Keturios šokio stichijos

Pirmasis festivalio renginys – Šeiko šokio teatro šokio ir muzikos spektaklis "Metų laikai". Tai keturių skirtingų šokėjų atliekamas spektaklis, skambant gyvai violončelių muzikai. Metų laikus ir stichijas įkūnija savo srityje unikalūs, itin skirtingos išraiškos ir plastikos atlikėjai: aristokratiškoji balerina Beata Molytė, teatro šamanu vadinamas Benas Šarka, aktorius mimas Aleksas Mažonas ir vienas stipriausių savo kartos šiuolaikinio šokio šokėjas Marius Pinigis.

Kurdama spektaklį choreografė Agnija Šeiko ne tik meistriškai sustygavo šių atlikėjų pasirodymą, bet ir suteikė kiekvienam pakankamai saviraiškos laisvės. Gyva muzika spektaklį pripildo Klaipėdos violončelių kvartetas, atlikdamas Antonio Vivaldi "Keturių metų laikų" aranžuotę.

"Labai svarbi patirčių įvairovė, ypač gyvenant atokiau nuo didžiųjų miestų", – sako A.Šeiko ir priduria, kad Šeiko šokio teatro programos didelę dalį sudaro gastrolės Lietuvoje. Nors, pasak kūrėjos, jų spektakliai neturi konkretaus moralo ar žinutės, juose kalbama apie tai, kas aktualu mums visiems. "Daug kas miglotai supranta šiuolaikinį šokį. Galvoja, kad nesupras. Norime išsklaidyti šiuos stereotipus ir pakviesti stebint spektaklius būti atviriems, interpretuoti", – sako choreografė.

Traukia intelektualiąja kultūra

Spektaklis "Metų laikai" vyks viename iš projektą "PROmetėjas" organizuojančių kultūros centrų – Birštono kultūros centre. Pradėdamas pokalbį Zigmas Vileikis džiaugėsi antrą kartą jo vadovaujamo Birštono kultūros centro erdvėse siautėjusia "Junior Camp" chorų stovykla, subūrusią balsingus jaunuolius iš Kupiškio, Vilniaus, Gargždų, Klaipėdos ir daugybės kitų miestų, miestelių. Visų, kurie mėgsta atvykti į kurortą stovyklauti, jis sako net nepajėgtų išvardyti, tačiau jų gretose yra tiek chorvedžių, tiek choreografų, tiek psichologų.

Spektras: metų laikus ir stichijas įkūnija skirtingos išraiškos menininkai B.Molytė, B.Šarka, A.Mažonas ir M.Pinigis. / E. Sabaliauskaitės nuotr.

"Projekto "PROmetėjas" kolegos jau minėjo, o mokslininkai įrodė, kad šokis žmones daro laimingesnius – gerėja tiek fizinė, tiek psichologinė sveikata, tad esame kultūringas sveikatingumo miestas", – sako Z.Vileikis. Lietuvoje, be didmiesčių, esą nedaug vietovių, kur "per metus būna penki rečitaliai, rodomi "Scanoramos" filmai, meninio apšvietimo projektai ir dar – skamba džiazas".

"Esame nišinės meno srities propaguotojai, kasmet pasitinkant Naujuosius metus klausome simfoninio orkestro..." – sako pašnekovas ir sako, kad esą džiazą į Birštoną prisiviliojo pirmas – čia jis pradėjo skambėti jau aštuntajame dešimtmetyje, o Vilnius pasivijo tik 1987-aisiais, Kaunas – 1991-aisiais. Jis pripažįsta, kad Birštone propaguoja intelektualiąją kultūrą, ir mano: ne visą gyvenimą reikia tik šokti lenciūgėlį ar klumpakojį.

"Birštonas nedidelis, bet, kaip sakoma, deimantai nebūna dideli – jie  maži, bet vertingi", – šypsosi savivaldybės kultūros centro direktorius ir pasakoja, kad dalis gyventojų čia atsikelia ieškodami ramybės ar pasitikti gyvenimo saulėlydį.

"Mes siekiame rodyti tai, kas mums aktualu ir įdomu. Kiek galima, tą provincialumą nustumti į šoną... – pabrėždamas kokybiškų renginių prieinamumą ir kultūros renginių įvairovę, kalba organizatorius. – Esame pamėgę ir dailę, mieste – per 130 skulptūrų, tikrai nesame toks visiškai užmirštas Dievo miestelis..."

Spektras: metų laikus ir stichijas įkūnija skirtingos išraiškos menininkai B.Molytė, B.Šarka, A.Mažonas ir M.Pinigis. / E. Sabaliauskaitės nuotr.

Kaip prijaukinti žiūrovą?

Z.Vileikis neslepia, kad surinkti daug žmonių salėse yra ilgas ir nelengvas darbas: "Gėlė neišdygsta dykumoje, dirvą laistyti reikia daug metų ir padaryti ją derlingą." Jis priduria, kad klasika reikalauja brandos, o ši neatsiranda staiga. Juolab kad intelektualios kultūros ieško ne visi kurorto svečiai ar po daugybės procedūrų jai tiesiog nebeturi jėgų.

Z.Vileikis neslepia, kad surinkti daug žmonių salėse yra ilgas ir nelengvas darbas: "Gėlė neišdygsta dykumoje, dirvą laistyti reikia daug metų ir padaryti ją derlingą."

"Tam, kad eitum į pianisto Gintaro Januševičiaus rečitalį, turi žinoti, kur ir dėl ko eini. Kaip ir į bažnyčią... Rimtas menas – tai nekasdienės Mišios. Žinot, būna atlaidai ir Mišios – atlaidai juk nebūna dažnai", – sako Birštono kultūros centro direktorius ir tuoj pat priduria, kad koncertai  dažnai vyksta ir pačioje kurorto bažnyčioje.

Kaip prijaukinti meno renginių auditoriją? Atsakymo Z.Vileikis kviečia ieškoti vaikystėje. "Jei tau šeimoje tėvai nesudėliojo tam tikrų dalykų ir  kukliai baigei mokslus tik vidurinėje, tai tas pasaulėlis yra nekoks... Bet jeigu pavyko studijuoti didesniame mieste, lankei meno mokyklą ar mėgėjų kolektyvą, tikimybė, kad visą gyvenimą trauks šokis, muzika, dailė ar kiti menai, didesnė. Mes labai skatiname birštoniečius vaikus lankyti menus – 520 moksleivių mokosi gimnazijoje, o 230 iš jų lanko meno mokyklą. Džiaugiamės, kad tie vaikai pamėgo džiazo festivalius mieste, sugebėjome pakeisti vaikų požiūrį ir jie pradėjo klausyti kitokios muzikos. Meno mokykloje atsirado mušamieji, saksofonas, bosinė gitara... Poreikis atsiranda nuo to, kokią aplinką suformuoji", – sako jis.

Spektras: metų laikus ir stichijas įkūnija skirtingos išraiškos menininkai B.Molytė, B.Šarka, A.Mažonas ir M.Pinigis. / E. Sabaliauskaitės nuotr.

Aukščiausia klasė

Pašnekovas pastebi, kad Lietuvoje šiuolaikinis šokis vystosi Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, o toliau – tik Anykščiuose organizuojamas šiuolaikinio šokio festivalis "Pėdos". Kiti apsiriboja vienkartinėmis injekcijomis, jei prisikalbina trupes.

Spektaklis "Metų laikai", nuo kurio prasidės "PROmetėjas", jau apkeliavo Kretingą, Žagarę, Zarasus, yra sukaupęs kelerių metų patirtį ir patikrintas. Rodyti Birštone pasirinktas ne tik dėl choreografės A.Šeiko ir šokėjų, bet ir dėl gyvai atliekamos muzikos su Mindaugu Bačkumi priešakyje.

"Aišku, kriterijus buvo kokybė. Taip pat spektaklio metu skamba A.Vivaldi muzika ir dalyvauja keturi puikūs ir labai skirtingi atlikėjai – mimas, aktorius, šokėjai. Surinkti deimantukai", – "PROmetėjo"  spektaklį komentuoja Z.Vileikis.

Kas? Spektaklis "Metų laikai".

Kur? Birštono kultūros centre.

Kada? Rugpjūčio 20 d. 19 val.

Per vieną valandą išgyventi nuostabiausias keturių sezonų akimirkas kviečia smuikininkė Viktorija Čepinskienė ir pianistė Giedrė Špečkauskaitė, perteiksiančios paties kompozitoriaus parašytų sonetų nuotaikas.

V.Čepinskienė – tarptautinių konkursų laureatė, koncertavo su Lietuvos valstybiniu, Novosibirsko simfoniniais, Šiaulių, Klaipėdos kameriniais, "Camerata Palatina Vilnensis" ir kt. orkestrais. Smuikininkė koncertuoja kaip solistė, taip pat kartu su trio "14 stygų" bei kitais atlikėjais.

G.Špečkauskaitė dalyvavo ir pelnė prizines vietas įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Šiuo metu pianistė dirba maestro Vladimiro Prudnikovo vokalo klasėje, koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje.

Mintis groti duetu muzikantėms kilo, pačių teigimu, vaikštinėjant Laisvės alėjoje su savo atžalomis. "Sutapo supratimas apie muziką, požiūris, užsimezgė ir artimas asmeninis ryšys, tad pradėjome sėkmingai muzikuoti kartu. Jau rengiame ir kitą programą, su kuria taip pat ketiname apkeliauti Lietuvą", – bičiuliškų ir profesinių santykių darna džiaugėsi V.Čepinskienė.

Neseniai duetas grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Koncertinis turas, prasidėjęs Čikagoje, nusidriekė iki Niujorko. Atlikėjos džiugino Amerikos lietuvių bendruomenių klausytojus A.Vivaldi "Metų laikų" programa Klyvlende, Indianapolyje, Filadelfijoje, Harforde ir kitur. Čikagoje, Niujorke skambėjo ir smuikininko Vilhelmo Čepinskio sukurta, žmonai dedikuota Arija smuikui ir orkestrui.

Kas? Kamerinės muzikos koncertas "Metų laikai".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Sausio 26 d. 17 val

Duetas publikai žada, kad koncerto metu ji išgirs kitaip atliekamą klasika tapusį šedevrą. Smuikininkė V.Čepinskienė ir pianistė G.Špečkauskaitė smuiku ir fortepijonu perteiks paties kompozitoriaus parašytų sonetų nuotaikas.

V.Čepinskienė – tarptautinių konkursų laureatė, yra koncertavusi su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Novosibirsko simfoniniu orkestru, Šiaulių, Klaipėdos kameriniais orkestrais, Camerata Palatina Vilnensis orkestru ir kitais. Smuikininkė muzikuoja kaip solistė, taip pat kartu su trio „14 stygų“ bei kitais atlikėjais.

G.Špečkauskaitė yra dalyvavusi įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, kuriuose pelnė prizines vietas. Dirba legendinio Lietuvos dainininko Vladimiro Prudnikovo vokalo klasėje ir koncertuoja Lietuvoje bei užsienyje.

Abi atlikėjos gruodžio 7 d. 18 val. surengs koncertą Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Bilietai – po 5 Eur, juos bus galima įsigyti atėjus į koncertą.

Jos sudėtingi daugiasluoksnės spalvotos grafikos raižiniai, regis, yra gerokai nutolę nuo įprasto raižinio tradicijos ir savo ekspresija labiau primena impresionistinę tapybą. Minimalus spalvinis koloritas, švelnūs kontrastai ir perėjimai sukuria gyvumo, mirgėjimo įspūdį: gėlių žiedus ir žolynus kedena vėjas, medžių viršūnėmis nubėga gęstanti rudeninė saulė, laivų uostelyje ramiai tyvuliuoja vanduo, jo veidrodinį paviršių temdo sutemos... Kristina su dukra šią vasarą kelias dienas viešėjo Klaipėdoje ir rado laiko smagiai pasikalbėti apie visai paprastus dalykus, inspiravusius tokius nepaprastus kūrinius.

Negali be kūrybos

– Tradicinis klausimas: kas jus pastūmėjo į menus? Ar jau vaikystėje žinojote, kad būsite menininkė?

– Mano šeimoje nėra menininkų. Mama – profesionali konditerė, tačiau su menininkės gyslele – visada puikiai siuvinėjo, kūrė gražius rankdarbius, o pastaruoju metu augina įmantriausias gėles ir puoselėja sodą. Tėvas meistriškai gamina baldus, bet ir jis negali be kūrybos, radęs laiko, visada drožinėja arba kuria sudėtingas medžio mozaikas.

Vaikystėje tikrai nesvajojau tapti menininke, labiau norėjau siūti, kurti drabužius. Visai atsitiktinai pradėjau lankyti vizualiosios dailės būrelį, nes visi turėjome ką nors pasirinkti užklasinei veiklai, o nuo šeštos klasės jau mokiausi Rygos Jano Rozentalio vidurinėje dailės mokykloje. Baigusi ją jau žinojau, kad noriu mokytis toliau, – įstojau į Latvijos dailės akademiją. Pamažu judėdama užsibrėžto tikslo link, supratau, kad dailėje vien talento neužtenka – ne mažiau svarbu nuolatinis sunkus darbas ir kantrybė. Todėl visada labai daug dirbau, eskizavau, ieškojau sprendimų, gryninau savo idėjas.

Nes norėjo piešti

– Kodėl pasirinkote grafiką? Juk tai tokia sudėtinga, begalinės kantrybės reikalaujanti dailės sritis.

– Grafiką pasirinkau apgalvotai – labai norėjau piešti, o Grafikos fakultete piešimo moko rimčiausiai. Vargu ar tiek būčiau išmokusi studijuodama tapybą. Kita priežastis: turiu begalinę kantrybę, o būtent jos ir reikia grafikui. Be kantrybės grafikos darbo nesukursi. Galiu ištisas valandas sėdėti prie vieno raižinio. Renkuosi precizikos ir kantrybės reikalaujančias sudėtingas technikas, eksperimentuoju su spalvomis, mėgstu trisluoksnį ar ketursluoksnį atspaudą. Lengvai pasiekiamas rezultatas man neįdomus.

Pirmą kartą lino raižinį išbandžiau dailės mokykloje ir mane taip pakerėjo ši technika, kad negaliu jos atsisakyti visą gyvenimą. Pati sau atradau visai kitokią grafiką – tapybišką, sodrią, su plastiškais tonų perėjimais, šviesos žaismu. Linija, kuri grafikoje yra svarbiausia, mano darbuose tik viską papildo ir sujungia. Dar besimokydama meno mokykloje eksperimentavau su ofortu, akvatina, lavis technika (piešiama rūgštyje pamirkytu teptuku ant vario plokštės), o kurdama magistrinį darbą „12 sekundžių“ (12 mažų olandų gamtos peizažų stiliaus paveikslėlių), visas grafikos technikas sujungiau.

Nuo 2008-ųjų apsistojau ties spalvota litografija. Šia technika galima išgauti išraiškingą šešėlių žaismą ir linijų ritmą. Man tai patinka.

Ko tik neišbandė

– Ką dar, be grafikos, esate išbadžiusi?

– Geriau paklauskite, ko nesu išbandžiusi. Man patinka piešti pieštuku ir anglimi ant drobės, tapyti aliejumi ir akrilu. Bandžiau piešti ant stiklo, dekoravau puodelius, kūriau įvairių švenčių dekoracijas, iš molio lipdžiau latvių nacionalinius suvenyrus – keramines lėles. Esu išbandžiusi ir sieninę tapybą – tai su niekuo nepalyginama patirtis: didžiulį plotą reikia pajausti, „suvaldyti“ ir užpildyti taip, kad kūrinys būtų vientisas, išbaigtas. Tai man buvo iššūkis, tačiau, pradėjusi dekoruoti sieną, praradau laiko nuovoką ir pati ištirpau savo paveiksle.

Aš dirbu Jūrmalos meno mokykloje ir mokau vaikus kompiuterinės grafikos. Pati esu sukūrusi ne vieną kalendorių, daugybę vizitinių kortelių, plakatų, brošiūrų ir reklamų maketų. Kol mokiausi dailės akademijoje, kompiuterinės grafikos dėstytojai sakė: norėsite valgyti – išmoksite dirbti kompiuteriu. Dabar tą patį sakau savo mokiniams, kai jie ima zirzti, kad per sunkios užduotys. Esu reikli ir sau, ir kitiems.

Nereikli, bet paslaptinga

– Keli jūsų darbai yra sukurti kolografijos, kitaip tariant, monotipijos technika. Papasakokite, kokia tai technika ir kuo ji ypatinga?

– Su šia technika susipažinau dailės akademijoje. Man ji patiko, tačiau ilgam buvau ją primiršusi. Tik pradėjusi dirbti Jūrmalos vaikų dailės mokykloje vėl ją prisiminiau ir ėmiau to mokyti vaikus. Kolografija – labai nereikli technika, ja patogu dirbti mokykloje ir namuose, o priemonės – pačios paprasčiausios: klijai ir įvairios gamtinės medžiagos, galinčios sukurti faktūrą. Tačiau kartu ji ir labai paslaptinga, nes niekada negali nuspėti galutinio rezultato, kiekvienas atspaudas išeina vis kitoks.

Savo kūryboje kolografiją naudoju retai, šia techniką dažniau pasitelkia mano dukra Ester. Kartu su ja prieš metus sukūrėme kalėdinių eilėraščių iliustracijų, panaudodamos būtent kolografijos techniką.

Dukra – paskui mamą

– Jūsų devynmetė dukra Ester nė per žingsnį neatsilieka nuo mamos – yra ne vieno kūrybinio projekto bendraautorė ar dalyvė. Ar jūs esate jai autoritetas?

– Ester šiemet baigė trečią klasę ir įstojo į Jūrmalos vaikų dailės mokyklą. Ji be galo kūrybinga, smalsi, turi savo požiūrį ir nuomonę. Jos galvoje knibžda šimtai nerealizuotų idėjų, tačiau būti menininke ji nesvajoja, piešimas kol kas jai – tik puiki laisvalaikio praleidimo forma.

Kartais Ester mane kopijuoja ir sako, kad aš esu jos mokytoja. Tačiau man nėra lengva su šia mokine, ji labai savarankiška ir viską nori daryti savaip. Nelabai jai pavadovausi.

Skonį suformavo mokytojai

– O kokie buvo jūsų autoritetai, kas formavo jūs kaip grafikę?

– Mano meninį skonį suformavo trys nuostabūs grafikos meistrai, mano pedagogai: Nelė Zirniti, Guntaras Sietinis ir Jūris Petraškevičius. Be jokios abejonės, didžiulį poveikį man turėjo olandų tapybos tradicija. Jos įtaka juntama mano magistriniame darbe.

– Esate aktyviai kurianti grafikė, spėjate dalyvauti įvairiuose kūrybiniuose pleneruose Latvijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, rengiate tarptautines parodas. Kas paskatino eksponuoti savo darbus Klaipėdoje?

– Pastaruoju metu laiko kūrybai lieka nedaug, pedagoginis darbas atsiima savo. Už parodą Klaipėdoje esu be galo dėkinga mano parodos kuratorei Rimai Baukaitei , Klaipėdos A.Brako dailės mokyklos mokytojai, grafikei, kuri pastūmėjo, tiksliau – privertė ruoštis parodai Klaipėdoje. Mane kartais reikia truputėlį stumtelėti, padrąsinti. Rima tai žino.

Tam yra svarbi priežastis – jai kelią paruošė pavasaris. Atrodo, kad daug ką vasarai reikės tęsti iš paveldėtų darbų, nes atrasti tokių, kas dar nepabudo ir nepakilo gyventi, vargu ar pavyktų.

Pavasario palikimas visada turtingas, skatinantis darbuotis, kurti, auginti toliau. Šiemet pavasaris buvo kaip reta turtingas ir dosnus. Kai suprantame, kad pavasaris jau atliko didžiuosius darbus ir ruošiasi išeiti, gimsta šioks toks kartėlis – juk mes spėjome pamatyti ir padaryti ne viską!

Ar pamenate, ką apie pavasarį kalbėjote žiemą? Kokius susitikimus su juo ir kokius darbus planavote? Rodėsi, jis būsiąs beribis, o mes – besiplaikstantys tarp žydinčių sodų, žaliuojančių miškų, akimis sekantys danguje šaudančius čiurlius. Visa tai jau buvo. Jei nespėjome to pamatyti, bandykime. O gal dar ką nuveiksime ir pamatysime. Jei ne, nieko tokio, po metų bus dar vienas pavasaris. Jauna vasara neleidžia tapti pesimistu. Mes privalome regėti grožį, gėrį, ir juo dalintis su visais.

Šio pavasario augintų turtų perdavimas vasarai simboliškas. Jie tiesiog paliekami auginti ir gausinti. Pagal žiedų gausą regima – daugelio uogų, vaisių turėtų būti labai daug. Ir ne tik tų, kuriuos auginame savo soduose ar daržuose. Gerai žydėjo mėlynės ir žemuogės. Iki šiol neregėjome šalnų, tad užmegztos uogos pradeda didėti, o dėl šalnų dar nestrakinėkime iš džiaugsmo, nes gamta turi bent dvi savaites. Iki birželio 5 ar 8 dienos šalnų pavojus – realus.

Ne viską gimstantį ir augantį regime ir galime suskaičiuoti, tačiau jau gimsta pirmieji stirniukai. Briedžiukams – mėnuo, elniukams mažiau, lapiukai žaidžia prie savo namų ant smėlio kauburio. Vilkiukai mokosi kovoti tarpusavyje, tykoti. Žvalgantis į žvėrių pasaulį stebimės tai vienur, tai kitur šmėžuojančiomis meškomis. Rodosi, kad šis gyvūnas tampa vis labiau įprastas.

Štai kad ir vieną jų nakties kelyje vairuotojas susitiko Žemaitijoje, prie Varnių. O keliuose gausu kitų žvėrių, briedžių, stirnų, tik šernų reta, nes jų populiacija nukentėjo nuo afrikinio kiaulių maro. Šiandien kalbame apie susidūrimus su žvėrimis, dažnai net kaltiname juos, tačiau būkime teisūs. Kiekviename tokiame atvejyje daug ir mūsų kaltės.

Vis garsiau cirpia varnėnų jaunikliai. Tėvams didelis rūpestis, visada alkani vaikai verčia juos nuo ankstumos iki vėlumos braidyti po žolę, stvarstyti, rinkti vabzdžius ir kišti į pražiotus snapelius. Dar savaitė, varnėniukai paliks inkilus ir žinosime, kad jau atėjo tikroji vasara.metų

Aktorius, dainų autorius ir atlikėjas po intensyvaus įrašų laikotarpio, pristato savo naująją kompaktinę plokštelę pavadinimu „Metų laikai“. Keturi pagrindiniai albumo kūriniai – Vėlinės, Kalėdos, Velykos ir Vasarvydis – susiję tematiškai ir kompoziciškai, yra parašyti poeto Rimvydo Stankevičiaus. G.Storpirštis meistriškai prakalbina ir kitų poetų eiles – D.Saukaitytės, M. Martinaičio, D.Čepauskaitės, G.Grajausko ir kitų.

“Metų laikai” bene gražiausias ir brandžiausias G.Storpirščio darbas, kurį sudaro 12 kūrinių, kuriuos muzikiniais rūbais apvilko gitaristas Jonas Krivickas, kontrabosininkas Vytis Nivinskas, mušamųjų ir perkusijos partijas atliko aktorius Darius Miniotas, rašoma pranešime spaudai.

Pristatymo koncerte dalyvaus visi įrašuose skambantys muzikantai kartu su G. Storpirščiu priešaky. Vakaras žada būti lyriškas, jautrus ir prasmingas, o klausytojai neabejotinai įvertins naujojo albumo turinį, bylojantį apie gyvenimo, žmogaus būsenų kaitą.

Aktorius G.  Storpirštis naująjį albumą pristatys vasario 8 d., ketvirtadienį, gyvos muzikos klube TAMSTA.

Dalyvauja: Gediminas Storpirštis – gitara, vokalas,  Jonas Krivickas – gitara, Vytis Nivinskas – kontrabosas, Darius Miniotas – mušamieji, perkusija.

Vienas labiausiai publikos atpažįstamų kūrinių – Antonio Vivaldi „Metų laikai“, ko gero, galėtų būti vadinamas klasikinės muzikos hitu. Jis papuoš šią Klaipėdos kamerinio orkestro ir smuiko virtuozų Valerijaus Sokolovo ir Nikitos Boriso-Glebskio programą, kurios publika kviečiama klausytis kitą savaitę Klaipėdos koncertų salėje. Vėliau ji skambės „Intermezzo“ festivalyje Vilniuje.

V.Sokolovas nuolat koncertuoja su žymiais pasaulio orkestrais, tarp jų – Tokijo, Ciuricho, Seulo, Klivlando, Maskvos simfoniniai, Nacionalinis Prancūzijos ir kiti orkestrai. Jo pasirodymų laukia prestižiniai festivaliai bei svarbiausios užsienio scenos: „Musikverein“ Vienoje, „Lincoln Center“ Niujorke, „Prinzregenten“ Miunchene, Marijos teatras Sankt Peterburge, „Wigmore Hall“ Londone.

Smuikininkas V.Sokolovas yra kamerinio orkestro „Kiev Soloists“ įkūrėjas ir meno vadovas. Jis gimė 1986 m. Charkove (Ukraina). Studijavo Yehudi Menuhin School (Jungtinė Karalystė), 2005 m. atlikėjas laimėjo garsųjį George’o Enescu tarptautinį smuikininkų konkursą Bukarešte (Rumunija). Smuikininkas savo įrašus leidžia išimtinai kompanijoje „Erato“ (buvusi „EMI Classics“).

N.Boriso-Glebskis, savo virtuoziškumu sužavėjęs užsienio klausytojus ir kritikus, išsiskiria garso spalvų gausa, nepaprastu jautrumu ir muzikalumu. Jo talentas pripažintas svarbiausiuose pasaulio smuikininkų konkursuose – J.Sibelijaus, F.Kreislerio, P.Čaikovskio, Karalienės Elžbietos bei Monte Carlo Violin Masters konkurse, vykstančiame kas ketverius metus ir išrenkančiame vienintelį laimėtoją.

Smuikininkas N.Boriso-Glebskis pasirodo su pagrindiniais pasaulio orkestrais, įskaitant Vienos radijo, Briuselio filharmonijos, Mariinskio, NDR, Gothenburgo ir Pekino simfoninius orkestrus, Helsinkio, Maskvos filharmonijos, Londono, Karališkąjį Valonijos kamerinius orkestrus, „Sinfonia Varsovia“ bei daugelį kitų.

Koncerte skambės ne tik populiarusis Antonio Vivaldi keturių koncertų ciklas smuikui ir orkestrui „Metų laikai“, bet ir kitas publikai puikiai žinomas kūrinys – Piotro Čaikovskio „Florencijos suvenyras“. Styginių sekstetui sukurtas opusas bus griežiamas styginių orkestro. Abu smuikininkai su Mindaugo Bačkaus vadovaujamu orkestru dar atliks Arnoldo Malcolmo Dvigubą koncertą.

Ši programa – pasiilgusiems virtuozinės styginių muzikos. Ji skambės spalio 25 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Mums nelemta sužinoti, kaip savo kalendorių sutvarkytų atskirai kiekvienas augalas ar gyvūnas. Tačiau galime spėti, kad daugelio jų kalendoriuose nebūtų ne tik žiemos, bet ir vėlyvojo rudens. Jis jiems paprasčiausiai neegzistuoja.

Tik iki šių dienų, iki didesnio atvėsimo ir šalnų meto pradžios regėjome vis dar aktyvius vabzdžius, vešinčius augalus. Tikėtina, kad šių dienų šalnos nežinion ir amžinybėn išlydės iki šiol pievose straksėjusius žiogelius, cikadėles, sugins į savo namus skruzdėles.

Tik drugiai, kurie išsirito neseniai, šiltą vidurdienį dar pakils skristi. Ir bitės turės progų paskraidyti – ne maisto rinkti, o atsigerti, pamankštinti sparnus, išvalyti žarnyną.

Iki pat šių dienų išsilaikė žiedai. Vargu, ar tinkamu ženklu galėtų būti mūsų sodo, daržo žydinčios kultūros. Jos ne visada privalo reaguoti į gamtos sąlygas, nes bet kada ranką ištiesiame mes – palaistome per sausrą, pridengiame per šalnas.

Kas kita – laukiniai augalai, kurie visu kuo rūpinasi patys, tiksliau – jais pasirūpina pati gamta. Šiemet iki spalio vidurio daug kas tebežydėjo, kai kurie žiedai rugsėjį pasirodė iš naujo. Taigi, kai gamtos nuotaika gera, galvas gali pamesti ir jos vaikai.

Šių dienų svarbus gamtos reiškinys – paukščių migracija.  Mokslininkai šiemet ją vadina labai ištęsta. Gali būti, kad taip ir yra, nes jos teko laukti ilgiau nei visada. Spalio viduryje paprastai migracija silpdavo, o dabar ji yra dar labai aktyvi.

Šiemet prie jūros ir pamaryje esančiose žieduotojų tinkluose dažniausiai spurda ilgauodegės, didžiosios ir mėlynosios zylės, liepsnelės, strazdai, kikiliai.

Nors stebina daug mirguojančių kėkštų, į tinklus jie pakliūva retai. Ventės rage dar viena naujiena – iki šiol skraidančios šelmeninės kregždės. Sunku pasakyti, iš kur jos gali būti atskridusios. Gali būti, kad tai paukščiai, pamaryje apsistoję pakeliui iš Suomijos ar šiauresnių rajonų rytuose.

Miškuose nutilo tauriųjų elnių rujos garsai. Ten, kur gyvena danieliai, gimsta jų vestuvės, tačiau jos nėra tokios garsios ir pastebimos.

Nuo šio šeštadienio, spalio 15 dienos, prasideda vilkų medžioklės sezonas. Kaip ir kasmet, Aplinkos ministerija nustatė leistiną vilkų sumedžiojimo limitą – 60 žvėrių. Nors buvo įvairių siūlymų, bet pagal šios rūšies populiacijos tvarkymo dokumentus sprendimas galėjo būti tik vienas – palikti pernykštę kvotą.

Taip įvyko, nes šių metų žiemos gale nebuvo sniego ir vilkų apskaita, populiacijos įvertinimas nebuvo atlikti. Taigi 60 vilkų gali būti sumedžiota iki kovo galo. Jei limitas bus išnaudotas anksčiau, sezonas baigsis nesulaukus pavasario.

Žinoma atlikėja Ieva Narkutė sako, kad jaučiasi išsilaisvinusi nuo kritikos, mat jos kūrybą sunku įsprausti į rėmus ir ji visada gali būti tik skonio reikalas.

Kūrėja tikina, kad iš dalies būtent dėl to ir nesirinko profesionalios pianistės kelio, mat tada būtų galima vertinti jos grojimą.

„Akademikai turi etaloną kaip reikia sugroti Mocartą. O kaip reikia groti Narkutę, kuri pati parašo, pati sudainuoja, pati įrašo ir išleidžia, daug sunkiau pasakyti. Todėl vien tai, kad aš kuriu savo dalykus ir juos atlieku, išlaisvina mane nuo kritikos, nes visada galiu likti prie to, kad čia – skonio reikalas“, – mano moteris.

I. Narkutė – muzikos ir tekstų kūrėja bei atlikėja. Ji išleido dvi autorinės kūrybos kompaktines plokšteles ir yra daugelio Lietuvos muzikinį pasaulį sekančių klausytojų atpažįstamų dainų „Raudoni vakarai“ ir „Metų laikai“ autorė.

Plačiau – LRT KULTŪROS laidoje „Visu garsu“.