Po susitikimo su Julija ir Daša Navalnaja San Franciske J. Bidenas žurnalistams sakė, kad velionis Rusijos prezidento Vladimiro Putino oponentas buvo neįtikėtinos drąsos žmogus.

Anot jo, J. Navalnaja ir jos dukra Daša, studijuojanti Stanfordo universitete Kalifornijoje, seka šiuo pavyzdžiu. J. Bidenas pridūrė, kad A. Navalno našlė nepasiduoda ir ketina tęsti kovą.

JAV lyderis taip pat dar kartą patvirtino planą penktadienį paskelbti sankcijas Rusijai, sakydamas, kad jos bus „nukreiptos prieš V. Putiną, kuris yra atsakingas už jo mirtį“.

Ankstesniame Baltųjų rūmų pareiškime sakoma, kad prezidentas privataus susitikimo metu išreiškė „susižavėjimą nepaprasta Aleksejaus Navalno drąsa ir jo palikimu kovojant su korupcija bei už laisvą ir demokratinę Rusiją“.

„[J. Bidenas] pabrėžė, kad Aleksejaus palikimas išliks per žmones, visoje Rusijoje ir visame pasaulyje gedinčius jo netekties ir kovojančius už laisvę, demokratiją ir žmogaus teises“, – teigiama jame.

Vasario 16 dieną, penktadienį, Rusijos valdžios institucijos paskelbė apie netikėtą ir staigią 47 metų A. Navalno mirtį atokiame Rusijos kalėjime Arktyje.

Būdamas vienas iš paskutinių vis dar aktyvių V. Putino oponentų Rusijoje, A. Navalnas organizuodavo didžiulius protestus prieš Kremlių ir pelnė populiarumą atlikdamas daugybę tyrimų dėl korupcijos valstybėje.

2021 metais, kai grįžo į Maskvą iš Vokietijos, kur gydėsi po apnuodijimo nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, buvo įkalintas. Dėl kaltinimų ekstremizmu jis buvo nuteistas kalėti 19 metų ir prieš mirtį perkeltas į IK-3 – atšiaurią koloniją už poliarinio rato, vadinamą „Poliariniu vilku“.

A. Navalno motina Liudmila ketvirtadienį pareiškė, kad rusų valdžios institucijos bando priversti ją slapta palaidoti A. Navalną.

Baltųjų rūmų atstovas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Kirby (Džonas Kerbis) žurnalistams sakė, kad Rusijos valdžios institucijos turėtų grąžinti aktyvisto kūną jo motinai, kad ji galėtų „tinkamai įamžinti (...) savo sūnaus drąsą, narsą ir tarnystę“.

Anksčiau JAV vyriausybė pateikė kaltinimus keliems turtingiems rusų oligarchams, kad padėtų nutraukti, kaip nurodė, neteisėtų lėšų srautą, kurstantį Maskvos karą.

Vienas iš J. Navalnają kritikuojančių propagandistų – Rusijos laidų vedėjas Vladimiras Solovjovas. Anot jo, „Berlyno paciento“, taip pašaipiai Rusijoje vadinamas A. Navalnas, mirtis buvo susijusi su Vakarų saugumo tarnybomis ir sutapo su vasario 16–18 d. vykusia Miuncheno saugumo konferencija, CEPA komentare rašė Julia Davis.

V. Solovjovas svarstė, ar A. Navalnui išvis turėtų būti skirta laidojimo vieta, be pagrindo vadindamas jį teroristu.

Rusijos propagandistas perspėjo, kad A. Navalno našlė patirs tokį pat stiprų persekiojimą, kaip ir jos velionis vyras.

„Toks pat likimas laukia J. Navalnajos! Jei ji atvyks į Rusiją, ji sės į kalėjimą“, – sakė V. Solovjovas.

Ji jau pasakė ir padarė pakankamai, kad atsidurtų kalėjime.

Laidų vedėjas teigė, kad tik Vakarams rūpi A. Navalno mirtis, o Rusijoje jis buvo pamirštas.

V. Solovjovas tvirtino, kad A. Navalno pasekėjai grąžins J. Navalnają į Rusiją, kad ji galėtų būti įkalinta.

„Ji jau pasakė ir padarė pakankamai, kad atsidurtų kalėjime“, – pareiškė jis.

Kaip savo pranešime skelbia Europos politikos analizės centras, ir kiti propagandistai prisijungė prie A. Navalno šmeižto.

Romanas Golovanovas per „Golovanovo laikas“ laidą sakė, kad A. Navalną nuolat stebėjo britų ir amerikiečių žvalgybos tarnybos.

„Nepaisant visko, kas atsitiko, esu tikras, kad kalėjimas A. Navalnui buvo saugiausia vieta“, – teigė jis.

Tada R. Golovanovas taip pat pakomentavo J. Navalnajos išvaizdą. Anot jo, A. Navalno našlė Miuncheno konferencijoje puikavosi savo „gražiu manikiūru“.

Panašius komentarus skelbė ir RT televizijos kanalo vadovė Margarita Simonyan. Ji kaltino J. Navalnaja, kad ši šypsojosi ir mėgavosi dėmesiu. Be to, propagandistė be pagrindo teigė, kad J. Navalnaja niekada iš tikrųjų nemylėjo savo vyro.

J. Navalnaja atvyko į Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų susitikimą. O iki tol buvo svarstoma apie galimą jos, kaip opozicijos lyderės, vaidmenį.

„Įdomiausia, ar ji imsis nešti jo vėliavą toliau“, – svarstė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Prieš pat šį susitikimą J. Navalnaja išplatino vaizdo įrašą: jame pareiškė, kad imsis.

„Aš tęsiu Aleksejaus Navalno darbą. Toliau kovosiu už mūsų šalies laisvę. Ir raginu jus palaikyti mane“, – kalbėjo A. Navalno našlė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tą ji pakartojo ir Europos aukščiausiems diplomatams.

„Ji nori tęsti savo vyro kovas dėl geresnės Rusijos. Dėl tokios Rusijos, kurioje politiniai ginčai būtų sprendžiami prie balsadėžių, o ne kulkomis, kaip ji pati sakė“, – kalbėjo Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslaw Sikorski.

Lietuvos diplomatijos vadovas tai vadina „liūdna tradicija“. Kai būdavo nužudomas Rusijos opozicijos atstovas, Europos Sąjunga sugebėdavo susitelkti ir pasiūlyti naują sankcijų paketą.

„Aleksejus Navalnas pats yra autorius daugelio pavardžių, kurios teiktos Europos Sąjungai sankcionuoti. Turėjo gerą informacija kas yra kas Rusijoje, kurie oligarchai remia režimą“, – sakė G. Landsbergis.  

Todėl Europos Sąjungai esą būtų garbinga „liūdną tradiciją“ tęsti.

„Bent jau neatsitraukti atgal. Tai irgi būtų tam tikras ženklas, kad nebegebame net ir to. Tikiuosi, kad taip neatsitiks“, – vylėsi G. Landsbergis.

Briuselis sugalvojo ir simbolinį žingsnį: pervadinti juodąjį žmogaus teisių sankcijų sąrašą A. Navalno vardu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kad jo vardas amžinai būtų įrašytas Europos Sąjungai ginant žmogaus teises“, – sakė ES užsienio politikos vadovas Žozepas Borrellis.

Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Žozepas Borrellis taip pat tikisi, kad šalys-narės pasiūlys naujų sankcijų tiems, kurie tiesiogiai atsakingi už A. Navalną.

„Atsakingiausias – pats V. Putinas. Galime eiti per Rusijos kalėjimų sistemos struktūras, bet nepamirškite, kas yra iš tiesų atsakingas už A. Navalno mirtį“, – tvirtino Ž. Borrellis.

Atsakingiausias – pats V. Putinas. Galime eiti per Rusijos kalėjimų sistemos struktūras, bet nepamirškite, kas yra iš tiesų atsakingas už A. Navalno mirtį.

Vokietijos užsienio reikalų ministerija išsikvietė Rusijos ambasadorių.

Lietuvoje nuo invazijos Rusijos ambasadoriaus nebėra, bet iškviestas Rusijos laikinasis reikalų patikėtinis.

Tuo pabrėžiama, kad atsakomybė už A. Navalno mirtį tenka V. Putinui.

Bet nors Vakarų šalys vien A. Navalno įkalinimą buvo pasmerkusios kaip neteisėtą, dėl jo mirties Briuselyje nuomonių yra įvairių.

Pavyzdžiui, Liuksemburgo ministras aiškina, kad daryti išvadas – per anksti, nes galbūt jis numirė natūraliai.

„Jeigu jie su tuo nesusiję, tai jie suinteresuoti, kad būtų atliktas nepriklausomas tyrimas, kuris parodytų, kad jis mirė natūraliai. Jeigu taip nėra, jeigu jie atsisako arba jeigu tarptautinis nepriklausomas tyrimas padaro išvadą, kad jis buvo nužudytas, tada turime daryti išvadas. Bet man reikia to sulaukti. Atsiprašau. Dabar per anksti“, – kalbėjo Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Xavier Bettel.

Europos ministrai Briuselyje susirinko tam, kad apsvarstytų 13-ą sankcijų paketą.

G. Landsbergis sako, ukrainiečiai palikti be šaudmenų, o Briuselyje politikai kalba, ar sugebės šimtą žmonių įtraukti į sankcijų paketą, ar ne.

„Visa techninė diskusija, kurioje mes dabar dalyvaujame, niekaip adekvačiai neprilyginta tai situacijai, kuri yra fronte“, – tvirtino G. Landsbergis.

O kad G. Landsbergiui pabodo daužyti galvą į sieną, byloja ir jo įrašai bei nuotraukų efektai.

Praeitą savaitę jis buvo Miuncheno saugumo konferencijoje. Į socialinį tinklą „X“ įkėlė savo nespalvotą nuotrauką. Parašė, kad jo paklausė, kodėl toks apniukęs ir, kad „kažkas turi pasakyti taip, kaip yra: reikalai prasti“.

Apie tai pranešė „Daily Mirror“.

2017 metais vyras sužinojo, kad serga žarnyno vėžiu. Prieš pradedant chemoterapijos seansus Jasonas nusprendė užšaldyti savo spermą, kad išgijęs galėtų su žmona, 34-erių metų Sian Goodsell, turėti vaikų.

Tačiau nepaisant gydytojų pastangų liga sparčiai progresavo. Galų gale australas susitaikė su mintimi, kad vėžio neįveiks. Todėl vyras nusprendė nutraukti gydymą.

2019 metų gegužės 3 d. Jasonas prarado sąmonę. Gydytojų pastangos padėti buvo bergždžios, vyras nebeatsigavo.

Praėjus trejiems metams jo žmona Sian Goodsell nutarė įgyvendinti jų bendrą svajonę ir atliko dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Moteris pastojo po pirmojo bandymo.

Iš pradžių nėštumas australei nekėlė jokių problemų, tačiau gimdymas prasidėjo keturiais mėnesiais anksčiau laiko. 2022-ųjų gruodį moteris pagimdė dukrelę Matildą. Mergaitė svėrė vos 560 gramų.

Po kelių savaičių mažylei buvo diagnozuotas nekrozinis enterokolitas. Šia liga dažniausiai serga neišnešioti naujagimiai.

Mergytei skubiai atliko operaciją. Ji praėjo sėkmingai. Praėjus 17 savaičių mergaitė ir jos mama buvo išrašytos iš ligoninės.

„Visi, su kuo kalbėjausi, negali patikėti tuo, kad mergaitė dabar taip gerai jaučiasi. Juk ji gimė neišnešiota ir vėliau susidūrė su sunkumais. Aš tikiu, kad visą tą laiką kartu su ja buvo Jasonas, kuris rūpinosi mergaite. Aš žinau, kad būtent todėl Matilda taip greitai sveiksta“, – sakė Sian Goodsell.

Ministrų kabinetas jai rentą paskyrė nuo spalio 12-osios dienos.

Signataro našlių renta sudaro ketvirtadalį signataro rentos, t. y. maždaug 330 eurų per mėnesį. Renta nemokama, jei mirusio signataro sutuoktinis turi draudžiamųjų pajamų.

Rentą skiria Vyriausybė, ją moka Seimo kanceliarija iš valstybės biudžeto asignavimų.

Ministerijos duomenimis, šiuo metu signataro našlių rentas gauna 22 žmonės.

Vienas Sąjūdžio iniciatorių, buvęs europarlamentaras, Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas A. Sakalas po sunkios ligos mirė liepos 18-dieną, eidamas 92-uosius.

Buvęs politikas nuo 1990 iki 1992 metų ėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nario, 1992–2004 metais – Seimo nario, o 2004–2009 metais Europos Parlamento nario pareigas.

Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga jis buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 2004 metais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Teisminiu keliu siekti iškraustyti Kristiną Miklaševičiūtę – Žoromskienę iš patalpų sostinės centre, Konstantino Kalinausko gatvėje taryba buvo apsisprendusi prieš dvejus metus, tačiau šią savaitę politikai vienbalsiai nusprendė ieškinį atsiimti.

Šios patalpos prieš kelis dešimtmečius dailininkui buvo suteiktos mainais už valstybei dovanotus paveikslus, planuojant čia įkurti jo galeriją, vėliau kilus ginčams su valstybe dėl paveikslų pradėtas svarstyti jos iškeldinimo klausimas.

Savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėja Vilma Lajauskaitė tarybos posėdyje teigė, kad teisėjas triskart siūlė mediaciją, tam pritarė ir savivaldybės Švietimo ir kultūros reikalų komitetas.

„Tarybos sprendimu nustatytumėme, kad atsiimame ieškinį. Tai reiškia, kad kažkada vėl galėsime jį pateikti ir mums nebus užkirstas tam kelias. Antru punktu įgaliotumėme administracijos direktorių pasirašyti tą pareiškimą dėl ieškinio atsiėmimo“, – sakė V. Lajauskaitė.

Buvęs meras Artūras Zuokas taip pat priminė, kad sprendimo buvo ieškoma „labai seniai“ ir ragino palaikyti sprendimą atsiimti ieškinį siekiant išlaikyti K. Žoromskiui duotus įsipareigojimus.

Tuo metu A. Zuoko frakcijos atstovė Nijolė Jagelavičienė atkreipė dėmesį, jog pastatą statė valstybė, jį išlaiko Vilniaus miesto savivaldybė, bet „ten niekas nevyksta, o ponia ištisai yra užsienyje“.

„Kiek turiu informacijos, ten yra nuomojamos patalpos, imami pinigai. Ar darbo grupė, prieš siūlydama atsiimti ieškinį, turėjo šią informaciją?“ – klausė ji.

V. Lajauskaitės teigimu, pastato išlaikymui savivaldybė per metus skiria apie 6 tūkst. eurų, taip pat patvirtino, kad dailininko našlė pastate būna ne visą laiką, nors apie galimą nelegalią patalpų subnuomą, anot jos, savivaldybei nėra žinoma.

Pasak jos, diskusijos ieškant išeičių, kurios leistų K. Miklaševičiūtei – Žoromskienei čia „gyventi ir veikti“, rodyti dailininko darbus vyksta nuo 2011-ųjų, o į teismus kreiptasi tik nepavykus rasti sutarimo.

Konservatorius Liutauras Kazlavickas, palaikydamas sprendimą, jog pastato savivaldybė neperimtų būsto dėl menininkui duotų įsipareigojimų, ragino apsispręsti, ar pastate turėtų veikti miesto muziejus su menininko paveikslais, ar tai turėtų būti nacionalinė įstaiga, perdavus patalpas Kultūros ministerijai. Anot jo, tam reikėtų užbaigti teisinius ginčus.

„Esame sutarę, kad administracija per artimiausius du mėnesius pateiks kelis scenarijus: vienas jų – steigti bendrą viešąją įstaigą, antras variantas – yra fondas, kuriam perduodam valdyti, ir jis įveiklina patalpas, trečias – bendraujame su Kultūros ministerija, tada vyksta bendras atidavimas ir įveiklinimas. Bet šiandien būtų sąžininga atsiimti ieškinį, nes yra galimybė ateiti ir susipažinti su kūriniais“, – sakė jis.

K. Žoromskis gimė 1913 metais, studijavo Kauno meno mokykloje, 1942 metais baigė Vilniaus dailės akademiją. Per karą jis išvyko į Austriją, kur 1945 metais baigė Vienos dailės akademiją, studijavo Romoje. Nuo 1943-iųjų K. Žoromskis gyveno ir kūrė priverstinėje emigracijoje, dirbo kūrybinį ir pedagoginį darbą Austrijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Kolumbijoje, nuo 1950-ųjų – Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1986 metais dailininkas grįžo į Lietuvą.

Dailininkas žymiausias parodas surengė Niujorke, Madride, Paryžiuje, apie menininko ankstyvuosius impresionistinius natiurmortus ir peizažus bei vėlesnius kūrinius rašė prestižiniai Madrido, Bogotos, Niujorko, Paryžiaus leidiniai. Kritikai atkreipė dėmesį į kūrinių kompozicijos originalumą, meninės formos išraiškingumą ir virtuozišką tapybos techniką.

K. Žoromskis mirė 2004-aisiais Vilniuje.

Iš viso dailininkas valstybei yra padovanojęs 363 paveikslus, didžioji jų dalis šiuo metu saugoma Vilniaus dailės muziejaus saugyklose.

Gautomis žiniomis, oro uoste ją sutiko šalies ministras pirmininkas Claude`as Josephas. Portalo publikuojamose nuotraukose matyti, kad moteris dėvi neperšaunamą liemenę, jos ranka sutvarstyta.

Prezidentas buvo mirtinai sužeistas per jo rezidencijos užpuolimą liepos 7 d. Šautinių žaizdų patyrė ir jo žmona. Vėliau ji buvo evakuota į JAV ir ten gydoma.

C. Josephas paragino šalies gyventojus laikytis rimties ir patikino, kad policija ir ginkluotosios pajėgos kontroliuoja saugumo situaciją.

Iki šiol sulaikyti 23 žmonės, įtariami J. Moïse`o nužudymu, tarp jų – mažiausiai 18 kolumbiečių. Taip pat sulaikyti du iš Haičio kilę JAV piliečiai.

Gyvenimas kitu ritmu

Jau kurį laiką Alma Sadauskienė savo rytus pradeda puodeliu juodos kavos ir žvilgsniu pro langą į vieną iš dviejų ežerų, esančių netoli jos sodybos Lazdijuose, Padumblių kaime.

"Dabar aš matau metų laikus. Matau, kaip jie vienas kitą keičia. Anksčiau to nebuvo, – moteris pasakojo, kad pastaruoju metu visai kitokiu ritmu slenka, o gal, greičiau, lekia ir jos dienos. – Būna, užmiegu su telefonu. Su juo ir keliuosi. Ryte patikrinu kaip pasiruošta dienai ir einu žadinti savo vaikų.

Veisiejų regioniniame parke duris atvėrusio reabilitacijos centro "Gyvenimo raktas" vadovė Alma vaikais vadina ne tik du savo sūnus, bet ir čia apsistojusius žmones, kovojančius su įvairiomis priklausomybėmis: narkotikais, alkoholiu, lošimu. 7 val. ryto, anot kaunietės, miškuose dar tamsu, todėl centro gyventojams ji leidžia pamiegoti pusvalandžiu ilgiau. Tada visus verčia iš lovų, o po rytinių vonios ritualų veda sportuoti į lauką.

"Kai reabilitacijos centrą supa tokia nuostabi aplinka, gėda būtų sportuoti kažkur užsidarius", – A.Sadauskienė vardijo tolesnę dienotvarkę. Be pusryčių, pietų ir vakarienės, joje – rytinė terapija, dvylikos žingsnių programos paskaitos ir vakariniai pokalbiai, kurių metu centro gyventojai apibendrina besibaigiančią dieną. Kartu su jais dirba kelis kartus čia atvykstanti psichologė ir pati Alma.

"Žmonėms kur kas paprasčiau priimti informaciją ne iš to, kuris varto vadovėlius, o iš to, kuris ir pats murgdėsi liūne", – A.Sadauskienė džiaugėsi, kad jai iš pastarojo pavyko išbristi.

Būdama 40-ies Alma į save negalėjo žiūrėti, o dabar ji save pamilo iš naujo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Buitinė narkomanė

Būdama septyniolikos Alma ištekėjo už Kauno Daktarų gaujos nario Alvydo Mučinsko, pravarde Mačalka. Manė, kad tai didžiausia jos gyvenimo meilė. Tikėjo, kad nusikalstamas pasaulis panašus į siužetus iš kino juostų. Deja, viskas pasirodė kitaip. Gyvendama su Alvydu ji matė visko – muštynių, kraujo, nešvarios vyro veiklos ir narkotikų, kuriuos jo bičiuliai vartodavo norėdami atsipalaiduoti. Tiesa, tuomet moteris jų nesuprato. Manė, kad narkomanai – silpnavaliai, menkystos, nesugebantys rasti kitų būdų išsivaduoti nuo įtampos.

"Vieną dieną mano vyras dingo ir aš likau su savo pirmagimiu", – netekusi sutuoktinio, A.Sadauskienė esą ir ėmė vartoti narkotikus.

Pradedant aguonomis, baigiant tuo metu itin populiariu džefu – lengvu mišiniu, ruoštu iš efedrino. Alma ne tik pati vartojo narkotikus, bet ir juos pardavinėjo kitiems. Žinojo vietų, kur kvaišalų įsigyti ir kaip saugiai, nepakliūvant į pareigūnų rankas, juos perleisti kitiems.

Po septynerių metų ji ir vėl ištekėjo. Antrasis vyras taip pat buvo iš kriminalinio pasaulio.

"Jis irgi vartojo narkotikus, bet buvo išmintingas vartotojas. Aš – buitinė", – A.Sadauskienė pasakojo, nesisvaiginusi tik abejų nėštumų metų. Gimus antram sūnui, ji dar labiau įklimpo į kvaišalų liūną, o dėl narkotikų dozės buvo pasiruošusi padaryti bet ką.

"Nebuvau geras žmogus. Apgaudinėjau, manipuliavau kitais, tačiau šioks toks baimės jausmas visuomet būdavo. Ypač dėl vaikų. Nenorėjau, kad juos iš manęs atimtų, – už besąlygišką paramą savo mamai lenkėsi pašnekovė. – Ji augino mano vaikus. Baisu net pagalvoti, kiek turėjo iškęsti… Kaip dabar pamenu, kaskart manęs prašydavo baigti vartoti narkotikus, o aš jai vis žadėdavau tai padaryti kitą pirmadienį arba kitais metais."

Pradėjo atidavinėti skolas

Būdama 42-ejų Alma pateko į Panevėžio moterų kalėjimą. Už prekybą narkotikais tąkart ji buvo nuteista kalėti daugiau nei ketverius metus.

"Kaip man kažkada pasakė vienas tardytojas iš Alytaus: Alma, jei nori versti naują gyvenimo puslapį, turi atiduoti senojo skolas", – kad ir kaip norėjo atsikratyti ankstesnio gyvenimo šešėlio, Panevėžyje moteriai to nepavyko padaryti.

Kalėdama ji ir toliau vartojo narkotikus, kurių, anot jos, nesunkiai galima gauti bet kurioje įkalinimo įstaigoje.

"Beje, kalėdama aš susiradau trečią vyrą ir už jo ištekėjau. Tuo metu man jis labai patiko. Susirašinėjome, susirašinėjome ir įvyko vestuvės. Aš jį pažinojau dar tada, kai buvau susituokusi, bet tuomet tarp mūsų nieko nebuvo. Aš ne tokia, kad santuokos metu dar kažką regzčiau", – A.Sadauskienė pasakojo, kad trečioji jos santuoka nutrūko 2017-aisiais. Alytaus pataisos namuose kalėjęs vyras buvo užmuštas, o ji trečią kartą liko našle.

Žmonėms kur kas paprasčiau priimti informaciją ne iš to, kuris varto vadovėlius, o iš to, kuris ir pats murgdėsi liūne.

Išėjusi iš įkalinimo įstaigos moteris nebegrįžo į Vilijampolę, kurioje, kaip pasakojo ji pati, žino kiekvieną gatvelę ir puikiai pamena kiekvieno kiemo šuns vardą. Kartu su mama ji persikėlė į Šilainius, negana to, nusprendė mesti narkotikus. Sūnūs šiam žingsniui tik dar labiau pastūmėjo.

"Vyresnis sūnus prašė tai padaryti ne tik dėl savęs pačios, bet ir dėl anūkės. Ne kartą pabrėžė, kad jai reikia neapsvaigusios močiutės", – taip, anot A.Sadauskienės, ji atsidūrė Ignalinos rajone, Meikštų dvare. Pradžia buvo sunki. Gyvenimas suformavo aštrų charakterį, todėl pirmąjį mėnesį Alma bandė priešintis reabilitacijos centro taisyklėms. Negalėjo patikėti, kad laikas, praleistas čia, duos bent kokios naudos. Abstinencija jos viduje kėlė tikras audras.

"Mane erzino viskas – vanduo, oras, besišypsantys žmonės. Esu be galo dėkinga dvaro vadovui Mindaugui. Jis mane atvedė į blaivybę. Kažkada pastatė prieš veidrodį ir sako: pažiūrėk į save, Alma. Ką tu gyvenime pasiekei? Neturi nei namų, nei išsilavinimo ir viskas per narkotikus", – moteris skaičiavo, kad Meikštų dvare ji praleido metus ir aštuonis mėnesius.

Atsilaikė pagundoms

Dėl besivelkančio istorijos šleifo iš Meikštų dvaro Alma ir vėl iškeliavo į pataisos namus. Šįsyk narkotikų vilionėms ji nepasidavė. Priešingai – įkalinimo įstaigoje, anot pašnekovės, prasidėjo dar spartesnis išsivalymo procesas. Moteris ten ėmė skaityti knygas, lankė reabilitacijos grupę, o vietoje paskirtų trejų su puse metų, už gerą elgesį įkalinimo įstaigą paliko anksčiau.

"Būnant pataisos namuose labai įstrigo vienoje knygoje perskaityta mintis, kad vienas žmogus pro kalėjimo grotas mato mėšlą, kitas – žvaigždes. Jas tą kartą aš ir pasirinkau", – savo išsivadavimo iš narkotikų istoriją pasakojo A.Sadauskienė.

Reabilitacijos centre moteris laukia visų tų, kuriems nepakanka jėgų išsivaduoti nuo priklausomybių. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Darsyk išėjusi į laisvę, Alma darė viską, kad jos gyvenimas taptų geresnis. Nors jau šešerius metus nebuvo ragavusi narkotikų – testavosi, įsidarbino, susirado globėją. Lankė įvairius kursus, pasinėrė į anoniminių narkomanų judėjimą, baigė priklausomybių ligų konsultanto mokslus, o galiausiai atidarė reabilitacijos centrą "Gyvenimo raktas". Jame moteris bando traukti žmones iš to paties liūno, kuriame buvo 25-erius metus ir moko pačių elementariausių dalykų, kuriuos jie užmiršo.

"Nekalbu apie buitį… Priklausomybių turintiems žmonėms svarbu, kad apie juos galvotų, bet patys jie to nedaro. Pamiršta paskambinti vaikams ar mamai ir pasakyti, kaip smarkiai juos myli", – moteris pasakojo, kad ji šių dalykų jau išmoko. – Ne tik to. Aš ir vėl noriu būti graži, noriu puoštis. Vaikštau į parduotuves. Tiesa, čia vėl yra priklausomybė."

Nors vienas iš šimto

Šiuo metu moters įkurtame reabilitacijos centre apsistoję dešimt priklausomybes turinčių žmonių. Vos prieš kelias dienas į šeimą įsiliejo dar viena gyventoja – moteris su dviem vaikais ir priklausomybe nuo alkoholio. Kaip seksis naujokei ir visiems kitiems čia apsistojusiesiems moteris negali prognozuoti, nes reabilitacijos namai – ne poilsio, kur personalas tenkina kiekvieną pageidavimą.

"O ir darbas nelengvas, nes ant pečių gula didelė atsakomybė, – A.Sadauskienė pabrėžė, kad ir koks būtų didelis jos vaidmuo, svarbiausia čia yra kiekvieno darbas su savimi. – Būna, atvažiuoja žmogus, turintis vieną motyvą, bet pradėjus blaivėti tie motyvai keičiasi."

Kiek būti reabilitacijos centre, sprendžia kiekvienas asmeniškai, tačiau optimalus laikas, anot vadovės, yra maždaug metai.

"Kai kurie žmonės išgirdę nusistebi: metai? Bet pamiršta, kiek metų jie atidavė kitoms priklausomybėms. Aš dažnai taikau tokį metodą – siūlau pabūti vieną dieną ir tik tada išeiti. Daug kam tas "tik šiandien" padeda. Pirmosios dvi savaitės būna sunkiausios – arba žmogus išbūna, arba ne. Žinote, visi narkomanai galvoja, kad jie susitvarkys patys, bet taip nebūna. Dabar man 50 metų, ir aš tik dabar pradedu gyventi. Buvo laikas, kai aš dariau blogus darbus. Dabar atėjo metas daryti gerus", – pokalbį viltingai baigė A.Sadauskienė.

Prieš daugiau kaip dvidešimt metų Loreta gyveno kaip tikra karalienė – „Daktarų“ grupuotė maudėsi piniguose – savo restorane rengė tuo metu neregėto masto ir prabangos vakarėlius, kurių metu scenoje pasirodydavo Ligitas Kernagis, Džordana Butkutė, Arūnas Valinskas ir net tuo metu ypač populiari grupė „Boney M“.

Iki pažinties su Mongolu Loreta buvo eilinė Kauno mergina – net turėjo mylimą vyrą. Tačiau ji pradėjo patikti Kauno mafijozui Rimantui, kuris moterį apipylė auksu.

„Kai man suėjo 33-eji, buvo mano gimtadienis, man padovanojo raudonos spalvos „Porsche“ automobilį. Jis buvo 6 metų senumo iš Vokietijos. Vėliau jis ją pardavė, o kai pagimdžiau trečią sūnų – tai padovanojo „Buick‘ą“. Tais laikais kainavo 35 tūkst. dolerių“, – laidoje pasakos Loreta.

Loreta dalyvavo daugelyje pašėlusių vakarėlių „Vilijos“ restorane. Moteris laidoje prisipažins, kad būtent dėl jos įvyko konfliktas, kai tuo metu dar jaunas Arūnas Valinskas „gavo į galvą“.

„Išsikvietė šokti. Šokom, jis man toks labai linksmas žmogus pasirodė, įdomus. Kai baigėsi šokis, jau nemačiau, kas ten vyko. Tai liaudiškai šnekant – gavo antausį, kad per ilgai šoko“, – laidoje pasakos L. Ganusauskienė.

Ji visą gyvenimą gaudė riebius žąsinus – ieškojo restoranuose, visur. Pamatė, kad Mongolas yra „riebus žąsinas“, ji prie jo prisikabino, pradėjo meilę su juo sukti.

Tuo tarpu H. Daktaras teigia, kad viskas buvo kiek kitaip: „Su A. Valinsku ji šoko kokius penkis šokius. Tai Mongolas A. Valinską išjungė. Tai buvo toks laikas. Tai vieną šokį pašoko, antrą, trečią... Penkis šokius šoka, nepaleidžia A. Valinsko“.

Tačiau našlė Loreta teigia, kad visas gražus gyvenimas sugriuvo tuomet, kai Mongolas pradėjo nesutarti su H. Daktaru dėl valdžios ir turtų. Tuo metu „Daktarų“ grupuotė kontroliavo per Lietuvą einančią spirito kontrabandą, taip pat restoranų tinklą, mėsos perdirbimo įmones, nekilnojamąjį turtą, užsiiminėjo reketu.

H. Daktaro ir Mongolo nesutarimai baigėsi tragiškai – per 1993 metų Kalėdas Loretos vyras dingo. Ji įtaria, kad jos vyrą nužudė H. Daktaras.

„Mano Rimanto rankos nesuteptos krauju. Šitą aš galiu garantuoti. Jis buvo mafijozas, kuris reketavo. Daktaras – žmogžudys. Jokio kito žodžio neturiu apie jį“, – laidoje KK2 sakys L. Ganusauskienė.

H. Daktaras pasakos, kad L. Ganusauskienė visą gyvenimą siekė susirasti turtingą vyrą: „Ji visą gyvenimą gaudė riebius žąsinus – ieškojo restoranuose, visur. Pamatė, kad Mongolas yra „riebus žąsinas“, ji prie jo prisikabino, pradėjo meilę su juo sukti. Sakiau aš: „Rimka, man gėda, kad su tokia „ženysies“, visko mačius man gėda“.

„Henrikas yra Rimanto dėdė. Jis nužudė savo sūnėną. Žmogžudys ir didelis melagis. Lygiai taip pat meluoja ir jo žmona, ir mama. Gėda“, – laidoje kalbės Loreta.

Henrikas Daktaras ir Loreta Gedvilaitė/Redakcijos nuotr.

Po vyro dingimo iš Lietuvos teko bėgti ir Loretai. Moteris teigia, kad į Italiją ji išvyko be nieko.

„Teko visko patirti ir pajusti. Buvau išmesta iš namo, nes nesugebėjau mokėti bankui, teko išeiti į gatvę“, – pasakos Loreta.

Po 24 metų į Lietuvą grįžusi Loreta dabar iš H. Daktaro reikalauja milijono eurų.

„Prašau atlyginti žalą, kurią padarė. Žinoma, žmogaus gyvybė neįkainojama. Tikiu 99 proc., kad Rimanto palaikus atrasiu. H. Daktaras gyvena dar tais senais laikais, jis galvoja: nužudžiau žmogų, paslėpiau kūną, niekas neras ir nepasodins. Bet jau laikai pasikeitė“, – kalbės Loreta.

Išskirtinį interviu su L. Ganusauskiene žiūrėkite šį antradienio vakarą laidoje KK2 19 val. 30 min. per LNK.

Šakių našlių klubas "Nendrės" įkurtas 2000-aisiais, kelioms našlėms nutarus, kad pakaks verkti kiekvienai atskirai – reikia burtis. O.Valaitienė buvo balsinga, mėgo dainuoti, tad ją pastebėjusios našlių klubo narės pasikvietė į savo suburtą ansamblį. O.Valaitienė ir prisijungė prie beveik trisdešimties į klubą susibūrusių moterų.

"Visus renginius organizavau aš, todėl 2005 m. mane išrinko našlių klubo vadove. Dešimt metų ėjau šias pareigas, kol mane pakvietė vadovauti Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Šakių skyriui. Šiandien našlių klubas išsiskirstęs, bet daug moterų iš jo perbėgo pas mus", – pasakoja O.Valaitienė.

Našlėms susibūrus, veiklos netrūko, prisimena O.Valaitienė. "Tada mažai ansamblių buvo, tad mes su saviškiu važiuodavome į kaimo bendruomenes, koncertuodavome. Apkeliavome visą Lietuvą, lankydavome senelių namus. Kur tik nesame buvę, kiek kraštų aplankėme... Mūsų klubas buvo labai garsus", – juokiasi optimizmu trykštanti 75-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti moteris.

O.Valaitienė mano, kad našlėms labai svarbu šlietis vienai prie kitos, nes bendrystė gydo. "Mes tiek daug bendraujame, kad galiausiai tampame geriausiomis draugėmis. Ir aš tokią draugę įsitaisiau. Jai nervų gydytojas po vyro mirties patarė kreiptis į mane ir užsirašyti į mūsų klubą, nes mums netrūksta veiklos, neturime laiko liūdėti. Ji prisijungė prie "Nendrių", o mes tapome geromis draugėmis. Šiandien kavą viena kitos namuose geriame", – džiaugiasi aktyvi moteris.

Net ir parapijos klebonas vienai našlei yra pasiūlęs prie našlių klubo prisijungti, kad jai netekties skausmas lengviau atlėgtų.

Pati O.Valaitienė našle tapo daugiau kaip prieš 40 metų, kai vyras nuskendo, praėjus vos ketveriems metams nuo santuokos. "Visi metai, kurie baigiasi septynetais, yra dalgių arba kirvių metai. Jie nusineša daug gyvybių. 1977 m. netekau mamos, tėčio, vyro. Su vyru du sūnus užgyvenome – vienam treji, o kitam vieni buvo, kai jo netekome. Liko maži vaikai, todėl  neturėjau teisės pulti į neviltį, negalėjau rodyti ašarų. Buvau ir šeimos maitintoja, ir darbininkė, ir tėvas, ir motina", – sunkius laikus prisimena našlė.

Buvusi istorijos mokytoja ir užklasinio darbo organizatorė kilo iš dešimties vaikų šeimos, ir, kaip pati sako, atsigimė į tėtį, kuris buvo tikras optimistas, visada sunkiais momentais mamą nuramindavęs. "Kai mamytė verkdavo, ar turės kuo vaikus pamaitinti, tėtukas ją nuramindavo ir visada rasdavo išeitį. Aš irgi niekada nepasiduodu", – pasakoja apie įkvepiantį tėvo pavyzdį O.Valaitienė.

Našlėmis tapusioms moterims ji pataria ieškoti bendraminčių ir veiklos. "Visada lėkiau tekina, man tiesiog nebuvo kada galvoti apie skausmą. Būdavo, išsikepu kugelį ir sakau: "Ateikite, mergos." Dabar su tomis draugėmis einame į kavinę pavakaroti, turime daug veiklos. Aktyvių moterų aplink tikrai netrūksta, tik neužsisklęskite ir atraskite draugiją. Tai geriausias vaistas nuo širdies skausmo", – neabejoja pozityvioji našlė O.Valaitienė.

Nesaldus gyvenimas

Siekiant atkreipti dėmesį į našlių diskriminaciją pasaulyje, Jungtinių Tautų generalinė asamblėja birželio 23 d. paskelbė Tarptautine našlių diena.

Itin sunki našlių padėtis Indijoje. Mirus sutuoktiniui, moterys dažniausiai atskiriamos nuo visuomeninio gyvenimo, atstumiamos bendruomenės, jų išsižada šeimos ir artimieji. Seniau Indijoje buvo labai daug našlynų, juose glausdavosi net pačios jauniausios, kartais dar paauglės mergaitės, kurios būdavo ištekinamos už senų vyrų, o po jų mirties keliaudavo į našlynus. Našlėms nuskutamos galvos, o apie antrą santuoką negali būti nė minties. Kai kuriose Indijos vietose šios tradicijos, požiūris į vyrų netekusias moteris vis dar egzistuoja. Atsirandančios labdaros iniciatyvos siekia šį pasenusį požiūrį išgyvendinti ir našles integruoti į bendruomenę, visuomeninį gyvenimą.