„Toli gražu tai nėra pirmi įrašai orkestro istorijoje, tačiau tikrai pirmas kartas, kai XVIII a. kūrusio kompozitoriaus kūriniai bus grojami to laikmečio instrumentais. Iš paties Versalio pas mus atkeliavo  barokiniai klarnetai ir fleitos, kuriais Lietuvoje groti niekas nemoka... Tad ne tik muzikos instrumentai atsigabenti, bet ir senoviniais instrumentais gebantys groti atlikėjai atvyko“, – pasakoja Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus.

Ne mažesnis nuotykis ir tai, kad kompozitoriaus Johano Danieliaus Berlino kūriniai niekada nebuvo įrašyti, tad juos įgarsinti autentiškais instrumentais ir iššūkis, ir malonumas girdėti barokinį skambesį. Pasak muzikantų, kiekvienas instrumentas išgyvena kitimą, nuolat tobulinamas išgaunamas garsas, lengvinamas pats grojimas, todėl išgirsti kūrinius, atliekamus senoviniais instrumentais tampa nauju potyriu vis labiau populiarėjančios barokinės muzikos gerbėjams.

„Žinoma, šiuolaikiniai instrumentai tapo patogesni groti, tačiau yra ir kita pusė - senieji instrumentai turi savo autentišką skambesį, o juk muzikoje skambesys yra vienas svarbiausių kriterijų. Atlikdami baroko epochos muziką ieškome to nepakartojamo ir autentiško skambesio, idant paskutinių 400 metų muzika neskambėtų vienodai“, – teigia M. Bačkus.

Senoviniais instrumentais įrašyta plokštelė melomanus turėtų pasiekti vasaros pradžioje. Kartu su  Klaipėdos kameriniu orkestru prie įrašų dirbs ir keturis kartus „Grammy“ statulėlei gauti nominuotas garso režisierius Vilius Keras. Kūrybinės komandos nuomone Johano Danieliaus Berlino plokštelė, puikiai įprasmins orkestro veiklą ir taps išskirtinai gražia ir prabangia dovana Klaipėdos miestui ir kiekvienam melomanui.

„Nors jo nuopelnais ir kūrybiniu palikimu šiandien didžiuojasi Norvegija, būtų neteisinga, jei šio kompozitoriaus ir atlikėjo kūryba, kaip ir pats gyvenimo Mėmelyje faktas, liktų užmarštyje. Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau populiarėjant baroko muzikai, jo kūryba turėtų susilaukti didesnio dėmesio”, – sako Klaipėdos kamerinio orkestro smuikininkė Jurgita Bačkuvienė.

Atlikti solo partijas trijų žymių kompozitorių sukurtuose „Metų laikų“ cikluose patikėta keturioms itin artistiškoms ir talentingoms smuikininkėms: Justinai Zajančauskaitei, Rūtai Lipinaitytei, Eglei Valutei ir Julijai Andersson. M. Bačkus kiekvienai jų patikėjo pavasario, vasaros, rudens ar žiemos vaidmenis, taip suteikdamas progą dalyvauti visų kompozitorių kūriniuose.

„Pavasarius“ gros J. Zajančauskaitė, kurios muzikinis studijų kelias jau nusidriekęs iki pat Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijos. Muzikiniai ieškojimai ją yra atvedę ne į vieną Europos sceną, kurioje ji pasirodė kaip solistė, kamerinių ansamblių narė, Paryžiaus „l’ile de France“ simfoninio orkestro artistė.

D. Matvejevo, S. Lukoševičiaus ir KKS archyvo nuotr.

Koncerto muzikinė metų paletė sudėliota iš Antonio Vivaldi, Ástoro Piazzollos ir Maxo Richterio „Metų laikų“.

„Vasaras“ smuiko garsais įkūnys R. Lipinaitytė, kuri yra griežusi su garsiausiais Lietuvos, Estijos, Vokietijos, Kroatijos, Čekijos, Kataro, Taivano ir kitų šalių orkestrais. Smuikininkė įrašiusi ne vieną muzikos albumą, atnešusį jai „Auksinio disko“ apdovanojimą. Tarptautinių konkursų laureatė yra daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių pirmoji atlikėja.

„Rudens“ spalvos skleisis smuikininkės E. Valutės interpretacijoje. Savo muzikinį kelią pradėjusi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, vėliau ji žengė į tarptautinių festivalių Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje scenas. Šiuo metu muzikantė griežia Kataro filharmonijos orkestre ir dėsto Kataro muzikos akademijoje.

D. Matvejevo, S. Lukoševičiaus ir KKS archyvo nuotr.

„Žiemų“ skambesį atskleis J. Andersson – smuikininkė ir altininkė, kuri studijavo Lietuvos ir Švedijos aukštosiose mokyklose, dabar aktyviai propaguoja šiuolaikinę muziką. Svarbi jos kūrybinės veiklos dalis – Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO), su kuriuo smuikininkei jau atsivėrė garsiausių koncertų salių durys.

Paskutinės 2023-ųjų akimirkos suskambės „Dvylikoje metų laikų“ gruodžio 31 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Pasak „Aukuro“ meno vadovo Tomo Ambrozaičio, „ši programa žymi tradiciją, kai diriguoti Nijolės Sinkevičiūtės „Kalėdų maldas“, geriausiai šiuo laikotarpiu tinkamą atlikti kūrinį, grįžta klaipėdietis dirigentas Arūnas Pečiulis. Jis daug metų gyvena ir dirba turtinga muzikine kultūra pasižyminčiame Zalcburge, kur semiasi idėjų savo rengiamoms koncertinėms programoms.“

Pakalbintas būsimo koncerto proga A. Pečiulis pasakojo: „Aukurą“ pažįstu nuo lopšio ir todėl man yra didžiulė dovana su juo ruošti ir atlikti koncertines programas. Ne kartą šis choras yra buvęs ir mano antruose namuose – Zalcburge, kur koncertuodavo ir sužavėdavo klausytojus. Džiugu, kad bičiulis T. Ambrozaitis pakvietė šiemet pakartoti N. Sinkevičiūtės „Kalėdų maldas“, kurias kompozitorė sukūrė mano prašymu. Taip pat klausytojams priminsime ir „Weihnachtskantate“, kurią mano pageidavimu „Aukurui“ parašė vokiečių kompozitorius Otmaras Stanglas.“

A. Pečiulis. / KKS archyvo nuotr.

Pasak N. Sinkevičiūtės, „Kalėdų maldos“ – tai keturių sujungtų dalių-maldų kalėdinė siuita mišriam chorui ir styginių kvintetui arba orkestrui. Joje skamba Antano Jasmanto ir lietuvių liaudies eilės. Kūrinys panardina į atmosferą „kai atleidi vienas kitam, visiems ir sau...“

Beje, „Kalėdų maldų“ premjerą 2010 m. Klaipėdos koncertų salėje taip pat atliko A. Pečiulio diriguojamas „Aukuras“. Būsimoje programoje solinę kūrinio partiją dainuos Lina Lukauskienė (altas). Be jau minėtų kūrinių, koncerte dar skambės Josefo Gabrieliaus Rheinbergerio, Juozo Naujalio ir kitų autorių opusai, A. Jasmanto poeziją skaitys aktorius Edvardas Brazys.

Koncertas vyks gruodžio 23 d. 17 val.

– Tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis vyks jau trečią kartą – galima sakyti, kad Jūsų idėja pasiteisino ir tampa gražia pavasario tradicija. O Jus, kaip muzikantą, žmogų, klausytoją, ko šis festivalis išmokė?

– Man čia – viskas apie meilę. Kiekvienas festivalis moko mylėti žmones, suprasti bendruomenės svarbą, skatina dalintis, atrasti naujas kultūras, šalis ir jų papročius, o vėliau tai sujungti į visumą. Moko priimti kitokią nuomonę, neturėti lūkesčių, bet tuo pačiu dalintis, kuo tiki iki kaulų čiulpų smegenų – tai tikrai veža. Mažiausiai mane jis mokė amato, nes šis festivalis, kaip ir visi kiti tokie renginiai, pirmiausiai ir labiausiai moko meilės ir žmogiškumo.

Šio pavasario festivalis man dar svarbus ir tuo, kad skirtas jis dviem reikšmingiems šimtmečiams paminėti: Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos bei man kaip violončelininkui itin miela sukaktis – 1923 m. Lietuvoje įsteigta pirmoji violončelės mokykla. Galėsime įvertinti, kaip patobulėjome per tuos dešimtmečius apsilankydami daugiau nei 30 koncertų, iš kurių didžioji dalis nemokami – tai dovana ir man, ir klaipėdiečiams, ir miesto svečiams.

Čia nėra jokių lubų, nėra jokio matavimo mato, o ir nelabai gali būti.

– Žvelgiant į jau įvykusius ir būsimą – kokių svajonių dar nepavyko įgyvendinti, o gal jau pasiektos lubos?

– Čia nėra jokių lubų, nėra jokio matavimo mato, o ir nelabai gali būti. Aš tiesiog įgyvendinau svajonę, kuri gimė lankantis violončelės festivaliuose kituose kraštuose – turėti ir mūsų klausytojams tokį pat malonumą. Kiekviename festivalio koncerte matau žmones, kurių iki tol neteko matyti ir tas jausmas labai geras. Jie ateina ir pajaučia, išgirsta, išgyvena, susitapatina, pasiilgsta – tampa neabejingais tam, kas tuo metu vyksta aplinkui, o tai jau kuria bendruomenę, gebančią būti kartu. Tam bendruomenės kūrimui idealiai pasitarnauja kultūra.

Šiandien gyvenimu skųstis būtų sudėtinga – politiniai ar ekonominiai dalykai sukūrė puikų aplinkos gerbūvį: geras asfaltas, puikus stogas, bet fasadas, mano nuomone, bevertis, jei šalia nebus laimingo žmogaus. Tik kultūra gali padaryti žmogų laimingu: ji apjungia ir sujungia. Tokie kaip šis festivalis – ideali priemonė duoti žmogui tai, ko jam labiausiai reikia – bendrystę.

– Tai kas bendro tarp bendrystės ir violončelės?

– Čia reikėtų žvelgti kiek plačiau. Kiekvienas muzikos instrumentas turi atrasti savo žmogų, kaip ir asmuo savąjį instrumentą. Panašiai kaip renkantis profesiją: bijantis kraujo – netaps mediku, mėgstantis bendrauti nesirinks profesijos, kur reikia dirbti vienam, o tylenis pasistengs nepakliūti į triukšmingą sferą. Darbą renkamės pagal tam tikrą tipažą, intelektualines ir emocines savybes, panašiai ir su muzikos instrumentais, o violončelininkai – mėgstantys bendrauti ir jungtis. Niekada nesusimąstėte, kodėl pasaulyje nėra smuikininkų festivalio? Nes jie – individualistai, besistengiantys griežti pirmu smuiku, o violončelininkai kartu jaučiasi puikiai – štai, kodėl atsirado šis festivalis.

Kiek save pamenu, svajojau gyventi mieste, kuriame jausčiau bendrystę su aplinkiniais, o Klaipėda su savo 150 tūkstančių gyventojų puikiai tam tiko. Čia nesijauti, kaip kokiam Niujorke ar Honkonge: dulkele tarp dangoraižių ir milijonų žmonių, nekreipiančių į tave jokio dėmesio, o apie kažkokios bendruomenės sukūrimą ten net neverta kalbėti... Taigi noras kurti bendruomenę atvedė į Klaipėdą, paskui liko tik festivaliui atsirasti. Jau sakiau, festivalis yra apie žmones, o ne apie violončelę ir muziką.

– Tai kas labiausiai jungs bendruomenę trečiajame Tarptautiniame Klaipėdos violončelės festivalyje? Kokie perlai laukia Jūsų kaip sumanytojo vertinimu?

– Šiame festivalyje man patinka viskas, čia nerasčiau nieko, kas man nepatiktų, ko nenorėčiau pamatyti ar atsisakyčiau klausytis. Iš kitos puses, publika skirtinga, todėl norėjau, kad visi atrastų savo terpę: kam neįtinka klasika, klausytų džiazo, kas nesidomi džiazu, išgirstų polką, kam ir ta netinka – pasižiūrėtų filmą. Arba tiesiog bėgdamas į darbą ar iš jo skubėdamas 15 minučių prisėstų, išgertų kavos ir pasiklausytų muzikos netikėtoje, bet jam patogioje vietoje. Kurdamas šį festivalį tikiuosi pagauti žmogų judesyje jam patogiu metu ir taip, lyg netyčia, įtraukti jį į mūsų bendruomenę.

– Festivalį lydės ir tarptautinis violončelininkų konkursas – ko čia galima tikėtis?

Tarptautinių konkursų scenarijai yra panašūs: juose varžosi jauni 30 nesulaukę atlikėjai. Tokie konkursai padeda muzikantams dėliotis profesinį kelią, atveria naujas galimybes, leidžia save pamatyti kitų muzikantų kontekste. Šiemet Klaipėdoje varžysis 68 atlikėjai iš 26 šalių, taigi kiekvienas žengiantis į konkurso sceną galės save palyginti su kolegomis iš JAV, Kinijos, Rumunijos, Suomijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Kanados, Pietų Korėjos ir kitų šalių.

Neabejotinai, ne vieną jų atvykti į Klaipėdą paskatino ir faktas, kad konkursas šiemet gavo visame pasaulyje garsaus violončelininko, dirigento Davido Geringo vardą. Šis vardas puikiai pažįstamas net ir mažai besidomintiems muzika: gimęs Lietuvoje, mokęsis pas violončelės genijų Mstislavą Rostropovičių, dėstantis nuo Japonijos iki Amerikos, D. Geringas šiandien yra nuostabi mūsų klasikinės muzikos dalelė, įvertinta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija. Neabejotinai visame pasaulyje garsus muzikantas, jo vardo konkursas ir žinia, kad jis yra komisijos pirmininkas yra tas masalas patiems atlikėjams atrasti Klaipėdą kaip violončelės muzikos uostą. Galiu pritarti D. Geringo minčiai, kad šis festivalis ir konkursas padės sudominti daugiau jaunų žmonių atrasti šį muzikos instrumentą.

Spektaklyje dalyvauja net 32 menininkai – kamerinis orkestras, pianistė, šokėjai. Svarbus vaidmuo tenka ir apšvietimui bei fejerverkams. Muzikiniu spektaklio pagrindu tapo kompozitorių Ramintos Šerkšnytės, Žibuoklės Martinaitytės, Justinos Repečkaitės, Loretos Narvilaitės ir Vidmanto Bartulio itin skirtingo braižo kūriniai. Jiems šokio miniatiūras sukūrė įvairių kartų ir mokyklų choreografai Lora Juodkaitė, Oksana Griaznova, Aira Naginevičiūtė, Aušra Krasauskaitė, Lukas Karvelis. Kompozicijose choreografai atskleidė savo patirtis su konkrečiu kūriniu ir dabartimi.

Choreografė A.Krasauskaitė sako buvusi inspiruota galingos kompozitorės Ž.Martinaitytės kūrinio "Pavasaris" energijos. "Šokyje kalbu apie žmogaus santykį su neišvengiamybe, apie gimimą ir mirtį. Ši kaita natūrali tiek gamtoje, tiek mūsų gyvenime, tačiau ją išgyvename įvairiomis emocijomis. Dažnai balansuojame tarp tragizmo ir susitaikymo su esatimi", – sako ji.

Programoje skambės R.Šerkšnytės "De Profundis", L.Narvilaitės "Siena", Ž.Martinaitytės "Pavasaris" (iš opuso "Sielunmaisema"), J.Repečkaitės "Chartres" , V.Bartulio "I like Marlene Dietrich".

Daugelis šių opusų parašyti jau antrajame tūkstantmetyje, tik R.Šerkšnytės pjesė atsirado ant tūkstantmečio slenksčio – tai jos jaunystės kūrinys, dabar tapęs vienu populiariausių lietuvių kūriniu apskritai. J.Repečkaitės "Chartres" persunktas jaunatviško skambesio grožio, L.Narvilaitės muzika išsiskiria poetiška pajauta, o Ž.Martinaitytės muzikos stilius kupinas filosofiškos dvasios. "I like Marlene Dietrich" – vienas iš daugiau nei 10 V.Bartulio ciklo "I like..." kūrinių, kur kompozitorius originaliu savo metodu transformuoja ankstesnių epochų muziką – atskleidžia tarsi esamojo laiko žiūrą.

Tiek savo pavadinimu, tiek ir menine raiška "Esamasis laikas" taip pat atkreipia visuomenės dėmesį į pagarbų muzikos, šokio ir kitų kūrinių viešą rodymą, t.y. kalba apie tai, kaip svarbu už kiekvieno kūrinio viešą atlikimą sumokėti autorių teisėms atstovaujančioms organizacijoms LATGA, AGATA ar klausytis muzikos iš legalių platformų. Kartą atsiradęs, kūrinys visada yra esamojo laiko, nes atliekamas pulsuoja čia ir dabar prieš žiūrovą ar klausytoją. Net jei autoriaus jau nebėra tarp gyvųjų, kūrinys tęsia savo kelionę ir grožio bei gėrio misiją.

Projekte pasirodanti šokio teatro meno vadovė A.Šeiko dukart buvo įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi, yra Boriso Dauguviečio auskaro ir keleto kitų svarbių menininkams teikiamų apdovanojimų laureatė. Už šiuolaikinio šokio plėtrą Vakarų Lietuvoje šiemet jai skirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija bei Klaipėdos magistro žiedas.

A.Šeiko atvira tiek savo šokyje, tiek šiame interviu – apie laiką, besikeičiantį kūną, ką jai reiškia apdovanojimai ir kas ją įkvepia.

– Ką reiškia jūsų šokis spektaklyje "Esamasis laikas", kai išsineriate iš to gražaus rafinuoto drabužio? Kaip jis susijęs su laiku?

– Kartu su šokio choreografe A.Naginavičiūte sustojome prie minties, kad kai tau jau yra daugiau nei 40 metų, norisi kalbėti apie labai jautrius dalykus ir, žinoma, apie savęs ir savo kūno vertinimą. Kūnas yra labai pasikeitęs, kitoks, nei tada, kai šokai 20 metų, todėl drabužio nusiėmimas dalimis yra tarsi atvėrimas labai skirtingų savo pusių. Galų gale, kai dalys nukrenta ir vis daugiau pasimato nuogo kūno, tai tarsi simbolizuoja visišką atsivėrimą. Ir kai paskui stoviu beveik nuoga, pažeidžiama scenoje priešais orkestrą, žiūrovą, savo netobulą kūną priimu tokį, koks jis yra.

Stiprus dalykas yra kontaktas su muzika, nors tiesioginio kontakto su V.Bartulio kūriniu "I like Marlien Dietriech..." neturime, tačiau vis tiek kalbame apie moters menininkės trapumą ir stiprybę kartu. Senstant kūnui, vidus labai stiprėja. Vyresnio amžiaus šokėjų buvimas ant scenos turi įvairių kitų prasmių. Kartais man atrodo, kad mane kūnas išduoda, o kartais, atvirkščiai, kad aš atrandu kitokį judėjimą ir kad nebereikia daryti virtuoziškų dalykų, norint pasakyti kai ką stipraus.

– Ar nuoga sau esi graži? Kodėl?

– Taip! Pirmiausia, kūną aš vertinu šiek tiek kitaip nei žmonės, kurie nesusiduria su šokiu. Žinoma, matau jo netobulumus ir matau, kad jis yra labai pasikeitęs. Tačiau tiek savo seksualumą, tiek savo kūną aš priimu visiškai kaip savo dalį. Iš kitos pusės, yra šioks toks konfliktas, nes nebėra taip lengva ir paprasta lipti ant scenos kaip anksčiau, kai tu tikrai labai pasitikėjai savo kūnu. Pradeda lįsti įvairūs kompleksai. Ir dar vienas dalykas: mes turime aiškias nuostatas, koks turi būti šokėjo kūnas, ir jeigu jis neatitinka to standarto, jis tarsi nėra pakankamai geras. Tas nepakankamumas gali lydėti visą gyvenimą. Bet aš sau graži, nes savo kūne matau savo gyvenimą: matau du vaikus, traumas, neišlaikytą tempą, kažkur matau laimę, kažkur – skausmą. Visa tai yra mano kūne, ir tuo man jis yra gražus.

– Ką jums reiškia apdovanojimai, kuriuos šiemet gavote?

– Visus apdovanojimus vertinu labai ramiai. Iš vienos pusės, tai yra mano pripažinimas, pagerbimas, iš kitos pusės, visi apdovanojimai bendruomenę šiek tiek suskaldo, nes tarsi kažkas pasako, kad vienas yra geresnis negu kitas. Užtat vertinu labai ramiai, pasidžiaugiu, padėkoju visiems bendražygiams, nes nė vieno apdovanojimo nebūtų be mano kolegų, draugų ir šeimos.

– Ar turite kokių nors neįgyvendintų svajonių?

– Niekada taip nemąsčiau apie savo gyvenimą. Niekada neturėjau suformuluotų sau tikslų ar svajonių. Šiuo metu tampu labiau tokia priimanti tai, kas ateina. Galbūt čia yra ir amžiaus dalykas, apie tai ir scenoje kalbu. Nežinau, ar noriu formuluoti kažkokias svajones.

– Ką dar norėtumėte sušokti, išmokti?

– Išmokti ir sušokti dar norėčiau labai daug ką. Negalėčiau nieko konkrečiai įvardyti, bet svajonės – nuo išmokti prancūzų kalbą iki darbo su labai kūrybingomis asmenybėmis ir atradimo savęs tarsi iš naujo.

– Kas dar jus įkvepia be meno, kurį kuriate?

– Įkvėpimo klausimas man yra sudėtingas. Manau, kad šiuo metu įkvėpimas slypi kažkur manyje. Šie metai man suteikė nemažai nusivylimo ar tiesiog kai kurie dalykai nustojo galioti, dėl to supratau, kad aš įkvėpimo ieškojau išorėje, todėl dabar jo ieškau savyje.

Kas? muzikos ir šokio spektaklis "Esamasis laikas".

Kur? Kauno kultūros centre.

kada? rugsėjo 30 d.

Rugsėjo 19 dieną kolektyvas pirmą kartą pasirodys viename didžiausių teminių festivalių pasaulyje – Uznamo muzikos festivalyje („Usedom Music Festival“). Kasmet į Baltijos jūroje esančią Uznamo salą, kuri priklauso Vokietijai ir Lenkijai, paklausyti festivalio programų suplūsta tūkstančiai muzikos gerbėjų iš viso pasaulio.

Pirmieji festivalio koncertai pradėti rengti prieš ketvirtį amžiaus, tačiau nuo 1999 m. renginys imtas vadinti Baltijos jūros „podiumu“. Kasmet viena Baltijos jūros regiono šalis išskirtinai tampa jo programos ašimi. Žymiausi atlikėjai pristato tos šalies muzikinę kultūrą. Tris savaites, nuo rugsėjo iki spalio, Baltijos jūros regiono šalis vienijančio festivalio lankytojai gali pamatyti ir išgirsti šio regiono muzikos žvaigždes.

Šiemet Uznamo muzikos festivalio programa yra dedikuota Lietuvai ir jos kompozitorių kūrybai. Festivalyje pasirodys ir garbės svečias, pripažintas Lietuvos kultūros ambasadorius pasaulyje violončelininkas ir dirigentas David Geringas, atliksiantis keletą programų. Vieną jų maestro parengė su Klaipėdos koncertų salės reprezentaciniu kolektyvu Klaipėdos kameriniu orkestru.

M. Bačkus teigia, kad Lietuvos kultūros sklaida svetur yra kultūrinės ideologijos dalis, prie kurios siekia prisėdėti ir klaipėdiečių kolektyvas. Taip pat kaip vieną iš prioritetų jis pažymi lietuviškos muzikos atlikimą ir populiarinimą užsienio scenose.

„Mums labai svarbus yra tarptautiškumas. Jeigu daug dirbame ir siekiame aukšto meistriškumo, norime kartais pasidalyti tuo ne tik su savo miesto ar Lietuvos klausytojais, bet taip pat su užsienio šalių auditorija. Be galo malonu ir svarbu susitikti su orkestro draugais, bičiuliais įvairiose šalyse ir muzikuoti kartu“, – apie dalyvavimo festivalyje reikšmę pasakoja M. Bačkus.

Festivalio atidarymo koncerte kartu su violončelininku ir dirigentu D. Geringu bei Klaipėdos kameriniu orkestru muzikuos operos solistas Rafailas Karpis (tenoras), smuikininkė Ingrida Rupaitė ir garsus vokiečių altininkas Hartmutas Rohde. Skambės Donato Prusevičiaus kūrinio „Hommage a Beethoven” styginių orkestrui pasaulinė premjera, Anatolijaus Šenderovo kompozicija „Iš užmišrštos knygos“ tenorui ir styginiams, Arvydo Malcio Koncertas smuikui, altui ir styginiams. Klaipėdos kamerinio orkestro atlikime festivalio klausytojai taip pat išgirs Antoníno  Dvořáko ir Ludwigo van Beethoveno kūrinius.

Tęsiasi šeštus metus

„Muzikinis portretas – būdas pristatyti žmogų, asmenybę ar bendraminčių grupę per jų kūrybinį bendradarbiavimą. Per jų sukurtus garsinius ir vizualinius piešinius, kai tarsi iš naujo juos atpažįstame. Dažnai kurdamas žmogus būna visai kitoks nei kasdieniniame, įprastame gyvenime. To ir sieksime mūsų naujoje dėlionės rubrikoje „Portretai“, – sakė M.Bačkus.

Pirmoji „Dėlionės orkestrui“ programa buvo atlikta 2015-ųjų sausį. Jos atsiradimo tikslas tebėra aktualus iki šiol – siekiama, kad orkestrantai tobulintų savo meistriškumą, grodami kameriniuose ansambliuose. Jau šeštus metus tebesitęsianti tradicija rodo neišsenkamą meno vadovo išradingumą, kuriant programų temas, ir skatina orkestro narių iniciatyvumą.

Darnus kūrybinis trejetas

Vienas iš būsimų „Dėlionės orkestrui VIII“ muzikinių portretų – dirigento Tomo Ambrozaičio, Klaipėdos kamerinio orkestro smuikininkių Rimantės Agintaitės ir Jūratės Gaižutytės kūrybinis trejetas, interpretuojant Malcolmo Arnoldo Koncertą dviem smuikams ir orkestrui. Beje, visi trys atlikėjai yra Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos auklėtiniai.

T.Ambrozaitis savo muzikinės karjeros pradžioje yra dirbęs Klaipėdos kamerinio orkestro dirigentu, taip pat buvo Klaipėdos choro „Aukuras“ chormeisteris. Pagrindinės jo pareigos dabar – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas.

R.Agintaitė ir J.Gaižutytė Klaipėdos kameriniame orkestre groja jau daugiau nei 20 metų.

Jų griežiamas M.Arnoldo Koncertas dviem smuikams ir orkestrui, beje, parašytas garsiam smuikininkui Yehudi Menuhinui ir jo mokiniui, liudija britų kompozitoriaus tikėjimą atpažįstamų melodijų ir diatoninės harmonijos, pagardintos disonansų prieskoniais, gyvybingumu.

Diriguos prie fortepijono

Jauniausia orkestro narė violončelininkė Kornelija Kupšytė, dar tebestudijuojanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje, kartu su orkestro kolegomis pateiks jaunimo kartos portretą. Jie atliks italo Roberto Molinelli kūrinį „Twin Legends“ violončelei ir styginiams.

Alfredo Schnittkės Koncertu fortepijonui ir styginiams bus atskleistas įvairiapusio menininko Vytauto Lukočiaus portretas. Šį žmogų publika labiau pažįsta kaip šmaikštuolį dirigentą, TV projektų komisijų narį, bet daugelis beveik nieko nežino apie jį kaip apie pianistą, gebantį groti itin specifinę muziką.

Dirigentas nemažai laiko praleidžia Suomijoje, nes jau daug metų dirba su Lapenrantos simfoniniu orkestru. Kitas dažnas jo kelionių maršruto miestas yra Kaunas – Vytautas yra Vytauto Didžiojo universiteto kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas.

Koncertas fortepijonui ir orkestrui laikomas vienu geriausių A.Schnittkės kūrinių. Tai „tarsi kelionė per sielos gelmių konfliktus“ (Fanfare). V.Lukočius ne tik skambins Koncerto solo partiją, bet ir diriguos prie fortepijono. Beje, prieš 11 metų jis kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru jau yra atlikęs šį kūrinį.

Gimimo dienos proga

Teatrališkojo kūrėjo Vidmanto Bartulio muzika dažnai stebina netikėtais posūkiais, rakursais ir įkvėpimo šaltiniais. Jis parašė labai daug ir pačių įvairiausių kūrinių. Tarp jų išsiskiria ciklas, kuriame kompozitorius išreiškė savo simpatijas arba antipatijas. Kaip dabar dažnas pasakytų – laikina. Viena tokių kompozicijų – „We like Donatas Katkus“, kurią spalvingasis autorius sukūrė kitos spalvingos asmenybės – Šv. Kristoforo orkestro įkūrėjo ir ilgamečio meno vadovo, dirigento, muzikologo, pedagogo, altininko, aktoriaus ir t. t. gimimo dienos proga.

Tikimasi, kad maestro D.Katkaus kūrybinis portretas, jam pačiam diriguojant, ypatingai papuoš „Dėlionės orkestrui“ portretų galeriją.

Koncertas „Dėlionė orkestrui VIII: portretai“ nemokamai skambės Klaipėdos koncertų salės „Facebook“ ir „YouTube“ paskyrose.

Orkestro meno vadovo Mindaugo Bačkaus teigimu, ši programa pristatys „britų salų muziką, kurią retai kada matome kaip skirtingų tautų kūrybą. Dažniausiai ją įvardijame kaip Didžiosios Britanijos muzikinę kultūrą, tačiau tai yra keturios ryškios kultūros – Velso, Škotijos, Anglijos ir Airijos. Visų šių tautų liaudies muzika – itin savita ir spalvinga, tačiau akademinė profesionalioji kūryba – gana panaši, nors vystėsi nevienodai, veikiama skirtingų tautų kompozitorių“.

Šiame koncerte bus proga susipažinti su keturiais labai savitais britų salų kompozitoriais.

Dainuos R. Kudriašovas

Nacionalinės operos studijos Londone absolventas baritonas Romanas Kudriašovas su orkestru atliks anglo Ralpho Vaughano Williamso ciklą „Kelionės dainos“. Pasak Romano, „tai britiškoji atsvara reikšmingiausiems vokiečių-austrų tradicijos dainų ciklams. Tačiau šiame cikle kūrinių nejungia viena pasakojimo gija, vedanti nuo vienos dainos prie kitos. Čia keliautojas kaskart išgyvena ir tarsi pasakoja skirtingus kelionės epizodus. Šiose dainose – ir liaudies muzikos atspindžiai, bylojantys apie R.V.Williamso gilinimąsi į savo šalies šaknis – folklorą. Įdomu, kad paskutinioji ciklo daina, dar vadinama epilogu, buvo atrasta ir publikuota tik po kompozitoriaus mirties. Apibendrinanti visą ciklą ir tarsi nurodydama, kad ši kelionė – lyg uždaras ratas, besitęsiantis ir po mirties, ši daina atliekama tik ciklo pabaigoje.“

Klaipėdoje gimęs ir augęs R.Kudriašovas mokėsi S.Šimkaus konservatorijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Iš Klaipėdos į visus pasaulio kraštus solistas išsivežė „meilę jūrai, net savotišką jos poreikį“. Išplaukęs į tarptautinius operos meno vandenis, jis dainavo prestižiniuose festivaliuose nuo Londono iki Abu Dabio, dalyvavo operų pastatymuose Lietuvoje ir užsienyje. Pernai R.Kudriašovas pelnė tarptautinio V.Noreikos vokalistų konkurso diplomą.

Grieš solo partijas

Airių autoriaus Billo Whelano kūrinyje „Inishlacken“ solo partijas grieš Klaipėdos kamerinio orkestro pirmame pulte sėdintys jaunosios kartos smuikininkai Konradas Levickis ir Tomas Cinelis. Vilnietis Konradas jau antrus metus dirba klaipėdiečių orkestro koncertmeisteriu. Orkestro meno vadovas jį apibūdino kaip naująjį orkestro veidą. Smuikininkas jau koncertavo visose svarbiausiose Lietuvos koncertų salėse, pasirodė daugelyje Vakarų Europos šalių, Kinijoje ir Pietų Korėjoje.

Koncerte taip pat skambės du opusai styginių orkestrui: iš Velso kilusio kompozitoriaus Karlo Jenkinso „Palladio“ ir Škotijos kūrėjo Jameso MacMillano „Memento“.

K.Jenkinsas pirmiausia tapo populiarus kaip džiazo atlikėjas, o kaip kompozitorius išgarsėjo ambient muzikos projektu „Adiemus“. Kompozitorius apdovanotas Britų imperijos ordinu.

Kviečia keliauti virtualiai

J.MacMillanas savo karjeroje sėkmingai derina dirigento ir kompozitoriaus veiklas. Jo muzikos kalbą maitina škotų muzikinio palikimo, keltų folkloro intonacijos, kurios susilieja su Tolimųjų Rytų, Skandinavijos ir Rytų Europos kultūrų atšvaitais. Visa tai J.MacMillano stiliui suteikia originalų braižą. Visame pasaulyje pripažinto menininko kūrinių sąraše – operos, kurių inscenizacijos puošia Velso nacionalinės operos repertuarą, Londono ir Bostono simfoninių orkestrų, BBC televizijos kompanijos užsakyti opusai.

Labiausiai žinoma J.MacMillano kompozicija – koncertas perkusijai ir orkestrui „Veni, Veni, Emmanuel“. Jo premjerą kartu su Škotijos kameriniu orkestru atliko garsi škotų perkusininkė Evelyn Glennie, prieš kelerius metus koncertavusi Klaipėdos koncertų salėje.

Kol dar negalima keliauti ir koncertuoti gyvai, programa „Kelionės dainos“ kviečia susitikti virtualiai. Koncerto įrašo bus galima nemokamai klausytis Klaipėdos koncertų salės ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos interneto kanalais.

Mažiau girdėta ir netikėta

Kiekviena nauja „Dėlionės orkestrui“ programa slepia nemažai intrigą klausytojams. Apie kai kurias kartais nežino net koncertų salės administracija. Būna, kad tokių nekonvencionalių renginių metu publikos akivaizdoje įvyksta orkestranto piršlybos ar klausytojai klajoja po nemuzikines įstaigos erdves, kuriose atlikėjai juos provokuoja įvairių muzikos stilių instaliaciniais performansais. Naujoji programa „Dėlionė orkestrui VII: solissimo“ orkestro narius pristatys kaip solistus.

„Šioje programoje koncentruosimės ties kūriniais solistams ir orkestrui, pasirinkdami mažiau girdėtą, tačiau išskirtinį repertuarą, kuris bus praturtintas netikėtais muzikiniais sprendimais“, – teigė sumanymo iniciatorius ir pagrindinis generatorius, orkestro meno vadovas M.Bačkus. Jis pabrėžė, kad sudarant programą orkestro nariai aktyviai siūlė idėjas ir kūrinius, kurie bus realizuoti Klaipėdos koncertų salės scenoje.

Muzikuos šeši duetai

Koncerte pasirodys net šeši solistų duetai su orkestru.

Solo partijas atliks orkestro koncertmeisteris Konradas Levickis ir Tomas Cinelis (Billo Whelano kūrinys dviem smuikams ir styginiams „Inishlacken“), Jūratė Gaižutytė ir Juozas Staniulis (Vidmanto Bartulio Koncertas dviem smuikams ir styginiams).

Taip pat muzikuos solisčių smuikininkių Kristinos Kupšienės bei Teodoros Mortos Staigės (beje, mamos ir dukros) duetas, atliksiantis MAias Alyamani kūrinį „Longa Nahawand“.

Altais solo partijas Roberto Molinelli kūrinyje „Milonga Para Ástor“, dedikuotame Ástorui Piazzollai, grieš šeimyninis duetas Anna Luiza Aleksandrow-Bertash ir Ivanas Bertashas.

Pats meno vadovas M.Bačkus muzikuos su savo violončelės specialybės mokine Kornelija Kupšyte, studijuojančia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete, kartu atlikdami Giovanni Sollimos kompoziciją „When We Were Trees“.

Smuikininkės Rovenos Žiogės ir altininko Edvino Kaziukaičio duetas gros Georgo Friedricho Händelio – Johano Halvorseno Pasakaliją.

Transliuos tiesiogiai

Smuikininkė Jurgita Bačkuvienė pasirodys kaip solistė ir pagrieš Vilhelmo Čepinskio „Ariją“. Orkestrantai Angelė Čiuberkienė (I smuikas), Rimantė Agintaitė (II smuikas), Auksė Kaziukaitienė (altas) ir Jurgis Karbauskas (violončelė), susibūrę į styginių kvartetą, atliks Eugène’o Ysaÿe kūrinį „Harmonies du soir“.

Žinoma, programoje bus ir siurprizų, kurie, tikėtina, dar labiau intriguos tai pamatyti ir išgirsti. Lapkričio 26 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje be publikos vyksiantis koncertas bus gyvai transliuojamas jos „Facebook“ platformoje. Rengėjai ir atlikėjai kviečia klausytojus virtualiai būti kartu – nemokamai stebėti tiesioginę koncerto transliaciją. Entuziazmo ir išradingumo nestokojantis Klaipėdos kamerinis orkestras savo gerbėjus vėl stebins meistriškumu, energija ir polėkiu.