Japonų užmojai

„Nissan Motor Co.“ ketina investuoti beveik 3,5 mlrd. eurų į elektromobilių ir akumuliatorių jiems gamybą ir atitinkamą infrastruktūrą Jungtinėje Karalystėje.

Japonijos kompanija patvirtino, kad visi nauji automobilių modeliai Europoje bus visiškai elektriniai, o iki 2030-ųjų šioje rinkoje siūlys tik elektra varomas lengvąsias transporto priemones.

„Nissan“ anksčiau skelbė planus išplėsti Sanderlendo gamyklą, pradėjusią veikti 1986-aisiais ir dabar turinčią apie 7 tūkst. darbuotojų, ir paversti ją didelio pajėgumo elektrinių transporto priemonių ir joms skirtos įrangos gamybos centru.

Mažins darbo vietų

Vokietijos automobilių pramonės milžinė „Volkswagen“ pranešė svarstanti galimą darbo vietų mažinimą, galbūt išleidžiant vyresnio amžiaus darbuotojus į ankstyvą pensiją, kad būtų lengviau įgyvendinti svarbius išlaidų apkarpymo tikslus, nusistatytus dėl stringančio perėjimo prie elektromobilių gamybos.

„Padėtį galima vadinti kritine. Spaudimas patiriamas daugelyje rinkų. Mūsų gauti užsakymai, ypač elektromobilių, mažesni, nei tikėjomės“, – sakė „Volkswagen“ prekės ženklo vadovas Thomas Schaeferis.

„Volkswagen“ skiria dešimtis milijardų eurų, kad pereitų prie elektrinių transporto priemonių gamybos, tačiau šį sektorių smukdo silpna pasaulio ekonomika ir kritęs vartojimas.

Šiemet birželį koncerno vadovybė paskelbė 10 mlrd. eurų taupymo programą pelningumui padidinti, o dabar tvirtina, kad užmojai nebėra konkurencingi, ir paragino profesines sąjungas sutikti su nuo kitų metų planuojamomis skausmingomis priemonėmis personalui.

Dešimt prekių ženklų, tarp jų „Audi“, „Škoda“ ir „Seat“, valdantis koncernas susiduria su aršia konkurencija elektromobilių segmente, ypač itin svarbioje Kinijos rinkoje.

Debiutuos „Peugeot Noe“

Korporacijai „Stellantis“ priklausantis prancūzų „Peugeot“ parodoje „Solutrans Show“ pristatė elektrinio dviračio „Peugeot Noe“ keleivinę ir krovininę versijas.

Standartinis šio elektrinio dviračio, galinčio gabenti 180 kg krovinį, vienos įkrovos rezervas – 80 km, tačiau prireikus bus galima minti pedalus.

Keleivinis „Peugeot Noe“ tinkamas važiuoti vienam suaugusiajam ir dviem ar trim mažiems vaikams.

Planuojama, kad neįprasta transporto priemonė prekybos salonuose pasirodys 2024-ųjų gruodį ir kainuos maždaug 6 tūkst. eurų.

„Peugeot“ atstovai patvirtino, kad taip pat plės miesto ir užmiesčio („Digital e-Bike“) ir universalių krovininių su dviem bagažinėmis („Digital e-Front Load“) elektrinių dviračių gamybą.

Beveik pusė – veikiančios

Iš viso Kauno rajone yra 92 kapinės: 42 veikiančios, 44 neveikiančios ir šešios – riboto naudojimo. Į Kultūros vertybių registrą iš 92-ejų įtraukta beveik trečdalis. Dažniausiai tai senkapiai, Lietuvos partizanų ir sovietinio teroro aukų, rezistentų, žydų senosios kapinės, žydų žudynių vietos ir kapai, Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos ir Rusijos imperijų karių kapinės.

Vilkijos senosioms kapinėms šiame registre vietą užtikrino Antkapinių koplytstulpių kompleksas, dar dviem – kapinių koplyčios, trims – žymių žmonių: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, finansininko, visuomenės ir politinio veikėjo Jono Vailokaičio (Batniavos seniūnijos Paštuvos kapinės, architekto Cezario Lauryno Anikinio (Raudondvario senosiose kapinėse) ir gamtininko zoologo Tado Ivanausko (Ringaudų seniūnijos Tabariškių kapinėse) – kapai.

Pakaunėje amžinojo poilsio atgulė ir keletas kitų žymių žmonių: Raudondvario kaime – Lietuvos kariuomenės generolas Jonas Galvydis-Bykauskas, Vandžiogalos kapinėse –1863–1864 m. sukilimo dalyvis Eugenijus Edvardas Artūras Milošas, 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų dalyvis Aleksandras Chmelevskis.

„Paprastai gėlės ir žvakelės dedamos ir Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietoje Pabartupio kaime (Alšėnų seniūnija), Kazio Veverskio – Romainių kaime (Raudondvario seniūnija, prie Nepriklausomybės Akto signataro Prano Dovydaičio paminklo Čekiškėje“, – vardijo Žilvinas Rinkšelis, Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus specialistas, atsakingas už kultūros paveldą.

Šarūnas Šukevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Paštuvos fenomenas

Paštuvos kapinės išsiskiria ne tik tuo, kad jose yra du Kultūros vertybių registro objektai: Paštuvos kaimo kapinių koplyčia ir J. Vailokaičio kapas. Vienas jauniausių Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir besikuriančios Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narių mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge, Vokietijoje. Tik 2007 m. rugpjūčio 18 d. J. Vailokaičio palaikai (urna), vykdant jo paties valią, perlaidoti Paštuvos kapinėse, šalia brolio kungo Juozo kapo. Jis koplytėlėje laikydavo šv. Mišias, slapta ruošdavo vaikus Komunijai.

J. ir J. Vailokaičių biografijų tyrinėtojų ir amžininkų nuomone, brolius siejo žodžiais sunkiai įvardijama bendrystė, matyt, ir nulėmusi paskutinę signataro valią.

Netoliese esantis Igno Karpio kapas ne tik iš toli traukia akį, bet ir apipintas legendomis. Antkapis su jauno vyro nuotrauka pagal anų laikų madą pastatytas ant 2 m aukščio kauburio. Laiko nė kiek neišblukintas įrašas byloja, kad čia palaidotas Paštuvos dvaro, bažnyčios ir kapinių savininkas.

I. Karpis į istoriją įėjo kaip pirmasis dvarininkas Lietuvoje ir carinėje Rusijoje, panaikinęs baudžiavą. Pagal jo 1808 m. vasario 29 d. testamentą apie 7 tūkst. baudžiauninkų buvo suteikta laisvė. Negana to, I. Karpis paleistiesiems valstiečiams nurašė jų skolas ir skyrė po 30 olandiškų talerių savarankiško ūkininkavimo pradžiai. Tai joks mitas ar legenda – I. Karpio baudžiavos panaikinimą Adomas Mickevičius apdainavo poemoje „Ponas Tadas“.

Senasis rankraštinis laidojimo duomenų archyvas irgi bus suskaitmenintas.

Tačiau šis kilnios bet neramios sielos valstybės veikėjas, filantropas, mecenatas buvo silpnos sveikatos ir po nesėkmingos operacijos mirė sulaukęs vos 29-erių, nė metams nepraėjus po testamento surašymo.

Toliau jau prasideda ginčai. Vieni tikina, kad I. Karpis buvo palaidotas Paštuvos kapinėse kaip eilinis baudžiauninkas – be jokio paminklo ar kryžiaus. Leidinyje „Pakaunės dešimtmečiai“ rašoma, kad „Ignacijus Karpis (1780–1809) negalėjo valdyti Paštuvos dvaro, kadangi šis jam nepriklausė. Po tėvo Benedikto mirties I. Karpis, būdamas vienturtis sūnus, paveldėjo tėvo dvarus, taip pat ir pats buvo jų nemažai įsigijęs, tačiau Paštuvos tarp jų nėra. Joniškėlis – šios Karpių giminės centras. Jame I. Karpis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, tad greičiausiai ten mirė, ten ir yra palaidotas“.

Abejones I. Karpio kapo tikrumu sustiprina ir tai, kad jis negalėjo, kaip nurodoma antkapyje, būti Paštuvos bažnyčios savininku, mat jo gyvenimo laikotarpiu bažnyčios čia net nebuvo. Paštuva, kaip teigiama „Vikipedijoje“, 1643–1842 m. priklausė Kauno vienuolėms benediktinėms. Spėjama, kad tuo laikotarpiu buvo pastatyta nedidukė koplyčia, jai 1754 m. paskelbti atlaidai. Medinė bažnyčia Paštuvoje iškilo tik 1923 m.

Tiesa tokia, kad paminklas I. Karpiui Paštuvos kapinėse atsirado tik tarpukariu, tuomečio kapinių sargo Stasio Veličkos iniciatyva. Esą S. Veličkos žmona susapnavusi buvusį dvaro savininką, kuris prašęs pastatyti jam kryžių. Apylinkėse iki šių dienų dar gyvas pasakojimas, kad, I. Karpiui mirus, jo siela – ar dėl padarytų nuodėmių, ar dėl per didelio sielvarto – niekaip negalėjusi nurimti. Atsikeldavusi ir vaikščiodavusi po apylinkes gąsdindama žmones. Neapsikentę paštuviškiai pasiskundė kunigui. Šis pataręs atkasti kapą ir mirusiajam nukirsdinti galvą, o tada vėl užkasti. Tai nepadėjo. Vaiduoklis ir toliau klajojo po apylinkes, tik dabar jau galvą nešdavosi rankose. Teko žmonėms dar kartą kapą atkasti ir padėti galvą prie kojų, kad numirėlis jos nepasiektų. Kad būtų tikriau, tai kauburį supylė ir ant jo paminklą su kryžiumi pastatė. Nuo tada siela aprimo ir nebesivaideno.

Geranoriškumas: Kuro seniūnaitis L. Šileika su aplinkiniais gyventojais prieš kelerius metus sutvarkė apleistas kaimų kapinaites, jo iniciatyva Braziūkų kapinėse įvestas vanduo. / V. Šulinsko nuotr.

Įdomioji statistika

Gausiausia kapinių yra Zapyškio seniūnija. Jų čia – net septyniolika, tačiau veikia tik dvejos kapinės, o vienos yra riboto laidojimo. Kapinių gausa ir įvairovė šiame krašte – savotiškas istorijos metraštis, čia rasime ir prancūzkapius (Kluoniškių kaime), ir 1863–1864 m. sukilėlių kapą, vadinamą lenkapiu, ir žydų žudynių vietų ir kapų.

Kapinių gausu ir Babtų seniūnijoje. Iš devynių čia esančių keturios – veikiančios, likusios – nebe. Po šešerias kapines turi Domeikavos (trejos – veikiančios ir tiek pat – riboto laidojimo) ir Lapių seniūnijos (veikiančios yra visos). Šiuo atžvilgiu Lapių seniūnija ne vienintelė: iš trejų kapinių trejos veikia Batniavos seniūnijoje, iš dviejų – dvejos Samylų ir Taurakiemio seniūnijose, vienos – Garliavos, Kulautuvos ir Neveronių seniūnijose.

Priešingybė šioms – Garliavos apylinkių seniūnija (visos penkios čia esančios kapinės yra neveikiančios) ir Rokų seniūnija (yra dvejos, abejos neveikia).

Keturios seniūnijos – Akademija, Ežerėlis, Kačerginė ir Linksmakalnis – savo teritorijose kapinių neturi.

Nuo didelių iki mažyčių

Didžiausias mirusiųjų miestelis Kauno rajone yra Garliavos kapinės, kurių bendras plotas – 9,4 ha.

Jose esantys Lietuvos partizanų ir sovietinio teroro aukų kapai įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Antros pagal dydį, užimančios 8,34 ha, yra Ledos kapinės Užliedžių seniūnijoje. Ledos kapinėms dydžiu – 7,47 ha – mažai nusileidžia amžinojo poilsio vieta Tabarišėse (Ringaudų seniūnija). Visos jos – veikiančios. Iš didžiausių pakaunės kapinių kolumbariumas įrengtas tik Garliavos kapinėse.

Mažiausios kapinės susitelkusios Zapyškio seniūnijoje. Berūkštynės miške esantis 1863–1864 m. sukilėlių kapas, vadinamas lenkapiu, žydų žudynių vieta ir kapas Dievogalos kaime teužima vos po 0,01 ha, o Zizų kaimo kapinės – 0,02 ha. Visos jos jau senokai neveikia.

Atnaujinta: Samylų seniūnijoje šiemet naujai įrengta tvora aplink Senąsias Šlienavos kapines. / Samylų seniūnijos nuotr.

Nauji vėjai

Tiesa, čia nekalbėsime apie kapaviečių tvarkymo ir puošybos madas, o apie skaitmeninimą, labai palengvinantį kapinių prižiūrėtojų darbą, gyviesiems leidžiantį lengviau ir greičiau rasti kapines, palaidotųjų vietas, sužinoti, kas atsakingas už jų tvarkymą.

Dalis Kauno rajono kapinių jau yra suskaitmenintos, jas galima rasti interneto svetainėje www.cemety.lt. Puslapyje įrašius velionio vardą ir pavardę, laidojimo regioną, kapinių pavadinimą, sistema parodys tikslią kapavietės vietą, nuotraukas ir navigacijos nuorodą, kaip tiksliai nueiti iki kapavietės. Artimųjų paieška galima ir pagal vardo, pavardės fragmentus, šeimos pavardę, jei toks užrašas buvo iškaltas ant paminklo. Paieška veikia lietuvių ir lotynų rašmenimis.

Ir vis dėlto – šiek tiek apie madas, o jei oficialiau – su naujovėmis ateinančias tendencijas. Siekant saugoti velionių atminimą ir tausoti gamtą, vietoj įprastos žvakės kviečiama uždegti skaitmeninę žvakutę. Ji gerokai brangesnė už tikrą, tačiau sistemoje prie pasirinkto paminklo dega net mėnesį. Kita naujovė – išmanusis velionio atminimo išsaugojimas naudojant paminklo QR kodą.

Kas esi tu, aš jau buvau. Kas esu aš, tu dar būsi.

2018 m. pradėtas kapinių skaitmeninimo projektas šiandien apima Batniavos, Raudondvario, Kulautuvos, Vilkijos, Vilkijos apylinkių ir Domeikavos seniūnijų kapines. Apie atliktus darbus informuoja prie kapinių įėjimų pritvirtinti informaciniai stendai.

Netrukus ši inovacija įgaus pagreitį. Liepos 12 d. Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir Prienų rajono meras Alvydas Vaicekauskas pasirašė sutartį, kuri įgalins abiejų savivaldybių gyventojams teikti daugiau paslaugų, tarp jų – ir kapinių skaitmeninimą.

„Įgyvendinant projektą „Kauno rajono ir Prienų rajono savivaldybių skaitmeninės kapinių duomenų bazės kūrimas, administravimo procesų modernizavimas ir skaitmeninimas“ visos 167 abiejuose rajonuose esančios kapinės dronais bus nufilmuotos, išmatuotos, kuriami skaitmeniniai kapinių žemėlapiai. Senasis rankraštinis laidojimo duomenų archyvas irgi bus suskaitmenintas, tai leis sukurti laidojimo duomenų informacinę sistemą. Gyventojai internetu galės gauti reikiamus dokumentus: leidimą laidoti, įrengti kapavietę arba ją pertvarkyti, laidojimo vietą patvirtinančią pažymą“, – pasakojo Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius Šarūnas Šukevičius.

Projektas finansuojamas 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programos ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšomis, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, Kauno raj. ir Prienų raj. savivaldybių biudžeto lėšomis.

Žilvinas Rinkšelis / Asmeninio archyvo nuotr.

Rūpestingai prižiūri

Kapines pakaunėje prižiūri seniūnijos. Be smulkesnių, šiltuoju metų laiku kone kasdienių darbų, atliekama ir didesnių.

Samylų seniūnijoje šiemet išgriauta ir naujai įrengta tvora aplink Senąsias Šlienavos kapines. Trinkelėmis išgrįstas pagrindinis pėsčiųjų takas. „Išspręsta labai didelė problema – kapinių viduje buvusi tvenkinio duobė, į kurią visi pildavo šiukšles, išvalyta ir užpilta, – pasidžiaugė seniūnė Jolita Petkauskė. – Atlikta ir smulkių darbų: pastatyti laikikliai laistytuvams, pašalinti avarinės būklės medžiai.“

Ringaudų seniūnė Rūta Slivinskienė neslėpė: kapinių priežiūra – skaudi tema. Kapinių teritorijos situacija seniūnės netenkina, mėginama savo jėgomis sutvarkyti vieną kryžių.

Taurakiemio seniūnijoje yra dvejos veikiančios kapinės: Margininkų ir Viršužiglio, jos užima 5,3 ha. „Šiais metais atnaujinome stendus. Daugiau darbų padaryta pernai: Margininkų kapinėse atnaujinome asfaltuotą pėsčiųjų taką, Viršužiglio kapinėse pastatėme naujus suoliukus. Nuolat palaikome tvarką, ypatingą dėmesį skiriame prieš didžiąsias metų šventes“, – sakė seniūnė Danutė Glinskienė.

Batniavos seniūnijos Paštuvos kapinėse trinkelėmis išklotas pagrindinis įėjimas į bažnyčią ir į kapines, naujai įrengtas apšvietimas, išgraviruotas užrašas: „Kas esi tu, aš jau buvau. Kas esu aš, tu dar būsi“.

Paprastai gėlės ir žvakelės dedamos J. Lukšos-Daumanto ir K. Veverskio žūties vietose, prie Nepriklausomybės Akto signataro P. Dovydaičio paminklo.

Raudondvario naujosiose kapinėse išasfaltuotas kelias, įrengtas vandens gręžinys, išvedžiota laistymo sistema. Garliavos kapinėse atliktas dalies pagrindinio tako remontas, kapinės aptvertos nauja tvora.

Šiais metais Lapių seniūnijos Andruškonių kaimo kapinėse pakeista visa tvora, prieigose įvestas apšvietimas, įrengti pusiau požeminiai atliekų surinkimo konteineriai. Nauja tvora šiemet apjuostos ir Karmėlavos kapinės. Pasak seniūnės Violetos Armolaitienės, Vėlinių laikotarpiui užsakyta papildomų šiukšlių konteinerių ir tualetų.

Šiemet prie kai kurių kapinių vėl buvo galima pamatyti kelių statybos ir remonto techniką. Raudondvaryje atnaujintas takas kapinėse, o Neveronių kapinėse įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ir išasfaltuotas pagrindinis takas. Dar šiemet planuojama išplėsti aikštelę prie Vilkijos kapinių.

Galima tik pasidžiaugti, kad seniūnams į pagalba ateina ir seniūnaičiai. Kuro seniūnaitijos (Zapyškio seniūnija) seniūnaitis Laimas Šileika su geranoriškais aplinkiniais gyventojais prieš kelerius metus sutvarkė apleistas Senąsias Kuro kaimo kapinaites: jas aptvėrė tvora, pastatė kryžių. L. Šileikos iniciatyva į Braziūkų kapines atvestas vanduo.

Atmintis: Kauno rajone įamžintos ir rūpestingai prižiūrimos žydų žudynių vietos ir kapai. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Laidojami miesto mirusieji

Kauno rajone yra dvejos kapinės, kuriose laidojami ir Kauno mirusieji. Stingant laidojimo vietų veikiančiose Kauno kapinėse, 2014 m. kovo 25 d. oficialiai atidarytos Vainatrakio kapinės šiandien užima 40 ha. Tai didžiausias įstatymu leistinas žemės sklypas. Skaičiuojama, kad šių kapinių mirusiems Kauno ir rajono gyventojams laidoti užteks maždaug 100-mečiui. Jos taps didžiausiomis Kauno kapinėmis.

2017 m. Vainatrakio kapinėse atidarytas investicinis laidojimo kvartalas, kuriame galima ne tik pasirinkti norimą kapavietę mirusiam asmeniui laidoti, bet ir rezervuoti ją iš anksto, o 2019 m. – specialios paskirties kapinės, skirtos naminius kauniečių gyvūnams legaliai laidoti.

Tokį pat – 40 ha – plotą užima ir Karmėlavos kapinės, veikiančios nuo 1985 m.

Kauniečiai laidojami ir Ledos kapinėse.

Kauno miesto savivaldybė skelbia, kad Lampėdžio ežero prieigos tapo prieinamos visiems. „Čia išsimaudyti gali ir neįgalieji – jiems paruoštas specialus triratis vežimėlis bei jam skirtas takas. Norintieji pasinaudoti šia paslauga turi kreiptis į paplūdimyje budinčius gelbėtojus“, – nurodė miesto atstovai.

Poilsiautojų patogumui čia taip pat įrengta geriamo vandens stotelė bei lauko dušas. Raudondvario plento pusėje puikuojasi naujos persirengimo kabinos ir suoliukai.

Vasaros dar yra – atvykite ir pasimėgaukite poilsiu šiame paplūdimyje.

Kauniečiai turėtų atkreipti dėmesį ir į įvykdytas eismo pertvarkas, mat vienoje ežero pusėje įrengta žiedinė sankryža. „Ties Gervių gatve pagerintas susisiekimas. Čia įrengta žiedinė sankryža bei patogesnė automobilių stovėjimo aikštelė“, – nurodoma miesto savivaldybės socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje.

„Vasaros dar yra – atvykite ir pasimėgaukite poilsiu šiame paplūdimyje“, – įvertinti atnaujintą infrastruktūrą pakvietė miesto atstovai.

„Kėdainių konservų fabriko“, priklausančio „Vikonda grupei“, gamybos vadovui Gyčiui Zakarauskui šis agurkų sezonas jau antras. Ir daug lengvesnis, nes jau aišku, kas ir kur. Jis džiaugiasi, kad šiemet itin puiki agurkų kokybė, taip pat marinuotų agurkų mėgėjams pristatytas naujo skonio produktas. Apie tai ir kalbame su G. Zakarausku.

– Kada šiemet pradėjote agurkų sezoną?

– Gražus sutapimas, kad agurkų sezoną, kuris mūsų fabrikui jau devynioliktas, atidarėme birželio 19 dieną. Norėjome darbus pradėti anksčiau, bet dėl oro teko kiek palaukti: vasaros pradžia buvo šaltoka, todėl agurkai lėčiau augo. Gamybą baigti planuojame iki rugsėjo pradžios. Žinoma, tai irgi priklausys nuo orų.

Gytis Zakarauskas. „Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

– Kiek marinuotų agurkų planuojate pagaminti?

– Planuojame pagaminti 2,9 mln. stiklainių ir 260 tūkst. skardinių marinuotų agurkų. Daugiau nei po vieną kiekvienam Lietuvos gyventojui.

– Iš kur į fabriką atkeliauja žaliava?

– Konservuojame agurkus, kurie užaugo ne šiltnamiuose, o laukuose. Laukuose auginti agurkai daug traškesni ir kokybiškesni. Mums reikalingi labai dideli šios žaliavos kiekiai, o Lietuvoje nėra tokių augintojų, kurie patenkintų mūsų poreikius, čia nėra tokių didelių agurkus laukuose auginančių ūkių. Nuo 2017 metų bendradarbiaujame su Vokietijos augintoju. Jo ūkis specializuojasi agurkų auginime, turi tam reikalingos technikos, jų agurkų kokybė labai gera, mus sklandžiai aprūpina viso sezono metu. Tiesa, tada, kai pas mus siautėjo audros, jos neaplenkė ir Vokietijos. Tiekėjas buvo kiek sunerimęs, kelios mašinos vėlavo, nes technika negalėjo išvažiuoti į laukus skinti agurkų, tačiau agurkai nenukentėjo ir vėliau nebuvo jokių problemų. Šiemet agurkų kokybė labai džiugina.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

– Ar vasarą tenka samdyti papildomos darbo jėgos?

– Esame vienintelis fabrikas Lietuvoje, kuris konservuoja tokius didelius kiekius agurkų per tokį trumpą laiką. Agurkų sezono metu keičiame fabriko darbo grafiką: kitu laiku dirbame nuo pirmadienio iki šeštadienio, o agurkų sezono metu mūsų darbas trunka 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Vietoj trijų pamainų pluša keturios.

Tuo metu kitų mūsų produktų gamyba beveik nutrūksta, nebent nebeužtenka padažo ar majonezo, tada pagaminame. Bet pagrindinis dėmesys skiriamas agurkams. Jie vasarą karaliauja mūsų fabrike.

– Agurkams marinuoti naudojate šviežius prieskonius. Su džiovintais būtų lengviau. Kodėl renkatės šviežius?

– Taip, su džiovintais prieskoniais būtų daug paprasčiau: juos ir įsigyti lengviau, jų tiekimas nepriklauso nuo oro sąlygų. Šiemet turėjome iššūkių su krapais: buvo šalta vasaros pradžia ir krapai prastai augo. Tiekėjai nerimavo. Bet paskui viskas susitvarkė.

Krapus, ąžuolo lapus, petražoles perkame iš Lietuvos augintojų. Žinoma, pagrindinis prieskonis yra krapai. Kai naudojame juos šviežius, tada ir atsiskleidžia tikrasis prieskonio skonis ir jis suteikia dar daugiau skonio marinuotiems agurkams. Dideli pramoniniai fabrikai Turkijoje gamina agurkus su sausais prieskoniais ir, kai palygini skonį, jaučiasi skirtumas: jų pagamintų yra blankesnis.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Tomis dienomis kai marinuojami agurkai, visas fabrikas kvepia krapais. Švieži prieskoniai ruošiami ir į stiklainius talpinami rankomis, kantriai su meile.

Saldžiarūgščiai agurkai labai populiarūs Vakarų Europoje, Skandinavijoje. Išmėginome ir matome, kad ir lietuviams jie labai patinka.

 

– Ar šiemet pristatysite naujienų?

– Iškėlėme sau tikslą kiekvienais metais išbandyti ką nors nauja. Šiemet tai bus saldžiarūgščiai agurkai. Jei tiksliau, tai jau pernai pagaminome bandomąją jų partiją ir ji akimirksniu buvo iššluota. Gavome daug gerų atsiliepimų, juos ragavę neatsidžiaugė skoniu. Todėl šiemet jau drąsiai paleidome saldžiarūgščius agurkus į masinę gamybą ir šią mūsų naujieną galės išbandyti daug daugiau vartotojų nei pernai. Saldžiarūgščiai agurkai labai populiarūs Vakarų Europoje, Skandinavijoje. Išmėginome ir matome, kad ir lietuviams jie labai patinka.

– Ar pastebite, kad lietuvių skonis keičiasi?

– Dalis Lietuvos vartotojų yra naujų skonių ieškotojai. Jiems reikia vis kažką išbandyti. Jiems patinka, tada dalinasi su kitais, rekomenduoja. Tačiau patys populiariausi ir šiandien yra „Geras vaizdelis“ agurkai. Juos kasmet vis labiau vejasi pagal senovinį receptą su ąžuolo lapais marinuoti agurkai.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

– Šį pavasarį „Kėdainių konservų fabrikui“ suteiktas A lygio „BRC Foods“ kokybės sertifikatas. Ką tai reiškia jums ir jūsų produkcijos vartotojams?

– „BRC Foods“ yra pasaulinis maisto kokybės sertifikatas, kad jį gautų ir išlaikytų įmonė audituojama kelis kartus per metus. Mūsų fabrikui suteiktas A lygio sertifikatas. Anksčiau buvo sertifikuotas majonezo ir padažų cechas, jis sertifikatą gavo dar 2019 m. Dabar šį reikšmingą sertifikatą turi ir visas fabrikas. Jis patvirtina aukščiausią produktų kokybę. Tai svarbu mūsų vartotojams, ieškantiems aukščiausios kokybės produktų, o dar labiau – partneriams užsienyje. Didesni užsienio prekybos centrai dar prieš pradėdami bendrauti paklausia, ar turime sertifikatą. Ir tik tada prasideda derybos. Be šio sertifikato esi žemesnės lygos žaidėjas, su juo patenki tarp geriausių.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

– „Vikonda grupės“ įmonės garsėja kaip ieškančios tvarių, Žemei palankių sprendimų. Pernai rudenį ant „Kėdainių konservų fabriko“ fabriko stogo pradėjo veikti saulės energijos kolektorių sistema. Ar pasiteisino šis sprendimas?

– Tikrai taip. Šią vasarą dienos metu mes naudojame tik žaliąją energiją, ji šimtu procentu patenkina mūsų gamybos poreikius. Rudenį saulės bus mažiau, tada teks naudoti ir kitą šaltinį, bet vasarą energijos poreikiai yra didžiausi, nes dirbame kasdien ir visą parą, tad sprendimas tikrai pasiteisino. Jau nekalbant apie naudą gamtai.

Gaminant produktus iš daržovių lieka nemažai žaliųjų atliekų. Visos jos naudojamos biodujoms gaminti. Visiškai nieko neišmetame.

 

– Dar vienas jūsų sprendimas tvarumo link – modernizuotas garo katilas. Kaip sekasi jį bandyti?

– Kaip tik šiuo metu jis yra išbandomas ir jau matome, kad šis garo katilas tikrai ekonomiškesnis, mažesnės dujų sąnaudos. Kai jau visiškai paleisime, tada bus dar aiškiau, bet jau dabar matome, kad sutaupome apie 11 proc. sąnaudų.

Tai ne vieninteliai tvarūs mūsų sprendimai. Kaip žinia, gaminant produktus iš daržovių lieka nemažai žaliųjų atliekų. Visos jos naudojamos biodujoms gaminti. Visiškai nieko neišmetame.

Taip pat stengiamės mažinti pakuočių, plastikinių plėvelių naudojimą, ieškome būdų, kurie būtų naudingesni Žemei, saugotų aplinką.

– Artėja „Kėdainių konservų fabriko“ aštuoniasdešimtmetis. Kas bus dar truputėlį geriau?

– Mūsų fabriko šūkis „Visada truputėlį daugiau“ yra ne tik gražiai skambantys žodžiai, mes jais gyvename, jie atsispindi kasdieninėje mūsų veikloje: analizuojame  rinkos poreikius, pagal tai kuriame naujus produktų skonius. Nauji vartotojų poreikiai įgalina diegti naują gamybinę įrangą. Štai rinkoje jau pasirodė  paruoštos valgyti sriubos, papuoštos naujo tipo etiketėmis: jos saugiai apgaubia stiklainį, yra smagios ir modernios.

„Kėdainių konservų fabriko“ nuotr.

Tapome ryškesni, tvaresni, inovatyvesni. Išlaikome pagrindinius produktus, kuriais esame įsitvirtinę rinkoje, mūsų tikslas, kad vartotojai, kurie jau daug metų su mumis, ir toliau rinktųsi mūsų gaminamą produkciją, mėgautųsi žinomais skoniais, atrastų naujus. Tokiomis nuotaikomis ir keliaujame pasitikti „Kėdainių konservų fabriko“ aštuoniasdešimtojo gimtadienio.

Tilteliu nesinaudosime

Viena didžiausių naujienų klaipėdiečiams ir miesto svečiams ta, kad šiemet visas tris dienas nuo penktadienio iki sekmadienio į Kruizinių laivų terminalą nebus galima patekti per pasukamąjį tiltelį.

Šiemet nuspręsta, kad saugumo sumetimais tiltelis nebus sukinėjamas, žmonės turės apeiti piliavietę aplinkui per Priešpilio gatvę.

„Paprastai sukant tiltelį žmonės pradėdavo grūstis, kartais jie šokdavo ant tiltelio, jam dar nepasisukus į krantą. Yra buvę ir traumų, ir nepasitenkinimo. Be to, iš Pilies uosto ir į jį reikia plaukti laivams. Patirtis rodo, kad dėl incidentų ant tiltelio ar jo prieigose buvo nemenka grėsmė patirti finansinių nuostolių ir sužalojimų. Kad išvengtume visokių nemalonumų, šiemet nusprendėme, kad tiltelis nebus sukiojamas. Taip tikimės išvengti spūsčių. Šventės dalyvius raginame iškart eiti aplinkui, kur saugu ir yra pakankamai daug vietos“, – paaiškino Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus.

Patvirtinti laikai dėl pasukamo tiltelio:

07 21 17-2 val.

07 22 17-2 val.

07 23 tiltelis nėra uždaromas

Veiks informacijos palapinė

Meras pažymėjo dar vieną naujovę, kurios reikalingumas buvo jaučiamas ir anksčiau, bet nebuvo įgyvendintas.

Pačiame šventės epicentre, geriausiai pasiekiamoje vietoje, prie paminklo „Arka“, šalia Biržos tilto, bus įrengta informacinė palapinė.

Užsukę į šią palapinę žmonės galės gauti atsakymus į rūpimus klausimus.

Į šią palapinę bus galima užeiti ir prireikus pagalbos, nes nenumatytų atvejų šventiniame šurmulyje atsitinka kasmet.

Ilgametė įvairių komunalinių tarnybų, policijos, priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, greitosios medicinos pagalbos stoties, „Klaipėdos paplūdimių“ administracijos patirtis leidžia tikėtis, kad šventė vyks sklandžiai, o visi galimi nesusipratimai bus greitai išspręsti.

Leidimuose – mašinų numeriai

Kasmet pasitaiko atvejų, kai piktnaudžiaujama leidimais įvažiuoti į šventės teritoriją.

Policijos atstovai prašė leidimus spausdinti su automobilių valstybiniais numeriais ir juos naudojančių asmenų telefonų numeriais.

Šįkart taip pasiruošti šventei nepavyks suspėti, bet viešosios įstaigos „Klaipėdos šventės“ darbuotojai įsipareigojo ranka įrašyti šiuos duomenis ant suteikiamų leidimų.

Taip siekiama išvengti piktnaudžiavimo atvejų.

„Policija fiksuodavo leidimus, kuriuose nenurodytas automobilio valstybinis numeris. Būdavo akivaizdu, kad juo naudojosi žmonės, nesantys nei šventės organizatoriai, nei kokie kviestiniai svečiai“, – dalijosi žiniomis uostamiesčio meras.

Šiemet bus atsižvelgta į policijos pareigūnų pastebėjimą – jeigu šventės zonoje pastatomas kelio ženklas, draudžiantis įvažiuoti ar eiti, daugybė žmonių jų nepaiso.

Todėl šiųmetės Jūros šventės metu tokiose vietose bus įrengiamos ir fizinės užtvaros, kad neliktų abejonių, kad galima draudimą apeiti.

„Visos tarnybos ir dalyviai turi ilgametę patirtį, todėl tikimės, kad Jūros šventė praeis sklandžiai ir paliks geriausius įspūdžius“, – vylėsi A. Vaitkus.

E. Lapinskas pastebi, kad grilio patiekalų mėgėjai kasmet vis drąsiau eksperimentuoja: griliuose čirška mėsainiai, naminės picos, jūrų gėrybių iešmeliai, įvairiausių rūšių sūriai – nuo varškės, halumio iki įvairių pelėsinių sūrių.

Jeigu seniau ant grilio buvo įprasta kepti tik tokias daržoves kaip bulvės ar cukinijos, dabar nugula įvairios šakninės daržovės, pomidorai, kopūstai. Taip pat vis dažniau kepami ir vaisiai – arbūzai, persikai, obuoliai, mangai tampa gardžių salotų ar garnyrų dalimi. Pasak virtuvės šefo, ši tendencija rodo, kad fantazijai, ką dėti į kepsninę, nėra ribų, – ji išliks ir šiemet.

„Šiuolaikinėse kepsninėse galima iškepti beveik viską: ir kalakutą, jeigu tai didelė moderni kepsninė, ir picą, jūros gėrybes, troškinius, pyragą, ar net ledus, įvyniotus į rytietišką tešlą. Kaip ir pastaraisiais metais, šiemet eksperimentų laikas – manau, netrukus gamtoje taps įprasta mėgautis Viduržemio jūrą primenančiomis paelijomis, šakšuka, azijietiškais kiniškoje keptuvėje ruošiamais makaronais ar lietuvišku kugeliu, vėdarais“, – prognozėmis dalijasi šefas.

E. Lapinskas priduria, kad šiemet vis daugiau dėmesio bus skiriama mažiems akcentams, pabrėžiantiems patiekalų skonį. Pavyzdžiui, prie kepamos mėsos, žuvies ar daržovių derinti įdomesnius padažus: dūmo skonio, trintų daržovių, čipotlės, mėtų, naminį dzadzikį, meksikietiškuosius molė ir kitus padažus.

Pasiteiravus, kokiam grilio patiekalui savo simpatijas atiduoda pats šefas, E. Lapinskas atvirauja, kad tai dažniausiai mėsos gaminiai.

iStock.com nuotr.

„Gerą šašlyką visais laikais galima vadinti kepsninių karaliumi, kurio neišstums jokios naujovės. Priedus, tokius kaip salotos, padažas ar garnyras, galima kaskart išbandyti vis naujus, tačiau man garnyrai iš šviežio derliaus gėrybių – nepralenkiami“, – pastebi E. Lapinskas.

Kita tendencija, kurią E. Lapinskas įžvelgia, tai į madą grįžtančių subproduktų banga, kuri, anot jo, neaplenks ir grilio patiekalų. Subproduktų: kepenėlių, inkstų, skrandukų – dalis visuomenės vis dar neprisijaukina, kadangi nėra susipažinę su gaminimo technika arba nežino, kad jų maistinė vertė nenusileidžia kitoms mėsos dalims. Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje subproduktai susigrąžina nepelnytai prarastą dėmesį.

Pažintį su subproduktais šefas rekomenduoja pradėti nuo veršienos kepenėlių. Norint gardžiai pakepinti jas grilyje, visų pirma reikia nupjauti kepenėlių plėvę, pagardinti druska, pipirais ir pašlakstyti alyvuogių aliejumi. Kepenėles, kaip ir kitus mėsos subproduktus, rekomenduojama ant atviros ugnies kepti vos kelias minutes. Vėliau galima vynioti į lavašus, serviruoti su aštriu daržovių (salsos) padažu ar marinuotomis daržovėmis.

Išbandykite naujus marinatus

Kubietiškas marinatas. Reikės 1 apelsino sulčių, smulkiai pjaustyto raudonojo aitriojo pipiro, 2 šaukštų mėgstamo aliejaus, smulkiai tarkuotos 1 žaliosios citrinos žievelės, 2 smulkiai supjaustytų svogūnų, mėgstamų prieskonių. Marinuoti kepimo išvakarėse, per naktį.

Aštrus medaus marinatas. Reikės dviejų smulkintų česnako skiltelių, saujelės smulkintų petražolių, 3 šauktų mėgstamo aliejaus, šaukšto medaus, smulkiai pjaustyto raudonojo aitriojo pipiro, mėgstamų prieskonių. Marinuoti kepimo išvakarėse, per naktį.

Tropinis marinatas. Reikės pusės skardinės konservuotų ananasų (juos reikia kuo smulkiau supjaustyti), 50 g smulkiai tarkuoto imbiero, 2 šauktų daržovių aliejaus, 2 šaukštų sojų padažo, mėgstamų prieskonių. Marinuoti kelias valandas prieš kepimą.

Sezono naujovės

2023 metų navigacijos sezoną vidaus laivyba pasitinka su atnaujinta infrastuktūra, pirmąja Lietuvos vandens kelių navigacine programėle ir degalinėmis ant vandens. Be to, šiemet ir vandens keliai pailgėjo 17 km, tad bendras jų ilgis sieks 467 km.

Naujame sezone bus eksploatuojama vidaus vandens kelių atkarpos Kuršių mariose: Kintai – Ventė, Dreverna – Juodkrantė. Tokiu būdu šiemet bus naviguojamas jau visas rytinės Kuršių marios pakrantės laivakelis. Taip formuojamas žiedinis maršrutas visomis Kuršių mariomis, sujungiant vakarinės ir rytinės pakrantės vandens kelius. Be to, nuo šiol galima patogiai užsipilti kuro ir toliau laivais tyrinėti Lietuvą.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Kiekvienas sezonas mums didelė šventė ir kaskart norisi pradžiuginti žmones, pristatyti ką nors naujo. Viena didžiausių šių sezono naujienų – galimybė įsipilti kuro vandens degalinėse. Pernai jau buvo tokia galimybė, bet reikėjo iš anksto užsisakyti ir pirkti dideliais kiekiais, nes dar nebuvo sutvarkyti teisės aktai. Tai šiemet jau galima tiesiog kateriu priplaukti, įsipilti kuro tiek, kiek reikia, bei sumokėti kortele. Nereikia niekur išlipti, galima civilizuotai prisipilti kuro ir tęsti kelionę iki pamario“, – kalbėjo VVKD generalinis direktorius Vladimiras Vinokurovas.

Viena didžiausių šių sezono naujienų – galimybė įsipilti kuro vandens degalinėse.

Dar viena naujiena, leisianti patogiai keliauti vandens keliais, specialiai sukurta navigacijos programėlė „Vandens keliai“. Sausumos keliuose vairuotojai jau seniai važiuoja pagal navigaciją, pasirenka maršrutus, gali matyti kelionės trukmę, ar kelyje nėra kokių nors problemų. Nuo šiol tokiu patogumu galės mėgautis ir laivavedžiai.

„Aplikacija pritaikyti mobiliesiems telefonams ir planšetiniams kompiuteriams. Dabar joje galime pažymėti norimą kelionės tikslą ir programėlė parodys vandens kelią, kuriame matosi visos bujos, vietas, kur galima sustoti. Labai svarbu ir tai, kad programėlėje realiu laiku matomi ir gyliai, ir tikslus vandens kelias. Ir patiems laivavedžiams bus galima pranešti apie kelyje pastebėtas kliūtis ir informacija iškart pasieks direkciją. Anksčiau esame girdėję pasakymų, kad reikia senelių klausti, kur galima plaukti, tai dabar net ir naujai gavus laivavedžio teises, įsijungus navigacijos programėlę, pateikiama visa informacija, kur reikia plaukti“, – pažymėjo V. Vinokurovas.

Naujam navigacijos sezonui paruošti visi eksploatuojami vandens keliai: pažymėtas laivakelis, nuolatos tikrinami gyliai ir vykdomi valymo darbai. Visas vandens kelias nuo Kauno iki Klaipėdos pirmą kartą yra pažymėtas jau šviečiančiais navigaciniais ženklais-bujomis, tad galima plaukti ir naktį.

Laivų vis daugėja

Skaičiuojama, kad kasmet registruojama apie 1 tūkst. naujų laivų, tad susidomėjimas laivyba tikrai auga. Vidaus vandens keliais galima ne tik tyrinėti gražiausius Lietuvos kampelius, bet ir išplaukti į Europą, mat kanalais galima pasiekti lavai daug tarptautinių vandens kelių.

„Vandens kelias yra labai pralaidus ir saugus. Beveik neįmanoma vandens keliuose turėti spūsčių. Vienintelė problema gali kilti dėl didėjančio laivų kiekio, tai, kad nebus kur prisišvartuoti. Tačiau paklausa reguliuoja pasiūlą, todėl, manau, kad viskas su laiku išsispręs“, – pažymėjo V. Vinokurovas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Tikrai jaučiamas susidomėjimas laivais, Lietuva – auganti rinka. Populiarėja tokie šeimos laivai, kuriuos galima su priekaba nusivežti ir norimoje vietoje nuleisti į vandenį“, – antrino Pramoginės laivybos asociacijos vadovas Karolis Valenta.

Plėtojama infrastruktūra

Kadangi vandens keliai kasmet pailgėja, tai skatina ir intensyvesnę laivybą. Tam reikia plėsti infrastruktūrą, kad būtų galimybė ne tik uostuose laikyti laivus, bet ir pakeliui sustoti, išlipti į krantą.

„Mes įrengėme 80 vietų uostą, nes tikrai girdėjome laivavedžių skundus, jog aplink Kauną nėra kur laikyti laivų. Situacija gerėja ir pamaryje. Be to, tarpinėse stotelėse taip pat plėtojama infrastruktūra, galima turėti uostelį ir prieplauką Jurbarke, Raudonėje ir kitur. Net Jonava ketina įrengti prieplauką. Tačiau tokie darbai jau priklauso savivaldybėms, mes tik galime padėti, aptarti, kaip geriau viską įrengti, kad vietos būtų patrauklios turistams. Nemuno aukštupyje tikrai savivaldybės labai domisi uostų ir prieplaukų plėtros galimybėmis“, – kalbėjo V. Vinokurovas.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nemuno valymo projektas

VVKD jau baigia įgyvendinti bunų statymo projektą Nemuno žemupyje. Upėje šiai dienai pastatyta jau beveik 500 bunų, visi projekto darbai bus baigti liepos mėnesį. Šis projektas Nemune jau pasiteisino ir vaga gali pati valytis nuo sąnašų. Taip laivakelis išlaiko reikiamą gylį ir juo gali vykti normali laivyba, tinkanti įvairiems laivams.

Labai norėčiau, kad būtų išvalyta ir Neris, tada turėtumėme dar vieną papildomą vandens kelią, bet čia dar derinama su aplinkosaugininkais.

„Galima pasidžiaugti, kad Nemune daugėja tiek pramoginių, tiek krovininių laivų. 25 mln. eurų investicijos į Nemuno sutvarkymą iki Kuršių marių yra strateginės. Ir ši infrastruktūra tarnaus gal ir 100 metų. Jau dabar pastebima, kad upė tapo sraunesnė, gilesnė, todėl kasmet nebereikia valyti vagos, ji tai daro savaime. Taip pat jau vyksta valymo darbai ir Nemuno aukštupyje, verslai laukia, kada galės investuoti. Labai norėčiau, kad būtų išvalyta ir Neris, tada turėtumėme dar vieną papildomą vandens kelią, bet čia dar derinama su aplinkosaugininkais“, – teigė susisiekimo ministras Marius Skuodis.

Nemuno tvarkymo darbai vyksta ir aukštupyje. Ties Birštonu jau mėnesį laiko darbuojasi žemsiurbė bei tvarkoma aplinka aplink salą, tad tai bus dar viena vieta, kur laivai galės patogiai sustoti.

Be to, Nemune jau juda ir dar vienas projektas – šliuzo per Kauno hidroelektrinę įrengimas. Šiuo metu derinamas veiksmų planas su elektrinės atstovais bei jau juda poveikio vertinimo ir projektinių pasiūlymų procedūros.

Draugiški gamtai ir žmogui

22-ejų grafikos dizainerė Radvilė Sarapinaitė nuo vaikystės mėgo Velykų šventę, todėl labai nudžiugo, kai buvo pakviesta tapti įdomaus eksperimento dalyve. Dirbdama leidykloje „Maketonas“, mergina sulaukė pasiūlymo dalyvauti rengiant Arūno Vaicekausko knygą „Tradicinės Velykos. Šiuolaikiniai margučiai“ ir surasti kuo daugiau šiuolaikinių kiaušinių marginimo būdų. Ne tik surasti, bet ir visus juos išbandyti, nufotografuoti ir aprašyti.

Radvilei teko ne vieną dieną praleisti interneto platybėse, kur grafikos dizainerė rinko informaciją apie visas įmanomas kiaušinių gražinimo technikas. Pageidautina – draugiškas gamtai ir pačiam žmogui.

Įsitikinau, kad ne visa informacija, kurios apstu internete, galima pasikliauti, – visuomet reikia išbandyti pačiai.

„Žinote, viena – apie tai skaityti, o visai kas kita – pačiai pamėginti vieną ar kitą būdą atkartoti“, – pripažįsta Radvilė, knygoje pristačiusi daugiau nei 20 skirtingų kiaušinių marginimo technikų.

„Išbandžiau jų gerokai daugiau, tačiau ne viskas pavyko. Įsitikinau, kad ne visa informacija, kurios apstu internete, galima pasikliauti, – visuomet reikia išbandyti pačiai“, – kalba grafikos dizainerė.

Radvilė juokiasi, kad besiruošdama šioms Velykoms numargino ir suvalgė daugiausia kiaušinių per visą savo gyvenimą. „Laimei, juos labai mėgstu, todėl tikrai nebuvo išmestas nė vienas kiaušinėlis.“ Beje, nepavykusių egzempliorių ji irgi neišmesdavo, o bandydavo pritaikyti kitiems eksperimentams.

Radvilė Sarapinaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek laiko užtruko parengiamasis darbas? Ilgai. Tris, keturis mėnesius. Iš pradžių reikėjo surinkti informaciją, paskui susipirkti reikalingas priemones, galiausiai – viską išbandyti. „Užtai buvo be galo įdomu“, – tikina R. Sarapinaitė ir priduria, kad kiaušinius ji margino tik su natūraliais, maistui nekenksmingais dažais, o juos fotografuodama įgijo daug naujos patirties. „Turėjau kuo geriau perteikti kiaušinių marginimo žingsnius, kad skaitytojams būtų aišku“, – sako ji.

Pradėjo nuo tradicinių

Radvilė nusprendė neaplenkti ir tradicinių, lietuvių nuo seno pamėgtų kiaušinių marginimo būdų, t. y. rašytinio (vašku) ir skutinėjimo. Juos pati puikiai pamena iš vaikystės.

Lau­žy­tas da­žy­to kiau­ši­nio lukštas, mo­zai­kos raš­tu pri­kli­juo­tas ant vir­to kiau­ši­nio. Vie­toj kli­jų nau­do­tas kiau­ši­nio bal­ty­mas.

„Jei Velykas švęsdavome pas močiutę, kiaušinius margindavome vašku arba skutinėdavome. Labai patiko tas kruopštus procesas. Neblogai man išeidavo. Gal todėl, kad buvau vaikas, vis atrodydavo, kad mano margučiai patys gražiausi (juokiasi). Pasiilgstu to tyro vaikiško džiaugsmo iš vaikystės, kurį patirdavau per Velykas“, – trumpam nutyla Radvilė, o po minutės jau primena kiaušinių marginimo tirpintu vašku pradmenis.

Vir­tas kiau­ši­nis, nu­da­žy­tas mėly­nais ak­ri­li­niais da­žais, o jo pavir­šiaus fak­tū­ra iš­gau­ta dan­tų še­pe­tė­lio še­re­liais.

Ištirpintas bičių vaškas į pagaliuką įsmeigtu vinuku tepamas ant kiek pašildyto kiaušinio. Raštai gali būti patys įvairiausi. Tai ir rūtelės, eglelės, vištos kojelės, obuoliukai, ratukai, vingeliai, žalčiukai ir kt. Įdėjus numargintą kiaušinį į dažus, vašku padengtos vietos lieka baltos. Galima iš pradžių nudažyti kiaušinį kitokia spalva ir tik tuomet išpiešti jį vašku. Įdėjus tokį į kito atspalvio dažus ir kiek palaukus, ima ryškėti net kelių skirtingų spalvų raštai.

Kiau­ši­nis, nu­tapš­no­tas įvai­riaspal­viu ak­ri­lu fo­li­jo­je.

Skutinėti Radvilė ėmė virtus ir viena spalva nudažytus kiaušinius. Daugelio lietuvių pamėgtą spalvą – rudą – ji išgavo tradicine technika – pavirintais svogūnų lukštais. Skutinėti naudojo įvairius įrankius: nuo adatos itin smulkiems raštams iki peiliuko, skirto popieriui pjaustyti.

Išbandė naujoves

Norėdama surasti kuo daugiau šiomis dienomis naudojamų kiaušinių marginimo būdų, Radvilė naršė po lietuvių ir užsienio interneto puslapius, forumus, socialinius tinklus. Labiausiai įstrigusias technikas išbandė pati.

Viena iš tokių – paišymas ant virto kiaušinio akriliniais dažais, taip pat – įvairiais spalvotais akriliniais spalvikliais. Tokių priemonių, draugiškų žmogui ir gamtai, ji rado dailės prekių parduotuvėse.

Ak­ri­li­nės gė­ly­tės, nu­pieš­tos su au­sų krapš­tu­ku.

„Dažniausiai tai būdavo vaikams piešti skirti dažai – akrilas, spalvikliai. Man patiko, kad jie nekenkia kiaušiniui, kurį numarginus galima drąsiai valgyti“, – kalba Radvilė. Šis būdas, anot jos, labiausiai tinka vaikams. Akriliniu spalvikliu pieši ant virto atvėsinto kiaušinio tarsi ant balto popieriaus lapo.

Kitas Radvilės atrastas ir maistui nekenksmingas būdas – kiaušinio dekoravimas su iš servetėlių išplėštais paveiksliukais. Jis primena dekupažo techniką.

„Pirmiausia, – sako menininkė, – reikėtų apsirūpinti trisluoksnėmis servetėlėmis su nedideliais raštais. Atsargiai atskirkime viršutinį sluoksnį nuo kitų ir iš jo išsiplėšykime patinkančius paveikslėlius. Vietoj lipalo naudosime lipnų kiaušinio baltymą. Imkime virtą kiaušinį, jo lukštą patepkime žaliu kiaušinio baltymu, atsargiai uždėkime išplėštą paveiksliuką ir vėl tepkime sluoksnį baltymo klijų. Taip tepliokime, kol norimais paveikslėlių fragmentais padengsime visą kiaušinį“, – aiškina R. Sarapinaitė.

Karš­tas kiau­ši­nis, iš­mar­gin­tas spal­vo­to­mis vaš­ki­nė­mis krei­delė­mis. At­sar­giai – ne­nu­de­ki­te!

Anot jos, šitaip papuoštas margutis tampa nepramušamas, o tai labai svarbu mažiesiems kiaušinių daužynių dalyviams, kurie Velykų rytą nori turėti patį stipriausią margutį.

Dar vienas būdas gauti tvirtą, nepramušamą, bet labai originaliai atrodantį margutį – naudoti manų kruopas. Virtas kiaušinis ištepamas baltymu (jei norite didesnių garantijų – lipalu) ir apvoliojamas manų kruopose. Vėliau galima jį dažyti su akriliniais dažais, galima palikti baltą. Turint tokį kiaušinį su tvirtu, dvigubu kiautu – daužynių čempionas garantuotas!

Natūralių dažų galimybės

Radvilei labai gražūs ir vienspalviai, natūraliais dažais iš gamtos nudažyti kiaušiniai. Populiariausias Lietuvoje kiaušinių dažymo būdas – svogūnų lukštais. Prieš Velykas jie užmerkiami, užpilami verdančiu vandeniu su šlakeliu acto arba druskos.

Mergina dalijasi savo vaikystės prisiminimais, kai Didįjį šeštadienį visa Sarapinų šeima sėsdavo prie stalo dažyti kiaušinių. „Labiausiai mėgdavome tai daryti su svogūnų lukštais ir įvairiomis žolelėmis. Apraišiodavome kiaušinius skudurėliais, o paskui virdavome. Iki šiol prisimenu jausmą, su kokiu nekantrumu laukdavau to ypatingo momento, kai iš skudurėlio išsiridens kiaušinis… Atsargiai nuimi lukštus, žoleles, ir prašom! Kiekvienas margutis vis kitoks, vienas už kitą gražesnis!“ – šypsosi ji.

Sma­gūs po­tė­piai ak­ri­li­niais dažais, nau­do­jant skir­tin­go sto­rio tep­tu­kus.

Ieškodama kitų natūralių dažų spalvų, Radvilė išbandė raudonąjį svogūną (margučiai išėjo raudonesni) ir mėlynąjį kopūstą (melsvi į violetinumą). Ciberžolės prieskonių milteliai kiaušinius nudažė intensyvia geltona, netgi oranžine spalva. Kitų spalvų Radvilė sako nebandžiusi – pasitenkino mėgstamiausiomis.

„Žinau, kad lietuvių žemdirbiškoje kultūroje juoda spalva reiškė pasėlius auginančią žemę, tačiau aš norėjau spalvingų kiaušinių – ne juodų. Kažkaip juoda man nekelė skanių asociacijų, o juk kiaušiniai, visų pirma, skirti valgyti“, – dalijasi nuomone pašnekovė.

Pabandom?

Su karpytais svogūnų lukštais. Svogūnų lukštus Radvilė siūlo sukarpyti žirklėmis. Pašlapintą kiaušinį aplipdome karpytais svogūnų lukštais ir, atsargiai įvynioję į skudurėlį, verdame. Anot jos, išeina toks rudai margai dryžuotas margutis.

Su ryžių kruopomis. Imame kojinę ar medvilninį skudurėlį, įlašiname į jį norimų spalvų dažų, priberiame ryžių ar kitų kruopų, įvyniojame kiaušinį ir verdame. Ištraukę galėsim gėrėtis marmurinio rašto efektu.

Su aliuminio folija. Šiam eksperimentui rekės aliuminio folijos lapo. Pritepliojame ant jo kelių spalvų akrilinių (skirtų vaikams tapyti) dažų,  dedame į lapo vidurį virtą kiaušinį, kurį iš visų pusių apspaudžiame folija. Kai atsargiai ją nuvyniojame, randame įdomiais potėpiais pasidengusį margutį. Belieka jį nudžiovinti.

Su vaškinėmis kreidelėmis. Reikia išvirti kiaušinį ir, kol karštas, piešti ant jo raštus paprasčiausiomis vaškinėmis kreidelėmis arba už jas minkštesnėmis aliejinėmis pastelėmis. Kadangi kiaušinis karštas – kreidelės lengvai liejasi, išsivinguriuodamos į gražiausius ornamentus. Tik būkite atsargūs – nenudekite pirštų!

Su gumytėmis. Radvilė juokiasi, kad kiaušinius marginti galima ir linksmai – su paprasčiausiomis plastikinėmis gumytėmis (medžiaginės netinka). Tereikia apsukti jomis virtą kiaušinį įvairiausiomis kryptimis. „Tuomet įdėkite jį į norimos spalvos dažus ir palaukite, kol lukštas pasidengs dažu. Tose vietose, kur buvo gumyčių lankai, dažai neprilimpa – jos lieka baltos“, – dalijasi įdomiu eksperimentu knygos apie margučius bendraautorė.

Su lipnia juostele. Imame virtą kiaušinį ir ant jo klijuojame raštus iš lipnios juostos. Galima naudoti tiek ploną, tiek platesnę lipnią juostą – karpyti iš jos geometrines figūras ar kažką įmantriau. „Čia daug vietos kiekvieno fantazijai“, – džiaugiasi pavykusiu atradimu R. Sarapinaitė. Juostelių raštais aplipdytą virtą kiaušinį merkiame į dažus, palaukiame, kol jie įsigers, o tada ištraukiame ir atsargiai nuimame lipnias juosteles.

Su plakta grietinėle. Radvilė tikina, kad tai vienas netikėčiausių jos atrastų kiaušinių marginimo būdų. Reikės virtų kiaušinių baltu lukštu, purškiamos plaktos grietinėlės, kiaušinių dažų (kiekvienos spalvos dažus atskirai ištirpinkite nedideliame kiekyje vandens), acto ir indo grietinėlei. Pasirinktą indą pripildykite plakta grietinėle. Supilkite dažus į grietinėlę keliose vietose ir šiek tiek pasklaidykite dantų krapštuku. Kelis kartus pavoliokite kiaušinį grietinėlėje, tose vietose, kur daugiausia dažų. Tuomet atsargiai nusausinkite jį servetėle arba vienkartiniu rankšluosčiu. Nuvalius dažus ant kiaušinio lieka grakščios linijos, dėmių raštai. Nors jų spalva neintensyvi, netgi blankoka, tačiau Radvilei vis tiek gražu. „Beje, ryškumas, – sako ji, – daugeliu atvejų priklauso nuo pasirinktų dažų koncentracijos ir spalvų.“

Nuo spalio mėnesio, kai milijardierius Elonas Muskas (Ilonas Maskas) perėmė „Twitter“, platforma patyrė trikdžių, iš darbo buvo atleista daug darbuotojų, o reklamuotojai išsigando nepakankamo turinio moderavimo.

Tačiau iki šiol neatsirado jokios svarbesnės alternatyvos tviteriui, todėl pasaulio lyderiams, politikams, įžymybėms ir bendrovėms neliko kito pasirinkimo, kaip tik toliau dalintis informacija per šią platformą.

Po naujienų svetainių „Platformer“ ir Indijoje įsikūrusios „Moneycontrol“ pranešimų „Meta“ penktadienį patvirtino, kad pradeda dirbti ties naująja platforma.

„Tiriame galimybę sukurti atskirą decentralizuotą socialinį tinklą, skirtą dalytis tekstiniais atnaujinimais“, – sakoma „Meta“, kuriai taip pat priklauso platforma „Instagram“, trumpame pareiškime, atsiųstame el. paštu.

„Manome, kad yra galimybė sukurti atskirą erdvę, kurioje kūrėjai ir visuomenės veikėjai galėtų laiku dalytis atnaujinimais apie savo interesus“, – priduriama pareiškime.

Manome, kad yra galimybė sukurti atskirą erdvę, kurioje kūrėjai ir visuomenės veikėjai galėtų laiku dalytis atnaujinimais apie savo interesus.

Žiniasklaidos pranešimuose teigiama, kad naujojoje „Meta“ programėlėje bus naudojama technologija, leidžianti jai sąveikauti su nišiniu tinklu „Mastodon“ ir kitomis platformomis – naudotojai galės transliuoti pranešimus žmonėms kituose tinkluose.

Tai būtų aiškus atotrūkis nuo įprastos technologijų milžinių praktikos, kai tokios platformos, kaip „Instagram“ ar „YouTube“, laikomos už technologinių sienų ir veikia naudojant bendrovės serverius pagal griežtas taisykles.

„Twitter“ – pažeidžiamas?

Gruodį E. Muskas trumpam uždraudė „Twitter“ paskyras, kuriose buvo pateikiamos nuorodos į kitas socialinių tinklų platformas, įskaitant „Facebook“, „Instagram“ ir „Mastodon“.

„Moneycontrol“ pranešė, kad naujoje „Meta“ įmonėje bandomos funkcijos, įskaitant bakstelėjamas nuorodas, naudotojų biografijas, patikrintų paskyrų ženklelius ir bendrinamus vaizdus bei vaizdo įrašus.

Pirmadienį „Twitter“ patyrė trumpą, bet precedento neturintį sutrikimą – vartotojai visame pasaulyje pranešė, kad nebegali pasiekti nuorodų į straipsnius iš išorinių svetainių.

Bendrovės techninės pagalbos paskyroje dėl problemos kaltinamos „nenumatytos“ platformos atnaujinimo pasekmės“.

Po to, kai buvo atleista daugiau nei du trečdaliai darbuotojų, „Twitter“ dirba su minimaliu darbuotojų skaičiumi, todėl, kaip teigiama, yra pažeidžiamas dėl sutrikimų, dezinformacijos ir žalingo turinio.

Daugeliui reklamuotojų pasitraukus, tinklo pajamos ir patikslintas pelnas gruodį, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo apie 40 procentų, šeštadienį pranešė verslo dienraštis „Wall Street Journal“, remdamasis bendrovei artimais žmonėmis.

E. Muskas bandė atpratinti „Twitter“ nuo reklamos ir skatinti prenumeratą kaip naują būdą gauti pinigų – šią idėją bando ir „Meta“, tačiau kol kas rezultatai nuviliantys.