Vargu ar kas iš kadaise perėjusių brandos egzaminų skaistyklą norėtų tai pakartoti. Turbūt nesiryžtų net tie, kurie atkakliai tikina, kad tokia momentinė žinių patikra – patikimiausias būdas įvertinti žmogaus akademinių pasiekimų lygį, o rezultato nauda nusveria šalutinį poveikį.

Po abitūros egzaminų dar labiau suintensyvėja švietimo procesą it šešėlis lydinti diskusija apie tai, kas svarbu: žinoti ar gebėti sužinoti. Ypač daug argumentų turi tie, kuriems atrodo, kad kelias į sėkmę grįstas ne žiniomis, bet kūrybiškumu imituojant žinojimą. Paskaičius kai kurių tariamojo elito atstovų įrašų socialiniuose tinkluose, paklausius tuščiakalbių parlamentarų, įvertinus jų perkamąją galią, akivaizdu: forma, o ne turinys pas mus vis dar yra viskas. Pagal drabužį ir sutinkama, ir įkainiai nustatomi. Tik brandos egzaminų sesija nori nenori provokuoja mąstyti apie tai, kas gi svarbu: gūglas ar mokykloje (ne)įgyjamos žinios?

Mūsų tamsumas visuotinis ir kad ne taip išaukštintas gebėjimas naudotis įrankiais, kūrybiškumas, bet tai, kuo buvome farširuojami mokyklose, yra išsilavinimo pamatas.

Pastarieji dveji metai labai aiškiai parodė, kad mūsų tamsumas visuotinis ir kad ne taip išaukštintas gebėjimas naudotis įrankiais, kūrybiškumas, bet tai, kuo buvome farširuojami mokyklose, yra išsilavinimo pamatas.

Jei žinotume tiek, kiek privalo žinoti dvyliktokas, ignoruotume visokias išgūglintas „tiesas“ apie COVID-19 gydymą soda, chemtrailus ir vakcinų gamybą iš beždžionių išskyrų, skirtume bakterijas nuo virusų, autokratiją nuo demokratijos, vairuodami paisytume fizikos dėsnių ir išvengtume avarijų. Pakaktų bent minimalių istorijos žinių, supratimo, kas, kada ir kodėl kam ką padarė, kad provokuojami nekrūpčiotume, nešvaistytume pinigų kritinio mąstymo seminarams ir sutaupytume daug brangaus laiko, kurį leidžiame gūglindami tai, ką turėjome žinoti laikydami brandos egzaminus.

Sostinės taryba trečiadienį pritarė beveik 4,24 ha žemės sklypo pirkimui, kur ir planuojama progimnazija.

Pirminiais skaičiavimais, naujojoje progimnazijoje galėtų mokytis apie 800 pirmų–aštuntų klasių moksleivių.

Apie 11 tūkst. kvadratinių metrų ploto įstaigos statyba ir įrengimas kainuotų iki 26 mln. eurų.

Savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjos Vilmos Lajauskaitės teigimu, teritorija mokyklai Nemėžio kaime, Flamandų gatvėje, pasirinkta kaip geriausia iš trijų nagrinėtų alternatyvų, artimiausiu metu su savininku bus deramasi dėl sklypo pirkimo.

Naują mokyklą nuspręsta statyti įvertinus didelį ugdymo įstaigų vietų trūkumą Kalnėnų gyvenvietėje. Statistika rodo, kad kasmet čia ateis daugiau kaip 220 pirmokų, o šiai teritorijai priskirta Antano Vienuolio progimnazija gali priimti tik apie 96 būsimus pirmokus.

Pasak savivaldybės, pirkimo procedūros gali trukti apie du mėnesius. Suderėtą sklypo kainą dar turės patvirtinti miesto taryba. Įsigijus sklypą, bus galima skelbti architektūrinį konkursą progimnazijos projektui.

Savivaldybės teigimu, šiemet rugsėjį Vilniuje duris atvers pirmoji iš aštuonių mokyklų, kurias Vilnius suplanavo atidaryti iki 2025 metų, tai bus nauja Tolminkiemio gimnazija Pilaitėje.

Per artimiausius kelerius metus planuojama, kad naujos ugdymo įstaigos bus pastatytos kituose sparčiai besiplečiančiuose rajonuose: du darželiai-mokyklos – Perkūnkiemyje ir Tarandėje, planuojama įkurti ir tris progimnazijas – Antakalnyje, Bajoruose bei Pavilnyje, Signatarų kvartale.

Sumokės už deklaravimą

Prasidėjo vaikų registravimas į švietimo įstaigas. Atrodo, kai kurie tėvai pasiryžę bet kam, kad jų vaikai patektų būtent į P.Mašioto mokyklą.

Internete pradėjo plisti vieno tėvo kreipimasis į tam tikrais adresais gyvenančius kauniečius, kurie patenka į P.Mašioto pradinei mokyklai priklausančią teritoriją. Vyras už vaiko gyvenamosios vietos deklaravimą šiais adresais ketina sumokėti 500 eurų.

„Ieškau žmonių, kurie gyvena šiais adresais ir labai trumpam laikui galėtų deklaruoti mano vaiko gyvenamąją vietą. Jis stoja į P.Mašioto mokyklą. Maksimaliai mėnesio laikotarpiui. Sumoku 500 eurų“, – socialiniuose tinkluose tokį siūlymą pateikė Donatas T.

Jis ieškojo žmonių, kurie gyvena Jotvingių g. 11,13,15 namuose. Taip pat Kuršių g. 60, Rasytės ir Vėtrungės gatvių pradžioje. Būtent čia vaikas turi būti deklaravęs gyvenamąją vietą, kad gautų vietą pradinėje mokykloje.

Sulaukė daug reakcijų

Toks siūlymas sulaukė daug kitų tėvų reakcijų. Vieni piktinosi, kad taip už pinigus nori vaiką prastumti į P.Mašioto pradinę mokyklą, kiti buvo įsitikinę, kad toks planas neišdegs, nes vien deklaruoti vaiko gyvenamosios vietos neužtenka.

„Kaip aš negaliu pakęst šitų „pižonų“ tėvų, kurie savo „aukselius“ už pinigus nori įkišti į neva prestižines įstaigas, apeidami visas taisykles ir pan. Geriau investuokite tuos pinigus į vaiką, tai nereikės ieškoti spec. įstaigų ir bus gerai“, – piktinosi Dovilė.

Kiti kauniečiai aiškino, kad, registruojantis į laukiančiųjų eilę P.Mašioto mokykloje, svarbu, kada deklaruota gyvenamoji vieta Šilainiuose. Be to, kauniečiai pastebėjo, kad kartu su vaiku turėtų būti deklaruota ir vieno iš tėvų gyvenamoji vieta. „Kitu atveju nieko nebus“, – pažymėjo Mindaugas.

„Prisiregistravau kartu su vaiku ir jis nepateko, nes registracija nesena. Neaišku, ar ir jūs pateksite tik dabar prisiregistravę“, – savo patirtimi pasidalijo kitas kaunietis.

Eilės: į P.Mašioto mokyklą stojančiųjų eilėje laukia apie pusšimtis vietinių vaikų ir dar apie 80 iš kitų rajonų. Vyčio Šulinsko nuotr.

„Priregistravus vaiką gegužę, sistemoje jis atsiras tik birželį, taigi pavėlavote“, – savo nuomonę išsakė dar vienas.

„Šilainiuose ir taip yra problemų su švietimo įstaigomis. Tikrai pavėlavote“, – antrino Aurelija.

Nors įrašo autorius teigė, kad vaikas deklaruotas minėtais adresais būtų vos mėnesį, socialinio tinklo „Facebook“ naudotojai diskutavo, kad gali kilti problemų.

„Paskui išdeklaruoti negalėsi, juk vaikas gatvėje negali būti. Mes net buto negalėjome parduoti, kol vaiko gyvenamosios vietos kitur nedeklaravome“, – savo patirtimi pasidalijo Dovilė.

Ieškau žmonių, kurie gyvena šiais adresais ir labai trumpam laikui galėtų deklaruoti mano vaiko gyvenamąją vietą. Jis stoja į P.Mašioto mokyklą.

Galioja taisyklės

Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Ona Gucevičienė „Kauno dienai“ aiškino, kad tėvai turi teisę parinkti vaikams tinkamą švietimo įstaigą, tačiau galioja tam tikros taisyklės.

„Be abejo, tėvai turi teisę keisti vietos deklaravimo duomenis, tačiau tai daryti siekiant vaiko patekimo į pageidaujamą ugdymo įstaigą nėra tikslinga. Kadangi deklaruota gyvenamoji vieta nebūtinai garantuoja vaiko patekimą į mokyklą.

Tai priklauso nuo to, kiek prašymų pradėti mokytis pagal pradinio ugdymo programą iš mokyklai priskirtos teritorijos yra gauta. Tais atvejais, jei prašymų yra daugiau, nei mokykla gali priimti, atsižvelgiama į gyvenamosios vietos deklaravimo datą“, – pažymėjo specialistė.

Ji aiškino, kad siekiant apriboti galimus piktnaudžiavimo atvejus, kai gyvenamoji vieta deklaruojama labai trumpam laikui, duomenys yra atnaujinami kiekvieno mėnesio 10 dieną. Be to, vien vaiko gyvenamosios vietos deklaruoti kažkur pas svetimus žmones negalima. Tai padaryti kartu turi ir bent vienas iš tėvų.

„Turi būti deklaruotas vaikas ir vienas iš tėvelių. Kiek vaikas turi būti pragyvenęs, jokiame dokumente nėra apibrėžta“, – teigė O.Gucevičienė ir dar kartą pakartojo: jei švietimo įstaigoje yra didelės eilės, pirmumas teikiamas pagal deklaravimo datą.

Švietimo skyriaus vedėja aiškino, kad duomenys iš gyventojų registro Savivaldybės prašymų priėmimo informacinėje sistemoje pasikeičia iki kito mėnesio 10 dienos.

„Tačiau tėveliai, net ir naujai deklaravę gyvenamąją vietą, turi galimybę su prašymu ir deklaruotą gyvenamąją vietą patvirtinančiu dokumentu kreiptis į P.Mašioto pradinę mokyklą. Prašymas bus nagrinėjamas kartu su el. būdu pateiktais prašymais ir patekimas ar nepatekimas priklausys nuo prašymų skaičiaus ir mokyklos galimybių“, – komentavo O.Gucevičienė.

Ji pripažino, kad norinčiųjų patekti į P.Mašioto mokyklą yra itin daug. Šiuo metu eilėje laukia 54 vaikai iš mokyklai priskirtos teritorijos, beveik tiek pat iš gretimų mikrorajonų ir dar 27 vaikai iš viso Kauno.

„Vaikai, kurie priklauso mokyklos teritorijai, tačiau nepatenka į ją, bus siunčiami į kitą artimiausiai namų esančią įstaigą, turinčią laisvų vietų“, – apie tai, kad tėvai gali leisti vaikus ir į kitas Kauno mokyklas, nurodė Švietimo skyriaus vedėja.

Kauno „Aušros“ gimnazijoje kaip ir kitose mokyklose šiandien daugiausiai dėmesio – abiturientams.

Jie į šventę, kaip ir pridera, rinkosi garsiai ir ryškiai. Šmaikštūs užrašai, puošmenos ant automobilių, garso signalai.

„Mokykla kaip Liudui kunigystė – nesužavėjo“, „Lengviau išlaikyti pilną baką nei egzus“, „Baygem mokiklą“, „Pašalpai gaut atestato nereike“ – tokie ir kiti užrašai puošė transporto priemones.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Prie gimnazijos durų – sutiktuvės, po to palyda į klases, kuriose – Paskutinė pamoka, o po to jau ir Paskutinis skambutis. Pamokos oficialiai baigtos. Paskutinė diena mokykloje, kai dvyliktokams vyksta pamokos.

„Aušros“ gimnaziją šiemet baigia 124 gimnazistai. Gimnazijos vadovė Nerija Baltrėnienė sakė, kad šie mokslo metai buvo geri ir pedagogams, ir mokiniams, nes pagaliau vėl galėjo visus metus normaliai mokytis. 

„Daugiau kažko išskirtinio nebuvo. Labai smagu, kad viskas laiku vyksta, kad nenutęsta į vasaros vidurį. Tada buvo labai sunku. Dabar viskas tvarkoj“, – sakė direktorė.

Anot jos, visų lūkesčiai – labai panašūs: kuo geriau pasiruošti egzaminams ir kuo geriau juos išlaikyti.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pagrindinė brandos egzaminų sesija prasideda birželio 1 d. lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniu egzaminu ir baigsis birželio 23 d. muzikologijos mokykliniu egzaminu. Pagrindinės egzaminų sesijos rezultatai bus paskelbti iki liepos 12 d.

Norintys gauti brandos atestatą turi išlaikyti du brandos egzaminus: privalomą lietuvių kalbos ir literatūros ir dar vieno dalyko brandos egzaminą arba atlikti brandos darbą. Iš viso kandidatai gali rinktis ir laikyti ne daugiau kaip septynis brandos egzaminus. Dalyvauti brandos egzaminų sesijoje turės teisę tik tie moksleiviai, kurių egzaminuojamo dalyko metiniai pažymiai – ne žemesni nei ketvertas.

Vakariniame Dinslakeno mieste policija pranešimą apie numanomą ginklo įsinešimo atvejį gavo 13 val. 40 min. vietos (14 val. 30 min. Lietuvos) laiku ir išsiuntė pareigūnų į Ernsto Barlacho mokyklą. Pasak asmens, pranešusio apie šį incidentą, jaunuolis pabėgo, pamatęs mokyklos darbuotoją.

Teisėsaugos pareigūnai nurodė laikinai izoliavę mokyklą ir kurį laiką nieko neįleidę į tą kompleksą.

Policijos pranešime sakoma, kad „jau buvo atlikta sulaikymų“, bet nepatikslino, kiek asmenų sulaikyta ir kuo jie įtariami. Pareigūnai sakė, kad tyrimas tęsiamas.

Išpuolis Juvaldyje – nedidelėje gyvenvietėje, esančioje maždaug už valandos kelio nuo Meksikos sienos – buvo daugiausiai aukų pareikalavusios šaudynės JAV mokykloje per pastaruosius kelerius metus ir naujausias kruvino smurto panaudojant ginklus atvejis Amerikoje.

„Atėjo laikas šį skausmą paversti veiksmais kiekvienam tėvui, kiekvienam šios šalies piliečiui“, – emocingai kalbėjo J. Bidenas.

„Atėjo laikas tiems, kurie trukdo, vilkina ar blokuoja sveiku protu suvokiamus ginklų įstatymus, pranešti, kad to nepamiršime“, – sakė jis.

Atėjo laikas šį skausmą paversti veiksmais kiekvienam tėvui, kiekvienam šios šalies piliečiui.

„Kaip tauta, turime paklausti, kada, dėl Dievo, ketiname pasipriešinti ginklų lobistams? Kada, dėl Dievo, padarysime tai, ką visi giliai širdyje žinome, kad reikia padaryti?“ – klausė prezidentas.

Teksaso gubernatorius Gregas Abbottas (Gregas Abotas) anksčiau surengtoje spaudos konferencijoje įtariamuoju įvardijo 18-metį vietos gyventoją, JAV pilietį Salvadorą Ramosą.

„Jis šaudė ir žudė, siaubingai ir nesuvokiamai“, – sakė G. Abbotas.

Teksaso viešojo saugumo departamento pareigūnai CNN sakė, kad šaulys, manoma, pašovė savo močiutę, o po to apie vidurdienį nuvyko prie Robbo (Robo) pradinės mokyklos, kur paliko savo automobilį ir, dėvėdamas neperšaunamą liemenę, įėjo į švietimo įstaigą ginkluotas pistoletu ir šautuvu.

Keliolika vaikų sužalota

Pareigūnai teigė, kad šaulį nukovė atvykę pareigūnai, ir vėliau patvirtino, kad per išpuolį taip pat žuvo du mokytojai.

„Šiuo metu yra 19 vaikų, kuriuos nužudė šis piktas šaulys, taip pat du šios mokyklos mokytojai“, – „NBC News“ sakė Teksaso viešojo saugumo departamento atstovas leitenantas Chrisas Olivarezas (Krisas Olivaresas).

Per išpuolį mokykloje taip pat buvo sužeista keliolika vaikų.

Juvaldžio memorialinė ligoninė socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė, kad į ją buvo atvežta 13 vaikų, o San Antonijaus universitetinė ligoninė socialiniame tinkle „Twitter“ pranešė, kad ten buvo atvežta 66 metų moteris ir 10 metų mergaitė, kurių būklė kritinė, ir dar dvi 9 ir 10 metų mergaitės.

Per susišaudymą su užpuoliku buvo sužeistas mažiausiai vienas į incidentą reagavęs pasienio patrulių agentas, tviteryje pranešė Krašto saugumo departamento atstovė Marsha Espinosa (Marša Espinosa).

Filmuotoje medžiagoje užfiksuota, kaip nedidelės vaikų grupės braunasi pro stovinčius automobilius ir geltonus autobusus, kai kurie laikydamiesi už rankų, ir policijos lydimi bėga iš mokyklos, kurioje mokosi maždaug 7–11 metų mokiniai.

Tai yra daugiausiai aukų pareikalavęs incidentas nuo 2012 metais Konektikute įvykusių šaudynių Sandi Huko pradinėje mokykloje, kai žuvo 20 vaikų ir šeši darbuotojai.

Baltieji rūmai nurodė nuleisti vėliavas iki pusės stiebo gedint aukų, kurių žūtis sukrėtė šalį, vis dar neatsigavusią nuo siaubo Sandi Huke.

Po išpuolio Robbo pradinėje mokykloje, kurioje mokosi daugiau kaip 500 mokinių, daugiausia ispanakalbių ir nepasiturinčių šeimų vaikai, tėvai buvo raginami neskubėti pasiimti savo atžalų.

„Jums bus pranešta, kad pasiimtumėte mokinius, kai visi bus suskaičiuoti“, – netrukus po išpuolio savo interneto svetainėje pranešė mokykla.

„Niekur kitur to nenutinka“

Teksaso respublikonų senatorius Tedas Cruzas (Tedas Kruzas), pasisakantis už teises į ginklus, tviteryje parašė, kad jis su žmona „meldžiasi už vaikus ir šeimas, nukentėjusias nuo siaubingo šaudymo Juvaldyje“.

Tačiau senatorius Chrisas Murphy (Krisas Merfis), demokratas iš Konektikuto, kur įvyko šaudynės Sandi Huko mokykloje, aistringai paragino imtis konkrečių veiksmų, kad būtų užkirstas kelias tolesniam smurtui.

„Tai nėra neišvengiama, nėra taip, kad šiems vaikams nepasisekė. Taip nutinka tik šioje šalyje ir niekur kitur. Niekur kitur maži vaikai neina į mokyklą galvodami, kad tą dieną gali būti nušauti“, – sakė Ch. Murphy Senate Vašingtone.

Tai nėra neišvengiama, nėra taip, kad šiems vaikams nepasisekė. Taip nutinka tik šioje šalyje ir niekur kitur.

„Esu čia, kad maldaučiau, tiesiogine prasme atsiklaupčiau ir maldaučiau savo kolegų: prašau, raskite kelią pirmyn. Bendradarbiaukite su mumis ir raskite būdą priimti įstatymus, kurie sumažintų tokią tikimybę“, – kalbėjo jis

Kruvinas išpuolis Teksase įvyko po to, kai anksčiau šį mėnesį Jungtinėse Valstijose įvyko kelios masinės šaudynės.

Gegužės 14-ąją Niujorko Bafalo maisto prekių parduotuvėje aštuoniolikmetis nušovė 10 afroamerikiečių.

Šaulys, pasiskelbęs baltųjų viršenybės šalininku, dėvintis neperšaunamą liemenę ir ginkluotas šautuvu AR-15, savo išpuolį transliavo gyvai. Kaip pranešama, į tą parduotuvę nusitaikė dėl to, kad aplink ją gyvena daug afroamerikiečių.

Kitą dieną vyras užblokavo bažnyčios Laguna Vudse, Kalifornijoje, duris ir pradėjo šaudyti į taivaniečių kilmės amerikiečių bendruomenę. Jis nužudė vieną žmogų ir sužeidė penkis.

Nepaisant nuolat pasikartojančių masinių šaudynių, JAV Kongrese žlugo kelios iniciatyvos reformuoti ginklų naudojimo taisykles, todėl valstijos ir vietos tarybos gali pačios sugriežtinti arba susilpninti apribojimus.

Nacionalinė šaulių asociacija (NRA) labai prisidėjo prie kovos prieš griežtesnius JAV ginklų įstatymus. G. Abbotas ir T. Cruzas yra įtraukti į galingos lobistinės organizacijos Hjustone Teksase vėliau šią savaitę rengiamo forumo pranešėjų sąrašą.

2020 metais Jungtinėse Valstijose buvo įvykdyta 19 350 nužudymų šaunamaisiais ginklais, t. y. beveik 35 proc. daugiau nei 2019 metais, rodo naujausi Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) duomenys.

Kaip ketvirtadienį pranešė projekto iniciatoriai, 2023 metų rudenį duris atversiantis mokyklos miestelis be pačios mokyklos turės keturioms sporto šakoms skirtą infrastruktūrą: 25 metrų uždarą baseiną, treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, lauko sporto zonas, įskaitant viso dydžio futbolo aikštę ir lauko teniso kortus. Čia taip pat atsiras meno ir technologijų laboratorijos, muzikos klasė su įrašų studija bei didelė biblioteka.

Kompleksas užims 12 tūkst. kv. m. teritoriją, pats mokyklos pastatas bus apie 4 tūkst. kv. m. dydžio. Ilgainiui čia turėtų mokytis apie 400 vaikų ir dirbti 50 mokytojų bei kitų darbuotojų.

Apie 6 mln. eurų vertės privačios mokyklos plėtros projektą finansavo fondas „BaltCap Infrastructure Fund“. Miestelio koncepciją ir architektūrą kūrė „2L architects“.

„British School of Vilnius“ per trejus veiklos metus išaugo nuo pirmųjų 23 iki daugiau kaip 120 mokinių. Būsimasis mokyklos miestelis bus pritaikytas 400 vaikų“, – pranešime teigė mokyklos vadovas Andrew Prosser.

Dabartinę mokyklos bendruomenę sudaro septyniolikos tautybių vaikai. Pastaruoju metu tėvų bendruomenėje padaugėjo į Lietuvą savo įmones perkėlusių Ukrainos, Baltarusijos verslininkų.

Mokyklos plėtrą finansuojantis „BaltCap Infrastructure Fund“ fondas pirmuosius 20 metų po įsikūrimo bus objekto savininkas, vėliau „The British School of Vilnius“ pastatą galės išsipirkti.

Luhansko srityje Rusijos kariai numetė aviacinę bombą. Jie pataikė į mokyklą, kurioje slapstėsi žmonės.

Apie tai „Telegram“ kanale pranešė Luhansko regiono karinės administracijos vadovas Serhijus Gaidai.

„Pastarąją savaitę Belogorovka – kaimas netoli Luhansko – buvo karšta vieta. Orkai ten bando padaryti proveržį, vyksta nuolatiniai mūšiai. Šiandien Rusijos žudikai „kovojo“ su neginkluotais civiliais“, – rašė jis.

Kaip praneša S. Gaidai, atakuotoje mokykloje slėpėsi beveik visi kaimo gyventojai, kurie dar nespėjo išsikraustyti. Pirmiausia užpuolikai subombardavo vietinius kultūros namus, žmonės nebeturėjo kur slėptis, todėl persikėlė į mokyklą. Kariškiai atsidūrė būtent ten, kur sėdėjo vietiniai, jie atėmė galimybę išsigelbėti.

Tragedijos metu mokykloje buvo apie 90 žmonių. Iš griuvėsių jau išgelbėta apie 30 žmonių. Paieškos ir gelbėjimo darbai tęsiasi. Apie aukų skaičių kol kas nepranešama.

Kvies susitikti

Kitą savaitę mokykloje vyks gausybė renginių.

Daugiausia apsikabinimų ir šurmulio S.Daukanto gatvėje prie Gediminaičių stulpais ir mūsų šalies himno žodžiais papuošto gimnazijos pastato bus kitos savaitės gale.

Visi baigusieji šią gimnaziją kviečiami aplankyti savo mokyklą. Vienu metu milžiniška minia netilptų, todėl sentimentų mokyklai turintys buvę jos mokiniai kviečiami apsilankyti nuo penktadienio iki sekmadienio.

Jau dabar gimnazijos vadovai sulaukia buvusių mokinių sveikinimų, buvę mokiniai planuoja klasės ar laidos susitikimus.

Kiekvienai mokyklai būdingas jaunų žmonių klegesys, bet Vytauto Didžiojo gimnazijoje (VDG) taip buvo ne visada.

Sudėtinga mokyklos istorija persipynusi su čia dirbusių mokytojų ir besimokiusių mokinių likimais, o kartu – su miesto bei šalies istorija.

Pradžia: pirmaisiais metais mokiniai lietuvišką mokyklą lankė Mokytojų seminarijoje, netoli geležinkelio stoties. VDG muziejaus nuotr.

Pradžia – lyg iššūkis

Vokiškoje Klaipėdoje lietuvišką gimnaziją pavyko įkurti dar iki krašto prijungimo prie Lietuvos.

Gimnazija savo istoriją skaičiuoja nuo 1922 m. balandžio 20 d., kai jai buvo leista pirmiausia įsikurti Karališkoje mokytojų seminarijoje, pastate, kuris ir dabar yra netoli Klaipėdos geležinkelio stoties.

Mokymo įstaigą pradėjo lankyti 24 berniukai ir 4 mergaitės, juos mokė 4 mokytojai.

Naujajai mokyklai vadovavo Mažosios Lietuvos politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas, evangelikų kunigas, teologijos daktaras, profesorius Vilius Gaigalaitis.

Jau antraisiais gyvavimo metais susidarė dvi klasės, o mokyklai buvo suteiktas valstybinės gimnazijos statusas.

1930 m. mokykla gavo Vytauto Didžiojo gimnazijos vardą.

Vienintelė valstybinė lietuviška gimnazija Klaipėdoje ilgą laiką neturėjo nuosavų patalpų ir su beveik 400 mokinių glaudėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Mokinių skaičius nuolat didėjo, ir vis stiprėjo poreikis išsikelti į nuosavas, erdvesnes patalpas.

Mokytojų seminarijos pastate mokymo įstaiga veikė iki 1933 m.

Sunkumai: pokariu mokyklai ir mokiniams nebuvo lengva. VDG muziejaus nuotr.

Mokė įžymybės

Esama duomenų, kad iki 1934 m. Mažojoje Lietuvoje veikė tik keturios aukštesniosios lietuviškos mokyklos: VDG Klaipėdoje, K.Donelaičio progimnazija Pagėgiuose, Šilutės privatinė mokykla ir Spartesnioji mokykla.

Tačiau tik VDG buvo valstybinė, visos kitos – privačios, įkurtos mokyklų draugijos iniciatyva.

Mokyklą kūrė ir augino, klaipėdiečių vaikus mokė ir auklėjo enciklopedijose minimos asmenybės: pedagogas ir rašytojas Pranas Mašiotas, Kazys Trukanas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjai Mikas Šlaža ir Martynas Gelžinis, poetas Salys Šemerys, dailininkas Adomas Brakas.

Šioje gimnazijoje mokėsi Mažosios Lietuvos tyrėjas Vilius Pėteraitis, kompozitorius Eduardas Balsys, smuikininkė profesorė Kornelija Kalinauskaitė, rašytoja Liūnė Janušytė, muzikologas Algis Kalinauskas.

Įžymybė: mokyklą baigė ir garsusis krepšininkas Modestas Paulauskas (trečias iš kairės). VDG muziejaus nuotr.

Moderniausia regione

1934 m. Klaipėdoje buvo pastatytas modernus pastatas, to meto spaudoje vadintas moderniausiu Baltijos valstybėse.

Naujojoje mokykloje įrengta aktų salė su balkonu ir scena, fizikos, chemijos laboratorijos, praktiniams darbams skirti kambariai, salė biologijos pamokoms, medžio apdirbimo ir mechanikos mokomosios dirbtuvės, namų ruošos darbų praktikos virtuvė, specializuota braižybos klasė, valgykla ir moderniai įrengta didelė sporto salė su dušais.

Jau tada gimnazija garsėjo ypatingu mokymo lygiu. Čia dėstytos lietuvių, vokiečių, anglų, lotynų kalbos, buvo galima rinktis ir graikų kalbos pamokas.

Baigdami gimnaziją moksleiviai originalo kalba skaitė klasikų veikalus, nagrinėjo Romos oratorių kalbas, buvo susipažinę su logikos, psichologijos, filosofijos pagrindais.

Pasirinkusieji komercinę mokymo kryptį vietoj lotynų kalbos mokėsi buhalterijos, prekių mokslo, stenografijos, kitų dalykų.

Garbė: gimnazijoje yra ne vienas Vytauto Didžiojo biustas, keli jų laikomi muziejuje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nešiojo dvi uniformas

VDG istorijos žinovų teigimu, naujajame pastate įsikūrė ne tik gimnazija, bet ir Spartesnioji mokykla, naujasis Klaipėdos komercijos institutas, buvo skirtos patalpos Klaipėdoje veikusių skautų ir šaulių tautinių organizacijų būstinėms.

Palėpėje buvo įrengtos patalpos vasarą iš Didžiosios Lietuvos atvykstančiam jaunimui apnakvinti. Teigiama, kad čia galėjo tilpti iki 150 žmonių.

Struktūra ir darbo sistema VDG skyrėsi nuo kitų Lietuvoje veikusių gimnazijų.

Mokyklos istorijos žinovai rado įrašų, kad mokslo metai čia prasidėdavo pavasarį.

Gimnazijoje buvo komercinė ir klasikinė mokymo kryptis, veikė penkiabalė vertinimo sistema, vienetas buvo aukščiausias įvertinimo balas.

Kurį laiką berniukai ir mergaitės mokėsi atskirai.

Mokiniai patalpose avėdavo šlepetes ir privalėjo vilkėti uniformas: berniukai – tamsiai mėlynus kostiumėlius, žydrus marškinėlius, o mergaitės žiemą vilkėdavo tamsiai raudonas sukneles ir juodas prijuostes, vasarą – tamsius klostytus raudonus sijonėlius ir rožines palaidinukes trumpomis rankovėmis.

Į pamokas – su žvake

1939-aisiais lietuviškai gimnazijai teko palikti savo namus, ji išsikėlė į Palangą.

Karo metais gimnazijos patalpose buvo Vermachto kareivinės, taip pat čia veikė karinių jūrininkų ligoninė.

1945-aisiais grįžę į Klaipėdą mokytojai ir mokiniai rado pastatą suniokotą, smarkiai nukentėjo stogas, buvo išdužę daugelis langų, sudarkytas parketas. Vietoj Lietuvos himno žodžių virš fasado durų iš sienos kyšojo tik geležies strypai.

Mokykla prarado savo pasididžiavimą – Vytauto Didžiojo vardą ir tapo tiesiog pirmąja vidurine.

Pokario mokiniai dar pamena, kad daugelio klasių langai buvo užkalti lentomis, vaikai turėdavo į pamokas atsinešti žvakių ir malkų.

Klasės šildytos metalinėmis krosnelėmis, vadintomis buržuikomis, o jų dūmtraukiai kyšodavo pro langus.

"Beveik visi mes buvome bėglių vaikai, daugelis spruko į Klaipėdą nuo tremties. Klasėse dažną dieną net viduryje mokslo metų atsirasdavo naujų mokinių. Apie savo šeimas nebuvome linkę pasakoti. Gyvenome neturtingai, metų metus vilkėjome tais pačiais persiūtais rūbais, apie uniformas net nesvajojome. Nors tai buvo nelengvas metas, mokykla visam gyvenimui liko šviesulys. Mus mokė ypatingi mokytojai, ne vienas profesiją rinkomės norėdami būti panašūs į juos. Ir dabar, būdami garbingo amžiaus, kai tik galime, stengiamės susitikti prie mokyklos, o pavaikščioti jos koridoriais, užsukti į klases mums – didžiausia šventė", – pasakojo 1954 m. šią mokyklą baigusi Zita Baltuonytė.

Sąsajos: 35 metus direktoriaus pavaduotoja VDG dirbusi mokytoja D.Vyšniauskienė ir šiandien jaučia šilčiausius jausmus šiai mokyklai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vardas reiškė kokybę

1957 m. gegužės 14 d. įvyko iškilmingas baseino atidarymas, o po 12 metų jo vietoje išaugo pirmasis Klaipėdoje uždaras baseinas.

1955-aisiais mokyklai suteiktas Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos vardas, nuo tada šios mokyklos mokiniai imti vadinti donelaičiukais.

Šis vardas skamba ir dabar, nors susigrąžinusi gimnazijos statusą mokykla vėl ėmė vadintis Vytauto Didžiojo vardu.

1996 m. rugsėjo 1-ąją mokiniams duris atvėrė priestatas su 15 naujų klasių, erdvia valgykla, sporto sale su balkonais.

Visos gimnazijos sienos prisigėrusios mokyklos, čia dirbusių ir besimokiusių žmonių sielų, čia virusių intrigų, laimių ir tragedijų, miesto ir net krašto istorijos.

35 metus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja dirbusi anglų kalbos mokytoja Dalia Vyšniauskienė VDG vadina ypatinga miesto mokykla jau vien todėl, kad mokiniai čia anglų kalbos mokėsi nuo pirmųjų klasių, o vyresnieji mokomi ne tik gramatikos, bet ir literatūros.

Šią mokyklą lankė ištisos klaipėdiečių kartos: seneliai, tėvai ir jų vaikai.

Buvo laikas, kai pirmenybė patekti į šią mokyklą buvo teikiama tiems vaikams, kurių ne tik vyresni broliai ar sesės, bet ir tėvai buvo tos pačios mokyklos auklėtiniai.

Sovietmečiu, kai nedaugelis galėjo tikėtis, kad geras anglų ir kitų užsienio kalbų mokėjimas pravers profesinėje srityje ar keliaujant, į šią mokyklą patekti norėdavo daugelis, o priimami buvo geriausieji.

Būti donelaičiuku reiškė kur kas įdomesnes pamokas ir gausybę renginių po pamokų.

Vykdavo vakarai, kurių metu kalbėta tik užsienio kalbomis, mokiniai turėjo galimybę bendrauti su užsienio laivų jūreiviais, donelaičiukai buvo dažni interklubo lankytojai.

Baigusieji šią mokyklą be didesnio vargo įstodavo į aukštąsias mokyklas, dėstytojai vertino platų jų akiratį.

Tai buvo viena iš penkių didžiausią prestižą Lietuvoje turinčių mokyklų. Teigiama, jog Klaipėdoje sovietmečiu jai nebuvo lygių.

Simboliai: gimnazijos pastatą puošia Lietuvos valstybės simboliai. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tvyro ypatinga aura

Mindami nuo pastato įrengimo išlikusį ąžuolinį parketą, liesdami senuosius laiptų turėklus, bendraudami su Lietuvoje pripažintais mokytojais šios mokyklos mokiniai jautėsi esą išskirtiniai.

Kai gimnazijoje sovietmečio pabaigoje pradėjo lankytis užsieniečiai, šią mokyklą lygindavo su Kembridžo universitetu – didžiosios salės vitražai, balkonas, kolonos vertė juos aikčioti.

Išlaikyti pastatą gražų ir neprarandantį savo senosios sielos buvo nelengva.

Ilgus metus VDG vadovavęs Romualdas Bloškys pasitelkdavo aukštus postus pasiekusius donelaičiukus ir sugebėjo pasirūpinti pastato vidaus ir išorės remontu.

"Kai dirbau mokyklos flygelyje, pirmojo direktoriaus Kazio Trukano dukra, vokiečių kalbos dėstytoja Pedagoginiame institute Danutė Trukanaitė pasakodavo, kur šioje mokyklos pusėje gyveno mokyklos direktorius, kur – mokytojai. Visos gimnazijos sienos prisigėrusios mokyklos, čia dirbusių ir besimokiusių žmonių sielų, čia virusių intrigų, laimių ir tragedijų, miesto ir net krašto istorijos", – kalbėjo D.Vyšniauskienė.

Pirmąją savo studentišką praktiką mokytoja atliko šioje mokykloje. Jau tada, aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje, čia buvo lingofoniniai kabinetai ir kitose mokyklose nematyta įranga.

D.Vyšniauskienė neslepia – šioje mokykloje vaikai buvo kitokie, labiau motyvuoti, labiau besidomintys, gabesni, patekti čia mokytis nebuvo paprasta.

"Kai po ne vienerių metų darbo 10-ojoje vidurinėje buvau pakviesta į K.Donelaičio mokyklą, jaučiausi lyg paaukštintos pareigos visomis prasmėmis. Nenuostabu, kad mokinių žinios čia aukšto lygio. Mus, mokytojus, dar sovietmečiu siuntė stažuotis į Angliją ir JAV. Vėliau prasidėjo labai glaudus bendravimas su švedais, turėjome galimybę tobulėti visomis prasmėmis", – pasakojo pedagogė.

Bendruomenė sutiko šiltai

Mokykloje per kovą mokinių padaugėjo nuo 545 iki 739.

Progimnazijoje mokomoji kalba yra rusų, tačiau, kaip ir visose Lietuvos tautinių mažumų mokyklose, dalis pamokų vyksta lietuvių kalba.

Kaip pasakojo mokyklos vadovė Laima Vaitonienė, dauguma šią mokyklą pasirinkusių ukrainiečių šeimų atvyko iš rytinių Ukrainos regionų, kur didžioji dalis gyventojų yra rusakalbiai.

"Į Klaipėdą atvykus pirmiesiems karo pabėgėliams ir jiems besirenkant mokyklas, mes pirmiausia į susitikimą pakvietėme savo mokyklos tėvų bendruomenę. Visi supratome, kad pas mus mokinių ateis daug, tad turime pirmiausia patys pasiruošti juos priimti. Tėvai sureagavo labai šiltai, supratingai, be to, nemažai mūsų mokinių tėvų irgi yra atvykę iš Ukrainos, turi ten giminių", – kalbėjo "Santarvės" progimnazijos direktorė L.Vaitonienė.

Situacija – gana jautri

Progimnazijos mokinių taryba sudarė mokinių pagalbos grupę, kurios atstovai kiekvienoje klasėje prisiėmė globoti atvykusius bendraamžius.

Mokykloje dirba mokytojų ukrainiečių, kuriuos likimas į Lietuvą atvedė prieš daug metų, tad jie iškart ukrainiečius mokinius ėmėsi konsultuoti gimtąja kalba.

Taip pat mokykla paruošė atmintinę ukrainiečių mokinių tėvams: joje sudėjo informaciją apie pamokų trukmę, skaičių, atostogas ir pan.

Pirmosiomis savaitėmis daugiausia dėmesio skirta mokinių integracijai, jų emociniam saugumui, draugiškų santykių kūrimui – vyko renginių, teminių veiklų, kad vaikai turėtų progų pažinti vieni kitus, kartu pabūti ne tik pamokose.

"Globojant atvykusiuosius, jiems skiriant tikrai daug dėmesio, gali susidaryti gan jautri situacija, kai mūsų vaikai pradės jaustis užmiršti, nustumti. Su mokytojais kalbėjomės apie šias rizikas, aptarėme įvairias situacijas ir labai stengiamės dėmesį mokiniams skirstyti vienodai, kad neatsirastų priešpriešos", – teigė L.Vaitonienė.

Laima Vaitonienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Trys pradinukų klasės

Susitikus su naujais mokiniais ir jų tėvais, globėjais, mokyklos vadovybė išgirdo jų lūkesčius.

Lietuvos ir Ukrainos švietimo sistemos nėra vienodos, tad kilo tam tikrų niuansų.

Labai stengiamės dėmesį mokiniams skirstyti vienodai, kad neatsirastų priešpriešos.

"Tarkime, ukrainiečiai mokyklas pradeda lankyti šešerių, bet tie vaikiukai dar nepažįsta visų raidžių, jas tik mokosi, tad įpusėjus mokslo metams jie negali jungtis prie mūsų pirmokų, kurie jau gana gerai skaito. Taigi ukrainiečių pirmokams siūlėme lankyti mūsų priešmokyklines klases", – pasakojo direktorė, pridūrusi, jog vaikams, kurių pasiekimai ir gebėjimai tvirtesni, siūlyta mokytis aukštesnėse klasėse.

"Santarvės" progimnaziją pasirinkusieji ukrainiečių vaikai puikiai kalba ir supranta rusiškai, tad jie iškart ir pradėjo mokytis visų mokomųjų dalykų, jiems dėl to nekilo problemų.

Dauguma 1–8 klasių mokinių buvo integruoti į atitinkamas klases, taip pat suformuotos trys naujos tik ukrainiečių pradinukų klasės (2, 3 ir 4 klasės).

Pastarąsias klases ukrainiečių kalba moko nuo karo pabėgę mokytojai.

"Kai ukrainiečiai atvyko registruotis į mokyklą, mes tiesiog klausinėjome tėvų, gal jie pedagogai, kokių specialybių, ką mokė Ukrainoje, ar norėtų dirbti pas mus. Aš, kaip vadovė, rizikavau, nes dar nebuvo nustatyta nei įdarbinimo tvarka, nei finansavimas, tad dabar labai džiaugiuosi, kad šie dalykai sprendžiasi", – kalbėjo direktorė.

"Santarvės" progimnazijoje iki šiol įdarbintos trys pradinio ugdymo ir viena anglų kalbos pradinukams pedagogė, ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja, mokytojo padėjėja, pailgintos dienos grupės auklėtoja, logopedė iš Ukrainos.

Ir gimtoji, ir lietuvių kalba

Atlikus mokyklą lankančių ukrainiečių ir jų tėvų apklausą, didesnioji dalis išreiškė norą toliau mokytis ukrainiečių kalbos.

5–8 klasių mokiniai nuo praėjusios savaitės turi tris savaitines ukrainiečių kalbos pamokas.

Savo gimtosios kalbos jie mokosi srautinėse klasėse, perskirstant pamokas tarp kitų dalykų.

"Papildomai įdarbinome dvi lietuvių kalbos mokytojas – viena dirba su pradinukais, kita – su vyresniaisiais ukrainiečiais. Visi mokiniai – nuo pirmokų iki aštuntokų – turi po penkias lietuvių kalbos pamokas, o 5–8 klasių mokiniai dar ir individualias konsultacijas. 5–8 klasių mokiniai lietuvių kalbos mokosi tuo metu, kai jų bendraklasiams irgi vyksta lietuvių kalbos ir literatūros pamokos", – aiškino progimnazijos direktorė.

Pasak L.Vaitonienės, vaikams netrūksta motyvacijos mokytis naujos kalbos, pasisveikinti jau geba visi, o kai kurie ir per pamokas stengiasi vartoti lietuviškus žodžius.