– Reikėtų pasiskaičiuoti laiką, kiek tų savaičių liko iki egzaminų. Abiturientai turėtų perplanuoti savo dienotvarkę. Turi būtinai suplanuoti laiką poilsiui. Labai svarbu ne tik pasimokyti, bet ir ilsėtis, gerai valgyti. 

– Ką daryti tėvams, kurie jaudinasi dėl vaikų? 

– Reikia suprasti, jeigu jie nerimaus, nerimaus ir vaikai. Tėvai turėtų šiek tiek atsitraukti, labiau stebėti savo vaikus, neskubėti su patarimais, paklausti pačių vaikų, kokios pagalbos jiems reikia. Reikėtų nelysti į jų erdvę, o tiesiog stebėti ženklus. Galvoti, ar tai, ką aš darau, naudinga man, ar mano vaikui. Tas padės gauti atsakymą.

– Ar neturėtų tėvai bandyti pakeisti vaiko mąstysenos? Paaiškinti, kad tai tik vienas iš laiptelių. Ar tai gali pagerinti situaciją?

– Tikrai gali. Ir to labai reikia. Dauguma dvyliktokų visus metus buvo įtikinėjami, kad tai – gyvenimo įvykis, kad egzaminai – labai svarbus dalykas ateičiai. Aišku, du mėnesiai – per mažas laiko tarpas mąstymo pakeitimui, bet reikia bandyti. Labai svarbu pasakyti, kad tėvai myli, didžiuojasi vaiku, kad supranta, kokį kelią jis nuėjo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką tėvams daryti prieš egzaminus? Kaip paraginti vaikus?

– Reikia nustoti sakyti vaikui, kad tu dar pasimokyk. Dauguma dvyliktokų – tikrai atsakingi, jie pakankamai besiformuojantys žmonės, jie žino, kad reikia pasimokyti. O tas pasakymas gali priversti juos nerimauti, pergyventi dėl rezultatų. Geriau sumažinti buitinių atsakomybių kiekį, tai daug labiau padės nei priminimai pasimokyti. 

– Kokias nusiraminimo technikas galima tobulinti prieš egzaminą?

Gyvenimas tikrai tęsiasi ir po egzaminų.

– Daug dvyliktokų, manau, jau yra atradę tas technikas. Svarbiausia – giliai kvėpuoti. Įkvėpimai, iškvėpimai – labai svarbūs mūsų gyvenime. Stengtis susikaupti. Daug svarbiau – išsimiegoti, o ne pastraipą knygoje paskaityti. Reikia su kuom nors apie tai kalbėti, išsakyti jausmus. Išsakius jausmus sumažėja įtampa mūsų kūne. 

– Kokie tie palaikymo žodžiai, kuriuos tėvai turėtų pasakyti prieš išlydint vaiką į egzaminą?

– Aš labai tavimi didžiuojuosi ir lauksiu tavęs po to.

– Kaip reaguoti, jeigu egzamino nepavyko išlaikyti? 

– Tai nėra pasaulio pabaiga. Reikia tiesiog nuraminti vaiką, duoti pailsėti ir pabandyti sudėlioti kitą planą.

– Nacionalinio švietimo agentūros vadovas dvyliktokams patarė: į egzaminą reikia eiti taip, lyg gyventum tą dieną kaip paskutinę. Kaip jūs tai vertinat?

– Manau, kad gyvenimas tikrai tęsiasi ir po egzaminų. 

Apie tai kiek ir kokį stresą bei nerimą žmonės patiria darbe pasakojo „Adform“ produkto operacijų vadovė atstovė Justina Andrijauskaitė-Karpovičė.

– Kokie yra rezultatai?

– Tyrimas parodė, kad stresą ir nerimą darbe patiria 79 proc. lietuvių. 22 proc. patiria aukštą arba labai aukštą nerimą ir stresą, o dar 22 proc. – vidutinį stresą.

– Kodėl jiems kyla tas stresas?

– Pagrindinės priežastys: 42 proc. – dėl didelio darbo krūvio darbe, 38 proc. –dėl asmeninių įvykių ir situacijų. Tai parodo, kad tas stresas, kurį mes patiriame darbe, nėra vien dėl to, kas vyksta darbe. Įtakos turi ir namų aplinka, asmeniniai įvykiai, pasaulyje ir Lietuvoje vykstantys įvykiai. 

– Kaip jiems pasireiškia stresas?

– Didžioji dalis respondentų, 40 proc., nurodė, kad stresas jiems pasireiškia nemigos, miego sutrikimais. Kita dalis, penktadalis nurodė, kad jaučia padažnėjusį širdies plakimą ir jaučia skausmus širdies srityje ir vienas iš dešimties nurodė, kad patiria panikos atakas, pykinimą, sutrikusį kvėpavimą.

– Jūs taip pat išgyvenate šias emocijas. Kaip su jomis tvarkotės?

– Su nerimu gyvenu jau daug metų. Dažniausiai jaučiu tokį pakankamai valdomą lygį, bet kartais dėl įvairių darbinių situacijų, asmeninių aplinkybių stresas padidėja iki tikrai aukšto lygio. Svarbiausia, stebėti savo nerimą, susidraugauti ir jį valdyti. Jeigu ištiko didelis priepuolis, bandyti lėtinti širdies plakimą per kvėpavimo pratimus. Bandyti nukreipti mintis. Geras metodas –„333“. Jeigu taip nutiko, įvardinti sau tris daiktus, kuriuos matau aplinkoje, įvardinti tris pojūčius, kuriuos jaučiu savo kūne ir tris kvapus, kuriuos jaučiu aplink. Taip pabandyti valdyti savo greitai lekiančias mintis. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Neuromokslininkė Urtė Neniškytė papasakojo apie streso ir nerimo pasekmes bei nerimo valdymo būdus.

– Ar stresas ir nerimas turi tik neigiamas pasekmes?

– Jeigu mes neturėtume visiškai jokio streso, tai mes nieko nepadarytume. Bet tas stresas, kurį mokslininkai vadina „eu“ stresu, geruoju stresu – ženkliai mažesnis nei tas stresas, kurį mes patiriame kiekvieną dieną. Lietuvoje mes gana dažnai padarome per mažai, kad mūsų darbuotojai jaustų to streso mažiau. Nerimas – evoliuciškai svarbi emocija, kuri padėjo mums išlikti. Mes jos neišvengsime. Svarbu atskirti, kada nerimas jau tampa patologiniu. Nerimo sutrikimai – vieni dažniausių neuropsichiatrinių sutrikimų, kurių pasireiškimas per visą gyvenimą gali siekti iki 30 proc. Tai reiškia, kad trečdalis žmonių gyvena tokiame nerimo lygyje, kuriam jau reikia pagalbos. Tai tikrai nereikia bijoti kreiptis į specialistus, galima pradėti nuo šeimos gydytojo, jeigu manote, kad tas nerimas jums jau trukdo funkcionuoti. O visas kitas nerimas, su kuriuo mes gyvename, jeigu mes reflektuojame iš kur jis kyla, mes galime patys padėti sau atskirti tas situacijas ir pakeisti savo reakcijas į jas.

Labai svarbi mūsų genetika. Nerimo lygis – paveldimas dalykas. Jis priklauso ir nuo to, kokie mūsų tėvai. Aišku, sunku atskirti, kur yra paveldėtas nerimas, o kur ne. Žmonės, kurie patiria nerimą, žymiai rečiau patenka į nelaimingus nutikimus, nes jie – atsargesni. Jų vaikai rečiau patenka į nelaimingus atsitikimus, nes jie juos saugo.

Vienas iš treniravimo būdų – kognityvinė elgesio terapija. Mes pastebime, kad šios terapijos taikymas keičia smegenų aktyvumą. Ji gali priartinti žmogų prie to įprasto žmonių smegenų aktyvumo, kurie nepatiria per daug nerimo.

Daugiausiai apklausoje dalyvavusių respondentų – 33 proc. – nurodė, kad darbovietėje patiria vidutinio lygio stresą ir nerimą, o „stiprų“ ir „labai stiprų“ – 22 proc. apklausos dalyvių. Dar 24 proc. gyventojų jų patiriamą stresą ir nerimą apibūdino kaip „žemą“ ir „labai žemą“.

„Apklausa parodė aiškią tendenciją, kad aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai streso ir nerimo patiria daugiau. Pavyzdžiui, tarp gyventojų su nebaigtu viduriniu išsilavinimu vidutinį, stiprų ir labai stiprų stresą ir nerimą teigė patiriantys 24,6 proc. apklaustųjų, tuo tarpu turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą tokių respondentų dalis buvo kur kas didesnė ir siekė 63,5 proc. Na, o kad streso ir nerimo darbe nepatiria visai, nurodė tik penktadalis visų apklaustųjų”, – tyrimo rezultatus komentavo „Adform“ produkto valdymo operacijų skyriaus vadovė, viena „Tech Kinship“ bendruomenės įkūrėjų Justina Andrijauskaitė-Karpovičė.

Dažniausios streso ir nerimo darbe priežastys – dideli krūviai darbe (42 proc.), įvairūs asmeniniai įvykiai ir situacijos (38 proc.), darbo ir asmeninio gyvenimo balanso trūkumas (29 proc.), nesutarimai su kolegomis ar vadovo palaikymo stoka (21 proc.). Be to, vienas iš dešimties apklausos dalyvių kaip darbe jaučiamo streso ir nerimo priežastį nurodė tai, kad dirba nemėgstamą darbą.

Apklausa parodė aiškią tendenciją, kad aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai streso ir nerimo patiria daugiau.

Apklausa taip pat parodė, kad stresas ir nerimas turi didžiulės įtakos žmonių fizinei ir emocinei savijautai bei pasireiškia labai konkrečiais potyriais ir simptomais.

„Daugiau nei pusė dėl streso ir nerimo jaučia susierzinimą, du penktadaliai patiria miego sutrikimus ir nemigą, daugiau nei ketvirtadalis – koncentracijos stygių ir galvos skausmą. Be to, daugiau nei penktadaliui stresas ir nerimas pasireiškia padidėjusiu širdies ritmu ir skausmu širdies srityje, o dešimtadalis dėl to patiria panikos atakas, pykinimą, kvėpavimo sutrikimus“, – apklausos rezultatus apžvelgė J. Andrijauskaitė-Karpovičė.

Dar viena įdomi tendencija, kurią parodė tyrimas – 52 proc. apklaustų gyventojų mano, jog mūsų tėvai ir seneliai streso ir nerimo gyvenime patirdavo mažiau.

Tyrimas atliktas bendrovės „Adform“ ir darbuotojus technologijų įmonėse vienijančios bendruomenės „Tech Kinship“ iniciatyva, jo metu apklausti 1008 Lietuvos gyventojai. 

– Dėl ko tiksliai žmonės nerimauja? Jie baiminasi, kad kainos kils ar jau junta kylančias kainas?

– Atlikome apklausą visose trijose Baltijos šalyse ir šiuo atveju buvo klausiama gyventojų, ką jie jaučia dėl besikeičiančių kainų. Mes žinome, kad nuo šių metų pradžios sumažėjo dujų kainos, tačiau padidėjo elektros valstybės reguliuojama dalis, pasikeitė degalų ir kitų prekių akcizai. Natūralu, kad gyventojai apie tai galvoja. Paklausus, ką jie apie tai galvoja, jie išreiškė nerimą labiausiai dėl maisto. Maistas užima labai reikšmingą dalį Lietuvos gyventojų biudžete, todėl natūralu, kad jie apie tai galvoja.

– Kokia dalis mūsų biudžete yra skiriama maistui?

– Šiuo metu vidutiniškai apie 20 proc.

– Ar turite duomenų, kokia ta dalis yra kitų šalių gyventojų biudžetuose?

– Jeigu lygintume „Eurostat“ duomenis nuo 2004 m., tai ta dalis Lietuvoje yra ženkliai sumažėjusi. 2004 m. buvo 27 proc. maisto prekėms skiriama, šiuo metu 20 proc. Tai 7 proc. pokytis yra labai teigiamas ir tai reiškia, kad gyventojai gali skirti tą procentą nebūtinosioms prekėms. Tačiau jeigu mes lyginame su kitomis vakarų šalimis, tai Europos Sąjungoje vidurkis yra apie 15,6 proc., tuo tarpu Vokietijoje – 11,7 proc. Tai jeigu mes lyginame šiandieninę Lietuvą su 20 proc., tai visgi mums dar yra, kur tobulėti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Stebina tai, kad daugelis lietuvių nerimauja dėl maisto kainų. O štai, pavyzdžiui, elektros kainos man asmeniškai yra didesnis nerimo šaltinis, nes sąskaitos didesnės. Kaip jūs paaiškintumėt – kodėl lietuviai dėl maisto pergyvena labiau negu dėl energetikos kainų?

– Gyventojai nerimauja iš dalies ir dėl energetikos kainų, kurios pakankamai dažnai keičiasi. Jeigu ekonomistai prognozuoja pakankamai teigiamus metus, vien tas keitimasis sukelia gyventojams nerimą. Tačiau kuo skiriasi energetikos kainos ir maisto? Tas kainas arba gyventojų pasirinkimus galima šiek tiek lengviau reguliuoti. Vietoj automobilio kartais rinktis viešąjį transportą. Tačiau maisto atžvilgiu, gyventojai nenorėtų prastinti kokybės ir renkasi kokybiškesnius, o ne tiesiog įperkamus produktus.

– Štai kas mane nustebino šioje apklausoje. Yra viena grupė, kurie gal labiau išreiškia nerimą: tai yra jauni žmonės iki 29 metų ir nuo 30 iki 39 metų. Tai pirmą grupę aš suprantu – tai jauni žmonės, kurie dar tik pradeda darbus, karjeras. Bet 30-mečiai, 40-mečiai jau paprastai yra susikūrę finansinę pagalvę ir neturėtų nerimauti.

Tą nerimą priimčiau kaip teigiamą dalyką.

– Iš tikrųjų nerimauja visos grupės, tik nerimas yra pagrįstas skirtingais dalykais. Jaunimas, kaip ir minėjote, pradeda karjerą, jų darbo užmokestis dar nėra toks aukštas. Tuo tarpu nuo 30 metų karjera jau įsibėgėja, gaunamos pajamos yra didesnės, tačiau šie žmonės dažniausiai jau turi šeimas, turi vaikų ir daugiau finansinių įsipareigojimų.

– O ar nėra taip, kad nerimaujama tiesiog iš inercijos, nes natūralu nerimauti? Juk ekonominės prognozės nežada tokių sunkių laikų, kaip tik labiau žada atlyginimų didėjimą ir visa kita.

– Šiuo atveju aš tą nerimą priimčiau kaip teigiamą dalyką. Reiškia, žmonės galvoja apie savo finansus, juos planuoja ir tai rodo teigiamą pokytį Lietuvos gyventojų finansinio raštingumo kontekste. Jeigu jie tam ruošiasi arba jau yra pasiruošę, tai yra labai teigiamas veiksnys. O galvoti, perplanuoti yra labai sveikintinas pavyzdys.

Kauno, Šiaulių ir Vilniaus miestų bei Klaipėdos rajono savivaldybėse prasidėjusi iniciatyva yra skirta lengvus nerimo ar depresijos simptomus jaučiantiems, vienatvę išgyvenantiems pensinio amžiaus žmonėms, siekiant stiprinti jų psichologinę gerovę ir psichikos sveikatą.

Kaip BNS nurodė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), 2023 metais projekte dalyvavo 731 senjoras. Daugiausiai senjorų – 360 – dalyvavo Kauno miesto savivaldybėje, o mažiausiai – Klaipėdos rajone.

Anot SAM, daugiausiai pensinio amžiaus asmenų rinkosi kultūros ir meno veiklas, antros pagal senjorų pasirinkimus buvo sveikatingumo veiklos.

2024 metais socialinio recepto projektas taip pat vyks Anykščių, Biržų, Mažeikių, Pasvalio, Rokiškio, Šalčininkų, Tauragės ir Telšių rajonuose, Druskininkų, Marijampolės ir Visagino savivaldybėse, Klaipėdos, Panevėžio miestuose.

Iniciatyva toliau tęsis ir tose savivaldybėse, kuriose vyko pernai.

Projektas siūlo senjorams turiningai praleisti laisvalaikį, bendrauti, susirasti bendraminčių, atrasti kultūros ir meno, neformaliojo švietimo, sveikatinimo veiklas bei savanorystę. Dalyvavimas šiose veiklose yra nemokamas.

Tokius rezultatus rodo platformos „Visipsichologai.lt“ užsakymu „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa.

Atitinkamai sumažėjo šiek tiek padidėjusias neigiamas emocijas jaučiančių žmonių dalis – nuo 44 proc. iki 40 proc., tad bendras emocinių iššūkių turinčiųjų rodiklis išlieka beveik nepakitęs – 65 proc.        

Kaip skelbiama pranešime, nuo 2022 metų pavasario, kai buvo pradėta dukart per metus matuoti gyventojų emocinė savijauta, bendras blogai besijaučiančių rodiklis siekė 87 proc. Pagerėjimas pastebėtas šių metų pavasarį – neigiamas emocijas jaučiančių gyventojų dalis sumenko iki 64 proc. Tačiau rudenį emocinės sveikatos indekso kreivė ėmė vėl kilti aukštyn, rodo apklausa.

„Šį rudenį padidėjusios įtampos, nerimo ar streso priežastimi dažniausiai įvardijamas Rusijos vykdomas karas Ukrainoje, naujas karas Izraelyje, Gazos Ruože, įvairūs kiti neramumai pasaulyje. Šią priežastį nurodė net 39 proc. respondentų, kai pavasarį karas neigiamas emocijas kėlė 17 proc. gyventojų“, – komentavo „Visipsichologai.lt“ vadovas Paulius Tamulionis.

Šią priežastį nurodė net 39 proc. respondentų, kai pavasarį karas neigiamas emocijas kėlė 17 proc. gyventojų.

Pasak jo, darbas, įvairūs nesklandumai darbe yra antroje vietoje po karo. Šiuo metu įtampą, stresą, nerimą darbe jaučia penktadalis (19 proc.) gyventojų, panašiai, kaip ir prieš pusmetį (22 proc.).

Trečia blogos savijautos priežastis – kainų augimas, infliacija, tai kaip nerimo priežastį įvardijo 14 proc. respondentų (anksčiau – 13 proc.), ketvirtoje vietoje įvardijami finansiniai rūpesčiai, skurdas  (10 proc. dabar ir pavasarį).

Labiau įtampą jaučia moterys

Psichologė Vilma Šimaitienė atkreipė dėmesį, kad padidėjusį nerimo, įtampos, streso lygį labiau jaučia moterys nei vyrai. Pasak jos, moterys labiau nerimauja dėl karo ir kainų augimo, infliacijos, bendros ekonominės padėties, o vyrai labiau įtampą jaučia dėl ateities, politinės situacijos, didelio tempo, geopolitikos pasaulyje.

Tyrimas rodo, kad labiau nerimauti linkę ir didesnį stresą jaučia jaunesnio amžiaus respondentai (25-35 metų). Juos neramina darbas, nestabilumas jame, darbo krūvis ir didelis tempas. Vyresnio amžiaus žmonės labiau nerimauja dėl karo, kainų augimo, infliacijos, bendros ekonominės padėties.

Mažiausiai nerimauja ir stresą jaučia vidurinio išsilavinimo neturintys žmonės. Pastebima, kad kuo išsilavinimas didesnis, tuo streso lygis dėl karo didesnis. Taip pat pastebima, kad žmonės su aukštuoju išsilavinimu ar nebaigtu aukštuoju labiau nerimauja, jaučia didesnį stresą dėl kainų augimo, darbo, nestabilumo darbe, darbo krūvio ir neramumų pasaulyje.

Kaip rodo apklausa, daugiausiai įtampos jaučia mažiausiai, iki 300 eurų uždirbantys gyventojai. Smulkūs verslininkai labiausiai nerimauja dėl ateities, o vadovaujančias pareigas užimantys žmonės ar tarnautojai jaučia stresą dėl darbo, nestabilumo darbe, darbo krūvio. Tuo tarpu darbininkai jaučia įtampą dėl kainų augimo ir infliacijos, juos taip pat neramina geopolitika.

Pastebima, kad kuo išsilavinimas didesnis, tuo streso lygis dėl karo didesnis.

Kadangi stresas dažnai kyla dėl pokyčių, psichologai pataria ugdyti gebėjimus valdyti pokyčius, keisti savo įsitikinimus ir gebėjimus. Taip pat svarbu kurti darnius santykius su savimi ir kitais – didinti savęs pažinimą, pasitikėjimą savimi, vidinę darną, tokiu būdu stiprinti emocinę psichinę sveikatą.

Tyrimas taip pat rodo, kad 40 proc. gyventojų yra linkę kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą, jei jaučia stresą, įtampą, nerimą. Šis bendras rodiklis kiek sumažėjo nuo šių metų pavasario, kai kreiptis linkusių buvo 44 proc., tačiau pastebima ilgalaikė augimo tendencija, nes 2022 metų pavasarį specialisto pagalbą būtų pasirinkę 35 proc. respondentų.

Bendrovės „Spinter tyrimai“ vykdytos apklausos metu nuomonės teirautasi 1016 respondentų, kurių amžius nuo 18 iki 75 metų.

Jo duomenimis, 2015 metais 100 tūkst. gyventojų teko 30,84 savižudybių, o 2022 metais – 18,6.

„Savižudybės yra pasaulinė visuomenės sveikatos problema. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, dėl šios priežasties per metus miršta apie 800 tūkst. žmonių“, – nurodoma pranešime.

Institutas pabrėžia, kad apie savižudybę svarstantis asmuo gali siųsti signalus, siekdamas slėpti savo mintis ir ketinimą nusižudyti – tai pastebėjus galima žmogui padėti.

Pasak instituto, pirmas žingsnis – atpažinti savižudybės rizikos ženklus.

„Turbūt lengviausia pastebėti žmogaus nuotaikos, kalbos ir elgesio pokyčius. Suicidinių minčių turintis žmogus išgyvena daugybę jausmų, tokių kaip neviltis, bejėgiškumas, apatija, nerimas, susierzinimas, sumišimas, gėda ir kaltė. Žmogus gali vis užsiminti, kad jaučiasi našta kitiems, tarsi spąstuose, nemato prasmės gyventi“, – sako instituto atstovė Gustė Ovčinnikova.

Rugsėjo 10-ąją minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Šia proga Vilniaus savivaldybės visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje psichoterapeutas Paulius Skruibis teigė, kad reikšmingi pokyčiai vyksta nuo 2000-ųjų, kai 100 tūkst. gyventojų teko 45 savižudybės.

Specialistai taip pat pastebi, jog mažėja savižudybių atotrūkis tarp vyrų ir moterų, tačiau šiuo metu vyrai žudosi keturiskart dažniau, nei moterys, savižudybės tarp vyrų pernai sudarė daugiau nei ketvirtadalį visų mirčių nuo išorinių priežasčių.

Užplūsta įvairūs jausmai

Pasak psichologės, pirmieji mokslo metai vaikui yra itin svarbus naujas etapas, kuris gali sukelti įvairiausių jausmų.

Pirmą kartą einančio į mokyklą vaiko įprastinė namų ar darželio rutina kardinaliai keičiasi: vaikui tenka palikti pažįstamą ir saugią aplinką, atsiranda naujų žmonių, veiklų, taisyklių ir užduočių, keičiasi miego ir maitinimosi režimas, darbo ir pramogų santykis. Mokykloje vaikas pradeda atrasti savo identitetą už namų ar šeimos ribų, taip pat žengiami pirmieji nepriklausomumo žingsniai.

Labai svarbu su vaiku pasikalbėti, padėti įsivardyti, ką jis jaučia, ir leisti suprasti, kad taip jaustis yra natūralu.

„Dėl šių priežasčių vaikas gali jausti jaudulį, nervingumą, susirūpinimą, smalsumą, nerimą dėl atsiskyrimo, baimę, stresą, liūdesį, džiugesį ar nekantrumą ir entuziazmą. Vaikui gali kilti tik malonių arba vien tik nemalonių jausmų. Gali būti, kad vaikas patirs mišrių jausmų, pavyzdžiui, jaus smalsumą ir nerimą vienu metu“, – sako I. Plauškutė.

Specialistė pastebi, kad paaugliui ir vyresnio amžiaus vaikui nauji mokslo metai gali sukelti labai panašių jausmų kaip ir į pirmą klasę pradedančiam eiti vaikui. Po vasaros atostogų grįžtančio paauglio mokykloje laukia galbūt šiek tiek pasikeitę klasės draugai, spaudimas gerai pasirodyti, padidėjusi atsakomybė ir jau primiršta griežta rutina. Vieniems tai – džiugesio, jaudulio ir nostalgijos kupinos dienos, kitiems – nerimo ir streso, tretiems – prieštaringų ir sparčiai besikeičiančių emocijų laikas.

„Tokie pokyčiai lemia daug skirtingų jausmų, kurie priklauso nuo vaiko ar paauglio asmenybės bruožų. Drąsiems, socialiems ir gerai besimokantiems vaikams ir paaugliams tokie pokyčiai kelia džiugesį ir jaudulį, tačiau vaikams, kurie linkę būti vieni, yra ramesnio būdo, šie pasikeitimai atneša daug nerimo ir baimės“, – tikina I. Plauškutė.

Rasti laiko pasikalbėti

Psichologės teigimu, emocinio pasiruošimo poreikis priklauso nuo vaikui su grįžimu į mokyklą susijusių jausmų ir jų intensyvumo.

„Labai svarbu su vaiku pasikalbėti, padėti įsivardyti, ką jis jaučia, ir leisti suprasti, kad taip jaustis yra natūralu. Suvokdamas, ką jaučia, ir priimdamas savo jausmus kaip natūralius prireikus vaikas galės po truputį su jais tvarkytis. Gali būti, kad kilęs jausmas visiškai nepranyks, tačiau kalbėjimasis apie tai, kokių jausmų šie pokyčiai sukelia, padeda sumažinti jų intensyvumą“, – paaiškina I. Plauškutė.

Anot jos, itin reikšmingas ir svarbus tėvų įsitraukimas, tačiau jo lygis gali skirtis priklausomai nuo vaiko amžiaus ir asmenybės bruožų. Jaunesnio amžiaus vaikams gali reikėti daugiau dėmesio ir rūpinimosi juo, o vyresniems – mažiau.

„Vieniems vaikams reikia daug dėmesio ir palaikymo, o kiti siekia didesnio savarankiškumo ir nepriklausomumo. Svarbu atrasti pusiausvyrą tarp paramos vaikui ir leidimo vaikui pačiam išsiugdyti pasitikėjimą ir įgūdžius, reikalingus pasiruošti mokyklai ir susidoroti su iškilusiais iššūkiais“, – sako I. Plauškutė.

Ji priduria, kad vaiko nerimą gali sumažinti atviras ir priimantis pokalbis. Svarbu pasikalbėti, iš kur kyla nerimas, ir aptarti, ką būtų galima padaryti, kad jis sumažėtų. Patartina su vaiku pasikalbėti apie galimus scenarijus, veiksmus, tinkamus skirtingoms situacijoms, taip pat gali padėti dar iki mokslo metų pradžios pradėta taikyti tinkama miego ir maitinimosi rutina, išspręsti buitiniai pasiruošimo klausimai, pasivaikščiojimai.

Intensyvus metas

Pasak I. Plauškutės, vaikui pradėjus ruoštis mokslo metams, gali kilti daug klausimų, tad svarbu į juos atsakyti išsamiai ir su rūpesčiu.

„Galima papasakoti, kaip atrodys diena mokykloje, kokia bus rutina, aptarti tinkamo bendravimo su bendraklasiais ir mokytojais taisykles. Vaikui reikia parodyti, kad visada esate šalia ir kilus bet kokių klausimų ar ištikus bėdai visada į jus galima kreiptis“, – primena psichologė.

Besirūpinantiems savo vaikais tėvams ji pataria nepamiršti savęs. „Tai intensyvus laikas ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams. Svarbu atsigręžti į savo poreikius, jausmus ir laiku pasirūpinti savimi“, – pabrėžia I. Plauškutė.

– Rugpjūtis ritasi link pabaigos, tad pokalbiai apie mokyklą šeimose, turinčiose mokyklinio amžiaus vaikų, darosi vis dažnesni. Vieni dėlioja būrelių grafikus, kiti siūdinasi uniformas, treti dar bando pagauti už uodegos paskutinį vasaros aitvarą, o ketvirti… nervinasi ir stresuoja, kas gi bus, kai ta Rugsėjo 1-oji pagaliau ateis. Tad klausiu jūsų – kas gi bus?

– Ogi nieko nebus (juokiasi). Galbūt ta Rugsėjo 1-oji yra didesnis stresas patiems tėvams, o ne vaikams. Jei šį klausimą užduotume vaikams, jie liktų mūsų nesupratę. Todėl pirmiausia reikėtų nusiraminti tėvams, nes jiems labai svarbu, kaip vaikas mokosi, koks jo reitingas mokykloje ir pan. Vaikui dažniausiai tai nerūpi, o jei rūpi, tai pasistenkime jį nuraminti sakydami, kad mokykloje jis vėl susitiks su senais draugais, smagiai leis laiką, dalyvaus visose jos veiklose ir pan.

– Siūlote koncentruotis ne į baimę ar stresą, bet į gerus dalykus, kurie vaiko laukia mokykloje ir kurie padeda jo asmenybei augti. Ar galima apiberti jį klausimais, ką dažnai daro suaugusieji: ar tu bijai, ar nelauki mokslų pradžios ir pan.?

– Priešingai – nereikia vengti žodžio „baimė“. Tėvai turi kalbėtis su vaikais apie baimę, jei jie ją jaučia. Tik visada reikėtų išsiaiškinti, ko konkrečiai vaikai bijo. Pasakyti, kad viskas bus gerai, čia nepadės. Tarkim, vaikas bijo, kad jam mokykloje nesiseks. Tuomet kalbėkite konkrečiai, ką jūs darysite, kad būtų kitaip. Gal prašysite mokytojos ar korepetitoriaus pagalbos, o gal užteks padirbėti papildomai namuose. Matote, baimė yra toks įdomus jausmas. Ji kur kas geriau nei nerimas. Baimė – kai mes bijome paties fakto, bet kai išsiaiškiname, ko vaikas bijo, baimė pranyksta. Tačiau jei tėvai mato, kad vaikas prieš mokyklą nerimauja ir nežino, kodėl, tuomet turime padėti jam išsiaiškinti, kas yra kas. Jei bijai, tarkim, kad nesusidraugausi su naujais draugais, mes galėsime pasikviesti juos į svečius. Jei bijai, kad ir vėl nesiseks matematika, imsimės jos nuo pat pirmų rugsėjo dienų. Kalbant apie nerimą – sunkiau: vaikus ima kankinti nemiga, pilvo ar galvos skausmai. Jei tai pastebėjote, žinokite, kad tai yra funkcinis nerimo signalas, kurio nereikėtų praleisti pro akis.

– Jei vaikas įvardijo, kad bijo mokyklos, kad nenori į ją eiti, kaip galėtume atsargiai jį pratinti prie tos minties?

– Visų pirma, galima susidėlioti dienos ritmą, artimesnį mokslo metų dienoms, t. y. anksčiau keltis, anksčiau eiti miegoti. Diena, kita, trečia – ir vaikas įpras. Patikėkite, vaikus paruošti mokyklai yra kur kas lengviau, nei sutvarkyti tėvus (juokiasi). Iš praktikos galiu pasakyti, kad jei tėvai prieš mokyklą man atveda pasikalbėti vaikučius, galiausiai pasilieku dirbti su pačiais  tėvais. Vaikus ramina ribos, aiškumas, dienos rutina, grafikas. Vaikai su tėvais susiję nematomais raiščiais ir, jei nerimauja vaikas, vadinasi, turime ieškoti priežasčių savyje. Jei tėvai sau pasako: viskas bus gerai, aš susitvarkysiu, jūs neįsivaizduojate, kaip stebuklingai ta vidinė tėvų pozicija veikia ir vaikus! Jie tampa ramūs. Vadinasi, išvada viena: kai nurimsta tėvai, nurimsta ir vaikai.

Reda Mackevičienė / R. Mackevičienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dar vienas stresas šių dienų tėvams, dažnai konkuruojantems tarpusavyje, kiek būrelių lankys jų atžala, yra popamokinės veiklos. Dažna mama pasakys, kad kuo jų daugiau – tuo geriau, nes vaikas bus užsiėmęs ir neturės kada lindėti telefone. Tačiau ar tikrai?

– Kuo daugiau vaikas yra užimtas jam malonia veikla, tuo geriau. Moksliškai įrodyta, kad vaiką verta įsprausti į būrelių rutiną. Manote, kad vaikas po mokyklos grįš namo ir ilsėsis? Cha – leiskite nusijuokti. Galiu pasidalyti asmenine praktika, kad savo vaikams aš tikrai užkroviau daug veiklų, bet… jos buvo jiems įdomios. Jei tos veiklos kels vaikui nuobodulį, tarkim, pradinukui tokia gali būti anglų kalba, tėvai išleis pinigus vėjais.

Tėvai turi stebėti, ar vaikas grįžta po būrelio suirzęs, ar einant į būrelį jam dažnai ima skaudėti galvą ir pan. Jei taip – vadinasi, turite kažką keisti. Gal vieną būrelį kitu? Tik aš nemėgstu kaitalioti būrelių dažnai. Vaikai turi išlaikyti pusmečio arba metų testą. Pirmą mėnesį gal bus įdomu, o vėliau, kai prasidės rimtesnės veiklos, vaikas ims sakyti, kad nebenori lankyti. Turime jam parodyti, kad būreliai – irgi tam tikri įsipareigojimai ir atsakomybė. Mes puikiai žinome, kad visi vaikų pasiekimai būreliuose – visų pirma, tėvų pasiekimai. Tiek, kiek tėvai turės kantrybės motyvuoti savo vaikus, tiek vaikas ir pasieks.

Taigi, aš protingai parinkčiau būrelius, kurie vaikui geriausiai sekasi, teikia atsipalaidavimą, saugumą, pasitenkinimą po pamokų, o dėl poilsio? Vaikas puikiai pailsės, taip pat ir pažais su telefonu, laukdamas kito būrelio. Jei spės dabar, būdamas jaunesnio mokyklinio amžiaus, tai puikiai susidoros su dideliu pamokų krūviu ir kitomis veiklomis ir vyresnėse klasėse. Vaikai išmoksta greitai persijungti.

Vaikai su tėvais susiję nematomais raiščiais ir, jei nerimauja vaikas, vadinasi, turime ieškoti priežasčių savyje.

Tik dar kartą akcentuoju: būreliai turi patikti vaikams, bet ne jų tėvams. Septyniolika metų dirbu su vaikais, jų tėvais ir matau, kad daugelis lanko būtent jų tėvams patinkančius būrelius. Arba niekaip negali jų mesti, nes, anot tėvų, juose vaikai pasiekę gerų rezultatų. Mano galva, jei vaikas lankė būrelį daugiau nei metus ir daugiau nebenori į jį eiti – leiskite jam pasiieškoti kitos veiklos. Tačiau jei vaikas pasakoja, kad per metus išbandė kokius 25 būrelius, išvada peršasi viena – pasimetęs gyvenime.

Dažnai tėvai siūlo vaikams lankyti tas veiklas, kurios yra mokykloje, bet jeigu jos neįdomios? Arba tėvai pradeda vaiką vežioti, tarkim, į žirgyną, ir po kelių mėnesių pamato, kad jiems tai labai nepatogu… Turite viską apskaičiuoti iš anksto, nes mėgstamos veiklos nutraukimas vaikui gali būti didelė viso gyvenimo trauma. Panašiai man buvo su pramoginiais šokiais. Iki dabar spėlioju, kas būtų, jeigu būtų, t. y. jei mama man būtų leidusi juos lankyti. Pripažinkime, kad kartais tų vidinių traumų, likusių nuo vaikystės, turime labai daug, todėl privalome atsakingai pagrįsti, ar tas noras kažką lankyti yra mūsų pačių, ar jau tikrų tikriausiai – mūsų vaiko.

– Minėjote, kad tiek tėvams, tiek ir vaikams ramybės suteikia aiškumas. Ar nevertėtų, žengiant į rugsėjį, pasidaryti aiškų planą, geriausiai raštu, kurio laikytųsi visi su juo susiję šeimos nariai?

– Gal ir vertėtų, bet siūlyčiau tokio plano imtis nuo rugsėjo vidurio. Pati pradžia visada būna chaotiška. Duokime laiko viskam susigulėti, sugrįžti į senas vėžes, o jau tada planuokime raštu ar žodžiu – kaip kam geriau.

Nepamirškime ir kasdienių vaiko finansų. Duokim jam pasirinkti, ar pietus nešis iš namų, ar pirksis mokykloje už duotus pinigus. Šiais laikais, jei nežinojote, yra net valgymo mados. Na tai kas, kad tėvai nori, jog jų atžala eitų į valgyklą valgyti sriubos, bet jei visi klasės draugai per ilgąją pertrauką bėga į kebabinę?! Juk nenorite savo vaiko atskirti ar išskirti?

Prieš rugsėjį turėtumėte su juo aptarti, kaip jam – ne jums – būtų patogu ir priimtina. Galų gale, raskite kompromisą, kad jei, sūnau, gausi pinigėlių ir galėsi parduotuvėje per pertrauką nusipirkti tą ir tą, turėsi pietus valgyti ten ir ten. Griežti rėmai yra gerai, bet augant vaikams reikia leisti jiems tą gumą truputėlį patampyti ir kuo daugiau atsakomybės palikti vaikui. Kas buvo gerai penktokui, tikrai nereiškia, kad tiks ir vienuoliktokui.

Pasirengimas: artėjant mokslo metams, tėvai turėtų būti stiprūs ir kantrūs. Svarbu su vaikais aptarti kiekvieną nerimą keliančią situaciją ir šalinti ją nuo pat mokslo metų pradžios, kad ji nesitęstų ištisus metus. / freepik.com nuotr.

– Dar vienas baubas, gąsdinantis tėvus artėjant rugsėjui, – pinigai. Kiek pinigų atidėti pratyboms, vadovėliams, kanceliarinėms prekėms, išaugtai uniformai, pabodusiai kuprinei ir pan. Kur dar įvairios rinkliavos  vadinamosioms būtinosioms klasės reikmėms…

– Jau daugybę metų nesuku sau dėl to galvos. Netgi išaugtą uniformą – bene didžiausią pirkinį prieš rugsėjį – juk galima įsigyti padėvėtą? Baltus marškinius berniukui ar baltą palaidinę mergaitei juk galima rasti populiarioje „Vinted“ platformoje. Tas pats ir dėl kuprinių: dažnai vaikai jų nė nesunešioja.

Su savo vaikais turime tradiciją visus mokyklinius reikmenis susipirkti rugsėjo antrą arba trečią dieną, kai jau tikrai abu žino, ko konkrečiai reikės. Juk prekybos centrai, viliojantys išpardavimais, dažnai nuvilia kokybe. Prisiperkame penalų, pieštukų, aplankalų, kurių paskui nesunaudojame arba pasirodo, kad įsigyti sąsiuviniai netinka, nes ant jų labai liejasi rašalas… Mano patarimas – pirkite tada, kai pritrūksite, o pirmai pradžiai įsigykite tik tiek, kiek reikia, ir tada, kai jau žinosite, ko reikia. Aišku, prieš tai drauge su vaiku padarę nuodugnią reviziją jo stalčiuose ir peržiūrėję praėjusių mokslo metų reikmenis.

Sunkumus reikia spręsti neatidėliojant

Vaikui mokykloje kasdien išgyvenant sunkumus, tai tampa dideliu įtampos šaltiniu visai šeimai – vaiko mokykloje patiriama įtampa gali virsti emocinių iškrovų namuose priežastimi, o nuolatiniai komentarai dienyne ar mokytojų žinutės atskleidžia, kad vaikas negali mėgautis mokymosi procesu ir greičiausiai nepatiria mokymosi džiaugsmo. Tad ką daryti, kad tiek vaiko, tiek tėvų gyvenime būtų mažiau nerimo, daugiau ramybės ir harmonijos? Psichologė Alma Želvienė sako, kad sunkumus reikia spręsti ilgai neatidėliojant, ir dalijasi keliais patarimais, kurie padės juos identifikuoti ir spręsti.

• Pabandykite įsivardyti, kas vaikui ir jums patiems kelia didžiausią įtampą ir nerimą.

• Apgalvokite, ko galite imtis patys, kad pakeistumėte situaciją. Kartais tai gali būti vaiko dienotvarkės ar užimtumo peržiūrėjimas ir pertvarkymas, kartais, kas tėvams neretai tampa iššūkiu – savo pačių elgesio modelių ar užimtumo keitimas, o galbūt sąlygų vaikui kuo dažniau patirti sėkmę sudarymas.

• Pasikalbėkite su klasės vadovu ar vaiko mokytojais, geriausia – su keliais, kurie mato vaiką vis kitoje veikloje. Taip sužinosite, kaip jie vertina vaiko būseną, gebėjimus ir sunkumus, su kuriais jis susiduria.

• Kreipkitės į pagalbos mokiniui specialistus. Galbūt mokyklos psichologas ar socialinis pedagogas galėtų padėti aiškiau įvardyti sunkumų priežastis ir drauge ieškotų būdų jiems spręsti.

• Jei jaučiatės viską išbandę, o bendradarbiavimas su mokykla, jūsų manymu, neveiksmingas ir neleidžia pasiekti norimo rezultato, drauge su vaiku apsvarstykite mokyklos keitimo galimybę. Mokykla vaiko gyvenime vaidina be galo svarbų vaidmenį – čia vaikas paprastai praleidžia daugiausia laiko, ne tik mokosi, bet ir kuria santykius, čia formuojasi vaiko įsitikinimai apie save ir pasaulį. Pagalvokite, kokios nuostatos ir vertybės lydės vaiką tolesniame mokymosi ir gyvenimo kelyje, jei situacija nesikeis.

• Jei kartu su vaiku priėmėte sprendimą keisti ugdymo įstaigą, padarykite tai prieš rugsėjį. Nauji mokslo metai yra geriausias laikas naujam startui – ugdymo procese skiriama daugiau dėmesio ir laiko veikloms, padedančioms grįžti į ritmą, atnaujinti ar užmegzti per vasarą nutolusius ryšius su bendraklasiais, visada paliekama laiko adaptuotis net ir į tą pačią mokyklą sugrįžusiems vaikams.

Klausia, ar negrius

Vietos gyventojo užfiksuotose fotografijose matyti, kad tilto, esančio M. Valančiaus gatvėje, būklė kelia nerimą.

Tilto apačia byra, dalis betono nuolaužų atsidūrė Salanto upės dugne.

O štai metalinės tilto atramos surūdijo tiek, kad atsivėrė kiaurymės. Pėsčiųjų saugumui skirtos atramos kai kur jau nebeatlieka savo funkcijos.

Lietuvos automobilių kelių direkcijai priklausantis objektas tarnauja ne tik salantiškių susisiekimui, juo vežami didelių gabaritų kroviniai iš Klaipėdos uosto.

Salantiškių nuotr.

Salantų miesto seniūnas Kazimieras Galdikas tikino, kad vietiniams gyventojams gal ir kyla nerimas dėl tilto būklės, tačiau pats seniūnas tikino, kad tiltas dar negrius.

„Vizualiai jis atrodo nekaip. Bet remontu turi rūpintis Kelių direkcija. Aš viliuosi, kad tiltui dar griūtis negresia“, – kalbėjo seniūnas K. Galdikas.

Krovinius atlaikys?

Salantų seniūnas pastebėjo, kad ne taip seniai, prieš gabenant vėjo jėgainių detales per šį tiltą, specialistai apžiūrėjo jo būklę.

„Vieną krovinį veš per Salantą, kitą – per Juodupę. Pro mus važiuos mažesnis krovinys, o tas didysis keliaus per Juodupę. Vežėjų specialistai buvo, tiltą apžiūrėjo, darė gręžinius“, – pasakojo seniūnas.

K. Galdikas ramino salantiškius.

Salantiškių nuotr.

„Gal ten daugiau kosmetinio remonto reikia. Prižiūrėti tokius objektus būtina“, – pastebėjo seniūnas.

Lietuvos automobilių kelių direkcijos Tarptautinių ryšių ir komunikacijos skyriaus vyriausiasis komunikacijos vadybininkas Saulius Jansonas paaiškino, kad tiltas pastarąjį kartą tikrintas 2022 m. rugpjūčio 25 d.

„Šiais metais tiltas taip pat bus tikrinamas. Tiltų apžiūra atliekama kiekvienais metais“, – į klausimus, siųstus praėjusią savaitę, antradienį, atsakė S. Jansonas.

Apžiūros metu nustatyta, kad bendra tilto būklė yra patenkinama.

„Kaip minėjome, tilto būklė yra patenkinama. Jūsų minimas atvejis yra lokalus defektas. Informacija bus perduota įmonei „Kelių priežiūra“, – į klausimą apie byrančias tilto dalis atsakė S. Jansonas.

Kada nors sulauks remonto

Paklausus, ar direkcija tinkamai vertina surūdijusius ir gabalais iškritusius tilto atitvarus, atsakyta, kad direkcijai toks vaizdas priimtinas.

„Minėto tiltų atitvarų būklė vertinama gerai“, – teigė S. Jansonas.

Į salantiškių klausimą, kada bus tvarkomas tiltas virš Salanto upės, tiksliai atsakyta nebuvo.

Salantiškių nuotr.

„Už valstybinės reikšmės kelių ir juose esančių elementų priežiūrą atsakinga įmonė „Kelių priežiūra“, kuri įvertins situaciją, kad kuo greičiau būtų priimti sprendimai periodinės priežiūros tvarka užtikrinti tilto saugias naudojimo sąlygas, kol tiltas bus pradėtas tvarkyti kapitališkai“, – atsakė S. Jansonas.

Tiltas, pasak Kelių direkcijos atstovo, yra patenkinamos būklės, todėl jo uždaryti neplanuojama.

„Preliminariai būtų planuojama prevenciškai sutvirtinti tilto turėklus ir kitas pažaidas, kurios neturi esminės įtakos dabartinei tilto eksploatacijai“, – teigė Kelių direkcijos atstovas.

Salantų seniūnas pastebėjo, kad bėgantis laikas tik didins tilto problemas.

„Žinoma, kad tiltus reikia prižiūrėti. Nuolat tai reikia daryti. Bet atsakymas visada tas pats – nėra pinigų“, – kalbėjo seniūnas.