugeliu aspektų. Man patinka, kaip plačiai jis nagrinėja suvokimą, vaizduotę, misticizmą, taip pat realias erdves ir architektūrą. Jis pasižymi nepaprastomis ir didingomis šio pasaulio ypatybėmis, papildydamas jas naujais, nerealių, tačiau galimų scenarijų, kuriuose mes visi dalyvaujame, sluoksniais. Posthumanizmą matau kaip poetinį būdą išreikšti ne tik besitęsiančią krizę, bet ir mūsų vidinių pasaulių trapumą ir įvairovę.

– Koks asmeninis jūsų santykis su gamta?

– Tai sudėtingas klausimas, į kurį galiu atsakyti dvejopai. Man patinka būti gamtoje, su visu jai būdingu žvėriškumu ir mįslingumu. Mane įkvepia bevaikštant mišku aplankantis grįžimo į praeitį jausmas. Jaučiuosi, lyg būčiau susijęs su kažkuo, kas buvo prieš mane, tarsi laikas būtų sustojęs. Sieju šį jausmą su sapnais. Sapnai, regis, irgi turi šią laikui nepavaldžią savybę, jungiančią mus su anksčiau buvusiais. Sapnuodami, kaip ir leisdami laiką gamtoje, galime su jais susijungti. Savo darbuose dažnai naudoju sapnų logiką, ypač kai kalbu apie augmeniją ar gyvūniją.

Taip pat esu socialus, mėgstu bendrauti su žmonėmis. Esu miesto žmogus, mėgstu stebėti miestovaizdį ir suvokti, kad esu jo dalis.

Vienu metu save matau abiejose vietose ir manau, kad tai gali būti pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis.

– Koks jūsų modus operandi? Ar pradedate nuo tyrimo, stebėjimų, vaizduotės, literatūros, kt.? Kas jus įkvepia?

– Man tai kažkas neapibrėžto. Tai gali būti viskas, ką vardijate, galbūt tiesiog kibirkštis pamačius gatvės sceną ar gyvas prisiminimas. Visada sunku nurodyti įkvėpimo šaltinį.

Esu kino žmogus. Pamatytas filmas ar perskaityta knyga, eilėraštis gali mane paveikti. Tyrimais ir stebėjimais užsiimu, kai jau turiu mintį. Visada ilgai gilinuosi į temą, nagrinėju įvairius požiūrius į ją. Negaliu sakyti, kad mano praktika grįsta tyrimais, bet joje yra įvairių etapų – nuo idėjos sužadinimo iki jos tyrimo. Vis dėlto vertingiausia dalis yra darbas studijoje, jo rutina ir intymumas.

Andro Eradzė. Mouth of Darkness ( 2020, Sakartvelas).

– Parodose jūsų darbai labai įdomiai eksponuojami. Kaip žvelgiate į parodų praktiką?

– Manau, kad darbas gali įvykti arba būti užbaigtas tik parodoje. Jis turi būti aktyvuotas erdvėje. Man patinka, kai paroda atrodo kaip inscenizuota, sukontroliuota erdvė, sąmoningai sukurta žiūrovams. Viskas priklauso nuo to, ką tuo metu turiu ir ko siekiu. Pavyzdžiui, parodoje „Raised in the Dust“ pristatytas filmas nereikalavo daug sąveikos ir pagalbos, todėl intervencija į erdvę buvo minimali. O štai filmas „Nightvision, Limited Access“, priešingai, jaučiau, turi būti papildytas instaliacijos, kuri sustiprintų kūrinio temą. Darbą pristačiau patalpoje, kurią perpus dalijo metalinė viela. Viena pusė žiūrovams buvo neprieinama. Darbas įdomiai sąveikavo su instaliacija. Tačiau, kad ir kokios būtų aplinkybės, mąstymas apie galutinę instaliaciją yra neatsiejamas nuo mano darbo.

– Jūsų filmai paprastai turi savitą garso takelį. Ar pats tuo užsiimate?

– Muzika – vienas esminių elementų, padedančių išgauti tikslią judančio vaizdo nuotaiką ir taip užbaigti kūrinį. Kartais bendradarbiauju su garso inžinieriumi. Kai jau turiu idėją, mėginame ją išplėtoti ir papildyti studijoje. Be to, nuolat klausau muzikos ir ieškau garsų interneto garsų bibliotekose. Jei pajuntu, kad garsas siejasi su tuo, ką tuo metu kuriu, įsirašau pavyzdį, trumpą ištrauką ir mėginu sukurti iš to ką nors nauja.

– Ką ruošiate 14-ajai Kauno bienalei?

– Kauno bienalės užsakymu kuriu naują penkių minučių trukmės filmą „At the Same Time“, kuris bus rodomas istoriniuose Kauno centrinio pašto rūmuose. Kūrinyje tyrinėjamos draugystės ir nuosavybės idėjos, kvestionuojamos įvairios galios dinamikos, vaizduojami mieste gyvenantys benamiai šunys. Mėginu apie šiuos šunis mąstyti nepriklausomai ir atsižvelgiant į visuomenę, apmąstant sudegusius draugystės tiltus. Darbas nufilmuotas su kamera iš automobilio, važinėjančio šunų teritorijoje ir provokuojančio juos sekti, įnirtingai aplojant įsibrovėlį – kamerą ir / arba žiūrovą. Tai dominavimo, pažeidžiamumo ir trapumo, pasiryžimo ginti tai, ką jie laiko savu, įrašas. Filme keliami priklausymo ir instinktyvaus troškimo reikalauti, susigrąžinti ir apginti teritoriją klausimai. Šioje kitoniškumo karalystėje kamera tampa pašaliečiu, svetimkūniu, nepažįstamu daiktu, kuris suvirpina trapų nestabilumą ir provokuoja šunis veikti. Taip filme išryškėja įtampa tarp dviejų subjektų, besidalijančių tuo pačiu miestovaizdžiu. Filme pabrėžiama, kad svarbu gerbti ir suprasti miesto gyventojų paženklintas teritorijas, kartu nukrypstant nuo realių teritorijų fiziškumo į abstraktesnes sąvokas.

Birželio 2 d. Kaune bus atidarytas naujas jo kūrinys – viešos erdvės objektas „Žalčio namas“. Ant Pelėdų kalno įsikursiantis statinys – duoklė ypatingai Kauno vietai ir patiems miesto gyventojams. Artėjant pristatymui – apie meno mieste funkciją, kultūros politiką, dialogą ir nesusikalbėjimą bei viešų erdvių įveiklinimą.

– Galbūt pradėkime nuo to, kad paminklinimas, menas viešose miesto erdvėse – labai daug diskusijų, įvairių nuomonių sulaukianti tema, taip ir nesurandanti bendro atskaitos taško ir vieningo diskurso. Jūsų nuomone, kokia apskritai yra paminklo, meno instaliacijos, meno objekto funkcija mieste?

– Meno lauke viskas labai sparčiai kinta – temų aktualijos, raiškos priemonės, pristatymo ir net sklaidos būdai. Tiems, kas neseka šių pokyčių, gali būti sunku suprasti naujas formas. Čia glūdi viena nesusikalbėjimo priežasčių.

Iki pat nepriklausomybės laikų buvo gajus juokingas įprotis reikalauti iš meno labai aiškios pozicijos. Bet cenzūros laikai baigėsi, o meno kūriniai tuo ir yra žavūs, kad duoda daugiau klausimų nei atsakymų. Ne meno užduotis būti didžiojo pasakojimo įrankiu, veikiau, atvirkščiai, geri kūriniai savo prigimtimi atpalaiduoja pernelyg įtemptų temų erdvę. Todėl, kuo daugiau kūrybos, tuo smagiau. Menas šiandien leidžia paliesti labai opias ir įdomias temas, o formos prasme gali būti ir įvykiu, ir performansu – neturėti jokios kietos formos. Svarbiausia užduotis šiandien yra ieškoti būdų, kaip atsirinkti tinkamą kūrinį, kaip jį pritaikyti ir taikliai inkorporuoti esamame kontekste. Ir nepamiršti diskusijų, pokalbių.

– Jūsų manymu, kas tuomet turėtų nuspręsti apie paminklo, objekto atsiradimą mieste? Ar dialogas su visuomene yra reikalingas, ar įvairių objektų atsiradimas turėtų būti menininkų, architektų, urbanistikos specialistų sprendimas?

Kiekvienos veiklos srityje egzistuoja aiški specifika, galioja aiškūs kriterijai. Nėra reikalo restorano virėjui aiškinti, kaip ruošti maistą ar chirurgui – kaip operuoti.

– Kiekvienos veiklos srityje egzistuoja aiški specifika, galioja aiškūs kriterijai. Nėra reikalo restorano virėjui aiškinti, kaip ruošti maistą ar chirurgui – kaip operuoti. Tai – kompetencijų klausimas. Labai aukštos kvalifikacijos kultūros specialistų yra, tik kartais į juos užmirštama kreiptis. Pavyzdžiui, kuratorius atlieka bene svarbiausią vaidmenį ir yra labai svarbi grandis tarp skirtingų sektorių dalyvaujančių procese, neša didelę atsakomybę – formuluoja ir prižiūri esminę veiksmų eigą. Šie procesai yra imlūs laikui, todėl reikia puikiai išmanyti ne tik lokalų, bet ir pasaulinį meno lauką, puikiai suvokti architektūrinį, istorinį, socialinį kontekstus, mokėti komunikuoti ir, svarbiausia, turėti pajautimą.

Manau, šiandien kalbant apie įpaminklinimą ar kitokį įmonumentalinimą per meno formas, reikia įvesti naujus terminus ir kriterijus. Vis dar naudojami pasenę apibrėžimai, kurie labai susiaurina kūrinio sampratą. „Memorialas“, „monumentas“, „paminklas“ ar „statula“ vien jau semantiškai talpina atminties temas. Be to, dažnu atveju, rengiant kūrinio gaires, įtraukiamas ir supolitintas kontekstas. Tokiu būdu meno išraišką bandoma paversti įrankiu tarnaujančiu tautiniam pasakojimui iliustruoti. Deja, menas, o ypač aukštos kokybės meno pavyzdžiai, tokias temas aplenkia lanku. Ar imsime filmus, ar literatūrą, ar teatrą ar vaizduojamąjį meną, ryškiausi meistrystės pavyzdžiai atveria daugiaplanį vaizdą, kuris turi daug skirtingų perspektyvų.

– Paminklas, meno/architektūros objektas mieste, dažniausiai, pasilieka ilgam laikui. Kaip padaryti, kad visuomenei jis būtų aktualus, atsparus pokyčiams, prisitaikantis prie miesto kraštovaizdžio ir po kelių dešimtmečių ar šimtmečių? O galbūt ne visiems objektams ilgaamžiškumas yra svarbus?

– Galima sakyti, kad pastaruosius 20 metų Lietuvoje vyravo intensyvus užstatymo etapas. Tačiau būsto klausimai neišsprendžia socialinių, miesto įtinklinimo ir įveiklinimo problemų. Per minėtą laikotarpį, jos buvo paliestos menkai (kaip žinia, spaudoje kultūros rubrikos yra pačiame gale), todėl nenuostabu, kad vis labiau ir labiau bręsta viešos erdvės formavimo kūrimo ir organizavimo klausimai.

Galiu drąsiai teigti, jog Lietuva gali džiaugtis puikiai išpuoselėtu tarptautiniu meno lauku. Todėl esminis klausimas yra kompetencijose – t.y., kaip mes iš skirtingų sektorių perspektyvos sugebame įsisavinti sugeneruotą kultūrinį produktą. Manau, miesto plėtros departamentai, paveldosauga, Kultūros ministerija, politikai, kūrėjai ir vieša nuomonė turėtų rasti būdų, kaip kuo dažniau sukurti bendras diskusijų ir tarpusavio bendradarbiavimo platformas. Viską užkrauti liaudies balsui būtų tiesiog nesąžininga.

Turime nepamiršti, kad nieko nėra amžino. Rasos Antanavičiūtės paroda „Paminklai kurių nėra“ yra puikus pavyzdys. Ši išsami istorinė studija parodos formatu parodė, kaip Vilniaus mieste keitėsi skulptūrų skaičius priklausomai nuo laikmečio ir santvarkos. Tai, kas stovėjo amžiais, šiandien jau pamiršta ir net nežinoma. Laikui bėgant, kinta viskas: kontekstas, politinės ar ekonominės aktualijos, todėl tam tikri judesiai, nukreipti į stacionarumą, pradeda kelti erzelį. Manau, galima būtų įsivesti „Plakatinės skulptūros“ terminą apibrėžiant jos gyvavimo laiką. Tuomet objektas išlaisvėtų ir galėtų teikti momentinį pasitenkinimą. Kiekvienam smagu pamatyti šmaikščią skulptūrą, keistą ar įdomų objektą, netikėtą piešinį. Mes patys susigalvojame arba pagal reglamentą iš įpročio deklaruojame, kad kūrinys turi stovėti amžiams, o daugeliui kūrinių to nereikia, nereikia to ir žiūrovui bei kūrėjui. Tad kodėl nepasilengvinus sau dalios?

Žinoma, yra pavyzdžių, kai darosi skaudu dėl už mokesčių pinigus statomų menkaverčių monumentų, kurie nešildo širdies ir neglosto akių, gožia aplinką. Bet aš į tokius stengiuosi nežiūrėti.

– Kaune pastaruoju metu, taip pat ir Europos kultūros sostinės metais, bandoma atgaivinti įvairias miesto erdves ir jas paversti kultūros renginių, parodų vietomis, pavyzdžiui – atgijo Kauno centrinis paštas. Ar teigiamai žiūrite į šį reiškinį, kokius procesus tai skatina mieste, kaip veikia menininkus?

– Vieša erdvė – mieste gyvenančių žmonių erdvė, todėl ja reikia naudotis. Mieste gyvena daug skirtingų grupių su skirtingais poreikiais ir laisvalaikio praleidimo įpročiais. Čia labai svarbų vaidmenį atlieka tiek miesto gyventojas, tiek miesto kaita. T.y., naujai sukurtos erdvės (stadionas, žaidimų aikštelė, terasa) gali tapti puikiu katalizatoriumi kurtis naujoms veikloms bei rastis naujiems įpročiams ir pramogoms. Tai labai smagu ir, svarbiausia, naudinga, nes tokios veiklos yra laisvos ir nemokamos, beje, laisvalaikis yra kardinaliai kitoje liniuotės pusėje nei nusikalstamumas. Tuo tarpu patys gyventojai savo iniciatyva gali susikurti įveiklinimo vietas, savotiškus jėgos taškus. Tai labai padeda miestui plėstis, formuoti savo charakterį ir identitetą. Svarbu leisti kurti savo erdvę ir ja naudotis. O šį viešų erdvių įveiklinimo žemėlapį puikiai plečia meniniai projektai.

Neišvardinsiu visko, bet Šančiuose kartu su bendruomenėmis kuriami projektai, Kauno Bienalė ir kiti renginiai paliko labai ryškų įspaudą, šioms tendencijoms padėjo sparčiai augti. Tik vėliau vystytojai pastebi: „o prašau, koks fainas rajonas, kažką buvom praleidę“.

– Jūsų projektas – „Žalčio namas“ – vystomas Kaune. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi Kauno veidas per pastarąjį dešimtmetį? Kokias tendencijas pastebite?

– Miestas priklauso miestiečiams. Miestai tuo ir žavi, kad turi savo aurą, nuotaiką. Kaunas yra vienas iš tų miestų, kurį galima įsimylėti. Tai lemia daug faktorių ir kriterijų: geografinė padėtis, gamtinis reljefas, daugiasluoksnis istorinis bei architektūrinis kontekstas, žmonės ir jų mentalitetas, subkultūros ir pan. Bet labiausiai mane džiugina gražios permainos. Pats esu gimęs ir augęs Kaune, Partizanų g. Galiu pasidžiaugti puikiu viešuoju transportu, geru apšvietimu net atokiausiose miesto vietose, apželdinimu ir kitokiu viešų erdvių atsinaujinimu. Tai daro miestą patogų, saugų ir mielą. Kaunas vėl įgauna pelnytą šiuolaikinio miesto-metropolito vardą.

– „Žalčio namas“ – ar galite papasakoti apie jo idėją? Kokia bus šio objekto funkcija mieste?

– Tai – skulptūrinis, laikinas viešos erdvės objektas, kurį įgyvendinome „Kauno-Europos kultūros sostinės“ iniciatyva surengus konkursą. Nors tai – statinys, vis dėl to į šį kūrinį reikia žiūrėti ne kaip į architektūros, bet kaip į skulptūrinį objektą, į kurį galima užeiti, jį patirti iš vidaus bei išorės. Šio kūrinio pavadinimas apsipynęs gražiais sutapimais ir yra inspiruotas pasakos, sukurtos menininkės Leilos Kasputienės-Šukiur.

Objektas atsiranda žalioje miesto erdvėje kaip parko dedamasis elementas. Tai lyg platforma, iš kurios galima toliau džiaugtis gamta. Nors šis kūrinys ir neturi aiškios paskirties, tačiau jis atviras skirtingai choreografijai. Čia galima užsiimti Tai chi, tiesiog per darbo pertrauką pasėdėti valgant sumuštinį, surengti koncertą po atviru dangumi ar studentams naudotis kaip lauko klase. Scenarijų turėtų modeliuoti pats žiūrovas ir vienareikšmės paskirties aš nematau. Tai duoklė kalnui ir miesto gyventojams. Šioje vietoje sau pažymio nerašysiu. Pačiam smalsu, kaip šis objektas prigis, kaip jis bus naudojamas miesto žmonių ir kokius veiksmų scenarijus bei įpročius įneš miesto žmonės.

Stengiausi sukurti savotišką nematomą objektą, kuriame galėtų žaisti saulės šviesa, šerkšnas, rudens lapai ir, be abejo, žmogus. Tai – vieša erdvė, kuri akimirkai gali tapti privačia. Šis kūrinys susideda iš dviejų segmentų – iš betoninės aikštelės, kuri abstrakčiai vaizduoja susirangiusį žalčiuką ir iš anstato, kuris lyg vaizduotėje gimę rūmai žymi tris vartus. Kaip senoj liaudies dainoj – pro vienus vartus įeina Saulė, pro antrus – Mėnuo, o pro trečius – Dievas.

– Kodėl pasirinktas Pelėdų kalnas?

– Pelėdų kalnas yra labai svarbi miesto dalis. Šis kalnagūbris yra ir Nemuno bei Neries santakos aukštutinė dalis, Žaliakalnio pradžia. Beje, tai aukščiausia Kauno vieta. Geografiškai ji vadinasi Atragiu. Tai buvęs moterų vienuolyno sodas. O kažkada, dar anksčiau, čia buvo giria. Besileidžianti saulė šioje vietoje tarytum atsiduria žemiau žemės lygio, todėl susikuria nuostabūs šviesos efektai.

Visgi svarbiausia – ši vieta švenčia 101–ius metus nuo tada, kai tarpukario menininkai savo privačia iniciatyva išardė carinės Rusijos karinius baterijos įtvirtinimus, iš kurių nelegaliai, savo rankom, pastatė M.K. Čiurlionio galeriją ir Meno mokyklą. Tai – bene pirmas atkurtos valstybės statinys. Todėl labai kviečiu visus į atidarymo šventę – švęsti jubiliejų kartu su Kalnu, ant kurio po 100 metų atkursime mokyklos įkūrėjo J. Vienožinskio stalo tradiciją.

– Dėkoju už pokalbį.

Vienas baisiausių menininko kūrinių pavadinimu „Self“ („Savastis“) – autoportretų ciklas, išsiskiriantis ne tik savo išvaizda, bet ir unikalia istorija. Pasak M. Quinno, šiame darbe jis „išliejo“ daugiau savęs nei bet kuris iki jo egzistavęs menininkas.

Kūrinio priešistorė tokia: kas penkis mėnesius kūrėjas išsiurbdavo po penkis litrus savo kraujo ir jį išpildavo į permatomą, šaldytuve laikomą savo veido formą.

Vėliau šis kūrinys – galva, kuri atrodo tarsi nukirsta ir padėta ant padėklo – buvo eksponuotas. Kas penkerius metus M. Quinnas iš šviežio kraujo sukurdavo naują šio kūrinio versiją.

Pasak kritikų, tai jaudinantis ir drąsus indėlis į savęs vaizdavimo tradiciją, kurią įkvėpė didieji menininkai Rembrandtas, Van Goghas ir Cindy Sherman. Šiame kūrinyje giliai pabrėžiamas būties trapumas.

Kitas provokuojantis M. Quinno kūrinys – asmeninis vizualinis dienoraštis „Viral Paintings“ („Viruso paveikslai“) sulaukė daugybės žiūrovų aikčiojimų. Menininkas jį sukūrė saviizoliacijos laikotarpiu per COVID-19 pandemiją.

Šiuose kūriniuose ant didelių drobių atspausdintos mobiliuoju telefonu darytos naujienų reportažų apie COVID-19 krizę ekrano nuotraukos. M. Quinnas šiuos vaizdus nuspalvino aliejinių dažų potėpiais, o ant kai kurių išpaišė dideles žmonių figūras.

Šiais darbais menininkas siekė nušviesti siurrealistinius ir absurdiškus laikus, kuriais visas pasaulis gyveno per pandemiją.

„Būnant menininku, vienintelis būdas susidoroti su realybe – paversti ją menu. Anksčiau žmonės tapė paveikslus istorinėms akimirkoms įamžinti. Dabar istorinis momentas vyksta kas 12 valandų, kas valandą“,– sakė M. Quinnas.

Į mūsų kraštą autorius žvelgia lyg pro tyrinėjančius drobių langus: didelius ir mažesnius, atvirus ir užkaltus, kviečiančius skverbtis į vaizdo gelmę arba paverčiančius apžiūrimaisiais mus – kai stebime ne mes, o tarsi esame aptinkami žvilgsnio iš ten. Ten, A. Baratinskio kūrinių pasaulyje, audžiami slėpiningi peizažo fragmentai, išnyrantys lietuviškų trobelių kontūrai, skirtingus metų laikus charakterizuojantis spalvynas ar paros meto užuominos. Impresijų pėdsakai, aiškiai gavę savo pradžią išjaustame santykyje su lietuviškomis vietovėmis ar patirtomis situacijomis, atvilnijantys iš istorinių ir asmeninių istorijos refleksijos ežerų, budinami gyvastingų, visur prasismelkiančių gamtos galių.

Autorius mėgsta kalbėti užuominomis ir nuojautomis, įvesdamas laiko dimensiją, naudodamas racionalų karkasą plastiniam kūnui formuoti, bet drauge apsiausdamas jį nostalgiškų emocijų audeklu, nestokodamas savityros užduočių.

Lietuvai skirtų A. Baratinskio paveikslų kalba – kaip įprasta – daugiasluoksnė. Švelni ir jautri, talpinanti plačią emocinę skalę. Lyg audiniuose – nuaustuose iš oro, šviesos ir atpažįstamų kvapų – sauganti paslaptingą švytėjimą, skleidžianti sakralumo pajautą.

Autorius mėgsta kalbėti užuominomis ir nuojautomis, naudodamas racionalų karkasą plastiniam kūnui formuoti, bet drauge apsiausdamas jį nostalgiškų emocijų audeklu.

 

 

Nestokojama ir įtampų: darbuose kontrastuoja griežta ritmika, kompozicijos įrėminimas ir lėtas, trapus, kone tirpstantis turinio sklidimas; aiškių struktūrų derinimas su jautriais spalviniais perėjimais. Jie ypač niuansuoti, tačiau lietuvio akiai nesunkiai skaitomi – savo natūralios terpėse esame išmokyti klausytis gamtos pirštų kuriamos poezijos ir muzikos, subtiliųjų jos erdvių pasakojimų.

Panašiai turbūt menininkas mato ir mūsų šalį – nedidelę ir tvirtai suaustą, ne kartą rėmintą ir žalotą skaudžių istorinių realijų, bet išsaugojusią subtilų gamtos pojūtį, giliąsias pamatinių jėgų ir tiesų pajautas. Jos gydo lyg skaidrus šaltinio vanduo, įgalindamas langus virsti durimis, pakviesdamos į kelionę... Neretai iki universalijų pakylanti sakralizuojama paveikslų tonacija dar akivaizdesnė greta eksponuojamame kūrinių cikle: jame A. Baratinskis atskleidžia spalvines-architektūrines Jeruzalės vizijas.

Švytėjimas ir didžioji Gyvenimo dovana, daugybė pasaulio patirties gijų ir sluoksnių žiūrovui manifestuoja save palaipsniui ir leidžia patirti artėjimą amžinosios Jeruzalės link.

Iš biografijos

A. Baratinskis 1962 m. gimė ir augo Ufoje (Rusijos Federacija), 1988 m. baigė Magnitogorsko pedagoginio instituto Dailės fakultetą, 1991 m. emigravo į Izraelį. Nuo tada aktyviai įsitraukė į Izraelio ir tarptautinį dailės gyvenimą, žymiai prisideda prie šiuolaikinės Izraelio dailės vystymo ir sklaidos.

Menininkas yra surengęs kelias dešimtis personalinių parodų Rusijoje, Izraelyje, Norvegijoje, Vokietijoje, Kanadoje, JAV, Italijoje, Slovėnijoje, Lietuvoje. Pelnė daug apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose ir parodose.

A. Baratinskis kuria molbertinės tapybos, akvarelės, grafikos ir fotografijos srityse, sėkmingai plėtoja tiek figūratyvinės, tiek abstrakčiosios dailės žanrus. Nuolat tobulina autorines eksperimentines technikas – derina tapybą, grafiką ir fotografinius atspaudus. Tapytojas savitai mąsto laiko ir amžinybės temomis, gilinasi į spalvos ir formos dermes ir prieštaras, jam rūpi atminties ir istorijos – meno, mokslo, gamtos – refleksijos ir, žinoma, dinamiškas ir gyvas žmogiškosios prigimties tyrinėjimas.

Kas? A. Baratinskio paroda „Įspūdžių pėdsakai“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Gegužės 14 d. 17.30 val. – atidarymas. Veiks iki birželio 30 d.

Susitikime menininkas papasakos unikalią fotomontažų serijos „Rekviem posovietiniam sapnui“ sukūrimo istoriją ir supažindins su autoriniais montažo ir koliažo metodais, apžvelgs analoginės ir skaitmeninės fotografijos derinimo taktikas savo kūryboje.

A. Našlėnas yra multimedijos menininkas, gyvenantis ir dirbantis Klaipėdoje.

Augustino meninę praktiką sudaro multimedijos instaliacijos, performansai, fotografija.

Tai – audiovizualinės patirtys, plečiančios aplinkosauginį, istorinį ir dvasinį suvokimą, skatinančios tobulėti ir keistis.

2020 m. kartu su kolegomis Augustinas pradėjo plėtoti eksperimentinės muzikos projektą „Gyvos šventovės“.

Augustinas dirba ir iliustratoriumi, grafikos dizaineriu bei videografu.

Be darbo reklamos agentūroje, jis taip pat plėtoja savo multimedijos prekės ženklą „Vandenis media“ – kuria audiovizualines instaliacijas ir filmus istorijos muziejams ir edukacinėms įstaigoms, taip pat vizualųjį stilių muzikos kūrėjams ir atlikėjams, festivaliams, iliustracijas muzikos leidinių viršeliams, animuotą grafiką muzikai.

Kūrybinis užsiėmimas nemokamas.