Po susitikimo su tautinių mažumų bendrijomis penktadienį jis negalėjo atsakyti, ar Seimas šiemet imsis svarstyti tiek pavardžių rašybos iniciatyvą, tiek ir naują Tautinių mažumų įstatymą.

„Kada jis bus teikiamas, dar reikia išnagrinėti, kas ten buvo pasiekta, kiek buvo pasiekta, sudėti visis taškus, derinti su bendrijomis, nes jie irgi sako: turime daug pasiūlymų, kad ten jau dabar neatitinka interesų kai kurie straipsnai. Tai turi būti paimta darbui, žinoma, grąžinsime svarstymams. Yra tokio nusivylimo, kad nėra to (Tautinių mažumų – BNS) įstatymo“, – BNS sakė jis.

„Negaliu kol kas atsakyti – turime žiūrėti į programą, imtis rimtų dalykų, bet ne vėl šokinėti prie atskirų klausimų“, – pridūrė jis, paklaustas, ar galima tikėtis sprendimų jau šiemet.

Pasak Seimo vadovo, su teisininkais kalbamasi ir dėl pačios įstatymo formuluotės keitimo, kad jis vadintųsi Tautinių bendrijų įstatymu.

Seimo vadovas pabrėžė, kad nelietuviškų pavardžių rašybos klausimą kelia ne tik Lietuvos lenkai, bet ir rusai. Jie norėtų asmenvardžius dokumentuose rašyti nors ir lotyniškomis raidėmis, bet originalia transkripcija, pavyzdžiui, su kai kuriomis dvigubomis raidėmis. Tai aktualu ir lietuviams – teismai jau yra priėmę palankius sprendimus keletui Lietuvos piliečių dėl jų užsienietiškų pavardžių originalios rašybos gimimo, santuokos liudijimuose, pasuose.

„Tai yra atviras klausimas visoms tautoms, ne tik lenkams“, – sakė V.Pranckietis.

Tautinių mažumų bendrijų penktadienį pateiktuose reikalavimuose prašoma Tautinių mažumų įstatymo rengimą perduoti Žmogaus teisių komitetui bei Seimo pirmininkui. Taip pat prašoma inicijuoti Tautinių mažumų Regioninių kalbų chartijos ratifikavimą, tautinių mažumų reikalams įsteigti Žmogaus teisių komiteto pakomitetį ir atitinkamą Seimo pirmininko politinio pasitikėjimo pareigybę.

Bendrijų atstovai taip pat nurodo pasigendantys mažumų politikos įtraukimo į Vyriausybės strateginį planą, todėl nori, kad jų klausimai greičiau atsirastų Seimo darbotvarkėje.

Seimo pirmininkas BNS sakė, kad visi reikalavimai bus artimiausiu metu peržiūrėti ir pateikti atitinkamiems Seimo komitetams pagal kompetenciją.

Tautinių mažumų įstatymo Lietuvoje nėra nuo 2010 metų, kai nustojo galioti tuometinė redakcija.

Tautinės bendrijos nori įstatymo, kuris reglamentuotų jų teises, tautinių mažumų kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Tautinių mažumų įstatymo projektas Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos. Parlamente ne kartą registruoti ir skirtingi įstatymų projektai įteisinti nelietuviškų pavardžių rašybą asmens dokumentuose.

Pernai lapkritį „valstiečių žaliųjų“ lyderis Ramūnas Karbauskis pranešė, kad svarstoma idėja pagrindiniame paso puslapyje leisti rašyti abi pavardės versijas – lietuviškais rašmenimis ir lotyniškais rašmenimis, bet registruose būtų galima naudoti tik lietuviškąjį variantą.

V.Pranckietis BNS teigė, kad toks variantas kol kas nėra išdiskutuotas su teisininkais. Anot jo, galėtų būti svarstomas ir dar vienas, tinkantis asmens tapatybės kortelėms – pavardės originalą rašyti kitoje kortelės pusėje.

Skirtingos pozicijos dėl tautinių mažumų padėties jau kurį laiką temdo Lietuvos ir Lenkijos santykius.

2011 metų Gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių gyventojai. Lietuviai sudarė 84,2 proc. šalies gyventojų, kitų tautybių atstovai – 15,8 procento.

Grupė piliečių ketina Seimui siūlyti įstatymų pataisas, pagal kurias pavardės nelietuviškais rašmenimis būtų leidžiamos tik papildomame paso puslapyje.

Trečiadienį iniciatyvinė grupė, pasivadinusi „Talka: Už Lietuvos valstybinę kalbą“, savo iniciatyvą pristatė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kuri turi išduoti parašų rinkimo lapus. VRK dėl to spręs rugsėjo 2 dieną.

Iniciatoriai ketina surinkti 50 tūkst. Lietuvos piliečių parašų ir pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise pateikti siūlymą svarstyti Seimui.

Seimui norima pasiūlyti papildyti Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymą, kad pagrindiniame asmens oficialių dokumentų puslapyje vardai ir pavardės būtų rašomi tik valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis pagal tarimą, o įrašai nevalstybine kalba galėtų būti paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje.

„Manome, kad būtų nušauti du zuikiai - ir valstybinė kalba išsaugota, ir piliečiams, kurie nori užsirašyti asmens tapatybės dokumentuose kita kalba, būtų suteikta tokia galimybė“, - trečiadienį žurnalistams sakė vienas iš iniciatyvinės grupės narių Gintaras Songaila.

Anot jo, surinkus 50 tūkst. piliečių parašų ir Seimui priėmus jų siūlomą projektą, būtų baigtas visuomenės „kiršinimas“ dėl asmenvardžių rašymo.

Kitas grupės narys Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas Eugenijus Jovaiša pabrėžė, kad labai svarbu išsaugoti valstybinę kalbą su 32 raidžių abėcėle. Projekte siūloma į įstatymą įrašyti šį abėcėlės raidžių skaičių.

„Jaunimas kartais labai lengvai pasako: kas čia tos trys raidelės (w, x, y). Bet niekas nepasako, kad tų trijų raidelių neužteks. Niekada neužrašysite jokios pavardės, jeigu reikės parašyti lenkišką ž. Vadinasi, į lietuvių kalbą bus įsileisti netipiški jai simboliai, netipiškos raidės“, - sakė profesorius.

„Mūsų kalba susiformavusi praėjusio šimtmečio trečiame-ketvirtame dešimtmetyje, mūsų didieji kalbininkai ją padarė tokią literatūrinę, kokią mes ją dabar turime. Ir jeigu mums į valstybinę kalbą reikia įtraukti naujadarus, atsiduriame XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, kada literatūrinės kalbos formavimosi procese jau visa tai buvo. Buvo ta w, buvo ir x, buvo ir cz, buvo visokie dalykai, bet mes atėjome dabar tokia gražia seniausia kalba šnekėdami, kad nėra jokio reikalo valstybinę kalbą paversti naujų išbandymų lauku“, - tvirtino E.Jovaiša.

Panašų projektą dėl asmenvardžių rašymo antrame paso puslapyje anksčiau parlamentui yra pateikusi grupė Seimo narių. Tačiau šiam projektui siūlo nepritarti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Jis ragina leisti Lietuvos piliečių asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis, jeigu pateikiamas dokumento šaltinis su tokia pavarde ar vardu.

G.Songaila vylėsi, kad surinkti piliečių parašai paveiks parlamentarų apsisprendimą.

„Manau, kad piliečių nuomonė tikrai svarbi politikams, tas palaikymas turėtų padėti išspręsti tą konfliktinę situaciją“, - teigė jis.

Iniciatyvinei grupei taip pat priklauso rašytojas publicistas Vytautas Rubavičius, aktorius Gediminas Storpirštis, politologas Vytautas Sinica ir kiti.

Pagal Konstituciją, 50 tūkst. Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.

Iniciatyvinė grupė ne mažiau kaip 50 tūkst. parašų privalo surinkti per dus mėnesius.

„Jei per nustatytą terminą parašų skaičius nebus surinktas, tokiu atveju Seime nebus sprendžiamas šitas klausimas“, - žurnalistams sakė VRK pirmininko pavaduotoja Laura Matjošaitytė.

Lietuvos lenkų politikai ir juos remianti Varšuva ne kartą ragino Lietuvą leisti dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkišką abėcėlę, pavyzdžiui, raidę „w“. Pataisų šalininkai teigia, kad jos būtų svarbios ir santuokas su užsieniečiais sudariusioms lietuvėms.

Kritikai teigia, kad taip būtų sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, gali kilti keblumų skaitant nelietuviškas pavardes.

Seime antradienį planuotas svarstyti projektas dėl pavardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis asmens dokumentuose nukeltas ketvirtadieniui.

Rytiniame posėdyje pradėjus svarstymo procedūrą Mišri Seimo narių grupė paprašė pertraukos iki kito posėdžio, o vakariniame grįžus prie projekto - dar vienos pertraukos.

Valdantieji sutarė, kad pavardžių rašybą liberalizuojantis socialdemokratų inicijuotas projektas būtų svarstomas šią savaitę. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK) siūlo leisti naudoti lotyniškos abėcėlės raides, rašant Lietuvos piliečių vardus ir pavardes asmens dokumentuose, jeigu jie šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija laikosi pozicijos, kad trys raidės - q, w ir x - galėtų būti rašomos tik Lietuvos piliečių, susituokusių su užsieniečiais ir tokių sutuoktinių vaikų, bei Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių dokumentuose.

Seimui yra pateiktas ir alternatyvus projektas dėl pavardžių rašymo dokumentuose, originalią rašybą leidžiantis tik papildomame paso puslapyje. Analogiškus siūlymus grupė parlamentarų registruoja ir socialdemokratų projektui, bet jie iki šiol TTK buvo atmesti.

Lietuvos lenkų politikai ir juos remianti Varšuva ne kartą ragino Lietuvą leisti dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkišką abėcėlę, pavyzdžiui, raidę „w“. Pataisų šalininkai teigia, kad jos būtų svarbios ir santuokas su užsieniečiais sudariusioms lietuvėms.

Kritikai teigia, kad taip būtų sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, gali kilti keblumų skaitant nelietuviškas pavardes.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK) trečiadienį nutarė leisti naudoti lotyniškos abėcėlės raides rašant Lietuvos piliečių vardus ir pavardes asmens dokumentuose. Siūlymai originalią pavardžių rašybą leisti tik papildomame paso puslapyje buvo atmesti.

Komitetas trečiadienį balsavo dėl keleto konservatoriaus Valentino Stundžio su kitais Seimo nariais inicijuotų pasiūlymų, tarp kurių - leidimas pavardes nelietuviškais rašmenimis rašyti tik papildomame paso lape. Visiems siūlymams nepritarta.

Po pagrindinio komiteto svarstymo siūloma Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekte numatyti, kad „Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis, jeigu vardas ir pavardė šiaip rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje“.

Tuo metu Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) trečiadienį pakartojo savo poziciją, kad trys raidės - q, w ir x - galėtų būti rašomos tik asmenų, įgijusių Lietuvos pilietybę, dokumentuose. Anot VLKK, jų vardai ir pavardės galėtų būti įrašomi lotyniškais rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą, taip pat su užsieniečiais santuoką sudarantiems ir jų pavardes paimantiems Lietuvos piliečiams ir tokių sutuoktinių vaikams.

Parlamentui buvo pateikti du alternatyvūs įstatymų projektai, kaip reikėtų reglamentuoti vardų ir pavardžių rašybą dokumentuose, taip pat po pateikimo pritarta konstitucinio Lietuvių valstybinės kalbos įstatymo projektui.

Lietuvos lenkų politikai ir juos remianti Varšuva ne kartą ragino Lietuvą leisti dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkišką abėcėlę, pavyzdžiui, raidę „w“. Pataisų šalininkai teigia, kad jos būtų svarbios ir santuokas su užsieniečiais sudariusioms lietuvėms.

Kritikai teigia, kad taip būtų sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, gali kilti keblumų skaitant nelietuviškas pavardes.

Nelietuviškų asmenvardžių perrašymas pagal tarimą rodo, kad žmogus vertinamas kaip literatūrinis personažas, mano Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė Loreta Vaicekauskienė. „Grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje autentiškus arba išgalvotus vardus visada perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad nepripažįstame tikrojo vardo [...], – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai“, – pastebi kalbininkė.

L. Vaicekauskienė priduria, kad raides, kurių taip bijome, rašė Kristijonas Donelaitis, jos esą lietuvių kalbos istorijoje ir lietuvių kalbos nesužlugdė. „Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė“, – įsitikinusi ji.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko, poeto Antano A. Jonyno nuomone, asmenvardžių rašymo problema yra ne kalbos, o politinis klausimas, bet sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręstas taip, kaip norima jį išspręsti. A. A. Jonynas abejoja VLKK sudarančių kalbininkų profesine ir kalbine kompetencija ir teigia manantis, kad kalba nėra kalbininkų nuosavybė.

„Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais“, – sako A. A. Jonynas.

Savo ruožtu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė pabrėžia, kad VLKK yra valstybės institucija ir jų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas. Jame esą teigiama, kad būtent Komisija turi teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

„Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis“, – mano D. Vaišnienė.

– Į rudens sesiją susirinkęs Seimas svarstys du įregistruotus įstatymo dėl asmenvardžių rašymo projektus, o praėjusią savaitę Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pateikė savo išvadas. Tiek įstatymų projektai, tiek išvados numato, kad originali asmenvardžių rašyba turėtų būti galima tik kai kuriems asmenims. Pristatykite tas išvadas. Koks pagrindinis jų principas?

D. Vaišnienė: VLKK atsakė į klausimus, pateiktus Lietuvos Respublikos Seimo dėl dviejų įstatymų projektų, kuriais reglamentuojama asmenvardžių rašyba dokumentuose. Komisijos nuomone, iš esmės keisti rašybos dabar nebūtų pagrindo, neišgirdome argumentų, kodėl reikėtų iš esmės keisti dabar galiojančią tvarką. Matome, kad ne visai gerai suprantama, kaip dabar yra. Priminsiu, kad 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos (AT) nutarimo 3 punktas numato galimybę autentiškai rašyti asmenvardžius pagal dokumento šaltinį, išduotą kitos valstybės. Taigi šiuo metu asmenvardžių rašyba susieta su dokumento šaltiniu. Komisijos nuomone, šis pagrindas galėtų būti likęs toks, koks yra nuo 1991 m.

Tiesa, nuo 1999 m., Konstitucinio Teismo (KT) sprendimu, perrašant asmenvardžius kitų valstybių piliečių, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, nevartojamos nelietuviškos raidės. Taigi dabar Komisija siūlo palikti 1991 m. išimtį, kuri jau buvo numatyta ir taikoma, ją išplėsti ir taikyti užsienio šalių piliečių sutuoktiniams ir jų vaikams, nes pagrindas, kaip ir tais atvejais, kai kitų šalių piliečiai tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, yra dokumentas, išduotas kitos valstybės.

A. A. Jonynas: Grįžkime prie paskutinio nutarimo – jis yra politinis ir, man atrodo, su kalba niekuo nesusijęs. Sakyčiau, politiškai nekorektiškas, diskriminacinis. Jei Lietuvos pilietė išteka už Lenkijos piliečio Iwaskevicziaus ar Vokietijos piliečio Wagnerio, ji gauna teisę rašyti w. Jeigu ji išteka už Lietuvos piliečio Vagnerio ar Ivaškevičiaus, rašyti jau nebegali. Įžvelgiu aiškią diskriminaciją.

Antra vertus, sakykim, mes į savo gramatiką šiuo nutarimu įsileidžiame w – ji egzistuoja, bet vieni gali rašyti, o kiti negali. Leisdami ją rašyti mes pripažįstame, kad ji negriauna nei lietuvių kalbos statuso, nei sistemos, bet kažkodėl savo piliečiams, kurie kilę iš Lietuvos, mes to daryti neleidžiame. Žinoma, galite sakyti, „pagal dokumento šaltinį“. Tada susirasiu savo senuosius bajorystės dokumentus, kuriuose parašyta Januszkiewizcius. Ar, kaip Lietuvos pilietis, turėsiu teisę rašyti w?

D. Vaišnienė: Taip, išimtis daroma pagal dokumento šaltinį. Ir dabar taip suformuluota. Taigi VLKK neįvedė naujų argumentų ar naujų išimčių.

– Atrodo, kad kalba ir asmenvardžių rašymo klausimas tampa ir politiniu įrankiu. Ir parlamentaras Valentinas Stundys teigia, kad tai tampa ir teisiniu, ir politiniu, ir geopolitiniu klausimu. Kaip yra iš tikrųjų? Ką reikia daryti, kad tai netaptų politinių jėgų žaidimu?

L. Vaicekauskienė: Tai – mažiausiai kalbos klausimas, jei iš viso kalbos klausimas. O kai tai siejama su grėsme lietuvių kalbai arba su kalbos apsaugojimu, tai daroma arba iš nežinojimo, arba sąmoningai manipuliuojant ar siekiant kokių nors politinių tikslų. Politikai, be abejo, turi tam tikrų tikslų.

Jei pažiūrėtume kaip kalbininkai ir nors kiek praplėstume kontekstą, galėtume iš karto pasakyti, kad bet kuriame vadovėlyje parašyta – visų pirma sakytinė, šnekamoji kalba turi seniausią istoriją. Raštas atsiranda gerokai vėliau. Prisiminkime lietuvių kalbos istoriją – raštas atsiranda, iškart neparenkant kažkokio raidyno ir sistemos. Tą raidę, kurios dabar taip baidomės, esame turėję šimtmečius. Ir Kristijonas Donelaitis rašė tas raides, kurių mes labai bijome ir kurių net vardą dabar bijau tarti. Tai netgi mūsų lietuvių kalbos istorijoje šios raidės yra buvusios ir niekaip, kaip matome, mūsų kalbos nesužlugdė.

Kai argumentuojame galvodami tik apie paskutinį tam tikros rašymo sistemos, tam tikro raidyno pasirinkimą, vis dėlto žiūrime siaubingai siaurai. Visų kalbų istorijoje lotyniško pagrindo raidynuose gali būti 20–30 raidžių, gali būti ir 70. Ir plius minus raidė niekam niekada nekenkė. Be to, mes kalbame ne apie lietuvių kalbą, o apie pavardes, kurios juo labiau yra ne lietuvių kalbos faktas. Šiuo atveju raidė yra tapatybės simbolis, o tai toli nuo kalbos struktūros ir grynųjų kalbos dalykų. Kai simbolis užrašytas, jis dar geriau matomas, todėl kels dar daugiau aistrų.

Sakysim, lentelė ant namo ar pavardė dokumente su kažkokia raide rodo sąmoningą piliečio pasirinkimą. Draudimas jam sąmoningai rinktis vėl rodo mūsų siaurą požiūrį ne tik į lietuvių kalbą, istoriją, bet ir į valstybę. Ar ji yra piliečių valstybė, ar vienos tautos valstybė? Vadovėliuose tokios sistemos, kurios draudžia raidę arba kitonišką raštą, vadinamos draudžiamaisiais kalbos režimais. Pavyzdys – Turkija, kuri kurdams uždraudė q ir w. Akivaizdu, kad tai politinis dalykas, galios žaidimas – mano smėlio dėžė, tu čia dabar nebežaisi, aš nuspręsiu, kaip ir su kuo tau tapatintis, kokį simbolį tau pasirinkti savo tapatybei. Nuo kalbos klausimų tai labai toli.

– Teko girdėti argumentų, kad kalba, apibrėžta įstatymuose ir Konstitucijoje, yra vienas politinių įrankių. Ar įmanoma ją atriboti nuo politikos?

D. Vaišnienė: Manau, kad kalbame apie skirtingus dalykus. Jei viskas būtų taip paprasta, VLKK galėtų neskaityti teisės aktų, nestudijuoti tarptautinės patirties, o tiesiog susėsti prie kavos puodelio ir nuspręsti, kaip kam patinka. Noriu pasakyti, kad tai yra valstybės institucija ir mūsų sprendimai susiję su atsakomybe, apie kurią kalba ir KT paskutinis sprendimas, sakantis, kad mes turime teikti įstatymų leidėjui išvadą dėl šio ir dėl kitų klausimų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu.

Sutinku, galime kalbėti apie lietuvių kalbą, kaip vieną iš daugelio pasaulio kalbų, kuri gali būti vienaip arba kitaip suvokiama ir pateikiama, bet mes kalbame apie valstybinę kalbą. Tai – vienas mūsų valstybės gyvavimo ženklų. Tai – valstybingumo ženklas, o ne šiaip bet kuri pasaulio kalba, kurią mes galime pasirinkti. Šiuo požiūriu kalba nėra politinis įrankis. Tai visuomenės valia – pasirinkti valstybinę kalbą.

– Bet ar čia yra visuomenės pasirinkimas?

D. Vaišnienė: Daugiau negu prieš 25 metus pirmasis žingsnis į Lietuvos nepriklausomybę buvo Sąjūdžio siūlymas lietuvių kalbai suteikti oficialų statusą ir prilyginti prie rusų kalbos. Tai buvo visuomenės, kuri per Sąjūdį, per jo atstovus siekė, kad lietuvių kalba taptų valstybine. Taigi mes galime kalbėti, kad nereikia paisyti teisės aktų, galima nepaisyti KT sprendimo, bet taip gali kalbėti paprasti piliečiai. Valstybės pareigūnai, Komisijos nariai, kurie yra paskirti įstatymų leidėjo, pirmiausia turi remtis teise. Žinoma, visi Komisijos nariai yra kalbininkai, atstovaujantys visoms kalbą tiriančioms institucijoms. Noriu pasakyti, kad už šį sprendimą, kurį šiandien mes komentuojame, buvo balsuojama visais balsais, neatsižvelgiant į skirtingas ideologines Komisijos narių pažiūras ar skirtingas pažiūras į kalbą.

L. Vaicekauskienė: Vėl nuskambėjo „valstybinė kalba, ją reikia apsaugoti“. Ar galėtume gauti kokį racionalesnį nei tie visi paragrafai argumentą? Kaip nukentės valstybinė lietuvių kalba į piliečio pavardę įrašius raidę, su kuria ji šimtmečius gyveno?

D. Vaišnienė: Norėčiau paklausti, ar Jūs skaitėte 1999 m. KT sprendimą, kur yra pasakyta apie lietuviškus rašmenis? Šiuo atveju VLKK privalo skaityti visus teisės aktus ir KT sprendimus. Todėl klausti manęs dalykų, kurie yra pasakyti KT sprendime, turbūt nebūtų korektiška.

L. Vaicekauskienė: Bet jūs naudojate tą argumentą.

D. Vaišnienė: Žinoma, mes privalome remtis visais Lietuvos Respublikos teisiniais dokumentais. Noriu priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra aiškiai pasakęs, kad valstybė turi teisę nustatyti savo piliečių asmenvardžių rašybą asmens tapatybės dokumentuose. Tarp kitko, tai yra pasakęs ir KT. Tokią tvarką, kad galima rašyti tik valstybinės kalbos rašmenimis, turi latviai. Įdomu, kad ponia Loreta pasakė, jog tai reikėtų pavadinti režimu.

– Bet šį Latvijos pavyzdį, kai asmenvardžiai sulatvinami, o originali rašyba pateikiama papildomame lape, teisiškai neturinčiame jokios galios, Europos teisinės institucijos ir Jungtinės Tautos pripažino nesektinu pavyzdžiu. Atrodo, kad kalbinis aspektas lieka nuošaly, o svarbiausia – teisinis aspektas.

D. Vaišnienė: Jis svarbus, nes dėl šio klausimo yra pasisakęs KT.

A. A. Jonynas: Kalbinio aspekto čia nėra iš viso. Čia dangstomės kalba, iš tikrųjų spręsdami politinį, gal ir teisinį klausimą. Bet ar jis sprendžiamas teisingai ir naudingai Lietuvos valstybei ir jos piliečiams? Neapsimetinėkime – daugiausia vis dėlto kalbame apie lenkų kilmės piliečius, nors, žinoma, tai liečia ir kitus. Tai neprincipinis, smulkmeniškas kabinėjimasis ir trukdymas išspręsti šitą problemą, nors lenkai – artimiausi mūsų kaimynai. Tai valstybė, su kuria mes turėtume būti kuo geriausi partneriai, ypač dabartinėje situacijoje. Ar verta dėl kažkokios smulkmenos laužyti tokias ietis ir vaizduoti, kad tai labai svarbu? Iš tikrųjų tai nėra svarbus dalykas, o politiškai mūsų santykiams kenkia. Kam to reikia, aš nežinau.

D. Vaišnienė: Dėl šių klausimų apsisprendžia įstatymų leidėjas ir tai nėra Komisijos sprendimas.

A. A. Jonynas: Bet VLKK pateikia savo išvadas tam, kad politikai apsispręstų.

D. Vaišnienė: Manau, kad mes ne visi vienodai suprantame klausimą. Mes svarstome VLKK išvadas dviem alternatyviems įstatymo projektams.

L. Vaicekauskienė: O Komisija – tai tie keliolika kalbininkų, kurie susirinko ir svarstė? Taip?

D. Vaišnienė: Žinoma, tai yra Komisija.

A. A. Jonynas: Sudaryta vien iš kalbininkų?

D. Vaišnienė: Nebūtinai. Yra ir gamtos mokslų atstovų, ir kitų humanitarinių mokslų atstovų. Bet dauguma – kalbininkai. Be to, tą nuostatą, kuri pasakyta ir Komisijos išvadose, yra pakartojusios jau kelios VLKK kadencijos, tai nėra kokia nauja mintis. Dar priminsiu, kad 1991 m., rengiant AT nutarimą, jam siūlymus taip pat ruošė VLKK. Todėl labai džiaugiuosi, kad VLKK šiuo atveju yra nuosekli.

– Bet koks čia nuoseklumas, kai tos raidės yra rašomos visur? Viešojoje erdvėje, ko gero, angliškų ir kitokių vardų bei pavadinimų daugiau negu lietuviškų. Tarsi ten leidžiame vartoti nelietuviškus rašmenis, o čia – ne.

A. A. Jonynas: „Maxima“ gali būti, o Lietuvos piliečio Maxo – ne.

D. Vaišnienė: Taip, jie yra, ir ten, kur teisiniai dalykai nėra pakankamai sutvarkyti ir reglamentuoti, jie gali atsirasti. Viešojoje erdvėje dažniausiai matome prekių ženklus, bet jie yra teisiškai apsaugoti. Tai nėra šiaip sugalvoti ir parašyti. Prekės ženklus saugo tarptautinės konvencijos.

A. A. Jonynas: Mano pavardė tam tikra prasme – irgi mano prekės ženklas.

D. Vaišnienė: Čia jau turbūt teisinis klausimas.

– Bet ar VLKK neįžvelgia prieštaravimo – vienur leidžiama, kitur – ne?

D. Vaišnienė: Kartoju – mes dabar kalbame apie Komisiją, kaip apie bendraminčių būrelį, susirinkusį išgerti kavos. Tai valstybės institucija, kuri atsakingai sprendžia šiuos klausimus nagrinėdama ir tarptautinę kalbų politiką, ir LR teisės aktus. Porą mėnesių mes gilinomės į kitų kalbų reglamentavimą, kalbų teisę. Kalbos teisė taip pat yra teisės sritis ir jos taip pat privaloma paisyti. O sakyti, kad kalbos politikos formavimas yra režimo požymis, turbūt negalima, nes kiekviena Europos valstybė turi savo kalbos politiką, kuri priklauso nuo istorinių, socialinių ir politinių aplinkybių.

– Įdomu, kad teisininkė, išnagrinėjusi kitų Europos šalių praktikas, pastebėjo, jog būtent Baltijos šalyse asmenvardžių rašymas yra reglamentuojamas griežčiausiai.

D. Vaišnienė: Valstybių kalbų politikas galima pažinti, jomis domėtis, jas lyginti, bet negalima vienos perkelti į kitą, nes kiekvienoje valstybėje susiklosto skirtingos politinės, socialinės, istorinės aplinkybės. Reikia tik pasakyti, kad nei Latvijoje, nei Estijoje nėra atskiro įstatymo, kuriame būtų reglamentuojama būtent rašyba. Rašybos nuostatos yra įtrauktos į asmens tapatybės dokumentų įstatymus. Tą būtų galima padaryti ir Lietuvoje, bet čia valstybės apsisprendimas, kaip ji tą reglamentuos.

L. Vaicekauskienė: Valstybių kalbų politika, be abejonės, egzistuoja daugelyje valstybių. Esu domėjusis ir tyrinėjusi kalbų politikas. Mes vis dar turime problemų kaip posovietinė valstybė, o kalbos politikos pagrindas senose demokratinėse valstybėse – padėti išspręsti individo arba individų grupės klausimus. Taigi mes jokiu būdu negalime lyginti šios politikos, kuri nepastebėjo, kad Lietuva per 20 metų pasikeitė. Mums vis cituoja tuos 1990 metus, bet tada mes buvome visiškai kitokie žmonės.

A. A. Jonynas: Tuo metu buvo visiškai kitokia politinė situacija, gyvenome visai kitoje valstybėje.

L. Vaicekauskienė: Komisija nemato, kad Lietuva jau kitokia, atsirado pilietinė Lietuva, kad susiformavo kritinė piliečių masė, kad tikrai yra ne vienas pilietis, kuris pageidautų kitokio sprendimo. Negalima palyginti ir pasakyti, kad mes turime tokią pačią Lietuvą. Tebėra gyvas nepaprastai didelis įsitikinimas, kad valstybė ateis ir savo galio vardu sureglamentuos. Visai kitaip yra senose Vakarų demokratinėse valstybėse, su kuriomis mes lygiuojamės tik valstybinės kalbos politikos pavadinimu.

O atsižvelgti į piliečius, ieškoti sprendimų privalote jūs. Būtent jūsų pareiga pasakyti, kad tą klausimą reikia siųsti atgal teisininkams, ir pasiteirauti, kaip ši problema galėtų būti sprendžiama, nes ji nėra kalbos klausimas. Ir neteisybė, kad Komisija yra nuosekli. Senoji Komisija labai aiškiai pasakė, kad tai ne kalbos klausimas, jūs savo retorikoje jau veliatės į kalbos apsaugą ir valstybinės kalbos klausimą.

D. Vaišnienė: Noriu priminti, kad KT 2014 m. yra priėmęs sprendimą, jog šiuo klausimu VLKK turi teikti išvadą. Jeigu jūs siūlytumėte nepaisyti KT sprendimo, VLKK to padaryti negali.

A. A. Jonynas: Atrodo, kad čia veikia kažkokios politinės jėgos, kurios nori, kad būtų taip. Klausimas ne kalbos, bet vis dėlto jis sprendžiamas kalbininkų rankomis, kad būtų išspręsta būtent taip, kaip norima. Antra vertus, tikrai neabejoju VLKK sudarančių kalbininkų profesine, kalbine kompetencija ir t. t. Bet man truputį kelia abejonių, kad Komisija sudaryta tik iš kalbininkų.

Kalba nėra kalbininkų nuosavybė. Komisijoje turėtų būti ir teisininkų, kurie žiūrėtų, kiek teisinga teisiškai ir kiek naudinga valstybei, piliečiams. Nes tokie sprendimai, mano išmanymu, yra ir diskriminuojantys, ir tam tikra prasme keliantys nereikalingas įtampas, kiršinantys tam tikras pilietinės valstybės grupes, ir apdangstyti KT liepimais.

D. Vaišnienė: Aš tikrai neprisijungsiu prie tokio teisinio, valstybinio nihilizmo...

A. A. Jonynas: Čia kaip tik ne nihilizmas. Aš sakau, kad būtent valstybės institucijos turi dirbti taip, kad būtų naudinga piliečiams, o ne priešingai.

D. Vaišnienė: Girdžiu, kad čia mums jau priskiriamos tos kompetencijos, kurios turėtų būti įstatymų leidėjo galioje. Tai, teisingai sakote, nėra tik kalbos dalykai. Nes jie, kaip ir visose kitose valstybėse, turi būti reglamentuojami įstatymu.

– Jei pripažįstame, kad tai politinis veiksmas, kyla klausimas, kas priima tuos sprendimus, kas sudaro komisijas ir visa kita. Nes, cituojant Konstituciją, pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Tad, kai kalbame apie tapatybę, kyla diskriminacijos ir žmogaus teisių pažeidimo klausimas. Teisininkė, su kuria kalbėjome, užtikrino, kad ir vienas, ir kitas projektas neišsprendžia Lietuvoje gyvenančių tautinių grupių problemos. Ar sprendžiant, darant išvadas atsižvelgiama ir į tokius klausimus? Ar atsiribojama?

D. Vaišnienė: Žinoma. VLKK, svarstydama šį klausimą, yra gavusi daug atsiliepimų iš visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų. Yra atlikusi keletą apklausų, kaip valstybės institucijos ir įstaigose vartojami ne piliečių vardai, pavardės, kokia dabar būklė, kaip jie rašomi. VLKK turėjo visa tai įvertinti, ir išvados dėl tų dviejų įstatymo projektų buvo tokios, kad ir vienas, ir kitas įstatymo projektas turėtų būti taisomas. Kitas dalykas, VLKK, kaip valstybės institucija, turi turėti galvoje, kaip tai bus įgyvendinama, kokių valstybės išteklių reikės.

Jei kalbame apie Latvijos modelį, kuris siūlomas vienu iš įstatymo projektų, nepamirškime, kad Latvijoje veikia institucija, kuri latviškais rašmenimis pagal tarimą užrašo užsienio piliečių pavardes. O tam reikalingi ir finansiniai ištekliai, ir žmonių tam reikia. Todėl visus tuos dalykus įstatymų leidėjas turėtų turėti galvoje. Taigi VLKK teikia tokias pastabas, kokias tikrai yra išnagrinėjusi remdamasi tarptautine patirtimi, kaip vienas ir kitas modelis veikia vienoje ir kitoje valstybėje.

Pavyzdžiui, Lenkijoje ir kitose valstybėse, kurios leidžia [originaliai] rašyti užsienio piliečių ir tautinėms mažumoms priklausančių piliečių asmenvardžius, daugeliu atveju rašoma be diakritinių ženklų, nes įvesti jų į informacines sistemas, registrus neleidžia techninės galimybės. VLKK nuomone, taip pat galėtų būti remiamasi tokia praktika, bet bent jau lotynišką raidyną būtų galima taikyti.

L. Vaicekauskienė: Pagalvojau apie perrašymą pagal tarimą. Jis skamba kaip kažkoks anachronizmas ir kartu to žmogaus traktavimas kaip personažo. Sakysim, grožinėje ar vaikams skirtoje literatūroje mes autentiškus arba išgalvotus vardus visą laiką perrašome pagal tarimą. Kyla toks jausmas, kad mes nepripažįstame autentikos, tikrojo vardo, su kuriuo jie nori tapatintis, kuris jiems bus simbolis.

– Tai vėl tapatybės klausimas.

L. Vaicekauskienė: Tas pats tapatybės klausimas. Bet dar vienas aspektas – mes jus traktuosime kaip personažus, nes jūs esate ne tokie tikri piliečiai, dabar padarysime tikresniais.

D. Vaišnienė: Tiesą pasakius, VLKK išvados ir siūlo, kad tie piliečiai, kurie tampa Lietuvos Respublikos piliečiais, turi dokumento šaltinį, kur yra užrašytas asmenvardis, taip pat sutuoktiniai ir vaikai galėtų turėti tą asmenvardį. Dabar jie gali tą patį asmenvardį, kaip kito sutuoktinio (užsienio šalies piliečio) asmenvardis, turėti tik tais atvejais, kai nėra nelietuviškų rašmenų w, q, x, nes rašyba paprastai išlaikoma autentiška – pakeičiami tik nelietuviški rašmenys lietuviškais. Tai, VLKK nuomone, galėtų būti užrašoma visais lotyniško raidyno rašmenimis.

A. A. Jonynas: Vadinasi, piliečiai, kurie gavo Lietuvos pilietybę, savo pavardę gali rašyti su x ir w? Ir tai lietuvių kalbos sistemai nekenkia?

D. Vaišnienė: Reikia turėti galvoje, kad turbūt svetimų elementų dėl to kalboje labai nepadaugėja. Kitas dalykas – daugelis jų gyvena ne Lietuvoje.

A. A. Jonynas: Vadinasi, ne Lietuvoje gyvenantis negriauna lietuvių kalbos, o jei Lietuvoje apsigyvena, ima griauti. Ar ne keistoki dalykai?

– Kaip esamą situaciją galima spręsti?

L. Vaicekauskienė: Manyčiau, kad reikia spręsti taip atsižvelgiant į suinteresuotas puses, kurioms labiausiai skauda, spręsti savo piliečių labui. Simbolinis sprendimas gali būti. O finansinis argumentas, kaip čia bus sudėtinga ir t. t., yra antraeilis dalykas, ilgalaikis klausimas. Pirmiausia reikia simbolinio pagarbos piliečiams ir jų labui sprendimo.

A. A. Jonynas: Jei mes veikiame taip, kad mūsų valstybės piliečiai jaučia kažkokią nuoskaudą dėl mūsų veiksmų, vadinasi, tie veiksmai nėra labai teisingi.

D. Vaišnienė: Įstatymų leidėjas dabar svarstys šiuos klausimus ir priims sprendimą. Tai yra demokratinė institucija, išrinkta valstybės piliečių, taigi jie turi politinę galią šį klausimą spręsti, nes tai turi būti padaryta priimant įstatymą.

Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad jokie politiniai sprendimai dėl pavardžių rašybos be Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sutikimo negalimi, išaiškinimą vertina prezidentė Dalia Grybauskaitė.

"Konstitucinis Teismas išaiškino labai daug ką, bet sutrumpinus galima pasakyti, kad jis pakartojo, kad lietuvių kalba yra vertybė, kurią būtina išskirtinai saugoti, ir kad jokie politiniai sprendimai negali būti daromi be lietuvų kalbos komisijos rekomendacijų. Toks būtų ir taškas", - penktadienį žurnalistams Dvarčionyse komentuodama KT išaiškinimą sakė prezidentė.

Konstitucinis Teismas ketvirtadienį paskelbė, kad nustatydamas vardo ir pavardės rašymo pase taisykles Seimas turi gauti lietuvių kalbos specialistų "aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti".

Teismas taip pat išaiškino, kad kalbininkų siūlymu gali būti nustatytos ir kitokios taisyklės, nei esančios Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų nutarime. Šiame nutarime įtvirtinta, kad nelietuvių vardai ir pavardės pase rašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą.

Vyriausybė po šio KT nutarimo vėl ketina prašyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados. Komisija anksčiau leido Lietuvos registruose, migracijos dokumentuose vartoti originalias užsienio piliečių pavardes, tačiau atsisakydavo priimti sprendimus dėl nelietuviškų asmenvardžių piliečio pase.

Komisija motyvuodavo ankstesniais Konstitucinio Teismo nutarimais, kuriuose teigiama, kad vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba.

Liberalesnio reglamentavimo šalininkai teigia, kad nelietuviškos pavardės neturėtų būti laikomos lietuvių kalbos dalyku.

Lietuvos lenkų politikai ir juos remianti Varšuva ne kartą ragino Lietuvą leisti dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkišką abėcėlę, pavyzdžiui, raidę "w". Pataisų šalininkai teigia, kad jos būtų svarbios ir santuokas su užsieniečiais sudariusioms lietuvėms.

Kritikai teigia, kad taip būtų sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, gali kilti keblumų skaitant nelietuviškas pavardes.

2010 metais Seimas atmetė tuometinio konservatoriaus premjero Andriaus Kubiliaus pateiktą Vardų ir pavardžių dokumentuose įstatymo projektą, kuriuo būtų leista originali pavardžių rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis.

Seimo pirmininkė "darbietė" Loreta Graužinienė kritikuoja Konstitucinio Teismo (KT) sprendimą dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose.

KT ketvirtadienį paskelbė, kad pasiūlius kalbininkams Seimas galėtų pakeisti taisykles, kurios numato, jog Lietuvos piliečio pase vardai ir pavardės gali būti rašomi tik lietuviškais rašmenimis.

Pasak Seimo pirmininkės, tokiu sprendimu KT visą atsakomybę delegavo kalbininkams, nors iš jo paties buvo laukta išsamesnio atsakymo.

"Tikrai ne tokio tikėjausi, KT nuleido pačią problemą į kalbos komisijos lygį, tai man šiek tiek keistas tas sprendimas mes. Politikai tikrai laukėme išsamesnio išaiškinimo", - penktadienį interviu radijui "Laisvoji banga" sakė L.Graužinienė.

"Dabar pačiai kalbos komisijai užkrauta didžiulė atsakomybė, teisinės institucijos ir politikai lyg nusiėmė nuo savęs tą atsakomybę ir Konstitucinis Teismas tą atsakomybę delegavo kalbos komisijai. Sprendimus turi priimti politikai, o teismai turi pasakyti, ar jie atitinka Konstituciją", - kalbėjo Seimo pirmininkė.

Ji taip pat kritikavo Konstitucinį Teismą ir dėl nemokamos medicinos pagalbos išaiškinimo, ankstesnių sprendimų. "Esu įsitikinus, kad valstybėje procesas dėl Konstitucinio Teismo darosi mažų mažiausiai keistas, jeigu švelniai pasakyčiau", - sakė L.Graužinienė.

"KT priedermė ir funkcija valstybės sąrangoje yra šiek tiek kitokia, nei yra dabar. Jis (KT - red.) tampa politiniu įrankiu ir šią situaciją reikia kuo skubiau taisyti, aš manau ji pasikeis, kai pasikeis Konstitucnio Teismo teisėjai", - kalbėjo parlamento vadovė.

Konstitucinis Teismas ketvirtadienį išnagrinėjo bylą, kurioje turėtų pasisakyti dėl kalbininkų vaidmens nustatant nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos piliečio pase.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis į Konstitucinį Teismą kreipėsi klausdamas, ar Valstybinė lietuvių kalbos komisija gali inicijuoti pataisas, keičiančias dabartines nuostatas, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą.

Konstitucinis Teismas anksčiau yra išaiškinęs, kad vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, o įrašas nelietuviškais rašmenimis galimas tik kitų paso įrašų skyriuje.

Lietuvos lenkų politikai ir juos remianti Varšuva ne kartą ragino Lietuvą leisti dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkišką abėcėlę, pavyzdžiui, raidę w. Pataisų šalininkai teigia, kad jos būtų svarbios ir santuokas su užsieniečiais sudariusioms lietuvėms.

Kritikai teigia, kad taip būtų sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, gali kilti keblumų skaitant nelietuviškas pavardes.

Teisingumo viceministras Paulius Griciūnas teismo posėdyje sakė, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija leidžia Lietuvos registruose, migracijos dokumentuose vartoti originalias užsienio piliečių pavardes, tačiau dėl konstitucinės doktrinos teigia negalinti siūlyti nelietuviškų asmenvardžių Lietuvos piliečių dokumentuose.

"Valstybinė lietuvių kalbos komisija gali interpretuoti šiuos klausimus, ji gali matyti visuomenės ir valstybinio gyvenimo pokyčius (...). Globalizacija, europinė ir kita integracija lemia pasikeitusius visuomeninius santykius", - kalbėjo teisingumo viceministras.

P.Griciūnas sakė manantis, kad Kalbos komisija turėtų nuspręsti, kiek nelietuviški asmenvardžiai laikytini lietuvių kalbos dalimi, ir nutarimu inicijuoti įstatymo pakeitimus.

Viceministro teigimu, Konstitucinio Teismo išaiškinimas būtinas, nes "ankstesni projektai atsiremdavo į galimą prieštaravimą  Konstitucijos 14 straipsniui, kuris numato, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba".