„Kaip ir kasmet, prašome gyventojų būti atsakingais, nedeginti pernykštės žolės, saugoti ne tik save, savo turtą, bet ir tausoti gamtą. Visi skaudūs atvejai mums primena, koks sunkiai suvaldomas, ypač vėjuotą dieną, gali būti gaisras, ir itin skaudu, kad tokie gaisrai pareikalauja ir žmonių gyvybių“, – pranešime teigė urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.

Anot jo, urėdija, kuri atsakinga už priešgaisrinę apsaugą tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose, yra pasiruošusi gaisrų sezonui.

„Gaisrams žvalgyti šiais metais bus aktyviai naudojami dronai, Lietuvos miškus ima stebėti Valstybinių miškų urėdijos antžeminė automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema, kuri operatyviai užfiksuoja dūmus“, – teigė urėdijos direktorius.

Urėdija pernai įsigijo ir 23 lengvuosius padidinto pravažumo visureigius su įmontuota gesinimo įranga.

Iš viso urėdija eksploatuoja 50 priešgaisrinių automobilių, 15 vandens cisternų, skirtų atvežti vandeniui iki gaisraviečių ir 41 padidinto pravažumo lengvąjį automobilį su sumontuota įranga miško gaisrams gesinti.

Visi regioniniai padaliniai yra aprūpinti stacionariomis, automobilinėmis ir nešiojamomis skaitmeninėmis radijo ryšio stotelėmis. Miško gaisrų paieškai ir sanitarinei miško apsaugai vykdyti įsigyta ir 12 dronų.

Kaip ir kasmet, prašome gyventojų būti atsakingais, nedeginti pernykštės žolės, saugoti ne tik save, savo turtą, bet ir tausoti gamtą.

Be to, praėjusiais metais suremontuoti ir naudojimui parengti penki priešgaisriniai bokštai, penkiuose regioniniuose padaliniuose optimizuoti ir perkelti antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos centriniai postai.

Šiemet siekiant optimizuoti miško gaisrų stebėjimo procesus, planuojama parengti vieningos miško gaisrų stebėjimo sistemos Lietuvoje modelio studiją. Joje būtų išnagrinėta šiuo metu miško gaisrams stebėti naudojama antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos būklė, įvertintos jos tolesnio naudojimo ir modernizavimo galimybės.

Prie antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos monitorių pasikeisdami budi apie 40 žmonių komanda, taip pat pasiruošusios gesinti kilusius miško gaisrus budi 48 urėdijos pagrindinės priešgaisrinės komandos ir 41 mobili priešgaisrinė komanda, sudarytos iš maždaug 250 darbuotojų, dar 18 žmonių nuolatos budi priešgaisriniuose bokštuose. Apie 900 specialistų sudaro rezervines pajėgas, kurios gali būti pasitelkiamos kilus didesniems miško gaisrams.

Gyventojai nuolat raginami nedeginti pernykštės žolės, nes ji – dažniausia pavasarinių miško gaisrų priežastis, dažnai persimetanti į gyvenamuosius ar ūkinius pastatus.

Nepaisant oro sąlygų, privaloma laikytis ir lankymosi miške taisyklių bei priešgaisrinės apsaugos reikalavimų, nes daugiau nei 90 proc. miško gaisrų kyla dėl neatsargaus žmonių elgesio. Dar pasitaiko ir tyčinių miško padegimo atvejų.

Pasak miškininkų, viename degančio miško hektare žūva 6–7 mln. dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų: daugybė augalų, vabzdžių, smulkiųjų gyvūnų, perinčių paukščių.

Pernai užfiksuoti 157 miško gaisrai, keturi iš jų didžiausi: Varėnos Vėžionių girininkijoje degė 5,98 ha privataus miško, Šalčininkų Poškonių girininkijoje degė 4,50 ha privataus miško, Šalčininkų Dieveniškių girininkijoje degė 2,83 ha valstybinio miško ir Varėnos Glūko girininkijoje degė 2,75 privataus miško.

Remiantis daugiamete statistika, daugiau kaip 70 proc. gaisrų yra iki 0,2 ha ploto.

Praėjusiais metais regioninių padalinių priešgaisrinės komandos bei miškų pareigūnai, pagal gautus pranešimus apie kilusius miško gaisrus, buvo išvykę į gaisravietes daugiau nei 490 kartų, pernai išdegė apie 100 hektarų miškų.

Valstybinių miškų urėdija įspėja, kad dėl aplipusio sniego, dalyje miškų situacija tapo pavojinga.

„Šiuo metu oro temperatūra yra apie nulį laipsnių, krenta šlapias, sunkus sniegas, tokio sniego nuo medžių šakų nenupučia vėjas, todėl jis kaupiasi ant medžių. Ypač trapios yra pušies šakos, kurios ir pavasarį lūžinėja, tačiau pavasarį tai vyksta trumpą laiko tarpą esant atlydžiui, o dabar visą laiką drebia šlapią sniegą, tad pušies šakos lūžta ant kelių ir takelių. Dažno pasivaikščiojimams mėgstami pušynai dabar yra kone pavojingiausi“, – antradienio pranešime cituojamas urėdijos direktoriaus pavaduotojas miškininkystei Mindaugas Petkevičius.

Anot M. Petkevičiaus, manoma, jog nuo gausaus sniego nukentės ir dalis miško jaunuolynų, kurių kamienai dar pakankamai ploni, tad nuolat besikaupiantis sniegas gali išlankstyti daug jaunų medelių.

Tikslius snygio padarinius bus galima fiksuoti bei tvarkyti tik jam pasibaigus, kuomet miškininkams bus įmanoma apeiti paveiktas teritorijas.

Pasak Ukmergės regioninio padalinio vadovo Virginijaus Šalčiūno, jau dabar ant pušų ir eglių susikaupė didelis kiekis sniego, lūžta šakos. Svorio neatlaiko ir silpnesni, palinkę medžiai, kurie lūžta, keldami pavojų aplinkiniams.

Dažno pasivaikščiojimams mėgstami pušynai dabar yra kone pavojingiausi.

„Net pro mūsų regioninio padalinio pastato langus matosi ir girdisi, kaip lūžta šakos, susidūrėme ir su gedimais – pastate dingo elektros tiekimas. Tad kad ir kaip gražu dabar miške, tačiau išties pavojinga“, – įspėja V. Šalčiūnas.

Apie panašią situaciją praneša ir Nemenčinės regioninio padalinio vadovė Viktorija Anikevičienė bei ragina be svarbios priežasties neiti ir nevažiuoti į mišką.

„Blogiausia padėtis dabar sodo bendrijose, miške įsikūrusiose gyvenvietėse bei pakelėse – virš kelių nulinksta sniego nusverti medžiai. Girininkai vis gauna pranešimų apie vienur ar kitur palinkusį medį, kuris gali kelti pavojų“, – sako Nemenčinės regioninio padalinio vadovė.

Anot V. Anikevičienės, klaidinga manyti, kad lengviau lūžta jauni medžiai, anaiptol, mažesni medžiai dažnai būna lankstesni, o didieji, nusverti sniego, greičiau lūžta. Vis dėlto, jei vykimo į mišką išvengti negalite, rekomenduojama eiti ne po vieną.

Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, antradienį pietų, vidurio ir šiaurės Lietuvoje siaučia pūga, kitur šalyje – snygis. Kritulių kol kas nėra tik Klaipėdos regione.

Dėl karantino šiais metais inkilus miškuose kėlė patys miškininkai, nors paprastai šventėje daugiausiai dalyvaudavo darželinukai ir moksleiviai.

„Gyventojai gali inkilus kelti ir patys, tačiau tam, kad juose paukščiai saugiai perėtų jauniklius, reikia žinoti, kaip tą teisingai atlikti. Tinkamai parinkus vietą ir iškėlus reikiamą inkilą, galima tikėtis jame įsikursiančių sparnuočių. Gaminti ir kabinti inkilus išties prasminga, kadangi gausybei paukščių jie tampa naujais namais“, – sako Valstybinių miškų urėdijos direktorius Valdas Kaubrė.

Pavasarį į tėvynę grįžtantys paukščiai ieško tinkamos vietos perėti – vieni suka lizdus atviresnėse vietose ar šakų tankmėse, kiti ieško lizdui sukti saugesnės slėptuvės drevėse ar apleistuose uoksuose. Šie paukščiai, trūkstant natūralių slėptuvių, kuo puikiausiai įsikuria ir inkiluose, iškeltuose miškuose, soduose ar parkuose. Dažniausiai inkilai keliami smulkiems paukščiams, tokiems kaip varnėnai, zylės, musinukės, paprastosios raudonuodegės. Inkilai keliami ir retoms paukščių rūšims – kukučiams, pelėdoms, žalvariniams ir netgi žinduoliams – miegapelėms bei šikšnosparniams.

Miškininkai perspėja, kad, pavasarį pakabinus inkilą, nebūtinai jame iškart apsigyvens paukštis – tai gali nutikti ir kitąmet ar net po kelių metų. Todėl rekomenduojama inkilus kelti ištisus metus

Artėjant pavasariui, miškininkai ragina žmones būti atsakingais ir atliekų bei senų padangų nevežti į mišką, o pristatyti į tam skirtas vietas.

„Kad išlaikytume gražius miškus, jų nepaverčiant sąvartynais, nuolat renkame ir iš miškų išvežame didžiulius kiekius atliekų. Nors daug kalbame apie atsakingą elgesį miškuose, o už aplinkos teršimą yra numatytos baudos, dalies pažeidėjų tai nesustabdo. Statybinės atliekos, automobilių detalės, padangų krūvos miškuose ne tik atrodo neestetiškai, bet ir stipriai teršia gamtą. Jeigu jų nesurinktume, jos ten gulėtų ilgai – bent 120 metų, kol suirtų. Miškuose suverstos padangos dūla ir išskiria sveikatai pavojingas chemines medžiagas. Tikime, kad garsiai kalbėdami apie problemą, aktyviai šviesdami visuomenę, pasieksime gerų rezultatų – vis daugiau žmonių noriai ir atsakingai prisidės kuriant gražią ir švarią aplinką“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.

Pasak miškininkų, prieš keletą metų, įvedus taros surinkimo sistemą, miškuose ženkliai sumažėjo būtent šių šiukšlių – bent kelis kartus mažiau randama stiklinės ir plastikinės taros, už kurią renkamas depozitas.

Sumažėjus išmetamos taros kiekiams, švarioje miško aplinkoje, rečiau kyla ranka išmesti ir kitas šiukšles – miško lankytojai išties tampa sąmoningesni ir vis dažniau smulkias šiukšles išsiveža su savimi. Visgi dar pasitaiko atvejų, kai miške yra šiukšlinama, o kai miške atsiranda šiukšlių, greta jų sparčiai auga ir naujos šiukšlių krūvos.

Didžiausią rūpestį miškininkams kelia į miškus verčiamos buitinės bei stambių gabaritų atliekos. Vien pernai Kazlų Rūdos regioninio padalinio specialistai iš apylinkės miškų surinko apie 65 tonas įvairių atliekų, Nemenčinės – per 70 tonų, Trakų – 55 tonas, Švenčionėlių ir Šakių regioniniai padaliniai – po 60 tonų.

Miško pakraščiuose, prie magistralinių kelių bei miesto teritorijose žmonės palieka didžiulius kiekius buitinių atliekų, tokiu būdu atsikrato senos buitinės technikos – šaldytuvų, televizorių, buities rakandų, taip pat statybinių medžiagų, automobilių atliekų bei drabužių. Pakeitę padangas, neatsakingi vairuotojai senomis padangomis atsikrato išmesdami jas į miškus, atokius gamtos kampelius.

Miškininkai primena, kad paprasčiausias būdas atsikratyti senų padangų – atiduoti jas padangų pardavėjams. Jeigu padangų yra atiduodama tiek pat, kiek perkama, ir jos skirtos to paties tipo transporto priemonei, visi pardavėjai privalo nemokamai iš vairuotojo paimti senas padangas. Tai taip pat galima padaryti automobilių remonto įmonėse – keičiant ten padangas, senosios turi būti priimamos nemokamai. Senas nenaudojamas padangas, iki penkių vienetų, taip pat galima nugabenti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelę.

Šio labdaros ir paramos fondo misija – prisidėti prie brangiausio Lietuvos turto – miškų - išsaugojimo ir gausinimo.

Fondo steigėjas - aktyvus verslininkas, visuomenininkas bei politikas Remigijus Lapinskas. Fondo idėją ir tikslus palaiko bei šios iniciatyvos ambasadoriais jau tapo gamtos fotografas Marius Čepulis, žymus gamtininkas, aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius, atlikėjas ir aktyvus pilietis Jurgis Didžiulis.

„Manau, kad šiandien aš pristatysiu jums savo gyvenimo iniciatyvą, tokią iniciatyvą, kuri gerokai pragyvens mane, - susirinkusiems sakė R.Lapinskas. - Norėčiau, kad jūs suprastumėte, jog visa tai, ką aš sakau, yra labai nuoširdu. Tai yra mano širdy ir į tą širdį krovėsi kruopelytė po kruopelytės nuo pat vaikystės, kuri iki septynerių metų prabėgo kaime. Ir kai pirmose klasėse reikėjo parašyti rašinį apie mišką, man tai buvo gana paprasta, nes aš žinojau mišką, buvau jo dalis. Tai nebuvo suprastas ar giliai išgyventas jausmas, tačiau tai buvo manyje. Ir ta mano draugystė su gamta vėliau tęsėsi natūraliai.“

Pasak R.Lapinsko, 2003 m. jis pradėjo savo gyvenimo žygį, kuris įtraukė visiškai – tai biomasės energetikos vystymas Lietuvoje. Tačiau ir ši sritis buvo glaudžiai susijusi su tais žmonėmis, kurie yra miške arba šalia jo, kurie dirba su mediena. Džiugu, kad šiandien biomasė kaip energetikos šaltinis yra tris kartus pigesnė už dujas Lietuvoje, tai leido sumažinti šilumos kainą 40 procentų, o kai kuriuose miestuose ir daugiau, mes kasmet sutaupome 200 mln. eurų, kurie lieka Lietuvos žmonių kišenėse.

Tačiau būtent tada, dirbdamas šį darbą, naujojo fondo įkūrėjas teigia susidūręs su poreikiu pasigilinti ir suprasti, kas iš tiesų yra miškas, kas yra mediena, koks yra balansas tarp tų dalykų. Dalyvaudamas šimtuose tarptautinių konferencijų ir girdėdamas, kiek miškų yra iškertama, jis suvokė, iš kur kyla šiuolaikinio pasaulio problemos – klimato kaita, atmosferoje besikaupianti drėgmė, kodėl uraganai tapo tokie stiprūs ir būtinai pasiekia žemynus ir sausumą, kodėl kyla tokie gaisrai Australijoje, kai tuo pat metu kitoje šalies pusėje krinta kumščio dydžio ledo gabalų kruša...

Manyčiau, kad ši iniciatyva – mūsų įkurtas fondas – yra galimybė ne tik mano šeimai, bet mums visiems, pakeisti situaciją.

„Tas verslas privertė mane domėtis plačiau, giliau, suvokti reiškinių esmę ir prasmę, suprasti tarpusavio priežastinius ryšius, kodėl taip yra ir ką reikia daryti, kad to nebūtų, - sakė R.Lapinskas. – Taip ir gimė Fondo idėja. Fondo, kurio tikslas – kurti natūraliai besivystantį mišką, kuris nebus kertamas ar kitaip naudojamas komerciniais tikslais. Manyčiau, kad ši iniciatyva – mūsų įkurtas fondas – yra galimybė ne tik mano šeimai, bet mums visiems, pakeisti situaciją. Miško sodinimas nekomerciniais tikslais, tam kad ten būtų mokomasi, auklėjamasi, suprantama – jis yra svarbus. Aš tikrai neneigiu, kad miškas turi būti kertamas ir bus kertamas, tačiau mes turime surasti balansą ir susitarimą su visuomene, kur yra ūkiniai miškai, kurie bus kertami, atsodinami vėl auginama mediena, o kur yra saugomos teritorijos,, kurias iš tiesų reikia saugoti. Šiandien daugiausia nesusipratimų kelia tai, kad mes kažką saugome, bet ne iki galo, kažką lyg norime apginti, bet nepavyksta, kažką įsipareigojame tarptautiniu mastu, bet kažkodėl viskas tiesiog pranyksta. Tokie dalykai, mano supratimu, yra negalimi ir ateityje tą klausimą turėsime išspręsti.“

Šiuo metu (2019 m.) daugiau nei 2 mln. ha Lietuvos teritorijos yra apaugę mišku. Bendras šalies miškingumas yra 33,7 proc. Deja, valstybės politika ne visuomet palanki miškams. Nepaisant aktyvaus ekspertų ir piliečių prieštaravimo, 2018 m. Vyriausybė 6 proc. (iki 11,85 tūkst. ha per metus) padidino metinę miškų kirtimo normą. Vyriausybės nuomonės nepakeitė ir beveik 20 tūkst. parašų surinkusi peticija, reikalaujanti atšaukti šį sprendimą. Daug klausimų kelia ir saugomose teritorijose vykdomi plynieji kirtimai. Miškų valdyme trūksta visų suinteresuotų grupių – visuomenės, miškų savininkų, mokslininkų, nevyriausybinių organizacijų, verslo atstovų įtraukimo.

Susidariusi padėtis ir paskatino įsteigti šį fondą, kuriuo bus siekiama prisidėti prie miškų išsaugojimo ateities kartoms. Visos fondui paaukotos lėšos bus skiriamos Nacionalinio neliečiamojo miško įkūrimui ir plėtrai. Kuo daugiau bendraminčių prisijungs prie fondo veiklos, tuo daugiau miškų tikimasi apsaugoti nuo jiems gresiančių kirtimų.

„Mes jau tiek visko iškirtome. Ar liks kas nors ateičiai? Liks, jei patys to sieksime. Juk kitaip tiesiog negalima. Todėl tapau šio fondo ambasadoriumi ir manau, kad jais turėtų tapti visi, kam rūpi mūsų gamta,“ – susirinkusiems kalbėjo vienas fondo ambasadorių S.Paltanavičius.

Vykdydami veiklą fondo kūrėjai didžiausią prioritetą žada skirti skaidriam valdymui ir aktyviam visuomenės įtraukimui. Tai užtikrinti padės iš pagrindinių rėmėjų, ambasadorių ir patarėjų sudaryta strateginio valdymo taryba.

Fondo veiklos apims tiek visuomenei atviras miško sodinimo iniciatyvas, tiek ir aplinkosauginę, pažintinę bei šviečiamąją veiklą, jaunimo gamtamokslinį ugdymą. Siekiant užtikrinti kuo platesnį veiklos mastą ir kuriamą naudą šalies miškams, bus organizuojamos pinigų aukojimo akcijos televizijoje, viešuose renginiuose, trumpaisiais numeriais, internetinėse platformose ir kitomis priemonėmis. Fondo savanoriai organizuos įvairias aplinkosaugines iniciatyvas, konferencijas bei mokymus.

„Miškas yra vertybė. Tai lietuvių tapatybės dalis. Tuomet kas mes tokie, jei negalime jo apsaugoti? Jeigu valstybei ar atsakingoms institucijoms nepavyksta apsaugoti to, kas mums brangu, patys turime parodyti, kad mums rūpi, išlikti žmonėmis ir priminti, kaip reikėtų elgtis su mums svarbiais dalykais,“ – sakė fondo pristatymo renginyje dalyvavęs J.Didžiulis.

Iniciatyvos autorių ambicija – įtraukti į fondo veiklą kuo daugiau miškui neabejingų žmonių, socialiai atsakingų verslo įmonių ir šioje srityje veikiančių aktyvių nevyriausybinių organizacijų. Drauge telkti finansinę paramą ir ją investuoti į Lietuvos miškų apsaugą bei plėtrą.

Siekiant paskatinti kuo aktyvesnį visuomenės dalyvavimą miškų saugojimo iniciatyvose, fondo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose numatyta, kad jo dalininkais galės tapti ir kiti asmenys. Tad visi norintys kviečiami prisijungti.

Visos fondo surinktos lėšos bus skiriamos miško sodinimui, ugdymui ir priežiūrai, miško veisimui tinkamos žemės įsigijimui, brandaus miško su žeme įsigijimui, su miškų apsauga susijusiai švietimo veiklai.

Akcija šiais metais vyko beveik 120 vietų visoje Lietuvoje.

„Matydami gyventojų džiaugsmą ir gerą nuotaiką renkantis eglučių šakas dar kartą įsitikinome, kad ši akcija visų yra labai laukiama. Pastebėjome, kad dažniausiai žmonės rinkosi vidutinio dydžio eglučių šakas, mažesnes ėmė vainikams pinti. Lietuviški kankorėžiai itin pradžiugino turistus iš Taivano, kurie jų pasiėmė kelionei apie Lietuvą atsiminti. Toks nuoširdus žmonių džiaugsmas ir padėka –geriausia dovana mūsų miškininkams“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.

Tradicinė akcija „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ pirmą kartą surengta dar 2006 metais. Ją tuomet organizavo Šiaulių miškininkai, o sulaukus didelio gyventojų susidomėjimo, ši akcija apėmė visą šalį.

Akcija „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ kasmet pritraukia tūkstančius Lietuvos gyventojų – visoje šalyje jos metu išdalijama per 100 tūkst. eglučių šakų. Šiai iniciatyvai skirtos eglių šakos atvežamos iš kirtaviečių, taip racionaliai panaudojant miško išteklius. Kad eglės šaka išsilaikytų ilgiau, ją rekomenduojama pamerkti į indą su vandeniu.

Šakos bus dovanojamos pagrindinėse miestų ir miestelių  aikštėse, didžiųjų prekybos centrų aikštelėse, kitose vietose – iš viso apie 120 vietų nuo 12 val. iki 19 val., pranešė Aplinkos ministerija.

Vilniuje eglės šakų bus dovanojama Katedros ir Rotušės aikštėse, taip pat prie Prezidentūros, šalia prekybos centrų „Rimi“ Šiaurės miestelyje ir Kedrų gatvėje, Kaune – Rotušės bei Panemunės turgaus aikštėse ir Baltų prospekte prie Šilainių seniūnijos,  Klaipėdoje – Teatro aikštėje, Šiauliuose – skvere priešais miesto savivaldybę, Panevėžyje – šalia kultūros centro „Garsas“.

Ši tradicinė akcija „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ pirmą kartą surengta 2006 metais.

Ji sumanyta skatinant žmones prieš šventes nekirsti jaunų eglaičių, nelaužyti jų šakų.

Kasmet per akciją miškininkai išdalija daugiau nei 100 tūkst. eglišakių.

Jie atvežami iš paruoštų miško kirtimų valksmų, nė vienas medelis akcijai nėra nukertamas.

Stumbrų banda ganosi Kėdainių rajone, tarp Stebulių ir Katkų, kelio ruože nuo 49 iki 53 kilometro, pirmadienį skelbia Eismo informacijos centras.

Valstybinės miškų urėdijos atstovas įspėja, kad gyvūnai kartkartėmis pavojingai priartėja prie kelio ir vėl nubėga nuo jo.

Vairuotojų, važiuojančių šia kelio atkarpa, prašoma būti budriems ir dėmesingiems, ypatingai tamsiu paros metu, kai matomumas yra sumažėjęs.