Šią informaciją savaitgalį paskelbė Metelių regioninio parko atstovai.

„Turime žinių, kad po maudymosi Dusios ežere prie valčių nusileidimo vietos bei buriuotojų kemperių miestelio, keliems asmenims išbėrė kojas ir atsirado stiprus niežulys. Manome, kad tai įvyko po kontakto su šistosomų lervomis, (cerkarijomis), kurios plika akimi nematomos. Prašome pasipasakoti, kuriame Dusios ežero krante paskutinėmis dienomis maudėtės ir kokia po to Jūsų sveikatos būklė. Duomenų apie bėrimus prie lankytojų centro negirdėjome jau 3 savaites. Dusios ežero vanduo šeštadienio ryte buvo ypač šiltas – 25 laipsniai“, – rašoma pranešime.

Metelių regioninio parko nuotr.

Po šiuo įrašu feisbuke pasipylė internautų komentarai. Vieni tvirtino po maudynių besijaučiantys puikiai, kiti dalijosi nemaloniomis patirtimis.

„Liepos 18 d. maudėmės ten kur „Lelija“, Dusios krantas. Ryte jau bėrimas, bet tik mažamečiui“, – po nuotrauka rašė internautė Lina.

Feisbuko nuotr.

„Mes buvome liepos 13 d. Kitą dieną visi buvome išberti ir niežėjo nežmoniškai. Buvome prie sūpynių“, – pasakojo Inga.

„Liepos 15 dieną maudėmės dešiniajame krante toliau nuo sūpynių, išbėrė du vaikus, suaugusiam nieko“, – Ingai antrino Daiva.

„Dukra maudėsi, visa išgerta, kaip sukandžiota butų... Labai niežti“, – nemalonia patirtimi dalijosi kita moteris.

Kita internautė Kristina pasidalijo nuotrauka, kurioje ant rankos matyti bėrimai. „Maudėmės su vaiku liepos 14 ir 15 dienomis, abu kasomės dar po šiai dienai. Kažkas baisaus, visas kūnas nusėtas guzeliais ir žiauriai juos niežti“, – rašė moteris.

Tačiau minėti bėrimai ir niežulys pasireiškė ne visiems vasarotojams. Dalis jų tvirtino, kad po maudynių jaučiasi puikiai.

„Maudomės senoje valčių nusileidimo vietoje arba už kapinių esančiame krante. Nieko neišbėrė, vanduo švarus“, – pasakojo Raminta.

„Maudėmės direkcijos pakrantėje, šalia liepto. Jaučiamės puikiai“, – rašė Inga.

Kaip rašoma Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) pranešime, šistosominis cerkarinis dermatitas yra liga, kurią sukelia vandens paukščių kraujo sistemoje parazituojančių šistosomų lervos (cerkarijos). Pirmas šią ligą 1950 m. aprašė amerikietis helmintologas Cortas, pastebėjęs, kad po maudymosi sekliuose stovinčiuose vandenyse ar ežeruose išberia odą, atsiranda odos niežulys, kuris po kelių dienų išnyksta.

„Ligos sukėlėjai yra vandens paukščių (ančių, kryklių, gulbių ir kt.) kraujo sistemoje parazituojančios šistosomų, priklausančių Schistosomatidae šeimai, lervos – cerkarijos. Suaugusios šistosomos parazituoja vandens paukščių organizme. Jų tarpiniai šeimininkai yra moliuskai. Šių parazitų gyvybinis ciklas analogiškas kaip ir šistosomų, tačiau šios cerkarijos žmogaus organizme nesivysto ir nesubręsta, nes žmogus šiai šistosomų rūšiai nėra tipinis galutinis šeimininkas“, – rašoma pranešime.

Pasak specialistų, žmogus užsikrečia kontaktuodamas su vandeniu, kuriame yra cerkarijų. Maudantis, žuvaujant, plaunant skalbinius cerkarijos prasiskverbia į odą ir sukelia dermatitą.

„Cerkarinio dermatito metu yra pažeidžiamos odos kraujagyslės. Pažeidimo vietoje jaučiamas dilgsėjimas, deginimas, odos niežulys, atsiranda bėrimai. Šie simptomai atsiranda praėjus 10–15 minučių po kontakto su užterštu vandeniu ir išnyksta po kelių valandų, rečiau – po kelių dienų. Pakartotinai užsikrėtus, dermatitas būna labiau išreikštas (stiprus paraudimas su spuogeliais), lydimas stipraus niežulio, kuris gali išlikti 5–7 dienas. Jei invazija intensyvi, gali pakilti temperatūra. Ligos eiga gali varijuoti nuo lengvos iki sunkios stadijos, priklausomai nuo organizmo imuninės būklės. Jei žmogus kasydamasis pažeidžia odą, liga gali komplikuotis antrine bakterine infekcija“, – rašoma pranešime.

Cerkarinio dermatito profilaktika: vengti kontakto su užterštu vandeniu; išlipus iš vandens iš karto energingais judesiais nusitrinti kūną rankšluosčiu; odos paviršiui nuvalyti naudoti skysčius, turinčius alkoholio; kadangi cerkarijų prisitvirtinimą stimuliuoja odos lipidai, prieš lipant į vandenį kūną nuvalyti spiritiniu losjonu ar nusiplauti su muilu; tvenkinius, kuriuose maudosi žmonės, saugoti nuo teršimo organinėmis medžiagomis, valyti nuo vandens augalų, kurie yra pagrindinis moliuskų maistas.

„Lietuvoje žmonės taip pat skundžiasi sudirgusia oda po maudynių ežeruose ir tvenkiniuose. Kai kurios vandens „žydėjimą“ sukeliančių melsvabakterių rūšys gamina toksines medžiagas, įjautrinančias žmogaus odą, bet dėl alergijos būna kalti ir paukščių parazitai“, – įspėja Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Mikrobiologinių tyrimų skyriaus parazitologijos specialistė Daiva Veitienė.

Pasak D. Veitienės, niežulį sukeliantys parazitai lenda į sveiką žmogaus odą. Jiems nereikia žaizdų, kaip stabligės atveju, nereikia vabzdžių pernešėjų, kaip erkinio encefalito ar Laimo ligos atvejais, nereikia patekti pro burną, kaip žarnyno infekcijų atvejais. Pakanka šilto ramaus ar mažos tėkmės vandens telkinio, vandens paukščių, moliuskų ir žmogaus.

„Suaugę parazitai – šistosomos – parazituoja vandens paukščių organizmo kraujo sistemoje. Šistosomų kiaušinėliai kartu su vandens paukščių išmatomis patenka į vandenį. Iš jų išsiritę lervutės (miracidijos) skverbiasi į moliuskų kūnus, subręsta iki tam tikros stadijos (cerkarijos) ir išlenda vėl atgal į vandenį. Jos laisvai plaukioja tykodamos vandens paukščių (nes yra paukščių parazitai), tačiau, jei pasitaiko žmogus – irgi tinka“, – atkreipė dėmesį D. Veitienė.

Kadangi žmogus – ne paukštis, paukščių parazitų lervutės toliau nesivysto, įstringa žmogaus odoje. Parazitologės žodžiais, žmogus joms yra biologinė aklavietė. Tačiau kokios parazitozės pasekmės pačiam žmogui?

Pasak D. Veitienės, praėjus 10-15 minučių po maudynių ar kitokio kontakto su vandeniu, kuriame yra vandens paukščių šistosomų lervų – cerkarijų, pradeda dilgčioti, niežėti, deginti ar berti odą. Tai gali tęstis kelias valandas, kartais ir savaitę. Jei vandenyje buvo galybė lervučių, jei žmogus maudėsi kelis kartus – gali pakilti temperatūra, o nusikasius niežtinčius spuogelius, gali pakliūti infekcija, iškilti pūlinių.

„Jei šiltame vandenyje daug moliuskų – daug ir cerkarijų. Cerkarijų prikibimą stimuliuoja žmogaus odos lipidai”, – sakė pašnekovė, patardama, kaip apsisaugoti nuo jų.

Prieš maudantis reikėtų nusivalyti odą losjonu, turinčiu alkoholio ar, jei yra sąlygos, nusiprausti su muilu. „Kitas patarimas – išlipus iš vandens telkinio energingai nusitrinti rankšluosčiu ar nusivalyti odą spiritiniu losjonu”, – sakė D. Veitienė, pridurdama, kad specifinio gydymo vadinamajam plaukikų niežuliui slopinti nėra. Nemalonūs simptomams praeiti reikia laiko.

Patinimas, paburkimas, niežėjimas, paraudimas ar net rimtos alerginės reakcijos – tai problemos, kurias sukelia uodų įgėlimai. Kaip natūraliai ir efektyviai kovoti su uodų įkandimais?

Manoma, kad iš 3 tūkst. pasaulyje žinomų uodų rūšių Lietuvoje gyvena 300. Žmogui yra pavojingiausios uodų patelės: būtent jos maitinasi ne tik gėlių nektaru, bet ir žmonių krauju. Įkandus uodui, žmogaus imunitetas reaguoja į uodų seilėse esantį baltymą. Būtent nuo organizmo imuninės sistemos priklauso ir reakcijos stiprumas: dalis žmonių po uodo įkandimo vos pasikaso įgeltą vietą, kitus gali varginti patinimas, stipri alerginė reakcija ar net pakilusi temperatūra.

Kasymasis, įgėlus uodui, yra geras ženklas – jis parodo, kad imuninė sistema funkcionuoja tinkamai.

Kasymasis, įgėlus uodui, yra geras ženklas – jis parodo, kad imuninė sistema funkcionuoja tinkamai. Tačiau jei kasomasi daug ir stipriai, kyla grėsmė pažeisti odą, užkrėsti įkandimo vietą ar net išprovokuoti kraujo užkrėtimą.

3 patarimai, norintiems išvengti nemalonių įkandimo padarinių:

1. Prevencija, prevencija ir dar kartą prevencija

Siekiant išvengti uodų įkandimų, vertėtų apgalvoti apsisaugojimo priemones. Langus ir duris nuo uodų galima apsaugoti specialiais tinkleliais, taip pat tamsiu paros metu, atidarius langą, reikėtų nejungti šviesos – vabzdžiai reaguoja į šviesą ir skrendą į ją. Uodus taip pat traukia tamsiai žalios spalvos audinys, tad vasarą, leidžiant laiką gamtoje, šios spalvos drabužių patariama vengti.

Daugelis apsaugai nuo uodų renkasi cheminius repelentus. „Tačiau naudojant sintetinius repelentus, reikia būti atsargiems. Esminis pavojus – sudėtyje esanti cheminė medžiaga DEET, galinti išprovokuoti dilgėlinę, odos pažeidimus, kvėpavimo takų sudirgimus, o kraštutiniais atvejais – ir vidaus organų pakenkimus“, – teigia biologas Mindaugas Vyskupaitis.

Pabrėžčiau tris natūralias medžiagas: mėtų eterinį aliejų, pušų eterinį aliejų ir beržų ekstraktus, kurie pasižymi dezinfekuojančiomis ir odą raminančiomis savybėmis.

Pastebima, kad uodai nemėgsta česnakų, svogūnų ir gvazdikėlių kvapo. Kaip rašoma pranešime spaudai, todėl chemines apsaugos priemones galima pakeisti natūraliomis alternatyvomis. Iškylaudami įvairiose vietose padėkite nulupto česnako ar svogūno. Patariama deginti aromaterapines lempas su gvazdikėlių eteriniu aliejumi arba šiuo aliejumi tiesiog patepti odą.

2. Po įkandimo: nuraminti ir skatinti atsinaujinimą

Kokias apsaugos priemones besirinktume, visiškai apsisaugoti nuo uodų įkandimų nepavyks. Svarbiausia įkandus uodui – dezinfekuoti įkandimo vietą, kad į ją neįneštume užkrato, žaizdelė nesupūliuotų ir nesiplėstų. Taip pat svarbu nuraminti odą ir naudoti priemones, skatinančias odos gijimą bei atsinaujinimą.

„Pabrėžčiau tris natūralias medžiagas: mėtų eterinį aliejų, pušų eterinį aliejų ir beržų ekstraktus, kurie pasižymi dezinfekuojančiomis ir odą raminančiomis savybėmis. Šių preparatų naudojimas po įgėlimų efektyviai malšina nemalonius padarinius: paburkimą, sudirgimą, niežulį“, – teigia ekologinio „Mėtos“ ūkio vadovas M. Vyskupaitis.

Mėtų eterinio aliejaus sudėtyje esantis mentolis pasižymi išskirtiniu šaldančiu ir raminančiu pobūdžiu. Jis taip pat mažina skausmą, todėl užtepus mentolio ant įkandimo vietos sumažėja niežėjimas ir perštėjimas. Pušų eterinis aliejus turi antiseptinių, antimikrobinių, priešuždegiminių savybių, tepama pušų eteriniu aliejumi oda tampa minkšta ir elastinga. Preparatai, kurių sudėtyje yra beržų ekstrakto, sutraukia, valo, dezinfekuoja odą.

3. Vanduo ir švara

Nuo seno žinoma, kad uodus dėl sudėtyje esančios pieno rūgšties itin traukia žmogaus prakaito kvapas. Todėl atbaidyti šiuos vabzdžius padės paprasčiausias švaros ir higienos palaikymas. Ne ką mažiau patrauklus uodams ir alaus kvapas. Kraujasiurbius taip pat vilioja saldūs kvepalų ir kitų kūno priežiūros priemonių kvapai – saldūs kvapai uodams primena gėlių nektarą. Todėl šių kvapų šiltuoju sezonu reikėtų vengti.

Jei, sugėlus uodams, po ranka neturite jokių priemonių, pirmajai pagalba gali puikiai tikti šalto vandens kompresai. Ant įkandimo vietų uždėjus šalto vandens kompresą, oda kuriam laikui bus nuraminta, o niežėjimas, tinimas ir paburkimas sumažės.

Iki šiol atopinio dermatito priežastys nėra aiškios, tad ir jo gydymui viena stebuklinga piliulė nėra išrasta. Visgi, sveikatos specialistai pabrėžia, kad liga prasideda sutrikus odos barjerinėms funkcijoms. Jas, pasitelkus kompleksines gydymo priemones ir apsišarvavus kantrybe, galima atkurti ir taip suvaldyti nemalonius šios ligos simptomus.

Serga ne tik kūdikiai

Nuo atopinio dermatito kenčia net ketvirtadalis šalies kūdikių. Dauguma vaikų pasveiksta iki penkerių metų arba lytinės brandos pradžios. Tačiau likusiems žmonėms su atopiniu dermatitu gali tekti kovoti visą gyvenimą. Sveikos odos instituto ekspertė dermatovenerologė Nadežda Jarušina teigia, jog įsitikinimas, esą ši liga būdinga tik kūdikiams, yra klaidingas.

Vaistinių tinklo „BENU“ užsakymu tyrimų bendrovės „Norstat LT“ atlikto nacionalinio odos priežiūros įpročių tyrimo duomenimis, atopiniu dermatitu nurodė sergančios apie 4 proc. Lietuvos moterų ir vienas iš šimto vyrų. Tačiau specialistai pastebi, kad sergamumas šia liga auga.

Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų gydymas yra panašus, tačiau vaikams stengiamasi skirti daugiau išorinių gydymo priemonių. Tiesa, odos pažeidimų pasiskirstymas priklauso nuo amžiaus. Kūdikiams ir mažiems vaikams dažniau išberia veidą ir galvytę, o suaugusiems – lenkiamuosius kojų, rankų, sprando paviršius ar net padus.

Atopinio dermatito negalima „pasigauti“. Jį lemia genetinis polinkis ir imuninio atsako į išorinius bei vidinius dirgiklius sutrikimas. Todėl liga nėra užkrečiama.

Priskiria alergijai

Gyventojai atopinį dermatitą neretai priskiria alerginiams susirgimams. Nors tam tikri alergenai jį išprovokuoti gali, vis dėlto jie nėra ligos sukėlėjai.

Jį gali provokuoti įvairūs veiksniai – sintetiniai ar vilnoniai rūbai, tam tikri maisto produktai. Tačiau maistas, kaip ir netinkama odos priežiūra, mikroorganizmai, prakaitavimas ar emociniai veiksniai, šios ligos nesukelia, tik paskatina paūmėjimus. Kiekvieno žmogaus odos reakcijas provokuoti gali vis kitos medžiagos.

Nuspręsti, ar kuriam nors produktui žmogus yra alergiškas, galima nuodugniu stebėjimu arba tyrimais. Todėl nereikėtų manyti, kad vienam pacientui atsisakius tam tikro maisto, atopinio dermatito išvengti pavyks ir kitam.

Venkite muilo

Odą įjautrinančių medžiagų vengti lengviausia. Tačiau taip pat svarbu nesiprausti karštame vandenyje, nepamiršti tinkamos odos priežiūros ir nenaudoti įprasto muilo. Deja, to paties tyrimo duomenimis, net 88,5 proc. šalies vyrų bei 37,7 proc. moterų veidą ir kūną prausia tik muilu ir vandeniu.

Sergant atopiniu dermatitu, įprasto prausimosi režimo keisti nereikia. Tačiau paprastas rankų muilas, ypač gabalinis, yra šarminis ir sausina net ligų nekamuojamą odą. Dėl jo ir taip sausa oda tampa dar labiau pažeidžiama – gali prasidėti antrinės, virusinės ar grybelinės, infekcijos.

Šiuolaikinės dermakosmetikos priemonės gali padėti atopinį dermatitą gydyti beveik nenaudojant vaistų ir keičiant juos tinkama dermatologine kosmetika.

Apsauginę odos funkciją atkurti padeda įvairūs emolientai. Jie sudrėkina ir suminkština odą. Emolientus patariama naudoti nepraėjus 3 minutėms po prausimosi, kai oda dar drėgna“. Sergant odos ligomis naudojamos odos priežiūros priemonės turėtų būti be konservantų, kvapiųjų medžiagų.

Sergančių žmonių oda yra itin jautri, todėl jai gydyti reikia naudoti hipoalerginius, bekvapius kremus. Vienos priemonės geriau malšina niežulį, kitos veikia antibakteriškai. Kai kurių kremų sudėtyje yra specialiai užaugintų bakterijų, kurios skatina odos mikrobiomos (t. y. ant žmogaus kūno paviršiaus gyvenančių gerųjų mikroorganizmų) atsinaujinimą ir sustiprina natūralų odos barjerą.

Atopinis dermatitas taip pat gydomas specialiai sukurtomis odos priežiūros priemonėmis, lipidų atsargas papildančiais balzamais, vietiniais steroidas ir antibiotikais, retais atvejais – geriamais arba leidžiamais vaistais.

Prižiūrėti nuolat

Atopinis dermatitas iš kitų odos ligų išsiskiria staigiais paūmėjimais. Žiemą, atšalus orams, kai patalpų oras išsausėja, bėrimų padaugėja. Todėl šiuo laikotarpiu gydytoja pataria bandyti gauti kuo daugiau saulės šviesos – jeigu yra galimybė, išvykti pailsėti į šiltuosius kraštus arba pasinaudoti fototerapija. Svarbiausia – ligos negydyti epizodiškai.

Atopinu dermatitu sergančių žmonių oda yra sausa ir mažiau atspari aplinkos poveikiui. Vasarą simptomai gali palengvėti, tačiau net jei bėrimai išnyko, emolientus naudoti būtina. Priešingu atveju, žiemą apsauginis odos barjeras bus dar labiau nusilpęs. Paūmėjimo epizodai ilgainiui taps vis stipresni ir nemalonesni, o išorinių gydymo priemonių gali nebepakakti.

Šildomose ir nevėdinamose patalpose padaugėja dulkių, erkučių ir kitų akimis nematomų alergenų, todėl odos ligų turintys žmonės namuose taip turėtų palaikyti ypatingą švarą ir tinkamą drėgmę.

Įtardama, kad tai nėra uodų įkandimai ar alergijos požymiai, moteris nedelsdama kreipėsi pagalbos į kenkėjų kontrolės bendrovę „Dezinfa“, kuri apžiūrėjusi namus rado blakių židinius.

„Gyvi vabzdžiai slėpėsi čiužinių siūlėse, lovos rėmų plyšiuose, už grindjuosčių, po tapetų įtrūkimais. Ant čiužinio matomos tamsios patalinių blakių išskyrų dėmės, kraujo taškeliai, knibždantys pavieniai 5 mm ilgio ovalo formos rudos spalvos vabzdžiai rodė užkrėstumą blakėmis“, – teigė šeimos namuose blakių naikinimo darbus atlikęs kenkėjų kontrolės ekspertas.

Blakės sparčiai plinta

Blakės gali atkeliauti su žmogaus daiktais ar rankinėje, kelionės krepšiuose, su naudotais baldais, iš jau apsikrėtusių kaimynų patalpų.

„Patalinės blakės – globalizacijos problema. Į žmonių namus jos patenka su daiktais ir, esant palankioms sąlygoms, ima daugintis. Patelė iš viso per savo 1,5 gyvenimo metų padeda nuo 200 iki 400 kiaušinėlių, iš kurių išsirita nimfos. Jos neriasi 5 kartus ir prieš kiekvieną nėrimąsi maitinasi krauju, kol subręsta iki suaugusios blakės. Šis procesas dažniausiai trunka 30-40 dienų. Į kauniečių namus blakės galėjo patekti su dovanotais drabužiais ar patalyne“, – pasakoja biologas Liutauras Grigaliūnas.

Jei namuose buvo pastebėtos patalinės blakės, reikia nedelsiant imtis naikinimo priemonių, kadangi atsiradus dideliam užkrėstumui šiuos kenkėjus išnaikinti patiems praktiškai bus neįmanoma.

Blakės nėra susijusios su netvarka, prasta higiena, nors pasitaiko atvejų, kai šie kraujasiurbiai atkeliauja iš ne itin tvarkingų kaimynų. Tokiu atveju blakes naikinti tampa dar sudėtingiau. Sunkiau gyvenančios šeimos, neturinčios lėšų kenkėjų naikinimui, gali kreiptis į savivaldybę dėl vienkartinės pašalpos, tačiau kartais jos laukti tenka ne vieną savaitę. Kuo ilgiau laukiama, tuo problema tampa opesnė: blakei tereikia mėnesio, kad ji subręstų ir padėtų šimtus naujų kiaušinėlių.

Kaip naikinti blakes?

Jei po nakties ant kūno pastebėti įkandimai, panašūs į uodo, ant patalynės matyti kraujo dėmelės ir juntamas specifinis šleikštus kvapas, ekspertai pataria ieškoti patalinių blakių.

„Pirmiausiai reikėtų pakelti lovos čiužinį, atidžiai apžiūrėti čiužinio siūles, tarpus tarp lovos ir kitus miegamojo baldus. Pastebėjus užkrėstumo požymius, pavienius vabzdžius, reikėtų nedelsiant išskalbti patalynę, čiužinio užvalkalą 60 laipsnių vandenyje, skalbti reikėtų 90 min. Jei yra galimybė, patalynę reikėtų džiovinti džiovyklėje bent jau 30 min. Taip pat labai svarbu pašalinti visas dulkes, nes juose gali būti blakių kiaušinėlių – išsiurbti po lova, spintose ir kt. Būtina kurį laiką stebėti, ar požymiai nesikartoja. Blakės puikiai prisitaikiusios prie žmogaus gyvenimo sąlygų“, – perspėja biologas L. Grigaliūnas.

Kraujasiurbiai pridaro finansinių nuostolių

Dėl blakių gyventojai ne tik patiria emocinį išsekimą (bemiegės naktys, įkandimai ant kūno, baimė gultis į lovą ir kt.), bet ir finansinę žalą.

Minėta šeima, kurios namuose naikintos blakės, buvo priversta išmesti baldus, vaikai kurį laiką gyveno kituose namuose – užkrėstumas buvo labai didelis. Dažnas atvejis, kai žmonės kenkėjus bando naikinti patys: valo spintas actu, drabužius lygina karštu lygintuvu, pučia plaukų džiovintuvu, ant baldų pila karštą vandenį, kampus purškia dichlofosu, tačiau pastangos rezultatų neduoda – blakių tik daugėja. Tada žmonėms tenka išmesti ir naujus lovų čiužinius, baldus, ir drabužius. Norint to išvengti, labai svarbu nelaukti ir laiku imtis efektyvių naikinimo priemonių – išnaikinti blakių židinius.

Ar galima apsisaugoti nuo blakių?

L. Grigaliūnas pataria tikrinti dovanotus dėvėtus drabužius, minkštus žaislus, baldus. Atvykus į viešbutį, nuomojamą būstą ar kitą apgyvendinimo įstaigą rekomenduojama gerai apžiūrėti lovos čiužinį, lovos konstrukcijas ir pan.

Taip pat rekomenduojama parvykus po kelionės visus drabužius nedelsiant išskalbti 60 laipsnių vandenyje, gerai išvalyti, išsiurbti lagaminus. Šios priemonės sunaikina vabzdžius ir neleidžia išplisti po visus namus.

"Nusiprausus po dušu mane kamuoja niežulys, tačiau taip yra tik rytais, prausiantis iš vakaro tokių bėdų išvengiu. Kas tai galėtų būti, kas padėtų išspręsti problemą?" – klaisia Kęstutis.

Atsako specialistė

Klaipėdos Odos ir venerinių ligų poliklinikos vedėja, gydytoja dermatovenerologė Aldona Kajutytė:

- Jeigu padidėjęs odos jautrumas ir niežulys kamuoja iš ryto, po nakties, viena galimų priežasčių – odos reagavimas į naudojamas skalbiamąsias priemones. Kokie bebūtų milteliai, vis tiek nemažas jų kiekis visada lieka audinyje, medžiagoje. Kai miegame, sušylame, vyrai linkę dar ir gausiau paprakaituoti, patalynėje esantys mikroskopinio dydžio milteliai patenka ant odos, yra įtrinami į ją ir sugeriami. Taigi naktį taip sudirginta oda gali atitinkamai reaguoti ryte ant jos patekus vandeniui: gali parausti, pradėti perštėti. Nusiprausus dirgiklis pašalinamas.

Tokiu atveju žmogui reikėtų patarti pasirinkti kitokias skalbiamąsias priemones – keisti jas į neutralias arba skirtas jautriai odai. Reikia turėti omeny, kad praeis nemažai laiko, kol išsiskalaus senųjų miltelių pėdsakai. Jie stipriai lieka, ypač jei buvo skalbta su agresyvesniais plovikliais. Nesvarbu, kokios formos – miltelių, skysčio ar tablečių – skalbiamoji priemonė naudojama: viskas vis tiek įsigeria į audinį. Norint, kad jame nereikalingų medžiagų liktų kuo mažiau, patalynę reikėtų išskalauti bene 20 kartų. Aišku, retas kuris tuo užsiima, taigi mes nuolat kvėpuojame tomis dirginančiomis mikrodalelėmis. Jos mums judant dulka ir gali sukelti ne tik niežulį, bėrimus, bet ir slogą.

Jeigu problemos priežastis yra mano įvardinta, žmogus gali pats susitvarkyti. Galima apsilankyti ir pas dermatologą, tačiau jei tuo metu nėra jokių konkrečių išbėrimų, jis nelabai ką galės patarti.

Apskritai dažnu atveju odos niežulys po prausimosi, nesvarbu, ryte ar vakare, atsiranda dėl netinkamų priemonių (šampūno, dušo želė, muilo) naudojimo, jautrumo vandeniui, taip pat – dėl maudynių po perdėm karštu vandeniu, stipraus brūžinimo kempine ir pan. Dažnai odą nuriebalina ir labai išsausina paprastas skystas muilas. Tad nuo to, jei nepasitepama kremu, gali kilti niežėjimas. Kad tokia problema nekamuotų, rekomenduoju rinktis švelnias priemones, kurios nusiprausus suteikia pojūtį lyg kartu pasiteptum ir kremu.

Derėtų nepamiršti, kad daug problemų ima rastis ir dėl per daug švarios odos. 

Svarbu

Išskyrus tam tikras gausiau prakaituojančias vietas, nėra gerai prausiantis kasdien naudoti dušo želė, smarkiai trinti kempine. Per dažnos maudynės nuplauna apsauginę odos plėvelę, per dieną oda nebespėja atstatyti natūralios apsaugos, atsiranda palanki terpė ne tik niežuliui, bet ir įvairiems mikrobams rastis bei daugintis.

Sukandžiojo uodai? Išbėrė? Anot kelių vokiečių mokslininkų, užteks kentėti, nes palengvėjimui gali padėti labai paprasta gudrybė. Pasirodo, žmogus gali visai nesunkiai „apgauti“ savo kūną, naudodamas tam tikras manipuliacijas.

Vokietis Christophas Helmchenas ir jo kolegos iš Liubeko universiteto nustatė, kad veidrodis gali padėti pergudrauti net niežulį. Jeigu žiūrėdami į veidrodį vaizduosite, kad kasote niežtinčią vietą, gali būti, kad niežulys praeis. Net neprisilietus prie kūno!

Mokslininkai 26 vyrams savanoriams į kairįjį dilbį suleido niežulį sukeliančio chemikalo histamino. Kadangi dūrio vietoje liko raudona dėmelė, mokslininkai lygiai tokią pačią nupiešė ir ant dešiniojo dilbio. Tuomet buvo liepta kasyti abi dėmelės. Žinoma, kasant tikrąją dūrio vietą niežulys praėjo, o nupieštąją – ne.

Tuomet prieš savanorius buvo pastatytas didelis vertikalus veidrodis. Į jį liepta atsukti kairįjį dilbį, į kurį suleistas histaminas. Savanoriai nežinojo, kad veidrodyje iš tiesų atsispindėjo dešinysis dilbis su nupiešta dėmele. Vyrams vėl buvo liepta kasytis. Mokslininkai nustebo, nes niežulys palengvėjo, rašo newscientist.com.

Nors palengvėjimas yra kur kas silpnesnis – maždaug tik ketvirtadalį to, kurį sukelia kasymas ne prieš veidrodį, šis eksperimentas parodė, kad smegenys gali ignoruoti kūno signalus. Taigi niežulį nuraminti galite ne tik veidrodyje kasydami, pavyzdžiui, uodo įkandimą, bet ir visai kitą kūno vietą.

Liverpulio Johno Mooreso universiteto profesorius Francis McGlone`as teigė, kad gauti rezultatai padės surasti gydymo būdą žmonėms, kenčiantiems niežulį. Ypač tiems, kuriems jis sukeltas dėl psichologinių problemų. Antai nervinis kasymasis. Tuomet pacientams atrodo, kad jų oda niežti ir ją kaso iki tol, kol pasirodo kraujas.