Vyras ir žmona, gulintys savo miegamajame, jų kūdikis – šalia jų stovinčioje lovelėje. Įprasta šeima įprastą rytą, jei nekreiptume dėmesio į raudonas kraujo dėmes ant smėlio spalvos miegamojo kilimo ir rausvos ir baltos spalvomis dryžuotų tapetų už lovelės. Visi trys šeimos nariai – mama, tėvas ir kūdikis – nušauti.

Ši miniatiūra – viena iš 20-ies, kurias atkūrė F.G.Lee, ji buvo ne tik teismo medicinos mokslininkė, bet ir pirmoji moteris, tapusi policijos kapitone Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Tačiau F.G.Lee pagarsėjo ne tik tuo. Dar vieną savo pašaukimą moteris atrado perkopusi 50-metį. Ji ėmė gaminti makabriškas lėlių namelio dydžio nusikaltimo scenas, naudodama šias miniatiūras, F.G.Lee įtaigiai atkurdavo nusikaltimo vietą.

1940-aisiais ir 1950-aisiais mokslininkės dioramos buvo vertinamos kaip revoliucinis ir unikalus būdas tirti nusikaltimo vietą.

Beje, jos kurtuose darbuose veikė tikros lemputės, kurias galima įjungti arba išjungti, taip pat galima nuleisti arba pakelti žaliuzes, stiklainius paženklinti etiketėmis, rašyti pieštuku ant lapų.

Šių darbų autorė smulkmeniškai atkartodavo aukų namus, o ekspertų teigimu, ji net perteikdavo aukų odos spalvos pakitimus, kad parodytų mirties priežastį, pavyzdžiui, apsinuodijimą anglies monoksidu ar kitus smurto, liūdesio, agonijos požymius.

F.G.Lee spausdinosi netgi miniatiūrinius laikraščius ir samdė menininkus, kad jie nutapytų miniatiūrinius paveikslus.

Dioramose dažniausiai buvo atvaizduojami kambariai arba namų erdvės, dažniausios aukos – moterys, patyrusios smurtinę mirtį namuose.

19 F.G.Lee dioramų buvo nugabentos į Merilendo medicinos ekspertizės biurą Baltimorėje, Merilendo valstijoje, kur iki šiol jos skolinamos ir naudojamos teismo medicinos mokymams.

Verčia įsivaizduoti

Vyriausiasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografas Aurelijus Liškauskas tikino, kad trečią kartą ruošiantis minėti profesinę dieną miniatiūras kūrė patyrę choreografai ir baleto artistai.

Tai daryti jie pradėjo dar šių metų sausį, daugelio šokių svarbiausia mintis – jausmai.

Kvapas, skonis, lytėjimas, pojūčiai ir jausmai buvo pagrindinė kūrėjų tema.

Šokis nėra operetė, kur siužetą iliustruoja muzika, žodžiai ir vaidyba.

Kaip teigė vyriausiasis teatro choreografas, šokis nėra operetė, kur siužetą iliustruoja muzika, žodžiai ir vaidyba. Šokyje atlikėjas rodo jausmą, o žiūrovas mato tai, ką nori matyti ar kas jam tuo metu yra aktualiausia, atlikėjas jam suteikia laisvę jausti.

Citrinas scenoje valgantys šokėjai neslėpė grimasų, čepsėjo mėgaudamiesi, raukėsi nuo nepakeliamo rūgštumo.

Pirmosiose eilėse sėdėję žiūrovai matė ne tik šokėjų išraiškas, bet ir uodė citrusų kvapą. Žiūrovai bandė spėti, ką tuo norėta pasakyti – reakcija į baleto meną, geltona vaisiaus spalva vertė galvoti ir apie Ukrainos vėliavą.

Simboliai: vandeniu apipiltos šokėjos įkūnijo kiekvienam savaip suprastas idėjas. O. Kasabovos nuotr.

Prunkštelėjo ne vietoje

Žiūrovai skirtingai reagavo ir į kitos miniatiūros pradžią. Kai trys šokėjos buvo apipiltos šaltu vandeniu, salėje pasigirdo prunkštimas.

Kiaurai peršlapusių šokėjų – amerikietės, lietuvės ir ukrainietės – atliekamą miniatiūrą žiūrovai suprato skirtingai, bet drauge su šokėjomis šiurpo ne tik nuo šalčio bijančio kūno pojūčių, bet ir nuo jų reiškiamų emocijų.

Ne vienas prisipažino pagalvojęs, kad šiuo šokiu norėta atskleisti agresoriaus prievartaujamų Ukrainos moterų siaubą.

Paskutinė miniatiūra, kai visi šokėjai scenoje pasirodė avėdami sunkiais batais ir vilkėdami milines primenančiais apsiaustais, suprasta skirtingai. Pasirodo, sunkūs rūbai – tarsi mūsų kompleksai, kurių sunku atsikratyti, todėl šokėjai ne kartą juos nusimetė ir vėl vilkosi.

Simboliai: vandeniu apipiltos šokėjos įkūnijo kiekvienam savaip suprastas idėjas. O. Kasabovos nuotr.

Karas – ir akyse

A.Liškauskas tikino, kad daugeliu atvejų sumanymas buvo kitoks, nei žiūrovai įsivaizdavo. Jis atviravo, kad nuo karo Ukrainoje pradžios dirbti su šokėjais, kurių didžiąją dalį sudaro ukrainiečiai, – sudėtinga.

"Šįkart esame ypač prispausti galimybių, nes keli ukrainiečiai šokėjai negrįžo iš viešnagės tėvynėje, o vienas išvažiavo ginti savo šalies, todėl mums trūksta šokėjų. Atsiriboti nuo karo neįmanoma. Ne kartą buvo, kai žmogus pašoka, paskui atsisėda ir žiūri į vieną tašką. Viską suprantame, bet paguosti negalime. Kokie žodžiai galėtų ką nors pakeisti? Tokią akimirką jaučiuosi bejėgis, – pasakojo A.Liškauskas. – Šokėjai iš Ukrainos išgyvena labai įvairius jausmus, bet dažniausiai apie juos nekalba. Mes siūlėme miniatiūrų kūrėjams per šokį išsakyti savo emocijas."

Atsiriboti nuo karo neįmanoma.

Duetas, kuriame šokėjai užsidengia akis ir išsilieja riksmu, buvo vienas tokių. Choreografai neklausė kūrėjų, ką reiškia kiekvienas gestas, bet gal tai ir yra gerai, kad stebėdami šokį patys sau susikuriame siužetą ir kartu su šokėju jį išgyvename. Juk kare ne tik šaudoma. Ten žmonės myli, kenčia, jaučia neapykantą ir net džiaugsmą.

Prašys pakartoti

Spektaklyje buvo labai daug tamsos, todėl nenuostabu, kad žiūrovai išgyveno karo pragarą. Šokyje nėra kalbos barjero.

Nors proginis pasirodymas dažniausiai sukuriamas vienam pasirodymui, savaitgalį šių metų miniatiūrų spektaklis parodytas ir Kaune, kur padvelkė kaip europietiškas gaivaus vėjo gūsis.

Šokių trupės vadovas ketina prašyti teatro vadovus "nenumarinti" pasirodymo ir dar bent kartą parodyti jį publikai.

Tarptautinė šokio diena minima balandžio 29-ąją. Ši šventė švenčiama nuo 1982 m. UNESCO sprendimu.

Maždaug šešių hektarų buvusio karinio miestelio teritorijoje turėtų atsirasti žymiausių šalies istorijos, kultūros paminklų miniatiūros – Biržų bei Trakų pilys, Kauno rotušė, Kryžių kalnas, Pakruojo dvaras ar Kernavės piliakalnis.   

„Projekto pati idėja yra maždaug kaip Briuselyje įsikūręs „Mini Europos“ parkas. Daugelis savivaldybių jau atsiliepė. Kiekvienai savivaldybei bus suformuotas plotas, kuriame bus pastatytos miniatiūros“, – BNS sakė Ukmergės savivaldybės Investicijų ir užsienio ryšių skyriaus vedėja Rima Boškevičienė.

Parką Ukmergės centre tikimasi į kurti per kelerius metus.

Savivaldybės teikti siūlymus buvo pakviestos šį pavasarį. Numatomas objekto mastelis – 1:25. 

„Biržai siūlo Biržų pilį, Jurbarkas – Panemunės pilį ir parko kompleksą, Kauno miestas – Kauno rotušę arba Kauno Kristaus prisikėlimo baziliką, Marijampolė – geležinkelio stotį, Molėtai – Etnokosmologijos muziejų, Pakruojis – Pakruojo dvaro sodybą. Visaginas teiravosi, ar galėtų vaizduoti Ignalinos atominę elektrinę, nors ji yra uždaryta, bet vis tiek išliks tas miestas būtent toks“, – kalbėjo savivaldybės atstovė.

Projekto pati idėja yra maždaug kaip Briuselyje įsikūręs „Mini Europos“ parkas.

Pasak jos, Varėnos rajono savivaldybė yra pasiūliusi Liškiavos vienuolyno ansamblį, Trakai – Trakų pilį, Šiauliai – Kryžių kalną, Širvintų savivaldybė – Kernavės piliakalnį, Telšių savivaldybė – Telšių Bernardinų vienuolyną ir Kunigų seminarijos kompleksą.

„Tai nėra galutiniai objektai, nes kiekviena savivaldybė pirmiausia turi nuspręsti, bus sudaryta grupė specialistų, kurie analizuos, patars, koks bus priimtiniausias variantas. Mūsų tikslas – kad tas parkas taptų traukos objektu, kur atvažiavęs lankytojas į Ukmergę galėtų susipažinti su visa Lietuva ir gauti informaciją apie kitų miestų lankytinus objektus“, – teigė R. Boškevičienė.

Parke numatoma įrengti ir interaktyvias platformas, jos pateiktų išsamesnę informaciją apie kiekvieną savivaldybę.  

Ukmergės centre apleista buvusio karinio miestelio teritorija iš viso sudaro apie 20 hektarų plotą. Europos Sąjungos lėšomis kitų metų vasarą žadama pradėti valyti parkui numatytą erdvę.

„Šiuo metu planuojami rangos darbų pirkimai, projektas tęsis iki 2021 metų pabaigos, šiuo metu nėra forsavimo, bet jau perkame investicijų projektą, kad jis atliktų išsamią analizę, kad mes galėtume matyti 3D vizualizacijas ir po Naujų metų intensyvinsime darbą su savivaldybėmis“, – sakė specialistė.   

ES finansavimas šiuo metu gautas tik teritorijai sutvarkyti, pačiam „Mini Lietuvos“ parkui įkurti Ukmergės savivaldybė žada ieškoti įvairių šaltinių – taip pat ir privačių rėmėjų.

„Manome, pritrauksime įvairius šaltinius, sulaukėme skambučio iš „Akropolio“, jie pasisiūlė būti šio projekto dalimi, sulaukėme žinutės, kad jie norėtų įvairiapusiškai prisidėti. Kodėl gi ne?“ – sakė R. Boškevičienė.

Keliaujant girdėsite kūrinius, kurie savo laiku tapo „super hitais“ ir iki pat šių dienų skamba visame pasaulyje. Tai ekstravagantiško virtuozo Liugio Boccherinio, vieno mėgstamiausių muzikos lyrikų Piotro Tchaikovsky'io, tėvynės išsiilgusio Antonino Dvorako, medituojančio Arvo Parto ir kitų kompozitorių kūriniai. Turėsite vieną iš labai retų progų išgirsti violončelę, kuri prabils net aštuonių kompozitorių balsais.

Augustas Gocentas gimė 1997 m. Vilniuje. Mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokytojos R. Kalnėnaitės violončelės klasėje. Nuo 2016 pradėjo studijuoti Sibeliaus akademijoje, profesoriaus Marttio Rousio klasėje. Šiais metais A. Dombrosky'io konkurse pelnė 1 vietą ir specialųjį prizą už privalomo latviško kūrinio interpretaciją bei pateko į Juilliardo ir Sibeliaus mokyklų rinktinį orkestrą. Ramintą Gocentienę girdime scenoje kartu su operos primadona Irena Milkevičiūte, taip pat – su žinomais, intriguojančias programas siūlančiais chorais, pastaruoju metu – su itin veržliu mišriu choru „Bel canto“.

Koncertai vyks:

Gruodžio 28 d. 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje;

Gruodžio 30 d. 19 val. Kaune, VDU Didžiosios aulos salėje, Gimnazijos g. 7.

Gatvėse, kalnuose, namuose judančios žmonių ir gyvūnų figūrėlės pasakoja istorijas, sukuriamos situacijos, kurios daugeliui gali sukelti ir juoką, vaizduotei sužadinti pasakojamos ir magiškos istorijos.

Miniatiūriniame parke iš viso veikia apie 30 tūkst. žmonių figūrėlių ir 4 tūkst. skirtingų gyvūnų. Po minipasaulio gatves važinėja automobiliai, dviračiai, traukiniai. Skirtingose miniatiūrinio pasaulio parko dalyse sukurti skirtingi metų laikai, klimato juostos.

Miniatiūrinio pasaulio direktorius Richard`as Richarte`as pasakoja, kad idėja gimė, kai, tvarkydamas garažą, rado seno miniatiūrinio kalėdinio kaimelio dalis ir paprašė dukros jas sudėti. Anot jo, tai buvo lemtingas momentas, po kurio jis negalėjo miegoti visą naktį ir kūrė planus, kaip šį mažą modelį išplėsti ir paversti realybe.

Minipasauliui pastatyti reikėjo apie 70 tūkst. valandų, o tai yra maždaug aštuoneri metai darbo – per tiek laiko keliolikos patyrusių menininkų komanda pavertė svajonę tikrove. Profesionalūs scenografai kūrė specialų apšvietimą, kad per 20 minučių trunkančią minipasaulio parą saulėlydžiai ir saulėtekiai atrodytų kuo tikroviškiau. Taip pat sukurtas specialus atmosferinis garsas įvairiems paros, metų laikams iliustruoti.

Privatūs investuotojai parkui skyrė apie 3 mln. eurų. Tačiau tai dar nėra galutinis projektas – minipasaulis artimiausiu metu toliau plėsis ir augs.