-
D. Gudelis: idealaus prezidento atvaizdas lipinamas iš esamų ir buvusių prezidentų 3
– Pone Gudeli, esate organizavęs ne vieną sėkmingą rinkimų kampaniją. Ar dabar jau analizavote situaciją? Kokio prezidento apskritai žmonės tikisi?
D. Gudelis: Apklausose dažnu atveju yra užduodamas klausimas, ar žmonės nori stabilumo ar pokyčių. Tai per paskutinius Seimo rinkimus pernai, pirmą kartą po keliolikos metų išlindo toks kampas, kad žmonės nori ir stabilumo ir pokyčių vienu metu. Stabilumo žmonės nori jų asmeniniame gyvenime, nes ekonomika, pajamos, pensijos auga, situacija gerėja. O pokyčių politikoje žmonės nori visada. Jie niekada nebalsuoja už tai, ką politikas padarė. Jie balsuoja už tai, ką politikas žada, už viltį, už ateitį. Tas balanso išlaikymas tarp stabilumo ir pokyčio yra labai svarbus.
– Ar rengiate kokią apklausą galvodami apie situaciją 2019 m.?
D. Gudelis: Jau kokius 10 metų, kiekvieną pavasarį, kai nušvinta saulė ir pradeda gerėti žmonių nuotaikos, nes tai irgi daro tam tikrą poveikį, darausi tuos tyrimus. Šį pavasarį taip pat esu juos pasidaręs. Idealaus prezidento atvaizdas yra sulipinamas iš bent jau dviejų – jau esamo ir buvusio Lietuvos prezidento. Mūsų prezidentai yra labai charakteringi, charizmatiški, atitinkantys tam tikrus archetipus, prototipus. Tiek prezidentas A. Brazauskas, tiek V. Adamkus, tiek R. Paksas ir dabartinė prezidentė yra labai tipingi ir žmonės pagal tuos parametrus renkasi iš jų, jų atitikmenis. Tai „du trečdaliai Adamkaus ir vienas trečdalis Grybauskaitės“.
– Pone Matoni, kokio prezidento, su kokia praeitimi kokiu energetiniu krūviu dabar galėtų norėti dauguma Lietuvos žmonių?
A. Matonis: Mes tyrimų nedarome, bet man dabar nuojauta sako, kad žmonės norės modernaus prezidento. Jis nebūtinai turi būti jaunas, jis gali būti ir brandaus amžiaus žmogus. Kai aš sakau, kad tauta nori modernaus prezidento, aš sutiksiu, jei kas pasakys, kad gyvenu feisbuko burbule arba artimos aplinkos burbule ir perimu jų nuotaikas. Tačiau man atrodo, kad tas socialinių tinklų burbulas vis didėja. Jis apima vis daugiau bendrųjų masių ir vis labiau atspindi bendrąsias nuotaikas. Feisbukas tapo kasdiena nuo vaiko iki bobutės. Pažangus jaunimas iš čia pabėgo, nes čia susirinko per daug tetų, bet tos tetos labiau dalyvauja prezidento rinkimuose, nei vaikai. Manau, kad lietuvių simpatijos, nors ir iš toli – į Estijos prezidentę. Puiku, kad ji vaikšto su džinsais, fotografuojasi neįpareigojančioje aplinkoje, moderniai samprotauja ir nedramatizuoja įvykių. Manau, kad kažkas panašaus galėtų būti patrauklu ir Lietuvos rinkėjui. Gal kiek archaiškesnis, vyriškesnis tipas.
– Pone Katkau, iš to, kokie prezidentai buvo išrinkti praeityje, kokie politiniai lyderiai laimi dabar, grįstumėte prognozuoti kokio tipo prezidentą gali išsirinkti tauta?
M. Katkus: Viena vertus taip, žmonės kalbėdami apie tai, ko jie nori prisimena praeitį. Esu ir aš daręs tyrimų ir tas idealus prezidentas turi A. Brazausko, R. Pakso, D. Grybauskaitės bruožų. Kita vertus, visi Lietuvoje išrinkti nauji prezidentai simbolizavo tam tikrą idėją, temą. Visi jie sugebėjo tą idėją suformuluoti ir pateikti visuomenei. Jei prisimintume D. Grybauskaitės atėjimą 2009 m. labai stipriai pakeitusį Lietuvą, tai buvo noras kompetentingo, energingo, kieto profesionalo, kuris padėtų išgyventi visą šitą krizę. Pagrindinis klausimas yra suvokti, kaip žmonės jausis 2019 m. pradžioje, praėjus 10-čiai metų po D. Grybauskaitės atėjimo. Kokia bus jų nuotaika likus dviem, trims mėnesiams iki rinkimų? Tas nuotaikos supratimas, mintis su kuria žmonės eis į rinkimus yra gerokai svarbesnė, nei pati prezidento asmenybė. Tas jausmas ko mums reikės, koks žmogus atliepia mūsų poreikius yra labai svarbus. Žinoma, tai priklauso nuo politinio marketingo, politinės komunikacijos, kaip tai suformuluosi. Kita vertus, buvo stabilumo, provakarietiškumo poreikis, kai ėjo Adamkus, pripažinimo užsienyje patirtis, kai ėjo Grybauskaitė. 2019 m. mes turime žiūrėti ir ekonomikos prognozes. Kitas dalykas, yra noras išnaikinti tuos vadinamus ūsuotus bebrus, pakeisti kartas.
A. Matonis: Jei neįvyks kažkokių dramatiškų sukrėtimų, žmonės jausis geriau ateidami balsuoti 2019 m., nei jautėsi 2009 m. Manau, kad emigracija toliau mažės, imigracija toliau didės, bet ne tiek, kad keltų problemų lietuviškai tapatybei, bet tiek, kad netrūktų darbo jėgos. Manau, kad augs ekonomika, nors ir ne taip drąsiai, kaip dabar, bet manau, kad neturėtų būti stagnacijos. Žmonių savijauta turėtų būti geresnė, todėl neturėtų dominuoti nei keršto, nei pykčio nuotaikos. Be abejo, bus įpykusių, besijaučiančių nuskriaustais. Tačiau nemanau, kad jei sudarys bent kiek didesnę kritinę masę, nei dabar palapinių miestelis prie prezidentūros.
(V.Skaraičio nuotr. - Audrius Matonis)
D. Gudelis: Sutinku, kad įvaizdis ir modernumas yra labai svarbūs kriterijai. Tačiau man labiau patinka į rinkimus žiūrėti, kaip į tam tikrą excel‘io failą – į skaičiukus, demografiją, statistiką. Pasižiūrėkime kokioje Lietuvoje mes šiandien gyvename, pažiūrėkime, keik turime žmonių virš 60 metų, kiek turime socialiai remtinų asmenų, kiek gyvenančių žemiau skurdo ribos ir atsakykime sau į klausimą, kas bus lemiantis faktorius 2019 m. rinkimuose.
– Socialiniai pažadai, dosnesnė valstybė – tai galėtų būti akcentai?
D. Gudelis: Jau 20 metų, per visą demokratijos kūrimosi laikotarpį, kai užduodi klausimą kas jam asmeniškai yra svarbu, tai atsakymas visada yra – pinigai. Sveikata minima, kaip trečias pasirinkimas, apie vaikus galvojama tik kaip jiems padėti pinigais ir t.t.
M. Katkus: Lietuvoje yra 3 linijos. Vienas – dešinysis greitkelis, jis sudaro didžiąją dalį to facebook‘inio burbulo. Jie gyvena geriau, turi lizingu pirktų mašinų ir t.t. Pagrindinė linija – tai centro kairės linija, kuri mažai domisi politika ir paprastai reaguoja į bendrą energetiką ir jausmą kas yra gerai. Taip pat yra ir protesto linija, kur vyrauja skurdo Lietuva. Į prezidento rinkimus pirmiausia reikia žiūrėti per tas linijas.
– Tarp galimų kandidatų dabar minimi: socialdemokratų garbės pirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, diplomatinę karjerą padaręs politikas Vygaudas Ušackas, premjeras Sauliu Skvernelis, politikai Žygimantas Pavilionis, Naglis Puteikis, Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Dar nežinoma, ką nuspręs Ingrida Šimonytė, ar ji sieks prezidento, ar Vilniaus mero posto. Tai pat akivaizdu, kad kažkurį savo kandidatą kels Lenkų rinkimų akcija, Darbo partija, Tvarka ir Teisingumas ir t.t. Iš šių kandidatų, kuriuos išskirtumėte kelis, kaip realiausius?
M. Katkus: Dešinėje pusėje manau, kad aršiausia kova užvirtų tarp G. Nausėdos ir I; Šimonytės. Nors G. Nausėda nebuvęs politikoje, bet jis turi labai stabilų 56 proc. reitingą, kuris laikosi 10-15 metų. Tik klausimas, kokia bus reakcija į tą konversiją iš ekonomisto į politiką. Jei I. Šimonytė nuspręstų eiti, tai ji tikrai sugebėtų sutelkti ne tik konservatorių, bet ir didžiąją dalį liberalams prijaučiančių balsų. Už ją taip pat balsuotų žmonės, kurie ieškotų kitos Grybauskaitės. Ji būtų tokia light Grybauskaitė. Tačiau pasaulinė praktika rodo, kad deja antrame ture light kandidatai ne visada laimi. Centre matyčiau S. Skvernelį ir Visvaldą Matijošaitį. V. Matijošaitis kol kas nepaneigė savo noro ir jis turėtų tikrai puikius startinius šansus, ypač kai Skvernelio reitingų kreivė eina žemyn. Didelei daliai centro kairės Andriukaitis bus per daug senoviškas ir ne visa tai, ką jis dabar kalba jiems gali būti priimtina. Todėl te galime matyti pakankamai keistų kandidatų.
A. Matonis: Iš dviejų Mykolo išskirtų personažų, tai mano statymai irgi būtų jo pusėje. Dešinė, ar centro dešinė atrodo turės žymiai didesnę puokštę ir platesnę paletė kandidatų pirmajame ture, kurie nealergizuotų didelės dalies rinkėjų. Matydamas tą pluoštą tų žmonių, manau, kad jiems užteks politinės išminties ir svarstyklių savo ambicijoms pasverti, kad suprastų, verta ar neverta, reikia ar nereikia eiti. Nemanau, kad ponas Puteikis ar ponas Tomaševskis turi didelių šansų. Labai tikiuosi, kad mes prezidentą išsirinksime ne su liūdnąja Lietuva, o su norinčia kurti ir gerai gyventi Lietuva. Žiūrint į kairės, kairės centro pusę yra liūdna konstatuoti gana retą kandidatų lauką. Negaliu įsivaizduoti, kad socialdemokratai nekeltų savo kandidato, bet nepanašu, kad Andriukaitis būtų publikos numylėtinis bent jau šiai dienai.
M. Katkus: Galimas dalykas, kad dar nežinome būsimojo kandidato vardo. Pusantrų metų ir netgi metai yra pakankamas laikas. Centro kairė neturi savo numylėtinių. Juo buvo S. Skvernelis, R. Karbauskis, bet jų reitingai po truputį tirpsta ir ko gero tęsiantis dabartiniam klimatui tirps dar labiau. Labai tikėtina, kad toje vietoje gali atsirasti didelė skylė, kurią gali kažkas užpildyti. Pavyzdžiui, prisiminkime kaip Artūras Paulauskas per labai trumpą laiką sugebėjo surinkti pakankamai balsų ir laimėti.
D. Gudelis: Man rinkimų kampanija pirmiausia yra vadybos procesas. Visi išvardinti yra pakankamai žinomi, turintys jau susiformavusį įvaizdį. Šituose rinkimuose ypatingą vaidmenį vaidins organizacija, administracinis resursas. Jei iki šiol neturėjome nei vieno partinio kandidato, kuri laimėtų rinkimus, tai šiuose rinkimuose partinis resursas bus ypatingai svarbus.
– Jūs kalbate apie Tėvynės sąjungą?
D. Gudelis: Nesieju organizacinių resursų su momentiniu reitingu. Kadangi organizacinis resursas nėra vien partijos žinomumas, bet tai yra ir struktūra skyriuose, miestuose ir tai, kas svarbiausia dabar yra pinigai.
– Taigi reziumuojant, kas jūsų favoritai?
D. Gudelis: Dešinės, konservatorių kandidatas ir stipriausios centro kairės jėgos kandidatas. Technikos klausimas, ar kandidatai bus partiniai. Ir dar vienas faktorius, jei pirmajame ture turime 10 ar daugiau kandidatų, tai reiškia, kad į antrą turą patenka tie, kurie turi geriausią resursą ir surenka 15–20 proc.
-
M. Katkus: socialdemokratai dabar yra blogesnėje situacijoje nei opozicija 2
Ėmus aiškėti vis skandalingesnėms jo praeities detalėms apie bandymą išsisukti nuo atsakomybės už vairavimą išgėrus, paskirtasis ministras išgirdo Sauliaus Skvernelio raginimą ir pats atsiėmė savo kandidatūrą. Iš politinės pelkės neišbrendantys socialdemokratai turės svarstyti dar vieną – jau ketvirtąją kandidatūrą į teisingumo ministrus.
Apie vis prastėjančią socialdemokratų laikyseną pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su socialdemokratų frakcijos seniūne Irena Šiauliene, „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu ir viešųjų ryšių ekspertu Mykolu Katkumi.
– Pone Šiauliene, socialdemokratai pastaruoju metu atrodo prastai. Ir derasi prastai, ir prastai ministrus renkasi, atrodo, lyg išgyvenate vidinę krizę, kurios galo nematyti. Ar sutinkate?
Atsiprašau savo rinkėjų ir šalininkų, kad prastai atrodome. Kartais būna nesėkmės ruožų, kaip matome, visos didžiosios senosios partijos dabar patiria vienokius ar kitokius nesėkmės barjerus. Deja, taip nutiko, kad mūsų trečias kandidatas slystelėjo. Matome iš visos situacijos, kad tik pasirašius dekretą išlindo šitie paslydimai.
– Ar tikrai taip? Prezidentės atstovai pasakė, kad prezidentė žinojo apie prarastą vairuotojo pažymėjimą, gal tik žinojo ne visas aplinkybes. Jūsų partijos vadovybė tikrai nieko nežinojo?
I. Šiaulienė: Tikrai vadovybė nieko panašaus nežinojo, visiškai jokių užuominų nebuvo. Kai priėjome iki trečiojo kandidato, tai kaip tik buvo koalicijos partnerių pageidaujama, kad būtų jaunas, be vadovavimo patirties šleifo, tai visa tą jis atitiko. Kaip teisininkas jis taip pat buvo vertinamas kaip sėkmingas. Tokių akivaizdžių priešpriešų ar prieštaravimų nebuvo. Aptariant šitą kandidatūrą jokių užuominų neteko girdėti.
– Pone Bruveri, juk premjeras tikrai turi kam paskambinti ir sužinoti tokią informaciją?
Tai puikiai parodo, koks pakrikimas ir nuosmukis yra ištikęs šitą kadaise šlovinga buvusią politinę jėgą. Prieš 10 ar 15 metų tai buvo pagrįstai laikyta centrinė jėga visos Lietuvos politikos, net kai ji buvo opozicijoje. Tačiau jau prieš keletą metų buvo galima matyti ir spėlioti, kad šios partijos saulelė kažkada pasuks vakarop. Tik mažai kas nuspėjo, kad tai įvyks taip greitai ir taip kvailai ir šita partija pavirs tiesiog politinių klounų sambūriu.
– Ministras pirmininkas samprotavo, kad Juozas Bernatonis turės už tai atsakyti. Vadinasi, tai greičiausiai buvo jo įbruktas kandidatas.
V. Bruveris: Premjeras tuos samprotavimus pradėjo nuo to, kad reikėtų J. Pagojų išvis išmesti iš partijos, kas yra visiškai perteklinis šnekėjimas. Tiesa, jis premjerui būdingas. O dėl J. Bernatonio atsakomybės – tai logiška, jei jis žinojo ir neinformavo nieko ir tame tarpe premjero, kuris šią informaciją sužino tik po paskyrimo.
– Tačiau tai jau buvo vieša dar iki prezidentės dekreto, pati prezidentė žinojo.
V. Bruveris: Prezidentės laikysena irgi tokia gan keistoka. Gal ji tiesiog taip leido žmonėms susideginti. Tačiau šiuo atveju keisčiausia, kai socialdemokratai, išskyrus Bernatonį, galėjo nežinoti apie šią situaciją.
– Kaip jums atrodo socialdemokratai, pone Katkau?
Socialdemokratai Lietuvoje yra vertinami kaip žmonės, kurie labai gerai moka valdyti valstybę. Jie vertinami kaip nomenklatūra žmogišku veidu, kuria galima pasitikėti ir nieko labai blogo nebus. Maždaug su panašia nuotaika jie ir laimėjo praėjusius rinkimus, kai žmonės juos rinkosi kaip gerą alternatyvą įvairiems psichams iš kitų partijų, kurie priima naktines mokesčių reformas ir daro kitus keistus sprendimus. Šita krizė liudija kelis dalykus. Pirma, nėra pasibaigusios naujo lyderio paieškos, jos tokios keistos ir drastiškos.
– Senas lyderis nesitraukia, nevaldo situacijos ir toliau skaldo malkas?
M. Katkus: Labiau nevaldo situacijos, nes malkų skaldymas yra būdingas opozicijos lyderiams. Jeigu partija nepersigrupuos artimiausiu metu, tai tie praradimai gali būti labai ilgalaikiai. Akivaizdu, kad tas valstiečių reitingo burbulas dabar yra didžiulis. Naujas premjeras visada pelno didžiulį pasitikėjimo kreditą, prisiminkime, kaip Gediminas Kirkilas buvo tapęs vienu populiariausių Lietuvos žmonių. Tas burbulas tikrai būna ir jis tikrai po metų pradės bliukšti, tačiau klausimas, ar po metų socialdemokratai sugebės persirikiuoti ir žmonėms, kurie už juos balsuodavo, sugebės pateikti realią alternatyvą. Kol kas tai atrodo kaip kažkoks valstiečių prielipas. Su tuo kandidatų ieškojimu jie atrodo panašūs į populistų partiją, kurie nežino, kaip tų kandidatų ir kur ieškoti.
– Ponia Šiauliene, kitas politikas – kuris nei žemėmis spekuliavo, nei girtas vairavo, o yra geros reputacijos, patyręs politikas – Julius Sabatauskas. Jis, panašu, negalės būti teikiamas, nes patys jį išbrokavote, ko gero, atsižvelgę į S. Skvernelio neoficialius pokalbius su Algirdu Butkevičiumi ar kokias kitas priežastis. Nepadarėte klaidos?
Irena Šiaulienė V.Skaraičio/BFL nuotr.
Pirmiausia norėčiau atsakyti dėl socialdemokratų, kurie neva įvardijami kaip nomenklatūrinė partija, gebanti kažkam nepaskambinti. Visa tai, kas yra Lietuvoje, įvertinant visą finansinę, ekonominę valstybės situaciją, būnant šiam premjerui, tai tiktai socialdemokratai nėra nieko padarę, kas būtų valstybę atvedę į krizę. Dėl J. Pagojaus aš dalyvavau visuose pokalbiuose ir dar kartą tvirtinu, kad juose nebuvo jokios užuominos dėl tokio precedento. Formuojant pretendentus iš mūsų koalicijos partnerių buvo pageidavimas jaunų ir patirties neturinčių kandidatų. Nors J. Sabatauskas turi patirtį, tačiau ji nėra kenksminga, jei kalbame apie sėkmingą valstybės valdymą. Tačiau komandą formuoja premjeras, reikia suprasti, kad reikės dirbti komandoje. O kaip joje sėkmingai dirbti, jei yra toks nusiteikimas. Politikoje turi būti ypač geras susiklausymas ir supratimas.
– Kur jūs matote problemą dėl J. Sabatausko, pone Bruveri?
S. Skvernelis turi kažkokių nesuvestų sąskaitų su J. Sabatausku iš ankstesnių laikų, tačiau, mano nuomone, pagrindinis stabdymas yra iš prezidentūros. Juk J. Sabatauskas buvo tas, kuris bandė stumti pataisas dėl teisėsaugos struktūrų vadovų skyrimo teisės atėmimo iš prezidentės. Tai visiškai akivaizdu, kad pro prezidentės filtrą šita kandidatūra nepraeis.
I. Šiaulienė: Kiek aš kalbėjau su J. Sabatausku, jis buvo aptaręs tą klausimą su pačia prezidente, tai čia nieko panašaus. Jo nuomone, tie gandai, kad tai prezidentės barjeras – nepasitvirtino.
– Dar nepaminėjome kelių kitų dalykų, tokių kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsisakymas, keista derybų su Ramūnu Karbauskiu taktika – su viskuo sutikti ir džiaugtis būsimu Seimo vicepirmininko postu, kuris be kita ko nuplaukė, ir t. t. Pone Katkau, kaip apskritai jums visa tai atrodo?
Partija, kuri yra mažasis koalicijos partneris, pirmiausia turi išsiskirti. Jos pagrindinė užduotis – nepasimesti bendrame partiniame veikime. Jei norima išsiskirti, tos trys ministerijos, išskyrus poną Liną Linkevičių, kuris yra kitoje situacijoje. Jei aš būčiau mažesnysis brolis, tai prašyčiau tos ministerijos, kuri man suteiktų realią galimybę išsiskirti rinkėjams. Tokia ministerija yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri labai nesunkiai galėjo būti išnaudota kaip vieta, kur visada trūksta pinigų ir visada galima kritikuoti didžiuosius partnerius jų prašant. Tą puikiai visada išnaudojo Vilija Blinkevičiūtė, kuri iš to sėkmingai kėlėsi savo reitingus. Net savo rinkiminiame klipe ji sakė, kad dantimis ir nagais kovėsi už pensininkų pinigus. Tą istoriją galima puikiai pratęsti. Dabar nei teisingumo ministras, nei ūkio ministras nėra tokie matomi. Antras dalykas – Seimo pirmininko postas. Jei tai buvo įmanoma ir nebuvo pasiimta, tai yra tiesiog skandalinga. Taip, Seimo pirmininkai ne visuomet būna populiarūs, tačiau tai puiki vieta pristatyti savo idėjas, tai gera tribūna, kur gali atrodyti nuolatos kažką veikiantis ir darantis. Tai regimumo atžvilgiu, manau, socialdemokratai atsiduria blogesnėje situacijoje nei opozicija. Kritikuoti negali, o matomumą užsitikrinti bus labai sudėtinga.
– Ponia Šiauliene, sutinkate su tuo, kad kur tik pažiūrėsi, ten vien nesėkmės jūsų partijai?
Sutinku su tuo, kad mes, kaip mažesnieji partneriai, turėtume išsiskirti. Dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – tai ne visai taip. Štai Darbo partija kėlė savo reikalavimus ir pažiūrėkite, kur ji dabar. Kalbėti apie talentus neužtenka, tam dar reikia ir finansinių išteklių. Kuomet esi mažesnysis partneris vien grūmojimu, grasinimu ir aiškinimu, kad aš stengiuosi ir noriu, bet neturiu pinigų, nieko nepadarysi. Dėl pačių derybų, tai norėčiau patikslinti, kad aš dalyvavau tik pradiniame etape, kai darbo grupės derino programinius panašumus ir skirtumus. Kituose, kur buvo konkrečiai dalijami postai, nedalyvavau, tuo metu buvau Baltijos asamblėjoje. Todėl negaliu apie tuos du derybinius etapus kalbėti.
– Ar po to, apie ką mes šiandien kalbėjome laidoje, jūsų nuomone, A. Butkevičius turėtų atsistatydinti?
I. Šiaulienė: Mes esame aptarę šitą klausimą. Galbūt šitie procesai vėl tą klausimą iškels. A. Butkevičius pats buvo pareiškęs apie atsistatydinimą, bet kaip tik tada mes buvome tame etape iki susitarimo pasirašymo. Galima daug pretenzijų pareikšti, tačiau neatsiranda to vieno, kuris imtųsi atsakomybės. Deja, kol kas neišsikristalizuojame.
V. Bruveris: Pirmiausia A. Butkevičius ir kai kurie kiti partijos vadovybės narai pagalvojo, kad dabar svarbiausia yra kuo greičiau bet kokiomis sąlygomis įšokti į valdžią, o užsikabinus jau atsiras laiko išsilaižyti žaizdas, susidėlioti ir t. t. Tai buvo klaida. Iš to labai aiški pamoka. Nedelsiant reikia pradėti atsinaujinimo procedūras, pasikeisti pirmininką. Dar greičiau tą daro konservatoriai. Svarbiausia net ne procedūros, o rimtos diskusijos aiškinantis, ką toliau daryti idėjiniu, politiniu, taktikos, stiliaus požiūriu ir t. t. Taip pat, žinoma, dėl lyderio, ant ko partija turėtų statyti. Vietoje to matosi kažkokie aiškinimaisi, tarpusavio intrigėlės, nutylėjimai.
M. Katkus: Dar treji metai iki rinkimų – tai dabar reikalingos tik ilgalaikės strategijos.
-
V. Bruveris: socialdemokratai iš komforto į rizikos zoną smuko dėl savo kaltės 4
– Tyrimo metu atlikta partijų populiarumo dinamika rodo, kad nuo šių metų sausio iki rugsėjo socialdemokratų partijos populiarumas su nedidelėmis išimtimis krenta žemyn, kyla Tėvynės sąjunga, o pastaruoju metu į viršų šauna Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Pone Zokai, koks tai tyrimas, ar jis kuo nors išskirtinis?
Tai yra reprezentatyvus Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimas. Jis išskirtinis tuo, kad buvo apklausti 18–75 metų gyventojai. Tai komercinis dalykas, nes tyrimus finansuoja verslas, kuriam 75 metų riba yra optimali.
– Pone Bruveri, žvelgiant į tendencijas, kurias atskleidė tyrimas, socialdemokratų perspektyva bauginanti?
Taip, ji tokia jau senokai. Prieš pusmetį ir dar anksčiau buvo aišku – jei socialdemokratai ir toliau taip klaidingai elgsis kritinėse situacijose viešųjų ryšių požiūriu, blaškysis, velsis į politinių oponentų ir konkurentų primetamus žaidimus, jų reikalai tik prastės. Nieko keista, kad pamažu jie turėtą pranašumą aptirpdė. Kita vertus, stebėtina, kad socialdemokratai dar sugeba išsilaikyti, nėra dramatiško kritimo. Bet faktas lieka faktu – socialdemokratai nuslydo iš komforto zonos į rizikos zoną dėl savo pačių kaltės.
– Pone Katkau, panašu, kad buvę skandalai žmonių nuomonę apie socialdemokratus ne itin veikia. Nesant ekonominės krizės ir ekonominių kataklizmų, valdančioji partija, nepaisant daugybės skandalų, vis dar išlaiko palyginti aukštą reitingą?
Lietuvoje vyrauja tendencijos, kai žmonės užduoda sau klausimą – ar aš noriu ateinančius 4 metus gyventi taip, kaip gyvenau? Šį klausimą žmonės kelia įvairiu metu. Socialdemokratų reitingo kritimas labai gerai atspindi, kada žmonės uždavė sau šį klausimą, nes socialdemokratai matomi ir vertinami kaip valdžia. Matome, kad per šį laikotarpį sunyko ir socialdemokratų koalicijos partneriai. 5 proc. Darbo partijai yra labai mažai. Mažėjantis socialdemokratų reitingas rodo, kad žmonės nori pokyčių. Yra ir dar vienas įdomus dalykas. Ilgai atrodė, kad pagrindinė partija, galinti pakeisti socialdemokratus, yra Liberalų sąjūdis. Ji stengėsi nekritikuoti socialdemokratų, vyko palyginti taikus konkuravimas. Tai taip pat padėjo socialdemokratams nekristi labai smarkiai. Beje, panašiai elgėsi valstiečiai ir žalieji. Dabar ir vėl turime dichotomiją – daug žmonių ir vėl rinksis arba konservatorius, arba socialdemokratus.
– Pone Zokai, ar analizavote rinkėjų tipus? Kuo ypatingi socialdemokratų, konservatorių, valstiečių ir žaliųjų rinkėjai?
Skirtumų yra. Labai tipinį rinkėją turi Liberalų sąjūdis, tiesa, dabar jis aptirpęs. Konservatorių rinkėjas gana įdomus. Yra senasis ir ištikimasis elektoratas, kuris padeda konservatoriams reguliariai patekti į valdžią. Panašu, kad per šiuos rinkimus konservatoriams pavyks pritraukti ir jaunų žmonių, nes, bent jau teoriškai, nemaža dalis jaunimo simpatijų atitenka šiai partijai. Ar šios simpatijos konvertuosis į realų balsą, kol kas neaišku.
– Dar vienas labai įdomus tyrimo klausimas: „Už ką balsuotumėte antruoju pasirinkimu?“ Tyrimas rodo, kad populiariausias antrasis žmonių pasirinkimas yra socialdemokratai, po jų – valstiečiai ir žalieji, liberalai, Puteikio ir Krivicko koalicija, Darbo partija ir t.t. Tėvynės sąjungą antrąja partija rinktųsi tik 3,8 proc. apklaustųjų. Pone Katkau, ką tai reiškia?
Tėvynės sąjungos sėkmės receptas ar fenomenas tas, kad jie maksimaliai išnaudoja savo rinkėją, mobilizuoja jį iki paskutinio lašo. Rinkimuose ši mobilizacija yra svarbiau nei palankumas ar nepalankumas. Prisiminkime Centro sąjungą – buvo nuostabus palankumas, du jos lyderiai populiarumo varžybose pirmavo, o rinkimų metu partija surinko vos 3,8 proc. balsų.
– Pone Bruveri, ką reiškia tokia žmonių antrojo pasirinkimo dėlionė antrajame rinkimų ture, kai bus tik du kandidatai?
Jei kalbame apie konservatorius, jie nelabai turės rezervo. Mano požiūriu, jų situacija nėra kokybiškai labai pasikeitusi. Jų programa maksimali – iki galo išnaudoti rezervą ir tikėtis, kad pagrindiniai konkurentai – socialdemokratai bei valstiečiai ir žalieji – nesugebės pasirodyti taip gerai, kaip galėtų. Neatmetu, kad konservatoriai laimės pirmajame rinkimų ture. Tačiau tai įvyks ne dėl jų ypatingo vidinio potencialo, o dėl konkurentų prasto pasirodymo ir nesugebėjimo pasinaudoti situacija.
I. Zokas: Vienmandatėse apygardose žmonės paprastai balsuoja už asmenybes, partiškumas būna antrame plane. Vis dėlto aš nenurašyčiau konservatorių.
M. Katkus: Konservatoriai pakeitė labai daug apygardų ir daug kur smarkiai rizikuoja, ypač Kaune. Tačiau žmonės ne viename tyrime sako, kad vienmandatėse renkasi asmenybes.
– Antrajame ture paprastai būna mažesnis rinkėjų aktyvumas. Tai taip pat palanku Tėvynės sąjungos kandidatams, jei jie patektų į antrąjį rinkimų turą. 2012 metais daugelyje vienmandačių apygardų į antrą turą pateko socialdemokratai ir Darbo partijos atstovai. Dabar situacija galėtų būti visiškai kita, jei socialdemokratai antrajame ture varžytųsi su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovais. Pastarieji nėra tie, kurie rinktų protesto balsus kaip Darbo partija. Socialdemokratai ir valstiečiai iš esmės – vienodas antrasis pasirinkimas. Ir tai toli gražu nereiškia, kad socialdemokratai visur lengvai įveiks valstiečius. Pone Bruveri, ką apie tai manote?
Jei antrajame ture varžysis socialdemokratai ir valstiečiai, situacija bus dar labiau nenuspėjama mandatų skaičiaus požiūriu.
– Turbūt ir Tėvynės sąjungos atstovams, patekusiems į antrąjį turą su valstiečiais, bus kur kas sunkiau, nei prieš 4 metus su Darbo partijos atstovais?
M. Katkus: Kol kas neaišku, kiek valstiečių ir žaliųjų kandidatų papuls į antrąjį turą. Ankstesni tyrimai rodo, kad partijos populiarumo banga atneša tos partijos kandidatams papildomus 3–5 proc. balsų. Jei manysime, kad valstiečių ir žaliųjų banga bus pakankamai didelė, tikėtina, kad šios partijos kandidatai bus šiek tiek pakelti, nes ji neturi tiek stiprių kandidatų, kiek socialdemokratai ir konservatoriai.
V. Bruveris: Pritariu. Valstiečiai ir žalieji vienmandatėse apygardose turi prastesnius šansus nei socialdemokratai ir konservatoriai.
I. Zokas: Manau, kad valstiečiai ir žalieji tam tikra prasme yra hibridinė partija. Viena vertus, tai sena, tradicinė partija, visada turėjusi tam tikrus reitingus ir buvusi valdžioje. Kita vertus, Sauliaus Skvernelio antstatas atneša partijai ir protesto, kažko naujo norinčių rinkėjų balsų.
– Dar vienas svarbus dalykas – N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija bei jos galimybės patekti į Seimą. Pone Katkau, ką apie tai manote?
Bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, ši koalicija balansuoja ties 5 proc. riba. Be to, ji renka 10 proc. balsų kaip antrasis pasirinkimas. Tendencijos rodo, kad į Seimą turėtų patekti, tačiau jai, kaip ir valstiečiams, reikia didesnio rinkėjų aktyvumo. Vis dėlto ne ši koalicija, o valstiečiai ir žalieji yra didžiausia šių rinkimų mįslė. Jei pataikys į centristinį, masinį ir mažiau politika besidomintį elektoratą, kuris ateis balsuoti – jie gali aplenkti netgi konservatorius.
– Prieš 4 metus pirmajame ture balsuoti atėjo beveik 53 proc. rinkėjų. Tai pats didžiausias aktyvumas per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tada žmonės buvo pikti, valdžia tapatinosi su sunkmečiu, žmonės norėjo permainų. Dabar aiškaus motyvo lyg ir nėra. Be to, žmones veikia ir liberalų situacija, metanti šešėlį ant visų politikų. Ar gali būti rinkėjų aktyvumas, pavyzdžiui, 10 proc. mažesnis?
V. Bruveris: Neatmesčiau. Jūs išvardinote priežastis. Dar viena svarbi priežastis – labai nyki rinkimų kampanija. O mažesnis aktyvumas – į naudą Tėvynės sąjungai.
– Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“. Ar abi šios partijos yra ties prarajos riba?
V. Bruveris: Darbo partijos šansai yra didesni nei „Tvarkos ir teisingumo“, tačiau labai nedaug. Įdomiausia šiuose rinkimuose – kaip pasirodys Darbo partija, Liberalų sąjūdis ir „Tvarka ir teisingumas“. Nuo to, kiek atstovų iš šios trijulės pateks arba nepateks į Seimą, labai priklausys porinkiminės dėlionės ir tai, kokią valdžią turėsime.