„Šiandien paskutinė mano darbo diena Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Kai atėjau į jį dirbti, radau vykstančius M.K. Čiurlionio muziejaus lauko tvarkybos darbus, kuriems 2019 metų biudžete nebuvo numatytos lėšos. Dėl to muziejus turėjo virš 192 000 eurų skolos rangovui. Apie tai raštu informavau Kultūros ministeriją, tačiau ministerija pažeidimo nenustatė, bet skyrė tvarkyboms darbams papildomai lėšų 2020 m. biudžete.

Dar man nepradėjus eiti pareigų, tuometinė muziejaus vadovybė jau buvo priėmusi dirbti muziejininko pareigose buvusį muziejaus direktorių, tai yra žmogų, kuris tiesiogiai buvo atsakingas už muziejuje vykdomus investicinio projekto darbus.

V. Putvinskio g. esantis muziejaus pastatų komplekso investicinis projektas vyksta nuo 2006 m. Pradinė jo sąmata buvo 7,9 mln. eurų, šiuo metu suma siekia 12,6 mln eurų. Projekto sąmata per tą laiką išaugo 4,5 mln. eurų. Net ir gavus papildomų lėšų 2020 metams rangovas ragino prašyti iš Kultūros ministerijos dar daugiau lėšų.

Atėjau į muziejų dirbti darbą, kurį išmanau ir kurį nurodžiau savo muziejaus vizijoje konkurso metu – kelti muziejaus rinkodaros ir komunikacijos lygį, siekiant jį padaryti kuo patrauklesnį lankytojams. M.K. Čiurlionio muziejaus pastatų investicinis projektas jau netrukus baigsis, tačiau numatyta muziejaus M. Žilinsko galerijos rekonstrukcija. Nenoriu žaisti žaidimų, kurie nėra verti mūsų nepriklausomos demokratinės valstybės.

Dėkoju visiems muziejaus darbuotojams, kolegoms už supratimą, palaikymą ir galimybę kurti kartu šiuolaikišką ir visuomenei atvirą muziejų“, – tokį įrašą antradienį paskelbė I. Pukelytė.

Nenoriu žaisti žaidimų, kurie nėra verti mūsų nepriklausomos demokratinės valstybės.

Primename, kad Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovo pareigas I.Pukelytė užėmė šių metų kovą, laimėjusi ministerijos skelbtą konkursą. BNS buvo skelbę, kad galutinėje atrankoje Kultūros ministerijoje varžėsi su dar dviem kandidatais. Iš viso paraiškas konkurse buvo pateikę penki asmenys.

Prieš pradedant vadovauti muziejui, I.Pukelytė praėjusioje kadencijoje kartu su Visvaldo Matijošaičio visuomeniniu komitetu „Vieningas Kaunas“ buvo išrinkta į Kauno miesto tarybą ir vadovavo Švietimo ir kultūros komitetui. Taip pat I.Pukelytė buvo ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanė.

Atsistatydinus I. Pukelytei Kultūros ministerija skelbs naują konkursą šioms pareigoms užimti.

Našlaičių paieškos

Anot projekto autorės Silvijos Burokaitės, šiemet dailės katalogų skaitmeninimas pasirinktas neatsitiktinai – M.K.Čiurlionio dailės muziejus tokių katalogų turi bemaž daugiausia. 2017 m. pirmą kartą projekte dalyvavęs muziejus skaitmenino grožinius kūrinius. "Praeitais metais tik pabandėme – šiemet sekėsi geriau", – teigė ji.

Tokia kūrinių našlaičių – nenustatytų teisių turėtojų kūrinių – autoriaus teisių paieška yra būtina norint skaitmeninti ir leisti visuomenei viešai naudotis kūriniais. Sėkmingai nustačius autorystę muziejus gali pasirašyti sutartį su autoriaus teisių turėtoju dėl šių teisių perdavimo įstaigai, o ši pasirūpina jo sklaida.

Informacija apie autorius

Vykdydamas projektą per šiuos metus muziejus suskaitmenino penkiolika dailės katalogų. Nors jų yra gerokai daugiau, kai kurių skaitmeninimo procesas lengvesnis dėl jau nebegaliojančių autoriaus teisių, yra daug dar tik pradėtų darbų. Anot S.Burokaitės, paieškos procesas imlus laikui.

"Pirminę informaciją renki internete – visų pirma nusistatai, kada autorius mirė. Nuo to priklauso, ar jam yra taikomos autoriaus teisės, ar ne. Jeigu negalioja, gali laisvai skaitmeninti ir viešinti, jeigu galioja – ieškai, ar yra palikuonių ar kitų giminių. Dažnai tenka ieškoti per LATGA sistemą, kadangi būna tokių, kurie suderina, kad užmokestis ir kiti klausimai keliautų per šią asociaciją. Vėliau ieškoma ir kitose bibliotekose, turime lengviau informaciją surasti padedančius konsultantus", – teigia projekto autorė.

Jeigu yra žinoma, iš kokio miestelio ar kaimelio yra kilęs autorius, važiuojama į jo gimtinę, ieškoma informacijos kraštotyros muziejuose. "Muziejai renka informaciją apie to krašto žymesnius žmones, jie dažnai turi kontaktus giminaičių, kuriems dabar priklauso kūrinių autoriaus teisės", – kalba S.Burokaitė.

Tiems autoriaus teisių turėtojams, kurių kūriniai buvo skaitmeninti ir viešinami jiems nežinant, numatytos kompensacijos. "Būna taip, kad žinome, jog tam tikro kūrinio autoriaus teises turi autoriaus dukra ar sūnus, bet tiesiog negalime su jais susisiekti, nes neturime kontaktų, todėl tiesiog skaitmeniname katalogus – ypač jeigu jie yra vertingi ir jų nėra daug. Jeigu tokiu atveju atsiranda tų autoriaus teisių turėtojai, jie turi teisę prašyti kompensacijos. Šiuos dalykus daugiau kuruoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka", – nurodė S.Burokaitė.

Tiesa, kompensacija yra labai simbolinė ir siekia vos kelis šimtus eurų.

Tiems autoriaus teisių turėtojams, kurių kūriniai buvo skaitmeninti ir viešinami jiems nežinant, numatytos kompensacijos.

Pagarba autoriaus teisėms

Pagal projektą per šiuos metus muziejus suskaitmenino penkiolika dailės katalogų, nors jų yra gerokai daugiau.

Projekto konsultantas Juozas Žitkauskas išskyrė kelis šio projekto būtinumo aspektus – visų pirma, nors pastaruoju metu daug kalbama apie autoriaus teises, visuomenė apie tai labai mažai žino. "Visi galvoja, kad pavogti iš parduotuvės dešrą – nusikaltimas, o panaudoti kūrinį be leidimo – ne. Mažai kas susimąsto, kad tų dešrų ar auksinių žiedų yra be galo daug, o meno kūrinys – vienas", – dėsto jis.

Be to, pristatydamas katalogų svarbą muziejus kartu pristato ir Lietuvoje bei išeivijoje kūrusius dailininkus. Apie gyvus menininkus, pasak J.Žitkausko, galime sužinoti nuėję į jų parodas, o jau mirę ir į aukštumas negalėję užkopti menininkai pamirštami. Vis dėlto, rašytojas mano, kad vaizduojamajam menui išlikti yra lengviau nei muzikai ar literatūrai. Jis teigia, kad dažnai dainų žodžių ir muzikos autoriai neprisimenami, o vietoje autorystės atsiranda užrašas "liaudies daina".

Projekto autorė dėmesį skyrė ir gyviems menininkams. "Pagalvojome apie gyvus dailininkus ir skulptorius – kodėl skaitmeninami tik jau mirusių menininkų darbai? Bendradarbiavome su keletu menininkų, džiaugiamės, kad jų katalogai jau taip pat viešai prieinami", – pasiekimais dalijasi S.Burokaitė.

Šiuo metu vyksta derybos dėl Vytauto Kasiulio ir kitų autorių katalogų skaitmeninimo, o projekto metu suskaitmeninti katalogai yra prieinami muziejaus interneto puslapyje.

Galerijos edukatorės, ekskursijų vadovės Dalia Bieliūnaitė (D.B.) ir Gabrielė Mačienė (G.M.) tiki: jei tik užsimegztų nuolatinis mokyklų ir muziejų ryšys, pastarųjų edukacijos programos padėtų moksleiviams ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir geriau pažinti mokyklose dėstomus dalykus.

– Papasakokite apie šiuo metu galerijos vykdomas edukacines programas vaikams ir jaunimui?

D.B.: Didžioji dalis galerijoje vykdomų edukacijų skirtos 1–8 klasių moksleiviams, nes jie muziejaus aplankyti su mokytojais atvyksta dažniausiai. Pavyzdžiui, vykdome labai įdomią edukaciją pavadinimu "Pasakos ir simboliai", kurios metu pasakojame vaikams apie M.K.Čiurlionio paveiksluose užkoduotas žinutes ir paslėptus simbolius. Pradinių klasių moksleiviai dažnai turi daug klausimų ir minčių, kuriomis nori pasidalyti, todėl edukacijos metu raginame juos lipdyti koliažą, kuriame jie gali įamžinti pasakojimų apie dailininką sukeltus įspūdžius. Taip gimsta labai kūrybingos kompozicijos ir diskusijos.

G.M.: Vis dažniau sulaukiame ir darželinukų. Visai neseniai darželių mokytojų iniciatyva galerijoje surengėme didelį renginį, į kurį susirinko vaikai iš kelių skirtingų darželių. Galerijos kiemelyje žaidėme žaidimus, ekspozicijų salėse piešėme piešinius. Visuomet mielai priimame mokytojų siūlomas idėjas ir siekiame kuo visapusiškesnio bendradarbiavimo.

Būtų puiku, jei pavyktų muziejuose vykdomas edukacijas įtraukti į vertinimo sistemą mokyklose.

D.B.: Vyresniųjų klasių mokinius sudominti jau kiek sunkiau. Neretai susidūrę su kokia nors kūrybine veikla 7–8 klasių mokiniai pasijunta nejaukiai, jiems sunkiau atsikleisti. Tačiau ir jiems turime pasiūlyti įdomių edukacijų. Kviečiame susipažinti su gan drąsia monotipijos technika. Ši spaudos technika labai nenuspėjama, niekada nežinia, kokio rezultato tikėtis, todėl nelieka ir įtampos ar baimės padaryti ką nors blogai.

G.M.: 11–12 klasių mokiniai jau mąsto apie egzaminus, todėl edukacinių užsiėmimų metu stengiamės jiems suteikti naudingos informacijos, kuri gali praversti ateityje. Rengiame labai įdomią edukaciją "Rašau tau laišką", kurios metu vaikai gali rašyti atvirlaiškius draugams, kūrybingai ar net šmaikščiai panaudodami M.K.Čiurlionio laiškų žmonai Sofijai Kymantaitei ištraukas. Taip pat rengiame teorinėmis paskaitomis grįstą edukacinę programą pavadinimu "Čiurlionio darbai Lietuvai", kurioje supažindiname paauglius su labai universalia M.K.Čiurlionio asmenybe. Daugelis net nenumano, kad žinomas dailininkas ir kompozitorius, buvo ir fotografas, aktyvus visuomenininkas, vienas pirmųjų lietuvių meno parodų organizatorių, vargonininkas ir net muzikos mokytojas. Tai sužinoję vaikai atranda labai įdomių sąsajų, M.K.Čiurlionį vadina Renesanso žmogumi.

– Kaip į edukacines programas sekasi įsitraukti skirtingo amžiaus moksleiviams?

D.B.: Patys mažiausieji labai guvūs ir pilni entuziazmo. Juos įtraukti nesunku. Tačiau paauglių grupės gali būti gana sudėtingos. Neretai galerijoje apsilanko paaugliai, kuriems kultūriniai dalykai ar net mokslas nėra prie širdies. Jie laidosi juokais ir įvairiomis replikomis. Tačiau užtenka tinkamai į tas replikas sureaguoti ir jie susidomi tuo, ką mes, edukatoriai, stengiamės jiems perteikti.

G.M.: Ir su mažesniais vaikais būna visko. Kartais edukacijų metu vaikai atsisako daryti kokias nors praktines užduotis. Paklausti, kodėl, atsako, kad niekad anksčiau nėra buvę muziejuje ir kad yra girdėję, jog čia negalima sužinoti nieko naujo ar įdomaus. Tada belieka atsakyti, kad būtent todėl ir verta pamėginti nuveikti ką nors tokio, ko dar nėra darę, ir išbandyti tai savo kailiu. Jie suklūsta ir išdrįsta pamėginti, o pamėginę lieka nustebinti rezultato.

– Vienas iš "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" siekių – skatinti didesnį muziejų atvirumą visuomenės atžvilgiu. Kaip manote, kodėl muziejai žmonėms vis dar atrodo tolimi?

G.M.: Gal dėl to, kad nuo seno įprasta manyti, jog muziejuose negalima nieko liesti, garsiai šnekėti ar išsakyti savo nuomonę.

D.B.: Tačiau muziejai pamažu keičiasi, daugėja alternatyvių parodų, skatinančių interaktyvų meno pažinimą, kurio ypač ieško jaunimas. Labai džiugu, kad projekte "Kaunas 2022" numatyta tokia iniciatyva. Muziejai laukia žmonių, kurie dažnai net nežino, kaip čia viskas pasikeitę.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamos edukatorių darbą ir kokius pagrindinius uždavinius sau keliate?

D.B.: Kiekvieną dieną atrandame vis naujų dalykų, kuriuos būtų galima patobulinti, ieškome naujų sprendimų. Ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinių klasių moksleiviai labai nori praktinių užduočių. Tačiau muziejuje neturime pakankamai tam pritaikytų erdvių. Tikimės ateityje jų turėti daugiau.

Vyresniųjų klasių moksleiviams labai svarbus įvertinimas, todėl būtų puiku, jei pavyktų muziejuose vykdomas edukacijas įtraukti į vertinimo sistemą mokyklose.

G. M.: Taip pat kartais tenka susidurti su mokytoju tobulumo siekiu. Jie kartais yra pasiryžę daug ką padaryti už vaikus vien tam, kad neliktų klaidų. Tačiau mes stengiamės ugdyti vaikų individualumą, skatinti jų saviraišką. Kitą vertus, būna ir tokių mokytojų, kurie, atvežę vaikus į muziejų, palieka juos mums ir patys programose nedalyvauja. Tačiau juk bendradarbiaudami galime pasiekti daugiausia.

– Kokia, jūsų akimis, turėtų būti XXI a. mokykla?

G.M.: Vis pirma reiktų sulaukti švietimo reformos. Tada viskas pasidarys šiek tiek aiškiau tiek vaikams, tiek mokytojams. Nebeliks tokios didelės įtampos, vaikai pagaliau žinos, ko iš jų tikimasi, o mes žinosime, ką galime jiems pasiūlyti.

D.B.: Taip pat būtų puiku, jei mokytojai daugiau bendradarbiautų tarpusavyje ir su kitomis institucijomis. Dažnai mokykloje dėstomus dalykus reikia išmokti mintinai. Laikui bėgant jie pasimiršta, todėl toks mokymo būdas tikrai nėra pats geriausias. Pamokas būtų galima rengti ne tik klasėse, bet ir muziejuose ar net miškuose... Taip, praktiškai tyrinėdami dalykus, apie kuriuos mokosi, vaikai geriau supranta kontekstą ir visa ko esmę. Taip pat tikiu, kad reiktų daugiau dėmesio skirti savanorių kultūros kūrimui. Šiuo metu savanoriška veikla užsiima tik patys aktyviausieji. Tačiau savanoriaujantys moksleiviai daug lengviau atranda tai, ką nori studijuoti ar dirbti.