– Kas iš tiesų yra ta Kuba? Indėnų rojus, atrastas Kristupo Kolumbo? Sala, užkariauta ispanų, tikėjusių, kad slapčiausiuose jos kloduose slepiasi aukso grynuoliai? Kai kolonistai suprato, kad šios salos auksas – derlinga Kubos žemė, privežė vergų iš Vakarų Afrikos, turėjusių sunkiai dirbti cukranendrių plantacijose. Vėliau istorija mini išsivaduojamuosius judėjimus, amerikoniškąjį Kubos valdymo periodą, Fidelio Castro partizaninio judėjimo pergalę, Kubos „kapitalizmo“ griūtį, pirmuosius pabėgėlius ir JAV embargą prieš Kubą, komunistinę draugystę su Maskva… Trumpa istorijos pamokėlė žiūrovui, kuris netrukus vers šių dienų Kubos istorijos puslapį.

– Gerai pastebėjote, nes šįkart mūsų projekto tikslas – ne tik šokiai, bet ir skaudi šios šalies istorija, kuri šiandien, po pandeminių metų, įgavo dar beviltiškesnį vaizdą. Sala, prieš koronaviruso pandemiją gyvenusi daugiausia iš turizmo, šiandien skursta, nes turistų joje drastiškai sumažėjo.

Į Kubą vykome lapkritį, bet vos užteko laiko viską sumontuoti, vos spėjome pasirengti „Salsamanų“ startui kovą, nes parsivežėme beprotiškai daug filmuotos medžiagos, jau nekalbu apie įspūdžius.

Projekte dalyvavo aštuoni garsūs Lietuvos pramogų pasaulio žmonės – keturi vyrai ir keturios moterys. Tai televizijos laidų vedėja Jurgita Jurkutė, charizmatiškoji dainininkė Monika Liu, jaunosios kartos aktorės Ugnė Zavistauskaitė ir Venesueloje užaugusi Gailė Butvilaitė. Į Kubą vyko ir dainininkas Norbertas Liatkovskis, aktoriai Edgaras Bechteris ir Tadas Gryn, taip pat krepšininkas Simas Buterlevičius.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų išvardyti dalyviai vos ne kasdien turėjo paruošti po naują pasirodymą, nors įprastuose šokių projektuose repeticijų ir konkursinių šou tempai gerokai lėtesni. Ar šokėjai nepervargo?

– Iš tiesų visi dalyviai buvo tokie motyvuoti, tokie darbštūs, kad kartais man, šio projekto vedėjui, – mažai šokusiam, daugiau keliavusiam po šalį ir drauge su kolege Akvile Kavaliauskaite rengusiam reportažus – būdavo skaudu į juos žiūrėti.

Vos atskridę apsistojome Havanoje. Didžiulė, apie 30 žmonių, kompanija (turiu omenyje, dalyvius, vedėjus, operatorius, redaktores, prodiuserius) – visi gyvenome vienoje viloje. Sudėtingiausia, kiek žinau, buvo sutarti dėl mūsų maisto ir paprasčiausio geriamojo vandens buteliukuose. Tokio gauti buvo didelė problema.

Nė vienam iš lietuvių nebuvo lengva, bet užtai beprotiškai įdomu. Projekto pabaigoje visi sakė, kad geresnio nuotykio nebuvo patyrę per visą savo gyvenimą.

– Ar jūs pats, prieš vykdamas į Kubą, nors truputį įsivaizdavote, koks stiprus šalies ekonomikos nuosmukis ir kaip sunkiai šiandien ten gyvena paprasti, bet dažnai turintys aukštąjį išsilavinimą salos žmonės?

– Kažką buvau girdėjęs, nujaučiau, kad komunizme negali būti stebuklų, tačiau tik nuvykęs į Kubą jų situaciją suvokiau nepaprastai aiškiai. Galbūt jaunesni žmonės, prieš vykdami į Kubą, jos skurdžią padėtį šiek tiek romantizavo, tačiau pagyvenę ten savaitę suprato, kad šiandien salos padėtis – labai dramatiška. Kai kuriuose šalies regionuose badas, daug kur – pusbadis. Pramonės čia nėra jokios. Įsivaizduokite, šalyje, kurioje puikiai dera cukranendrės, cukraus fabrikai stovi, nes staklės sugedusios, nėra iš kur gauti detalių. Profesoriai dirba taksistais, vežioja pavienius turistus. Šokėjai, šokantys Havanos nacionaliniame teatre, per mėnesį uždirba 30 dolerių. Už vieną pasirodymą, kai mūsiškiai Lietuvoje gauna nuo 1 tūkst. iki kelių tūkstančių eurų, kubietis šokėjas uždirba 4–6 dolerius.

Turistų saloje šiek tiek yra, todėl visi vietiniai, kurie kažką moka, gaudo kiekvieną iš jų ir siūlo savo paslaugas: papasakoti apie vietines įžymybes, pavėžinti senoviniu amerikietišku automobiliu, parodyti, kaip sukami kubietiški cigarai ir pan.

Ne vienas šokėjas mums atviravo, kad būtų seniai pabėgęs iš Kubos, tarkim, gastrolių metu, bet juos čia laiko šeimos, kuriomis turi rūpintis. Negana to, jie labai myli savo šalį. Ne sistemą, bet šalį.

Ten visi nuo ryto iki vakaro šoka salsą. Kartais tas šokis man atrodydavo tarsi kažkoks jų išgyvenimo dalykas, savotiška terapija, prigimtinis reikalas, duotas ne partijos, bet galbūt paties Dievo, kad žmonėms būtų lengviau viską ištverti.

Iš pradžų dar galvojome, kad visa tai tik mūsų įsivaizdavimas ir galbūt tik mums jų situacija atrodo apgailėtina, o vietiniai žmonės – laimingi. Pasirodo, ne. Pagyvenę beveik mėnesį, pabendravę su jų šeimomis, labai aiškiai pamatėme ir tamsiąją šios puikios šalies pusę. Tada ir kilo mintis parodyti lietuviams ne tik šokį. Kaip gerai pasakė šios laidos prodiuseris Laurynas Šeškus, turime parodyti, kokiame absurde ir kokioje kraugeriškoje visuomenėje yra priversti gyventi šie labai faini žmonės.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jie vis dar idealizuoja Kubos laisvės gynėją, po mirties kone šventuoju laikytą Ernesto Che Guevarą – Draugą Če?

– Ant laiko sparčiai naikinamų kolonijinių salos pastatų jau beveik išblukę, nusilupę tiek F. Castro, tiek ir E. Ch. Guevaros portretai, plakatai. Visokie juokingai skambantys šūkiai, kad švęsime kolūkių įkūrimo kažkelintąsias metines, jau ne tik mums skamba komiškai. Labiau išsilavinę žmonės (Kuboje jų nemažai) į tą istorijos puslapį žiūri kaip į juoką pro ašaras.

Su mumis projekte dirbo vienas argentinietis, padėjęs šokėjams susikalbėti su vietiniais ispaniškai. Tai jis, vos nusileidęs Havanoje, išsyk nusipirko E. Ch. Guevaros kareivišką beretę be snapelio su raudona žvaigžde. Po kelių dienų, kai pamatė, prie ko vietinius privedė komunizmas, susikišo tą kepurę giliai į lagaminą. Romantikos nebeliko. Žmogus suprato, kad beveik kas antro kubiečo šeimoje, giminėje rastume tais laikais nužudytų, ištremtų, kalėjusių kalėjimuose artimųjų, kaip ir pabėgusių, emigravusių į Ameriką.

Todėl dar kartą sakau, kad labai svarbi „Salsamanų“ projekto dalis yra šviečiamoji. Jei nutylėtume ir savo laidose neparodytume, kaip šiandien Kuboje gyvena žmonės, turbūt ir patys taptume tos niekingos sistemos sąjungininkais. Paradoksalu: nors filmavome cukraus šalį, mūsų reportažuose apie ją cukraus beveik nėra.

– Minėjote, kad bendraudami su vietiniais „Salsamanų“ dalyviais lietuviai priverkė pilnus kibirus ašarų.

– Tikrai, vietoj cukraus šįkart bus daugiau druskos. Betgi nesikoncentruokime dabar į ją. Kai jūs pamatysite, ką išdarinėja tie Kubos šokėjai, kurie laimėjo atranką ir buvo pakviesti dalyvauti projekte – uffff... Tai aukščiausio lygio profesionalai, šokantys nacionaliniuose teatruose, trupėse, rodomi per nacionalinę televiziją. Kaip jie išjudino, išlankstė mūsų lietuvaičius – tiesiog kosmosas!

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar mūsų projekto dalyviai, prieš vykdami į Kubą šokti salsos, padarė apšilimą Lietuvoje?

– Be abejo. Keletą savaičių jie lankė salsos kursus Lietuvoje, tik niekas nenumanė, kad tai, ko išmoko namuose, Kuboje turės dauginti iš dešimties! Tarsi eilinis žmogus, atėjęs truputį pamėtyti į krepšį, netyčia atsidurtų NBA lygoje! Buvo, oi buvo ten jiems reikalų. Laimė, kad mūsų lietuviai labai atkaklūs: kai užsikabliavo, nė vienas nedirbo puse kojos, visi arte arė 100 proc.!

– Vyrai gavo profesionales kubietes salsos šokėjas, moteris vedė vyrai profesionalai. Jūsų nuomone, kuriems iš lietuvių buvo lengviau?

– Mano galva, labiau pasisekė moterims. Gal jos tiesiog geriau buvo atlikusios namų darbus Lietuvoje? Gailės, nuo dvejų metukų augusios Venesueloje, kur irgi šokama šiek tiek kitokia salsa, situacija buvo išskirtinė. Kaip ir J. Jurkutės, kuri ilgus metus lankė pramoginius šokius, o pernykščius „Tangomanus“ žiūrėjo išsprogusiomis akimis ir kai ją pakvietė į projektą – nedvejojo nė akimirkos. Monika Liu – visi žinome, kad tai puikiai scenoje judanti moteris, labai talentinga, kaip ir aktorė U. Zavistauskaitė.

Vyrams, manau, buvo sunkiau, bet ne taip sunku, kaip pernai tangomanams, kurie, žokdami tango, turėjo vesti savo partneres. Salsa, kiek aš supratau ten būdamas, kur kas liberalesnis šokis. Todėl, sakykime, nė vienam iš lietuvių nebuvo lengva, bet užtai beprotiškai įdomu. Projekto pabaigoje visi sakė, kad geresnio nuotykio nebuvo patyrę per visą savo gyvenimą.

– Nepavydėjote, kad jūs – tik vedėjas, o ne dalyvis, kurį raityti klubus ir kojas mokytų siauru sijonėliu figūringą kūną apsitempusi vietinė Kubos šokėja?

– Žinokite, ne. Aš bijau šokio, nors kažkada ir man reikėtų pabandyti. Kuboje puikiai jaučiausi ir būdamas vedėju. Kol poros šoko, mes su Akvile keliavome po salą, bendravome su vietiniais, filmavome, rengėme reportažus.

Dalyvavome ir labai keistame rituale, kur tiesiog prie mūsų akių, bute, dviem paukščiams buvo nurautos galvos. Esu matęs kaime, kaip tai daroma, bet čia tas veiksmas vyko užkišus paukščio galvą už kojos nykščio… Tas ritualas turėjo apsaugoti namus nuo piktųjų dvasių. Mūsų vedlė sakė, kad jei bėda didesnė ar kokia liga – su paukšteliu neišsisuksi, gali tekti paaukoti karvę ar arklį. O Afrikoje, norint apsisaugoti nuo didelės nelaimės, aukodavo net dramblį! Afriką paminėjau tyčia. Nors saloje dabar daugiausia katalikų, tačiau tame jų tikėjime dar nemažai likę afrikietiškų burtų, prietarų.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Taigi jūs su Akvile matėte ne tik Kubos sostinę, vietinių švelniai vadinamą Senąja Karibų dama, bet ir Vinjalesą, Varaderą?

– Su savo šauniuoju vairuotoju Chorchito, kuris vairavo amerikietišką 1954-ųjų plimutą, keliavome po salą. Tas automobilis buvo taip riebiai prišpakliuotas, kad nebesimatė sveikos vietos. Po tų kelionių mums paskausdavo visus šonus, nes 100 km važiuodavome apie tris valandas.

Labai patiko Vinjaleso nacionalinio parko regionas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Miestelis įkurtas plečiant tabako auginimo pramonę. Dauguma žmonių čia verčiasi senovine žemdirbyste: augina kavą, javus, tabaką. Viena populiariausių šio regiono pramogų – jodinėjimas arkliukais, taip pat – ekskursija į tabako plantaciją.

Dar lėkėme į Varaderą – vadinamąjį turistų rezervatą arba, mūsų žodžiais kalbant, Kubos Palangą, bet kažkodėl basankė buvo tuščia. Tikėjomės tūsų, bet jų nesulaukėme ir vakare. Priežastis – nėra turistų. Tačiau vis tiek su Akvile prisitūsinome, daug visko prifilmavome, todėl sakau ir sakysiu, kad „Salsamanai“, kaip ir pernai „Tangomanai“, – nuostabiausia, kas man per gyvenimą galėjo nutikti. Juk ir barbių spalvos amerikietiškais ševroletais, kabrioletais vėžinomės, ir domino su vietiniais lošėme. Tačiau Kuboje labiausiai sužavėjo žmonės! Tiesiog fantastika, kad sistema jų nesulaužė, nepalaužė ir kad šiandien jie randa optimizmo ir jėgų čia gyventi.

– Kaip tie žmonės žiūrėdavo į jus – europiečius? Gal kaip į pinigų maišus?

– Jeigu jie ir eidavo prie mūsų, tai vis tiek kažką siūlydavo – pašokti, padainuoti ir pan. Kiti siūlė pirkti iš fabriko išneštus cigarus – žodžiu, eidavo pas mus su mainais, bet ne elgetaudami ar ko nors prašydami. Vilniuje, juokėmės, prie Aušros vartų, prašančių kur kas daugiau nei Havanoje. Matėsi tų žmonių orumas. Todėl nebuvo gaila visko palikti…

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Turite omenyje, kad šokėjams palikote viską, ką buvote atsivežę, – vaistus, drabužius, muzikos kolonėles?

– Taip. Grįžome beveik tuščiais lagaminais. Kadangi kolegos į Kubą buvo nuvykę anksčiau, jie jau žinojo, kad viską – antibiotikus, lašelines ir kt. – reikia vežtis patiems. Kai šokėjai pamatė tą krūvą vaistų, kuriuos atsivežėme, buvo apšalę. Sakė, kad nė viena Havanos ligoninė tiek daug neturi. Tada lietuviai ir vėl prapliupo ašaromis, paskui verkė kubiečiai, paskui ir vėl lietuviai, o man kartais jau nelaikė nervai.

Beje, sveikatos problemų – didesnių ar mažesnių – turėjome beveik visi. Nes maistas, ledukai, neaišku iš kokio vandens – šaldiklių, šaldytuvų čia beveik nėra. Pirmasis iš mūsų apsinuodijo Norbertas, pabaigoje neatlaikiau ir aš. Kad geriau įsivaizduotumėte, nupiešiu vaizdelį iš mėsos turgaus. Katinas eina prekystaliu ir atsisėda ant mėsytės, kurią galbūt vakare valgysime mes.

Valstybinės parduotuvės tuščios, maistas dalijamas kas mėnesį pagal talonus. Tarkim, pagal taloną šeimai priklausytų penki kiaušiniai, bet iš kur jų paimti, jei parduotuvėje nėra?

Kuboje labiausiai sužavėjo žmonės. Tiesiog fantastika, kad sistema jų nesulaužė, nepalaužė ir šiandien jie randa optimizmo ir jėgų čia gyventi.

Visai kitoks vaizdas vadinamosiose dolerinėse, kurios turi kokius penkis produktus, išdėliotus per visas parduotuvių lentynas. Tik čia jau kita bėda – niekas iš vietinių neturi dolerių!

– Europa šiandien gyvena naujienomis iš karo lauko Ukrainoje, įvykiais Izraelyje. Ar jūsų sutikti kubiečiai ką nors žinojo apie tai, kas šiandien vyksta pasaulyje?

– Jų pasaulis yra kitoks. Šiandienos aktualijos jiems irgi yra kitokios. Kažkoks vietinis, pamatęs mus gatvėje, paklausė, iš kur mes. Išgirdęs „Lithuania“ išdidžiai sušuko: „Russia, Putin“, norėdamas įtikti, pademonstruoti puikias savo geografijos žinias, bet buvo labai sugėdintas mūsų smerkiančių žvilgsnių. Kubietė gidė, ėjusi drauge, vargšelį paprotijo, kad mums šitų žodžių geriau nesakyti.

Į kalbas apie politiką retas kuris leidžiasi. Tiesiog pripažįsta, kur ir kaip gyvena. Sako, yra su tuo susitaikę.

A. Lydnugario, L. Griciaus, M. Stasiulio asmeninio archyvo nuotr.

– Iš Lietuvos jus išlydėjo niūrus, darganotas lapkričio oras, gal net su pirmosiomis šalnomis, o koks pasitiko Kuboje?

– Kuboje mus pasitiko 30 °C karštis, kuris naktimis nukrisdavo iki 20 °C. Repeticijos vyko gryname ore – visada ir visur, už kiekvieno kampo. Eini kur nors, būdavo, norėdamas ramiai paskambinti į namus, tik žiū – T. Gryn su partnere salsos judesiukus kad raito… Už kito kampo – Simas repetuoja. Kolonėlė padėta, muzika groja.

– Kas atidžiai stebėjo laidos anonsus, tikrai matė, kokią lauktuvę sau ant krūtinės pasidarė žaviosios Monikos Liu partneris…

– Kalbate apie tatuiruotę? O, taip. Įsimylėjo vaikinas ir Moniką, ir lietuvius, ir pačią Lietuvą. Įdomu, kad kai pirmą dieną jie susitiko, abu netyčia buvo apsirengę mėlynai. Paskui ta mėlyna tapo išskirtine jų poros spalva. Galiausiai vieną dieną Monikos Liu partneris atėjo pas mus visas susijaudinęs ir praskleidęs marškinėlius parodė užrašą ant krūtinės: „Myliu tave mėlynai.“ Įsivaizduojate, bičas pasidarė lietuvišką tatuiruotę! Ir vėl mūsų merginos puolė raudoti… Nežinau, iš džiaugsmo ar iš liūdesio.

– Gal galėtumėte trumpai priminti „Salsamanų“ taisykles?

– Taisyklės lieka tos pačios, kokios buvo „Tangomanų“ projekte. Aštuoni lietuviai susipažįsta su aštuoniais kubiečių šokėjais. Prasideda treniruotės ir laidų filmavimai. Pirmosiose iš jų dar niekas neiškrinta, vėliau ima kristi po vieną porą kiekvienoje laidoje. Galiausiai pusfinalyje lieka keturios dalyvių poros, kurios šoka finalinį šokį pagrindinėje Havanos aikštėje. Fantastiškas reginys!

– Ar jau žinote nugalėtojų porą?

– Būdami Kuboje mes specialiai neišsiaiškinome, kas laimėjo „Salsamanus“, – palikome tai Lietuvos žiūrovams. Jau pernai supratome, kad tai – vienintelis būdas išlaikyti paslaptį. Todėl jau nuo kovo 3 d. kviečiame žiūrovus žiūrėti „Salsamanus“, sirgti už jiems patikusią porą, o finalo metu (tikimės jo gegužę), būtinai balsuoti. Tikiu, kad šio projekto populiarumas bus didžiulis, nes žmonės visą žiemą manęs klausinėja, kada gi pagaliau bus tie „Salsamanai“?

Valstybės dienos proga šalies gyventojams šiemet siūloma išbandyti save rekordiniame Karaliaus Mindaugo plaukime nuo Vilniaus iki Kernavės, kur tempą diktuos Atlanto vandenyną perplaukęs Aurimas Valujavičius. Daugiau apie iššūkį: www.tv3.lt/liepos6

O pasiekus paskutinį tašką – pirmąją sostinę Kernavę – kartu stebėkime linksmuosius istorinius apdovanojimus, tradiciškai giedokime „Tautišką giesmę“ ir mėgaukimės ryškiausių scenos žvaigždžių pasirodymais.

Karaliaus Mindaugo iššūkio dalyviai savo kelionę baidarėmis ar asmeninėmis vandens transporto priemonėmis kviečiami pradėti liepos 6-ąją, 6 valandą ryto, Vilniuje, prie Baltojo tilto. Didysis plaukimas čia prasidės 7 valandą.

Dalyvius startiniame taške išlydės ne tik renginio vedėjai Mindaugas Stasiulis ir Edmundas Jakilaitis, bet ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Kartu su A. Valujavičiumi, jie ir patys taps plaukimo dalyviais!

„Sužinoję, jog Aurimas sutiko dalyvauti Karaliaus Mindaugo iššūkyje ir būti jo ambasadoriumi, jautėme euforiją. Nėra kito žmogaus Lietuvoje, kuris taip tiktų šios idėjos sklaidai ir dalyvių įkvėpimui. Nė neabejoju, kad daugeliui žmonių jo faktorius apsispręsti priimti iššūkį padėjo lengviau. Taip pat mums didžiulė garbė, kad plaukimo šventėje jau nuo pat ryto apsilankys ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Ne tik apsilankys, bet pats sės į baidarę, ir su keliais šimtais dalyvių startuos šiame karališkajame iššūkyje“, – sako M. Stasiulis.

Anot renginio vedėjo, toks iššūkis – puiki idėja ne tik tiems, kurie nori išbandyti savo jėgas, bet ir tiems, kurie ieško originalesnių būdų, kaip paminėti tokias visai valstybei svarbias dienas.

„Mums reikia mokytis šventes švęsti kitaip: daugiau veiklų, daugiau judesio, daugiau prasmės. Iki šiol daugelis žmonių, taip pat ir aš, geriausiu atveju nuvažiuodavome į sodą, gamtą, prisipirkdavome traškučių, dar kai ko prie jų ir kepdavome šašlykus. Pripažinkime – toks planas neturi daug fantazijos“, – sako jis.

Būtent todėl idėja apie istorinį plaukimą Nerimi nuo Vilniaus iki Kernavės buvo pasitikta ovacijomis: „Tradicija vakare giedoti himną jau suformuota ir prigijusi, tačiau visą laiką kildavo klausimų, o kaip švęsti ir ką veikti visą dieną? Štai ir turime atsakymą, kaip prasmingai ir įdomiai ją paminėti – išsikeli sau iššūkį, pabūni gamtoje, pabendrauji su žmonėmis, o vakare šventi iš visos širdies ir balso!“

Ir nors su baidare nuplaukti 60 kilometrų per dieną nėra lengva, M. Stasiulis pastebi, kad tai – tikrai įmanoma.

„Laukia kitoks plaukimas: mažiau sustojimų ir pliurpalų, mažiau užkandžių pertraukėlių ir daugiau azarto. Tik įsivaizduokite, kaip gerai jausis dalyviai vakarop pasiekę Kernavę... Nė neabejoju, kad šią dieną jie atsimins ilgai“, – įsitikinęs jis.

Mindaugas neslepia, kad ir pats tokiam plaukimui baidarėmis yra neabejingas, o visai neseniai su bičiuliais jis leidosi gražiąja Ūla. Ir nors plaukti Nerimi – visai kita specifika, M. Stasiulis tikina, kad nėra nieko, ko iššūkio dalyviai nepajėgų įveikti.

„Upė – plati, srovės yra, belieka tik paskirstyti jėgas ir tolygiai irkluoti. Skaičiavome, kad upės srovės greitis yra nuo 3 iki 5 kilometrų per valandą. Taigi, net neirkluojant, po paros būtumėte Kernavėje, o jei dar pamakaluosite irklais, tai viskas tikrai pasiseks puikiai“, – šypteli jis.

Nors dalyviai kviečiami iššūkiui nuo Vilniaus iki pat Kernavės, žmonės galės rinktis ir trumpesnes plaukimo distancijas. Jų patogumui suplanuotos dvi poilsio vietos: ties Stirniais (apie 25 km nuo starto linijos) ir ties Vieviu (apie 55 km nuo starto linijos). Šiose sustojimo vietose taip pat bus galimybė kelionę pabaigti.

O vos atvykus į paskutinį plaukimo tašką – Kernavę – iššūkio dalyvių ir miesto svečių lauks kitos pramogos. Tai – nuo 19.30 val. startuosiantys Lietuvos istorijos apdovanojimai.

„Domiuosi istorija ir džiaugiuosi, kad tokie rinkimai vyksta! Tai – naujas ir įdomus žvilgsnis į mūsų valstybės įvykius bei asmenybes. Pavyzdžiui, buvau nustebęs, kai sužinojau, koks lietuviškas žodis buvo pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Jei ir jūs norite tai sužinoti, bėkite į tv3.lt/liepos6/rinkimai ir pamatysite patys“, – kviečia Mindaugas.

Lietuvos istorijos apdovanojimai, kuriuos tiesiogiai transliuos TV3 televizija, bus palydėti ir gausaus žvaigždžių desanto. Savo pasirodymus žiūrovams ir Lietuvai skirs Monika Linkytė, Saulius Prūsaitis, Merūnas Vitulskis, Gabrielė Vilkickytė ir Ieva Narkutė.

21 valandą šalies gyventojai bus kviečiami tradiciniam „Tautiškos giesmės“ giedojimui, o iškart po to koncertą pratęs žinomiausi šalies atlikėjai.

„Karaliaus Mindaugo iššūkis. Himno giedojimas“ – liepos 6-ąją, 19.30 val. per TV3!

„Esu neįdomus žmogus. Man labiau patinka traukti informaciją iš kitų žmonių.“

J. J.: Čia jau mano citata. Aš tikrai nesu įdomus žmogus. Mano darbas – tik apsimesti įdomiam. Štai prie ko kasdienės treniruotės priveda. Kaip pristatyčiau savo veiklas? Na… Aš linksminuosi ir gaunu už tai pinigus. Kai buvau mažas – tik linksminausi, nes pinigų už tai negaudavau. Net nesvajojau apie karjerą televizijoje. Mano vienintelė svajonė buvo dirbti darbą, į kurį galėčiau eiti su kostiumu. Ji beveik išsipildė, tiesa, ne visai tokia forma, kokia įsivaizdavau. Norėjau būti respektabilus biuro klerkas ir kiekvieną dieną tvarkingai dirbti nuo 9 iki 17 val., o penktadieniais eiti su draugais išgerti alaus į barą. Išėjo atvirkščiai: dabar dirbu, kai kiti žmonės ilsisi.

M. S.: Jaučiu, kad ir aš galėjau tai pasakyti? Ne? Tuomet sutinku, kad čia Justino frazė. Jis išties neįdomus žmogus. Aš? Mane visada iškerta tas klausimas apie prisistatymą. Jei būčiau kareivis, sakyčiau: eilinis Mindaugas Stasiulis, 5-a kuopa 16-as būrys. Tačiau dabar šitas klausimas man per sunkus.

„Reikėtų padaryti eksperimentą – visiems paskelbti, kad „Gero vakaro šou“ nebebus. Va tada ir pamatytume, kokia būtų karšta žiūrovų reakcija!“

J. J.: Aš tokio dalyko negalėjau pasakyti, nes tikrai nenoriu tokio eksperimento daryti. Laida „Gero vakaro šou“ gyvuoja jau septintus metus. Populiarumo paslaptis? Manau, kad mes su Mindaugu turėtume prisiimti dalį nuopelnų. Tačiau jei atvirai – žmogus yra tik tiek geras, kiek gera yra jį palaikanti kūrybinė komanda. Nuo pat pirmos laidos buvome mes su Mindaugu, paskui prisijungė Karolina Meschino, galiausiai ją pakeitė Dijora. Laidoje „Gero vakaro šou“ labai daug žmonių, kurie joje dirba visus septynis sezonus. Išvada? Jei niekas nebėga – vadinasi, kažką darome išties gerai. Kai vedu renginius, taip pat labai mėgstu įmones, kuriose daug seniai dirbančių žmonių. Vadinasi, su ta organizacija yra viskas gerai.

M. S.: Čia mano frazė. Be abejo, laidos populiarumas – mūsų nuopelnas. Ir dar – fantastiškų pašnekovų. Be jų – nė krust. Jei laida išgyvena bent trejus ketverius metus – jau gerai, o mūsų „Gero vakaro šou“ gyvuoja septintus! Kviečiame į ją žinomus, matytus, kažką gero, įdomaus, svarbaus padariusius žmones, kurie nesėdi kaip iškamšos, o drauge su mumis kuria bendrą smagų laidos turinį. Išsisemti? Nebijome. Jei jau matysime, kad viskas, nebeina, tuomet paliksime savo minkštą vietą ir eisime daryt kažko kito.

TV3, M. Stankaičio, J. Jankevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Aš net nežinojau, su kuo sugulti į lovą, kad mane paimtų į teliką.“

J. J.: Oi, čia tiksliai aš. Sunkiai broviausi į dabartines pareigas. Pradžioje dirbau valytoju, paskui – apsaugos darbuotoju. Taip kilau karjeros kopėčiomis į viršų, kol galiausiai prisibroviau iki prodiuserio. Tad iš pradžių buvo ilgas lovomis klotas kelias, kuris galiausiai nuvedė mane į „Gero vakaro šou“. Ar planuoju savo ateitį? Klausiate, kas bus tada, kai baigsiu karjerą televizijoje? Deja… Negaliu dabar įvardyti to parduotuvių tinklo, kuriame norėčiau dirbti. Tik pasakysiu, kad nuo 2020-ųjų sausio 15 d., t. y. nuo tada, kai gimė mano sūnus Leonas, aš esu labai planuojantis ir galvojantis apie gyvenimą žmogus.

Prireikė visų metų, kad apsišlifuotume ir iš pusės žodžio suprastume vienas kitą, pratęstume vienas kito juokelius.

M. S.: Neabejotina – Justinas tai pasakė. Viena pirmųjų laidų, į kurią mane kvietė, buvo realybės šou „Dangus“. Kai sukūriau Saulėno personažą, mane kvietė į visas įmanomas laidas. Taigi, į teliką patekau be blato, prašymų ir lovos reikalų.

„Dar būtų nuostabu kada nors svečiuose sulaukti Šarūno Jasikevičiaus.“

J. J.: Čia irgi mano žodžiai! (Štai ir neatspėjo: juos pasakė Mindaugas – aut. past.) Keista… Aš irgi juos esu sakęs. Žinote, kada? Likus maždaug 15 minučių iki jo atvykimo į „Žalgirio“ areną, kur vedžiau renginį. Džiaugiuosi, kad drauge su Šarūnu galėjome padaryti gerą darbą, o visą pelną skirti vaikams. Taigi, aš Š. Jasikevičiuas jau sulaukiau, o Mindaugas, kaip matote, vis dar laukia… Šaras yra didysis baltasis banginis, kurio pagauti faktiškai neįmanoma. Koks mano santykis su krepšiniu? Žinote, aš ne kiek norėjau, kiek turėjau būti krepšininku. Mano mama yra krepšininkė, Lietuvos čempionė, o tėtis buvo krepšinio teisėjas, komentatorius. Tuo metu treniruotės Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje kainavo gal 50 litų per mėnesį, o įmonių, kuriose dirbo mano tėvai, finansiniai rezultatai nebuvo patys geriausi. Tad vietoj krepšinio man buvo leista pasirinkti kur kas pigesnę muzikos mokyklą, kurioje mokslai tuo metu kainavo įspūdingus 8 litus. Be to, mano dėdė ir pusseserė gražiai grojo gitara, todėl ir aš norėjau to išmokti.

Koks mano santykis su krepšiniu dabar? Nuo to laiko, kai žaisdamas krepšinį mečiau svorį, – kasdienis. Buvo toks atvejis, kad vaidinau filme „Vyras už pinigus“ ir man reikėjo filmuotis tik su elegantiškomis lateksinėmis kelnaitėmis. Tuo metu, kai skaičiau scenarijų, tų mano kelnaičių, pažvelgus kritišku žvilgsniu iš viršaus, nelabai matėsi. Teko susirasti kažkokią fizinę veiklą, kuri man patiktų, ir mesti svorį. Už 5 km nuo tuomečių mūsų namų buvo krepšinio aikštelė. Prisiminiau, kad vaikystėje galėjau valandų valandas vienas mėtyti į krepšį. Taip ir padariau: bėgdavau 5 km iki krepšinio aikštelės su krepšinio kamuoliu kuprinėje, valandą mėtydavau į krepšį, o paskui skuosdavau atgal. Per septynias savaites numečiau 12 kg. Kitiems to kartoti nerekomenduočiau, nes tai buvo siaubingas savęs laužymas. Geriau viską daryti po truputį ir kasdien, nei po tų septynių savaičių vėl ėsti picas ir atkristi.

Man labai patinka NBA. Praktiškai visais gyvenimo klausimais aš randu filosofinę analogiją su NBA krepšinio realijomis.

TV3, M. Stankaičio, J. Jankevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

M. S.: Su Justinu esame ne kartą kalbėję, kad Šaras būtų vienas kiečiausių pašnekovų. Tebūnie tai mano žodžiai. Ryšiai su krepšiniu? Betarpiški. Esu rimtas „Žalgirio“ gerbėjas. Netgi laikau save „Žalgirio“ šešėliniu treneriu. Turėdamas galimybę nevažiuoju žiūrėti varžybų gyvai, bet lieku namie, nes nuo sofos vyrus treniruoti lengviau. Klaiku žiūrėti, ką aš darau prie televizoriaus per varžybas… Žmona? Jei žaidimas eina gerai, sėdime abu, užkandžiaujame, bet jei prasideda nesklandumai ir man reikia įsikišti – ji mane palieka. Galų gale, šalia Kazio per varžybas irgi žmona nestovi! Įdomiausia, kad mano šuo – australų aviganė – pralaukia visus rėkimus už durų, bet vos tik pajaučia „Žalgirio“ pergalę – atbėga ir šokinėja drauge su manimi.

„Pradžioje mes vienas kitą norėjome nužudyti. Tačiau čia nėra metafora. Pirmą sezoną mes realiai kiekvienas planavome, kur slėpti kūną.“

J. J.: Ai, taip, čia aš. Po pirmo sezono susėdome su Mindaugu ir išsiaiškinome, kad laidai bus geriau, jei mes ne konkuruosime tarpusavyje, o dirbsime kartu. Tai buvo pats geriausias mūsų sprendimas, kuris turbūt ir nulėmė, kad „Gero vakaro šou“ dabar  septintas sezonas, o mes su Stasiuliu esame vieni iš geriausių draugų. Tačiau iki šio statuso mums reikėjo nueiti ilgą ir akmenuotą kelią. Žiūrovai? To nematė. Savo komandoje turime puikių montuotojų, kurie pasirūpino, kad jie nepastebėtų nieko. Aišku, mes nekenkėme fiziškai vienas kitam, bet psichologinė įtampa buvo. Kita vertus, gal ir gerai, kad buvo taip, kaip buvo. Užtai dabar galiu džiaugtis tvirta draugyste, kuri prasidėjo tokiu keistu būdu.

M. S.: Tik Justinas galėjo taip pasakyti, nors ir aš tuo metu norėjau jį nužudyti. Juk kalbame apie du žmones, du solistus. Todėl pradžioje, jei palyginsime su orkestru, buvo taip, kad vienas laidoje groja Richardą Wagnerį, o kitas – Franzą Schubertą… Prireikė visų metų, kad apsišlifuotume ir iš pusės žodžio suprastume vienas kitą, pratęstume vienas kito juokelius.

„Kažkada atėjęs į mūsų laidą, jis padarė tokį šou apie bites, kad iki šiol to nepamirštu. Tai buvo viena geriausių laidų per visą mūsų karjerą.“

J. J.: Čia jau tikrai Mindaugas, jam labai profesorius Algirdas Amšiejus patiko. Pakvietėme profesorių galvodami, kad jis padarys įdomų edukacinį intarpą mūsų laidoje, bet kad surengs tokį šou – tikrai nesitikėjome. Kokie laidos svečiai dar įstrigę į atmintį? Na… Pamenu, kaip Katažina Zvonkuvienė keitė sauskelnes. Dar – kaip aš trenkiau Donatui Montvydui su aštuonkoju į veidą, o kitą sykį kliuvo ir man, kai Nerijus Juška besisukdamas koja mane iškirto. Merūnas dainavo stovėdamas žarnose… Mes esame visiški kvailiai ir todėl labai sunku išskirti vieną kvailystę: jų sąrašas per tiek metų labai gausus. Laidos svečiai, aišku, nežino, kokią kvailystę konkrečiai jiems esame paruošę. Jei žinotų – būtų neįdomu, o gal net ir bijotų eiti. Kai kuriuos, tiesa, mes pasaugojame, užtai mūsų geriausi draugai kenčia labiausiai.

Kaip nustatome savo išprotėjimo ribas? Na… Čia jau televizijos reikalai: mes savicenzūra neužsiimame.

Kaip nustatome savo išprotėjimo ribas? Na… Čia jau televizijos reikalai: mes savicenzūra neužsiimame. Jei televizininkai sako, kad perlenkėme lazdą, tuomet mūsų laidos šaunieji montuotojai iškarpo tas vietas.

M. S.: Aišku, kad čia mano žodžiai, nes man labai patiko A. Amšiejus. Jis tokį avilį per laidą padarė, kad visi po jos vaikščiojome sutinę iš juoko. Galiu duoti ir dar vieną pavyzdį, kai laidoje dalyvavo tuometis policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Iš tokio aukšto rango pareigūno nesitikėjome tiek anekdotų apie policiją, nuotykių, patirtų darbe, o svarbiausia – tokio gero humoro jausmo. Kaip gimsta užduotys laidos svečiams? Neslėpsiu, kad viskas pasaulyje jau yra sukurta ir be mūsų. Pats žiauriausias pokštas? Turbūt su elektrošoko apyranke. Jei svečias neteisingai atsako, gauna porciją elektrošoko. Leidome Sauliui Prūsaičiui ir Iglei prieš laidą pasibandyti. Sutiko. Bet atsitiko taip, kad aš sumaišiau numerius – užduotis neteisingai atlikdavo Iglė, o elektros šoką gaudavo Prūsaitis. Priešais? Netapome. Tiesiog buvo labai juokinga, kad purčiau visai ne tą žmogų, kuris nebuvo tam pasiruošęs. Kitą sykį Vidas Bareikis parodė Justinui su Dijora, kaip eiti per karštas žarijas, vinis ir stiklą… Tačiau šlykščiausias išbandymas turbūt kliuvo Merūnui, nes jis turėjo vaikštinėti po visokius subproduktus – žuvis, žarnas, plaučius – ir dainuoti.

TV3, M. Stankaičio, J. Jankevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Mūsų šeimoje rytinė procedūra yra automatizuota iki olimpinės disciplinos.“

J. J.: Kieno ši citata? Hmm… Turbūt Mindaugo. Aš niekada neturėjau olimpinės disciplinos nė vienoje srityje. (Prašovė pro šalį – tai Justino žodžiai – aut. past.) Nejaugi? Aš taip protingai pasakiau? Galbūt čia vienas iš tų atvejų, kai kažkam daviau atsakyti į interviu klausimus. Kokie dabar mano rytai? Jūs pati ką tik pasakėte: jie atidirbti iki olimpinės disciplinos! (Žinote, svarbiausia gero melagio savybė yra pastovumas.) Jei rimtai, aš esu darbo žmogus. Jeigu man reikia dirbti iki 3 valandos nakties, o paskui keltis 6-ą – aš tai ir darau. Jei ne – mėgstu pamiegoti. Beje, jei nebūčiau TV laidų ir renginių vedėjas, galėčiau dirbti puikiu taksi vairuotoju. Savo aštuonias valandas miego susirinkčiau po dešimt minučių per dieną. Ryto ritualai? Kava, dušas, dantys – būtinieji. Paskui – kelnės, nes mėgstu jas mūvėti… Šunų, kačių nevedžioju. Neturime. Vienintelis mūsų augintinis yra Leonas, bet jo vedžioti nereikia, nes jis jau moka viską daryti į tualetą.

M. S.: Manau, kad tai Justino šeimos realijos… Kadangi buvau išprievartautas vyturys ir dvylika trylika metų kėliausi į rytinį M1 radijo šou, kuris prasidėdavo nuo šeštos, tai dabar jau bus kokie treji metai, kai mėgaujuosi ramiu ryto miegu. Ritualai? Kava TV3 biure, papletkinimai su kolegomis.

„Tikiu, kad Lietuvoje jau auga nauja nedresuotų vaikų karta, kuri turi nuomonę ir nebijo jos reikšti.“

J. J.: Skamba protingai, turbūt Mindaugas pasakė? (Vėl prašovė pro šalį. Čia Justino žodžiai – aut. past.) Kaip gimė laidos rubrika, kur aš kalbinu vaikus? Na… Ji atsirado dėl to, kad manęs prodiuseriai nekenčia. Jie man liepė kalbėtis su vaikais ir aš, kadangi turiu minkštą stuburą, sutikau. Iki tol su svetimais vaikais neturėjau jokio santykio. Buvau įmestas į kūdrą ir teko plaukti. Todėl nusprendžiau su jais bendrauti taip, kaip bendravau su profesoriumi Alvydu Unikausku, sakyti jiems „jūs“… Vaikams patiko jaustis svarbiems. Tačiau su savo sūnumi – jam treji metai – bendraujame kitaip. Daug kalbamės, diskutuojame, nes mes geri draugeliai.

M. S.: Skambėtų kaip mano frazė? (Nepataikė – aut. past.) Tačiau vaikų aš nekalbinu, nes taip jau esame su Justinu pasiskirstę. Aš vedu žaidimus, juos galvoju, o jis rūpinasi interviu su jaunąja karta.

TV3, M. Stankaičio, J. Jankevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

„Buvo graudžiai smagi istorija su vaikais šokėjais, kurie buvo apsirengę burundukais ar kažkokiomis meškomis. Pasirodymo metu vienas rudakailis dingo. Tęsiantis šokiui, ėjome jo ieškoti ir radome užkritusį už scenos.“

J. J.: Oi, pamenu tuos burundukus… Fantastiška laida buvo. Kieno žodžiai? Turbūt Mindaugo, nes trijų iš eilės mano citatų tikrai nedėtumėte (vadovaujuosi matematine logika). Tie burundukų kostiumai apribojo jų matymo kampą, o scena gana stati, tai vargšelis tik bumbt ir nukrito. Laimei, kostiumas buvo gana storas, tad vaikas neužsigavo, o mūsų išgelbėtas ir toliau šoko lyg niekur nieko. Tądien aš supratau, kad burundukai – labai gajūs sutvėrimai.

M. S.: Pamenu ir aš tuos burundukus… Pats ištraukiau vieną už scenos užkritusį. Kadangi žmogus buvo ištreniruotas, tai prisijungė prie draugų ir šoko toliau. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo mergaitė. Ji priėjo prie manęs kitame renginyje ir prisistatė: „Aš ta, kuri buvo užkritusi už scenos, o jūs mane ištraukėte...“

M. Stasiulis juokiasi: pagreitį įgavę vakarėliai kartais baigiasi neprognozuojamai, o kuriozinių situacijų renginiuose tikrai netrūksta. 

Už pirmą renginį – triženklė suma

Paklaustas, kada jo gyvenime atsirado renginių vedimas, M. Stasiulis prisimena lipęs klasikiniais karjeros laiptais: pirmiausia vaikystėje visus namuose kamuodavo deklamuojamais eilėraščiais apie Lietuvą, tuomet prasidėjo kelionės po skaitovų konkursus, mokyklinių ir studentiškų renginių vedimas.

„Studentų atstovybė mane veždavosi sveikinti kitų universitetų kolegų, nes pasakydavau gerą kalbą ir mikliai įsiliedavau į tūsą“, – pasakojo M. Stasiulis.

Žinomas vyras atsimena ir pirmą renginį už pinigus, tąkart uždirbusį jam triženklę sumą. Tiesa, tuomet dar litais. Vieno kalėdinio renginio vedėjas paskutinę minutę prapuolė, o niekas kitas jo pareigų imtis nesutiko. „Viskas baigėsi gerai, gavau 200 litų“, – kikeno M. Stasiulis.

Reikia išmokti „vaikščioti tamsoje“

M. Stasiulis tikina – išeiti į sceną pirmą kartą visuomet šiek tiek nedrąsu. Ypatingai, kai vyksta asmeninės šventės. Jis svarsto, kad geram renginių vedėjui nepakanka tik iškalbos ir gebėjimo atkartoti scenarijų – tai padaryti gali ir papūga. Svarbu rasti santykį, paveikti auditoriją ir padaryti ją linksmybių bendrininkais.

„Nusipelnyti auditorijos pagarbą yra labai sunkus ir ilgas kelias, nes žmonės nemėgsta netikrumo, klišių ir visokių „ką gi, ką gi, mielieji svečiai“, – sakė pašnekovas.

Žinomas vyras dėkingas televizijai ir neslepia – darbas joje padeda greičiau rasti reikalingą ryšį, mat net ir pirmą kartą jį gyvai matantiems žmonėms atrodo, kad bent šiek tiek yra pažįstami. Belieka pridėti natūralumo, šarmo, improvizacijos, pagarbos auditorijai ir tu – jau gerame kelyje.

Kita vertus, visa M. Stasiulio veikla yra kūrybiška ir nenuspėjama, todėl jis neslepia: net skaičiuodamas dešimtmečius scenoje, baimę lipant ant jos jaučia iki šiol.

„Gal mažiau, kai vyksta televizijos laidų filmavimai, nes ten viskas daugmaž aišku. Kitais atvejais – eini į „tamsų kambarį“ ir nė velnio nežinai, ką ten rasi. Bet... Su laiku išmoksti „vaikščioti tamsoje“. Po kelių akimirkų jaudulys dingsta ir tada pradedi mėgautis buvimu scenoje. Būtent tas malonumas ir yra varomoji jėga“, – pasakojo M. Stasiulis.

Žirgas ir 30 moterų viename troleibuse

Nors įprastai įvairius Renginius žinomas vyras veda, sudalyvauti juose kaip dalyvis progos taip pat nepraleidžia. Ir nors beveik visada nužvelgia, kaip viskas suorganizuota, mikrofono ar sintezatoriaus iš muzikantų rankų nelupa.

Pradėjus garsiai groti renginio pradžios muzikai, juodbėrėlis pasibaidė, stojo piestu ir įjungė atbulinę pavarą.

„Jeigu prasideda tie pokvailiai, prievartiniai žaidimai – esu vienas pirmųjų, kuriems prisireikia išeiti paskambinti“, – šypsojosi M. Stasiulis.

Jam pačiam mikrofoną į rankas tekę paimti ir vesti renginius pačiose netikėčiausiose vietose. Viena įsimintiniausių – po Vilnių važinėjantis specialusis troleibusas su trisdešimčia moterų. Vakarėlis taip įsisiautėjo, jog M. Stasiulis galvojo, kad namo teks grįžti be marškinių sagų.

„O kažkada į renginio pradžią esu sumanęs atjoti žirgu. Lyg ir nieko tokio. Laikytis balne moku, žirgus mėgstu, bet... Pradėjus garsiai groti renginio pradžios muzikai, juodbėrėlis pasibaidė, stojo piestu ir įjungė atbulinę pavarą. Taip mes su juo atsidūrėme alaus palapinėje ir, aišku, ją nugriovėme. Teko greituoju būdu nušokti nuo eikliojo žirgelio, kurį suvaldė tik atbėgęs šeimininkas“, – kvatojo M. Stasiulis.

Atšilus orams pora vis dažniau laiką leidžia Nidoje – čia juos traukia bendras pomėgis buriuoti ir prieplaukoje laukianti jachta, į kurią juodu pakvietė ir laidos „Pasaulis pagal moteris“ filmavimo komandą.

Ši jachta – ypatinga, mat kapitono teises turi tiek Mindaugas, tiek Milda. Laidos žiūrovai pamatė, kaip jiedu čia pasidalija darbais ir kur planuoja plaukioti šią vasarą.

Savo asmeninį gyvenimą visuomet po devyniais užraktais slėpęs Mindaugas dabar kaip niekada atviras. Iki šiol vengdavęs kalbėti apie savo jausmus, sutikęs Mildą, jis pripažįsta pasikeitęs. Įdomiausia, kad ypatingą vaidmenį poros pažinties istorijoje suvaidino ir žymusis dainininkas Saulius Prūsaitis.

Daugelį žiūrovų nustebino ir atviras Mindaugo pasakojimas apie sužadėtuves. Pasirodo, kad paprastai žodžio kišenėje neieškantis televizijos laidų vedėjas besipiršdamas prarado kalbos dovaną! „Milda stresinę situaciją išgyveno vyriškai. Sako, gerai gerai, duok tą žiedą, tipo, nesiparink, viskas yra gerai“, – juokėsi laidoje ne itin sklandų pasipiršimo procesą prisiminęs Mindaugas.

Tačiau pati Milda neslėpė, kad tokio mylimojo žingsnio tąkart ji nesitikėjo. Žinoma, mergina ištarė „taip“ – juk abejonių dėl savo žmogaus ji neturėjo.

Tai, kad juodu yra puiki komanda, pora suprato jau pirmojoje savo kelionėje į Balį. Veikdami kartu jau patyrė begalę nuostabių dalykų, o patys įdomiausi, žinoma, laukia ateityje. „Mūsų komanda yra daugiau, negu aš galėjau tikėtis“, – šypsojosi TV laidoje Milda.

„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais 10 val. per TV3.

„Buvo labai gera, Barselona!“ – šalia nuotraukų, kuriame įamžintas ir žiedas, rašė moteris.

M. Stasiulis apie asmeninius santykius nėra linkęs atvirauti. 

Jis su mylima moterimi viešai pirmą kartą pasirodė 2021-aisiais rugsėjį vykusiame TV3 televizijos naujojo sezono atidarymo renginyje.

M. Vyšniauskaitės „Instagram“ nuotr.

Garsiausių šalies atlikėjų pasirodymai ir linksma žiemos sporto šventė nepaliks abejingų – Naujametinis „Gero vakaro šou. Žiemos olimpiada“ pakvies netikėtai patirčiai ant ledo.

Naujametinis šou įvyks netikėtoje erdvėje – ledo arenoje. Pastaroji pasirinkta neatsitiktinai – sutinkant 2022-uosius žiūrovus džiugins ne tik jau puikiai pažįstama laidos „Gero vakaro šou“ komanda – Justinas Jankevičius, Mindaugas Stasiulis ir Dijora Petrikonytė – bet ir geriausi Lietuvos atlikėjai bei dailiojo čiuožimo atstovai.

Naujųjų metų išvakarėse žiūrovai turės progą išgirsti intriguojančius pasakojimus ir gausybę įspūdingų pasirodymų ant ledo. Tiesa, atlikėjai šįkart ne tik dainuos, bet ir bandydami iškovoti pergalę varžysis įvairiose žiemos sporto rungtyse. Tai taps nuotaikingu įvadu į jau vos daugiau nei už mėnesio prasidėsiančias Pekino žiemos olimpines žaidynes, kurias transliuos TV3 žiniasklaidos grupė.

Specialiame Naujųjų metų šou žinomiausi šalies atlikėjai bus suskirstyti į komandas ir atstovaus skirtingus Lietuvos miestus, o šventės pradžioje iškilmingai pasirodys įspūdingoje eisenoje. Čia žiūrovai turės galimybę išvysti Saulių Prūsaitį, Iglę Bernotaitytę, grupę „Pikaso“, Liudą Mikalauską, Egidijų Bavikiną, Oną Kolabovaitę, Egidijų Sipavičių, Dainotą Varną, Vaidą Genytę, „69 danguje“ merginas bei „X faktoriaus“ žvaigždes.

Visi jie dalyvaus ledo ritulio, biatlono, kerlingo ir kitokio žiemos sporto rungtyse. Taip pat žiūrovai turės galimybę išvysti specialiai Naujametinei žiemos olimpiadai sukurtą „bliūdingo“ rungtį, kurioje varžysis ir vyrai, ir moterys, tačiau jų rolės bus skirtingos… Kas taps nugalėtojais?

O trumpose pertraukėlėse tarp žiemos sporto, atlikėjai dalinsis ir netikėtomis istorijomis. E. Bavikinas prisipažins, kad kartą yra tapęs kolegės O. Kolabovaitės dukros aukle, E. Sipavičius prabils apie svajonę tapti dailiojo čiuožimo sportininku, „69 danguje“ narė N. Pareigytė-Rukaitienė papasakos, kodėl Naujieji metai, kurių metu vietoje darbo pasirinko šventę, buvo vieni blogiausių, o S. Prūsaitis atviraus, kad niekas jo šeimos nesujungia taip gerai, kaip bendromis pastangomis daroma mišrainė, be kurios neįsivaizduojamos nė vienos šventės Lietuvoje.

„Aš manau, kad mes visi labai gerai gyvename – dėl to atsiranda visokiausių vietų, kur galime ginčytis ir pyktis. Todėl aš visiems palinkėčiau draugiškiau gyventi. Labai daug turime – tai ir išlaikykime“, – Naujųjų metų išvakarėse sakys grupės „Pikaso“ narys Haroldas, o kiti atlikėjai dalinsis ne ką mažiau širdį paliečiančiais palinkėjimais.

2022-uosius sutikite kartu su Naujametiniu „Gero vakaro šou.“ Žiemos olimpiada – jau rytoj, gruodžio 31 d., 21.25 val. per TV3!

„Medikuose paramedikuose“ pamatysime net 70 profesionalių aktorių ir žymių Lietuvos žmonių, kuriems teko suvaidinti itin netikėtus personažus ir situacijas. Tarp čia suvaidinusių – ir „Gero vakaro šou“ vedėjai, Mindaugas Stasiulis ir Justinas Jankevičius.

Netikrus pusbrolius vaidinę kolegos neslepia, kad laikas, praleistas filmavimo aikštelėje, buvo ypač malonus. „Aš vaidinu Kęstį („ę“ tariasi trumpai), o Justinas – Raimį. Pas žemaitį Kęstį kažkada užklydo Raimis iš Kauno, jie gerai „užbaliavojo“ ir pastarasis liko gyventi kalvotoje Žemaitijoje. Kęstis – geras žmogus, bet jo bandymus tapti sėkminga asmenybe dažnai pristabdo „vienas alaus“ iš ryto. Aišku, ir Raimis neprisideda prie stabilesnės situacijos kūrimo“, – su šypsena pasakoja M. Stasiulis.

Kaip pasakoja Mindaugas, jo ir Justino personažai – tiesiog sutverti nesąmonių darymui, todėl viskas filmavimų metu ėjosi it per sviestą. „Sužinome tam tikros situacijos scenarijų ir pasileidžiame plaukus. Tos kelios filmavimo dienos – šventė. Valgome sausainius, geriame kavą, žvengiame, pasivartome po purvynus. Tobula. Baigdami filmuoti trečiąjį sezoną („Gelbėtojai išgelbėtojai“) pajautėme, kad personažai jau visiškai prilipo prie mūsų odos ir galėtume „varyti“ dar 30 sezonų kaip „Santa Barbara“, bet tada režisierius liepė važiuoti namo“, – juokiasi jis.

Tiesa, kitaip nei J. Jankevičiui, kuris aktoriaus rolę išbando jau ne pirmą kartą, Mindaugui tai – ganėtinai nauja. Vis dėlto aktoriumi savęs jis pavadinti nedrįstų ir dabar: „Norint save vadinti „fūristu“, reikia turėti tam tikrą vairuotojo pažymėjimą. Norint įsivardinti aktoriumi – nepamaišytų diplomas. Tokio neturiu, tad sau sakau tik tiek, kad filmavausi seriale „Medikai paramedikai“. Tęsiant „fūros“ sugretinimą, sakykime, kad režisierius mums davė pavairuoti aktorystės sunkvežimį.“

Mindaugas Stasiulis ir Justinas Jankevičius. TV3 nuotr.

Mindaugas atvirauja besidžiaugiantis, kad vaidino seriale, o ne dramos spektaklyje, tad jo vaidybos niekas pernelyg kritiškai vertinti negalėtų. Pats sau jis visuomet stengiasi kelti aukštus reikalavimus, todėl džiaugiasi gavęs vaidmenį, kurį perprasti jam pavyko be didesnio vargo.

„Šiaip esu sau negailestingas ir mintyse dažnai nusiplaku savikritikos dilgėle. Bet šiuo atveju ne kažin ką blogo galiu pasakyti. Personažas kalba mano gimtąją žemaičių tarme ir tai yra gana autentiška. Rimti, gyvenimo užgrūdinti žemaičiai panašiai ir kalba – garsiai ir su tokia emocija lyg būtų kokie italai“, – sako jis.

Mindaugas neslepia, kad juodas humoras, kurio netrūksta seriale, nėra svetimas ir jam pačiam. Visgi šiuolaikiniame tolerancijos ir korektiškumo pasaulyje, anot jo, ne visur galima švaistytis juodojo humoro pagaliu.

„Juokas atsiranda iš paradoksų, iš dviejų žiauriai skirtingų dalykų, kurie yra sugretinami į vieną vietą. Medicina irgi yra ta sritis. Gydytojai susikaupusią įtampą turi nuimti visiškai priešinga emocija. Ir dažnai tai būna juodas humoras. Esu dalyvavęs daugybėje renginių, todėl galiu pasakyti, kad gydytojų ištarti „bajeriai“ yra geriausi. Negana to, manau, kad gydytojo pasakytas juokelis pacientui gydo geriau už tabletes“, – teigia jis.

Mindaugas įsitikinęs, kad juoktis galima iš visko – tiesiog kartais tam reikalingas tinkamas kontekstas, ir, žinoma, saikas. „Jei sritis – labai jautri, reikėtų rinktis kamerinę (siaurą) juokavimo aplinką. Bet... Tokiu atveju aš labiau palaikyčiau juoką iš savęs, bet ne iš kitų, jei situacija tikrai yra subtili. Saviironija tinka net gulint „smerties“ patale“, – šypteli jis.

Lietuvos šeimos gydytojai, alternatyvios medicinos atstovai, chirurgai, morgo darbuotojai, paramedikai ir vaistininkai yra šaltų nervų, visko matę žmonės. Jie mus gydo, paguodžia, gelbsti ir traukia iš mirties gniaužtų, bet tai daro su šypsena ir priverčia juoktis. Tuo žiūrovai jau visai netrukus galės įsitikinti ir patys.

Juodojo humoro serialas „Medikai paramedikai“ – nuo šiandien, pirmadieniais–ketvirtadieniais, 21 val., per TV3.

Šį šeštadienį, 10 val., TV3 televizijos žiūrovus žadins ir iš lovų vers kulinarinių pokalbių laida „Virtuvės istorijos“. 

Į laidą šį kartą atvyks TV3 televizijos veidas, laidų ir renginių vedėjas Mindaugas Stasiulis. Ilgus metus pramogų pasaulyje besisukantis vyras atviraus, jog žinomumas turi ir tamsiąją savo pusę. Vyras teigs, kad ir pačiam kadaise teko susidurti su vadinamąja „žvaigždžių liga“.

„Ar sirgęs, ar ne, tačiau simptomus tikrai esu jautęs. Eidavau į parduotuvę ir galvodavau, kad visi į mane žiūri. Tačiau niekas manęs nepersekiojo ir viskas iki šiol yra tvarkinga“, – atviraus laidos svečias.

Savo asmeninio gyvenimo detales tarsi po devyniais užraktais slepiantis Mindaugas prieš keletą savaičių TV3 televizijos naujojo sezono atidarymo renginyje pirmą kartą pasirodė kartu su mylimąja Milda, o žiniasklaida mirgėjo nuo žavių poros nuotraukų. Vyras tvirtins, jog jųdviejų santykiai jam tapę jau tokie įprasti, lyg draugautų kone dešimtmetį.

Man tai taip yra įprasta, lyg kartu būtume dešimt metų, nors iš tikrųjų esame tik kelerius. Man tai – natūralus dalykas, todėl to nė nesureikšminu.

„Man tai taip yra įprasta, lyg kartu būtume dešimt metų, nors iš tikrųjų esame tik kelerius. Man tai – natūralus dalykas, todėl to nė nesureikšminu“, – atviraus vyras.

Ilgus metus dirbęs radijuje, šiandien Mindaugas ne tik veda tokias televizijos laidas kaip „X faktorius“ ar „Gero vakaro šou“, bet dirba ir už ekrano – yra TV3 marketingo vadovas. Daug savęs darbui atiduodantis vyras pasakos atradęs vieną pomėgį, kuris jam padeda pabėgti nuo rūpesčių ir atsipalaiduoti.

„Nidoje turiu nedidelį burinį laivelį. Tai – senas, 1982 metų švediškas laivas. Negaliu savęs vadinti kietu buriuotoju, tačiau man patinka toks gyvenimo būdas, kai atvažiuoji į Nidą ir gyveni savo laivelyje. Gali pailsėti nuo dėmesio arba pamatyti vis naujų dalykų“, – pasakos Mindaugas.