D.Pelegrimė pasidalijo mintimis apie svarbius tarpusavio susitarimus atostogaujant su mažaisiais, dažnai atostogų metu tėvų daromas klaidas ir retą galimybę – su šeima drauge praleisti kiekvieną minutę.
– Šią vasarą su šeima namelyje ant ratų keliavote po Europą. Papasakokite daugiau apie šią kelionę. Kas labiausiai įsiminė?
– Namelį ant ratų paskolino bičiuliai, kurie ir padėjo susiplanuoti kelionę. Jos metu aplankėme Austriją, Šveicariją, Prancūziją ir Italiją. Kelionės tikslas buvo pažinti nematytas vietas, pravėdinti galvas, pabūti kartu ir patirti naujų įspūdžių. Keliaudami lankėmės įvairiuose senamiesčiuose, mėgstamų menininkų muziejuose, bibliotekose, knygynuose, leidome laiką prie jūros ir kalnų ežerų bei tyrinėjome įvairius Alpių takus. Prancūzijoje daug dėmesio skyrėme mėgstamiems menininkams, aplankėme Marco Chagallo, Pablo Picasso parodas. Visose šalyse ieškojome krautuvėlių, kurios parduotų vietinių gėrybių. Vaikai ieškojo jiems pažadėtų unikalių žaislų, su kuriais žaisdami lyg šiol gerai leidžia laiką.
D.Pelegrimė pastebėjo, kad kelionė dar labiau sustiprino vaikų tarpusavio ryšį. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Visos kelionės metu kartu leidome laiką nedideliame namelyje ant ratų, tačiau tikrai atsigavome ir labai daug pamatėme. Kelionė dar labiau sustiprino vaikų tarpusavio ryšį. Jie atrado naujų žaidimų, atskleidė įvairiausias kūrybines galias.
Turbūt labiausiai įsiminė kiekvienos šalies kultūra. Nors Italijoje ir Prancūzijoje lankėmės ne pirmą kartą, atradome naujų dalykų. Kiekvienoje šalyje bandėme bendrauti su vietiniais gyventojais, suprasti jų mąstymą ir bendravimo ypatumus. Sūnus Faustas, pamatęs žvejus, išsiaiškindavo, kokia kalba jie kalba, ir prašydavo eiti pabendrauti apie tai, kaip ir kas šioje šalyje kimba.
– Kokias klaidas, jūsų manymu, dažnai daro tėvai atostogaudami ar keliaudami su vaikais?
– Man labai nepatinka, kai suaugę žmonės duoda elektroninius prietaisus vaikams, kad juos užimtų, manydami, kad kitaip jie neras, ką veikti. Mes šios klaidos vengiame. Mūsų kelionė truko 22 dienas, tačiau nė karto nedavėme vaikams jokio elektroninio prietaiso – nei telefono, nei kompiuterio. Jų net nereikėjo. Visgi, dažnai suaugusieji yra įsitikinę, kad, jei vaikai nuobodžiauja, geriausia jiems duoti pažiūrėti animacinį filmuką ar pažaisti telefoninį žaidimą. Tėvelių nepasitikėjimas vaikų fantazija ir kūrybiškumu – didžiausia klaida. Žinoma, mums, suaugusiesiems, visada daug lengviau, kai vaikai įbedę akis į elektroninių prietaisų ekranus, tačiau tai yra laikina. Visada sunkiau elektroninių prietaisų vaikams neduoti, tačiau tai dešimteriopai atsiperka, nes vaikai tada nepraranda noro pažinti, kurti, bendrauti su kitais žmonėmis, sesėmis, broliais ar suaugusiaisiais. Be abejo, grįžus į rutiną namuose elektronika kažkiek sugrįžo.
Važiavome lydimi netikėtumo jausmo, nežinodami, ko tikėtis, nors buvome suplanavę lankytinas vietas ir kitus kelionės elementus.
– Ar turite taisyklių, kurių kartu su savo vaikais visada laikotės atostogaudami drauge?
– Taip. Buvome sutarę iš anksto susiplanuoti, ką kiekvienąkart sustoję veiksime ir ką pirksime. Žinoma, kartais kas nors įvykdavo ne pagal planą, tačiau tai – gera siekiamybė. Taip pat buvome sutarę, kad stengsimės nenaudoti telefonų ir kompiuterių. Juos į rankas paimdavome tik nuotraukoms daryti ar patikrinti maršrutą žemėlapyje.
– Kokias veiklas, kūrybines užduotis, maršrutus turėjote keliaudami su vaikais?
– Sudaryti maršrutą padėjo bičiuliai, kurie ne kartą yra leidęsi į panašias keliones. Turiningas maršrutas leido pamatyti daugiau kultūrinių vietų. Nesame dideli populiariosios, turistams pritaikytos kultūros mėgėjai. Todėl, pavyzdžiui, Veronoje, Italijoje, nesilankėme garsiajame Džiuljetos name, o vaikštinėjome po gatveles, kuriose gyvena vietiniai gyventojai. Taip pat nuo pat pradžių žinojome, kad norime apsilankyti Marco Chagallo ir Pablo Picasso muziejuose. Tačiau kelionės tikslas buvo ne tik aplankyti kultūrines vietas, bet ir praskaidrinti mintis gamtoje. Didelį įspūdį paliko Šveicarijos Alpės. Vaikams ten labiausiai patiko su varpeliais po kaklais pievose besiganančios karvės. Kiekviena sutikta karve jie džiaugėsi lyg Afrikos liūtu.
– Kas jums buvo nauja ir įdomu?
– Pirmą kartą keliavome nameliu ant ratų. Tai buvo tikrai įdomi patirtis. Sustojus naujoje vietoje, tekdavo iš naujo išsikrauti visus daiktus, išsiskleisti lovas, ieškoti vietų skalbiniams išskalbti ir padžiauti. Toks gyvenimo būdas buvo savotiškai įdomus ir naujas. Per kelias savaites aplankėme gausybę skirtingų vietų. Nuolat važiavome lydimi netikėtumo jausmo, nežinodami, ko tikėtis, nors buvome suplanavę vietas ir kitus kelionės elementus.
Per kelias savaites šeima aplankė gausybę skirtingų vietų. (Asmeninio archyvo nuotr.)
– Kaip vaikus sudominti ne tik pramogomis, bet ir vietos istorija ir kultūra, architektūra?
– Kultūrines vietas lankydavome dažniausiai pirmoje dienos pusėje, kada visi dar būdavome kupini jėgų. Rytais lankydavome muziejus, bibliotekas ir kitus numatytus objektus, vaikštinėdavome po senamiesčius. Nors mūsų vaikams patinka tokie dalykai, jie gali šiek tiek išvarginti. Todėl popiet visada veikdavome ką nors ramesnio, pavyzdžiui, vykdavome į kokį nors paplūdimį. Svarbiausia, pusiausvyra. Skirdavome vienodai laiko tiek kultūrai pažinti, tiek atsipalaiduoti. Vakarais vaikai galėdavo leisti laiką prie jūros ar ežero, žaisti su žaislais. Taip pat visos kelionės metu negailėjome sau ledų. Buvome sutarę, kad valgysime jų tiek, kiek norėsime. Todėl kartais, kai apleisdavo jėgos, eidavome ieškoti ledų krautuvėlės ir pasistiprinę keliaudavome toliau. Visos kelionės metu vadovavomės „give to get“ (liet. duok, kad gautum) principu. Visi drauge pamatydavome tai, ką buvome suplanavę, o tada vaikai gaudavo savo „desertus“ – maudynes, žaidimus ir ledus.
