Spalvingą, jautrią ir galingą naująją kūrinio versiją lydi vaizdo klipas, nufilmuotas Lietuvos nacionalinės filharmonijos mažojoje salėje. Jame – orkestras bei ritmo grupė, kurių atlikimas įamžintas ir garso įraše. Klipo vaizdo režisierius – Tomas Skaramočius.

Orkestrinę nuotaiką dainai sukūrė kompozitorius Jievaras Jasinskis, aranžuojantis ir kitus žymiausius visų laikų A. Mamontovo ir „Foje“ hitus, kurie birželio 9 dieną skambės Vingio parke, didžiausiame atlikėjo solinės karjeros koncerte, drauge su daugiau nei 70 muzikantų scenoje.

Skrendančios dainos su orkestru skamba geriausiai

„Paskutinis traukinys“ (iš paskutinio „Foje“ albumo „1982“) buvo sukurtas 1995-1996 metais.

„Važiavau per miestą automobiliu, klausiausi radijo, greičiausiai turėjau jausmą, kad „viskas prarasta“, „nebėra prasmės“. Tokiais atvejais pats sau ieškai kažkokio žodžio, kad save atgaivintum, pastatytum ant kojų. Taip gimė idėja dainai“, – prisiminė A. Mamontovas.

Tokios skrendančios dainos, mano supratimu, su orkestru skamba geriausiai – jos įgauna gylio, naujų spalvų.

Kartų pamiltas kūrinys jau senokai neskambėjo atlikėjo koncertuose, todėl sugrįžta su nauja jėga ir emocija.

„Tai šviesi, sakyčiau, šiek tiek skrendanti daina, ir tokios skrendančios dainos, mano supratimu, su orkestru skamba geriausiai – jos įgauna gylio, naujų spalvų. Aišku, visada sunku konkuruoti su senąja versija, prie kurios klausytojai jau yra pripratę... Ir vis tik šis kūrinys yra toks, kurio nebaisu papildyti naujais instrumentais, skambesiu“, – kalbėjo dainos autorius.

Organizatorių nuotr 

Ieškojome jausmo

Naujoje dainos „Paskutinis traukinys“ aranžuotėje atsikartoja klausytojams gerai atpažįstamos originalaus kūrinio melodijos, tik jas atlieka jau ne vienas žmogus, o dešimtys muzikų.

„Tais laikais, kai įrašinėjame su „Foje“, dar gerai nemokėjome kūrinio, aranžuotę rašėme įrašo metu. Kitaip nei dabar, kai visa muzika jau buvo parašyta, o muzikantai atėjo mokėdami dainą natomis. Ieškojome jausmo. Iš pradžių grupė labai stengėsi – grojo švariai, tvarkingai. Sakau, dabar nusimeskit atsakomybę, tai yra šėlionių daina, leiskite sau džiaugtis“, – apie įrašų užkulisius pasakojo A. Mamontovas.

Ritminės grupės partijas šiame įraše atliko žinomų muzikantų rinktinė – Paulius Vaicekauskas-Plucando, Eimantas Belickas, Dominykas Babikas, Giedrius Nakas, Žygimantas Kepenis.

Ši daina, ji yra nesenstanti, o atliekama su orkestru įgyja šviežio oro gūsį.

Kaip sekėsi kūrinį išjausti jaunajai kartai, gimusiai panašiu laikui, kaip ir ši daina? „Man visa Andriaus muzika kelia stiprias emocijas. Tai nėra tiesiog dainos, einančios ir praeinančios. Jose užkoduotos žinutės turi papildomą gylį, jausmą, su kuriuo gali susitapatinti. Kaip ir ši daina, ji yra nesenstanti, o atliekama su orkestru įgyja šviežio oro gūsį – dabar skamba daug plačiau, giliau ir, mano supratimu, gražiau“, – kalbėjo P. Vaicekauskas-Plucando.

Organizatorių nuotr. 

Būsena, kurią lydi ir psichodelinis kokteilis

Simbolinis sutapimas, jog A. Mamontovo balsas bei ritmo grupės partijos buvo įrašytos Vilniaus plokštelių studijoje, kur įamžintos ir kitos, šiandien gerai žinomos „Foje“ dainos.

Išgirdęs naująją „Paskutinio traukinio” aranžuotę nusikėliau į metus, kai dvidešimčia metų buvome kvailesni, įžūlesni, mažiau žinantys, bet nemažiau laimingi ir mylintys.

„Plokštelių studija, kaip pagrindinė įrašų studija Lietuvoje, buvo svajonių vieta, į kurią pakliūdavo ne kiekvienas. Su „Foje“ ten įrašėme kūrinius, su kuriais išgarsėjome. Tai – „Kitoks pasaulis“, „Liūdesys“, „Krantas“, vėliau – „Laužo šviesa“, „Distancija“, „Saugok vaikystę“, po kariuomenės – „Geltoni krantai“, „Žvakių šviesoje“, „Aš noriu būti laisvas“, – prisiminė A. Mamontovas.

Specialiai dėl įrašo į Lietuvą parskridęs dirigentas Modestas Pitrėnas pasakojo, jog darbas su šiuo kūriniu sugrąžino į jaunystės prisiminimus. „Išgirdęs naująją „Paskutinio traukinio” aranžuotę nusikėliau į metus, kai dvidešimčia metų buvome kvailesni, įžūlesni, mažiau žinantys, bet nemažiau laimingi ir mylintys“, – sakė maestro.

Paklaustas, koks jo santykis su A. Mamontovo kūryba, šis atsako, jog itin jautrus, asmeniškas.„Laužo šviesa“ buvo savotiškas laikmečio himnas, būsena, kurią lydi ir psichodelinis kokteilis, viduje kunkuliavę hormonai... Tie prisiminimai, tos dainos iki šiol mane jaudina labiau, nei bet kokia opera (juokiasi). Linkiu visiems nostalgiško pasivažinėjimo (prieš)Paskutiniu traukiniu ir birželio 9-ąją su A. Mamontovu ir dideliu orkestru“, – kalbėjo M. Pitrėnas.

Kūrėjai išeina – muzika lieka

„Nesilaikau vienos apibrėžtos kompozicinės sistemos, nuolat ieškau natūralios stilistinės sintezės. Siekiu, kad mano muzika būtų išraiškinga, emocionali ir koncertiška“, – yra sakęs kompozitorius Vytautas Barkauskas. Į muzikos sritį jis atėjo iš matematikos mokslų ir, neapleisdamas skaičių, loginio mąstymo, išliko labai komunikatyvus, meistriškai valdė emocines temperatūras. Šiemet jam būtų sukakę 90 metų, tačiau talentingas kūrėjas jubiliejaus nebesulaukė... Kompozitoriai išeina, bet jų muzika lieka, tad koncerte skambės vienas žinomiausių V.Barkausko simfoninių opusų „Konzertstück für Orchester“.

Žymaus rusų kompozitoriaus Aleksandro Skriabino „Ekstazės poema“ – tai pačioje XX a. pradžioje sukomponuotas didingas himnas žmogaus valiai, protui, ekstazei, kurią sukelia kūrybos džiaugsmas. Poemos muzika trykšta aistra, pakiliais jausmais ir veržlia energija. Joje vyrauja dvi kontrastingos emocinės būsenos, kurias A.Skriabinas vadina „didžiausiu subtilumu“ ir „didžiausiu grandioziškumu“. Beje, A.Skriabinas taip pat buvo puikus pianistas, kuris XX a. antrojo dešimtmečio pradžioje savo autorinius koncertus rengė ir Vilniuje.

M.Gordono „Pekino harmonija“

Antroji koncerto „Miestų simfonijos“ dalis – tai du simfoniniai kūriniai apie miestus. Pirmasis jų – pripažinto šiuolaikinio amerikiečių kompozitoriaus Michaelo Gordono „Beijing Harmony” / „Pekino harmonija“. Kompozitorius pasakojo, kad projektui „Composing China“ / „Komponuojame Kiniją“ jis buvo paprašytas sukurti kompoziciją, kuri atspindėtų asmeninius įspūdžius apie Kiniją.

„Ir pats gyvenu nemažame mieste – Niujorke, bet buvau priblokštas Pekino, kuris atrodė dar didesnis. Kiekvienas miestas sukuria tam tikrą harmoniją ar sąskambių sekas. Mums atrodo, kad jie triukšmingi, bet miestai turi ir savo meditacines erdves. Pekine mane pakerėjo Aido siena – Dangaus šventyklos dalis, – atspindinti garsą taip, kad balsai ataidi nuo vienos statinio pusės iki kitos, – dalijosi įspūdžiais M.Gordonas. – Aidui ir reverberacijai „Pekino harmonijoje“ tenka kone pagrindinis dėmesys. Rašydamas šį kūrinį, mąsčiau apie Pekino architektūros didybę, apie tai, kaip praeitis ataidi dabartyje. Įsivaizdavau, kaip skambėtų XV a. Dangaus šventykloje griežiantis šiuolaikinis orkestras. Kaip aidas juda erdvėje, taip ir orkestro garsas nuolatos juda kūrinio garsinėje architektūroje.“

Žvilgsnis į didmiesčio fenomeną

Kompozitorius ir režisierius Heineris Goebbelsas – nepaprastai ryškus šiuolaikinės muzikos ir teatro atstovas, kuriantis utopinį, socialinį multimedijos teatrą, stūksantį ant aukštosios kultūros griuvėsių. „Surrogate Cities” / „Surogatiniai miestai“ – tai šio kūrėjo bandymas iš įvairių pusių pažvelgti į didmiesčio fenomeną. Autorius teigė: „Aš neketinau atkurti miesto visumos ar parodyti jį stambiu planu, iš arti; mano intencija – pabandyti miestą perskaityti kaip tekstą ir išversti šiek tiek jo mechanikos bei architektūros į muziką.“

Koncerte skambės dvi dalys iš H.Goebbelso kūrinio – „The Horatian – Three Songs“ / „Trys Horacijaus dainos“ ir „Surrogate“ / „Surogatinis“.

„Trys Horacijaus dainos“ pasakoja apie pilietinį karą primenantį dviejų kaimyninių miestų konfliktą, kai į kovą turi stoti du vyrai, kuriuos sieja giminystės ryšiai (vienas yra susižadėjęs su kito seserimi). Kai vienas iš Horacijų, atstovaujantis Romai, įveikia už Albos miestą kovojantį Kuriacijų, jis tikisi, kad namuose jam bus atlyginta pergalingu sutikimu. Kai vietoje triumfo jo sesuo apsipila ašaromis, jis ją nužudo. Dabar Roma turi du asmenis viename – nugalėtoją ir žudiką. Kaip su juo reikėtų elgtis? Šį klausimą kels ir atsakymo ieškos kartu su LNSO pasirodysianti solistė Kristina Žaldokaitė.

„Ji bėga. Kodėl?.. Kas verčia jauną moterį bėgti? Dienos metu? Didmiestyje?“ – ši nerimo pilna aktoriaus Dariaus Meškausko partijos pradžia suskambės finalinėje H.Goebbelso kūrinio dalyje „Surogatinis“. Lietuvos nacionalinės premijos laureatų D.Meškausko ir M.Pitrėno tendemas žada įtaigią šio įspūdingo H.Goebbelso simfoninio opuso interpretaciją.

„Miestų simfonijos“ rugsėjo 30 d. 18.30 val. aidės Klaipėdos koncertų salėje.

„Šaipėrantas“ – tai pakilus kūrinys, skirtas orkestrui, chorui bei solistams, pasakojantis apie valstybingumo, miesto, bendruomenės, aplinkos kūrimą.

Šio monumentalaus kūrinio specialaus įrašo atlikimui susitelkė didžiulės pajėgos: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, valstybinis choras „Vilnius“ ir publikai puikiai pažįstami atlikėjai: Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Joana Gedmintaitė bei tarptautinių festivalių laureatas ir operos solistas Merūnas Vitulskis.

Modestas Pitrėnas ir Antanas Jasenka/M. Plepio nuotr.

Pasak šią muzikinę istoriją sukūrusio kompozitoriaus A. Jasenkos, simfonija buvo komponuojama pagal specialiai ir kruopščiai atidarymo renginiui apgalvotą scenarijų. Muzika apima du vektorius, veikiančius vienu metu – praeitį ir dabartį.

„Lietuva ir Kaunas, atgavus nepriklausomybę, atgimė iš pelenų. Tuo metu atsirado savarankiškas mąstymas, kūrėsi muzika, architektūra, poezija. Man buvo lengva kurti muziką, nes aš turėjau režisieriaus pasiūlytą kryptį ir naratyvą, mąstymo būdą apie okupuotą, bet turėjusią galimybę atsigauti, tautą. Šioje muzikoje  savo emocinę būseną aš išgyvenau asmeniškai. Mąsčiau apie tai, kodėl taip buvo, ką man skauda. Svarsčiau istorinį kontekstą ir numačiau ateitį“, – simfonijos sukūrimo subtilybėmis dalijasi kompozitorius.

Didžiajam kultūros sostinės atidarymui ruošiama simfonija „Šaipėrantas“/M. Plepio nuotr.

Atidarymo renginio metu muzikinę šio kūrinio kalbą papildys vaizdai, spalvos ir scenografija, susiliesintys į vientisą, didingą ir iškilmingą pasakojimą.

Pasak „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos vadovės Anos Kočegarovos, prie Europos kultūros sostinės programos kūrimo prisidedančią komandą šiandien net sunku ir suskaičiuoti. Ją kuria daugiau nei šimtas kultūros organizacijų, partnerių, prisijungia vis daugiau menininkų: režisierių, scenografų, choreografų, kostiumų kūrėjų, šokėjų, padedančių įkūnyti realybe tampančią Kauno svajonę.

Didysis atidarymas yra Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis. Trilogiją sudarys net trys savaitgalio trukmės renginiai, kuriems rengiami analogų Lietuvoje neturintys įspūdingi šou po atviru dangumi. Juos režisuoja ir atidarymo programą sudaryti padeda puikus režisierius Chris Baldwin, turintis ilgametę patirtį dirbant su didelės apimties renginiais.

Solistai Merūnas Vitulskis ir Joana Gedmintaitė/M. Plepio nuotr.

„Nors vis dar gyvename karantino sąlygomis, ruošiamės tikram renginiui, subursiančiam kauniečius ir miesto svečius. Šis renginys yra svarbus ne tik Kaunui ir Lietuvai, bet ir visai Europai. Gyvename neramiais laikais – Europą drasko konfliktai, mūsų visuomenė taip pat yra susikaldžiusi. Vienybė, kurią įžiebia Europos kultūros sostinė, ar tai būtų atidarymas, ar kita programa, turėtų įkvėpti daugiau susikalbėjimo, dėmesio savo istorijai ir grąžinti mus į taikesnį būvį“, – apie programos idėją pasakojo A. Kočegarova.

Visą išsamią Europos kultūros sostinės metų programą planuojama pristatyti rugsėjo mėnesį.

Pasak Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, Ščecino ir Vroclavo koncertų salių vadovai LNSO pakvietė jau prieš pusantrų metų ir Lietuvos ambasados Lenkijoje prašymu mielai sutiko abu koncertus skirti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Šiuos koncertus iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Vasario 5 d. lietuvių muzikų koncertas vyks Ščecino Mieczysławo Karłowicziaus filharmonijoje, o vasario 7 d. – Vroclavo Nacionaliniame muzikos forume. Gastrolių programoje skambės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, Sergejaus Rachmaninovo Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui bei Ludwigo van Beethoveno Šeštoji simfonija („Pastoralinė“).

Pristatant LNSO pasirodymą Ščecine prisimenamas praeitą sezoną čia vykęs susitikimas su maestro Juozu Domarku, dirigavusiu M. K. Čiurlionio „Jūrą“. „Šį kartą atvyksta šio dirigento dar jaunystėje sukurtas orkestras. Ilgametis bendradarbiavimas su Lietuvos Respublika vėl duoda vaisių – puikų muzikinį įvykį. Juolab kad su LNSO pasirodys 2010 m. F. Chopino konkurso antrosios vietos laimėtojas“, – rašoma Ščecino filharmonijos interneto svetainėje. L. Geniušas su LNSO Lenkijoje atliks nesenai ir Filharmonijoje Vilniuje interpretuotą S. Rachmaninovo Koncertą fortepijonui Nr. 2.

Kaip rašoma Vroclavo koncerto anotacijoje internete, LNSO koncertas bus puiki proga pasiklausyti ne tik gerai žinomų ir kone dievinamų kūrinių (S. Rachmaninovo ir L. van Beethoveno opusų), bet ir susipažinti su Lietuvos kultūrą reprezentuojančio menininko, kompozitoriaus ir tapytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika. Anotuojant M. K. Čiurlionio kūrybą nepamirštos jo sąsajos su Lenkija, juk Varšuvoje jis studijavo kompoziciją ir tapybą, o vienas artimiausių Čiurlionio draugų buvo Eugeniuszas Morawskis.

Abu koncertai primins glaudų šalių kultūrinį bendradarbiavimą atvėrusį įvykį – 1990 m. kovo 11 d. pasirašytą Lietuvos valstybės atkūrimo aktą – Nepriklausomybės deklaraciją. Skiriama Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui – skelbia LNSO koncertų Ščecine ir Vroclave dedikacija.

Jis drauge su žmona operos soliste Ieva Prudnikovaite-Pitrėne šį trečiadienį taps LRT televizijos laidos „Gyvenimo spalvos“ herojais.

Savanorystė Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose muzikų šeimai nėra pirmoji. „Pirmas kartas, pamenu, abiem sukėlė didelį šoką. Neįsivaizdavome, kiek ten gyvena vaikučių ir su kokiomis problemomis, kaip jiems reikia šilumos, kaip jie puola tave apkabinti“, – prisiminimais dalinsis Ieva.

Nerimą dėl per anksti gimusios dukrelė išgyvenusi pora ne kartą savo laiką skyrė likimo nuskriaustiesiems. Ieva dalyvauja neišnešiotų naujagimių asociacijos veikloje, yra ankstukų ambasadorė. „Kai tapau mama, vertybės apsivertė aukštyn kojomis, vienišų ar sergančių vaikų tema man tapo labai jautri“ , – sako dvi mergaites auginanti moteris, sulaukianti ir didelio karjeros aukštumų siekiančio vyro palaikymo.

„Nesakau, kad tai yra pasiaukojimas, gal skambėtų per garsiai ir dramatiškai, bet tai, ką daro Ieva, yra sunku. Man, su mano darbo rutina, tai būtų neįgyvendinama. Kartu ši užduotis – labai atsakinga. Jei simfonija nepavyks, tai – mažas dalykas. Jei vaiką pražiūrėsi – didelis. Čia – nacionalinė premija šeimoje“, – pripažins dviejų vaikų tėtis.

Nors Modestas yra pasirašęs kontraktą su Sankt Galeno operos teatru Šveicarijoje, šeima sako, kad jų namai visuomet bus Lietuva. „Minčių likti ir kraustytis nebuvo ir jų neatsirado ten pabuvus“, – sako žinomas dirigentas M. Pitrėnas.

„Gyvenimo spalvos“ – LRT televizijos laida, rodoma trečiadieniais 19.30 valandą. Sėkmingi žinomi Lietuvos žmonės dienai tampa skirtingų sričių savanoriais. Dalydamiesi savo gyvenimo patirtimi ir laiku jie ne tik padeda sėkmės stokojantiems, bet ir patys iš naujo susipažįsta su savimi.

„Atrodo, kad geopolitinės tarpkontinentinės plokštės pradėjo stipriai trintis viena į kitą: pasaulyje tiek daug karštų taškų, vienas po kito veržiasi karų ir kivirčų ugnikalniai... Natūralu, kad tai atsispindėjo ir dvidešimto amžiaus muzikoje. S. Prokofjevas tą „pliką amžiaus nervą“ puikiai junta ir genialiai perteikia garsais“, – interviu apie būsimą LNOBT premjerą tvirtina Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, taip pat Sankt Galeno teatro (Šveicarija) simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas M. Pitrėnas.

– Buvote ir 2018 m. Bazelio teatre pasirodžiusios „Lošėjo“ premjeros muzikos vadovas. Įdomu, kaip ją priėmė šveicarų publika? Juk tai – rusiška ir ne pati lengviausia opera...

– Rusų klasikinio modernizmo operos Vakarų Europos teatruose pastaraisiais dešimtmečiais yra dažnos viešnios. S. Prokofjevo, kaip ir jo amžininkų Dmitrijaus Šostakovičiaus bei Igorio Stravinskio, kūryba po devintojo dešimtmečio išgyveno tikrą renesansą, kurio atgarsiai jaučiami iki šiol. Tarkim, 2013 m. tas pats „Lošėjas“, režisuotas Harry'io Kupferio, išvydo Frankfurto operos sceną. 2017 m. Ciuricho operos teatre pristatyta S. Prokofjevo „Ugnies angelo“ premjera, kurioje pagrindinę Renatos partiją atliko lietuvė Aušrinė Stundytė.

Rusų kalba S. Prokofjevo operoje „Lošėjas“ artimesnė kalbėjimui, o ne dainavimui: teksto perteikimas kompozitoriui rūpėjo labiau negu melodingumas. Tai liudija apie novatorišką operos kalbą, kurios S. Prokofjevo laikmetis nestokojo: prisiminkime Dmitrijų Šostakovičių, Erichą Wolfgangą Korngoldą, pagaliau Richardą Straussą – „Lošėjo“ partitūroje girdime neabejotinų citatų iš jo „Salomėjos“. Antra vertus, pats Fiodoro Dostojevskio tekstas netgi nūdienos subkultūrose sugeba skambėti šviežiai ir aktualiai, nes nėra romantizuotas, kaip, pavyzdžiui, Aleksandro Puškino tekstai.

„Lošėjas“ buvo antrasis režisieriaus Vasilijaus Barchatovo pastatymas Bazelyje – po dar sunkiau vakariečiams suprantamos Modesto Musorgskio „Chovanščinos“. Kritika abu šiuos darbus sutiko labai palankiai, tačiau to paties negalėčiau pasakyti apie publiką: „Lošėjo“ spektakliuose, nepaisant itin stiprios solistų sudėties, boluodavo daug tuščių vietų. Atidžiai stebėdamas tendencijas galiu pasakyti, kad Vakaruose, priešingai nei pas mus, operos klausytojų apskritai mažėja, be to, jie sensta: salėse matau vis daugiau žilų galvų.

– Ar tai atsiliepia teatrų repertuaro formavimo politikai?

– Be abejo. Aišku, visų teatrų vadovai tvirtina, kad publikai jie nepataikauja ir stato tai, kas šiuolaikiška ir kartu atliepia amžinąsias vertybes, tačiau netgi Šveicarijoje teatrams reikia kasos pajamų. Ir šis poreikis neišvengiamai daro įtaką repertuaro formavimui, nes sudėtingesni muzikos ar dramaturgijos požiūriu pastatymai nebesugeba pritraukti lengvesnės pramogos besidairančio žiūrovo.

Be to, publika vis dažniau nusivilia pastaraisiais dešimtmečiais operos scenoje vyravusiu reggie (režisūriniu) teatru. Nepaisant to, praeities siužetų „pritraukimo“ prie nūdienos socialinės problematikos (skurdo, pabėgėlių temos) tendencija tebėra gyva. Šiuo metu „ant bangos keteros“ – ekologijos ir globalinio atšilimo tematika.

Kai grįžtu namo po naujo pastatymo, namiškiai klausia, ar scenoje ir vėl stovėjo šaldytuvas. Ir man belieka patvirtinti: taip, šaldytuvas ir vėl buvo... Jis stovėjo netgi Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“, kurią Sankt Galeno teatre dirigavau praėjusį rudenį. Tad šaldytuvas – itin populiarus įrankis „nukarūnuojant“ operą, nukeliant ją nuo elitinio žanro pjedestalo...

– Ar iki „Lošėjo“ pastatymo Bazelio teatras jau pažinojo jus?

– Bazelyje prieš tai diriguoti neteko, bet žinau, kad šio teatro vadovybė jau keletą metų atidžiai stebėjo mano darbą Sankt Galene, lankydavosi mano diriguojamuose spektakliuose. Manau, ši aplinkybė irgi prisidėjo prie mano pasirodymo Bazelyje. Tačiau pagrindinė iniciatyva atėjo iš režisieriaus V. Barchatovo, nes jam buvo suteikta galimybė siūlyti muzikos vadovą. Tokią galimybę režisieriai teatruose gauna tikrai ne visada.

– LNOBT vadovavote ir S. Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ pastatymui. Ar, be Bazelio, dar kur nors buvote susidūręs su šio kompozitoriaus sceniniais veikalais?

– Nebuvau – esu dalyvavęs tik „Lošėjo“ bei „Romeo ir Džuljeta“ pastatymuose. Dažniau tekdavo turėti reikalų su S. Prokofjevo simfonine kūryba, kurios nemažai esu dirigavęs koncertuose. Ateityje, tikiuosi, likimas dar suves su „Ugnies angelu“ arba kita Europoje šiuo metu renesansą išgyvenančia S. Prokofjevo opera „Karas ir taika“. Galėčiau sau to palinkėti.

– Koks jūsų asmeninis santykis su S. Prokofjevo muzika?

– Tai autorius, kurio instrumentuotės spalvas, harmonijos posūkius ir melodijų vingius lengva atpažinti iš dešimties pirmųjų taktų. Man S. Prokofjevo kūryba ypatingai brangi ir aktuali, rezonuojanti su mano vidumi. Jeigu sugebėčiau kurti muziką – jaučiu, kad mano muzika būtų panaši į jo.

Be to, S. Prokofjevo muzika turi „nerimo amžiaus“ kompozitoriams (Mieczysławui Weinbergui, Leonardui Bernsteinui, D. Šostakovičiui) būdingą šleifą. Tai dvidešimtojo amžiaus estetika, kuriai būdinga stipri katastrofos nuojauta. Atrodo, kad geopolitinės tarpkontinentinės plokštės pradėjo stipriai trintis viena į kitą: pasaulyje tiek daug karštų taškų, vienas po kito veržiasi karų ir kivirčų ugnikalniai... Natūralu, kad tai atsispindėjo ir muzikoje. S. Prokofjevas tą „pliką amžiaus nervą“ puikiai junta ir genialiai perteikia garsais.

Jo muzikoje, iš vienos pusės, girdisi realybę atspindintis industrinio metalo džeržgesys, iš kitos pusės – svajingi, skaidrūs sapnų arba anapusinio gyvenimo motyvai. Du gilūs, bet absoliučiai priešingi pojūčių poliai, tarpusavyje derantys kaip dangus ir žemė.

– Tačiau Lietuvoje dėl politinės situacijos vis kreiviau žvelgiama į rusų klasikos premjeras, jose įžvelgiant galimą „priešo propagandą“. Ką apie tai galvojate?

– Esu šimtaprocentinis savo šalies patriotas, niekada jos neišduosiu ir neskaičiuosiu, kiek ir ko man Lietuva davė: jos labui visomis išgalėmis esu pasiryžęs dirbti iki grabo lentos. Bet, kaip ir visos motinos, Lietuva turi bereikalingos motiniškos isterijos, nuo kurios reikia laiku atsiplėšti ir gyventi savo gyvenimą.

Visos socialinės isterijos – pradedant kultūrine rusofobija, baigiant #metoo – man svetimos ir nepriimtinos. Suprantu, kad problemos išties egzistuoja, tačiau ar būtina savo menkavertiškumo kompleksus paversti visuotinio diskurso objektu? Iš pradžių tai atrodė juokinga, dabar jau tampa atgrasu. Manau, Lietuva, inkvizicijos laužuose sudeginusi rusų kultūros palikimą, prarastų daugiau, negu atrastų.

– Kurie žymūs pasaulio dirigentai anksčiau yra dirigavę „Lošėją“?

– Man užtenka dviejų pavardžių: Danielio Barenboimo ir Valerijaus Gergijevo. Tai – neabejotini nūdienos autoritetai. Prisipažinsiu, kad nesu girdėjęs D. Barenboimo „Lošėjo“ versijos, tad sunku būtų jų abiejų interpretacijas palyginti. V. Gergijevo versijoje man ne viskas priimtina, bet negaliu nesižavėti jo stipria dramaturgine vizija. Vakaruose V. Gergijevas pelnytai laikomas S. Prokofjevo muzikos ambasadoriumi, nes yra atlikęs absoliučiai visą šio kompozitoriaus muzikinį palikimą, kuris tikrai gausus: 8 operos, 7 baletai, 7 simfonijos, 15 sonatų ir t. t. Tai kelia pagarbą.

– Kokie nauji pastatymai jūsų lauks po premjeros Vilniuje? Ką diriguosite Sankt Galene?

– Ten pavasarį manęs laukia dabar madingo šiuolaikinio britų kompozitoriaus George‘o Benjamino opera „Meilės ir smurto pamokos“. Jos pasaulinė premjera, kurią man teko stebėti, Londono Karališkojoje operoje įvyko prieš pusantrų metų, o antrasis pastatymas įvyks Sankt Galeno teatre, kuris tuo labai didžiuojasi. Šveicarijos teatrų repertuaras formuojamas trejiems metams į priekį, tad minėta opera į jį pateko dar prieš man tampant Sankt Galeno teatro simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Tačiau su dideliu malonumu priėmiau man patikėtą iššūkį.

G. Benjamino operos tematika savotiškai susišaukia su „Lošėju“: ji – apie lošimą žmogiškaisiais jausmais ir žlugdančią priklausomybę nuo liguistų santykių. Ir smurtą – kaip tos priklausomybės pasekmę bei kainą.

– Po „Lošėjo“ premjeros LNOBT žiūrovai jus vėl matys prie pulto diriguojantį Giacomo Puccinio „Turandot“...

– Taip, Roberto Wilsono režisuota „Turandot“ jau netrukus sugrįžta į sceną. Ir dar kaip sugrįžta: vasario ir kovo mėnesiais suplanuoti 8 spektakliai iš eilės! Tad visi, kam nepavyko „Turandot“ pamatyti pernai, dabar tikrai galės spektakliuose apsilankyti. Tiesa, LNOBT simfoninio orkestro ir ypač teatro choro (juk „Turandot“ – chorinė opera) laukia nelengvas periodas: vos ne kas vakarą atlikti tokį sudėtingą veikalą – nemenkos atlikėjų ištvermės pareikalausianti užduotis.

Gaila, bet negalėsiu Vilniuje diriguoti artimiausių „Romeo ir Džuljetos“ spektaklių, nes tuo metu su Sankt Galeno simfoniniu orkestru gastroliuosime Amsterdame. Pirmą kartą turėsiu galimybę diriguoti garsiojoje „Concertgebouw“ koncertų salėje. Kartu su Londone gyvenančia rusų pianiste Anna Fedorova joje atliksime Sergejaus Rachmaninovo ir Piotro Čaikovskio kūrinių programą.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto salėje surengtą pirmąjį sezono koncertą dirigavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis. Dar kartą primindamos apie Eduardo Balsio jubiliejinius metus, koncerto programoje nuskambėjo muzikinės ištraukos iš kompozitoriaus baleto „Eglė žalčių karalienė“ ir premjerai rengiamos operos „Kelionė į Tilžę“.

Klausytojai taip pat išgirdo ištraukas iš Giedriaus Kuprevičius operos „Prūsai“, Jano Sibeliaus simfoninę poemą „Finlandia“ ir Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ uvertiūrą. Gausiai susirinkę gerbėjai teatro simfoniniam orkestrui negailėjo plojimų, tad sulaukė neplanuotos dovanos: orkestras klausytojams atliko ir E.Balsio „Habanerą“ iš Vytauto Žalakevičiaus filmo „Adomas nori būti žmogumi“.

Olesios Kasabovos nuot.

2019-2020 m. sezonas Muzikiniam teatrui ypatingas, nes pirmasis operos spektaklis Klaipėdos publikai mediniuose Vaidinimų namuose ant Danės upės kranto buvo parodytas 1820-ųjų pradžioje. Taigi netrukus sukaks 200 metų, kai Lietuvos pajūryje pradėjo skambėti operos.

„Garbingas 200 m. jubiliejus įrodo, kad muzikinio teatro raida Klaipėdos krašte turi gražią ir gilią istoriją, nors joje būta įvairių – šviesių ir ne tokių šviesių – laikotarpių. Keitėsi asmenybės, aplinkybės ir net valstybės, bet muzika pajūrio krašte toliau skambėjo. Šio istorinio perpetuum mobile ašis visuomet buvo gabūs, darbštūs, muzikai atsidavę, kupini tikėjimo ir įkvėpimo žmonės, kurių atsirasdavo net pačiomis nepalankiausiomis kultūrai sąlygomis.

Jų įsukti tvirtieji perpetuum mobile smagračiai neleido nutrūkti muzikinio teatro istorijai, kartu įsukdami klaipėdiečius į sceninės kūrybos ir jos suvokimo procesus. Jiems turėtume būti dėkingi už galimybę šiandien minėti gražią sukaktį ir tapti garbingos muzikinio teatro tradicijos tęsėjais. Mes, kuriantieji ir įsukantieji procesus, ir jūs, mieli žiūrovai, esame vieninga Teatro bendruomenė. Tad linkiu, kad visus mus lydėtų sėkmė bei įkvėpimas žengiant pro jubiliejinių metų vartus į naują ateities Teatrą!“, – džiugiai naujo sezono pradžią paskelbė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

“Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras tapo pirmuoju daugeliui šalies žymių dirigentų, o tai nelengva misija. Čia savo kūrybinį kelią pradėjo Modestas Pitrėnas, Dainius Pavilionis, Modestas Barkauskas. Su šiuo orkestru dirbo ir tokie batutos meistrai, kaip Stasys Domarkas, Juozas Domarkas, Saulius Sondeckis”, – vardijo teatro vyr. dirigentas T. Ambrozaitis.

Koncerto svečias, Klaipėdos miesto garbės pilietis Valentinas Greičiūnas pasakojo nuolat besidomintis Muzikinio teatro repertuaru. „Kartu su žmona uostamiesčio Muzikinio ir Dramos teatrų spektakliuose lankomės jau 60 metų. Vieni pastatymai patinka labiau, kiti mažiau, – tai jau kiekvieno skonio reikalas. Bet teatrai dirba žiūrovams, tad mūsų, klaipėdiečių, pareiga juose lankytis: kad būtume išprusę, kad palaikytume savojo miesto kūrėjus. O koncertas „Uvertiūra“ mums labai patiko. Išeiname sužavėti“, – neslėpė V. Greičiūnas.

Kaip tiksinti bomba

Pasaulinę šlovę kompozitoriui atnešusi kompozicija užburia ritminio pulso ir muzikos tėkmės intensyvumu, plačia garso dinamikos skale. Repetityvius motyvus jis meistriškai suderino su sodrios, itin ekspresyvios XIX a. simfoninės muzikos kalbos atbalsiais. Taip gimė „maksimalistiškas minimalizmas“, šios muzikos gerbėjams galintis sukelti garsinę ekstazę. Pats J.Adamsas „Harmonielehre“ apibūdino kaip savo troškimą pasiekti ir aprėpti „visą tą harmoniją, kurios mes neturėjome patirti“.

J.Adamso „Grand Pianola Music“ savo energetiniu užtaisu nė kiek nenusileidžia anksčiau aprašytam opusui. Ji skirta dviem soluojantiems fortepijonams ir simfoniniam orkestrui be styginių instrumentų, bet su didesne mušamųjų grupe.

Ekspresyvusis duetas

Ekspresyvusis Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto duetas meistriškai valdys iš baltų ir juodų klavišų besiveržiančias garsų liepsnas, kibirkščiuojančias ir sprogstančias finale.

Fortepijoninio dueto 30-metį minintys Rūta ir Zbignevas tarp savo kolegų išsiskiria solidžiausia scenine patirtimi, leidžiančia visiškai pasitikėti jų interpretacijomis. Abu pianistai yra tarptautinio M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureatai, pelnę ir tarptautinio fortepijoninių duetų konkurso Romoje laurus.

Fortepijoninio dueto 30-metį minintys Rūta ir Zbignevas tarp savo kolegų išsiskiria solidžiausia scenine patirtimi, leidžiančia visiškai pasitikėti jų interpretacijomis.

Muzikologės Vytautės Markeliūnienės nuomone, „savaip artistiškai didinga laikysena, stabilumas ir nenuspėjamumas – ko gero, būdingiausios šio dueto žymės“.

Lietuvių arfos ambasadorė

Kontrastą amerikietiškajam minimalizmui sudarys arfos deivės Joanos Daunytės ir LNSO atliekama poetiška lietuviškojo minimalizmo krypties atstovės Loretos Narvilaitės kompozicija „Skambesys bangų sutampa su dangum“. Ji buvo sukurta praėjusių metų „Gaidos“ festivaliui Vilniuje. Šiame kūrinyje darniai susilieja postminimalizmas ir neoromantinė ekspresija. Į kompozicijos pavadinimą nubyrėjo eilutė iš Antano A.Jonyno eilėraščio: „tik traukias tolin skambesys bangų kol palengva sutampa su dangum...“

Arfininkės J.Daunytės muzikavimas kritikų vertinamas kaip išraiškingas, jaudinantis ir itin techniškas. Dėl savo talento ir meistriškumo ji vadinama lietuvių arfos ambasadore. Solistės interpretuojama šio karališko instrumento muzika yra skambėjusi Šveicarijos, Prancūzijos, Norvegijos, Airijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Rusijos, Nyderlandų, Ispanijos, JAV koncertų salėse.

Naujosios muzikos entuziastas

„Gaidos“ festivalyje su LNSO prieš trejus metus koncertavo britų dirigentas Jonathanas Bermanas. Savo pasirodymais Europoje ir JAV jis jau pelnė tarptautinį pripažinimą. J.Bermanas diriguoja tokiems kolektyvams kaip Roterdamo filharmonijos orkestras, Londono „Sinfonietta“, Tanglvudo ir Aldeburgo festivalių kolektyvai, Berlyno naujosios muzikos kamerinis ansamblis ir kt. Svarbią vietą dirigento veikloje užima operų atlikimas.

Pradėjęs muzikinę veiklą kaip violončelininkas J.Bermanas yra ir naujosios muzikos entuziastas. Šįkart jis specialiai atvyko į Lietuvą su LNSO pristatyti intriguojančią programą „Permainų muzikos“ festivalyje.

Prie dirigento pulto stovės orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Baltijos Asamblėjos meno premijos laureatas Modestas Pitrėnas.

Šiame „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncerte dainuos net trys solistės: sopranai Viktorija Miškūnaitė, Gunta Gelgotė ir mecosopranas Anastasia Lebedyantseva.

Spinduliuojantis deimantas

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primadona, publikos numylėtinė, spaudos tituluojama operos gulbe V.Miškūnaitė – daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė. „Ji – ne žvaigždė. Ji – spinduliuojantis deimantas, kuriuo gali džiaugtis iš arti“, – taip apie šią artistę atsiliepė režisierius Jürgenas Flimmas. V.Miškūnaitė net du kartus įvertinta aukščiausiu šalies teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi ir pripažinta geriausia Lietuvos metų operos soliste. V.Miškūnaitės balsu žavėjosi Leipcigo koncertų salės „Gewandhaus“ klausytojai, ji surengė pasirodymus įvairiuose teatruose bei festivaliuose Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje bei Šveicarijoje. Anot pačios solistės, muzika yra jos didžiausia gyvenimo aistra.

Studijavo Lietuvoje

Iš Latvijos kilusi ir Lietuvoje gyvenanti G.Gelgotė išsiskiria itin subtiliu koloratūriniu sopranu. Po studijų Rygoje ji atvyko į Vilnių ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigė vokalinio meno magistrantūrą. Dainininkė yra parengusi vaidmenų Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre, surengė pasirodymų su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dalyvavo keliuose „Vilnius City opera“ ir LNOBT pastatymuose. Taip pat G.Gelgotė yra aktyvi šiuolaikinės muzikos atlikėja.

A.Lebedyantseva baigė vokalo bakalauro studijas Latvijos J.Vitolio muzikos akademijoje, o solinio dainavimo magistro diplomą įgijo LMTA. Šiuo metu ji yra kviestinė LNOBT solistė.

Vadovauja dviem orkestrams

Jau antrus metus maestro M.Pitrėnas gyvena ir Lietuvoje, ir Šveicarijoje, nes, be vadovavimo LNSO, jis yra Sankt Galeno teatro vyriausiasis dirigentas. Jo vadovaujamas LNSO kasmet surengia maždaug 50 koncertų Filharmonijos Didžiojoje salėje ir kitose Lietuvos scenose, dažnai gastroliuoja užsienyje – muzikavo daugelyje Europos šalių, Japonijoje, Pietų Amerikoje, Pietų Korėjoje. Orkestrui dirigavo istorinės asmenybės ir pasaulinio garso batutos meistrai, su juo koncertavo daug žymių įvairių kartų ir tautybių atlikėjų. LNSO sukauptame repertuare – praėjusių epochų oratorinio bei simfoninio žanro kūriniai ir moderni šiuolaikinė muzika, kurios kontekste išsiskiria solidžios lietuvių kompozitorių partitūros.

Tikra muzikos šventė

R.Straussas buvo ne tik talentingas austrų kompozitorius, bet ir dirigentas, subtilaus kritinio proto asmenybė, padariusi didelį poveikį savo epochos muzikos menui ir atlikimo kultūrai. Pagrindinis jo dėmesio objektas buvo milžiniškas orkestras. Kompozitorius puikiai išmanė simfoninio orkestro galimybes ir jomis naudojosi. Jis sukūrė daugiau kaip 20 stambių orkestrinių veikalų, tarp kurių – simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Šio kūrinio muzikinės interpretacijos objektu tapo filosofinis Friedricho Nietzsche’s veikalas.

Kita programoje skambėsianti kompozicija – tai didžiųjų pasaulio sopranų pamėgtas vokalinis ciklas „Keturios paskutinės dainos“. Jis yra tarytum ilgametės R.Strausso kūrybos apibendrinimas, dar vienas ir jau paskutinis instrumentuotės meistro triumfas. Kūrinio solo partiją dainuos V.Miškūnaitė.

Muzikos šventę apibendrins bene žymiausios R.Strausso operos „Rožių kavalierius“ fragmentų koncertinis atlikimas. Po skandalą sukėlusių vienaveiksmių operų „Salomė“ ir „Elektra“ R.Straussas pasuko „stiliaus skaidrinimo“ link, todėl operoje „Rožių kavalierius“ tarsi juntamas „dieviškojo Mozarto“ šešėlis. Vis dėlto greta grakštaus lyrizmo ir melancholiško mąslumo išlieka R.Straussui taip būdingi netikėti siužeto vingiai, šiurkštoko humoro apraiškos. Koncerte skambės simfoninė siuita ir finalinis Sofijos, Maršalienės ir Oktaviano trio – dainuos V.Miškūnaitė, G.Gelgotė ir A.Lebedyantseva.

Ypatingi svečiai

Festivalį „Salve Musica“ pradės ypatinga atlikėjų komanda – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas bei fortepijono virtuozė Mūza Rubackytė (Lietuva, Prancūzija, Šveicarija). Šventinis jaudulys apims klausantis nuostabios simfoninės muzikos, kurią parašė Zoltanas Kodaly, Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Poetiškai pavadinta programa „Žiemos svajos“ nuskambės penktadienį 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Šiuo metu Vilniuje, Paryžiuje ir Ženevoje gyvenanti lietuvių pianistė M.Rubackytė koncertuoja visuose žemynuose, bendradarbiauja su įvairiais pasaulio orkestrais. Tarptautinį pripažinimą pelniusios atlikėjos repertuarą sudaro daugiau kaip 40 koncertinių programų ir 40 koncertų su orkestru, diskografiją – daugiau kaip 25 kompaktinės plokštelės. M.Rubackytė apdovanota Garbės medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kultūrai“, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Lietuvos Vyriausybės bei Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premijomis. Pianistė yra tarptautinio Vilniaus fortepijono muzikos festivalio įkūrėja ir meno vadovė, taip pat dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei kitose pasaulio aukštosiose mokyklose, nuolat kviečiama į svarbių tarptautinių konkursų vertinimo komisijas.

Grožis ir šviesa

Koncerte M.Rubackytė atliks F.Liszto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 A-dur.

Šis vengrų kompozitorius jos kūrybinėje biografijoje užima ypatingą vietą: 1981 m. prestižiniame tarptautiniame Liszto–Bartóko pianistų konkurse Budapešte M.Rubackytė pelnė Didįjį prizą.

Kaip teigiama žurnale „Fanfare“, ji yra „viena geriausių gyvųjų Liszto atlikėjų“. M.Rubackytė – tarptautinių F.Liszto asociacijų (ILA) biuro narė, F.Liszto draugijos Lietuvoje „LiSZtuania“ prezidentė, F.Liszto pianistų konkursų žiuri narė.

Pianistės teigimu, „Liszto negalima nemylėti, galima tiktai jo nepažinti. Liszto kūriniai yra tarsi kopimas į kalną. Tik po didelių pastangų pasiekus viršūnę, atsiveria peizažo grožis ir šviesa“.

Vienas ryškiausių

M.Pitrėnas yra vienas ryškiausių mūsų šalies dirigentų, LNSO vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas. Maestro apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, įvertintas Baltijos Asamblėjos meno premija. Nuo 2018 m. rugpjūčio jis gyvena tai Lietuvoje, tai Šveicarijoje, nes pradėjo dirbti vyriausiuoju dirigentu Sankt Galeno teatre. Pastaraisiais metais M.Pitrėnas diriguoja Latvijos, Lietuvos teatruose, Varšuvos Didžiajame teatre, Diuseldorfo „Deutsche Oper am Rhein“, Kelno, Helsinkio nacionaliniuose operos teatruose, Maskvos Didžiajame teatre.

LNSO – vienas prestiziškiausių Lietuvos muzikos kolektyvų, kurio interpretacinį braižą daug metų formavo dabartinis orkestro garbės dirigentas Juozas Domarkas. Orkestras kasmet surengia maždaug pusšimtį koncertų Lietuvoje, dažnai gastroliuoja užsienyje. LNSO yra dirigavę istorinės asmenybės ir pasaulinio garso batutos meistrai, o sukauptame jo repertuare – tiek praėjusių epochų oratorinio bei simfoninio žanro kūriniai, tiek moderni šiuolaikinė muzika, kurios kontekste išsiskiria solidžios lietuvių kompozitorių partitūros.

Šokiai ir svajos

Greta F.Liszto į svarbiausių vengrų tautos kūrėjų sąrašą įtraukiamas ir Z.Kodály, parašęs koncerte skambėsiantį kūrinį „Galantos šokiai“. Tai yra puikus F.Liszto vengrų rapsodijų tradicijos plėtojimo pavyzdys, klausytojus pavergiantis audringu temperamentu, puikia orkestruote. Vakaro pabaigoje bus atliktas bene reikšmingiausias P.Čaikovskio ankstyvojo laikotarpio kūrinys – Simfonija Nr. 1 („Žiemos svajos“). Kūrinio dalių programiniai pavadinimai liudija apie kompozitoriaus potraukį muzika perteikti gamtovaizdžių platybes ir įvairovę: pirmoji dalis pavadinta „Žiemos kelio svajos“, antroji – „Niaurus ir ūkanotas kraštas“.

Klaipėdos koncertų salė kviečia pradėti šventinių koncertų sezoną kartu.