Tolimųjų reisų vairuotojus apgyvendinantis šiaulietis Artūras Jarošas musulmonams įrenginėja maldos kambarį, kurį pats vadina mečete.

„Provoslavai arba katalikai turi maldos vietas, o musulmonai – ne. Nutariau jiems čia padaryti tokią švarią vietą“, – kalbėjo A. Jarošas.

Vairuotojai kartais Šiauliuose gyvena po mėnesį ar du, tad vieta maldai yra svarbi.

„Įvertinus tai, kad Lietuvoje dažnai lyja, nuolat purvas ir klampynė, reikia švarios vietos. Juk suprantate, kad ant purvinos žemės nepasimelsi. A. Jarošas įrengė švarų, šiltą kambarį, kad žmonės galėtų melstis“, – šnekėjo vairuotojas iš Kirgizijos Artiom Airapetov.

Kadangi mečetę šiaulietis rengia iš savų pinigų – statybos vyksta lėtai, o didžiąją dalį darbų atlieka patys musulmonai.

„Kasėme, betonavome, išdėsime kilimą, įstiklinsime, kad turėtų maldos vietą“, – teigė A. Jarošas.

Anot savivaldybės, šiaulietis nėra registravęs jokių statybų. Juolab nebuvo kalbos apie mečetės įkūrimą.

„Šiuo metu tikrai neturime nei jokių prašymų dėl statybų leidimo išdavimo, nei kažkokios papildomos informacijos pateikimo ar bendradarbiavimo su savivaldybe, kas liečia būtent mečetės statymą,“, – nurodė Šiaulių mero patarėja Viktorija Dildaitė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tad savivaldybė, gavusi pranešimą apie galimai nelegalias statybas, savo ruožtu įspėjo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją. Šios atstovė plačiau situacijos nekomentavo, tačiau žurnalistus patikino, kad patikrinimą inicijuos.

Tačiau, anot A. Jarošo, nėra ką tikrinti. Rodė dar 2007 metais patvirtintą pastato planą.

Esą šioje vietoje buvo numatyta įrengti žiemos sodą.

„Kaip ir sakau, čia yra 2007 metų statyba. Rimvydas Šileika prižiūrėjo. Viskas yra Registrų centre. Sakykim, pradėjau mečetę statyti prieš 20 metų“, – aiškino A. Jarošas.

Ir dar kartą patikino, kad čia rengiamas tik maldos kambarys ir biblioteka musulmonams, tad nemato prasmės registruoti. Juolab, kad juo naudotis galės tik pas A. Jarošą gyvenantys vairuotojai. Šiauliečiai neprieštarauja, kad atsirastų mečetė.

Šiaulietis mečetės statybas inicijavo dėl pas jį apsistojančių vairuotojų iš Uzbekistano, Kirgizijos ir Kazachstano.

Šiaulių savivaldybės duomenimis, pernai iš šių šalių savo gyvenamąją vietą Šiauliuose deklaravo 1367 asmenys, šiemet dar 829. Tiesa, nėra duomenų, kiek iš jų Šiaulius jau paliko.

„Jie man čia padėjo ir betonuoti, ir kasti, viską padėjo. Yra viskas parodyta, nufilmuota, nes jie sau daro“, – pasakojo A. Jarošas.

Tačiau, anot savivaldybės, dar neaišku, ar galės Šiauliuose veikti šis maldos kambarys.

„Mes šiuo metu neturime tokių duomenų, kad bus kambarys ar kažkoks statinys. Nebus paprasta įforminti nebaigtos statybos statinio“, – kalbėjo V. Dildaitė.

Anot A. Jarošo, šiuo metu renkamos lėšos mečetės statyboms už miesto. Kur ji bus ir kada atsidarys, šiaulietis nepanoro atsakyti.

„Aukščiausiasis Teismas rytoj skelbia paskutinę ramadano dieną, o trečiadienį – pirmąją Id al Fitro dieną“, – socialiniame tinkle „X“ pirmadienį pranešė oficialioji Saudo Arabijos spaudos agentūra.

Id al Fitro šventės data nustatoma pagal musulmonų Mėnulio kalendorių, atsižvelgiant į jaunaties laiką.

Saudo Arabijos žiniasklaida pranešė, kad pirmadienį jaunatis dar nebuvo matoma.

Tradiciškai daugelis musulmoniškų šalių laikosi Saudo Arabijos religinių institucijų nustatytų datų, tačiau pastaraisiais metais daugelis šalių ėmė naudoti savo astronominius skaičiavimus.

Jungtiniai Arabų Emyratai ir Kataras taip pat paskelbė, kad trečiadienį prasidės Id al Fitras, paprastai švenčiamas šeimos rate.

Ramadanas, kai tikintieji dienos metu privalo pasninkauti, yra vienas iš penkių islamo stulpų.

Tikintieji nuo aušros iki sutemų nevalgo ir negeria, o vakare tradiciškai susirenka su šeimomis ir draugais pavakarieniauti.

Per ramadaną taip pat daug dėmesio skiriama maldai, tikintieji gausiai renkasi mečetėse, ypač vakarais.

Aukščiausiasis Teismas rytoj skelbia paskutinę ramadano dieną, o trečiadienį – pirmąją Id al Fitro dieną.

Saudo Arabijoje, kurioje yra Mekos didžioji mečetė ir Pranašo mečetė Medinoje, pasninkas plačiai paplitęs.

Saudo Arabijos musulmonai Id al Fitrą greičiausiai švęs keturias dienas.

Visame musulmonų pasaulyje šventąjį ramadano mėnesį šiemet temdė karas Gazos Ruože, kur „Hamas“ valdomo Gazos Ruožo sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, per pusmetį trunkantį Izraelio ir islamistų kovotojų karą šioje teritorijoje žuvo mažiausiai 33 tūkst. 360 žmonių, daugiausiai moterų ir vaikų.

Karą išprovokavęs beprecedentis „Hamas“ išpuolis Izraelyje, oficialiais duomenimis, pareikalavo apie 1 tūkst. 170 žmonių, daugiausia civilių, gyvybių.

„Hamas“ taip pat paėmė apie 250 įkaitų, iš kurių, Izraelio žiniomis, Gazos Ruože dar yra apie 130, įskaitant 34 žuvusius įkaitus.

Pažadėjęs sunaikinti „Hamas“, Izraelis pradėjo didžiulį karinį puolimą.

Tarpininkams nepavyko pasiekti paliaubų prieš kovo 10-ąją prasidėjusį šventąjį musulmonų ramadano mėnesį.

Kaire atnaujintos derybos dėl ugnies nutraukimo, tačiau apie jokį proveržį dar nepaskelbta.

Remiantis jo duomenimis, su šių grupių asmenimis nenorima ir kartu dirbti.

Artėjant Tarptautinei rasinės diskriminacijos panaikinimo dienai tyrimo rezultatus pristatė Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius ir nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“. Gyventojų apklausa buvo atlikta 2023 metų lapkritį, siekiant ištirti lietuvių nuostatas įvairių socialinių, etninių, religinių ir migrantų grupių atžvilgiu.

Pasak LSMC Etninių tyrimų skyriaus vadovės Monikos Frėjūtės-Rakauskienės, visuomenės nuostatas įvairių, etninių, socialinių, religinių grupių atžvilgiu centras atlieka nuo 2005-ųjų. Anksčiau buvo tirtas lietuvių požiūris į etnines, rasines, religines grupes, negalią turinčius žmones, kitakalbius.

Migrantų skaičiui Lietuvoje perkopus 200 tūkst., anot jos, nuspręsta tirti požiūrį į tris didesnes migrantų grupes – ukrainiečius, baltarusius ir rusus. Taip pat tirtas požiūris į apibendrintas grupes – asmenis su negalia, homoseksualus, kitos rasės ir etninės grupės žmones, kito netradicinio krikščioniško tikėjimo, taip pat nemokančius lietuvių kalbos asmenis bei migrantus.

Nepageidaujami kaimynystėje

Pirmuoju klausimu lietuvių buvo klausiama – su kuo lietuviai nenori gyventi kaimynystėje.

Anot M. Frėjūtės-Rakauskienės, keturios grupės yra „nepalankiausioje pozicijoje“: asmenys su psichine negalia (65 proc.), homoseksualūs asmenys (54 proc.), musulmonai (47 proc.) ir migrantai iš Rusijos (35 proc.).

„Didelė socialinė distancija yra su lietuvių kalbos nemokančiais asmenimis (22 proc.), kitų netradicinių nekrikščioniškų kilmės krypčių tikėjimo atstovų (22 proc.), mažesnė – kitos rasės spalvos asmenims (19 proc.), kitos etninės grupės asmenims (18 proc.), mažiausia iš jų – migrantams iš Ukrainos (12 proc.)“, – sakė ekspertė.

Anot sociologės, į migrantus iš Rusijos žiūrima kaip į asmenis iš šalies agresorės, sukėlusios karą Ukrainoje, o į pastarosios šalies migrantus – kaip karo pabėgėlius, nukentėjusius nuo invazijos. Neigiamas požiūris fiksuojamas ir į baltarusius – greta jų nurodė nenorintys gyventi 18 proc. tyrimo respondentų.

Anot M. Frėjūtės-Rakauskienės, lyginant duomenis su 2022-iais, matyti, kad, kad socialinė distancija su minimomis grupėmis didėja, tai atspindi vyraujančią visuomenėje stigmą apie psichinę negalią, su kuria nenorima susidurti, apie ją viešai kalbėti.

Pasitvirtina ir kituose socialiniuose tyrimuose atrastos tendencijos į nepakantų visuomenės požiūrį į homoseksualius asmenis, neapykantos kalbą nukreiptą prieš juos.

„Padidėjusios neigiamos nuostatos homoseksualių asmenų atžvilgiu – viena vertus mane šiek tiek stebina ta prasme, kad organizuojamos ir „Baltic pride“, pamažu viešai pradedama kalbėti apie homoseksualus, diskutuot apie problemas, su kuriomis susiduria. Pasitvirtina ir kituose socialiniuose tyrimuose atrastos tendencijos į nepakantų visuomenės požiūrį į homoseksualius asmenis, neapykantos kalbą nukreiptą prieš juos“, – teigė ji.

Jos nuomone, distancija jų požiūriu padidėjo ir todėl, kad Seime pastaraisiais dvejais metais buvo svarstomas partnerystės įstatymas, alternatyvios versijos. Būta kalbų ir apie Stambulo konvencijos neratifikavimą, kur kelti klausimai, susiję su homoseksualumu.

M. Frėjūtės-Rakauskienės teigimu, žvelgiant pastarųjų dešimties metų duomenys, minimos grupės, šalia kurių lietuviai nenori gyventi bei kartu dirbti, išlieka panašios.

Nenori dirbti su nemokančiais lietuviškai

Pasak Etninių tyrimų skyriaus vadovės, anksčiau daryti tyrimai rodė, kad lietuviai būdavo palankiau nusiteikę dirbti su minimų grupių asmenimis, tačiau „tendencijos čia gana stebinančios“.

Anot jos, tyrimas rodo, kad nenorima dirbti su lietuvių kalbos nemokančiais asmenimis (34 proc.) labiau nei su musulmonais (33 proc.). Tačiau didžiausia distancija šiuo klausimu išlieka žmonėms su psichine negalia (61 proc.) ir homoseksualiais asmenimis (40 proc.).

„Tai susiję su tendencija dėl Rusijos karo Ukrainoje, menkėjančiu rusų kalbos prestižu visuomenėje, pasigirsta diskusijų apie gyventojų požiūrį į padidėjusį rusų kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, kasdieninėse situacijose. Rusų kalba tampa susikalbėjimo kalba su migrantais iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos“, – teigė ji.

Anot jos, lyginant su 2022-ųjų apklausa, socialinė distancija visų grupių atžvilgiu yra padidėjusi, ypač asmenų su psichine negalia (padidėjo 18 proc.), homoseksualiais asmenimis (padidėjo 16 proc.), lietuvių kalbos nemokančiais asmenimis (padidėjo 11 proc.). 

Nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėjas Kęstutis Grumodas teigia, kad tyrimas rodo, jog daugumos socialini grupių atžvilgiu distancija auga. Lietuviai mano, kad pabėgėliai gali daryti labiau neigiamą nei teigiamą įtaką visuomenei ir valstybei, o žiniasklaida atlieka teigiamą vaidmenį formuojant nuostatas.

Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa buvo atlikta 2023-ųjų lapkričio 16 – 27 dienomis.

Apklausą inicijavo LSMC Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius ir nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“. Apklausą atliko Lietuvos – Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“. Tyrimo metu buvo apklausta 1018 Lietuvos gyventojų.

E. Raisi teigė, kad geresnis musulmonų pasaulio bendradarbiavimas galėjo sustabdyti Izraelio vykdomą bombardavimą palestiniečių teritorijose.

„Vieninga musulmonų pasaulio pozicija galėtų veiksmingiau užkirsti kelią sionistinio režimo priespaudai ir agresijai bei jo rėmėjų iš Vakarų ekscesams“, – jo žodžius citavo valstybinė naujienų agentūra IRNA.

E. Raisi taip pat paragino stiprinti bendradarbiavimą tarp regiono šalių, siekiant išvengti kišimosi iš išorės.

E. Raisi išsakė šias pastabas priimdamas naujojo Saudo Arabijos ambasadoriaus Teherane Abdullah bin Saudo al Anazi (Abdulos bin Saudo Anazio) skiriamuosius raštus.

Iranas ir Saudo Arabija nutraukė diplomatinius ryšius prieš septynerius metus, didėjant geopolitinei priešpriešai, tačiau kovą abi valstybės pasirašė Kinijos tarpininkaujamą susitarimą dėl santykių atkūrimo.

„Užsieniečių buvimas regione ne tik nesprendžia jokių problemų, bet jas net didina“, – pridūrė E. Raisi, neįvardydamas konkrečių šalių.

Iranas dažnai kritikuoja Jungtinių Valstijų, kurios nuo Izraelio ir „Hamas“ karo pradžios sustiprino savo karines pajėgas Vidurio Rytuose, vaidmenį.

Irano prezidentas spalio 12 dieną kreipėsi į musulmonų ir arabų šalis prašydamas bendradarbiauti siekiant sustabdyti Izraelio nusikaltimus prieš palestiniečių tautą.

Spalio 7-ąją islamistų grupuotė „Hamas“ įsiveržė į Izraelį iš Gazos Ruožo, nužudė mažiausiai 1,4 tūkst. žmonių, daugiausia civilių, ir paėmė daugiau kaip 200 įkaitų.

Atsakydama į išpuolį, žydų valstybė pradėjo bombardavimo kampaniją Gazos Ruože, kur su žeme buvo sulyginti ištisi miestų kvartalai. Ten žuvo beveik 5,8 tūkst. žmonių, sako „Hamas“ kontroliuojamos teritorijos sveikatos ministerija.

Tokio žingsnio ketinama imtis po to, kai virtinė islamo šventosios knygos išniekinimo atvejų šioje Skandinavijos šalyje sukėlė musulmonų šalių pyktį.

Vyriausybė teigė, kad Danija imta vertinti kaip šalis, kuri skatina kitų šalių kultūrų, religijų ir tradicijų įžeidinėjimą ir menkinimą.

Vyriausybė pateiks įstatymo projektą, kuriuo bus uždrausta netinkamai elgtis su religinei bendruomenei svarbiais religiniais objektais, žurnalistams sakė Peteris Hummelgaardas (Pėteris Humelgordas).

Jis pridūrė, kad šiuo teisės aktu ypač siekiama kovoti su šventųjų raštų deginimu ir išniekinimu viešose vietose.

„Įstatymo projekte numatoma bausti už, pavyzdžiui, Korano ar Biblijos deginimą viešose vietose. Jis bus nukreiptas tik į veiksmus viešoje vietoje arba siekiant juos paskleisti platesniame rate“, – sakė P. Hummelgaardas ir pridūrė, kad už tokius veiksmus bus baudžiama piniginėmis baudomis arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Turkijos užsienio reikalų ministerija per pastarąją savaitę penkis kartus iškvietė Danijos ambasados reikalų patikėtinį, kad pareikštų protestą dėl Korano išniekinimo Danijoje, pranešė Turkijos valstybinė agentūra „Anadolu“.

P. Hummelgaardas spaudos konferencijoje sakė, kad pastarieji protestai buvo „beprasmiai pasityčiojimai, kuriais siekiama tik sukelti nesantaiką ir neapykantą“.

Danijos vyriausybė ne kartą atsiribojo nuo šių protestų, tačiau tvirtino, kad saviraiškos laisvė yra viena svarbiausių Danijos visuomenės vertybių. Jos teigimu, siūlomas įstatymas tam įtakos neturės.

Saviraiškos laisvė yra „kertinis Danijos demokratijos akmuo, o laisvė reikšti savo mintis yra pagrindinė Danijos visuomenės vertybė“, – sakė P. Hummelgaardas. Pasiūlymas yra „tikslinė intervencija, kuri nekeičia fakto, kad saviraiškos laisvė Danijoje turi būti labai plati“, sakė jis.

Užsienio reikalų ministras Larsas Lokke Rasmussenas (Larsas Liokė Rasmusenas) sakė, kad prie musulmoniškų šalių ambasadų įvyko daugiau kaip 170 protestų, įskaitant tuos, kurių metu buvo deginamas Koranas, todėl siūloma pataisa yra „svarbus politinis signalas, kurį Danija nori pasiųsti pasauliui“.

Praėjusį mėnesį jis sakė, kad vyriausybė sieks teisiškai užkirsti kelią Korano ar kitų šventraščių deginimui, tačiau pridūrė, kad turi būti palikta vietos religinei kritikai ir kad neplanuojama iš naujo įvesti 2017 metais panaikinto įstatymo dėl šventvagystės.

Įstatymo projektas bus pateiktas įstatymų leidėjams rugsėjo 1 dieną, pranešė Teisingumo ministerija.

Įstatymo projektas nebus taikomas žodiniams ar rašytiniams pareiškimams, įskaitant piešinius, teigė vyriausybė.

2006 metais Danija supykdė pasaulio musulmonus po to, kai vienas laikraštis išspausdino 12 karikatūrų, kuriose pranašas Muhammadas (Muhamadas) buvo atvaizduotas su bombą primenančiu turbanu.

Musulmonai pranašo atvaizdus laiko šventvagiškais ir skatinančiais stabmeldystę. Dėl šių atvaizdų musulmonai visame pasaulyje pradėjo smurtinius protestus prieš Daniją.

Žurnalistų etikos inspektoriaus institucija skelbė Etninių tyrimų instituto atliktą apklausą, kuri liudija, kad kaimynystėje su ukrainiečiais, rusais, baltarusiais, lenkais, moldavais, gruzinais, žydais, totoriais, turkais, sirais ir kinais nenorėtų gyventi mažiau kaip penktadalis žmonių.

Vertinant Lietuvos gyventojų nuostatas religinių grupių atžvilgiu, matyti, kad visuomenė labiausiai nusiteikusi prieš vieną grupę – musulmonus. Net 41 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi musulmonų kaimynystėje, 39 proc. – išnuomoti jiems būsto, 28 proc. – dirbti toje pačioje darbovietėje. Lyginant su ankstesnėmis apklausomis, nepalankus musulmonų vertinimas visais šiais klausimais šiek tiek išaugo.

2022 m. rugsėjį atliktos visuomenės nuostatų apklausos duomenimis, trečdalis (33,9 proc.) apklausos respondentų nurodė, kad nenorėtų gyventi kaimynystėje su musulmonais. Panašus skaičius (37,5 proc.) teigė, jog nenorėtų nuomoti būsto musulmonams (pagal 2021 m. apklausą su musulmonais kaimynystėje nenorėjo 44,8 proc. respondentų, o būsto nuomoti – 46,2 proc.). Matomas tam tikras visuomenės požiūrio į musulmonus gerėjimas, tačiau musulmonai lieka religine grupe, patiriančia didžiausią socialinę atskirtį.

Apie nuostatą prieš islamo religijos išpažintojus Bendra.lt kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros profesoriumi, musulmonų visuomenių ir bendruomenių tyrinėtoju Egdūnu Račiumi.

– Įvairių tyrėjų atliktose apklausose yra akivaizdu, kad Lietuvos gyventojai gana skeptiški tų žmonių, kurie išpažįsta nelabai lietuviams pažįstamas religijas, atžvilgiu. Ir musulmonai šioje eilėje – kone patys pirmieji. Kodėl, Jūsų nuomone?

Didžiausia problema yra švietime – mūsų moksleiviai negauna praktiškai jokių žinių apie kultūrinę žmonijos įvairovę.

– Aš manau, kad didžiausia problema yra švietime – mūsų moksleiviai negauna praktiškai jokių žinių apie kultūrinę žmonijos įvairovę. O tai, ką gauna, dažnai yra egzotizuojama, taip pristatant mums svetimas kultūrines praktikas kaip neįprastas, nenormalias. Lietuvoje, kaip ir daug kur mūsų pokomunistiniame regione, vis dar dominuoja europocentrizmas kultūrinio nacionalizmo forma – „mūsų“ gyvensena pristatoma kaip teisingiausia, ji padaroma mato vienetu, o visos kitos gyvensenos tada matuojamos pagal tai, kiek jos įsivaizduojamai nutolusios nuo mūsiškės.

Švietimo spragas lyg ir galėtų pataisyti tėvai, bet juk jie irgi tos pačios švietimo sistemos produktai ir tai, ką jie įsivaizduoja žiną apie tolimesnes kultūrines terpes, dažniausiai tėra standartiniai stereotipai. 

Galiausiai prie šios problemos itin prisideda žiniasklaida, kuri ieško tam tikro skandališkumo. Įsivaizduokime, kad spauda rašo apie žmogų, kurio vardas Machmudas, kuris ryte atsikelia, suvalgo kruasaną, išgeria kavos, eina į darbą... Ir ką – tai viskas apie Machmudą? Kad jis gyvena normalų ir mums visiems įprastą gyvenimą? Ne. Todėl tokios žinutės nėra gaminamos ir skelbiamos, nes jos – nevartojamos. O žinutės apie tai, kad Machmudas gyvena gerai, nes turi kokias septynias žmonas – tokios tinka, nes Machmudas yra musulmonas-išsigimėlis. Net nereikia nagrinėti kažkokių terorizmo grėsmių, kurios susijusios su asmens fiziniu saugumu. Kalbame apie mentalinį taikinį turiniu, kuris yra svetimas, bauginantis. Numanomai: „Jeigu tokie žmonės rastųsi tarp mūsų, mėgintų įteisinti sau įprastos kultūros normas viešame gyvenime – ne, mes to nenorėtume.“

Todėl yra šis kompleksas problemų – edukacija, socializavimas, žiniasklaida sukuria tokį grėsmingą kitoniškumo įspūdį, kuris daugeliui yra svetimas ir nepatogus. Tikrai ne pozityvia prasme. Ir labai sunku tokias nuostatas pakeisti, nes informacija yra savotiškai konstruojama viena kryptimi be jokios alternatyvos. Nors gyvo santykio su musulmonais nėra. Nes Lietuvoje norint pamatyti musulmoną, reikia turėti akį: jeigu tai nėra mergina su skara ant galvos, sunkiai atpažinsi, kad tai musulmonai.

Įdomu lyginti lietuvišką ir Jungtinės Karalystės (JK), kurioje santykis su musulmonais yra tiesioginis, žiniasklaidą. Kada ten randasi žinutė apie musulmonus, iš kažkur išlenda JK gyvenantys lietuviai ir ima komentuoti: „Jo, jo, žinome tuos „babajus“. Aš su jais gyvenau bendrabutyje arba dirbau, tai „šakės“... Visa JK yra „šakės“. Esą tik Lietuvoje taip neapsileiskime.

– Man taip pat yra įdomu, kad vyraujantis požiūris į musulmonus nelabai skiriasi tarp įvairių visuomenės grupių. Nepaisant gyvenamosios vietos, išsimokslinimo, pajamų skirtumo. Kodėl?

– Jau minėjau edukacijos Lietuvoje problemą. Kitaip tariant, net jeigu tu labai gerais pažymiais baigei mokyklą ar universitetą, ką tai keičia? Nebent ėjai į humanitarinius mokslus, tai turėjai galimybę studijuoti istoriją, filosofiją. Kita vertus, vadinamame geriausiame mūsų – Vilniaus universitete – istorija suprantama išimtinai per Jogailaičių istorijos prizmę. Jei kali Jogailaičių istoriją – tu šaunuolis. Tačiau ar viduramžiais buvo koks nors kitas pasaulis? Gal kokie kryžiaus žygiai, dar kas nors... Ar žino ką nors apie viduramžių pasaulį mūsų mokslų daktarai? Abejoju. Jie žino, kad Jogailaičiai ligi penktadienio nekarpydavo nagų, o penktadieniais nusikirpdavo... Ar čia istorija?

Šiuo požiūriu galėtume kalbėti apie lūkesčius. Jeigu vadinamieji žemesni visuomenės sluoksniai arčiau susidurtų su migrantais, pajustų jų konkurenciją darbo rinkoje, gal atsirastų noras bei poreikis apie juos ką nors daugiau sužinoti. Nes dabar visi, net turtingesni, dažniau keliaujantys žmonės ne siekia pažinti, o reprodukuoja stereotipus. Tarkime, magistrantai – gerokai daugiau gyvenime matę studentai, su kuriais man tenka susidurti, taip pat kartoja tuos pačius stereotipus, kaip ir mūsų imigrantai JK. Nes ir studentai neturi kritinės gebos atsispirti tai įsocialintai nuomonei apie musulmonus. Nes „islamas yra blogai“. O kas jums apie tai pasakojo? Kodėl „blogai“? Dėl to, kad taip kalbėjo dėdė Bushas (JAV prezidentas George'as Walkeris Bushas – aut. past.)? Ar dėl to, kad viso pasaulio žiniasklaida rašo, kad Irano mulų režimas yra blogis? Beveik nieko nežinodami apie Iraną, mes jau „žinome“, kas toje šalyje yra geriečiai, o kurie yra blogiečiai. Nes mums tai yra sugromuluota ir pasakyta. Ir mums visiems tampa aišku, kad kažkas yra blogai su islamu.

Menkiau išsilavinusiems žmonėms tai galėtume atleisti, tačiau tiems, kurie laiko save išsimokslinusiais, tokiais atvejais reiktų įjungti gebėjimą kritiškai mąstyti.

Menkiau išsilavinusiems žmonėms tai galėtume atleisti, tačiau tiems, kurie laiko save išsimokslinusiais, tokiais atvejais reiktų įjungti gebėjimą kritiškai mąstyti. Stereotipinis mąstymas randasi dėl to, kad kritinės gebos niekas neišlukštena – nei universitetai, nei kas nors kitas. Galbūt dėl to, kad mūsų edukacija yra „kalimas“, o ne pažinimas. Kai kurie mano studentai sako norį rašyti darbus apie islamą. Aš jiems sakau, sutarkime: jeigu rašysi „konvenciškai“, gausi devynis, jeigu rašysi taip, kaip aš įsivaizduoju, kad būtų galima parašyti, gali gauti žemesnį įvertį, nes rasis kuris nors profesorius, kuris pasakys – „kas čia dabar, mes juk žinome, kas yra džihadas“... Nors tasai profesorius paprastai nieko apie tai nežino.

– Dėl to, ką dabar sakote, man kilo tokia mintis: pokalbį pradėjome nuo apklausų, esą liudijančių, kad lietuviai nenorėtų gyventi kaimynystėje su musulmonais. Įdomu, o koks turinys toje bendrinėje sąvokoje užkoduojamas vykdant tyrimus? Ar atsakymas į tokį klausimą  turi apibrėžtą turinį?

– Tokia metodologinė problema yra. Nes lygiai taip pat sėkmingai galėtume klausti, ar tu sutinki, kad tavo kaimynas būtų krikščionis. Nes ką šiuo atveju reikštų „krikščionis“? Tas, kuris dieną naktį skambina varpais, o po durimis kaišioja Bibliją? Greičiausiai mintis būtų tokia – „normalus žmogus“ = „krikščionis“. Nes mes taip matuojame nenormalumą. Nes juk ir krikščionys galėtų būti kokie nors fundamentalistai ar kokie kiti frykai, rastafariečiai (Jamaikoje kilusi afrocentrinė krikščioniška kultūra – aut. past.). Taigi nominalus krikščionis mums yra kaip normalumo matas, o visa kita – jau nenormalumo. Nes klausiant apie „musulmoną“, tu nieko nepaklausi. Viena vertus, dėl to, kad skalė tarp religingo žmogaus iki labai nereligingo gali būti labai plati – beveik beribė. Kita vertus, jeigu turėsi galvoje ne religiją, o geografinį kraštą, ir klaustum ne apie musulmoną, o apie irakietį, suponuotumei bent jau požiūrį į tenykštę kultūrą. Nes musulmonas gali būti lietuviškos kilmės totorius, Kosovo albanas, indonezijietis. Man teko pačiam dalyvauti Etninių tyrimų centro atliekamuose tyrimuose ir tada bandžiau jiems pasakyti, kad formuluoti be kvalifikacijos nėra gerai. Tąsyk jie tyrė tokią prieštarą: Irako krikščionis ir Irako musulmonas. Ir toks klausimas yra įdomesnis – ar Irako krikščionis mums bus artimesnis? O kodėl – jis kitaip valgo paplotėlius nei jo kaimynai musulmonai?

Jeigu manęs kas paklaustų apie musulmonų kaimynystę, man pirmiausiai šautų į galvą mintis, ar jie moka gerai iškepti avieną. Jeigu taip, tai „okey“. O gal jis atsidaręs langą dieną–naktį rėkaus savo maldas? Bet aš nenorėčiau pro langą rėkaujančio krikščionio ar kitos religijos atstovo kaimynystėje.

Taigi mano atsakymas – tokie apibendrinimai nieko nepasako. Maža to, taip pat padeda kurti stereotipą apie tai, kad „visi musulmonai yra panašūs ir skiriasi tik nereikšmingai“. Galėtume patyrinėti kitokį pjūvį: paklausti žmonių, ką jie mano apie musulmonų kaimynystę, o po to priminti jiems, kad jie jau senokai šalia jų gyvena, nes „trečiajame bute gyvena Ismailas, kuris yra musulmonas“. Spėju, kad daugeliui deklaruojančių tokios kaimynystės nenorą toks faktas būtų siurprizas, kuris paskatintų reakciją – „eik sau, negali būti, koks jis musulmonas, tiek alaus ar degtinės kartu esame išgėrę!“

– Dar vienas apklausų epizodas: „Skirtingą požiūrį į skirtingų religijų pabėgėlius parodo ir jau minėta visuomenės nuostatų apklausa: 79,7 proc. apklausos respondentų atsakė, jog sutiktų, kad Lietuva priimtų karo pabėgėlius iš Ukrainos, o su karo pabėgėlių musulmonų priėmimo klausimu sutiko 36,6 proc. apklausoje dalyvavusių...“ Kaip pakomentuotumėte šį skirtumą?

– Mano komentaras ar retorinis klausimas būtų – o jei tie pabėgėliai iš Ukrainos būtų musulmonai? arba, priešingai, slavų didybe įtikėję stačiatikių fundamentalistai? Ką tokios apklausos parodo, yra tai, kad tiek jų rengėjai, tiek dalyviai arba nesuvokia vidinės religinės įvairovės tiek islame, tiek stačiatikių bažnyčiose (ir tarp jų), arba ją ignoruoja, nes jos pripažinimas komplikuotų tokių apklausų sudarymą ir jų rezultatų panaudojamumą.

– Dar vienas keistas dalykas. Tarsi musulmono kaimynystė yra vengtina, tačiau Lietuvos totorių tokia nuostata tarsi neliečia. Kodėl? Nors man teko klausti jų gerbiamų atstovų, kas padėjo išsaugoti tapatybę – etninis ar reginis faktorius – gavau atsakymą, kad labiau turbūt religinis...

– Man regis, dėl kelių priežasčių. Vienas vertus, Lietuvos totoriai labai tapatinasi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu. Ir jų lojalumas tam paveldui dažnai yra ryškesnis nei pačių lietuvių. Kad kažkur, po kablelio jie yra ir musulmonai – ne taip svarbu. Socialiai, kultūriškai jie laikomi mūsiškiais. Truputį (dėl religijos) kitokiais. Bet vis tiek mūsiškiais. Kita vertus, kalbant apie įvairias etnines grupes, kurios čia gyveno, jie niekada nebuvo grėsmingi. Mes išvis neturime tokios patirties, bet totorių atveju – juo labiau. Tarkime, Balkanuose serbams, bulgarams, kroatams vietos musulmonai – turkai, albanai – kelia kitokių jausmų, nes jų istorinė patirtis yra kitokia.

O mes priimame tą istorinį naratyvą, kad Vytautas, bijodamas, kad lietuviai gali jį nužudyti, atsivežė nedidelę etniškai vieningą grupę samdinių, kurie ir vėliau niekada netrukdė mums gyventi.

Totoriai yra viena labiausiai sekuliarizuotų etinių Lietuvos grupių. 

Svarbi aplinkybė yra ta, kad totoriai yra viena labiausiai sekuliarizuotų etinių Lietuvos grupių. Tik pusė totorių čia tapatina save su islamu. Penktadienį mečetėje sutiksi daugiau arabų, pakistaniečių, turkų nei totorių. Jų islamą aš esu linkęs vadinti liaudišku, turint galvoje jų tradicines piligrimystes pas Šventajį piemenėlį Kuntusį, kuris palaidotas totoriškose kapinėse dabartinėje Baltarusijoje. Todėl į Lietuvą atvykę arabai baisisi tuo, ką mūsų totoriai pateikia kaip savo islamišką paveldą. Tai nėra tasai rėkiantis ir amerikietiškas vėliavas plėšantis, deginantis islamas.

– Na, bet paklausus totoriaus-musulmono apie Palestinos problemą, dažniausiai išgirsi, kad tai, ko gero, dabar nėra iki galo išspręstas reikalas...

– Kita vertus, yra nemažai lietuvių, kurie labai užjaučia arabus palestiniečius, nes, jų požiūriu, tai, kas ten vyksta, nėra teisinga.

Kalbant apie totorius, galima būtų sakyti, kad dalis jų religinių lyderių yra orientuoti į dabartinę Turkijos valdžią ir pritaria prezidento Recepo Tayipo Erdogano politikai. Šis ryšys yra palaikomas labiausiai per Turkijos religijos reikalų direktoratą, kuris daug projektų, veiklos finansuoja visame pasaulyje. O mūsų totorių atstovai atsiranda Turkijos valstybinėje televizijoje, kur liaupsina R. T. Erdoganą po to, kaip šis priėmė sprendimą perduoti Šventosios Sofijos soborą (ten iki šiol buvo muziejus) tam pačiam religijos reikalų direktoratui, kuris VI a. statytą bažnyčią galės paversti mečete.

Kita Lietuvos totorių grupė yra priskiriama vadinamiesiems „giulenistams“ (JAV gyvenančio R. T. Erdogano politinio oponento Muhammedo Fethullah'os Güleno) šalininkams. Todėl jiems yra naivu tikėtis Turkijos valdžios politinės ir finansinės paramos, nes oficiali Ankara Güleno šalininkus visame pasaulyje laiko teroristais.

– Grįžtant prie mūsų pokalbio pradžios... Ką galėtume nuveikti, kad ir švietimo sistemoje, kad musulmonai Lietuvoje nebūtų stigmatizuojami – įvesti religijotyros discipliną?

– Būtinai. Aš nepasisakau už konfesinį bendrąjį ugdymą. Nori konfesinio mokymo – šeštadieniais gali lankyti specialią tokios pakraipos mokyklą. Visuomeninėje mokykloje labai reikia religijų studijų kurso. Juo labiau kad kažką panašaus mes turime – tikybą ir etiką. Bet ką toje etikoje veikia – užsiima etiketu: „Berniukai, netampykite mergaičių už kasų“... Per tiek metų, kiek tikyba ir etika yra dėstomos mokykloje, tikrai galima pasiekti neblogą suvokimą apie religijų įvairovę, skirtumus. Reikia tik pastangų. Kita kryptis gali būti istorija ir geografija, visuotinė literatūra, į kuriuos galima būtų be didelių programos išplėtimų tiesiog įpinti daugiau kultūros – kultūros istorijos, kultūros geografijos. Tie dalykai turėtų būti susieti. Pažiūrėkime, kokia turtinga yra musulmonų, arabų poezija, literatūra. Ar tikrai ten nėra nieko naudingo bendrajam mūsų ugdymui? Drįsčiau teigti, kad tai yra globalaus pasaulio paveldo dalis. Tarkime, Nobelio literatūros premijos laureatas Najibas Mahfuzas. Gal nereikia jo studijuoti penkias pamokas iš eilės, bet turėti minimalias žinias apie jį, manau, verta, kiekvienam.

Pavyzdžiui, per visuotinės literatūros pamoką 11 klasėje, aptariant poeziją, galima papasakoti ne tik apie graikų „vyno poeziją“, bet ir apie tai, kad tokią poeziją turėjo ir arabai dar 9 amžiuje, nes dabar visi išsprogdina akis – „kas bendra tarp musulmonų ir vyno poezijos?“ O čia mokytoja ima ir pacituoja keletą eilučių. Viskas, to užtektų, kad liktų galvose ar bent poreikis pasidomėti plačiau. Tai maži dalykėliai, kurie veikia, ir nereikia atskirų programų apie islamą. Matyčiau tikslą tokiu būdu tą musulmonų kitoniškumą normalizuoti.

Dabar mūsų švietimo lyderiai ėmėsi priemonių, kad būtų keičiamos programos, nes pasaulis keičiasi labai greitai. Svarbu būtų, kad ugdymas kryptų plačiau nei apie mus pačius, kaip apie bambą. Skatinti mokytojus, kad jie persikvalifikuotų, plėstų savo akiratį. Tik tada jie duos daugiau savo vaikams. Tokiu atveju gal po kokių dviejų dešimtmečių dabartiniai vaikai taps mokytojais, politikais, žurnalistais, pagaliau – tėvais, turinčiais kitokį pasaulio pažinimą. Gal ir mūsų aptariami apklausų rodikliai šiek tiek pasikeis. Sakau – galbūt.

Turiu dabar kursą magistrantams apie musulmonų visuomenių etnologiją. Kai kurie mano studentai – žmonės, turintys gyvenimiškos patirties, viršiję trisdešimt metų. Aš matau, kaip jie kai kuriuos dalykus pagauna, atranda įvairovę, kitoniškumą. O aš jiems dėstau įvairius dalykus, tarkime apie homoseksualumą islamo visuomenėje. Iš pradžių skamba gal net labai keistai, tačiau tarkime, Malaizijoje yra transvestitų mečetė, į kurią ateina vyrai, persirengia ir meldžiasi kaip moterys. Prancūzijoje yra homoseksualių imamų, kurie veikia specialiose mečetėse. Stengiuosi parodyti, kokia įvairi ir skirtinga yra musulmonų visuomenė, o ne tokia, kokią dažnai mes įsivaizduojame.

Rašant apie musulmonus dažniausiai jiems balsas nesuteikiamas

Tarptautinio judėjimo žurnalistikoje „Media4change“ žiniasklaidos stebėsenos analitikės Banguolės Žalnieriūnaitės komentaras:

Šiuo metu „Media4change“ atliekama žiniasklaidos stebėsena rodo, kad tik maždaug penkiose iš šimto publikacijų, kuriose minimi musulmonai, apie juos kalbama teigiamai. Taip pat maždaug tokiu dažnumu cituojami ir patys musulmonai. Didžiojoje dalyje (95 proc. atvejų) patiems musulmonams balsas nesuteikiamas. Koreliacija tarp kalbinamumo ir teigiamo konteksto įrodo, kaip svarbu žiniasklaidoje įtraukti pačios bendruomenės, apie kurią kalbama, balsą.

Apie musulmonų diskriminaciją Lietuvos kontekste kalbama retai, pastaraisiais mėnesiais tokių darbų beveik nefiksuota.

Žiniasklaidoje kalbama apie musulmonų diskriminaciją, tačiau dažniausiai tik užsienio naujienų kontekste, pavyzdžiui, darbai, kuriuose minėta musulmonų diskriminacija, spalio mėnesį sudarė 18 proc. viso turinio, tačiau beveik visos jos buvo apie situaciją Kinijoje ar kitose užsienio valstybėse. Na, o apie musulmonų diskriminaciją Lietuvos kontekste kalbama retai, pastaraisiais mėnesiais tokių darbų beveik nefiksuota. Pastaraisiais mėnesiais žiniasklaidoje stebėti ir pranešimai, kuriuose akcentuotas musulmonų indėlis į kovą už Ukrainos laisvę, ir darbai, kuriuose akcentuojama į Ukrainą už Rusiją kovoti atvykusių čečėnų religija. Tačiau taip pat fiksuotas ir politiko Vytauto Sinicos komentaras, kuriame jis ragino priimti Ukrainos karo pabėgėlius, o islamo šalių migrantus išsiųsti namo, nepaisydamas fakto, jog nuo karo Ukrainoje gali bėgti įvairių tautybių ir religijų žmonės, pavyzdžiui Krymo totoriai, kuriems būdingas islamo tikėjimas.

Skirtingą požiūrį į įvairių religijų pabėgėlius parodo ir jau minėta visuomenės nuostatų apklausa: 79,7 proc. Apklausos respondentų atsakė, jog sutiktų, kad Lietuva priimtų karo pabėgėlius iš Ukrainos, o karo pabėgėlius musulmonus priglaustų 36,6 proc. apklausoje dalyvavusių.

Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.

Antroji popiežiaus kelionė į Arabijos pusiasalį po 2019 metais įvykusio vizito Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) taip pat skirta skatinti dialogą tarp musulmonų ir krikščionių.

Jos metu pontifikas vadovaus maldai už taiką pernai atidarytoje didžiulėje modernioje katedroje.

Tačiau prieš Pranciškaus kelionę, truksiančią iki sekmadienio, jau pasigirdo kritikos balsų dėl žmogaus teisių padėties Bahreine, tarptautinėms teisių gynimo grupėms raginant šventąjį tėvą pasisakyti prieš įtariamus pažeidimus prieš šiitus, aktyvistus ir opozicijos veikėjus sunitų vadovaujamoje monarchijoje.

Ketvirtadienio rytą atvykęs į Fjumičino oro uostą 85 metų Pranciškus, kenčiantis kelio skausmus, neįgaliojo vežimėlyje buvo palydėtas iki lėktuvo, į kurį užkilo specialiu liftu.

Planuojama, kad 9.45 val. vietos (10.45 val. Lietuvos) laiku išskridęs lėktuvas po kelių valandų atvyks į Avalį, kur po sveikinimo ceremonijos Pranciškus surengs mandagumo vizitą pas karalių Hamadą bin Isą al Khalifą (Hamadą bin Isą Chalifą).

Tada, kaip rodo jo oficialus vizito tvarkaraštis, pontifikas pasakys kalbą valdžios pareigūnams, diplomatams ir pilietinės visuomenės nariams.

Penktadienį Pranciškus kreipsis į „Bahreino dialogo forumą: Rytai ir Vakarai už žmonių sambūvį“, organizuojamą JAE įsikūrusios Musulmonų vyresniųjų tarybos.

Vėliau jis privačiai susitiks su šeichu Ahmedu al Tayebu (Ahmedu Tajebu) – Al Adžaro mečetės Kaire – Egipto prestižiškiausios sunitų doktrinos įstaigos – didžiuoju imamu.

Per Pranciškaus vizitą JAE 2019 metais abu religiniai lyderiai pasirašė bendrą dokumentą, kuriame įsipareigojo skatinti dviejų religijų sambūvį.

Iš Argentinos kilęs popiežius savo pontifikato metu daug dėmesio skiria bendravimui su musulmonų bendruomenėmis ir lankėsi didžiausiose musulmoniškose šalyse, tokiose kaip Egiptas, Turkija ir Irakas, o vėliausią kartą, rugsėjį – Kazachstane.

Antradienį Pranciškus paprašė Šventojo Petro aikštėje susirinkusių tikinčiųjų melstis už jo būsimą išvyką ir pavadino ją kelione po dialogo vėliava.

Vatikano atstovas spaudai Matteo Bruni (Matėjas Brunis) prieš kelionę bendraudamas su žurnalistais atsisakė spėlioti, ar Pranciškus palies žmogaus teisių temą.

Tačiau popiežiaus požiūris „dėl religinių įsitikinimų laisvės ir atvirumo yra aiškus ir žinomas“, – sakė M. Bruni.

Palaikydama nacionalinės vyriausybės skundą dėl savivaldybės žingsnio, atnaujinusio intensyvias diskusijas dėl islamo Prancūzijoje, Valstybės taryba pareiškė, kad „labai selektyvi išimtis iš taisyklių, siekiant patenkinti religinius poreikius,.. gali turėti (neigiamos) įtakos tinkamam viešųjų paslaugų teikimui ir vienodam elgesiui su jų naudotojais“.

Kartu su žmona ir drauge

Viename uostamiesčio Baltijos prospekto daugiabučių namų gyvena draugiška šeima. Vyras, dvi moterys ir jų visų vaikai.

Kadangi šeima į Lietuvą atvyko neseniai, juos lankantys savanoriai gelbsti įvairiais klausimais. Dažniausiai šelpia rūbais ir avalyne.

Kalbinamas vyras tikina, kad viena moterų yra jo žmona, o kita – tik draugė.

Koks šio žmogaus santykis su abiem moterimis, galima tik įtarti.

Kol kas į šios šeimos reikalus Klaipėdoje valdiškos institucijos nesikiša.

Mūsų teisininkai, klausinėjami apie apie tokią situaciją, neretai net pasimeta.

Viena vertus, atvykėliai gyvena mūsų šalyje ir privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Todėl vyras turėtų pasirinkti, kuri žmona yra teisėta, o kurios santuokos atsisako.

Kita vertus, jei patikėtume, kad minimas vyras susituokė su abiem moterimis savo tėvynėje, kur tokios santuokos yra teisėtos, kodėl Lietuva turėtų ardyti tokią šeimą?

Migracijos departamento Administravimo skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Tumalavičienė paaiškino: "Migracijos departamentui yra tekę nagrinėti vieną Jus dominantį atvejį. Lietuvoje pripažįstama pirmoji jūsų minimu atveju užsieniečių santuoka. Kitas asmuo yra vertinamas kaip atskiras individas".

Tad nenuostabu, kad Klaipėdoje gyvenantis rytietis vieną savo moterų vadina tiesiog drauge.

Gyvena sau taikoje

Teisininkų argumentai yra vienoki, bet Rytų gyvenseną išmanantys žinovai paaiškintų, kad mes daugpatyste vadiname kiek kitokį reiškinį, nei įprastas rytietiškas šeimos modelis.

Mūsų supratimu, daugpatystė yra tada, kai vyras ar moteris paslapčia nuo teisėto sutuoktinio sudaro kitą oficialią santuoką.

Moralės požiūriu tai yra didelė skriauda ir net išdavystė pirmajai šeimai. Juk neretai viena šeima netenka ne tik sutuoktinio ir tėvo dėmesio, bet ir nukenčia materialiai.

Rytiečiams gyventi tuose pačiuose namuose su keliomis žmonomis – norma.

Korane sakoma, kad vyras, norintis vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi garantuoti, kad galės visiškai išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir jau turimas ankstesnes žmonas bei vaikus.

Tai yra nė viena vyro žmona negali būti pasmerkta skurdui ar mažiau aprūpinta nei kitos.

Tokios šeimos gyvena taikoje, jiems tai normalu, nes tai įprasta nuo senų laikų.

Pakako ištarti žodį

Tikra tiesa, kad ir mūsų požiūris į daugpatystę, kaip neigiamą reiškinį, susiformavo per ilgus amžius.

Kadenciją baigęs Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas, besidomintis Lietuvos teisės istorija, parašęs šia tema kelias knygas Alfredas Vilbikas pasakojo, kad mūsų šalies teritorijoje visais laikais daugpatystė buvo smerkiama.

Pasak teisėjo, būta manymų, kad tik ikikrikščioniškoje Lietuvoje klestėjo daugpatystė.

"Atidžiau pasidomėję istorikai išsiaiškino, kad šiuo klausimu buvo suklysta. Kadangi iki rašytinės teisės atsiradimo santuokos nebuvo registruojamos, tai ir jų nutraukimas nebuvo reglamentuotas. Vyras nutraukdavo santuoką tiesiog garsiai apie tai pasakydamas. Taip jis įgydavo teisę gyventi su kita moterimi, kaip su teisėta žmona. Kai Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė, vienu metu veikė paprotinė ir bažnytinė teisė. Taip buvo iki XVI amžiaus. Jeigu iškildavo klausimas dėl daugpatystės, pagrindinė santuoka laikyta sudaryta bažnyčioje. Vienu metu turėti kelias žmonas neleista. Santuoka, kurios nepalaimino Dievo tarnas, buvo laikoma neteisėta", – pasakojo A.Vilbikas.

Patirtis: kadenciją baigęs teisėjas A.Vilbikas gilinosi į senuosius įstatymus ir įsitikino – Lietuvoje daugpatystė niekada nebuvo norma. Asmeninio archyvo nuotr.

Grėsė mirties bausmė

Atidžiai išnagrinėjęs Lietuvos Statutą teisininkas įsitikino, kad XVI amžiuje šeimos santykiai buvo labai griežtai reguliuojami įstatymo.

Ypač griežtai buvo numatoma bausti tuos, kurie, sudarę vieną bažnytinę santuoką, bažnyčioje susituokdavo dar kartą.

Didesnė atsakomybė už santuokinę neištikimybę buvo taikoma vyrui, o ne moteriai.

A.Vilbikas minėjo, jog 1588 metais išleistas III Lietuvos Statutas skelbė, kad vedęs vyras privalėjo atsakyti už savo teisėtos šeimos ir kitos šeimos griovimą bei bažnytinės santuokos su kita moterimi sudarymą.

Vyras, susituokęs antrą kartą, tačiau žinojęs, kad pirmoji jo žmona gyva, buvo laikomas nusikaltėliu, įstatymas už šį nusikaltimą numatė mirties bausmę.

"Dvipatystės atveju kaltu pripažįstamas tik vyras, jis laikytas nusikaltęs savo šeimai, o jo bendrininke galėjo būti laikoma tik netekėjusi moteris. Didesnė atsakomybė už santuokinę neištikimybę buvo taikoma vyrui, o ne moteriai", – paaiškino A.Vilbikas.

III Lietuvos Statuto 5 skyriaus 22 straipsnis skelbė: "Jei kas, gyvą žmoną turėdamas, susidėtų su kita, tas tik mirties bausme būtų baudžiamas. Taip pat ir tokia žmona, jei, žinodama apie kitą jo gyvą žmoną, tekėtų už jo, tokia bausme būtų nubausta" (šiose ir toliau esančiose citatose kalba netaisyta – D.J.).

Grėsė kalėjimas

Carinės Rusijos laikais, kai po trečiojo Abiejų tautų padalijimo Lietuva daugiau nei 100 metų buvo carinės Rusijos sudėtyje, ir tarpukariu nuo 1918 iki 1940 metų daugpatystė buvo draudžiama.

Daugelį įstatymų iš Rusijos tuomet perėmusi Lietuva įtvirtino seną nuostatą: "Draudžiamas naujas susituokimas tebesant senajai, įstatymo keliu nepanaikintai santuokai".

Nepriklausomos Lietuvos Civilinio įstatymo 37-asis straipsnis numatė: "Teisėtais bei tikrais nepripažįstami santuokiniai susijungimai asmenų, kurie jau buvo sujungti kitomis teisėtomis santuokinėmis sąjungomis, nepasibaigusiomis ir dvasinės jų tikybos vyresnybės teisėtai nepanaikintos".

62 straipsnyje rašoma, kad draudžiama tuoktis naujai, tebesant senajai santuokai. Šis draudimas "siekia aplamai visų krikščionių tikybų santuokas".

Tai yra įstatymas apibrėžė tik krikščionių santuokos dalykus.

"Jei mahometono ar kito ne krikščionių tikybos žmogaus žmona arba viena iš žmonų apsikrikštys, jos santuoka gali pasilikti savo galioje nepatvirtinta sutuoktuvėmis. Bet tai tik tada, kada vyras, pasilikęs savo tikyboje, duos pasižadėjimą gyventi vienapatiškoje santuokoje su apsikrikštijusia per visą jos gyvenimą arba kol truks jų santuoka, atmetęs, jeigu turi kitą žmoną", – skelbė 80 straipsnis.

Šią buvusio įstatymo nuostatą A.Vilbikas paaiškino taip: musulmonas, turintis ir kitą žmoną, turėdavo apsispręsti ir likti su viena jų.

Apie priėmusius šventą krikštą žmones, tai yra krikščionis, pasisakoma 82 straipsnyje: "Jeigu seniau turėjo kelias žmonas, jis turi pasirinkti iš jų vieną, su kuria norės gyventi. Ši taisyklė siekia ir žmonas, turėjusias kelis vyrus".

Kitų religijų asmenų šeiminiai santykiai nebuvo apibrėžti.

Kitaip: europiečiams neretai sunku suvokti atvykėlių iš Rytų šeiminio gyvenimo įpročius ir tradicijas. Evaldo Šemioto nuotr.

Baudė ir kunigus

Teisėjas paaiškino, kad atkūrusi nepriklausomą valstybę Lietuva tarpukariu naudojosi tais anksčiau naudotais Rusijos civiliniais ir baudžiamaisiais įstatymais, kurie neprieštaravo Lietuvos Konstitucijai.

Tarpukario Lietuvos baudžiamąją teisę apibrėžė Baudžiamasis Statutas.

412 jo straipsnis bylojo apie "daugvedybą arba susituokimą pirmai santuokai tebesant, jei tas dalykas nėra leistas įstatymu pripažintomis kaltininko tikybos taisyklėmis".

Todėl galima spėti, kad musulmonų pripažįstama daugpatystė nebuvo draudžiama.

Įstatyme sakoma, kad nusikaltimo subjektu gali būti abi šalys, jei abi žinojo apie pirmas vedybas, bet buvęs susituokęs asmuo baudžiamas griežčiau.

Anot įstatymo, kaltininkas baudžiamas, jei žinojo, kad pirmoji santuoka tebegaliojo, ir norėjo vėl vesti.

Atsakomybė už kito žmogaus daugpatystę buvo numatoma ir dvasininkui, kuris žinodamas žmogaus apie pirmą santuoką, dalyvavo kitose jungtuvėse.

Baudžiamas galėjo būti ir tarnautojas, kuris padarė metrikų įrašą.

Dar daugiau, bausmė galėjo būti skiriama ir liudytojui, kuris nusikalto žinodamas, kad asmuo tuokiamas būdamas neiširusioje santuokoje.

Už tai buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė – iki trejų metų kalėjime.

Vilnijoje – dvi bylos

"Mėginau archyvuose rasti žinių apie bylas, kuriose tarpukariu nagrinėti daugpatystės atvejai. Man nepavyko rasti tokių Nepriklausomos Lietuvos teismų archyvuose. 129-ajame fonde aptikau žinią apie ne mažiau dvi baudžiamąsias bylas 1919–1938 metais Lenkijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje, kitaip sakant, Vilniaus krašte. Žinau tik patį faktą, šios bylos įtrauktos į du aprašus. Tada šias bylas nagrinėjo lenkų teismai", – paaiškino A.Vilbikas.

Teisėjas pripažino, kad daugpatystė, kaip ją suprantame mes, nėra tapati rytietiškai teisei vyrui gyventi su keliomis žmonomis vienu metu.

Mūsų įstatymų leidėjas nėra numatęs jokios atsakomybės už gyvenimą su keliomis žmonomis, tačiau draudžiama vesti turint nenutrauktą santuoką.

Ir dabar Lietuvos įstatymai nei Lietuvos piliečiams, nei atvykėliams mūsų šalyje neleidžia vienu sudaryti kelių santuokų.

Šiuo metu tai yra civilinės teisės dalykas, bausmės už daugpatystę nenumatomos.

Išaiškėjus, kad žmogus yra sudaręs ne vieną santuoką, klausimas sprendžiamas teisme.

Išnarpliojus visas aplinkybes, dažniausiai lieka galioti pirmoji santuoka, o paskesnės tiesiog anuliuojamos.