Tokį nutarimą,  už balsavus 86, niekam nebuvus prieš, 13 susilaikius  parlamentarai  priėmė ketvirtadienį, vertindami jo reikšmingą indėlį į Lietuvos mokslo raidą, švietimo ir dvasinės kultūros puoselėjimą bei jo palikimą dabarties ir ateities kartoms.

„Motiejus Kazimieras Valančius – viena svarbiausių XIX a. Vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo asmenybių: Žemaičių vyskupas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas ir puoselėtojas, knygnešystės organizatorius, Tautos žadintojas, istorikas, politikas, rašytojas, savo veikla ir kūryba padėjęs pamatus tautinei savimonei ugdyti“, – sakoma nutarime.

Jis inicijuotas siekiant pažymėti vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus gimimo 225-ąsias metines.

2026 m. vasario 28 d. bus minimos Žemaičių vyskupo, švietėjo, rašytojo, istoriko, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus Motiejaus Kazimiero Valančiaus gimimo 225-osios metinės.

Seimas  pasiūlė  Vyriausybei iki 2024 m. spalio 1 d. parengti ir patvirtinti Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metų programą. Taip pat prašoma 2025 metų ir 2026 metų valstybės biudžetuose numatyti lėšų jai įgyvendinti.

Jau aišku, kokias istorines datas ir asmenybes pagerbsime 2022 m.

2022 metai paskelbti  Lietuvos Valstybės Konstitucijos, Lietuvos universitetų, Jaunimo, Krepšinio, Gyvūnų gerovės, „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“, Sūduvos, Savanorystės metais.

2022 metai taip pat bus  Romo Kalantos, Ievos Simonaitytės, Pranciškaus Skorinos, Jono Meko, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.

Tai nutarė Seimas, ketvirtadienį priėmęs  rekordinį skaičių – net 13 nutarimų projektų, kuriais siekiama paminėti 2022 metų svarbias istorines sukaktis, nusipelniusias asmenybes.

Beje, dar pernai gruodžio 23 d. Seimas, skatindamas Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra, 2022-uosius paskelbė Lietuvos karaimų metais.

ELTA primena, kokias istorines sukaktis minėsime 2022 metais.

2022 metais sukanka 50 metų nuo R. Kalantos žūties, 125 metai, kai gimė rašytoja I. Simonaitytė, 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“, Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė, 100 metų, kai gimė avangardinio kino kūrėjas ir kino kritikas, rašytojas ir poetas Jonas Mekas.

2022 metais sukanka 100 metų, kai 1922 metais buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija – pirmoji moderni, nuolatinė, demokratinio turinio Lietuvos Respublikos Konstitucija.

1922 m. vasario 16 d. Kaune buvo įsteigtas Lietuvos universitetas, kuriame pirmą kartą buvo pradėtos universitetinės studijos lietuvių kalba ir kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį plėtojant universitetinį aukštąjį mokslą visoje Lietuvoje.

2022 m. bus minimos Lietuvos jaunimui svarbios sukaktys: Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos trisdešimtmečio ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos penkiasdešimtmečio įsteigimo jubiliejai.

2022 metais sukaks 100 metų Lietuvos krepšiniui, prasidėjusiam 1922 m. vykusiomis pirmosiomis varžybomis bei tais pačiais metais surengtomis Lietuvos moterų krepšinio pirmenybėmis.

2022 metais „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“, pradėta leisti 1972 metų kovo 19 dieną, minės 50-ies metų jubiliejų.

1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos, o 2022 m. bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600-metis.

2022 metais sukanka 625 metai nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

2022 m. balandžio 9 d. sukanka 100 metų, kai gimė politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis atkurtos Arkikatedros bazilikos klebonas, žinomas visuomenės veikėjas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

ELTA primena,  kad Seimas yra paskelbęs 2021 metus Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros bei Archyvų metais.

2021-uosius Seimas skyrė pagerbti Lietuvai nusipelniusias istorines asmenybes.

2021-ieji metai yra Lietuvos ir Lenkijos karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus, partizano Juozo Lukšos-Daumanto, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, skulptoriaus Juozo Zikaro, poeto Vytauto Mačernio, mokslininkų Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos ir Marijos Gimbutienės metais.

Tokį nutarimo projektą įregistravo įvairioms frakcijoms atstovaujanti Seimo narių grupė: Rimantė Šalaševičiūtė, Aurelijus Veryga, Giedrius Surplys, Aušrinė Norkienė, Antanas Vinkus, Jurgis Razma, Valius Ąžuolas, Julius Sabatauskas ir kiti.

2021 m. bus minimos Žemaičių vyskupo (1849–1875 m.) Motiejaus Kazimiero Valančiaus gimimo 220-osios metinės.

„Motiejus Kazimieras Valančius (1801–1875) – viena svarbiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų: Žemaičių vyskupas, švietėjas, aktyvus visuomenininkas. Laikytinas pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės judėjimų – Blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės – organizatoriumi. Greta visuomeninės veiklos buvo istorikas, politikas, rašytojas, savo veikla ir raštais padaręs sunkiai pamatuojamą įtaką Lietuvos visuomenės sąmoningumui“,- sakoma nutarimo projekte.

Jame pažymima, kad  Motiejus Kazimieras Valančius reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos mokslo raidos, švietimo ir dvasinės kultūros puoselėjimo bei jo palikimo dabarties ir ateities kartoms.

Seimas ketina pasiūlyti Vyriausybei iki 2020 m. gruodžio 31 d. parengti Lietuvos mokslininko vyskupo M. K. Valančiaus metų programą ir ją patvirtinti; taip pat 2021 metų valstybės biudžete numatyti lėšų jai įgyvendinti.

Anksčiau šiame name gyveno žmonės, tačiau pastaraisiais metais jis yra negyvenamas ir nelankomas.

Telšių savivaldybės atstovė spaudai Skaistė Sadonytė BNS sakė, kad vyskupo namo pavertimas dienos centru „būtų simbolinis jo veiklos įvertinimas“.

„Pats M.Valančius gyveno dėl kitų, daug kitiems padėjo“, – teigė ji.

Telšiai kartu su viena Latvijos savivaldybe yra pateikusi paraišką gauti Europos Sąjungos (ES) paramą dienos centrams kurti.

Abi savivaldybės prašo beveik 637 tūkst. eurų. Jeigu paraišką būtų patenkinta, Telšių savivaldybė gautų 351 tūkst. eurų. Gavusi šias lėšas ji sutvarkytų M.Valančiaus namo vidų.

Tuo metu išorės remontui bus naudojami Vyriausybės skirti pinigai. Šį projektą vykdys Kultūros paveldo departamentas.

Departamento Telšių skyriaus vedėjas Antanas Eičas BNS sakė, kad už šiuos pinigus bus restauruojamas ir remontuojamas namo fasadas, langai, lauko durys.

1801 – 1875 metais gyvenęs M.Valančius laikomas vienu iškiliausių Žemaičių vyskupijos ganytojų, inicijavęs didelio masto blaivybės sąjūdį.

Jis taip pat sukūrė platų parapinių mokyklų tinklą, parašė ir išleido daug įvairaus žanro literatūros kūrinių lietuvių kalba, spaudos draudimo metais organizavo lietuviškų raštų spausdinimą Prūsijoje ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą.

Varniuose stovinčiame mediniame name vyskupas gyveno 1850 – 1864 metais.

M. Valančius įvardijamas sumaniu kovotoju prieš rusifikaciją, tautos blaivintoju, lietuvių grožinės prozos pradininku, lietuviškųjų mokyklų steigėju. Išties turėtumėme jį vadinti Didžiuoju tautos žadintoju, nes be jo veiklos nebūtų tautinės tapatybės radimosi, o tada ir tautinio atgimimo bangos pakilimo, atvedusio į valstybės nepriklausomybę.

Štai kaip tiksliai vyskupo veiklą įvertino šventasis popiežius Jonas Paulius II laiške Lietuvos vyskupams: „Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionis tėvus, kad pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą“.

Rusų valdžia, nepasitikėdama M. Valančiumi ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, 1864-ųjų rudenį visą kapitulą iš Varnių iškėlė į Kauną, o vyskupui uždraudė važinėti po savo parapijas. Tada vyskupas ėmėsi rašyti lietuviškas knygeles, taip pat parengė ar išvertė nemažai religinio turinio veikalų. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais jų labai trūko jau pramokusiems skaityti, o ypač slaptųjų mokyklų daraktoriams. O ir šiandien malonu skaityti M. Valančiaus literatūrinius kūrinius; jie žavi sodria ir turtinga kalba, savita stilistika, išmoningai įpinta didaktika. Apskritai vyskupo kūryba persmelkti didele pagarba ir meile tautinei kultūrai.

M. Valančiaus pasakojimai specialistų ir kultūros darbuotojų yra vertinami kaip etnografinių žinių šaltiniai. Bene daugiausia tautinės kultūros reiškinių pateikta „Palangos Juzėje“, parašytoje 1869 m. Daug čia aprašyta jaunimo šokių, žaidimų, valgių, regioninių aprangos skirtumų. Yra ir kalendorinių papročių įdomybių: tik iš M. Valančiaus žinome apie žemaitiškus kalėdinius blukvilkių ir dvylikos bernelių vaikštynių papročius, apie velykinį „silkės išvarymą“, laistymąsi vandeniu trečiąją šv. Velykų dieną ir kitką.

Šis M. Valančiaus tekstas liudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje Žemaitijoje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis.

O štai kaip įspūdingai jo aprašyti Užgavėnių persirengėliai Skapiškio krašte, taigi Aukštaitijoje. Tikiuosi, kad malonūs skaitytojai nepamiršo, kad kaip tik šiandien yra Užgavėnės, viena smagiausių tradicinių švenčių iš kalendorinio metų rato. Tad štai keletas siuvėjo Juzės įspūdžių, patirtų prieš pusantro šimto metų: „Vakarop šunims didžiai loti pradėjus, pamatėm būrį jaunikaičių su vaikais bevežant Morę. Kurs tiktai vaikas prie Morės prisiartino, tas gavo benc per šoną su spragilu. Išėjom tokių svečių sutikti, Svilas pavaišino vadovus Morės ir išleido. Tiems išvažiavus, atvyko ožys su dideliais ragais, drauge su juo buvo giltinė, apsivilkusi su išverstais kailiniais, plaukai jos buvo iš linų padirbti, burna uždengta su kūtkailiu, skylės akims paliktos, barzda baisi iš arklio uodegos, uostai iš paršo šerių, su derva prie lūpų priklijuoti, ir ilga uodega iš virvės. Toms grinčioj besisukant, kyšt įkišo ilgą savo snapą gervė ir kivykš cypti pradėjo. Vaikai grobstė gervei už snapo ir ki ki ki juokės. Ką aš regėdamas, pradėjau griežti. Tujaus gervė, snapą savo brūkš brukš, babakš babakš puošdama, įniko šokti, ožys taipogi pakerpest strastrapt ėmė šokinėti, o giltinė, su savo draugais šokdama, dainiavo: „Ei opso, opso, opso – visi nešokantys žiopso, oi ypso, ypso, ypso – visi nešokantys vypso.“ Taip lig pusnaktės bjaurūs gyvoliai voliavę, išėjo į pryšinykę, pametė apdarus, pavirto į žmones ir sugrįžo į grinčią. Ant galo riebiai pavalgę, klukš klukš alaus atsigėrę, grįžo namon”.

Tradicinių papročių tyrinėtojai seniausiai nebefiksuoja tokių Užgavėnių kaukių buvimo Aukštaitijoje. Pasirodo, kad ir ta giltinė senovėje visai kitaip vaizduota. O gervė, į kurią bus įsikūnijusi mitinė meilės dievybė, lankydavusi ir aukštaičių merginas...

Dar labai iškalbingas etnologiniu požiūriu yra vyskupo ganytojiško laiško, datuoto 1856 m., tekstas. Jame peikiamas pagoniškas paprotys šventinti namus ir ūkinius pastatus, ten vedžiojant dresuotą mešką ir smilkant jos gaurais, pridėjus dar ir šeimininkų plaukų. Šis M. Valančiaus tekstas liudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje Žemaitijoje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis. Tokius prietarus, o greičiau apeigas, teisinga būtų įvardyti totemizmo reliktais. Totemas – tai tariamas genties pranokėjas ir globėjas prigimtinėje mitologijoje.

Įdomu, kad svarbios mūsų tradicinio kalendoriaus datos taip pat yra išlaikiusios tam tikras sąsajas su meškos gyvenimo ciklu. Juk kitados manyta, kad per Pusiaužiemį meška verčiasi ant kito šono, o jau kovą atbunda ir pradeda karaliauti gamtoje. Tad nenustebkime vilnietiškoje Kaziuko mugėje, kuri vyks jau šį savaitgalį, sutikę miško galiūnę. Belaukdami šio smagaus pavasarinio renginio, prisiminkime kaimo žmonių orų spėjimus: sakydavo, kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris, antroji pranašaujanti vasaros orus, o trečioji – rudens.

Vyriausybės kanceliarijos pažymoje, pateikiamoje prie Kultūros ministerijos rengtos ataskaitos dėl Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo programos įgyvendinimo, pabrėžiama, kad M.Valančiaus namo tvarkymo darbai turėjo būti atlikti dar 2009-2010 metais. Programos, kurios įgyvendinimą apsunkino ekonominė krizė, ataskaitą pirmadienį svarstys Vyriausybė.

„Šis valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas jau daugelį metų stovi apleistas. Tuo rodoma nepagarba Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimui“, - rašoma premjero patarėjo religijų klausimais Juliaus Ratkaus pasirašytoje pažymoje.

Apleistas manas, kuriame gyveno M.Valančius, šiuo metu stovi tuščias, užkaltais langais, BNS pasakojo Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėjas Antanas Ivinskis. Jis sakė, kad Telšių savivaldybė, kuriai priklauso šis namas, prieš kelerius metus sutvarkė pastato stogą, bet itin prastos būklės yra jo sienos.

„Jis stovi išgriautas ir apardytas. Maždaug prieš penkerius metus savivaldybė dvejus metus iš eilės turėjo tam tikrų lėšų, tai vienais metais buvo suprojektuotas ir uždengtas stogas, kitais metais praardytas stogas, iškišti kaminai ir kartu vykdyti pastato viduje architektūriniai tyrimai. Tų tyrimų metu viskas išardyta, kadangi reikėjo atidengti ir sienų konstrukcijas, ir lubas, grindis. Tai viduje - absoliutūs griuvėsiai. Iš išorės irgi labai sudėtinga situacija, nes nuimtos senos dailylentės, atidengti rąstai (...) - nuogi rastai iš visų pusių matosi ir tai yra blogiausia, nes tie seni rąstai drėgnuoju metų laiku viską sugeria. Palikus pastatą tokios būklės, yra paspartintas jo supuvimas, nepaisant stogo, nes sienojai atviri, neapsaugoti“, - pasakojo A.Ivinskis.

Jis teigė, kad anksčiau name gyveno žmonės. Tada jo būklė buvo geresnė, tačiau nutarus jį atlaisvinti ir remontuoti, darbai greitai sustojo.

„Buvo vajus atlaisvinti namą ir pradėti jį remontuoti, pritaikyti, bet pirmasis etapas įgyvendintas, o toliau viskas kritimo duobėn kryptimi. Jis priklauso savivaldybei, mūsų muziejui niekada valdžios nesiryžo perduoti, nors mes turėjome tokią iniciatyvą“, - aiškino A.Ivinskis.

M.Valančius, gyvenęs 1801 -1875 metais, laikomas vienu iškiliausių Žemaičių vyskupijos ganytojų, inicijavęs didelio masto blaivybės sąjūdį. Jis taip pat sukūrė platų parapinių mokyklų tinklą, parašė ir išleido daug įvairaus žanro literatūros kūrinių lietuvių kalba, spaudos draudimo metais organizavo lietuviškų raštų spausdinimą Prūsijoje ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą.

Varniuose stovinčiame mediniame name vyskupas gyveno 1850-1864 metais.

Jei penktadienio vakarą Laisvės alėjoje ar senamiestyje sutikote grupę žaliai apsirengusių, Vyčiu ir trispalve nešinų bėgikų grupelę, tai žinokite – jie nebuvo „Žalgirio“ sirgaliai. Kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį žmonės bėga už blaivią Lietuvą.

Nors buvo šalta ir galima tikėtis lietaus, šeši vyrai ir viena mergina nepabūgo sudalyvauti bėgime. Bėgikų laukė maždaug 4,5 km ilgio trasa nuo Motiejaus Valančiaus paminklo Rotušės aikštėje iki Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir atgal.

Pirmieji prie paminklo atvyko du studentai – broliai Robertas ir Vilius.

„Pirmą kartą mes čia, tikimės, kad kas nors ateis, o jei ne, tai bėgsim tiesiai namo“, – juokėsi vaikinai.

Neilgai trukę prisijungė ir kiti bėgikai. Vienintelė tądien mergina Živilė atėjo raišuojanti. Iš toli švietė skiriamasis dalyvio ženklas – žalia striukė.

„Na, nežinau ar ji bėgs“, – artėjant Živilei leptėjo vienas brolių.

Jis buvo ir teisus, ir neteisus. Živilė dėl neseniai atliktos pėdos operacijos nešiojo įtvarą ir bėgti negalėjo, tačiau ryžtingai palaikė kitus dalyvius.

Ji šioje akcijoje dalyvauja jau daugiau nei metus, tad turėjo ką papasakoti. Paklausta ar per tiek laiko žmonės jau atpažįsta bėgikus ir ar supranta, kodėl jie bėga, ji šyptelėjo.

„Atpažįsta, bet dažniausiai baruose sėdintys žmonės. Kartą girdėjau „o, žiūrėk, vėl tie bėga“, kartais pakelia bokalą į mūsų pusę“, – sakė ji.

Prie kompanijos prisijungęs Vygandas taip pat tarė savo žodį.

„Jei penktadienį žaidžia „Žalgiris“, tai dažnai mus palaiko komandos sirgaliais“, – juokėsi jis.

Vygandas, kaip ir dauguma dalyvių - rimtas bėgikas, bet penktadienio bėgime per daug nesiplėšo, tad prisijungti gali bet kas. Pirmą kartą bėgę broliai skaičiavo, kad turėtų užtrukti apie 20 minučių. Visgi, realybė kiek kitokia. Bėgimas iki Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios truko beveik 20 minučių. Į abi puses – apie 40. Tuo tarpu šaltyje prie M. Valančiaus paminklo grįžtančių vyrų laukė Živilė.

Istorijos mokytojas Juozas Valančiauskas – legendinio žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) giminaitis, tremtinių sūnus, pats gimęs tremtyje. Vasario 16-osios proga klaipėdietis tikino, kad dabartinės Lietuvos į buvusią sovietinę Lietuvą tikrai niekada nekeistų.

Vaikystė – Sibiro platybėse

– Kur esate gimęs?

– Mano tėveliai gyveno Plungės rajone, ties Gegrėnais. Kadangi jie buvo ūkininkai, to pakako, kad užkliūtų sovietinei valdžiai ir juos ištrėmė į Sibirą. Tai nutiko jau po karo, 1949 m. kovo 23 d. Tada juos išvežė su mano vyresniuoju broliu, o aš gimiau dar po kelerių metų jau tremtyje, Krasnojarsko krašte.

– Ką atsimenate iš vaikystės tame atšiauriame krašte?

– Atsimenu daug, nes man buvo devyneri, kai grįžome į Lietuvą. Tačiau, kol gyvenome Sibire, tėveliai neliesdavo tos temos, kad čia – ne mūsų žemė, kad esame priverstinai atvežti. Aš dar Sibire pradėjau lankyti mokyklą. Turiu pasakyti, kad palyginti su tų žmonių, kuriuos ištrėmė dar prieš karą, pokario tremtinių gyvenimo sąlygos buvo geresnės. Bet vaiko įspūdžiai yra vienas dalykas, suaugusieji tai mato visai kitaip. Dar dabar prisimenu, kad tėvelis kalbėdavo žemaitiškai su slaviškomis svetimybėmis. Buvo netgi taip, kad namie, kai tėvai ko klausdavo lietuviškai, mes su broliu jiems kartais atsakydavome rusiškai, nes aplinkui visi taip kalbėjo. Kai po J.Stalino mirties prasidėjo šioks toks politinis atšilimas, mama buvo išvažiavusi į Lietuvą pasižvalgyti, kokios mums yra galimybės ten grįžti. Tėvai nusprendė vykti į gimtinę. Ir 1960-ųjų rudenį mūsų šeima grįžo į Lietuvą.

– Kaip priėmėte tas permainas?

– Kaip vaikas tą kelionę supratau tarsi smagų nuotykį. Pirmąkart pamačiau Maskvą, to meto technikos stebuklą – eskalatorių, taip pat metro. Man įspūdį paliko parduotuvėse akvariume plaukiojančios auksinės žuvelės. Buvo viskas labai įdomu. Kadangi ūkis buvo nusavintas, tėveliai apsigyveno Alsėdžiuose.

– Koks požiūris tuo metu buvo Lietuvoje į tėvynę grįžusius tremtinius?

– Kartais kildavo tam tikrų ginčų tarp bendraamžių. Kažkada buvo priminta, iš kur mes grįžome. Nors netiesiogiai. Šituos dalykus labiau pajutau, kai pradėjau dirbti čia, Klaipėdoje.

Tarp chemijos ir istorijos

– Kodėl nusprendėte tapti istorijos mokytoju?

– Po vidurinės kilo dilema, ką rinktis – chemiją ar istoriją. Tačiau šiek tiek šlubavo fizika, todėl pasirinkau istoriją. Įstojau studijuoti jau vėlesniais laikais, kai nebekildavo įtampos dėl tremtinio praeities. Tačiau karjeros galimybių iš esmės būtent dėl to ir neturėjau.

– Ar studijų metu kėlė abejonių mokslinio komunizmo idėjos, kurios aukštosiose mokyklose tada buvo stipriai brukamos?

– Tiek mokslinis ateizmas, tiek ir mokslinis komunizmas – nesąmonių rinkinys, mes į tai rimtai nežiūrėjome. Tik artimųjų būrelyje iš to pasišaipydavome, nes atvirai kritikuoti nelabai ir galėjome. Juk viską stebinčių ir girdinčių struktūros žmonių buvo ir tarp kurso draugų.

– O kaip Lietuvos istorijos klausimai, ar būdamas studentas nepastebėjote "baltų dėmių"?

– Tokių minčių kilo vėliau, kai pradėjau dirbti. Tai ir 1939 m. Molotovo–Ribentropo paktas, ir 1940-aisiais vienu metu kilusios socialistinės revoliucijos visose Baltijos valstybėse. Ir manęs visai nenustebino, kai rugpjūčio 23 d. slaptųjų susitarimų protokolai išlindo tarsi yla iš maišo, nes jaunystėje skaičiau tarybinio karinio veikėjo generolo leitenanto S.Krivošejino memuarus "Tankų korpusas", išleistus maždaug 30 metų po karo. Ten net neslepiama, kad 1939 m. vokiečiai pirmieji užėmė Brestą, o po to tas pozicijas užleido sovietų kariams. Jau tada kilo minčių apie galimus slaptus susitarimus tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Tai vertė galvoti, kad kai kas yra pateikiama ne taip, kaip iš tikrųjų buvo. Tie memuarai sukėlė perversmą mano prote.

– Ar jūsų karta žinojo, ką reiškė Lietuvai vasario 16-oji?

– Apie tarpukario Lietuvos nepriklausomybės aktą žinojome, bet apie tai nesimokėme universitete, juo labiau mokykloje. Pamenu kuriozinę situaciją, kai po 1990-ųjų vienuose mokytojų kursuose iš JAV atvykęs profesorius mus ketino "informuoti, kaip viskas buvo", tačiau paaiškėjo, jog neišgirdome nieko naujo. Nustebino Amerikos lietuvių požiūris, kad mes nieko nenutuokiame apie tarpukario laikotarpį, bet taip tikrai nebuvo.

– Mokykloje istorijos mokytoju dirbote daugybę metų, ar per tą laiką sovietmečiu buvo kokių disidentiškų pasireiškimų? Gal mokiniai Vasario 16-osios proga iškėlė trispalvę ar išmėtė proklamacijas?

– Toje mokykloje, kur dirbau, tokių dalykų nepasitaikė. Tačiau buvo atvejis, kai vaikas kažkur nupiešė Gedimino stulpus, bet mes į tai nekreipėme dėmesio ir tiek. Dažniau piešdavo svastikas. O lietuviškos simbolikos niekas jau beveik ir nebežinojo. Tačiau negalime sakyti, jog tarybiniais laikais nebuvo valdžios kritikos, tik ta valdžia ir jai atstovaujantys cenzoriai ne visada tai suprato, kaip kritiką. Kad ir humoristo Arkadijaus Raikino pasirodymai. Net ir garsusis filmas "Likimo ironija, arba po pirties". Tada šiaip buvo linksma pasijuokti iš siužeto apie fatališkus sutapimus, o dabar į tai žiūrime visai kitomis akimis. Tokia pati gatvė, tokia pati durų spyna, tokie patys baldai. Ten parodyta, kaip mus norėta suvienodinti ir į ką iš esmės virsta sovietinės sistemos žmonės.

Laisvos valstybės samprata

– Artėja Vasario 16-oji, greitai minėsime ir Lietuvos nepriklausomybės 25 metų sukaktį, kai kurie žmonės laikosi nuostatos, jog ne už tokią laisvę kovojome. Kaip jūs vertinate tokį požiūrį?

– Aš asmeniškai dabartinės Lietuvos į buvusią sovietinę Lietuvą tikrai nekeisčiau. Esu susidūręs su buvusios savo mokinės mama, ji pensininkė. Per visą pokalbį ji keikė Lietuvos santvarką, bet pabaigoje netikėtai pasakė, jog ji dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar. Nors pensija nedidelė, bet kompensaciją už buto šildymą gauna, daug nieko nereikia, bet ir nusipirkti gali, ką nori. Nėra viskas taip blogai, manau, kad tai tik noras pakritikuoti.

– O kaip jūs vertinate tuos piliečius, kuriuos valstybė remia įvairiomis kompensacijomis ir pašalpomis?

– Žinau atvejį, kai bute gyvenamąją vietą deklaravusi viena pensininkė gauna valstybės paramą už šildymą, tačiau kartu su ja gyvena darbingo amžiaus sūnus, kuris niekur nedirba ir nenori dirbti. Manau, kad tai yra neteisinga kitų žmonių atžvilgiu. Labai džiaugiausi, kai kompensacijų skirstymą perdavė savivaldybėms, ir remiamų asmenų sumažėjo. Manau, kad jų reikėtų dar labiau sumažinti, nes kai kurie piktnaudžiauja tais dalykais.

– Kaip manote, gal tai tarybinė sistema sunaikino socialinį žmonių imunitetą, kai už save nereikėjo kovoti, darbą suteikdavo valdžia, butą duodavo valdžia ir esą niekas nekainavo, nors kyšių sistema gyvavo ir tais laikais?

– Tarybinė sistema deklaravo, kad viskas daroma žmogaus gerovei. Kalbant apie mokslo siekį, tai yra tiesa, kas norėjo, galėjo mokytis ir kažko pasiekti. Netgi mano tėvukas sakydavo, kad A.Smetonos laikais nebūtų pajėgęs visų trijų savo vaikų išleisti į aukštuosius mokslus. Kalbant apie tarybinius laikus, tų pašalpų gavėjų buvo labai nedaug. Buvo tokia tvarka, jei žmogus tris mėnesius nedirba, vadinasi, jis yra veltėdis, jį reikia teisti ir sodinti į kalėjimą. O dabar yra laisvė – nori dirba, nori nedirba. Ir įprotis gauti pašalpas jau pereina į genus. Dirbau mokykloje ir mačiau, kaip susiformavo ištisos pašalpų gavėjų dinastijos – nuo senelių iki anūkų. Didelė jų dalis yra įpratę viską gauti, o ne uždirbti. Pastebėjau tokį dalyką, kad tie, kurie mokykloje pietus pirkdavo už savo pinigus, nebuvo tokie įžūlūs, kaip tie, kurie gaudavo nemokamą maitinimą.

Genealoginio medžio pažiba

– Jūsų pavardė garsi Žemaitijoje – Valančiauskas. Vyskupas M.Valančius jums – giminaitis?

– Taip, jis tiesioginis mūsų giminaitis. M.Valančiaus tėvas ir net nebesuskaičiuoju, kurios kartos mano prosenelis buvo broliai. Tai, kad mūsų giminės žmogus yra garsusis vyskupas, žinojau visada. XIX a. pradžioje nuo Nasrėnų atsikėlė mūsų prosenelis ir įsigijo ūkį prie Gegrėnų. Ten gyveno dar vieni Valančiauskai, bet jie buvo ne giminės.

– Ar kas nors iš jūsų giminės dar be vyskupo M.Valančiaus pasirinko kunigystę?

– Neteko girdėti. Tačiau pačiu vyskupu ir jo veikla labai domėjosi mano dėdės – tėvo brolis Jurgis rinko medžiagą čia, Lietuvoje, ir siuntė kitam dėdei, savo broliui Grigui Valančiui, kuris gyveno Amerikoje ir 1978 m. Los Andžele jo iniciatyva buvo išleisti du tomai biografinių pasakojimų apie M.Valančių "Žemaičių Didysis".

– Kodėl vieni jūsų giminaičiai Valančiai, o kiti Valančiauskai?

– Tarpukariu, kai kilo lietuvinimo vajus, didelė dalis inteligentijos trumpino pavardes. O dalis tų, kurie užsiėmė žemės ūkiu, jiems tas dalykas nebuvo toks svarbus ir rūpimas. Todėl ir mūsų šeimos pavardė liko Valančiauskai, bet ne Valančiai.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. gegužės 8 d. Krasnojarsko krašte.

1960 m. rugsėjį su tėvais grįžo į Lietuvą.

Mokėsi Alsėdžių vidurinėje mokykloje.

Studijavo Vilniaus universitete istoriją.

Mokytojavo Klaipėdos vakarinėje mokykloje.

Nuo 1978 m. iki pensijos dirbo istorijos mokytoju Klaipėdos 5-oje vidurinėje mokykloje.

Žmona Bronė, dukra Vaida, turi anūkę ir anūką.

Šeštadienį 16 val. Klaipėdos etnokultūros centras ragina iš naujo atsiversti vyskupo Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzę“ ir dalyvauti tradicinių giedojimų popietėje su literatūrologu dr. Marijumi Šidlausku, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės giedotojais (vad. Vidmantas Budreckis) bei renginį vesiančiu kunigu Sauliumi Stumbra.

Švietėjas, rašytojas vyskupas M.Valančius apysakos apie keliaujančio siuvėjo Juzės prakalboje rašė: „Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o jei nepatiks, lai sviedžia į pakurtą pečių“.

„Į pečių tikrai nesviesime knygos, kurioje apie XIX a. pab. taip vaizdžiai ir išskirtinai aprašytos įvairios Lietuvos vietos, gamta, žmonės, jų juokavimai, papročiai, liaudies žaidimai ir giesmės, kurias šią dieną ir pristatysime“, – teigė renginio organizatoriai.

„Palangos Juzė“ – tarsi pirmasis geografijos ir kultūros vadovėlis, kurį, M.Valančius tikėjo, jog ateinančios kartos juokdamosios skaitys.