Šiemet, rinkimų maratono metais, partijoms ypač svarbu turėti gerą lyderį, nes nuo gero vedlio nemažai priklauso rinkimų rezultatai, o nuo jų – partijos pozicija ateinančių kelerių metų politiniame cikle, o kartu ir valstybės dotacijos dydis.

Tačiau prezidento rinkimuose – nė vienos visuomenės apklausose tarp trijų keturių lyderių patenkančios partijos lyderio, o joms atstovauja nepartiniai kandidatai. Seimo, Europos Parlamento (EP) rinkimuose daugėja partijų sąrašų nepartinių vedlių. Ar partijoms vadovauja nepopuliarūs ir neambicingi politikai? Gal jose stinga vidinės demokratijos, kuri leistų iškilti naujiems lyderiams?

Apie tai – „Kauno dienos“ interviu su Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Mindaugu Jurkynu, ką tik su kolege Ingrida Unikaite-Jakuntavičiene išleidusiu mokslo studiją „Politinės partijos Lietuvoje: rinkimai, lyderiai ir finansavimas“.

Vidinė demokratija

– Šiuo metu oficialiai registruotos 24 partijos, jos savo lyderius renka skirtingai, o kai kurios, jūsų žodžiais tariant, tik „karūnuoja“. Ar partijos pirmininko rinkimo metodas atspindi demokratijos lygį partijos viduje?

– Politinės jėgos pasirinkta taktika dėl jos demokratiškumo lyderio rinkimuose savaime nėra nei pliusas, nei minusas – tai būdas, kaip veikia politinė organizacija, kurios tikslas – patekti į valdžią ir laimėti rinkimus. Pavyzdžiui, priešpaskutiniai Socialdemokratų partijos (LSDP) lyderio rinkimai 2021 m., kuriuose laimėjo Vilija Blinkevičiūtė, pasižymėjo dideliu atvirumu, demokratija, karštais ginčais, net vidiniais pykčiais, tiesioginiai rinkimai vyko net kelias dienas. Kitoje skalės pusėje – Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai (TS-LKD), kur demokratija buvo tik menama – 2021 m. tiesiog paliktas tas pats pirmininkas.

Kartais partijos remiasi ribotu modeliu, kai pirmininkas renkamas suvažiavime, į kurį deleguojami atstovai iš partijos skyrių ir kitų partinių struktūrų, o modelis kitoje spektro pusėje – kai už lyderį gali balsuoti ne tik visi partijos nariai, bet ir kiti asmenys. Modelis parenkamas siekiant geresnio partijos įvaizdžio, o jis reikalingas geresniems rezultatams nacionaliniuose ar savivaldos rinkimuose pasiekti.

Tačiau įvaizdis nebūtinai pagerės arba suprastės nuo to, ar partija viduje demokratiška, ar ne, renkasi iš vieno kandidato ar kelių. Pavyzdžiui, ji turi vieną populiarų politiką, nutarė jį išsirinkti lyderiu, niekas jam pirštinės nemetė. Rinkėjų akyse tai nebūtinai atrodys kaip partijos silpnybė. Partija, kuri rinks vieną iš vieno, gal atrodys konsoliduota, pasižyminti tvarka, o kurioje dėl lyderio posto demokratiškai kaunasi keli kandidatai, – susiskaldžiusi.

Vertinimas gali būti skirtingas, tad pats partijos demokratiškumas nėra garantas, kad partija rinkėjų bus gerai vertinama. Tačiau jei išsirinkus pirmininką iš vieno kandidato ji prastai pasirodo rinkimuose ar blogiau atrodo visuomenės apklausose, vadinasi, toks lyderio rinkimų būdas nėra tas, kurį vertina rinkėjai, ir jis turėtų būti keičiamas.

Svarbu, ir kiek partijos „viršūnėlės“, arba vadinamoji „oligarchija“, kontroliuoja rinkimų procesą, ar kas trukdo iškilti konkurentams, o gal tie, kurie remia tik lyderį, tam mobilizuoja visus resursus.

Pusiausvyra: pasak M. Jurkyno, pastarieji keleri prezidento rinkimai rodo, kad žmonės linkę orientuotis į atsvarų mechanizmą: nepartinis prezidentas yra tarsi atsvara nepopuliarioms partijoms. / M. Morkevičiaus / ELTA nuotr.

– Kandidatų tinkamumo būti partijos pirmininku formalūs kriterijai nedideli – kai kur reikalaujama dvejų, kitur – ketverių metų narystės joje stažo, kitur nėra nė to. Štai konservatoriai 2015 m. išsirinko debiutantą partijoje Gabrielių Landsbergį, daug kas piktinosi, kad tik dėl pavardės. Tačiau partijos reitingams tai nepakenkė, o netrukus jie net ėmė kilti. Ar žmonėms tikrai visai nesvarbus partijos, už kurią jie balsuoja, vidinis demokratijos lygis?

– Nežinau, ar G. Landsbergis pakėlė konservatorių reitingus. Tiesiog jie dvi kadencijas buvo opozicijoje. LSDP ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) valdymas pastatė konservatorius į poziciją tų, kurie neatsakingi už dviejų kadencijų sprendimus, ir jie tapo natūralia valdžios alternatyva. Tad nesiečiau G. Landsbergio atėjimo į partijos lyderius su jos populiarumo pakilimu. Gal tai kažkiek ir prisidėjo, bet tikrai nemanau, kad buvo svarbiausias veiksnys.

Partijos populiarumą veikia daug dalykų. Jei ji valdžioje, įtakos turi jos veiklos rezultatai, ekonomikos kilimas arba kritimas, pažadų įgyvendinimas, vienodų standartų laikymasis, skandalai, daugybė kitų dalykų. Opozicijai reikalavimai mažesni. Žinoma, svarbu ir lyderio patrauklumas. Bet tai, kaip partija jį renka, rinkėjams nedaro didelio poveikio, tai svarbiau partijos viduje, kaip jos nariai patenkinti naryste partijoje ir jos rezultatais.

Ryškūs skirtumai

– Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus padaugėjo lyderio rinkimų iš vieno kandidato, ką anksčiau priskirdavome sovietmečio palikimui. Taip rinko ir socialdemokratai, ir Laisvės partija, konservatoriai tą patį pirmininką tik patvirtino. Gal tikrai neverta imituoti demokratijos, jei lyderis akivaizdus?

– Pavyzdžiui, socialdemokratai perrenka partijos pirmininką kas dveji metai. Priešpaskutiniuose rinkimuose nugalėjo V. Blinkevičiūtė. Artėja Seimo, EP rinkimai, kam keisti lyderį, jei partija gerai pasirodė savivaldybių rinkimuose, gerai vertinama apklausose. Tokiomis aplinkybėmis kaip ir nekyla klausimo, kad reiktų vėl organizuoti pirmininko rinkimus, kuriuose kautųsi keli kandidatai.

Kai kurių rinkėjų akyse partija, kuri rinks vieną iš vieno, gal atrodys konsoliduota, o kurioje dėl lyderio posto demokratiškai kaunasi keli kandidatai, – susiskaldžiusi.

Tačiau būna situacijų, kai partija pralaimi rinkimus ir tada reikia keisti lyderį. Bet to seniai nebuvo. Prisiminkime TS-LKD. Kiek kartų jie, pralaimėję rinkimus, keitė lyderius? Arba Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Waldemaras Tomaszevskis. Jis yra ilgiausiai, net nuo 1999 m., Lietuvoje partijai vadovaujantis asmuo, nepaisant, kad partija ir nepatekdavo į Seimą. Tokia situacija pirmiausia turėtų sukelti nepasitenkinimą pačios partijos viduje: jei lyderis neištempia partijos, turėtų būti kritikos, kad jis blogai vadovauja, atsirasti konkurencija dėl lyderio posto.

– Vis dėlto kiek lyderio populiarumas ar, atvirkščiai, nepopuliarumas daro įtakos visos partijos reitingams? Štai V. Blinkevičiūtė – viena populiariausių tarp politikų, pakėlė LSDP reitingus, o TS-LKD visuomenės apklausose ir pagal rinkimų rezultatus būdavo prie lyderių, bet jų pirmininkai, ir ne tik G. Landsbergis, dažnai atsidurdavo tarp nemėgstamiausių.

– Manau, daro įtaką. V. Blinkevičiūtė populiari, ir tai prisideda prie socialdemokratų populiarumo. Bet, mano manymu, dar svarbiau tai, kad jie nebuvo valdžioje aštuonerius metus, o tai, kad jie neatsakingi už valdžios veiksmus, gali pridėti populiarumo.

Būna, ateina populiarus lyderis ir pakelia partijos reitingus. Taip Rolandas Paksas, išėjęs iš konservatorių į Liberalų sąjungą, 2000 m. ją pakėlė. Arba Artūras Paulauskas Naująją sąjungą sukūrė 1998 m., kai per plauką pralaimėjo Valdui Adamkui prezidento rinkimuose, ir partija patyrė sėkmę. Taip Saulius Skvernelis sustiprino LVŽS ir buvo vienas iš jos sėkmės faktorių 2016 m. Seimo rinkimuose. Populiarios asmenybės turi patrauklumo aspektą, kuris tempia ir visą partiją.

– Praktiškai bet kas iš partiečių gali varžytis dėl lyderio posto, bet socialdemokratas Liutauras Gudžinskas kol kas vienintelis, kuris 2021 m. rinkimuose išsikėlė pats. Ar toks pavyzdys sektinas?

– Viskas priklauso nuo partijos statuto, ar leidžiama save kelti. Tačiau bet kuris kandidatas vis tiek turi turėti paramą. L. Gudžinskas vėliau iš rinkimų kovos pasitraukė, kaip ir Vitalijus Mitrofanovas, kuris turėjo tik Akmenės rajono socialdemokratų paramą.

– Ar renkant partijų pirmininkus galioja tai, kas daliai rinkėjų yra svarbu prezidento rinkimuose – kad kandidatas būtų aukštas ir gražus, o jo įsitikinimai mažiau svarbūs? Štai Gintautas Paluckas žadėjo grąžinti socialdemokratams tikrąsias jų vertybes, bet, nors dukart buvo išrinktas LSDP pirmininku, didelio populiarumo nei partijoje, nei visuomenėje nesusilaukė.

– Taip, G. Paluckas nė karto nelaimėjo Seimo rinkimų vienmandatėje apygardoje. Bet norint išsiaiškinti balsavimo motyvus, reiktų surengti apklausą.

Savotiška atsvara

– Ar baigėsi partinių UAB’ų – vieno asmens partijų laikas? Neliko R. Pakso „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) vadovybėje – neliko ir partijos. Darbiečių pakilimai ir nesėkmės susiję su Viktoro Uspaskicho, kurio, tikėtina, daugiau nebus, tai išėjimu iš lyderių, tai sugrįžimu.

– Tokia likusi LLRA-KŠS. Kitur lyderiai pasikeitę ir ne vieną kartą. Net ir TT pirmininku juk buvo Remigijus Žemaitaitis. Darbo partijoje V. Uspaskichas išeidavo, grįždavo, vėl išeidavo, vėl grįždavo, bet buvo ir kitų pirmininkų – ir Mazuronis vyresnysis, ir Mazuronis jaunesnysis.

– Ar amžinieji partijų vadovai karaliaus, kol patys to norės? W. Tomaszevskis LLRA-KŠS pirmininkauja nuo 1999 m., Ramūnas Karbauskis LVŽS su viena aštuonerių metų pertrauka – nuo 1997-ųjų.

– Ateitis – ne mokslo objektas, nespėliosiu.

– Vis dėlto net konkurencingi vidiniai partijos pirmininko rinkimai, kad ir LSDP, nelabai atskleidė naujų politinių lyderių. Jų neturėdamos partijos prezidento rinkimuose kelia nepartinius kandidatus, Seimo, EP rinkimuose vis dažniau partijų sąrašus veda nepartiniai kandidatai, turėjome du nepartinius premjerus iš eilės (tiesa, I. Šimonytė vėliau įstojo į TS-LKD). Mūsų politika gana smarkiai personalizuota, tačiau partijos neišsiugdo patrauklių lyderių. Kaip joms reiktų juos ugdytis?

– Partijos turi lyderius, kitas klausimas, kiek jos iškelia savo kandidatų. Jų iškėlimas gali būti susijęs su asmeninėmis priežastimis. Pavyzdžiui, Algirdas Mykolas Brazauskas būdamas prezidentu pasakė, kad jis norėtų būti premjeru. Kiti nemato perspektyvų prieš populiaresnius kandidatus, tad šiųmečiuose prezidento rinkimuose socialdemokratai kandidato nekėlė.

Tai, kaip partija renka lyderį, rinkėjams nedaro didelio poveikio, tai svarbiau partijos viduje, kaip jos nariai patenkinti naryste partijoje ir jos rezultatais.

Kaip rodo mano tyrimai, iki dabartinių rinkimų tik 28 proc. partijų, kurios yra peržengusios 5 proc. Seimo rinkimų barjerą, kėlė kandidatus į prezidento rinkimus, tik pusės rinkimus laimėjusių partijų lyderiai buvo premjerais – po 1992 m. buvo keturiolika Vyriausybių, ir tik septynioms vadovavo partijų pirmininkai. Ir tai tęsiasi nuo seniai. Pavyzdžiui, kai 1992 m. rinkimus laimėjo Demokratinė darbo partija, premjeru tapo Bronislovas Lubys, kuris nebuvo partijos pirmininkas. Tad premjerais buvo tik pusė rinkimus laimėjusios partijos pirmininkų, į prezidentus kandidatavo tik 28 proc. parlamentinių partijų lyderių, o laimėjo tik du – A. M. Brazauskas ir R. Paksas.

– Tai gal partijų lyderiai – nelabai kokie lyderiai?

Mano hipotezė, kad į prezidentus jie neina, nes, jei prisiminsime Konstituciją, prezidento pozicija nėra politiškai galinga. Sprendimas priklauso ir nuo to, ar partija yra valdančioji, ar opozicinė, nes esant pozicijoje laimėti prezidento postą dar sunkiau.

Pastarieji keleri prezidento rinkimai rodo, kad žmonės linkę orientuotis į atsvarų mechanizmą: nepartinis prezidentas yra tarsi atsvara nepopuliarioms partijoms. Šiųmečiuose rinkimuose, panašu, antrame ture gali būti ir du nepartiniai kandidatai.

Reikalauja atšaukti planus

Vilkaviškio rajonui priklausančioje Vištyčio seniūnijoje yra 1 019 gyventojų. Į susitikimą su parko kūrimo planus vietos visuomenei pristatančiais ministerijos atstovais susirinko per 400 žmonių. Dauguma jų reikalavo parko kūrimą atšaukti. Reikalavimai buvo paremti argumentais, kurie valdininkams iš Vilniaus pasirodė verti dėmesio.

Skeptiškai ir net priešiškai Suvalkijos nacionalinio parko kūrimo sumanymą vertinantys aktyvistai savo argumentus išsakė ir „Kauno dienai“.

„Esu dešimtos kartos kaunietis. Nekilnojamojo turto Vištytyje įsigijau 2001 m. Nuolat čia pradėjau gyventi išėjęs į pensiją. Nors Vištytis ir nėra mano tėviškė ir negaliu savęs vadinti vištyčioku, tačiau prisirišau prie šio nuostabaus krašto, gražaus ežero“, – sakė Algirdas Snarskis.

Patirtis: daug laiko prie Vištyčio ežero praleidžiantis A. Snarskis žino šio krašto privalumus ir bėdas.

Kritikuoja direkciją

Pasak A. Snarskio, svarbu pabrėžti, kad apylinkės jau nuo 1992 m. priklauso Vištyčio regioniniam parkui.

„Čia jau daug metų galioja aplinką turintys tausoti apribojimai, tačiau gyventojai, remdamiesi savo patirtimi, įsitikino, kad iš reglamentų naudos neturi nei gamta, nei bendruomenė. Nei tvoros gali pastatyti, nei stogo, nei langų kokių nori. Tačiau nesprendžiamos esminės problemos, kurios gamtai daro žalą – pavyzdžiui, nėra lietaus kanalizacijos. Kai lyja lietus, pagrindinė Vištyčio gatvė taip patvinsta, kad tampa tinkamesnė ne automobiliams, bet valtims. Paskui iš gatvės viskas suteka į ežerą“, – pasakojo pašnekovas.

Tačiau, anot A.Snarskio, yra rimtesnių įsisenėjusių bėdų.

„Vietovėje, kurioje neva saugoma gamta, iki šiol neįrengta nuotekų kanalizacija. Kiekvienas elgiasi taip, kaip išmano. Aš užsakau iš Kybartų nuotekas išvežantį automobilį, be ne visi taip daro, nes tai nepigu. Ne visi turi valymo įrenginius, tad šioje srityje daug saviveiklos. Suprantama, kad tokia padėtis gamtai daro žalą“, – pabrėžė A. Snarskis.

Kelia nepasitikėjimą

Pašnekovas tvirtino dažnai bendraujantis su vietiniais gyventojais ir jam netekę girdėti palankios nuomonės apie regioninį parką, o planai kurti Suvalkijos nacionalinį parką kelia nepasitikėjimą.

„Žmonės svarsto, kad tas parkas valdžiai reikalingas dėl prestižo, galbūt dėl kažkokių lėšų. Labai nusivylė ir ūkininkai. Žemdirbiai supranta, kad, įsteigus nacionalinį parką, jie turės papildomų apribojimų ir suvaržymų, kurie sumažins ūkininkavimo efektyvumą. Žemdirbiai šiame krašte yra labai svarbūs – pas juos darbą randa nemažai žmonių, derlius yra geras“, – pabrėžė A. Snarskis.

Jis pasakojo, kad Vištytyje nesirūpinama poilsiui tinkamos aplinkos įrengimu.

Labai apgailestauju dėl ministro Simono Gentvilo. Susitikimui  kruopščiai ruošėmės, bet jis mūsų iki galo taip ir neišklausė.

„Ne tik neinvestuojama į poilsiui gamtoje gerinti skirtą infrastruktūrą, bet ir varžoma tai daryti privačiose valdose.

Savo sklype esu pasistatęs namelį ir teikiu nakvynės paslaugas – atvažiuoja ir šveicarų, švedų, anglų. Nori išsimaudyti ežere, bet susiduria su problemomis – nėra lieptelių, nėra persirengimo kabinų, ežero krantai apžėlę. Tiltelių statyti neleidžia, nes tai regioninis parkas“, – apgailestavo A. Snarskis.

Reikia didesnės paramos

Vištyčio senbūvis Juozas Jurkynas pabrėžė, kad pats yra susidūręs su regioniniame parke taikomais suvaržymais, nors mano, kad jie yra pertekliniai.

„Su suvaržymais pats asmeniškai susidūriau, kai nusprendžiau įrengti bitidę. Teko pavartyti nemažai įstatymų, nutarimų, kol man buvo leista pastatyti vagonėlį – bitidę. Esu prieš bet tokį nacionalinį regioninį parką. Žmonėms turi būti laisvė. Jei planuojamas parkas būtų įsteigtas, turėtų būti suteikta didesnė parama ūkininkaujantiems žmonėms“, – svarstė J. Jurkynas.

Jis pabrėžė: nors pats ir neūkininkauja, tačiau įsitikinęs, kad ūkininkaujantys nacionalinių ar regioninių parkų teritorijoje turi gauti didesnę paramą nei ūkininkaujantys įprastose vietovėse,

„Regioniniame parke esama labai daug varžymų – tiek architektūros, tiek žemės dirbimo, tiek gyvulių auginimo. Vienas pavyzdys – regioninio parko stebėtojai pamatė, kad ūkininko ganykloje išdygo kažkokia labai reta žolė. Todėl jis nebegali tos pievos šienauti, negali tam tikrą laiką ganyti, žolę gali pjauti tik rudeniop. Man atrodo, tai keisti dalykai“, – stebėjosi Vištyčio senbūvis.

Vaizdai: Vištyčio ežero aplinka nuvilia čia atvykstančius lankytojus.

Yra nevalyvumo

Kaip ir kiti pašnekovai, J. Jurkynas atkreipė dėmesį į akis badantį nevalyvumą, kurio priežastis – valstybinių institucijų neveiklumas.

„Ypač problemiškas – fekalijų atsikratymas. Nemažai žmonių nežinia, kur deda fekalijas, nes neturi nei kanalizacijos, nei vandentiekio. Aš turiu valymo įrenginį, bet ne visi jį gali įsigyti“, – nuogąstavo J. Jurkynas.

Jis pabrėžė apgailestaujantis dėl apleistos Vištyčio paežerės.

„Dar gerokai anksčiau siūliau aplink Vištytį leidžiamojoje zonoje įrengti pėsčiųjų ir dviračių taką. Čia yra labai daug gražių vietų. Deja, dabar visur apžėlę, visur krūmai. Aišku paukštukams gerai, bet jie gali susirasti kitų vietų arba reikėtų padaryti kažkokias atskiras salas paukštukams“, – svarstė pašnekovas.

Siekdamas būti objektyvus, J. Jurkynas užsiminė, kad esama ir Suvalkijos nacionalinio parko steigimui pritariančių žmonių.

„Už naujo parko steigimą dažnai pasisako ne vietiniai, bet čia trumpam atvykstantys poilsiautojai, kurie nori pabūti laukinėje gamtoje. Tačiau, kiek teko girdėti, ir tarp vietinių yra pasisakančių už valdžios institucijų suplanuotas permainas“, – sakė J. Jurkynas.

Ryškėja prieštaravimai

Vištytyje dažnai besilankantis politologas Mindaugas Jurkynas pasakojo ne kartą yra girdėjęs Vištyčio gyventojų nuogąstavimus dėl parko teritorijoje egzistuojančių dvigubų standartų.

„Visas tas problemas, aišku, geriausiai žino žmonės, kurie gyvena vietoje. Šiuo atveju esu asmuo, kuris turi sodybą Vištytyje, vaikystės vietoje, ir mano vizitai tėra poilsiniai“, – pabrėžė pašnekovas.

Jo tvirtinimu, gerai, kad žmonės aktyviai išsako savo reikalavimus ir juos paremia argumentais.

„Kai kurie reikalavimai gal objektyvūs, kai kurie gal tik emocijomis paremti. Esu girdėjęs, kad žmonėms nepriimtini reikalavimai dėl langų dydžio, stogų dangos, namo spalvos, tvorų ir pan. Girdėjau nusiskundimų, kad yra daug finansiškai rizikingo derinimo. Pavyzdžiui, jei sugalvoji statyti priebutį, prieš kreipiantis į Vištyčio regioninį parką, reikia turėti suderintą architektų sprendimą ir už jį sumokėti. Tą suprojektuotą ir apmokėtą dalyką neši į regioninį parką, o parkas sako – nepritariame. Taigi, tavo pinigai išmesti. Žmonės yra kalbėję apie dvigubus standartus. Jei pavažinėsite po Vištyčio miestelį, pamatysite, kad yra namų, kurie išsišoka iš tų architektūrinių reikalavimų: rasite ir „kolūkinio baroko“, ir rusiškos pirties sienojų pastatų. Todėl žmonės pagrįstai gali klausti: jei regioninis parkas numato tam tikrą standartą, kodėl to standarto ne visi laikosi. Taip kalba žmonės, bet tuos dalykus reikia tikrinti faktais“, – sakė M. Jurkynas.

Mato dvigubus standartus

Panašiais pastebėjimais, kaip ir M. Jurkynas, su „Kauno diena“ pasidalijo vasaros metu prie Vištyčio apsistojantis gydytojas Arūnas Jakubauskas.

Jo nuomone, atidžiai pasižvalgius po miestelį, gali kilti įtarimų dėl korupcinio pobūdžio reiškinių.

„Pagal regioniniame parke taikomus reikalavimus stogai turėtų būti šlaitiniai, raudoni, bet iškilo didžiulių namų su paprastais plokščiais ir ne raudonais stogais, ir niekas į tai nekreipia dėmesio. Kitas pavyzdys. Perasfaltavo gatvę, bet po rekonstrukcijos, kai palyja, gatvė pasidaro kaip ežeras. Nėra nei centrinės kanalizacijos, nei vandentiekio, viskas iš tualetų patenka į ežerą“, – dalijosi pastebėjimais A. Jakubauskas.

Pasigedo atidumo

Vištyčio apylinkėse ūkininkaujančio Sigito Šilkausko tvirtinimu, sumanymas steigti Suvalkijos nacionalinį parką atsirado visiškai nepasitarus su vietos gyventojais ir tai, anot ūkininko, rodo atsainų valdžios institucijų požiūrį į konkrečių bendruomenių poreikius.

„Labai apgailestauju dėl ministro Simono Gentvilo. Prieš susitikimą kruopščiai ruošėmės, bet jis mūsų iki galo taip ir neišklausė. Nesibaigus susirinkimui norėjo išeiti. Tai koks valdžios požiūris į eilinį žmogų?“ – apmaudžiai kalbėjo ūkininkas.

S. Šilkauskas sakė, kad dabar veikiančiame Vyštyčio regioniniame parke ūkininkams taikomi apribojimai yra nesuprantami.

„Bėda, kad reglamentas visiškai neatitinka šiuolaikinių realijų, nes patvirtintas prieš daug metų, iki šiol nepakeistas, tad, suprantama, visiškai pasenęs. Parko teritorijoje ūkininkui tiesiog sunku gyventi. Turėjau tėvų miško. Pardaviau 8 ha. Jei tas miškas būtų ne parko teritorijoje, už 1 ha būčiau gavęs 8 tūkst. eurų, bet kadangi parke yra visi tie ribojimai, man už 1 ha davė tik 4 tūkst. eurų“, – sakė ūkininkas.

Drugeliai – ne pašaras

S. Šilkauskas užsiminė ir apie pievoms, arimams taikomus apribojimus, kurie aštriai kertasi su ūkininkų interesais.

„Siekiama, kad būtų daugiau kultūrinių pievų, mažinami arimai, ribojamas tręšimas. Tai trukdo žemdirbystei. Valdžia veikia lyg paslapčiomis. Tą parką pradėjo kurti po stalu, su mumis, ūkininkais, nesitarė. Savo žemėje aš esu laisvas ir aš saugosiu savo teises. Eisime teisiniu keliu, samdysimės patyrusius advokatus ir įrodysime, kad niekas neturi teisės varžyti manęs mano žemėje, nes mano žemė yra mano namai ir mano tvirtovė“, – kalbėjo ūkininkas.

Jis papasakojo gana neįprastą situaciją, į kurią dėl gamtosaugininkų keliamų apribojimų pateko vienas pažįstamas ūkininkas.

„Pavyzdys. Ūkininko žemėje pagavo dvitaškę peteliškę. Tam ūkininkui pasakė, kad nepjautų tos pievos, kol neišsiris lėliukės. Pievą jis gali šienauti tik spalį. Ūkininkas sako: pasiimkit tą savo peteliškę ir neškitės, aš juk negalėsiu peteliškių rudenį gyvuliams paduoti, jiems reikia šieno“, – apie ūkininkui atsiradusią neįprastą dilemą pasakojo S. Šilkauskas.

Abejonės dėl skaidrumo

Apie Vištyčio regioninio parko veiklą labai kritiškai kalbėjo ir čia gyvenantis gydytojas, ekskursijų gidas Vilius Kočiubaitis.

„Specialiai pasidomėjau ir galiu pasakyti, kad regioninio parko metinis biudžetas yra apie 800 tūkst. eurų, o rezultatas toks, kad per 30 metų regioniniame parke matome tik degradaciją“, – apie nuviliančias Vištyčio realijas pasakojo V. Kočiubaitis.

Jis atkreipė dėmesį į kaip naktis ir diena skirtingą Vištyčio pakrančių būklę Lenkijos ir Lietuvos teritorijose.

„Į susitikimą su gyventojais atvykusiam aplinkos apsaugos ministrui S. Gentvilui parodėme, kaip Vištyčio pakrantės sutvarkytos už 15 km – Lenkijoje. Jis rankomis užsidengė akis. Skirtumas – kaip tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų“, – sakė V. Kočiubaitis ir pabrėžė, kad, jo duomenimis, ministerijoje jau atliekamas vidinis tyrimas siekiant išsiaiškinti, kaip buvo naudojamos Vištyčio regioniniam parkui skirtos biudžetinės lėšos.

Marijampoliečių noras

Situacija planuojamoje Suvalkijos nacionalinio parko teritorijoje ir gyventojų priekaištus „Kauno dienai“ komentavęs aplinkos viceministras Danas Augutis atkreipė dėmesį į tai, kad planų kurti nacionalinį parką atsirado dar praėjusio amžiaus pabaigoje.

„Rengiant įvairius dokumentus dėl turizmo plėtros šalyje, rengiant Lietuvos Respublikos bendrąjį planą, aktyvūs Marijampolės piliečiai, savivaldybių ir Marijampolės apskrities atstovai išreiškė norą turėti Suvalkijos nacionalinį parką. Į šį pageidavimą buvo atsižvelgta ir 2002 m. patvirtintame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane buvo numatytas sprendinys užbaigti ankstesniuose aplinkosauginio planavimo dokumentuose numatytą Lietuvos valstybinių parkų sistemos formavimą. Viena iš naujų teritorijų, rezervuojamų valstybinių saugomų teritorijų tinklui vystyti, ir buvo numatyta Vilkaviškio ir Šakių rajonų savivaldybių teritorijose. Tai ir būtų vadinamasis Suvalkijos nacionalinis parkas, kurį kuriant nuspręsta iš dalies transformuoti Vištyčio regioninį parką“, – paaiškino D. Augutis.

Viceministras informavo, kad Suvalkijos nacionalinio parko ribų planas buvo pradėtas rengti 2007 m.

„Deja, bet dėl tuo metu išreikšto gyventojų, vietos ūkininkų nenoro planavimo procesas 2008 m. buvo sustabdytas, kol bus pakeistas Saugomų teritorijų įstatymas. Daugiausia tai buvo susiję su tuo metu galiojusiu draudimu dalyti žemės sklypus dalimis“, – sakė viceministras.

Keturios kryptys

D. Augutis pabrėžė, kad dabartiniame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane esantys sprendiniai rekomenduoja prioritetą skirti keturioms kraštovaizdžio teritorinės apsaugos kryptims ir ateinantį dešimtmetį siūlo įsteigti Sūduvos (Suvalkijos) nacionalinį parką.

„Siekiama išsaugoti Sūduvos slėniuotų ir limnoglacialinių lygumų, banguotos moreninės plynaukštės, ežeruoto moreninio kalvyno kraštovaizdį, Suvalkijos simbolio – Šešupės upyno etalonus, gamtines ekosistemas, Lietuvos istorijai svarbų Sūduvos etninės srities paveldą, kultūrą, istoriją.

Taigi Vyriausybė praėjusiais metais ir priėmė sprendimą dėl Suvalkijos nacionalinio parko steigimo pradžios ir planavimo tikslų. Šis Vyriausybės sprendimas sudaro teisinę galimybę pradėti planavimo procesą, tačiau aplinkos ministras Simonas Gentvilas yra aiškiai išsakęs, kol nebus aiškiai atsakyta į visus klausimus, kylančius Suvalkijos vietos bendruomenėms, šis darbas nebus pradėtas“, – patikino D. Augutis.

Rodo į savivaldybę

Paklaustas, ką mano apie gyventojų prielaidas, kad galbūt kai kurie statiniai Vištyčio regioniniame parke iškilo pažeidžiant galiojančius reglamentus, viceministras tvirtino, kad ministerija tokios informacijos neturi.

„Vištyčio regioninio parko apsaugos reglamentas nustato sodybos išplanavimo ir statinių statybos reikalavimus. Dalis reikalavimų yra privalomi, dalis rekomendaciniai.

Nė vienos saugomos teritorijos direkcija, tarp jų ir Vištyčio regioninio parko direkcija, nebuvo ir nėra atsakinga už inžinerinių tinklų ar kanalizacijos įrengimą ir jų priežiūrą, Tai vietos savivaldybės kompetencijai ir atsakomybei priskiriama sritis“, – pabrėžė viceministras.

Susidėvėję: poilsiautojų patogumui turintys tarnauti statiniai – prastos būklės.

Vardija gerus darbus

Viceministro D. Augučio tvirtinimu, Vištyčio regioninio parko direkcija yra nemažai padariusi šiam kraštui.

„Yra pastatytas Vištyčio regioninio parko lankytojų centras su modernia ekspozicija, atnaujintas ir pritaikytas lankyti Vištyčio malūnas, neseniai naujai pritaikyta lankytojams dalis Kylininkų kraštovaizdžio komplekso, atnaujinta lauko informacinė sistema (informacijos stendai, rodyklės, stovyklavietėse pakeisti seni lauko baldai), dalyvauta įrengiant Šilelio pažintinį taką, sutvarkyti šeimininkų neturintys pastatai, rekultivuotos pažeistos teritorijos. Padaryta nemažai gamtotvarkos darbų, vykdytos gamtosaugos stebėsenos. Organizuota daug gamtosauginių renginių, žygių, edukacijų“, – vardijo D. Augutis.

Komentuodamas vietos ūkininkų nuogąstavimus, kad planuojamas nacionalinio parko statusas užkraus papildomą biurokratinę naštą, viceministras tvirtino, kad nacionalinio parko statusas ne varžys, bet atvers naujų galimybių.

Gyventojai, remdamiesi savo patirtimi, įsitikino, kad iš reglamentų naudos neturi nei gamta, nei bendruomenė.

„Nacionaliniame parke galima ir privati, ir valstybinė žemės nuosavybė. Saugomose teritorijose leidžiamas ūkininkavimas, jeigu nėra kitų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, numatančių tam tikrus ribojimus ūkinei veiklai.

Įtraukus žemes, kuriose ūkininkaujama, į nacionalinį parką, ūkininkams atsiras papildomų galimybių įsitraukti į agro- ir aplinkosaugos projektus, didinti kompetenciją, tvariai ūkininkauti, prisidėti prie nacionalinio parko vertybių puoselėjimo.

Kaip pavyzdys – šiuo metu bendradarbiaujant su Saugomų teritorijų direkcija Kylininkų pievose gamtotvarką vykdo trys ūkininkai, kurie šienauja, gano gyvulius ir taip prisideda prie atvirų buveinių palaikymo. Taip pat yra galimybė gauti vienkartines kompensacijas, pasirašyti apsaugos sutartis arba išpirkti žemę“, – paaiškino D. Augutis.

Planuoja susirinkimus

Susitikime su ministerijos atstovais ūkininkai nerimavo dėl pasėlių priežiūros.

„Dabartiniu metu grūdinių kultūrų auginimo ir jų tręšimo reikalavimų nacionaliniame parke ar už jo ribų nėra. Žmonės gyvena, veikia, dirba žemę ir dabar tiek regioniniuose, tiek nacionaliniuose parkuose.

Aplinkos ministerijos sausio pradžioje inicijuotuose susitikimuose (Kudirkos Naumiestyje, Vištytyje) buvo diskutuojama su vietos gyventojais, ūkininkais, politikais. Pamatėme, kad yra nemažai neteisingos, netikslios informacijos, kuri pasiekė vietos gyventojus. Tam rengiami klausimai ir atsakymai internete, kokie ribojimai taikomi saugomose teritorijose. Taip pat planuojami vieši susirinkimai, kurių metu būtų pristatoma detali informacija piliečiams, kurių nuosavybė galimai patektų į nacionalinį parką. Taip pat peržiūrima Vištyčio regioninio parko veikla, parko direkcijos santykis su vietos bendruomene“ – informavo viceministras.

D. Augutis atkreipė dėmesį į tai, kad esama ir nacionalinio parko steigimui pritariančių gyventojų.

„Nemažai jaunų ir tvariai mąstančių žmonių yra už Sūduvos (Suvalkijos) nacionalinio parko steigimą, nes mato galimybę suderinti vertybių išsaugojimą su darniu ūkininkavimu, didesnes turizmo plėtros, didesnių investicijų, jautresnio miško tausojimo, ekosistemų apsaugos galimybės. Jie supranta, kokį prestižą kraštui suteikia nacionalinio parko statusas.

Šie žmonės siūlo įtraukti konkrečias teritorijas, atsiprašo už tai, kad jiems nebuvo leista išsakyti savo nuomonės aplinkos ministro susitikime su ūkininkais Vištytyje“, – pabrėžė aplinkos apsaugos viceministras D. Augutis.

Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė įsitikinusi, kad tokie teisiniai „epizodai“ kenkia pasitikėjimui visa politine sistema, o Vytauto Didžiojo universiteto Jean Monnet profesorius Mindaugas Jurkynas sako, kad teismo procesas visuomenėje buvo suformavęs tam tikrą nusiteikimą, kad skandalas dėl politikų ir verslo korupcijos bus tam tikras signalas, jog politikoje galima pakovoti su korupcijos apraiškomis. 

Abu politologai, be kita ko, abejoja E. Masiulio politinės karjeros galimybėmis – nebūtų, iš ko jam lipdytis politinio populiarumo.

R. Urbonaitės teigimu, šiuo teismo sprendimu istorijoje taškas dar nepadėtas. 

„Dar daug reikės aiškintis, kodėl galiausiai turime tokį, o ne kitokį rezultatų. Namų darbų visiems pasidaryti dar reikės daug. Laimėtojų nelabai matau“, – BNS tvirtino ji.  

Šitas pirminis laimėjimas, kai yra partija išteisinta, politiškai dar pačiai partijai gali kainuoti labai nemažai.

Pasak politologės, Liberalų sąjūdžio lyderei Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen džiaugtis, kad jos vadovaujama partija išteisinta dar irgi nėra ko.  

„Šitas pirminis laimėjimas, kai yra partija išteisinta, politiškai dar pačiai partijai gali kainuoti labai nemažai. Klausimas dar, kas būtų brangiau kainavę – išteisinimas ar pripažinimas kažkuriais epizodais ir tam tikros kaltės, nes dabar kai visi išteisinti – ne tik partija, bet ir kiti figūrantai, visas kontekstas yra toks, kuris ir Liberalų sąjūdžiui, ir kitoms, beje, politinėms partijoms, kurios yra visos partinės ir visos politinės sistemos dalimi, kainuos daug. Tokie epizodai tiesiog muša per pasitikėjimą visa sistema apskritai. Čia vėl atsiras naujų gelbėtojų, naujų valytojų, kurie ateina viską iššluoti, išvalyti“, – kalbėjo R. Urbonaitė.  

Ji teigė „sunkiai“ įsivaizduojanti, kad partija vėl pradėtų bendradarbiavimą su E. Masiuliu: „Politikoje labai svarbu ne tam tikri teismui aktualūs įrodymai, o reputacija. Čia E. Masiulio reputacija nepriklausomai nuo teismo sprendimo kokia buvo tokia ir liko“.

R. Urbonaitė netiki, kad Liberalų sąjūdis bandytų susigrąžinti E. Masiulį. 

„Jo ėjimas į politiką ar bandymas grįžti į politiką kaip vienišam vilkui irgi būtų pasmerktas tam tikram fiasko. Abejoju bet kokiomis E. Masiulio politinės karjeros galimybėmis“, – tvirtino politologė.  

Vytauto Didžiojo universiteto Jean Monnet profesorius Mindaugas Jurkynas irgi įsitikinęs, kad E. Masiulis į politiką nebegrįš. 

„Jis politikoje nesudalyvaus. Reikėtų turėti kažkokią kankinio aureolę. Ir visuomenėje turėtų būti jausmas, kad jis nekaltas, bet buvo labai daug informacijos apie paliktus pinigus, surastus kažkokiame židinyje. Politinį populiarumą būtų jam sunku iš kažko lipdyti. Žinant, kad situacija dviprasmiška, nes šiuo teismo sprendimu byla gali dar būti nebaigta, nemanau, kad kažkokia partija su juo norės turėti kažkokių reikalų. Kažkokios politinės partijos gretose jis būtų politiškai pakankamai toksiškas“, – BNS svarstė M. Jurkynas. 

Jis  abejoja, ar kažkokia partija norėtų E. Masiulį matyti savo gretose ir dėl tos priežasties, kad tai  būtų rizikinga, jeigu išteisinamasis tesimo sprendimas būtų apskųstas ir bylos nagrinėjimas persikeltų į aukštesnįjį teismą. 

M. Jurkynas pripažįsta, kad visuomenėje buvo tam tikras politinis nusiteikimas, kad šis  skandalas buvo tam tikras signalas, kad galima politinėje iš tiesų kovoti su korupcijos apraiškomis, bet jos nebuvo įrodytos. 

„Visuomenėje tas kartėlis gali išlikti ir tai gali sugrįžti bumerangu pačiam Liberalų sąjūdžiui, nes  tarsi jų politikas nenuteistas, bet išteisintas. Dalis žmonių gali sakyti, kad paliko pinigus, atrodo ėmė, nesurinko įrodymų, va – čia tie liberalai. Gali sukelti tam tikros rizikos, nors tas politikas ir nebėra jų gretose. Bet tas aidas gali pasivyti. Politiniai oponentai gali eskaluoti prieš savivaldos rinkimus kitais metais. Nors gali ir pamiršti rinkėjai“, – pridūrė jis. 

M. Jurkynas sako, kad Liberalų sąjūdžiui būtų buvę „politiškai ramiau“, jeigu E. Masiulis būtų nuteistas.

Taip pat  jis pabrėžė, kad teismo sprendimas tam tikros neigiamos įtakos gali turėti ir Laisvės partijai, kuri nuo liberalsąjųdiečių atsiskyrė nenorėdama nieko bendra turėti su tais liberalais, kurie buvo siejami su „MG Baltic“.

„Tas dalykas išplauks ir skeletai iš spintos iškris ir jie prieš rinkimus bus matomi“, – BNS svarstė M. Jurkynas.

Antradienį Vilniaus apygardos teismas paskelbė išteisinantis visus kaltinamuosius vienoje didžiausių ir garsiausių politinės korupcijos bylų, kurioje buvęs tuometinio koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis kaltintas kyšių davimu politikams už koncernui naudingų sprendimų priėmimą. Kyšį paėmę kaltintas E. Masiulis, kai kurie kiti parlamentarai.

Teisėsaugai įtariant, kad „MG grupė“, Liberalų sąjūdis ir Darbo partija gavo naudos iš jų atstovų galbūt neteisėtos veiklos, kaltinimai buvo pateikti ir šiems trims juridiniams asmenimis.

Jis pakeis advokatę Giedrę Lastauskienę, tapusią Konstitucinio Teismo teisėja.

Prezidentas tikisi, kad M. Jurkyno ilgametė patirtis, akademiniai įgūdžiai ir politologo įžvalgos prisidės prie dar sėkmingesnio LRT tarybos darbo užtikrinant, kad „visuomeninio transliuotojo rengiamas programų turinys būtų objektyvus ir nešališkas, plačiai atspindėtų Lietuvos gyventojų pažiūras ir įsitikinimus“.

M. Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros, taip pat – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius, yra dėstęs ir Vilniaus bei M. Romerio universitetuose, dalyvavo daugelyje stažuočių užsienio aukštosiose mokyklose ir bendradarbiavo tarptautiniuose projektuose.

Per prezidento rinkimus M. Jurkynas talkino G. Nausėdos štabui.

2006–2008 metais jis buvo tuometinio socialdemokrato premjero Gedimino Kirkilo patarėju.

LRT taryba yra aukščiausiasis visuomeninio transliuotojo valdymo organas, turintis atstovauti visuomenės interesams. Taryba sudaroma šešeriems metams iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų.

Po keturis tarybos narius skirtingu metu skiria prezidentas ir Seimas, po vieną narį deleguoja Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos vyskupų konferencija.

Taryba formuoja LRT programų valstybinę strategiją, tvirtina nacionalinio transliuotojo programų sudėtį, skaičių ir paskirtį, įstaigos veiklos planus, pareigybių skaičių, prižiūri, kaip įgyvendinami LRT uždaviniai ir misija, renka generalinį direktorių.

Ekonominis nacionalizmas

Šiemet pasaulį sudrebino JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirinkimas kariauti prekybos karus. Jis paskelbė 25 proc. muitą plieno importui ir 10 proc. muitą importuojamam aliuminiui iš ES, Meksikos, Kanados ir kitų artimų sąjungininkių. Kiek vėliau D.Trumpas Kinijai nusprendė taikyti bendrai daugiau kaip 250 mlrd. dolerių (212,35 mlrd. eurų) vertės muitą kiniškam importui – maždaug pusei šios šalies eksporto į JAV.

Prof. dr. M.Jurkynas sako, kad tokie D.Trumpo žingsniai nestebina, mat jau savo rinkimų kampanijos ir prezidentavimo pradžios metu jis karinga retorika perspėjo, kad jam svarbus amerikietiškasis ekonominis nacionalizmas ir kad JAV pasinaudos savo ekonomine galia spausti ir ekonomiškai šantažuoti partnerius Europoje ir pagrindinius konkurentus bei ideologinius priešus Kinijoje.

"Ekonominis nacionalizmas yra aiškiai matomas, jis nukreiptas net ir į partnerius ideologinėje, saugumo ir vertybinėje srityse, ypač ES, netgi su kaimyninėmis šalimis – Kanada, Meksika, su kuriomis buvo iš naujo suderėtas buvęs laisvosios prekybos NAFTA susitarimas. Ir tie ekonominio nacionalizmo siekiai yra skirti užtverti kelią kompanijoms iškelti savo paslaugų ir prekių gamybą į kitas šalis, kur yra pigiau ir palankesnė politinė aplinka. D.Trumpo administracijos tikslas – kad tos darbo vietos būtų kuriamos Amerikoje. Tačiau verslui negali įsakyti, kur būti, ir jis visada ieško mažiausių kaštų. Natūralu, kad prekybinis karas su Kinija, uždedant protekcionistines priemones, kurios kainuoja šimtus milijardų dolerių, kenkia prekybai ir žaloja visas šalis, kurios dalyvauja tuose sankcijų karuose", – teigia profesorius.

Jis spėja, kad ši situacija turėtų vingiuoti derybų keliu. "Bus bandoma amortizuoti politinę valią, kuria siekiama griežtai uždėti įvairius muitus. Ir susiderėti sąlygas, kurios abipusiškai būtų priimtinos, kadangi JAV ekonominė galia yra pati didžiausia, jos rinka labai svarbi. Natūraliai bus noras surasti bendrus priimtinus susitarimus, kurie ekonomiškai tenkintų abi šalis. Jei buvo iš naujo susitarta dėl buvusio laisvosios prekybos susitarimo tarp Šiaurės Amerikos, JAV ir Kanados NAFTA, aš manau, kad prekybos karo su Kinija ateitis yra intensyvesnis derybinis procesas", – tiki pašnekovas.

Jokių pergalių

D.Trumpas šiemet dalyvavo dviejuose svarbiuose viršūnių susitikimuose. Pirmiausia JAV vadovas susitiko su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong Unu, vėliau – su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Po abiejų susitikimų D.Trumpas džiaugėsi gerais rezultatais ir gyrė minimų valstybių vadovus, kaip puikias asmenybes.

"Kalbant apie susitikimą su Kim Jong Unu, vienas pagrindinių JAV ir jos sąjungininkų Ramiojo vandenyno regione, ar tai būtų Japonija, ar tai būtų Pietų Korėja, tikslų yra vykdyti Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų arsenalo užkardymą ar sustabdyti nulinių programų vystymą, jau nekalbant apie branduolinių ginklų atsisakymą. Tas susitikimas tarp Šiaurės Korėjos ir JAV lyderių turėjo būti postūmis Šiaurės Korėjos branduolinei programai apriboti, mažinti, gal ir atsisakyti. Bet mus pasiekia duomenys, kad Šiaurės Korėja, priešingai, nei sakė jos autoritarinis lyderis, net neketina mažinti savo branduolinės programos ir arsenalo, kadangi tai yra autoritarinio režimo vienintelis raktas", – situaciją mato profesorius.

"Be to, galima pasakyti, kad D.Trumpas, pasidžiaugęs geru susitarimu ir deklaracija, kuri niekuo teisiškai neįpareigoja, kartu ir iš esmės į šiukšlių dėžę išmetė branduolinių programų priežiūros susitarimą su Iranu, kuris detaliai ir teisiškai, dalyvaujant kiekvienai valstybei, supančiojo Irano branduolines ambicijas ir galiausiai pavertė Iraną sankcijų taikiniu. Jei iš esmės mes lyginsime D.Trumpo norą sumažinti grėsmę, tai Irano kontrolės efektyvus mechanizmas buvo panaikintas, o su Šiaurės Korėja nieko nepasiekta ir rezultatų iš esmės jokių nėra. Džiaugtis čia nėra ko", – sako politologas.

Katastrofiškas susitikimas

Pereidamas prie JAV ir Rusijos vadovų susitikimo detalių, prof. M.Jurkynas pirmiausiai pabrėžia, kad Rusija ir V.Putino režimas bei visi tie, kurie jį palaiko, yra Vakarų vertybinio gyvenimo priešas. "Kaip rodo naujausi duomenys, raportai JAV Senatui, Rusijos kišimasis į rinkimus, socialines platformas, kibernetinis šnipinėjimas, puolimas, kibernetinės atakos, propaganda prieš JAV ir kitas Vakarų Europos šalis, kišimasis į rinkimus, referendumus, rodo, kad Rusija yra priešiška valstybė", –  neabejoja jis.

"D.Trumpo katastrofiškas pasirodymas susitikimo su V.Putino metu, kai jis abejojo savo šalies žvalgybos tarnybų teikiama informacija, privertė jį trauktis nuo tos pozicijos ir jis pasirodė kaip bailys. Jo susitikimas nedavė jokių rezultatų, išskyrus tai, kad D.Trumpo administracija, tiksliau, suaugę žmonės joje, dabar jau buvęs Pentagono vadovas Jamesas Mattisas išaiškino, kad Rusija yra viena iš svarbiausių grėsmių – didesnė yra nebent Kinija – ir jokių nuolaidų Rusijai daryti negalima, yra palaikomos sankcijos. Šitas susitikimas Rusijai taip pat nedavė jokių rezultatų, nes Amerikos pozicija jos atžvilgiu yra griežta ir vis dar griežtėja", – tęsia politologas.

Gali būti komplikacijų

Šiemet JAV vyko svarbūs kadencijos vidurio rinkimai, kurių metu svarbių pergalių pasiekė ir demokratai, ir respublikonai. Šių rinkimų metu amerikiečiai buvo itin aktyvūs, o tai daugeliu atžvilgių demonstravo jų nepasitenkinimą vykdoma šalies prezidento politika.

"Atstovų rūmuose laimėjo demokratai. Buvo mėlynoji demokratų banga, bet ji nebuvo tokia didelė, kad nušluotų viską. Senate pozicijas sustiprino respublikonai. Dabar demokratai turi galios trukdyti D.Trumpo administracijai, užkirsti kelią įvairiems finansavimo klausimams, pavyzdžiui, garsiosios Meksikos sienos statybai. Tačiau Senatas irgi turi nemažai galių ir su jų parama prezidentas gali sustiprinti savo vykdomosios valdžios politiką. Bet, kaip ir sakiau, įstatymų priėmimo procesas gali strigti Atstovų rūmuose, kuriuose dominuoja demokratai", – apie po rinkimų susidariusią situaciją pasakoja profesorius.

Mažiau baimės

Ne vieni parlamentų rinkimai praūžė ir Europoje. Jų metu Nyderlanduose, Italijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse savo pozicijas ženkliai sustiprino kraštutinės dešiniosios politinės jėgos. Tačiau prof. dr. M.Jurkynas sako, kad visuotinės baimės dėl tokių partijų įsigalėjimo nereikėtų sėti.

"Visų pirma, reikia pažiūrėti į rinkimų matematiką. Dešiniosios nacionalistinės politinės jėgos nesurenka daugiau nei penktadalio balsų, kaip tai matėme Olandijoje ar Švedijoje, ar kitose šalyse. Jos nėra valdančiosios koalicijos dalis. Aišku, yra valstybių, kur kraštutiniai dešinieji arba radikalesni dešinieji turi nacionalizmo, antieuropietiškumo, kartais net antisemitizmo gaidų, ir pasikviečia į koalicijas šias partijas, kaip tai buvo Norvegijoje, Suomijoje. Bet Suomijoje iš esmės koalicijos subyrėjo, kai reikėjo priimti sprendimus ir spręsti problemas, o ne tik protestuoti ir apeliuoti į žmonių emocijas. Norvegijoje Pažangos partija yra buvusi vyriausybėje ir dabar yra sušvelnėjusi", – sako politologas.

"Tokios partijos sulaukia vis daugiau dėmesio, bet, kaip politikos mokslų literatūroje sakoma, reikia bent trejų rinkimų iš eilės, kad pamatytume, ar ta problema yra svarbi visuomenėje, ar tai yra tik emocinis protrūkis. 2015 m. daug pabėgėlių ir imigrantų – legalių ir nelegalių – per Viduržemio jūrą kėlėsi į Europą ir visuomenėse sukėlė susirūpinimą dėl teroristinių išpuolių tikimybės padidėjimo, dėl išlaidų, kurios gali būti didesnės, integruojant atvykėlius ar suteikiant jiems humanitarinę pagalbą. Tačiau jei ši problema išnyks, tokios partijos praras populiarumą", – aiškina jis.

Apie Europos susiskaldymą nėra ko kalbėti, reikia prisiminti, kad kiekviena valstybė imigracijos procesus reguliuoja pati, ir tai nėra ES reikalas.

Pasak prof. dr. M.Jurkyno, šios partijos populiarumą gali prarasti ir dėl to, kad tradicinės konservatorių partijos gali labiau pasislinkti į dešinę ir tapti griežtesnės imigrantų klausimais, kaip įvyko Jungtinėje Karalystėje (JK). "JK nepriklausomybės partija (UKIP) tapo nerelevantiška, nes jos rinkėjus perėmė konservatoriai. Bet dabar kraštutinės dešinės mes matome ir Prancūzijoje, ir Italijoje, dabar kylančią partiją VOX Ispanijoje, net ir Islandijoje. Tačiau jei problemos bus išspręstos, tos partijos neteks savo populiarumo", – prognozuoja politologas.

Panašu, kad šiuo metu Europa susiskaldžiusi į dvi stovyklas: tuos, kurie palaiko imigraciją, ir tuos, kurie griežtai jai prieštarauja. "Kalbant apie skirtingas pozicijas Europoje migracijos politikos klausimu, iš tikrųjų jos nėra tokios jau baisiai skirtingos. Klausimas dėl imigracijos yra atsižvelgus į tai, kiek ji yra svarbi: jei pabėgėlių srautai liks atslūgę, nebeliks ir problemos. Pavyzdžiui, Lenkijoje imigrantų praktiškai nėra, bet yra sukurtas baubas, kurį skatina valdančioji nacionalistinė konservatyvi partija. Bet vėl klausimas, kiek šitos jėgos bus populiarios po kitų rinkimų. Apie Europos susiskaldymą nėra ko kalbėti, reikia prisiminti, kad kiekviena valstybė imigracijos procesus reguliuoja pati, ir tai nėra ES reikalas. Kiek imigrantų priimti į šalį, kiek darbo leidimų skirti, sprendžia nacionalinės vyriausybės", – primena prof. dr. M.Jurkynas.

Nežinia ir sutrikimas

Šiemet Europą drebino "Brexit" derybos ir intrigos. Britai kol kas gyvena nežinioje, nes neaišku, ar parlamentas palaikys JK ir ES susitarimą dėl šalies pasitraukimo sąlygų, ar ne. Taip pat neaišku, kas laukia tuo atveju, jei parlamentarai nuspręs nepalaikyti šios sutarties.

"Jeigu parlamentas pritars, Didžioji Britanija bus su ES susisaisčiusi derybų saitais, tačiau turės laikytis Bendrijos taisyklių. Didžioji Britanija taps tų taisyklių vartotoja, bet nebus bendrakūrėja. Jeigu nebus pritarimo, yra du variantai: arba antrasis referendumas dėl buvimo ES ir paties susitarimo, arba britai tiesiog taps trečiąja šalimi kaip visos kitos valstybės – kaip Ekvadoras ar Birma – ir remsis daug labiau riboto pobūdžio tarptautinėmis sutartimis tiek ekonominio bendradarbiavimo, tiek žmonių judėjimo prasme. Ekonomiškai jie nebeteks jokių prekybinių ES privilegijų. Ekonomine prasme ES rinka Didžiajai Britanijai yra svarbesnė, negu Bendrijai britų rinka. Britai ES išlieka svarbūs karinio bendradarbiavimo srityje, tačiau ekonominis šokas pačiai Didžiajai Britanijai būtų labai didelis", –  situaciją vertina prof. dr. M.Jurkynas.

Mus stebi

2018-aisiais didelio dėmesio sulaukė politinių konsultacijų bendrovės "Cambridge Aanalytica" skandalas, kai algoritmų panaudojimas renkant duomenis apie potencialius rinkėjus buvo panaudotas siekiant paveikti tikslines auditorijas. Pasaulį drebino ir ne vienas vadinamųjų netikrų naujienų (angl. "fake news") skandalas.

Prof. dr. M.Jurkynas mano, kad nematoma skaitmeninė ranka, reguliuojanti mūsų pasirinkimus mums to net nežinant, yra sudėtingas moralinis klausimas. "Tokie klausimai yra svarbūs, priimant politinius sprendimus visada reikia žiūrėti, koks yra visuomenės interesas, kokios yra žmogiškosios vertybės. "Cambridge Aanalytica" ir algoritmų panaudojimas renkant duomenis, paveikiant tikslines auditorijas, kaip politinių technologijų rezultatas, aišku, kelia klausimą, kiek tai yra moralu ir kiek tai neprasilenkia su įstatymais. Socialinių tinklų vešėjimas ir dalijimasis savo asmeniniais duomenimis yra aukso lobynas visiems, kurie nori naudoti specialią informaciją – pradedant draudimo bendrovėmis ir baigiant politikais, kuriems svarbu gauti rinkimų balsus, tuos duomenis apdorojant ir pateikiant informaciją, kuri gali paveikti rinkėjų nuostatas", – sako jis.

Yra ir kita pusė, primena profesorius. "Socialinių tinklų vartotojai patys pateikia savo duomenis, atskleidžia savo preferencijas socialiniuose tinkluose "Instagram", "Facebook", "Twitter" socialiniuose, kurie kol kas gali tą informaciją panaudoti ne tik savo tikslams, bet ir perduoti didiesiems koncernams. Informacija gali būti parduota kitoms kompanijoms, kaip Amazon.com, kuri gali padėti žmogui rinktis, siūlyti kokias knygas jam pirkti, arba kokią muziką komercinės muzikos klausymosi internetu platformoje "Spotify" rinktis ir pirkti. Privačių duomenų atskleidimas tampa labai dideliu poveikio kanalu", – įsitikinęs politologas.

Jis neabejoja, kad šioje srityje reikalingas tam tikras reguliacijos mechanizmas, nurodantis, kokie duomenys turi likti privatūs. "Kaip dabar rodo nutekėję duomenys, "Facebook" teikia duomenis Amazon.com ir kitiems daug daugiau, negu buvo manoma anksčiau. Čia moralės klausimai, bet moralė ne visada yra reguliuojama įstatymais. Čia yra paprastas patarimas – kuo mažiau socialinėse platformose dalytis privačiais duomenimis ir neatskleisti savo preferencijų. Tada apie tave mažiau žinos", – pataria prof. dr. M. Jurkynas.

Moralė – nuperkama?

Kalbėdamas apie Vakarų demokratijos moralę politologas prisiminė ir Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggio Stambule, savo gimtosios šalies ambasadoje, įvykdytą nužudymą ir JAV prezidento poziciją po šio įvykio. D.Trumpas pasirinko išsaugoti patogius santykius su JK ir nesmerkti šalies už šį brutalų nusikaltimą.

"Nužudymas parodė, kad Vakarų valstybės suvokia, jog demokratija nėra vien tik rinkimai, bet ir žiniasklaida, kuri gali pateikti informaciją apie valdžios klaidas, rezultatus ir tai pateikti visuomenės vertinimui. Natūralu, kad Amerikoje, vienoje iš didžiausių demokratijos ir laisvės šauklių, turinčioje Laisvės statulą Niujorke, šis klausimas yra labai opus. Saudo Arabija yra labai svarbi JAV sąjungininkė regione, santykyje su Iranu, todėl nubraukus santykius po žurnalisto nužudymo gali susidaryti kebli situacija. Galime tikėtis karinės paramos, įrenginių pardavimo sumažinimo, demokratines vertybes išsakančių pareiškimų, bet tai yra viskas. Toks autokratinio Saudo Arabijos režimo palaikymas rodo JAV dviveidiškumą", – pripažįsta prof. dr. M.Jurkynas.

Politikos paraštėse

Kai jau atrodė, kad nuo 2014 m. besitęsiantis Ukrainos ir Rusijos konfliktas liko žiniasklaidos filtro paraštėse, visai neseniai Maskva savo neslopstančią agresiją pademonstravo Kerčės sąsiauryje. Kai Kremliaus režimas užgrobė Kijevo laivus ir už grotų patupdė jūrininkus, kurių nežada paleisti į laisvę, Ukrainos prezidentas Petro Porošenka dešimtyje šalies sričių pasienyje su Rusija įvedė karinę padėtį.

"Toks sprendimas visiškai logiškas, jis yra orientuotas į didesnių gynybinių budrumų ir pasiruošimo galimam agresijos atvejui stiprinimą. Tai natūrali reakcija, o spekuliacijos, kad P.Porošenka karinę padėtį įvedė norėdamas padaryti kažkokią įtaką artėjantiems šalies prezidento rinkimams, yra Kremliaus propagandos mašinos rezultatas, skirtas įvairioms tikslinėms grupėms. Ta informacija nereikia per daug kliautis. Toks P.Porošenkos sprendimas yra gana logiška išdava – jei tavo šalies laivus atakuoja, užgrobia ir nusavina priešiška valstybė, kuri prieš Ukrainą kariauja hibridinį karą Donbase, nėra nieko keisto", – įsitikinęs prof. dr. M.Jurkynas.

Maniau, kad nuosaikieji gali padėti pokyčiams įvykti, jie turi paramą visuomenėje.

Šis Kremliaus veiksmas išprovokavo Vakarų valstybių sankcijų pratęsimą. Tarptautinėje arenoje Rusija tapo dar didesne savotiška atstumtąja, nei buvo iki šiol. Šalies pašalietės įvaizdį šiemet kurstė ir Didžiojoje Britanijoje įvykdytas buvusio rusų dvigubo agento Sergejaus Skripalio ir jo dukters Julijos apnuodijimas SSRS sukurta ir nervus paralyžiuojančia kovine chemine medžiaga "Novičiok".

Po šio įvykio ir taip komplikuoti Rusijos ir britų santykiai dar labiau komplikavosi, atsirado iniciatyva šios šalies investuotojams nebeišduoti JK vizų ir taip sankcijos už Krymą buvo papildytos britiškąja porcija. Ar Kremlius gali būti dar labiau atstumtas, nei buvo šiemet?

"Rusija yra nusitaikiusi į Vakarų pasaulio vertybes ir jos galimybės demokratizuotis neegzistuoja. Jei režimas sušvelnėtų, iškiltų klausimai apie nužudymus, kišimąsi į kitų valstybių reikalus, korupciją, pinigų vogimą, o tokių klausimų Rusijos režimas sulaukti nenori. Režimas toliau laikysis įsikibęs valdžios, kad galėtų toliau apvaginėti žmones ir tuos pinigus pumpuoti artimiems oligarchams ir kitiems, kurie remia V.Putino režimą. Demokratizacijai čia nėra jokių perspektyvų", – tokią Rusijos ateitį mato prof. dr. M.Jurkynas.

"Man yra tekę kalbėtis su žymiu disidentu Andrejumi Piontkovskiu ir aš jo klausiau, ar negali Rusijoje režimas skilti į nuosaikiuosius ir vadinamuosius ortodoksus. Maniau, kad nuosaikieji gali padėti pokyčiams įvykti, jie turi paramą visuomenėje. A.Piontkovskio nuomone, tai yra visiškai neįmanoma, nes valdantysis elitas kaip žemuogės ant smilgos suvertas ant bendro ekonominių, politinių ir kitokių nusikaltimų siūlo. Jeigu pasitraukia galva – visi kiti nubyra lygiai taip pat. Visa sistema tampa kaltinamaisiais ir praranda laisvę. Jie laikosi įsikabinę V.Putino, nes, kaip matote, Rusijoje mirti nuo paslaptingų ligų, širdies smūgio yra labai nesunku", – dalijasi politologas.

Tikrasis slibinas

Prof. dr. M.Jurkynas ypač didele grėsme laiko Kiniją. "Visų pirma, šalis padarė konstitucijos pokyčius, ko gero, kuria naująjį Mao Dzedongą, nes dabartinis Kinijos prezidentas Xi Jinpingas gali savo poste išbūti iki gyvos galvos – kadencijų skaičius, panašu, nebebus ribojamas. Jis vertikaliai konstruoja sistemą, tai yra ypač brutalus autokratinis režimas, kuris Honkonge pradeda pažeidinėti susitarimą su Didžiąja Britanija, kuriai kažkada priklausė ši teritorija. Kinija reiškia savo teritorines pretenzijas ir Pietų Kinijos jūroje, kurdama dirbtines salas, stiprindama karines pajėgas. Taip pat, kaip ir Rusija, didindama savo kibernetines atakas prieš Vakarų valstybes, didindama prekybinį šnipinėjimą per savo kompanijas, kaip "Huawei" ir kitas, diegdama kenkėjiškas programas ir vykdydama sekimą", – dėsto politologas.

Jo manymu, Kinija kaip juodoji galia yra daug rimtesnė grėsmė Vakarų pasaulio gyvensenai negu Rusija. "Kinijos plėtra, infrastruktūros finansavimas paskolų davimu, naujojo Šilko kelio ir kitomis iniciatyvomis, rodo, kad Pekinas nori plėsti savo galią ir poveikį. Žinant, kad tai yra autokratinis režimas, šios priemonės nėra nei demokratiškos, nei taikios. Ar mokslininkų panaudojimas šnipinėjimo tikslams, ar nepalankios informacijos apie Kiniją dingimas iš archyvų – tai iš tiesų yra labai plataus mąsto autokratinė valstybės veikla. Be to, ir patys Kinijos piliečiai yra įjungiami į šį procesą", – situaciją apibendrina prof. dr. M.Jurkynas.

BNS paklausė politologų, kas po šių įvykių laukia Liberalų sąjūdžio.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Mažvydas Jastramskis:

„Aš manau, kad vienokių ar kitokių įtampų partijos viduje tikrai atsiras. To proceso išorėje nesimato, bet dalis žmonių gali nusisukti nuo partijos ir iš jos išeiti.

Kita vertus, kiti rinkimai Lietuvoje vyks 2019 metais, iki jų dar yra du metai, todėl realios visuomenės paramos išraiškos šiai partijai mes kol kas nematysime.

Be to, Liberalų sąjūdis reitinguose dabar turi 5 ar 4 procentus, tai nėra labai daug kur kristi. Prisimenu ir praėjusią vasarą, kai po Eligijaus Masiulio skandalo partijos reitingas buvo 3 procentai, tačiau paskui Seimo rinkimuose partija pasirodė pakankamai neblogai.

Žodžiu, aš nesakyčiau, kad jie dabar iš karto ims ir sugrius“.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros vedėja Jūratė Novagrockienė:

„Manau, kad partijai yra iškilusi labai rimta grėsmė dėl to, kad jai kaip juridiniam asmeniui bus pareikšti įtarimai, kaip sakė premjeras. Jeigu visi įtarimai pasitvirtintų teisme, tai iškiltų pagrįstas klausimas, ar tokia partija apskritai galėtų išlikti.

Dabar šita tema yra labai eskaluojama viešojoje erdvėje, bet juk pritrūkus įrodymų išankstiniai kaltinimai kartais subliūkšta. Jeigu taip atsitiktų, partijos viešajai reputacijai vis tiek būtų padaryta didžiulė žala, nuo jos nusisuks daug rinkėjų ir politinis spektras labai nukentės“.

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėjas Mindaugas Jurkynas:

„Turint omenyje, kad šiais ir kitais metais nevyks jokių rinkimų, Liberalų sąjūdžio ateitis, manau, per daug nesikeis. Šis skandalas užsimirš arba jį užgoš kitos politinės aktualijos ir realijos, todėl tie reitingai, išlaikant liberalių rinkėjų būrį, kuris yra tarp 6 ir 10 procentų, jie pernelyg neturėtų keistis.

Kita vertus, jei partijos vidinė opozicija galvotų, jog su šia partija nereikia turėti nieko bendro, kad senasis partijos isteblišmentas yra susikompromitavęs ir partijoje įvyktų skilimas, tai tada natūralu, kad kita liberali politinė partija pritrauktų tuos rinkėjus. Bet aš skilimui jokių sąlygų kol kas nematau, jeigu į įtariamųjų ir kitų susitepusių asmenų atsakomybę partija pasižiūrės pakankamai principingai. Nes, tarkime, Remigijaus Šimašiaus vadovavimas, manau, nėra siejamas su juodais partijos finansais ar panašiai.

Ką liberalai darys, tai bandys apsivalyti nuo susitepusių politinių asmenų ir savo pozicija bandys išlaikyti šią politinę organizaciją“.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius situaciją Estijoje apibūdina kaip neapibrėžtumo periodą ir viliasi, kad jis netruks ilgai.

„Čia yra Estijos vidaus reikalas, aišku, linkime greičiau sukurti naują Vyriausybę, nes laukia tikrai rimti darbai, Estijos netrukus laukia ir pirmininkavimas ES Tarybai, tikrai daug iššūkių. Tikimės, kad greitai neapibrėžtumo periodas baigsis“, – BNS trečiadienį sakė ministras.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto politologo Mindaugo Jurkyno, panašu, kad į naują Vyriausybę Estijoje pateks rusakalbius atstovaujanti Centro partija, kuri gali tapti net ir pagrindiniu naujos koalicijos partneriu.

„Žlugusioje koalicijoje nesutarimai dėl ekonominės ir kitos politikos buvo gana dideli, o pats premjeras nebuvo ypatingai veržlus reformų linkme ir autoriteto tarp partnerių labai neturėjo, tai panašu, kad gali Estijos Vyriausybė keistis į centro kairiąją ir daugiau matyti galime kairiosios politikos – kaip ir Lietuvoje galime matyti daugiau kairiosios politikos, kur valstybės reguliavimo ir dėmesio socialiniams klausimams, juos finansuojant, gali būti daugiau“, – BNS sakė M.Jurkynas.

Pasak politologo, jeigu socialdemokratams, konservatoriams ir Centro partijai iš tiesų pavyktų susitarti dėl valdančiosios daugumos, iš naujosios koalicijos galima daugiau dėmesio tikėtis socialinėms problemoms, tuo metu užsienio politikos šie pokyčiai paveikti neturėtų.

M.Jurkyno teigimu, tiek Estijoje, tiek Latvijoje, turinčiose didelį procentą rusakalbių gyventojų, kurių dalis neturi šių valstybių pilietybės, buvo stengiamasi išlaikyti jų interesams atstovaujančias partijas atokiai nuo valdžios. Todėl šis atvejis tiek Estijoje, tiek Baltijos šalyse gali būti pirmasis, kai Vyriausybėje svarbias pozicijas gaus šių gyventojų interesams atstovaujanti politinė jėga.

„Įtraukti į socialinius klausimus orientuotą rusakalbių Centro partiją yra būdas parodyti, jog reikia atkreipti dėmesį į tuos, kurie nelaimėjo nei globalizacijos, nei ekonomikos augime tiek, kiek tikėjosi“, – kalbėjo politologas.

Parlamentaras konservatorius Andrius Kubilius savo ruožtu sako negalįs vertinti, ar tikrai kritika dėl sprendimų nepriėmimo T.Roivas buvo pagrįsta. Jis pažymi, jog Reformų partija Estijoje jau 12 metų buvo valdžioje ir jo pozicijų susilpnėjimą galėjo, be kita ko, lemti tai, kad jų kandidatas partijos pirmininkas Siimas Kallas (Symas Kalas) šiemet nebuvo išrinktas prezidentu.

„Po šių prezidento rinkimų pačioje Reformų partijoje kilo didelė vidinį krizė“, – sakė A.Kubilius.

Šia krize, anot Seimo nario, pasinaudojo šalyje labai populiari Centro partija, praėjusią savaitę išsirinkusi naują vadovą.

„Centro partijai iki šeštadienio vadovavo Edgaras Savisaaras – tai yra prieštaringa asmenybė, jis bandė sutelkti rusakalbių ir nostalgiją jaučiančiųjų balsus, buvo traktuojamas kaip prorusiškos partijos vadovas, dėl to su juo visos kitos parlamentinės Estijos partijos nesudarydavo koalicijos, ta partija turėjo ilgą krizę, o šeštadienį Edgaras Savisaaras buvo pakeistas nauju vadovu Juriu Ratu. Jis kitų parlamentinių partijų yra priimamas kaip ne toks prorusiškas, todėl jau šeštadienį buvo aišku, kad kitos partijos, kurios įeina dabar į valdančiąją koaliciją, gali ieškoti būtų, kaip performuoti koaliciją“, – sakė parlamentaras.

A.Kubilius, premjero pareigas ėjęs tuo metu, kai Estijos Vyriausybei vadovavo Reformų partijos atstovas Andrusas Ansipas, sako jį buvus stipresnį lyderį nei T.Roivas, kas irgi galėjo lemti pastarojo sunkumus išlaikyti aukštai iškeltą kartelę.

„A.Ansipas sukūrė visą partijos sėkmės istoriją, jis ją pavertė valdančiąja partija, laiminčia daug balsų, bet kada jis apsisprendė, kad nebenori būti premjeru ir perėjo į Europos Komisiją, atėjo dabartinis buvęs premjeras – pakankamai jaunas, ir matyt, ir dėl to, kad partija jau per ilgai buvo valdžioje, ir gal jo paties savybės neleido užtikrinti ilgalaikio tęstinumo“, – svarstė A.Kubilius.

63 Estijos įstatymų leidėjai iš 101 trečiadienį balsavo už tai, kad Reformų partijos atstovas T.Roivas, Vyriausybei vadovaujantis nuo 2014-ųjų, būtų atleistas, prieš buvo 28 parlamentarai.

Valdančiąja galinti tapti prorusiška Centro partija turi 27 atstovus Estijos parlamente, o Reformų partija - 30 narių.

Pokalbis apie artimiausių ketverių metų koalicijos galimybes ir tvarumą su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriumi Mindaugu Jurkynu.

– Kai sužinojau penktadienį, kad socialdemokratai nusprendė pradėti derybas su „valstiečiais“, prisiminiau kaip premjeras Algirdas Butkevičius buvo įkalbėtas savo ministro Sauliaus Skvernelio nuslėpti, kad į rinkimus jis eis su „valstiečiais“, ir kad tas nuslėpimas buvo aptartas kartu dalyvaujant ir Ramūnui Karbauskiui. Iš to darau išvadą, kad jie susitaria. Ar jūs turite abejonių, kad jie susitars dėl koalicijos?

– Sakyčiau, dabar dar tik pati pradžia. Bet kuriuo atveju tarp „valstiečių“ ir socialdemokratų, jeigu žiūrėsime į socialines-ekonomines vertybes, panašumo yra daugiau, negu tarp „valstiečių“ ir konservatorių, nepaisant to, kad konservatoriai prieš pusmetį trimitavo, jog „valstiečiai“ yra jų artimi partneriai.

Derybų pradėjimas dar nereiškia, kad gali būti galutinis rezultatas. Bet faktas, jog derimas norima pradėti, rodo, kad socialdemokratai norėtų būti tuo partneriu, kuris dalyvauja politikoje. Galbūt bandys „įsipaišyti“ į kairiosios ideologijos, kairiosios idėjos paveikslą.

Iš tiesų socialdemokratai sulaukė nemažai kritikos, kad jie neatstovavo socialiai nuskriaustųjų...

– Susidėję su „valstiečiais“, jie taps socialiai jautresni?

– Jie bet kuriuo atveju bus centro-kairės ar kairės koalicijoje ir galės vadintis kairiaisiais. Žinoma, kyla klausimas, kokią politiką jie vykdys. Bet pavojaus, sakyčiau, yra nemažai, nes mažesnieji partneriai dažniausiai po rinkimų sulaukia didesnės rinkėjų bausmės.

Antra, turint tokį nedidelį mandatų skaičių – 17 – prieš de facto 56, padaryti didesnį poveikį toje koalicijoje taip pat bus labai sunku. Postų skaičius, atsakomybės ribos taip pat bus labai nedidelės. Turint tokį nedidelį vaidmenį, bus labai sunku išryškinti savo, kaip socialdemokratų, profilį.

– Ar jūs kalbate apie tai, ką aš pagalvojau? Kad prieš ketverius metus socialdemokratai gavo 25 mandatus, dabar jie gavo jau tik 17. Ar sukate į tai, kad po tuoktuvių su „valstiečiais“ jie apskritai gali kovoti dėl 5 proc. peržengimo?

– Toks variantas įmanomas, jeigu „valstiečiai“ iš tiesų imsis vykdyti kairiąją politiką, rodydami socialinį jautrumą, didindami pensijas (žinoma, klausimas, iš kur tuos pinigus paimti), rodydami daugiau dėmesio valstybiniam sektoriui, sveikatos apsaugai, švietimui, skirdami tam daugiau lėšų, kils natūralus klausimas, kodėl to nedarė kairieji socialdemokratai.

Vėlgi socialdemokratai, dalyvaudami koalicijoje, nenori, kad „valstiečiai“ susirinktų visus laurus, bet, iš kitos pusės, kaip sakiau, „valstiečių“ svoris koalicijoje yra toks didelis, kad socialdemokratai ir politiškai, ir vadybos, ir viešųjų ryšių prasme gali būti nuskandinti.

Jeigu „valstiečių“ politika kažkur patirs nesėkmių, tas nesėkmes dar daugiau, manau, pasidalins ir tie patys socialdemokratai, kuriems iš tiesų politinio išlikimo, kairiųjų vertybių atstovavimo politikoje klausimas – kaip Lenkijoje, kaip Vengrijoje, kaip Estijoje – gali kilti, iš tiesų problematiškas.   

– Jūs jau užsiminėte apie koalicijos narių skaičių – 56 ir 17. Tai viso labo 73. Tai labai trapu – vienas susirgo, vienas išvažiavo į komandiruotę, ir viskas – praktiškai nebėra koalicijos.

– Tai gali įvykti ir opozicijoje, bet iš kitos pusės, turbūt realu tikėtis, kad koalicija galėtų būti didesnė, pritraukiant kitus partnerius. Žinant, kad jau naktį po antro turo rinkimų Valdemaras Tomaševskis giedojo ditirambus, labai gražiai čiulbėjo ulbėjo apie „valstiečių“ programines vertybes, kurios labai artimos ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-krikščioniškų šeimų sąjungai, aš tikrai nenustebčiau, kad LLRA-KŠS arba bus koalicijoje, arba pasakys, kad rems šią daugumą.

– Ar negalėjo to paties socialdemokratai padaryti? Konservatoriai G. Kirkilo mažumos vyriausybei sakė –paremsime, jei pasiūlymai bus priimtini, bet mes nebūsime koalicijoje. Ar socdemams tai nebūtų naudingiau?

– Tai iš tiesų gali būti vienas iš variantų. Skandinavijos valstybėse mažumos vyriausybės veikia labai dažnai. Daugiausia jų buvo po Antro pasaulinio karo. Taip yra dėl paprastos priežasties – vyriausybę sudaranti partija ar partijos, kurios būdavo mažumoje, valdydavo dėl to, kad opozicinės partijos išgaudavo pažadą, kad į mažumos vyriausybės programą ir politiką bus įtraukti tam tikri opozicinių partijų pasiūlymai, kurie bus įgyvendinti. Tai socialdemokratams gali būti vienas iš variantų.

– Ir paskutinis dalykas – kokios reakcijos šita koalicija galėtų sulaukti iš prezidentės?

– Iš vienos pusės, aš net neabejoju, kad prezidentė norėjo permainų. Tas permainas, manau, ji labiau siejo su konservatoriais ir liberalais. Tą politinę paramą, tas simpatijas ji yra išreiškusi ne kartą.

Tos permainos atėjo ne ten, kur prezidentė norėjo. Natūralu, kad demokratinė žmonių išraiška turėtų būti gerbiama, o tas permainas būtent atstovauja „valstiečiai“. Jeigu socialdemokratai būtų koalicijoje, tai tų permainų būtų šiek tiek mažiau.

Galbūt klausimas, kas iš socialdemokratų užimtų postus, jeigu nebūtų nė vieno [dabartinio] ministro, išskyrus Liną Linkevičių. Galbūt ir būtų galima sakyti, kad tai nauji žmonės. Gal iš tiesų profesionalai, jų yra labai nedaug valdančioje koalicijoje. Gal tas permainas „valstiečiai“ ir vykdys.

– Tai tautos valios gerbimas pro sukąstus dantis, nes nėra kitos išeities?

– Ir vis primenant, kad tos permainos ne tokios, kokių galbūt tikėtasi, nes socialdemokratai, nors ir labai stipriai rinkėjų „apkramtyti“, bet vis tiek sėdi valdžioje. Jeigu „valstiečiai“ ir socialdemokratai susitars dėl koalicijos, derybos dar tik prasideda.