Susirgo reta liga

Kauniečio Tomo liga prasidėjo prieš septynerius metus. „Naktį užėjo baisūs skausmai. Atrodė, kad skauda skrandį, tačiau skausmas buvo keistas, – prisimena 61-erių vyras. – Ligoninėje gydytojai nustatė pankreatitą. Savaitę pabadavau, paskui dar namie pagulėjau, ir tuo baigėsi.“

Tada, atlikę echoskopiją, gydytojai matė kažkokį darinį, tačiau nieko blogo neįtarė, bet po pusmečio specialistai nustatė gerybinį auglį.

Nors Tomas jautėsi gerai, 2016-aisiais dar kartą kreipėsi į gydytojus, o jie jau nustatė metastazavusį kasos vėžį. Tomui buvo pašalinta dalis organo. Po kelių mėnesių pašalintos kepenų metastazės.

„Gydytojai man nustatė retą neuroendokrininį vėžį, sakė, kad tokiu serga 4 iš milijono“, – pasakoja vyras.

Tomui buvo paskirti vaistai, kurie suriša vėžio ląstelėse esančius somatostatino receptorius. Dabar jo gyvenimas pasikeitė iš esmės – sveikai maitinasi, daug juda, liga stabilizavosi, ir jei ne operuota kasa, jaustųsi gerai.

Gali išsivystyti visame kūne

NE ląstelių yra beveik visame žmogaus organizme, todėl navikas gali atsirasti įvairiuose organuose – kasoje, žarnyne, skrandyje, plaučiuose, odoje ir kt.

LSMU Kauno klinikų onkologijos skyriaus ir Neuroendokrininių navikų centro vadovė doc. Rasa Jančiauskienė sako, kad šių navikų simptomai priklauso ne tik nuo jų dydžio, bet ir nuo jų gaminamų biologiškai veiklių medžiagų. Jos sukelia įvairius simptomus: viduriavimą, karščio pylimą, į bronchinę astmą ar į diabetą panašius simptomus arba, priešingai – dėl gausesnio insulino išskyrimo sumažėjusį cukraus kiekį kraujyje. Biologiškai veiklias medžiagas gamina apie pusę visų neuroendokrininių navikų.

„Dažniausiai NE navikai išsivysto plonosiose žarnose, kirmėlinėje ataugoje, kasoje, taip pat – plaučiuose. Tačiau šie navikai vis dar išlieka reta liga. Per metus Lietuvoje jie patvirtinami maždaug 300 žmonių“, – teigia docentė.

Sunku nustatyti

Britų tyrimai parodė, kad nuo pirmųjų simptomų iki diagnozės nustatymo praeina vidutiniškai 53 mėnesiai. Dažniausiai pasitaikė skausmas, tuštinimosi pasikeitimas ir silpnumas. Tai būdinga įvairioms ligoms, todėl gydytojai visų pirma tikisi aptikti kitas ligas, o ne vėžį.

Doc. R. Jančiauskienės teigimu, išgyvenamumas labai priklauso nuo organo, kuriame yra liga, pavyzdžiui, penkerius metus išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos NE navikais, tačiau 5 metus ir ilgiau išgyvena tik 40 proc. susirgusių kasos navikais. Kaip ir gydant visas onkologines ligas, labai svarbu, kad šie ligoniai kuo greičiau patektų pas specialistus.

„Lietuvoje onkologinę pagalbą teikiančiose įstaigose yra vadinamieji „žalieji koridoriai“. Pacientai, kuriems pirmą kartą įtariamas ar nustatytas vėžys, pas specialistus registruojami be eilės. Deja, karantino metu taikomi įvairūs apribojimai galimybes patekti pas gydytojus labai apsunkino“, – teigia doc. R. Jančiauskienė.

Sudėtingi tyrimai

„Reikia ne tik patirties nustatant ir gydant šiuos navikus, bet ir specialių tyrimų, nes nuo to priklauso, ar pavyks pacientui parinkti tinkamiausią gydymą“, – teigia Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas Alvydas Česas.

NE navikai, kurie neišskiria biologiškai veiklių medžiagų, dažniausiai nustatomi, kai išplinta į kitus organus. Navikams, kurie išskiria biologiškai veiklias medžiagas, reikia kitokio tyrimo – scintigrafijos. Į tiriamojo organizmą suleidžiamas specifinio izotopo, kuris kaupiasi biologiškai veiklias medžiagas gaminančiuose navikuose, ir aparatas parodo, kur yra navikas ar jo metastazės.

„Deja, šių tyrimų negalime atlikti pakankamai, nes neturime izotopus gaminančio aparato, todėl juos atsivežame iš kitų šalių. Tai ne tik labai brangu, bet ir nepatogu, nes izotopus galima naudoti trumpą laiką. Šie radiologiniai tyrimai labai svarbūs, nes nulemia gydymo taktiką“, – tvirtina A. Česas.

Dabar turimi vaizdo tyrimai parodo, kad navikas yra, tačiau nerodo, koks jis, todėl gydytojai neuroendokrininius navikus gali supainioti su kitais ir skirti įprastas terapijas, kurios šių navikų neveikia.

Gydytojas tvirtina, kad pagrindinis NE navikų gydymo būdas yra chirurginis: jei pavyksta pašalinti visą naviką, išnyksta ir simptomai. Galima operuoti ir tuomet, kai liga yra išplitusi – sumažinti naviką, pašalinti metastazes. Po tokio gydymo lengviau ligą kontroliuoti kitais metodais.

Po chirurginio gydymo skiriama taikinių terapija, kuri mažina ir naviką, ir jo įsiskverbimą į kitus audinius, naujoji chemoterapija.

„Turime pacientų, kurie, net ir esant metastazėms, gyvena trejus, kai kurie ir šešerius ir daugiau metų“, – teigia A. Česas ir priduria, kad gydymo rezultatai būtų dar geresni, jei minėtus diagnostikai naudojamus izotopus būtų galima pritaikyti gydant – suleisti į organizmą, jie nukeliauja į naviką ir apšvitindami jį pažudo. Dabar, norint gydyti tokiu būdu, pacientai siunčiami į užsienį.

„Kasos neuroendokrininiai navikai yra tylūs žudikai – pirmieji simptomai dažnai atsiranda tada, kai vėžys jau būna išplitęs. Todėl svarbu, kad gydytojai įsiklausytų į paciento nusiskundimus ir pagalvotų apie šį vėžį, nes nusiskundimų nebūna be priežasties“, – sako A. Česas.

Išgelbsti nuo mirties

Susirinkusiesiems apie slaptą neuroendokrininių navikų gyvenimą pasakojo Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos gydytoja onkologė chemoterapeutė Vaida Gedaminienė.

Renginio tikslas – supažindinti žmones su reta liga, kuri diagnozuojama 2 iš 100 tūkst. gyventojų. Neuroendokrininiai navikai sudaro vos 0,5 proc. naujų kasmet nustatomų navikų, tad net gydytojai ne visada pagalvoja, kad susidūrė būtent su šia liga.

Nepaisant retumo, apie šią ligą būtina daugiau sužinoti.

Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas Alvydas Česas paaiškino, kad nustatyta tiksli diagnozė pacientą ne tik išgelbsti nuo mirties, bet ir pagerina gydymo efektyvumą, pailgina gyvenimo trukmę ir pacientą kartais apsaugo nuo nebūtinų gydymo procedūrų, tokių kaip chemoterapija.

Gydant neuroendokrininius navikus, kartais pakanka hormonų ar peptidų terapijos, taikinių terapijos. Chemoterapijos prireikia tik mažai daliai tokių pacientų, tačiau net tuomet gydymas būna kitoks, nei nustačius standartinį epitelinį vėžį.

Gydo nuo kitų ligų

Neuroendokrininiai navikai apie save duoda žinoti jau ankstyvoje fazėje, tačiau pacientai dažnai būna gydomi dėl kitų ligų: skydliaukės, cukrinio diabeto ar sumažėjusio cukraus kiekio, antinksčių nepakankamumo ir panašių.

Retai pagalvojama, kad tai gali būti neuroendokrininis navikas.

Ši onkologinė liga gali užklupti ir vyresnio amžiaus, ir jaunesnius žmones. Dažniausiai ji pakerta 50–60 metų pacientus.

Apie 70 proc. visų neuroendokrininių navikų – gerybinių ir piktybinių – aptinkama virškinamajame trakte, kasoje, plaučiuose – tik apie 25 proc. Tačiau pastarieji būna tik piktybiniai. Itin retai pasitaiko, kad tokį naviką pakanka tik išoperuoti, ir viskas būna gerai.

Kuo čia dėtas zebras?

Paskaitos dalyviai taip pat buvo kviečiami įsiamžinti bei pasidaryti asmenukę prie neuroendokrininių navikų simbolio – zebro.

Mat šios ligos požymiai yra labai skirtingi, gali priminti daugybę kitų navikinių ligų.

Galima sakyti, kad vėžio pasaulyje neuroendokrininiai navikai yra zebrai, kurių kievienas yra unikaliai dryžuotas, nė vienas nėra toks pats, taip kaip ir šia liga sergantys pacientai.

Lapkričio 10-ąją Tarptautinis neuroendokrininio vėžio aljansas paskelbė neuroendokrininių navikų žinomumo diena.

Šios dienos paminėjimo tikslas yra skleisti informaciją apie šią retą ligą, apie kurią Lietuvoje šiek tiek garsiau pradėta kalbėti visai neseniai. Dabartinis ligos pavadinimas atsirado prieš 10– 15 metų.

Apie dar mažai žinomą onkologinę ligą kalbamės su Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovu Alvydu Česu:

– Paaiškinkite, kas yra neuroendokrininiai navikai.

– Tai onkologinė liga, kuriai būdinga užslėpta eiga. Jos navikai gali būti ir gerybiniai, ir piktybiniai – nuo to priklauso ir ligos pavadinimas: gerybinis vadinamas tumoru arba gerybiniu naviku, o piktybinis, agresyvios formos – neuroendokrininiu vėžiu.

Palyginti su kitais vėžio susirgimais, neuroendokrininiai navikai pasižymi geresne ligos eiga ir prognoze. Bet norint prailginti tokių pacientų gyvenimo trukmę ir pagerinti gyvenimo kokybę, turime labai gerai išmanyti neuroendokrininių navikų fiziologiją, patologiją, požymius, ligos eigą. Šiuos navikus būtina tiksliai diagnozuoti, nes tada pacientas gaus patį geriausią ir moderniausią gydymą.

Neuroendokrininiai navikai išskiria daug įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sukelia tam tikras organizmo transformacijas: vieni slopina organizmo išskiriamų hormonų (insulino, proteino, adrenalino, glutamino) gamybą, kiti visai neįtakoja hormonų vystymosi ar jų susiformavimo.

Šie navikai apie save duoda žinoti jau ankstyvoje fazėje, tačiau pacientai dažnai būna gydomi dėl kitų ligų: skydliaukės, cukrinio diabeto ar sumažėjusio cukraus kiekio, antinksčių nepakankamumo ir panašiai. Retai pagalvojama, kad tai gali būti neuroendokrininis navikas.

– Kaip suprantu, šiuos navikus nėra lengva diagnozuoti?

– Tikrai, juos labai sudėtinga diagnozuoti. Jie turi daug įvairių profilių, daug galimų ligos scenarijų, tad gali imituoti daugybę kitų susirgimų.

Neuroendokrininiai navikai priklauso retų, nevienalyčių navikų grupei. Jų paplitimas gana nedidelis – diagnozuojami 2 atvejai 100 tūkst. gyventojų. Jie sudaro vos 0,5 proc. naujų kasmet nustatomų navikų.

Tai gana retas susirgimas, tad gydytojas onkologas ne visada pagalvoja, kad susidūrė būtent su neuroendokrininiu naviku. Tad būtina turėti daug žinių ir nepamiršti apie tokią diagnozės galimybę, jei naviko nepavyksta priskirti kitiems žinomiems ligų atvejams.

Neuroendokrininę sistemą sudaro neuroendokrininių ląstelių tinklas, kuris pasklidęs visame kūne. Ši sistema susijusi su dviem ląstelių ypatybėmis: jos panašios į nervines ląsteles (neuronus) ir endokrinines ląsteles, kurios taip pat gamina hormonus. Pavyzdžiui, kasa gamina insuliną, skydliaukė – augimo hormoną.

Tad neuroendokrininės ląstelės nebūtinai turi būti kokioje nors liaukoje: skydliaukėje, krūtyje, kasoje ar antinksčiuose. Toks navikas gali susiformuoti bet kur: plautyje, smegenyse, kepenyse, skrandyje ar žarnyne.

Šie navikai dažniausiai auga lėtai, ir jie gali būti dvejopi – funkcionuojantys (kai sukelia įvairius simptomus) ir nefunkcionuojantys (paprastai žmogus simptomų nejaučia, o auglys aptinkamas pvz. atliekant tyrimus ar operacijų metu). Simptomai priklauso nuo naviko vietos, dažniausi virškinamojo trakto neurendokrininio naviko simptomai yra stiprus viduriavimas, veido odos paraudimo, karščio antplūdžiai, bronchų spazmas, dėl kurio atsiranda dusulys, stiprus širdies plakimas, apetito praradimas ir kūno svorio praradimas.

Nuo susirgimo pradžios ir pirmųjų simptomų atsiradimo iki ligos diagnozės gali praeiti nemažai laiko, nes tokie simptomai yra būdingi ir kitoms ligoms. Kaip minėta aukščiau, pacientai, prieš patekdami pas onkologą konsultacijai, dėl šių simptomų dažnai būna aplankę ne vieną gydytoją.

– Kur dažniausiai aptinkate neuroendokrininius navikus?

– Apie 70 proc. visų neuroendokrininių navikų – gerybinių ir piktybinių – aptinkame virškinamajame trakte, kasoje, o štai plaučiuose jų aptinkama tik apie 25 proc. Tačiau pastarieji labai retai būna gerybinės eigos. Itin retai pasitaiko, kad tokį naviką pakanka tik išoperuoti, ir viskas būna gerai.

Mūsų tikslas – nustatyti kuo tikslesnę neuroendokrininių navikų diagnozę ir skirti tinkamiausią gydymą. Dažniausiai, jei navikas nėra išplitęs, net neprireikia chemoterapijos. Hormoniniai preparatai labai gerai padeda kontroliuoti naviko augimą ir išskiriamus hormonus arba biologiškai aktyvias medžiagas, nepabloginant paciento gyvenimo kokybės ir gerokai prailgininat gyvenimo trukmę.

– Kodėl taip svarbu nustatyti tikslią diagnozę?

– Nenustačius tikslios neuroendokrininių navikų diagnozės, pacientas gali mirti. Anksčiau diagnostikos galimybės buvo labiau ribotos.

Dabar neuroendokrininiams navikams nustatyti Klaipėdos universitetinėje ligoninėje turime genetinę, molekulinę, biocheminę, patologinę laboratorijas, atliekame branduolinės diagnostikos tyrimus (somatostatininių receptorių scintigrafiją), magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos tyrimus, turime endokrinologų komandą, su kuria labai glaudžiai bendradarbiaujame.

Visada, nustačius piktybinį naviką, atliekame imunochistologinius, molekulinius ir genetinius (dėl paveldimo MEN1/2 sindromo. Su šiuo sindromu jau turime pacientų, kurių net po kelis šeimos narius serga neuroendokrininiais navikais) tyrimus tam, kad nustatytume, ar nėra neuroendokrininio naviko. Jeigu ši diagnozė pasitvirtina, visiškai pasikeičia gydymo taktika.

Anksčiau, kai šito nedarydavome, neuroendokrininiai navikai buvo gydomi įprastai. Jie nepasiduodavo chemoterapiniam ar kitokiam tradiciniam naviko gydymui, tad stebėdavomės, kodėl gydymas nėra veiksmingas.

Šiandien Klaipėdos universitetinėje ligoninėje turėdami neuroendokrininių ir retų navikų ekspertizės centrą turime visas galimybes iš kraujo, patologinio mėginio, cirkuliuojančių navikinių ląstelių nustatyti naviko tipą bei parinkti pacientui saugiausią ir tinkamiausią gydymą.

Būtent dėl pagerėjusios diagnostikos neuroendokrininių navikų nustatome kur kas dažniau nei anksčiau.

Nors ir priskiriami prie retų ligų, neuroendokrininiai navikai palyginti su virškinamojo trakto susirgimais, pagal skaičių yra antroje vietoje po gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio. Žinoma, ne visus neuroendokrinius navikus reikia gydyti, didelė dalis jų tik stebimi, o tik įvykus naviko pasikeitimams, taikomas radikalesnis gydymas.

Tokius onkologinius pacientus gydantys centrai pasiruošę priimti visus pacientus ir nori, kad jie gautų tinkamą gydymą. Šiandien neuroendokrininiai navikai yra lėtinė onkologinė liga, kuri nereikalauja labai agresyvaus chemoterapinio gydymo.

Kartais pakanka somatostatinų analogų (hormonų), peptidų terapijos, taikinių terapijos. Chemoterapijos prireikia tik nedideliai daliai tokių pacientų, tačiau net tuomet gydymas būna kitoks nei nustačius standartinį epitelinį vėžį.

KUL pacientai yra siunčiami į kitas Europos klinikas, kur jiems taikomas retas gydymo metodas, kaip antai – radioaktyvių peptidų terapija ar kiti metodai, kurių Lietuvoje dar neturime, tačiau jų įdiegimas Lietuvos Respublikai gali kainuoti brangiau nei paciento gydymas užsienyje.

Labai geri santykiai nusistovėję su Bazelio, Uppsalos bei Esseno universitetinėmis ligoninėmis. Šiose ligoninėse pavieniai pacientai, kurie gauna SAM ir Valstybinės ligonių kasos leidimą, gydomi inovatyviomis technologijomis. Bet labai tikiuosi, kad kad greitu laiku šios technologijos bus prieinamos ir mūsų ligoninės pacientams.

Šiuo metu Lietuvoje veikia trys neuroendokrininius navikus gydantys centrai, kur atliekami specifiniai tyrimai: navikų scintografija, specifiniai biocheminiai tyrimai.

– Kokio amžiaus pacientai dažniausia serga šia liga?

– Dažniausiai serga 50 - 60 metų ir vyresni žmonės, tačiau priklausomai nuo neuroendokrininio naviko vietos, pacientas gali būti ir gerokai jaunesnis. Tokių navikų moters krūtyje nustatome ir trisdešimtmetėms. Pasitaiko, kai jaunos moterys serga krūties vėžiu ir neuroendokrininiu naviku kartu.

Neuroendokrininis navikas gali būti nustatytas ir septyniasdešimtmečiui, ir devyniasdešimtmečiui. Amžius nėra specifinis šios ligos požymis.

– Daugeliui žmonių neuroendokrininių navikų terminas dar nėra girdėtas. Kiek seniai jis vartojamas?

– Šis terminas atsirado prieš 15 – 20 metų. Anksčiau jie būdavo vadinami ACP, bet situacija greitai keitėsi. Dabar neuroendokrininiai navikai jau skirstomi į grupes: gerybinės, agresyvios ir labai agresyvios eigos navikus.

Norinčius sužinoti daugiau apie neuroendokrininius navikus ir kas yra tas užslėptas arkliukas – zebras – lapkričio 8 dieną, ketvirtadienį 13 val. kviečiame į paskaitą visuomenei, kuri vyks Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, 3 korpuse.

SOM-LT-000058 2018/11

Nelengvą išbandymą patyrė buvusi Kauno klinikų pacientė Vaida, kuri 18-ioliktąją nėštumo savaitę atsitiktinai sužinojo bauginančią diagnozę – pirmos stadijos endometrioidinė karcinoma. Tačiau laiku nustatyta diagnozė ir gydytojų profesionalumas lėmė sėkmingą sudėtingos operacijos baigtį – buvo išsaugotas ir nėštumas, ir vaisingumas, rašoma pranešime spaudai.

Vaidos komplikuoto nėštumo istorija prasidėjo ankstyvą 2014 metų rytą, kada pajutusi stiprius skausmus pilvo srityje ji buvo skubiai nuvežta į Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių. „Stiprus skausmas privertė sunerimti. Ultragarso tyrimo metu šalia kiaušidės buvo rastas cistinis darinys, todėl nedelsiant laparoskopiniu būdu buvau išoperuota Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojo doc. dr. Adriaus Gaurilčiko. Cistiniai dariniai buvo nusiųsti ištirti, o po sėkmingai atliktos operacijos sužinojau ne tik, kad mano vaikelis jaučiasi gerai, bet ir tai, kad laukiuosi berniuko. Praėjus trims dienoms po operacijos grįžau namo“, – istoriją pradeda moteris.

Cistiniai dariniai buvo nusiųsti ištirti, o po sėkmingai atliktos operacijos sužinojau ne tik, kad mano vaikelis jaučiasi gerai, bet ir tai, kad laukiuosi berniuko.

Deja, kaip toliau pasakoja moteris, džiaugsmas dingo sulaukus skambučio iš gydytojo: „Išgirdusi Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojo doc. dr. Eimanto Švedo balsą telefono ragelyje supratau, jog tyrimo rezultatai nežada nieko gero. Jis paprašė į gydymo įstaigą atvykti su lydinčiu asmeniu.“

Atliktas tyrimas parodė, kad pirmosios operacijos metu paimtuose cistiniuose audiniuose buvo rasta vėžinio audinio. „Diagnozė, kurią išgirdau, skambėjo grėsmingai – pirmos stadijos endometrioidinė karcinoma. Gydytojas aiškiai ir ramiai supažindino su tyrimo atsakymu ir galimais gydymo metodais. Laiko apsispręsti dėl operacijos turėjau dvi dienas. Įvairios bauginančios mintys sukosi mano ir artimųjų galvose. Tačiau mintys, kad turiu būti stipri dėl savo sūnelio, neleido savęs gailėti ir galvoti, o kodėl man? Džiaugiuosi, kad ir gydytojas mane ramino ir drąsino. Aš ryžausi operacijai, kuri išsaugojo ne tik mano, bet ir mano sūnelio gyvybę“, – kalbėjo Vaida.

Nors diagnozė buvo nustatyta anksti, tačiau gydytojams buvo neramu, ar vėžinis darinys nebuvo išplitęs kiaušidės likutyje arba už kiaušidės ribų. Daugiadalykio gydytojų konsiulimo metu buvo nuspręsta atlikti stadijavimo operaciją, kurios metu pašalintas kiaušidės likutis, kirmėlinė atauga ir taukinė, buvo atliktos biopsijos iš limfmazgių. „Džiugu, kad operacija praėjo sklandžiai ir buvo išsaugotas ne tik nėštumas, bet ir vaisingumas. Nėštumas ir toliau vystėsi sėkmingai ir jokio papildomo gydymo, kaip chemoterapija, neprireikė“, – sudėtingos operacijos eigą pasakojo doc. dr. E. Švedas.

Eimantas Švedas/Kauno klinikų nuotr.

„Pabudusi po operacijos sužinojau, kad mažylio širdelė plaka, jis yra gyvas ir sveikas. Ta akimirka man buvo stebuklinga, mes kartu su sūneliu atlaikėme abi operacijas. Po savaitės mane išleido namo, o dar praėjus savaitei sužinojau, kad jokių navikinių pakitimų išoperuotuose dariniuose nebuvo rasta“,  – džiaugėsi moteris, kurios stiprybė sujaudino net pačius gydytojus.

Nuo pat nėštumo pradžios Vaida galvojo apie natūralų gimdymą, tačiau 42 nėštumo savaitę paaiškėjo, kad teks atlikti cezario pjūvio operaciją. „Ir vėl operacija, ir vėl nerimas. Kadangi iš prigimties esu optimistė, į visas procedūras ir operacijas keliavau su šypsena ir tikėjimu, kad viskas bus gerai ir sūneliui, ir man. Sūnus man kasdien primena, kokie esame laimingi, jog mus supa tokie geri specialistai. Tik jų dėka galiu kasdien apkabinti savo sūnelį ir išgirsti pačius nuostabiausius žodžius kiekvienai motinai – „myliu tave, mama.“

Gydytojas akušeris ginekologas pastebi pakankamai dažnus gimdos kaklelio vėžio atvejus, paplitusius tarp jaunų moterų. Visoms nėščioms moterims siūloma atlikti prenatalinę priežiūrą, nes jau pirmo apsilankymo metu iš gimdos kaklelio imamas mėginys citologiniam tyrimui. Nėštumas dažnai leidžia nustatyti ikivėžines būkles arba vėžį nėštumo pradžioje. Tobulėjant medicinai, chemoterapiją galima taikyti ir besilaukiančioms moterims, nepakenkiant vaisiui. Taikyti vaisingumą saugojančius gydymo metodus – didelis laimėjimas.

Prasidėjo nuo skrandžio

Birutei Budvitienei išplitęs neuroendokrininis navikas buvo nustatytas 2011 m., kai jai buvo 48-eri.

"Pradėjo griaužti rėmuo. Maniau, kad kažkas nutiko skrandžiui, gal atsirado žaizda", – pasakojo kaunietė.

Nemalonūs pojūčiai skrandyje paskatino moterį kreiptis į gydytojus. Šie, atlikę pirminius tyrimus ir neradę ligos, pasiuntė B.Budvitienę atlikti echoskopiją. Tada specialistai kepenyse pastebėjo kažkokių darinių ir paėmė jų ląstelių tyrimui.

Greitai Birutė sulaukė žinios, kad jai vėžys. Po to buvo atlikta dar keletas tyrimų, kurie patikslino diagnozę. Moteris greitai  pradėta gydyti.

"Kadangi darinių buvo daug, gydytojai sakė, kad negali manęs operuoti, todėl skyrė vaistų. Jų turiu susileisti kartą per mėnesį. Šie vaistai neleidžia augti vėžio ląstelėms. Taip gyvenu jau šešerius metus", – sako B.Budvitienė.

Ji teigia, kad jaučiasi gana gerai, liga jai netrukdo užsiimti kasdieniais reikalais, dirbti parduotuvėje, tik vis pas gydytojus tenka nuvažiuoti, atlikti tyrimus, suleisti vaistų.

Padeda optimizmas

Pernai gydytojai nustatė, kad dar vienas ligos židinys atsirado kirmėlinėje ataugoje, tad ją ir dalį storosios žarnos teko pašalinti.

Po operacijos kompiuterinės tomografijos tyrimas patvirtino, kad Birutės sveikata vėl pagerėjo. Vis dėlto moters laukia dar viena operacija: kadangi naviko židinių yra kepenyse, gydytojai mano, kad reikėtų ir juos pašalinti.

Visą laiką maniau, kad su liga reikia sugyventi, tad negalvoju, kad man kas gali būti blogai.

"Jaučiuosi visai gerai. Labai svarbu, kaip nusiteiksi, – net tada, kai man pasakė, kad sergu vėžiu, neišsigandau. Visą laiką maniau, kad su liga reikia sugyventi, tad negalvoju, kad man kas gali būti blogai", – teigia kaunietė.

B.Budvitienė turi septynis vaikus – vyriausiajai dukrai 34-eri, jauniausiajai – devyniolika. Yra ir penki vaikaičiai. Daug laiko ji praleidžia su šeima, lanko sūnus Švedijoje, ten atostogauja, grybauja. Ir Lietuvoje nesėdi namie – važiuoja pas dukrą į Šilutę, sukiojasi aplink Kauną.

"Nemėgstu sėdėti rankų sudėjusi, jei pasitaiko galimybė, keliauju ir, kiek įmanoma, judu. Gal todėl nelabai jaučiu, kad kokia liga manyje būtų. Kai susirgau, mama labai išgyveno – sakydavo, tu to negali, ano, o aš jai atsakydavau, kad gyvensiu taip, kaip įpratusi, – ilgai ir laimingai", – juokiasi Birutė.

Gali atsirasti kitur

Neuroendokrininiais vadinami navikai, kurie vystosi iš neuroendokrininių ląstelių.

"Šių ląstelių gali būti beveik visame žmogaus kūne. Dėl to neuroendokrininiai navikai gali išsivystyti įvairiuose organuose – kasoje, žarnyne, plaučiuose ir kitur", – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė docentė Rasa Jančiauskienė.

Dažniausiai šie navikai išsivysto plonojoje žarnoje, kirmėlinėje ataugoje ir skrandyje. Pasak gydytojos, nuo organo, kuriame yra vėžys, dažnai priklauso, kaip vystysis liga.

Tyrimai rodo, kad penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais.

Tyrimai rodo, kad penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais, tačiau šitiek metų išgyvena tik 40 proc. susirgusiųjų kasos navikais. Dar piktesni yra plaučių, bronchų neuroendokrininiai navikai – penkerius metus išgyvena tik 10 proc. ligonių. Tiesa, šiuose organuose gali būti ir mažiau piktybiškų, ir labiau piktybiškų vėžio ląstelių.

Priežastys neaiškios

Docentė R.Jančiauskienė teigia, kad mokslininkai iki šiol nerado atsakymo, kodėl išsivysto neuroendokrininiai navikai.

Dalis ligonių polinkį sirgti šios rūšies vėžiu gali būti paveldėję. Paprastai jie turi vadinamuosius MEN1 ir MEN2 sindromus – dauginę endokrininę neoplaziją. Tokiu atveju serga daug šeimos narių. Jiems neuroendokrininis vėžys vystosi įvairiuose organuose – gali būti, kad žmogus per gyvenimą suserga  kasos, virškinamojo trakto, prieskydinės liaukos vėžiu. Tokių šeimų yra ir Lietuvoje. Gydytoja teigia, kad šie žmonės paprastai žino apie savo polinkį sirgti ir dažniau apsilanko pas onkologus.

Pasak docentės R.Jančiauskienės, bendrų požymių, pagal kuriuos būtų galima įtarti neuroendokrininį naviką, nėra, nes simptomus sukelia ir paties naviko dydis, taip pat jų gaminamų hormonų ar peptidų hiperprodukcija. Pavyzdžiui, plonosios žarnos, kirmėlinės ataugos neuroendokrininiai navikai dažnai sukelia karcinoido sindromą, – naviko ląstelės ima gaminti tam tikras biologiškai aktyvias medžiagas, dėl kurių ligonis ima dažnai viduriuoti.

"Esu turėjusi pacientų, kurie per dieną viduriuodavo dvidešimt kartų. Kadangi liga vystosi labai ilgai, kartais dešimtmečiais, tokiems ligoniams neretai būna nustatyti funkciniai žarnų sutikimai, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromas ar kt. Taip pat šiuos ligonius gali kankinti karščio bangos. Kartais sunku atskirti, ar šiuos požymius sukėlė navikas, ar kitos priežastys. Jei serga vyresnė moteris, galima manyti, kad karštis ją pila dėl menopauzės", – aiškina docentė.

Kasoje besivystantis neuroendokrininis navikas – insulinoma – gali sukelti hipoglikemiją – cukraus kiekio kraujyje sumažėjimą. Kartais insulinomos būna labai mažos, jas sunku aptikti, tačiau sukelia stiprius simptomus – silpnumą, sąmonės pritemimą.

Docentės R.Jančiauskienės nuomone, kai simptomai sunkiai paaiškinami ir ilgai neišnyksta, pavyzdžiui, viduriavimas, karščio pylimas, šeimos gydytojas turėtų pagalvoti apie neuroendokrininius navikus ir nusiųsti pacientą pas specialistą. Šis atliktų specialius tyrimus ir nustatytų ligą.

"Šeimos gydytojas turėtų būti plataus mąstymo ir nuolatos siekti profesinių žinių – rengiame kursus, kuriuose dėstome ir apie neuroendokrininius navikus, nes ikidiplominių studijų metu apie tokias retas ligas nedaug kalbama", – sako specialistė.

Deja, žmonės ilgus metus vaikšto pas gydytojus, skundžiasi, tačiau medikai tikrosios ligos nesuranda. Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis, vidutiniškai neuroendokrininis navikas ligoniui nustatomas tik po ketverių metų, 48 proc. ligonių, ieškodami ligos, yra lankęsi pas penkis specialistus, o 35 proc. – net pas septynis ir daugiau. Šie žmonės neretai gydomi nuo ligų, kuriomis neserga.

Siekiant, kad ligonių kelias iki specialistų, kurie nustatytų neuroendokrininį naviką, būtų trumpesnis ir gydymo rezultatai geresni, labai svarbus glaudus įvairių specialybių gydytojų – bendrosios praktikos, gastroenterologų, endokrinologų, chirurgų, radiologų bendradarbiavimas. Anksti nustačius ligą ir atlikus operaciją, ligonis gali pasveikti.

Serga vis daugiau

"Tiksli diagnostika labai svarbi, nes neuroendokrininiai navikai gydomi kitaip nei kitoks vėžys", – teigia gydytoja R.Jančiauskienė.

Jeigu navikas neišplitęs ir nepiktas, paprastai užtenka operacijos. Jei išplitęs, tačiau nelabai piktas, gali užtekti vaistų, kurie blokuoja naviko somatostatino receptorius, kurių turi neuroendokrininiai navikai. Šie vaistai neleidžia navikui progresuoti. Jei jis išplitęs ir piktas, gali prireikti ir vaistų, ir chemoterapijos, biologinės terapijos.

Pasaulyje vis daugėja sergančiųjų neuroendokrininiais navikais. Per pastaruosius 40 metų JAV, Didžiojoje Britanijoje 11–18 kartų padaugėjo susirgimų neuroendokrininiu skrandžio vėžiu, dešimt kartų – tiesiosios žarnos, penkis kartus – plonosios žarnos. Lietuvoje taip pat daugėja ligonių, bet tikslių statistikos duomenų nėra. Docentė R.Jančiauskienė sako, kad Lietuvoje per metus šie navikai histologiškai – iš audinio gabaliuko –  nustatomi maždaug 300 ligonių.

Ką daryti, kad išvengtume šio vėžio?

"Visų pirma reikia atsikratyti vėžio baimės ir galvoti ne apie ligą, o kaip būti sveikam, – sako docentė. – Tam, kad būtum sveikas, reikia paisyti pačių paprasčiausių dalykų: teisingai maitintis ir judėti. Taip pat svarbi emocinė būklė. Kai ji gera, saugo ne tik nuo neuroendokrininių, bet ir visų navikų ir net nuo kitų ligų."

Jais Lietuvoje kasmet suserga apie septyniasdešimt žmonių, kurie iki paskutiniųjų ligos stadijų nejunta jokių simptomų arba simptomai sutampa su būdingais kitoms ligoms požymiais. Nacionaliniame vėžio institute jau daug metų koncentruojasi ligoniai, sergantys retomis neuroendokrininėmis ligomis. Institute atliekama NE navikų diagnostika ir gydymas. Šių metų rudenį pradėta aktyvios ilgalaikės pacientų, sergančių neuroendokrininiais virškinamojo trakto navikais, stebėsenos programa.

„Neuroendokrininiai navikai išsivysto iš hormonus ar kitas biologiškai aktyvias medžiagas išskiriančių ląstelių, paplitusių daugelyje žmogaus organizmo vietų, – sako Nacionalinio vėžio instituto Chemoterapijos skyriaus vedėja gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. Birutė Brasiūnienė. – Dažniausiai neuroendokrininių navikų aptinkama virškinimo trakte (70 proc. atvejų) ir plaučiuose (25 proc. atvejų), taip pat jų gali būti skydliaukėje, antinksčiuose ir kituose vidaus organuose“.

Pasak dr. B. Brasiūnienės, progresuojant ligai navikas išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios dažnai sukelia specifinį sindromą, vadinamą karcinoidiniu. Jam būdingi karščio ir raudonio pylimo epizodai, viduriavimas, dusulys, širdies veiklos sutrikimai. „Labai svarbu mokėti atpažinti NE navikų keliamus simptomus, atlikti specifinius tyrimus šiai retai ligai diagnozuoti bei parinkti tinkamą efektyvų gydymą. NE navikų gydymo eiga, rezultatai, išgyvenamumas skiriasi nuo kitos kilmės vėžio eigos ir gydymo rezultatų. Net išplitusiais NE navikais sergantys ligoniai, tinkamai gydomi, gali išgyventi iki 8–10 metų“, – sako gydytoja onkologė chemoterapeutė.

Per pastarąjį dešimtmetį NE navikų diagnostika tikrai patobulėjo. NE navikų diagnostikoje naudojami specifiniai radiologiniai (somatostatinų receptorių scintigrafija, DOTATOC) ir laboratoriniai tyrimai (chromogranino A, neuronospecifinės enolazės). Histologinio tyrimo metu tiriami specifiniai naviko žymenys, nustatomas piktybiškumo laipsnis, mitozinis aktyvumas, kuris svarbus parenkant gydymą. NE navikų gydymas apima onkologijoje dažnai naudojamus metodus – chirurginį gydymą, chemoterapiją, novatoriškais preparatais pagrįstą biologinę terapiją bei specifinius gydymo metodus – gydymą somatostatinų receptorių analogais, radionuklidų terapiją ir kt.

NE navikų gydymo eiga, rezultatai, išgyvenamumas skiriasi nuo kitos kilmės vėžio eigos ir gydymo rezultatų. Net išplitusiais NE navikais sergantys ligoniai, tinkamai gydomi, gali išgyventi iki 8–10 metų.

NE navikų gydymą rekomenduojama koncentruoti Retų ligų kompetencijos centruose, kuriuose veikia daugiadisciplinė specialistų komanda. Pirmiausia tai yra labai svarbu ligoniams, sergantiems NE navikais, nes leidžia užtikrinti kokybišką, kartais sudėtingų tyrimų reikalaujančią diagnostiką ir skirti įrodymais pagrįstą šiuolaikinį NE navikų gydymą. Be to, NVI šalia praktinio klinikinio darbo vykdo ir mokslinę veiklą, todėl tokių pacientų koncetravimas, leistų kaupti patirtį, žinias apie retų navikų paplitimą, elgseną, gydymą.

Atlikta pacientų apklausa

Tarptautinis neuroendokrininio vėžio aljansas atliko pacientų, sergančių neuroendokrininiais navikais, apklausą. Šis tyrimas parodė, jog gydymo rezultatai geresni tų pacientų, kurie lankosi specializuotuose centruose ir yra gydomi daugiadisciplinės specialistų komandos: onkologo, chirurgo, branduolinės medicinos specialisto, gastroenterologo, endokrinologo, slaugytojo ir patologo.

Respondentai, lankęsi specializuotuose centruose (palyginti su tais, kurie nesilankė spcializuotuose centuose), nurodė geresnius rutininių tyrimų rezultatus (90 proc. ir 79 proc.), ligos simptomų pokyčius (78 proc. ir 67 proc.), geresnę bendrą savijautą (77 proc. ir 63 proc.), atsiradusį norą dalyvauti klinikiniuose tyrimuose (48 proc. ir 36 proc.). Specializuotų centrų pacientai pažymėjo gerą koordinuotą medikų komandos darbą ir savo norą bendradarbiauti su jais. Šie pacientai buvo geriau nusiteikę emociškai. 85 proc. pacientų, bent kartą per metus apsilankantys specializuotuose centruose, labiau tikėjo gaunantys geriausią gydymą, palyginti su 67 proc. pacientų, kurie nesilanko specializuotuose centruose.

Naujiena Nacionaliniame vėžio institute

Viename iš Lietuvoje veikiančių NE navikų kompetencijos centrų Nacionaliniame vėžio institute nuo šių metų rudens pradėta „Pacientų koordinavimo programa“ – aktyvios ilgalaikės pacientų stebėsenos programa, kurioje gali dalyvauti sutikimą pasirašę pacientai, sergantys neuroendokrininiais virškinamojo trakto navikais. Programos tikslas yra NE navikais sergančių ligonių, kuriems NVI atlikti specialūs tyrimai ir/ar gydymas, nuolatinė aktyvi stebėsena toje pačioje gydymo įstaigoje. Tai leistų laiku nustatyti galimus šalutinius gydymo reiškinius, ligos atkrytį ir kuo greičiau imtis reikiamų veiksmų.

Neabejotina, kad programos įgyvendinimas pagerins pacientų gyvenimo kokybę, anksti diagnozavus ligos atkrytį pavyks ir pagerinti galutinius gydymo rezultatus, ir pailginti pacientų gyvenimo trukmę. Nacionalinis vėžio institutas atitinka neuroendokrininių navikų kompetencijos centrui keliamus reikalavimus: jame yra būtina diagnostinė įranga, dirba patyrę specialistai, periodiškai gilinantys savo žinias specializuotose aukštos kvalifikacijos Europos šalių medicinos įstaigose, o svarbiausia – institute jau sukauptas daugiadisciplinės komandos darbo patyrimas.

Tačiau efektyvaus, bet brangaus metodo pritaikymą riboja vis nesibaigiantis procedūros įkainio nustatymo procesas. Atsakingos institucijos toliau rodo viena į kitą pirštais.

Kas stabdo procesą?

Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos viceprezidentas, Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos narys Gediminas Žižys piktinasi, kad susiklosčiusi situacija dėl vėžio gydymo šalčiu yra tiesiog nepaaiškinama. Net pusantrų metų trukęs krioabliacijos metodo akreditavimo procesas pasibaigė dar metų pradžioje, o procedūros įkainio nustatymo klausimas vilkinamas ligi šiol.

Jo nuomone, šiuo metu procesą stabdo krioabliacijos aparatūrą turintis ir galinti ja naudotis Nacionalinis vėžio institutas (NVI): „Patys buvo to iniciatoriai, o dabar nesikreipia į Valstybinę ligonių kasą (VLK), kad būtų patvirtintas įkainis, neduoda paraiškos procedūroms reikalingoms adatoms pirkti.“

Tačiau NVI direktorius Feliksas Jankevičius tvirtina, jog dėl procedūros įkainio nustatymo kreiptasi buvo daug kartų, o klausimas yra įstrigęs VLK.

„Krioabliacija – vienas brangiausių institute taikomų gydymo būdų. Tikimės, kad bent naujoji vyriausybė ims spręsti šį klausimą. Tai nėra vien tik vėžio instituto problema – šia aparatūra gali naudotis kitos šalies gydymo įstaigos. Daugelio kitų procedūrų įkainiai taip pat nėra iki galo patvirtinti, tokie klausimai VLK užstringa ilgam“, – kalbėjo įstaigos vadovas.

Kitoks gydymas atsieina brangiau

Krioabliacija jau gana plačiai taikoma Vakarų šalyse. Atliekant šią procedūrą naudojama nauja technologija, kai adatoje sumaišius argono ir helio dujas pasiekiama minus 60 laipsnių Celsijaus. Šalčio adata veikiamas navikas sunaikinamas mažiausiai pažeidžiant sveikus audinius.

Įsivaizduokite, kaip turi jaustis sunkiai sergantis žmogus, kai priėjus liepto galą jam sako, jog dar galima išgyti taikant šį metodą, tačiau ligonių kasos siūlo rinktis dešimt kartų brangesnį, kuris dar ir neišgydys.

„Gydant prostatos vėžį ši procedūra yra išsigelbėjimas lokalių atkryčių po stipraus spindulinio gydymo atvejais. O gydant inkstų vėžį krioabliacija leidžia padėti išsaugoti inkstą. Kitu atveju, jei jo nepašalini, po to skiriami vaistai ir dializė atsieina 50 tūkst. eurų daugiau išlaidų per metus. O krioabliacijos adatų rinkinys kainuoja keturis–penkis tūkstančius eurų“, – sakė NVI Onkourologijos skyriaus vedėjas gydytojas urologas dr. Algirdas Ulys.

Jei naujasis gydymo būdas būtų kompensuojamas, per metus galima būtų atlikti 20–30 inkstų ir apie 30 prostatos navikų šaldymo procedūrų. Dabar jų per metus gal atliekama penkios šešios, kai nėra kito pasirinkimo.

Kaimynai pinigus skaičiuoja

„Dabar yra pasakyta A, bet nepasakyta B. VLK renkasi, ką finansuoti, o ko – ne. Bet juk kalbama ne apie milijonus, o kelias dešimtis būtiniausių procedūrų per metus. Įsivaizduokite, kaip turi jaustis sunkiai sergantis žmogus, kai priėjus liepto galą jam sako, jog dar galima išgyti taikant šį metodą, tačiau ligonių kasos siūlo rinktis dešimt kartų brangesnį, kuris dar ir neišgydys.

Savo ruožtu masiškas gydymo būdas – dializė yra finansuojamas, pilna įsteigta centrų, su taksi nuvežami ir parvežami pacientai. O tai, kad žmogus yra neįgalus ir nedarbingas, nerūpi. To būtų galima išvengti pritaikant krioabliaciją“, – aiškino gydytojas urologas.

Be to, jis priminė, kad, pavyzdžiui, kaimyninėje Estijoje ir kitur ši procedūra yra finansuojama, nes išties skaičiuojami pinigai.

„Estai skiria dešimt procentų daugiau lėšų priemonėms negu vaistams. O mes, atvirkščiai, didžiąją dalį skiriame būtent jiems ir dializei“, – pabrėžė A. Ulys.

Komentaras

Sveikatos apsaugos viceministras Valentinas Gavrilovas:

– Technologija buvo įvertinta, nuspręsta, kad ji verta dėmesio ir gali duoti pridėtinės vertės. Tačiau toliau svarbiausia išsiaiškinti, ar tam esame finansiškai pajėgūs ir kaip greitai tą galėtume leisti. Todėl viskas buvo perduota VLK, kad jie atliktų skaičiavimus, koks galėtų būti įkainis ir kiek tam reikės pinigų.

O VLK ne vieną tokią užduotį turi, tad reikia laukti šio klausimo sprendimo. Mums pateiktas visas tokių procedūrų sąrašas ir dabar kaip tik turės būti dėliojami prioritetai, kad nebūtų taip lėtai judama. Tačiau konkretūs sprendimai dar nėra priimti.

Valstybinės ligonių kasos atsakymas

Sveikatos priežiūros technologijų vertinimo komitetas, įvertinęs sveikatos technologijos vertinimo ataskaitą „Prostatos ir inkstų vėžio gydymo taikant kriobliaciją (CKYO)“, pritarė minėtai ataskaitai.

Tačiau tam, kad šio metodo taikymas būtų apmokamas PSDF biudžeto lėšomis, to nepakanka – turi būti priimti konkretūs sprendimai ir priimti teisės aktai, kuriais vadovaujantis minėtas gydymas būtų kompensuojamas iš PSDF biudžeto lėšų.

Tik priėmus sprendimus ir patvirtinus teisės aktus, ligonių kasos nustatyta tvarka galės apmokėti šį gydymą.

Vėžio gydymas yra ilgas ir sudėtingas procesas, nes daugeliu atvejų liga aptinkama pažengusioje stadijoje – į gydytojus kreipiamasi pavėluotai. Medikai vieningai sutaria, kad nustačius vėžį ankstyvoje stadijoje ne tik sumažėja mirties rizika, bet ir pailgėja išgyvenamumo trukmė, sumažėja neįgalumo tikimybė, pastebimas geresnis gydymo efektyvumas, o nustačius ikivėžinius pokyčius galima net išvengti šios ligos išsivystymo.

Vėžio prevencinės programos. Kas tai?

Ankstyvoje vėžio stadijoje žmogus paprastai nejaučia jokių simptomų. Tuo metu jo organizme jau nekontroliuojamai dauginasi ląstelės ir tik laiko klausimas, kada žmogus pasijus blogai. Simptomai paprastai atsiranda navikui augant ar plintant į kitas organizmo vietas, audinius ir organus.

Vėžio prevencinės programos (kitaip dar vadinamos ankstyvosiomis patikros programomis) yra didelių gyventojų grupių profilaktiniai tyrimai, kuriais siekiama aptikti ankstyvos stadijos vėžį ar ikivėžinius pokyčius. Jų metu tiriami žmonės, kurie nejaučia jokių simptomų ir laiko save sveikais. Kaip ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių, Lietuvoje yra vykdomos 4 vėžio prevencinės programos: gimdos kaklelio, krūties, prostatos ir storosios žarnos. Šios programos yra finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų, todėl pagal kiekvieną programą norintiems išsitirti nurodyto amžiaus gyventojams, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, už šias paslaugas mokėti nereikia.

1. Gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinių priemonių finansavimo programa

Kiekviena 25–60 metų moteris gali 1 kartą per 3 metus nemokamai pasitikrinti dėl ikivėžinių gimdos kaklelio pakitimų ar vėžio. Patikros metu yra atliekamas paprastas ir neskausmingas PAP testas. Jo metu paimamas tepinėlis nuo gimdos kaklelio paviršiaus ir iš kaklelio kanalo ir siunčiamas į laboratoriją mikroskopiniam ištyrimui. Jei PAP testas ikivėžinių pokyčių neparodė, moteris gali vėl pasitikrinti po 3 metų. Nustačius ikivėžinių pakitimų, atliekami papildomi tyrimai diagnozei patikslinti. Svarbu tai, kad ši programa leidžia nustatyti ląstelių pakitimus ikivėžinėje stadijoje, todėl galima užkirsti kelią vėžio išsivystymui.

2. Atrankinės mamografinės patikros dėl krūties vėžio finansavimo programa

Kiekviena 50–69 metų moteris gali 1 kartą per 2 metus nemokamai atlikti mamografinį tyrimą. Patikros metu moteriai yra atliekamas krūtų rentgenologinis tyrimas (mamografija). Jo tikslas – patikrinti, ar krūtyje neatsirado pakitimų. Jei patikros metu nebuvo rasta pakitimų, moteris gali vėl atlikti tyrimą po 2 metų. Nustačius pakitimų moteriai atliekami nuodugnesni tyrimai. Mamografija leidžia aptikti krūties vėžį, kurio dar negalima pajusti ar apčiuopti.

3. Priešinės liaukos (prostatos) vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programa

Prostatos vėžio prevencinė programa yra skirta visiems 50–75 metų amžiaus vyrams ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu. Jie turi galimybę 1 kartą per 2 metus nemokamai pasitikrinti dėl šios ligos. Programos dalyviams yra atliekamas paprastas kraujo tyrimas, kuris parodo prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentraciją. Jei PSA kiekis viršija normą, vyrui atliekami nuodugnesni tyrimai diagnozei patikslinti. Kraujyje neradus pakitimų vyras gali vėl pasitikrinti po 2 metų.

4. Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programa

Pagal šią programą 50–74 m. amžiaus asmenys turi galimybę 1 kartą per 2 metus nemokamai atlikti slaptojo kraujo išmatose testą (iFOBT). iFOBT – biocheminis tyrimas, leidžiantis aptikti labai nedidelį plika akimi nematomą kraujo kiekį išmatose. Testas atliekamas savarankiškai namuose, tačiau rezultatus vertina gydytojas. Programoje dalyvaujantį asmenį šeimos gydytojas supažindina su testo atlikimo eiga ir išduoda priemones jam atlikti. Jei slaptojo kraujo išmatose nerandama, asmuo yra sveikas ir gali vėl pasitikrinti po 2 metų. Suradus slaptojo kraujo, pacientas siunčiamas pas gydytoją specialistą atlikti išsamesnius tyrimus.

Kaip dalyvauti programoje?

Norėdami dalyvauti ankstyvosios diagnostikos programoje, pirmiausia įsitikinkite, kad esate apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu ir kad atitinkate programoje nurodytą amžių. Kreipkitės į savo šeimos gydytoją, kuris nusiųs atlikti atitinkamus tyrimus.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad anksti diagnozuotas vėžys ar ikivėžiniai pakitimai yra lengviau ir efektyviau išgydomi. Neatidėliokite ir nelaukite akivaizdžių ligos simptomų – pasitikrinkite jau dabar ir paraginkite tai padaryti savo artimuosius.

Iš jų dažniausi – priešinės liaukos, odos (be melanomos), storosios žarnos (gaubtinės ir tiesiosios), krūtinės ir plaučių piktybiniai navikai. Vyrai Lietuvoje dažniausiai serga prostatos, taip pat odos ir storosios žarnos vėžiu. Moterys dažniausiai serga odos, krūties ir storosios žarnos vėžiu. Statistika bauginanti, todėl nenuostabu, kad, išgirdę diagnozę, dauguma pacientų be profesionalaus medicininio gydymo užsiima ir savigyda, kuri dažnai ne pagerina, bet pablogina esamą situaciją.

Šiuo metu, esant galimybei, piktybinis auglys šalinamas chriruginiu būdu, o vėžiui gydyti dažniausiai taikoma chemoterapija, spindulinė terapija, hormonų terapija. Tačiau, anot Vilniaus universiteto Onkologijos instituto fitoterapeuto Juozo Ruolios, ne kiekvienas pajėgia pereiti visą gydymo kursą: „Chemoterapijos metu žmonės neretai skundžiasi energijos stygiumi, depresyvia nuotaika, taip pat jiems pasireiškia įvairūs fiziniai šalutiniai poveikiai: pykinimas, vėmimas, svorio netekimas, anemija, plaukų slinkimas, šleikštulys, taip pat dingsta apetitas, krinta svoris. Žinoma, gydymo efektyvumas ar šalutinio poveikio intensyvumas priklauso ir nuo vėžio alokacijos, be to, nėra identiškų vėžio atvejų – net ir tos pačios formos ligai gali reikėti skirtingo gydymo.“

J. Ruolia atskleidžia, kad, perėjus chemoterapijos kursą, išsekusį organizmą būtina atstatyti ir tausoti. Tam pacientai dažnai pasitelkia visus įmanomus būdus (fitoterapiją, alternatyviąją mediciną, maisto papildus ir pan.). Renkantis fitoterapiją, verta žinoti, kad Lietuvoje leidžiama vartoti 189 žolinius augalus, o onkologiniams ligoniams iš jų tinka mažiau nei 50 rūšių. „Tik kruopštus gydytojų, klinikinių fitoterapeutų nurodymų laikymasis ir vaistažolių vartojimas padeda įveikti ligą. Jei nustačius vėžį, pacientas 5-erius metus pagal fitoterapeuto parengtą planą stiprina imunitetą, vartoja antioksidantų, stebi šlapimo pH, kad jis būtų šarminis (šlapimo pH yra 6–6,5), – vėžio atsinaujinimo galimybės mažėja“, – argumentus fitoterapijos naudai vardija J. Ruolia.

Pasak jo, sužinoję diagnozę, sergantieji ryžtasi išbandyti viską – net rizikingiausius gydymo metodus, nes internete galima rasti patarimų, kad, neva, vėžį padėjo išgydyti badavimas, tibetietiškas grybas, musmirės nuoviras, šlapimas, geriamas žibalas ar benzinas, rupūžės trauktinė, „auksinio ūso“ užpiltinė ar kiti radikalūs antpilai. Medikai žmones įspėja būti atsargius – netinkamai vartojamos žolelės ar augalai gali pakenkti, todėl prieš pradedant savarankišką terapiją netradiciniais gydymo metodais, rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Renkantis alternatyvų reabilitacijos metodą, medikai rekomenduoja patikrintus ir dozuotus, parduodamus vaistinėse, o ne šarlatanų, bobučių ar pačių pagamintus užpilus.

Žolininko Virgilijaus Skirkevičiaus teigimu, geriausiai žmogui tinka augalai, vešintys ten, kur gyveno jo protėviai ir jis pats. Kai kurie augalai dėl nenormalių ląstelių augimą stabdančių savybių žinomi daug metų, vienas tokių – ugniažolė. Šį augalą medicinoje įprasta skirti kelerius metus po intensyvios chemoterapijos. „Apie ugniažolės gydomąsias savybes žinoma nuo seno ne tik Lietuvos, bet ir Tibeto medicinoje: su šiuo augalų yra atlikta nemažai tyrimų, kurių duomenys rodo, kad ugniažolės veikliosios medžiagos padeda palaikyti normalią kepenų funkciją, gerina tulžies kokybę ir kiekybę, pasižymi ne tik nuskausminančiu, spazmus malšinančiu, bet ir priešvėžiniu poveikiu. Tačiau tai stiprus augalas, tad patiems pacientams ruošti arbatėlių ar užpiliukų iš ugniažolės nerekomenduotina, nes galima net mirtinai apsinuodyti“, – perspėja V. Skirkevičius.

Fitoterapeuto J. Ruolios teigimu, siekis panaudoti geriausias ugniažolės savybes lėmė, kad kartu su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorija šio augalo pagrindu buvo sukurtas preparatas su ugniažole. Jis skirtas sergančių onkologinėmis ligomis mitybai reguliuoti, esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams ir uždegimams. Ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, t.y. ten, kur nėra rūgščių, tad taip išsaugomos jos savybės. Preparato rekomenduojama gerti ryte ir vakare, kad visada būtų užtikrintas tam tikras ugniažolės kiekis kraujyje.

Didžioji ugniažolė – daugiametis, 30–100 cm aukščio nuodingas augalas, paplitęs visoje Lietuvoje. Auga krūmuose, patvoriuose, šiukšlynuose. Dėl antiseptinių savybių ugniažolė vartojama odos susirgimams gydyti, o liaudies medicina šviežiomis ugniažolių sultimis gydo karpas. Manoma, kad ugniažolių užpilas stabdo piktybinių auglių augimą, tačiau dėl jos nuodingumo patiems jo darytis nerekomenduojama.