Eltai duotame interviu ministras apžvelgė ir vieną, pasak jo, sunkiausių laikotarpių, kai į savo komandą kvietė daugelį ekspertų ir netgi tuos, kurie labiausiai jį kritikavo.
„Buvo labai nelengvas laikotarpis, kuomet iš naujo formavosi Vyriausybė, aš kviečiau labai daug žmonių ateiti į komandą, būti viceministrais, patarėjais, bet nei vienas nenorėjo ateiti. Tarp tų žmonių buvo tie, kurie visuomet turi labai kritiškų pastabų, aš juos kviečiau ir siūliau kartu spręsti tuos klausimus. Jie sakė nenorintys“, – sakė jis.
A. Monkevičius interviu taip pat apžvelgė ginčus dėl švietimo reformos. Ministras teigia, kad „buldozeriu“ niekas greitai nevyksta, ir džiaugiasi, kad metų metus sustojusius darbus jam pagaliau pavyko pradėti ir iki galo suplanuoti.
– Koalicijos pasirašymas, Vyriausybės atnaujinimas, atrodo, kad tris mėnesius švietimo problemos buvo atidėtos į šalį. Kaip šiuo metu vyksta švietimo reforma? Kokie pokyčiai? Koks dabartinis status quo?
– Galbūt tik viešoje erdvėje nebebuvo tiek daug dėmesio reformoms, bet jokie procesai niekuomet nesustojo dėl to. Niekas čia nesulėtėjo, niekas nepasikeitė. Mes pavasarį įvertinome tuos sulėtėjimus, kurie įvyko praeitais metais dėl įvairių dalykų. Reikėjo peržiūrėti mokytojų darbo užmokesčio, darbo laiko sistemos tvarką. Mokytojai tikriausiai vos ne vieninteliai buvo kitokioje sistemoje, neetatinio viešojo sektoriaus darbuotojai. Vyriausybė buvo numačiusi 2016 metais, bandė įgyvendinti 2018 m. ir dėl visų protestų tie dalykai sustoję. Lygiai taip pat buvo sustoję dėl ugdymo turinio atnaujinimo, tai viskas buvo stabtelėję būtent 2018 metais dar iki tų įvykių. Mes jau pavasarį visa tai perkėlėme į naująjį kalendorinį darbų grafiką ir darbus pradėjome susiplanavę naujai.
Reikėtų, žinoma, kalbėti ir apie kitas sritis švietime.
Ten, kur buvo stabtelėta: profesinio mokymo finansavimo metodika, vadinamasis naujasis bakalauro modelis, jis taip pat buvo atidėtas, sustabdytas. Tokių dalykų buvo 2018 metais. 2019 metais mes peržiūrėjome ir pasitarėme su Vyriausybe, Seimo politikais, kaip galėtume vis dėlto siekti tų tikslų ir juos įgyvendinti per laikotarpį iki 2021 metų. Visa tai yra darbų grafikuose, juos sutikslinome, jie atsidūrė vėl programoje ir patikslintoje Vyriausybės darbų programoje, Seimo darbotvarkėje. Viskas vyksta, kad būtų tikslai pasiekti.
Jeigu konkrečiai kalbėtume apie bendrojo ugdymo turinio atnaujinimą, šios gairės buvo mėgintos 2018 metais parengti nuperkant kaip ekspertų paslaugą. Tai sukėlė labai didelį pasipriešinimą įvairių asociacijų, suinteresuotų šalių, kurios negalėjo dalyvauti diskusijoje. O kuomet siaura ekspertų grupė rengia, kyla daug klausimų, kodėl, kaip, kas ten yra. Nebuvo diskusijos, kas yra be galo svarbu, nes bendro ugdymo turinys yra esmė. Tai yra ne kas kita kaip žmogaus, kurį mes matome po 10, 15 metų, ypatybės ir savybės, žinios, vertybės, gebėjimas prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos.
Kaip mes tai ugdysime? Bendrasis ugdymo turinys rūpi visiems – tėvams, įvairiems visuomenės sluoksniams. Tad iš karto teko organizuoti labai plačią diskusiją, įtraukti visas šalis. Dabar jau paskutinės konsultacijos vyksta, kaip ir buvome suplanavę. Aš ketinu dar kartą paprašyti universiteto konceptualiai pasižiūrėti, kad pats tekstas būtų gero lygio. Noriu aprobuoti tas gaires ir patvirtinti įsakymu jau turbūt rugsėjo mėnesį ir pradėti pačių programų rengimą, įtraukiant labai daug šalių. Kuomet bus programos rengiamos, reikės jas išbandyti, negalime jų iš karto diegti nepabandžius. Reikia pasižiūrėti, kaip sekėsi, ir tada dar parengti mokytojus, reikia padėti mokytojams pasirengti tam programų diegimui. Reikia parengti rekomendacijas, yra daugybė kitų darbų. Tai yra darbų grafikas ir visa tai yra suplanuota ir tas bus padaryta.
Algirdas Monkevičius. M. Morkevičiaus/ELTOS nuotr.
Tą patį norėčiau pasakyti apie visus kitus darbus, kuriuos mes įvardijame kaip rimtus pokyčius. Sako, kad tai reformos, bet sakyčiau, kad tai radikalūs, svarbūs pokyčiai. Jau seniai subrendę, kuriuos reikia padaryti.
Tarkime, bakalauro modelis. Tai vėlgi, ką mes turime 2017, 2018 metais ir netgi dabar, pasekmės, kurių aš pakeisti nebegalėjau. Vyriausybė skiria valstybės finansavimą numatydama daug valstybės finansuojamų vietų ten, kur valstybei, verslui, pramonei reikia. Tarkim, IT, inžinerija, žemės ūkis, mokytojų rengimas. Tai tų vietų yra pakankamai, bet jos visą laiką neužpildomos. Praeitais metais per 5300 vietų liko neužpildyta aukštosiose mokyklose. Šiemet jau gerokai mažiau, bet vis tiek daugiau nei 1500. Kodėl? Todėl, kad pats modelis yra pasenęs ir netinkamas. Mes verčiame žmones stoti ten, kur galbūt jie net nenori ir tai jiems nėra patrauklu. Tačiau ten, kur jie nori, nėra valstybės finansuojamų vietų, ir jie stoja už savo pinigus studijuoti. Čia reikėtų kompleksiškai suderinti daug dalykų.
Naujas modelis orientuotas būtent į socialinį teisingumą, kokybę bei finansinį efektyvumą. Kad mes skirtume valstybės finansavimą, pirmiausia leidžiant patiems žmonėms, kurie nori studijuoti, pasirinkti, ką jie nori studijuoti. O kur reikia valstybei, verslui, pramonei, ten turi būti skatinimo sistema. Tarkim, rengiant mokytojus, mes turime žiūrėti kompleksiškai, mes turime numatyti daug priemonių, ne tik skatinamąsias stipendijas, bet ir dėmesingai pasižiūrėti ir būtent apie tai su universitetais pasikalbėti, kaip jie modernizuoja pačias programas stojantiems į pedagogines studijas. Padėti jas modernizuoti. Čia labai svarbus ir tarptautiškumas, įvairios dėstytojų stažuotės, ir t.t. Kokios čia galimybės yra, kaip pasinaudoti tarptautinėmis programomis. Kita vertus, pati mokytojo karjera ir profesija, kaip prestižinė, turėtų būti labiau prestižinė. Tai ne tik atlyginimai, bet ir saugios darbo sąlygos. Visas paketas visuomenei žinių apie tai, kodėl verta rinktis mokytojo kelią, kad ir finansiškai, ir visaip kitais mes remiame.
Lygiai taip pat inžinerija, technologijos. Verslas čia taip pat turi padėti. Valstybė gali stipendijas skirti, bet verslas turi prisidėti, parodydamas, kad karjeros perspektyva labai patraukli. Šitoks modelis yra Estijoje, Suomijoje ir mes turėtume kuo greičiau tai padaryti, ir suplanuoti jau darbai, kad nuo kitų metų mes startuotume.
– Atėjote į ŠMSM į patį gaisrų gesinimą, taip pat ir laiko iki kitų rinkimų liko mažai, o problemų apstu. Ar nebijote, kad liksite lūkesčių nepateisinusiu ministru? Kaip pats vertinate savo darbą?
– Nežinau, kokie čia lūkesčiai buvo.
– Jūs atėjote po mokytojų streikų, o patys politikai ir politologai apskritai sakė, kad kur „bedursi, švietime vis problema“.
– Ar buvo tikimasi, kad per pusę metų ministras ims ir tas problemas išspręs? Jeigu tokie lūkesčiai buvo, tai ar jie buvo realūs? Daug kas mūsų visuomenėje tikisi, kad atėjęs vienas žmogus per trumpą laiką gali radikaliai kažką imti ir išspręsti. Aš niekada to nežadėjau ir iš karto sakiau, kad mano tikslas – labiau sutelkti kalbėtis, taikyti šiuolaikinius viešojo valdymo metodus: įsitraukimą, dalyvavimą diskusijose. Naudoti tuos metodus, kurie leidžia visoms suinteresuotoms šalims kalbėtis ir ieškoti sprendimų, paversti labai aiškiomis programomis. Tai tie, kurie tokių lūkesčių turi, manau, kad jų labai nenuvilsiu.
Bet tie, kurie galvoja, kad ministras turi stebuklingą lazdelę, ja mosteli ir iš karto gali viską pagerinti bei spręsti susikaupusias ir daugeliu atvejų globalias problemas, manau, visuomet nusivils bet kuo ir bet kuriuo politiku, lyderiu. Vienas dalykas šalia stovėti ir kritikuoti, – tai labai patogu ir man būtų... Bet aš neatėjau pyrago valgyti ar kurti sau gerovės. Mano galva, aš atėjau čia ieškoti bendraminčių, kurie tiki sutelktumu, bendru darbu ir vaidmenų pasidalinimu... Taip, aš esu ministras ir man reikia surikiuoti daugybę dalykų, organizuoti tuos procesus. Prisiimu šitą atsakomybę, tačiau rezultatas yra geras, kai suinteresuotos šalys aktyviai dalyvaudamos suvokia, kad jos turi išreikšti savo interesą, dėl jo tartis ir surasti bendrą vardiklį. Tuomet ministerija ir visos suinteresuotos šalys ir kiti lygmenys, daugeliu atvejų savivaldybės, dalyvauja aktyviai. Čia matau labai gerų rezultatų jau dabar.
Vienas dalykas šalia stovėti ir kritikuoti, – tai labai patogu ir man būtų...
Bet yra dalis žmonių visuomenėje, kurie tikisi, kad jiems patiems nereikėtų dalyvauti. Jie tik reikalauja ir sako, kad man turi duoti, ir ką aš darau, darau gerai ir mano pastangų nereikia. Iš šalies stovėti ir kritikuoti labai lengva...
Buvo labai nelengvas laikotarpis, kai iš naujo formavosi Vyriausybė, aš kviečiau labai daug žmonių ateiti į komandą, būti viceministrais, patarėjais, bet nei vienas nenori eiti. Tarp tų žmonių buvo, kurie visuomet turi labai kritiškų pastabų, aš ir juos kviečiau, ir siūliau kartu spręsti tuos klausimus. Jie sakė nenorintys. Taip, tai labai nesaugu. Jie sako: aš ateisiu, ką po metų darysiu, čia viskas neaišku... Visi nori patogumų, o čia iš tiesų labai nepatogi ir nesaugi zona. Aš labai džiaugiuosi, kad viceministre sutiko tapti profesorė, kuri palieka labai svarbų darbą, turi tris vaikus ir t.t. O ateina labai į nesaugią zoną, nes po to, baigus šitą darbą, net neaišku, kur dirbti reikės. Matote, kiek čia atsiranda iššūkių. Aš neturėjau dviejų viceministrų ir kai kurių departamentų vadovų iki šiol, ir tik dabar jie susirikiuoja.
Kvietimas ateiti į talką visą laiką buvo, bet daug žmonių net nesiryžta ir lieka tose pozicijose, iš kurių yra daug patogiau sakyti, kaip reikia daryti. Bet kai pakvieti iš tikrųjų įgyvendinti tas idėjas, kurias jie išsako, tai mano, kad kažkas kitas turėtų tai daryti. Mano galva, mano kelias yra toks – dabar labai daug susitelkimo. Aš tą pajutau antradienį, kai mes turėjome labai gražią, kasmetinę konferenciją, pasitarimą, kuris buvo Kėdainiuose, buvo per 400 dalyvių. Dalyvavo merai, vicemerai, administracijos atstovai, mokyklų asociacijų atstovai, tėvai, moksleiviai, mokytojai... Mes ten pajutome atmosferą, kad reikia eiti tuo keliu. Pagrindinis tikslas – mažinti atotrūkius tarp mokinių pasiekimų. Orientuotis į kiekvieną mokinį. Matyti per mokinio interesą mokytojus. Kaip turime spręsti daugybę dalykų dėl mokytojų kvalifikacijų, rengimų. Tas pats darbo užmokesčio klausimas bei daugybė uždavinių, kuriuos prisiima mokyklos ir gana sėkmingai tuos uždavinius įgyvendina.
– Kokie yra planai dėl kaimo mokyklos? Vienose yra mokinių, kitose – ne. Daugelis tėvų nori, kad jos išliktų. Kaip optimizuosite mokyklų tinklą?
– Tas procesas vyksta daug metų. Lietuvoje yra apie 1000 mokyklų. Nėra tokių valdymo priemonių ir niekas jų neturi. Jeigu kažkas įsivaizduoja, kad galėtų teisiškai paimti ir tas mokyklas vienaip ar kitaip staigiai uždarinėti, tai taip, tas procesas vyksta. Aš esu prieš tai, kad tai būtų daroma tokiu mechaniniu „buldozeriu“. Aš manau, kad kiekviena savivaldybė turi tai daryti labai dėmesingai ir profesionaliai. Kad tai būtų profesionaliai daroma, mes konsultuojamės, ir tam palankus metas. Šiemet yra paskutiniai metai, kai galioja tinklo tvarkymo programos, savivaldybių patvirtintos prieš penketą metų. Dabar jie turi pasitvirtinti naują planą naujai perspektyvai. Su kiekviena savivaldybe mes sutarėme, kad dėl to konsultuosimės. Tinklas labai nevienodai sutvarkytas. Ten, kur jis sutvarkytas gerai, tų problemų ir nebėra. Kai kur klausimas labai jautrus. Yra kaimiškųjų savivaldybių, kur yra daug bendruomenių. Bendruomenės mokyklą mato ne vien kaip mokyklą, bet kaip kultūros centrą, ir jos puikiai supranta – jei mokykla išnyktų, tai ir pati bendruomenė pradėtų byrėti. Mes turėtume mokyklos perspektyvą matyti kiek galima toliau į priekį ir matyti ne pavienę mokyklą, o tinklą savivaldybėje.
Tokie modeliai, kaip, pavyzdžiui, Aukštelkės progimnazija, Vaidas Bacys yra direktorius, kažkada buvęs viceministras. Jis sukūrė tokį modelį kaip gyvą pavyzdį. Jis sujungė tris mokyklas į vieną. Jis, kaip vadovas, ir jo administracija rūpinasi kiekvienu vaiku šitame tinkle. Rūpinasi mokytojais, jų sąlygomis, bendrauja su tėvais. Tai yra vienos mokyklos gyva sistema. Jeigu prireikia pakeisti mokytoją, įtraukti vaikus į bendrus projektus, tai visa tai daro viena mokykla, kuri neturi jokio tikslo sunaikinti tas prijungtas mažesnes mokyklas, kadangi labai naudinga mokyklai turėti tokį tinklą. Tai labai įdomi gyva materija, kur pirmiausia rūpi vaikai ir pasirūpinama mokytojais (...) Tokia mokykla geresnė visais požiūriais, finansiškai ir svarbiausia – dėmesiu vaikui. Mes norėtume, kad savivaldybės šitą modelį diegtų, ir jis lengvai yra diegiamas. Maža to, mes raginame, kad į šį modelį įtrauktų ir ikimokyklines įstaigas ir jas plėtotų kaime. Kaime ikimokyklines įstaigas lanko tik trečdalis vaikų, miestuose – apie 70 proc., gal dar daugiau. Nustatyta tyrimais, jeigu vaikas metus laiko lanko ikimokyklinę įstaigą, jo visi pasiekimai pagerėja labai ženkliai. Bet jeigu vaikas neturėjo galimybės gauti ugdymo ikimokykliniu lygmeniu, jis visam gyvenimui bus praradęs daug galimybių. Tai yra, žinoma, ir atskirties užprogramavimas. Skirtumai tarp mokinių pasiekimų yra užprogramuojami čia. Mums atrodo, kad tvarkant kaimo tinklą reikia matyti kiekvieną bendruomenę ir iš tikrųjų ten, kur vaikų nėra ir nėra perspektyvos, tikrai reikia priimti savivaldybėms sprendimą. Bet ten, kur bendruomenės gyvuoja, kur gali gyvuoti – reikia padėti (...)
Aš ketinu kiekvieną penktadienį skirti laiko savivaldybėms, bet nereikia turėti iliuzijų, kad ministras atvažiavo ir pasakė, kaip turi daryti. Aš noriu būti tarp žmonių ir su jais kalbėtis, žiūrėti, kaip joms sekasi tai daryti, jeigu reikia, padėti. Tačiau nereikėtų tikėtis, kad ministras kažką iš kišenės ištrauks, padovanos ir viskas išsispręs. Arba, kad ministras žino visus receptus, tikrai ne. Aš labai noriu pasižiūrėti, kur yra gera patirtis, o kur jos trūksta (...) Nenoriu būti tas, kuris tik į paradinius renginius nuvažiuoja, bet noriu pažiūrėti, kaip veikia sistema, ir kartu suprasti, pasižiūrėti, pakalbėti ir čia, dar kartą pabrėžiu, negali būti „buldozerinių“ sprendimų. Tai tikrai jautrus klausimas (...)
– Kaip pritraukti jauną mokytoją į rajonus? Dar pernai vyresnių nei 50 metų mokytojų mokyklose buvo daugiau nei 50 proc. Ar pavyksta pritraukti jaunų mokytojų? Kokia motyvuojanti sistema galėtų būti jauniems mokytojams dirbti ne tik sostinėje, bet ir regionuose?
– Visame pasaulyje ta pati problema, kad jauni žmonės nenori važiuoti į regionus. Pasiūlykite jaunam žmogui važiuoti kažkur į kaimą dirbti... Niekuomet tai nebuvo labai patrauklu, nebent tarpukario respublikoje, gal tuomet buvo kažkokio entuziazmo. Bet tai buvo sprendžiama kaip? Sudominant, pritraukiant. Turi būti suformuojamas mokytojui ir tinkamas darbo krūvis, ir atlyginimas jam turi būti patrauklus. Bet tai yra tik bazinis dalykas. Nemažiau svarbu, kad savivaldybės imtųsi priemonių, suteiktų arba nemokamą, arba su labai didelėmis lengvatomis būstą (...) Nebijotų paremti jauną mokytoją. Įsikūrimo išlaidoms ir mes ketiname numatyti vienkartines išmokas iki 10 tūkstančių eurų, jei jis nuvyks ten ir mažiausiai trejus metus dirbs. Mes galvojame kalbėtis su tais pedagogais, kurie planuoja rinktis pedagogo kelią, klausti, kas jiems būtų patrauklu. Manau, kad šios priemonės šiandien jau yra. Gal dar kažką reikės atrasti ir pasiūlyti, kad žmonės nebijotų vykti į regionus, kaimus (...)
– Jūs teigėte, kad mokslo metai nebus trumpinami, o vietoje to bus skiriamos lėšos pažintinei veiklai. Kokios tai lėšos ir kaip jos bus realizuojamos?
– Mokslo metų trukmė – tai ne dienų klausimas. Mokslų metų trukmės mes nematuojame dienomis. Galima kalbėti apie tai, kad kiekviena pamoka gali būti skaičiuoja kitaip, intensyvinama. Pavyzdžiui, pamokos-ekskursijos, jos trunka ne 45 minutes, jos visai kitaip skaičiuojamos. Įvairūs užsiėmimai, renginiai ir t.t. – taip pat yra ugdomoji veikla. Pačios mokyklos tikrai gali taip susidėlioti ir dirbti įvairiais būdais, ir atostogas subalansuoti, kad kalendoriškai nebūtinai turi baigtis birželio tą arbą kitą dieną. Taip, problemų kyla, pavyzdžiui, karšta, šalta, gripo epidemija. Tačiau mokyklos sugeba jas įveikti, ir mes norime padėti mokykloms. Reikia pasinaudoti gerąja patirtimi ir patiems kurti patirtį.
Anksčiau pažintinėms ekskursijoms buvo skiriama tik 1 euras, o dabar – 5 eurai. Vieno euro padidinimas pažintinei veiklai yra vos ne pusė milijono per visą Lietuvą, bet mes galvojame gal net padvigubinti tas lėšas. Mes ieškosime tų būdų, kaip tai padaryti, tarsimės su Vyriausybe. Tam gali atsiverti ir neformaliojo ugdymo krepšelis, ir kultūros pasas, kuriame yra 4,5 mln. (...).
Žūtbūt sėdėti klasėje yra absurdas. Mes turėtume orientuotis į vaiko rezultatus, į sėkmę.
Žūtbūt sėdėti klasėje yra absurdas. Mes turėtume orientuotis į vaiko rezultatus, į sėkmę. Gera mokykla, kai vaikai nori eiti į mokyklą, tėvai yra patenkinti ir nori, kad tie mokslo metai jiems būtų sėkmingi. Niekas apie tai net nekalba, kad reikia čia šį procesą trumpinti ar ilginti. Jie patys susitaria su savivaldybe, kaip dirbs. Sėkmingų tokių mokyklų Lietuvoje turime labai daug. Vasarą išgirdome priekaištų, kad ne visoms mokykloms taip sekasi. Ne visos turi tinkamas sąlygas, oro temperatūra nereglamentuota.
Kaip tik šiandien pasirašiau įsakymą. Karščių niekad nebuvo ir higienos normos svyravo, dabar Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino, kad vidaus temperatūra nebe 28, o 26 laipsniai yra tinkama, o jeigu yra aukštesnė – jau nebetinkama. Lauko temperatūra, kur gali būti žmonės ir vaikai, turi neviršyti 30 laipsnių. Visa tai žinant ir iš anksto, suplanavus su bendruomene, tėvais, viską galima reguliuoti. Daug dalykų įvardijome, ką reikėtų tobulinti – ir egzaminų tvarkaraštį, ir reikia padėti mokykloms organizuoti pažintinę veiklą, kaip plėtoti kultūros pasą ir t. t. Visas kompleksas yra sudėliotas, ką turėtume kartu nuveikti, padaryti ir susiplanuoti, kad kitais metais nebebūtų tokių iššūkių. Jeigu yra karšta, tai tikrai sėdėti klasėje vaikai neturi ir nereikia. Visas tas mechaninis sutrumpinimas, tai būtų blaškymasis ir ėjimas atgal, o ne kalbėjimas apie esmę. Mes kalbame ne apie mokslo metų trukmę, o gerą mokyklą, kuri yra gera kiekvienam vaikui. Pirmiausia turime matyti vaiką. Šiuos klausimus spręsti turime kūrybiškai.
– Kokiose mokyklose ar universitetuose lankysitės rugsėjo 1–ąją?
Dėl rugsėjo 1–osios aš dar nesu apsisprendęs, o rugsėjo 2–ąją esu tikrai suplanavęs. Planuoju skirti dėmesį mokytojui, pradėdamas nuo savo gimtosios mokyklos. Ten, kiek man tekę būti ministru, niekuomet nesu nuvykęs rugsėjo pradžioje. Noriu nuvykti į Vytauto Didžiojo universiteto mokytojų rengimo akademiją ir pasveikinti, pasikalbėti su profesoriais, apskritai su akademine bendruomene, kaip jie mato mokytojų rengimą bei kokios problemos kyla. Padėti pasitarti, ką mes galėtume daryti kitaip. Jie turi idėjų, jie turi planų, reikia jiems ir padrąsinimo. O pakeliui tai tikrai man nesunku užsukti į savo gimtąją mokyklą, iki kurios niekada nebuvau nuvykęs pasveikinti, tai, manau, dabar yra gera proga. Tai yra Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazija. Mokykla man yra brangi ir save ten atsimenu kaip pirmoką (...) Manau, kad ir kiti politikai, ir ministrai ar šiaip žmonės rugsėjo pradžioje galėtų prisiminti savo gimtąją mokyklą. Peržengti slenkstį ir patiems, manau, būtų gera nuotaika, prisiminimai, pabendravimas bei palinkėjimas jaunajai kartai, kuri matytų savo kraštiečius, kurie kažkada pasaulyje ir Lietuvoje buvo šios mokyklos dalis (...) Aš, kaip ministras, noriu padėkoti mokyklai už tai, kad mokytojai mane įkvėpė eiti mokytojo keliu, būtent dėl šios mokyklos aš ir rinkausi tą kelią. Su ta nuotaika ir ketinu nuvykti į VDU ir ten pakalbėti apie tai, kaip prisidėti prie to, kad mokytojai būtų tie įkvėpėjai, kad kuo daugiau talentingų žmonių rinktųsi mokytojo kelią.
Pelėsio apimtai mokyklai – remontas 4
