Feisbuko įraše skelbiami dviejų sesių Marčėnaičių – Nomedos ir Rusnės – prisiminimai, susiję su mama, iškeliavusia anapilin. 

„Viktorija Kalnietytė-Marčėnienė. 1942-2024

Nepatyriau karo. Kai gimiau, dvidešimtmečiai buvo jo pabaigos liudytojai. Beveik tiek buvo ir mano mamai. Tik po daugelio metų supratau, kad regėjau jį kaskart pažiūrėjusi į jos akis. Ten visada mačiau Joną Kalnietį, pokariu miške nužudytą mamos tėvą, Leonardą, mirusią sesutę, naktinius bėgimus nuo tremties ir bejausmį, nes širdyje liko su mirusiais, jos mamos Elenos rūpestį vieninteliam likusiam gyvam šeimos nariui, tik nesupratau, kas tai. Ji ir pati nesuprato. Neatsimenu, kaip paaiškino, kodėl tupiasi ir užsidengia galvą, stipriau gaudžiant pro šalį skrendančiam lėktuvui, dabar tą žino ukrainiečiai.

Mama išpažino savotišką kultą ir kitų dievų neturėjo. Jos dievas buvo vienas ir turėjo neįprastą dievybėms vardą – Rimas. Toks liko iki paskutinio mamos atokvėpio ir, kai atrodė, kad jau nieko nebeprisimena, paklausta, kaip susipažino su mūsų tėvu, pasakodavo su smulkmenomis.

Mamos failai laipsniškai defragmentavosi, bet taip iš lėto, kad beveik nepastebimai, kol vieną dieną tapome viena kitos mama. Paklausta, ar pažįsta mane, kartais gudriai šyptelėdavo, kartais tiesiog tyliai sušnabždėdavo – mama. O tada demencija ištrynė baimes, mirties taip pat, visą skausmą ir neteisingą likimą, chronišką meilės trūkumą ir sugrąžino į vaikystės giedrą.

Nomeda“,  – skelbiama  pirmoje įrašo dalyje

„Dažnai kalbėdavomės apie mamos (ne)išsipildymą. Kaip būtų buvę, jei ne bibliotekininkystė, o muzika, kurios studijas Lietuvos konservatorijoje sustabdė rankos trauma, jei kitos „dievybės“, ir dar daug tų „kas būtų, jei būtų“. Bet išties buvo labai gerai. Istorijoj liko jos trumpas epizodas „Bitėse“, o priminimai apie darbus bibliotekoje dar prieš kelias savaites ją tikrai pradžiugino.

Pradžiugino neseniai ir pasakojimas, kad anūkas Džiugas ta spausdinimo mašinėle, kuria ji perrašinėdavo tėvo knygų rankraščius, dabar kartais rašo dienoraštį. Ji vis dar prisiminė, kaip išmokyta Nomedos, lipdė karolius ir išpuošė jais pusę universiteto kolegių. Tas pačias, kurios rankomis nerdavo nuostabias sukneles.

Mama ruošdavo skaniausius „balius“, akomponuodavo tėvui su draugais traukiant arijas, šokdavo taip, kad griūdavo baldai, per atostogas prie ežero palapinėje ant laužo virdavo uogienes ir konservuodavo grybus, o automobilio vairavimas buvo tai, ką praėjusį rudenį Nomedai paminėjo kaip labiausiai pasiilgtą dalyką. 

Ir buvo didžiausias mamos gyvenimo džiaugsmas – laikas kaime, kaip vadinome kadaise Dzūkijos miškuose nusipirktą vienkiemį. Čia buvo tas pats aistringas lėkimas per uogas ir grybus, konkuravimas su tėvu dėl baravykų skaičiaus, žvejyba ir jos vienos laikas priemenėj su cigarete – stebint besikeičiančias klevo spalvas.

…

Dar daug visko buvo, turėsim ką prisiminti, su šeima keliaudami į Kauną, kur ji norėjo būti palaidota šalia mūsų tėvo Petrašiūnų kapinėse. Čia kviesime susitikti ir kauniečius mamos draugus, kurių nebesinori varginti kelionėmis į Vilnių, kur ji su mažomis pertraukomis gyveno pastaruosius septynerius metus, ir kur bus pašarvota. Informacija apie tai – šiek tiek vėliau.

Rusnė“, – kitoje įrašo socialiniuose tinkluose dalyje prisiminimais apie mamą dalijosi N. Marčėnaitės sesuo Rusnė. 

Anot menininkės, nereikėtų stebėtis, kad žmogus geriausiai jaučiasi gamtoje – juk ilgai žmonija gyveno kaip gamtos dalis. Natūralu, kad šiuolaikinio žmogaus gamta nebėra laukinė, tačiau jos gyvybė vis tiek artimesnė nei betonas.

N. Marčėnaitė juokauja, kad nors yra miestietė, tačiau nuo mažens matė pavyzdį, kaip elgtis gamtoje – po savęs viską palikti taip, kaip rado. Ji prisimena šoką, kai pamatė, kad dalis žmonių ne tik nesusirenka šiukšlių miške, bet dar ir atveža jas čia išpilti.

Nors moteris nedrįsta vertinti savo rūšiavimo žinių, tačiau yra įsitikinusi, kad svarbiausia – pastangos ir sprendimų ieškojimas. Pavyzdžiui, jos draugė Palangoje maisto atliekas neša kaimynui, auginančiam vištas, o ir ji pati dar ankstesnėje sodyboje pradėjo atliekas kompostuoti ir toje vietoje sodindavo medį, tai tęsia ir dabar. „Sprendimų yra, tereikia pasižiūrėti į savo protėvius“, – pasakojo ji „Ekonovus“ projekto „Tvari vasara“ metu.

Darnoje su gamta gyvenanti kūrėja sako sodyboje niekada nenaudojanti vienkartinių indų, vengianti visko, kas yra perteklius: tiek pakuočių, tiek daiktų. Ji pastebi, kad neretai, sugrįžus iš parduotuvės, vien iškrovus pirkinių krepšį lieka kalnas atliekų, nes daugybė produktų įpakuoti net į kelių sluoksnių pakuotes.

Savo stiliumi ne vieno žvilgsnį traukianti N. Marčėnaitė neslepia, kad mėgsta gražius daiktus, tačiau stengiasi naudoti juos kuo daugiau kartų, o vėliau – perleisti kitiems, kad daiktai toliau gyventų. „Manau, protinga naudoti tai, ką turi. Aš stengiuosi nekaupti, tvarkyti savo aplinką, išmesti, ko nereikia, bet pasirūpinti, kad tai būtų panaudota“, – požiūriu dalijasi menininkė.

Būdama sodyboje, arčiau gamtos, N. Marčėnaitė sako ypač pastebinti žmogaus veiklos pėdsaką. „Mūsų vaikai turi teisę į šitą pasaulį, o mes, šitaip negalvodami, atimame iš jų sveiko gyvenimo galimybę. Gerai, kad mūsų vaikai nepaiso mūsų, nes mums patogiau būtų, kad jie tylėtų“, – apie jaunąją kartą kalba moteris.

Pamažu plečiasi pasaulio vietų, kuriose žmogui per karšta gyventi, žemėlapis, nors gali atrodyti, kad temperatūra pakilo tik laipsniu ar keliais, tačiau toks pokytis Žemei yra milžiniškas. Pasak menininkės, apmaudu, kad dažnas nebūna sąmoningas, kol nedega šonai, ir naivu manyti, kad klimato pokyčiai mūsų nepalies, todėl kasdienybės pokyčiai svarbūs.

Iš jos paveldėjau optimizmo geną

Eimutis Kvoščiauskas, aktorius

Gimiau Vilkijoje. Esu pagrandukas trijų vaikų šeimoje. Abi seserys už mane vyresnės. Kai žmonėms pasakai „pagrandukas“, išsyk viskas aišku (juokiasi) – toks išlepintas, išpaikintas vaikas šeimoje. Gal todėl mama niekada neprieštaravo mano svajonei būti aktoriumi – visada palaikė, tikėjo ir nespaudė, kad rinkčiausi žemiškesnę profesiją. Tarkim, kad būčiau arčiau žemės ūkio, kaip tėtis. Jis vienu metu tikrai didelį, profesionalų ūkį buvo išvystęs ir mane kalbino ūkininkauti.

Aktorystės geną, ko gero, irgi paveldėjau iš mamos, nors abu seneliai šiek tiek muzikavo, vedė šventes. Mama buvo vakarėlių siela, todėl dažnai žmonės man sakydavo: „Tai štai iš kur tas aktorius!“.

Tęstinumas: Izabelė ir Eimutis Kvoščiauskai gali didžiuotis savo sūnumi – jis paveldėjo ne tik vardą, bet ir svarbiausias šeimos vertybes. / E. Kvosčiausko asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi mano vaikystė prabėgo kaime, gyvulėlių visada turėjome – ir šuniuką, ir kačių, ir karvių, kiaulių, vištų… Man, tam išlepintam pagrandukui, mama leido auginti dar ir visą būrį kur kas egzotiškesnių gyvūnų. Ko tik aš vaikystėje neturėjau – ir žuvyčių, ir papūgėlių, ir žiurkėnų, ir netgi anais laikais gana retą augintinį vėžlį. Ne veltui šiandien per LRT vedu edukacinę laidą visai šeima „Mano geriausias draugas“. Žodžiu, mamytė paisė visų mano norų (juokiasi).

Mama niekada neprieštaravo mano svajonei būti aktoriumi – visada palaikė, tikėjo ir nespaudė, kad rinkčiausi žemiškesnę profesiją.

Atleiskite – pamiršau ją pristatyti. Mama turi labai gražų vardą – Izabelė. Ilgą laiko dirbo ji Vilkijos ūkyje, vėliau – Vilkijos ligoninėje. Šiuo metu – pensijoje. Gegužę mamytei sueis 79-eri. Jei atvirai, šis gimtadienis tiek jai, tiek ir mums visiems bus ypatingas, nes žiemos pabaigoje mama patyrė insultą. Buvome labai dėl jos sunerimę. Dėkui gydytojams, viskas baigėsi laimingai. Todėl ateinantis gimtadienis bus tarsi jos gimimas iš naujo, dar viena jai duota gyvenimo galimybė.

Kaip švęsime Motinos dieną? Didžiausia laimė – būti kartu. Susitinkame visi – sesės su šeimomis, aš – ir tiesiog būname, kalbamės, vaišinamės. Kartais Vilkijoje, kartais visi važiuojame prie jūros ar į Druskininkus. Tiesa, kartą padariau tėvams staigmeną – nupirkau bilietus į Dubliną, skridome pas ten gyvenančius giminaičius. Teko net sesių atsiprašyti ir perspėti, kad pagrobsiu Motinos dieną tėvelius (juokiasi).

Ką paprastai dovanoju? Be gėlių niekada neapsieinu. Mamytė ir pati prie namų turi darželį, bet aš paprastai Motinos dienos proga jai dovanoju rožių.

Kaip apibūdinčiau savo mamą? Ji labai artistiška, kompanijos siela, turi gerą humoro jausmą. Labiausiai jai esu dėkingas už žinojimą, kad viskas bus gerai. Ką turiu omenyje? Kai studijavau Vilniuje aktorystę, buvo visokių dienų. Dažnai ir pinigėlių pritrūkdavau ar emocinė būsena sunkesnė užklupdavo – reikėdavo patarimo, paguodos. Visada žinojau: grįšiu namo ir mama žinos, ką daryti. Jai niekada nebūdavo padėties be išeities. Gal iš jos ir aš paveldėjau optimizmo geną – jei kas ne taip, niekada nenukabinu nosies: tikiu, kad galiausiai viskas bus gerai.

Pamenu, mama jau nuo senų laikų visiems viską reguliuodavo. Tarkim, vyksta bulviakasis – didžiausi bulvių laukai plyti. Mums, vaikams, tie bulviakasiai būdavo didžiausia kankynė: juk ir technikos tada dar jokios nebuvo. O mama net spirgėdavo iš nekantrumo: surinkdavo drauges, dėdes, tetas, sukviesdavo giminaičius iš Kauno, dar mus, žodžiu, viską sureguliuodavo, sustatydavo į vietas, o pati vieną krepšį pririnkdavo (parodydavo, kaip tai daryti) ir tyliai dingdavo. Dabar tokios pareigos turbūt vadintųsi darbų vadovo (juokiasi).

Ar mažybinį vardą Eimutis irgi mama sugalvojo? Oi, ne… Iš pradžių tai buvo senelio svajonė duoti tokį vardą savo sūnui – mano tėveliui, bet kadangi jų šeima buvo giliai tikinti, pirmiau turėjo skirti krikščionišką vardą – taip mano tėtis tapo Jonu Eimučiu, o aš – Eimučiu pagal senelio norą.

Ko mamytei palinkėčiau? Sveikatos, optimizmo ir tikėjimo, kad bus dar daug Motinos dienų su kelionėmis, smagiais pašnekesiais ir artimais žmonėmis!

Mama buvo visos šeimos gyvenimo režisierė ir vedlė

Vytenis Pauliukaitis, režisierius

Ypatinga: „Kai tuo laiku daugelio mamytės, būdavo, sriubytes verda, tai ji tokia nebuvo“, – V. Pauliukaitis iki šiol nepaliauja žavėtis savo meniškos sielos mama K. Marčiulionyte-Pauliukaitiene.  / V. Pauliukaičio asmeninio archyvo nuotr.

Mano mama Konstancija Marčiulionytė-Pauliukaitienė buvo moterų kirpėja – aukščiausios kategorijos specialistė, visokių konkursų dalyvė ir laureatė. Pradėjo ji savo karjerą Marijampolės dramos teatro grimo ceche, bet tai truko neilgai, nes teatrą uždarė. Mamai reikėjo išlaikyti šeimą, tad ji pradėjo kirpti moteris ir buvo labai populiari kirpėja – tiek Marijampolėje, tiek vėliau Kaune.

Įdomus faktas – ji buvo ištekėjusi už to paties vyro, mano tėvo, du kartus. Jis buvo politinis tremtinys, ištremtas prieš pat man gimstant, šešerius metus praleido Sibire. Kai jį išvežė, kad neišvežtų mamos ir ką tik gimusio manęs, jai patarė su juo išsiskirti. 1956 m., kai tėvas grįžo, mama už jo ištekėjo antrą kartą. Paskui gimė mano brolis Rimtautas.

Už viską esame dėkingi mamai, nes ji buvo mūsų stūmikas į gyvenimą. Matėme ją, jos charakterį, jos užsispyrimą ir nori nenori mokėmės iš jos.

Mama buvo labai aktyvi, ryžtinga moteriškė, net, sakyčiau, kovotoja. Daug yra nuveikusi visokių darbų – ne tik kad mūsų giminės kitus narius globojo ir gelbėjo atsitikus įvairiems įvykiams, bet kažkada su bendramintėmis išgelbėjo nuo sunaikinimo senąsias Marijampolės kapines, per kurias turėjo būti tiesiamas kelias. Įsivaizduokite – tais laikais rašė raštus ir iškovojo, kad kapinės nebūtų uždarytos. Tuomečio Kapsuko valdžia nebuvo patenkinta, kad per jų galvas kažkokios moterėlės lipo.

Svarbiausia – ji buvo labai graži. Net nemoku apsakyti, kokia ji man buvo graži, kai aš buvau mažas. Tą fizinį grožį išsaugojo iki savo paskutinių dienų.

Mama buvo plačių pažiūrų. Jau vėliau, kai aš pradėjau daugiau gyvenime suprasti, stebėjausi ja, jos kantrybe: mes su broliu vaikystėje išbandėme visas veiklas, kokių tik norėjome, ji mus visur leido. Tačiau sakydavo: jūs patys už tai atsakingi. Taip mokė mus atsakomybės. Kadangi matėme, kad pati mama yra labai darbšti, užsispyrusi, tai ir mes, sakyčiau, elgėmės gana atsakingai, didelių eibių nekrėtėme.

Mama kabinosi į gyvenimą ir stengėsi, kad visiems būtų patogu. Daug emocijų nerodė, bet buvo labai jautri, meniškos sielos. Jaunystėje vadovavo moterų šokių ansambliui. Buvo išsilavinusi, turėjo nemažą biblioteką, kai turėjo laiko – skaitė, laisvai kalbėjo vokiškai. Nors neturėjo daug laiko, labai gražiai siuvinėjo – jos unikalių rankdarbių yra likę.

Aš turbūt iš jos paveldėjau platesnį požiūrį į gyvenimą – visas lietuviškas šventes, nors ir uždengtais langais, švęsdavome, kas yra Lietuva – puikiai žinojome.

Mama ir mano močiutė Marija buvo teatrų lankytojos ir vesdavosi mane. Ne viskas man ten patiko, nuo vaikystės turėjau savo požiūrį, ypač į klasikinį baletą, bet su teatro gyvenimu susipažinau būtent jų dėka. Paskui lankiau muzikos mokyklą. Įdomiausia, kad šalia visų menų su mama eidavome stebėti sporto varžybų – ir sportas ją domino.

Šiaip iš tikrųjų buvo labai šviesi ir įvairiapusė asmenybė. Kai tuo laiku daugelio mamytės, būdavo, sriubytes verda, tai ji tokia nebuvo. Ji neturėjo tam laiko, dirbdavo, nes reikėjo išlaikyti šeimą.

Sudėtingas buvo jos gyvenimas, bet buvo tvirto charakterio, tad nepalūžo. Galima sakyti, kaip ir jos mama, buvo visos šeimos režisierė. Ji buvo šeimos vedlė, laikė visus keturis kampus. Iš kitos pusės, keista, kad nebuvo kategoriška. Mes su broliu buvome aktyvūs vaikai, norų buvo daug, daug ką ji galėjo uždrausti, bet nedraudė.

Už viską esame dėkingi mamai, nes ji buvo mūsų stūmikas į gyvenimą. Matėme ją, jos charakterį, jos užsispyrimą ir nori nenori mokėmės iš jos. Net jei kas ir nutikdavo, nesiskųsdavome nei aš, nei brolis, nors vis tiek viskas išlįsdavo į dienos šviesą ir dėl visko ji išgyveno.

Pagaliau aš turiu mamą, kuri šypsosi

Nomeda Marčėnaitė, menininkė, televizijos laidų vedėja

Požiūris: N. Marčėnaitė namuose slaugo insultą patyrusią mamą ir vertina tai kaip dovaną, o ne kaip sunkumą./ E. Blaževič / LRT ir N. Marčėnaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ką gavai iš tėvų, vienaip vertini, kai esi jaunas, ir kitaip, kai jau daug ką supranti. Mano ir sesers Rusnės mama Viktorija Marčėnienė, buvusi Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto bibliotekos vedėja, pernai sulaukė 80-ies.

Mano tėvų karta – pokario vaikai, ko gero, labiausiai traumuoti žmonės. Mano mama yra labiausiai psichologiškai traumuotas žmogus, kokį tik aš pažįstu. Jau suaugusi supratau, kad ji niekada neužaugo. Žinote, kaip būna – perki labai gražų nuskintą rožės žiedą, o jis niekada taip ir neprasiskleidžia, taip ir nuvysta tuo pumpuru. Tai mano mama ir yra tas pumpuras, kuris niekada neišsprogo.

Manęs mama neaugino – augino močiutė. Kai mama susitikdavo su močiute, vis galvodavau – kas joms negerai? Konfliktas kildavo per pirmas penkias minutes. Močiutė niekada nekeldavo balso, o mama taškydavosi. Močiutė tiek gedėjo mirusių artimųjų, kad mamą – vienintelę savo gyvą likusią dukrą – apleido emociškai. Prižiūrėjo, rūpinosi, tvarkingai aprengdavo, pamaitindavo, bet jokio emocinio ryšio tarp jų nebuvo.

Dabar mudvi su mama išgyvename gražiausią mūsų santykių laiką. Mano besikeičiantys santykiai su mama keičia ir mano vaikų gyvenimus.

Manau, mama turėjo Stokholmo sindromą. Su tėvu (rašytojas ir žurnalistas Rimantas Marčėnas – aut. past.) jie buvo ypač susiję: vienas be kito negalėjo, bet jų santykiai buvo specifiniai – dėl emocinio neraštingumo, dėl nesuvokimo, kad barasi tai jų abiejų traumos. Kitaip sakant, buvo susitikę du psichologiškai traumuoti ir niekada negydyti žmonės. Tik dabar, praėjus jau ketveriems metams po tėvo mirties, mama pradeda iš to vaduotis.

Kai teko atsivežti mamą pas save, buvo labai sudėtinga, nes ji nuo vaikystės norėjo būti nepriklausoma. Po šešerių metų kalbėjimo, kad pas mus namuose niekas nerėkia, kad nereikia pulti gintis, jei kažkas kažką pasako, nes niekas tavęs niekuo nekaltina, pagaliau aš turiu mamą, kuri šypsosi. Kai ją rengiu, ji uždeda rankas man ant pečių ir kartkartėmis mane paglosto, nors gyvenime manęs niekada neglostė. Tai virsmas.

Esu mamai užleidusi savo kambarį, apstačiau jai svarbių žmonių nuotraukomis. Tose nuotraukose aš matau ir savo mamą jaunystėje – mergaitę spindinčiomis akimis. Ji buvo labai graži – ir dabar tokia yra. Ji turėjo milžiniškos potencijos, buvo labai talentinga, studijavo tuometėje Vilniaus konservatorijoje, grojo įvairiausiais instrumentais taip lengvai, kaip mes skaitome, buvo pirmosios lietuviškos roko grupės „Bitė“ boso gitaristė. Ji puikiai mezgė, buvo nepaprastai naginga, dieviškai skaniai gamino. Ją, labai gražią ir žavingą, buvo įsimylėjęs Donatas Katkus, Arūnas Žebriūnas netgi atėjo pirštis. Mama jau buvo nusižiūrėjusi Rimantą Marčėną. Tačiau jam niekada nebuvo įdomūs jos talentai ir mama niekada jų taip ir neatsiskleidė.

Dabar mama sulaukia tiek meilės iš manęs, iš anūkų, kad atgauna savo šviesumą ir lengvumą. Raginu šeimą: palepinkime ją, ji to vaikystėje negavo. Duokime jai tos besąlygiškos meilės, kuri būtina augančiam žmogui. Negavo savo laiku – gauna dabar.

Ji keičiasi, nors ir demencija, ne viską atsimena. Dabar mudvi su mama išgyvename gražiausią mūsų santykių laiką. Mano besikeičiantys santykiai su mama keičia ir mano vaikų gyvenimus.

Sakoma: nėra blogų patirčių – yra tik neišmoktos pamokos. Tad aš, manau, jas išmokau. Reikia apie tai kalbėti, kad suprastume, iš ko kyla  tėvų ir vaikų konfliktai. Kažkodėl prieš įsivaikinant reikia mokytis, kaip būti tėvu, o savo vaikui būti tėvais mes mokomės natūraliai. Ne! Mes nieko nemokame, todėl traumuojame savo vaikus karta iš kartos.

Labai myliu mamą, o ji man dovanoja tuos mikrožingsniukus į šviesą savo gęstančiose akyse.

– Vis dėlto, ar ne liūdna, kad vasara jau baigiasi?

– Žinokit, kad ne (juokiasi). Tikiu, kad rugsėjis bus tikrai puikus, oras dar ilgai išliks gražus. Be to, šią vasarą (kaip ir kitas) aš gaudžiau kiekvieną akimirką. Jų buvo pačių įvairiausių – tiek patirčių, tiek situacijų prasme. Bet aš jau nebe jauniklė: seniai išmokau džiaugtis tuo, ką turiu.

Šią vasarą buvau labiau kaimietė nei miestietė – mudu su Vytu (Vytas Palavinskas – keramikės širdies draugas – aut. past.) ilgiau prabuvome sodyboje. Tad viską matėme, nieko nepraleidome. Kai gyveni mieste, atrodo, kad niekas nevyksta: paukščiai neparskrenda ir neišskrenda, gėlės nežydi ir nevysta... O būdami sodyboje matėme, kas kaip žydi, kaip bręsta, kaip apsiuoguoja (užkrečiančiai kvatojasi).

Pabundu – girdžiu pirmieji paukščiai čiulba. Vasarai įsibėgėjus jau jų vaikai pradeda čiauškėti. Ateina momentas, kai viskas apdžiūsta, o paskui ir vėl po lietaus atsigauna – sužaliuoja, suveši. Visokių grybų tiesiog kieme pradeda lįsti. Žodžiu, visą laiką pas mus vyksta veiksmas. Svarbiausia – jį pamatyti. Neturiu dėl ko gailėtis: man niekas neprabėgo pro šalį. Taip, kaip ir gyvenimas.

– Rugpjūčio 6-oji jums buvo ypatinga. Pasimėgavote dukros Ulos suruošta kava, sušukavote jai plaukus, sudėliojote puokštę ir išlydėjote į Palangą, kur vyko Ulos ir Daumanto Vaičiulio tuoktuvės. Feisbuke prisipažįstate, kad nuverkėte gerą posmą iš laimės. O kaipgi vestuvių puota, ar buvo?

– Puotos nebuvo, ir manęs tai nežeidžia. Įsižeisti, kad nebuvo kažkokių tai vestuvių?! Net minties tokios neturiu. Aš gerbiu Ulos norą susituokti tyliai, be pompastikos. Užaugo vaikų karta, kuri nesukraus visų savo gyvenimo santaupų į vestuvių balių ir nereikalaus to iš mūsų. Šių dienų jauni žmonės jau visiškai kitaip žiūri į šiuos dalykus – racionaliai, išmintingai. Aš visada esu už tai, kad jie rinktųsi ir darytų taip, kaip patys nori. Užtai į povestuvinę kelionę važiavome visi septyni (juokiasi). Skridome su visa šeima į Korfu salą. Buvo labai juokinga ir linksma. Taip gerai pačilinom!

– Ar pamenate tuos laikus, kai grįžę po vasaros atostogų mokykloje tradiciškai rašydavome rašinėlį "Įdomiausia vasaros diena". O jei panašų tektų sukurti dabar?

Manau, kad skaitymui turėtų būti atskiros atostogos. O gal ir vasara šitam reikalui nelabai tinka? Labiau – šalti ilgi žiemos vakarai.

– Tai turbūt ir pasakočiau apie tą šeimos kelionę į Korfu. O nuostabiausias iš jos visos buvo jausmas, kad vykome visi kartu. Galėčiau išleisti paskutinius pinigus dėl tokių dalykų. Juk vasarą ir darbų gerokai sumažėję, ir naujus namus Vilniuje su Vytu įsirengiame, bet jei reikėtų rinktis – nesuabejočiau nė akimirkos, į ką investuoti.

Kas pasiūlė tokią kelionės idėją? Na, žinoma, aš. Bet paskui įsitraukė ir visi kiti: Ula surado vilą, Vytas išnuomojo automobilį ir t.t. Į vieną netilpome, teko nuomotis du. Bet pagrindinis jausmas, lydėjęs mus visos kelionės metu, buvo nuostabi bendrystė. Jei einame maudytis į baseiną – tai visi kartu. Jei kažką darome – dūkstame, kvailiojame, žaidžiame "Bulvę" – irgi visi drauge. Žiauriai faina buvo. Nesistengėme aplankyti visų vietinių įžymybių, nes Korfu saloje jau esame buvę prieš septynerius metus (žinau tiksliai, nes feisbukas išmetė prisiminimą). Aš, Ula ir Gustas, Vyto jaunėlis sūnus, skridome į salą, o Vytas, Titas ir Julius, Vyto vyresnėlis, buriavo tąsyk. Žodžiu, irgi buvome visi kartu, tik užsiėmėme skirtingomis veiklomis.

Ir tada, ir dabar išskirčiau būtent bendrystės, šeimos jausmą. Mes su Vytu skirtingai esame praradę pirmąsias savo šeimas, bet jokiu būdu nepraradę noro jas turėti. Kažkada vienoje TV laidoje diskutavome, kas yra tradicinė šeima. Manau, kad turėtų būti tradicija mylėti savo artimuosius, o ne pataikyti į kažkokią normą. Nes mūsų su Vytu variantas netelpa į jokias normas. Nepaisant visko, mes esame puiki netradicinė šeimyna, kuriai retsykiais pavyksta susiburti į vieną krūvą.

Kitąsyk, jei vėl visi drauge keliautume, norėčiau dar didesnės kompanijos – kad ir mano vyriausias sūnus Dovas su savo šeima prisijungtų. O jei dar ir močiutes pastvertume – tuomet būtų visiška pilnatvė!

– Kažkada esate išleidusi ir patiekalų knygą "Nomeda. Virtuvės užrašai", iš kurios kuo puikiausiai išmokau kepti sūrius folijoje ant laužo. O koks buvo populiariausias šios vasaros patiekalas?

– Tai, kas aplinkui, tas ir valgoma (kvatojasi). Dabar, pavyzdžiui, pomidorai sunoko (ot, bjaurybės, – visi vienu metu), tai laukia nesulaukia eilės pomidorinė sriuba. Ji, beje, irgi yra toje mano knygoje. Jei nebandėte, būtinai pamėginkite: mes ją skystu šašlyku juokais vadiname.

Pasigirsiu, kad prieš savaitę viriau trintų baravykų sriubą. Ne pačios grybautų, nors ir pati labai mėgstu tai daryti, bet pirktų turguje. Turiu pažįstamų, kurie man paskambina, pasako, ko gero turi. Kalbu tiek apie grybus, tiek apie žuvį ar dar kažką, kas sezoniška, – cukinijas, moliūgus.

Grįžusi iš Korfu išsiviriau naminės vištos sultinį ir pasidariau eilinę, elementarią kopūstėlių sriubą. Titas tiek ją išgyrė. Aš labai mėgstu tikrą, naminį maistą. Visokių bandelių valgyti ilgai negaliu. Vasarą man patinka avokadai, varškė, įdarytos paprikos. Ne tos ryškiaspalvės, bet tokios šviesiai gelsvos – lietuviškos. O koks skanumėlis, kai įdarai jas su varške! Matote, aš visuomet pradedu nuo daržovių, o tik paskui žiūriu, ar turiu kokį nors mėsos gabalą. Šiuo metu mėsa man labiau yra prieskonis nei pagrindinis patiekalas. Neseniai ir jūrų gėrybių sriubą viriau. Tikrai mėgstu gaminti valgį, bet labai nepatinka monotonija virtuvėje.

Dovilės Markevičienės nuotr.

– Vasaros pabaiga, rudens pradžia – tai metas, kai geros šeimininkės beveik neišlenda iš virtuvės – verda, konservuoja, marinuoja, šaldo. Ar jūs irgi iš tų moterų, kurios noriai ruošia sodo, daržo gėrybių atsargas žiemai?

– Deja, aš nelabai gera ūkininkė. Bet naujuose namuose – jie jau kyla pamažu – tikrai bus ta vieta, kur galėsiu laikyti ir konservus. Jaunystėje jų pridarydavau belekiek. Pamenu, mano vaikai labiausiai mėgdavo kartu konservuotus pomidorus, morkas ir svogūnus. Tik kažkodėl pomidorus palikdavo man, o pirmiausia morkas ir svogūnus sulapnodavo.

Rudenį planuoju grybų užsišaldyti. Labai rudmėses mėgstu. Spėju, kad šiais metais to didžiojo konservavimo nebus. Nesu tokia tvarkinguolė ar pedantė, kad kiekvienais metais, tuo pačiu laiku, pulčiau virtuvėje kažką daryti, atsargas žiemai kaupti. Jei man pasiseka – puiku! Jei ne – aš jau seniai sau atleidau, kad kažką turiu ar privalau… Niekam nieko aš neprivalau.

Bičiulis neseniai atvežė slyvaičių. Tai gal ir padarysiu iš jų čatnį su svogūnais, česnakais ir kitais reikiamais pagardais – prie šašlyko sueis. O kur nors kamputyje ant žarijų dar baltą sūrį išsikepsiu – jis man vis tiek už bet kokią mėsą skaniau! Šiandien nusipirkau šviežių špinatų, tai trintą špinatų sriubą gaminsiu. Net seilės bėga, kai dabar ape tai kalbame.

– Vis puse lūpų užsimenate apie naujus namus Vilniuje. Gal per vasarą jau baigėte statybas ir rudeniop žadate švęsti įkurtuves? Smalsumo kirminas šėlsta, kaip, kokio stiliaus ten viskas bus?

– Ir Vytas manęs to paties klausinėja, kaip čia tas mūsų naujų namų stilius vadinsis. Sakau jam juokais, kad loftinis. Viską darome ant buvusio namo pamatų. Kai jau turėsiu, kuo girtis, – tikrai pasigirsiu. O kol kas visi draugai iš manęs juokiasi, per dantį traukia, mano nervų gailėdami – patys suprantate, statybos, darbininkų nėra, pinigai baigiasi ir pan. Ne, – sakau jiems, – statybos man smagu. Kiek yra pinigų, tiek statome – o kiek nėra, tiek stovime vietoje. Pamanyk. Niekur aš neskubu – su malonumu viską įsivaizduoju, fantazuoju. Net jeigu dalis mano fantazijų ir neįvyks – na tai kas? Užtai kaip gera svajoti. O statybininkų? Ieškai ieškai ir randi. Vieni geriau dirba, kiti – prasčiau. Bet negi dabar dėl to sielosies, sau vasarą gadinsi?

Ne kartą ir viešai esu sakiusi, kad esu socialiai atsakinga vienišė. Man patinka gera kompanija, bendrystė, bet kartu aš žiauriai gerai jaučiuosi ir viena.

– Vasara – puikus metas kaboti kur nors po medžiu hamake su gera knyga rankose. Gal paatvirautumėte, ką šiuo metu skaitote?

– Oi, neklauskite! Šią vasarą su skaitymu man tragiška. Pasiėmiau vieną knygą į Korfu ir, spėkite iš trijų kartų, kiek ją atsiverčiau? Tik lėktuve. Visai nebuvo kada. Manau, kad skaitymui turėtų būti atskiros atostogos. O gal ir vasara šitam reikalui nelabai tinka? Labiau – šalti ilgi žiemos vakarai. Arba reikėtų būti mažiau užsiėmusiai.

Kai mano gyvenime tiek daug veiksmo, kartais visai nusivarau nuo kojų. Tada griebiuosi ne knygos, bet įsijungiu kokį kompiuterinį žaidimą, kad pailsėčiau. Nes tiek tų skirtingų sričių – keramika, televizija, renginiai, dailės terapijos, paišymai... Viskam gi reikia energijos. Realiai tų knygų skaityti jau nebespėju, nors puikiai žinau, koks tai kaifas. Dabar laukiu tokios akimirkos, kai galėsiu kur voliotis ant smėliuko su knyga rankose. Deja, šią vasarą jau nebespėjau, reikės laukti kitos (juokiasi).

– Tai gal nespėjote ir tradicinės lietuviškos prievolės atlikti – į pajūrį nuvažiuoti, per J.Basanavičiaus alėją pereiti, berymant ant tilto saulę nuleisti, o paskui dar vieną kitą centą į Baltijos jūrą įmesti, kad kitąmet sugrįžtumėte?

– Matote, be visų kitų savo veiklų, turiu dar ir mamą prižiūrėti po insulto. Toks dabar jos amžius ir būsena, kad reikia šalia žmogaus. Vis dėlto buvau ištrūkusi šią vasarą prie jūros ir aš. Į Neringą. Dėkui Vytui, kuris man padovanojo keturias puikias dienas, išpirko viename Juodkrantės viešbutyje keturias nakvynes (nes tik toks tarpelis buvo) ir pasakė: "Viskas, laisva, varyk..." Taip ir išlėkiau. Visai viena. Dar įsimečiau į bagažinę dviratį.

Tas keturias dienas prisimenu kaip stebuklą. Išvažinėjau viską aplink Juodkrantę ratais kvadratais – visus saulėlydžius palydėjau, kormoranų vietą aplankiau, miške mėlynių prisirinkau. Paskui draugė Palangoje padarė iš jų šaltanosių, nes buvo pažadėjusi. Žodžiu, kiekviena akimirka tenai buvo kaip stebuklas. Tos dienos buvo mano. Tik mano. Dėkui Vytui, kuris mane taip gerai suprato. Ne kartą ir viešai esu sakiusi, kad esu socialiai atsakinga vienišė. Man patinka gera kompanija, bendrystė, bet kartu aš žiauriai gerai jaučiuosi ir viena. Ne vieniša, bet viena.

Kalbant apie gerą savijautą, kai būnu viena, prisimenu ir savo kelionę į Balį. Spėjau ten sulakstyti dar prieš paskelbiant pirmąjį karantiną. Tris savaites keliavau viena pati, o vieną savaitę leidau kartu su Vytu, kuris priplaukė jachta. Kad jūs žinotumėte, kaip man buvo gera vienišauti!

– Pačioje karantino pradžioje įkūrėte feisbuko grupę labai smagiu pavadinimu "PapaiŠėliojimai", kuri sėkmingai gyvuoja ir iki šiol. O jei paprašyčiau papaišėlioti tiesiog čia ir dabar, mintimis – kokį šios vasaros atviruką nupieštumėte?

– Jame būtų dangus. Ir dar vaivorykštė. Šiemet tie vasaros dangūs buvo kažkokie neįtikėtini! Ne be reikalo sakau daugiskaita, nes kaskart tas pats dangus man atrodė visiškai kitaip. Rodos, padangė ta pati, bet tie debesys, tie saulėlydžiai, ach, koks grožis! Fotografavau, kai plaukėme baidarėmis. Man pavyko užfiksuoti tokį link mūsų einantį grėsmingą debesų frontą, į kurį pateko iš paskos plaukę mūsų draugai. Taigi, aš gavau gražią nuotrauką, o jie – šalto dušo porciją.

Dažnai filmuoju dangų ir pro savo sodybos langą. Dieviškų saulėlydžių galima prisižiūrėti. Tai kaip čia nesidžiaugsi?! Džiaugiuosi kiekviena akimirka – kad atsibudau, kad rytas nuostabus, kad laukia daug smagių, o kartais ir nelabai dienos darbų. Kad gyvenimas virte verda. Ir kad po šios vasaros netruks ateiti kita. Tik būk pastabus ir jos nepramiegok.

„Labai ypatinga diena. Rytas prasidėjo Ulos ruošta kava. Tada sušukavau jai plaukus, sudėliojau puokštę ir įdavusi į rankas bei išbučiavusi, išlydėjau į Palangą, kur jiedu su Daumiu susituokė! Dukrele, būk laiminga, būkite abu laimingi ir mes visi (didelis būrys tave mylinčių žmonių) būsime laimingi! Einu kur į kamputį posmą nuverksiu. Iš laimės“, – socialiniame tinkle rašė N. Marčėnaitė.

Menininkė taip pat pasidalijo nuotraukomis, kuriose matyti puokštė ir automobiliu važiuojantys žmonės.

Feisbuko nuotr.

Po N. Marčėnaitės įrašu feisbuke pasipylė komentarai. „Eina sau! Eisiu irgi nuverkti. Kaip jie taip greit užauga? Meilės ir laimės jaunavedžiams“, – rašė Greta.

„Kaip netikėta! Kaip smagu! Kaip gražu! Šilčiausi sveikinimai!“ – emocijų neslėpė Erika.

„Kaip jautriai, Nomeda, parašėte. Sveikiname jaunuosius“, – rašė Vida.

Užkietėjęs buriuotojas savo kulinarinius eksperimentus laivo denyje adaptavo sausumos stalui – per pirmąjį karantiną drauge su Nomeda įkūrė kulinarinę feisbuko grupę "Kirvio koto turnyras" ir per trumpą laiką sulaukė daugiau nei 7 tūkst. sekėjų iš Lietuvos ir užsienio.

Nori apiplaukti pasaulį

V.Palavinskas prisipažįsta, kad labai mėgsta gaminti: ir sausumoje, ir jūroje. Paprašytas prisiminti, kada paskutinįsyk matė aplink tyvuliuojantį vandenyną, sako, kad prieš paskelbiant Lietuvoje pirmąjį karantiną.

"Blaškėmės kažkur po Tailando jūras marias", – atvirauja keliautojas, mielai sutikęs išdėstyti ir savo keliavimo filosofiją. Jis neįsivelia kaip Jules Verne'o romano "Aplink pasaulį per 80 dienų" herojus Filijus Fogas į lažybas, kaip apkeliauti pasaulį per 80 dienų. Jei yra laiko, pinigų ir bendraminčių, keliauja su jais jachta iš anksto suplanuotu maršrutu, jei nėra – užsiima darbais sausumoje.

Jo ir bendraminčių tikslas – apiplaukti aplink pasaulį ir visiškai nesvarbu, per kiek dienų. Pirmasis startas įvyko prieš ketverius metus. Vytas su komanda perplaukė vandenyną, padarė pertrauką, kad galėtų sugrįžti namo ir uždirbti truputį pinigų tolesnei kelionei, o paskui ir vėl plaukė. Kryptis – iš Vakarų į Rytus. "Norėjome keliauti taip tol, kol pagaliau apiplauksime Žemės rutulį", – pasakoja V.Palavinskas, kurio kelionė aplink pasaulį tęsiasi štai jau penkti metai.

Paklaustas, ar į jachtą priimamos ir moterys, buriuotojas juokiasi, kad prietarais (moteris laive – lauk nelaimės) jis netiki. "Yra buvę ir moterų, ir vaikų, o sykį drauge keliavo net šuniukas! – sako Vytas ir pripažįsta, kad kiekvienais metais buriavimas tampa vis saugesniu užsiėmimu. – Lyginant su 1996 m., kai pirmą sykį išplaukiau jachta, daug kas pasikeitė. Kompiuterinės technologijos buriuotojams suteikia didesnių pagalbos galimybių, jei kas nutiktų atviruose vandenyse."

Mūsų socialiniame burbule viskas gražu ir gerai. Siaučiant koronai, mūsų grupės misija – bendrauti vieniems su kitais ir dalytis smagiomis patirtimis bei savo receptais.

Audrų nebijo

Anot keliautojo, pakliuvus į audrą būna panašiai kaip nuotykių filmuose. "Esi bejėgis prieš gamtos stichiją. Gali tik susirifuoti visas bures, pririšti jas prie denio, kad nenuskristų už borto, susinešti viską", – V.Palavinskas tikina nejaučiantis baimės panašiose situacijose. Nes, anot jo, baisiausia žmogaus gyvenime jam yra laukimas ir nežinia.

"Bet kai viskas jau vyksta – vanduo verda tarsi sriuba didžiuliame sūraus jūros vandens pripildytame katile, tuomet belieka tik dreifuoti pasilikus mažą burę ir tikėtis, kad viskas bus gerai", – atvirauja jis. O bangos audros metu būna iš tiesų didelės. Betgi kiekvienas komandos narys žino, ką tokiu atveju turi daryti ir kaip judėti po laivą, kad nesusižeistų.

Paprastai audra trunka apie keletą valandų, bet V.Palavinskui su draugais sykį yra tekę kovoti net keturias paras. Audra tąkart juos užklupo netoli Australijos krantų. "Teko pasiskirstyti budėjimus. Kiekvienam kliuvo tris ar keturis kartus per parą stovėti po kelias valandas prie šturvalo. Reikėjo prisirišti specialiomis saugos priemonėmis, kad kokia banga nenuplautų į jūrą", – juokiasi drąsuolis, visuomet pasikliaunantis laivo tvirtumu ir vairininko kompetencijomis.

Atrado maisto gaminimą

Ilgą laiką gyvendami mažoje jachtos erdvėje keliautojai atranda tokių hobių, apie kuriuos nė nesapnavo. Vienas jų – maisto gaminimas.

"Aš ir pats save kaip kulinarą atradau beplaukiodamas", – atvirauja V.Palavinskas, kurio komandą sudaro entuziastai iš viso pasaulio, surasti per įvairiausius buriuotojų forumus. Todėl natūralu, kad plaukiant vyksta ir nacionalinės virtuvės patiekalų pristatymai, ir smagios jų gaminimo pamokėlės.

"Pastebėjau, kad kokioje pasaulio vietoje esi, tokios šalies patiekalai ir atrodo patys skaniausi, – teigia pašnekovas. – Jei plauki Azijoje, bandai maitintis azijietiškai, jei Italijoje – picomis ir makaronais. Tai darydamas ne sykį pasižadėjau, kad grįžęs namo maitinsiuosi vien tik spagečiais ar tailandietiškais troškiniais, bet nė sykio savo pažado netesėjau, nes… Atsidūręs Lietuvoje kažkaip natūraliai pereinu prie lietuviškos virtuvės, kuri čia gyvenant atrodo pati skaniausia", – juokiasi kulinaras mėgėjas.

Kulinariniai eksperimentai jachtoje

Vytas sako, kad kiekvienos šalies virtuvėje randa mėgstamų patiekalų. Bet viena, ko negali pakęsti juose, tai… svogūnų. "Tikrai jų nemėgstu, bet puikiai suprantu, kad svogūnai gardina sriubą, be jų neiškepami jokie patiekalai su grybais ir pan. Jei padaroma taip, kad patiekale svogūnų nesijaučia ir nesimato, viskas OK!" – šmaikštauja kulinarinės feisbuko grupės "Kirvio koto turnyras" įkūrėjas.

Vytas prisipažįsta, kad buriuojant visko pasitaiko. Kai kulinarinis eksperimentas jachtos virtuvėje nepavyksta, tuomet viskas keliauja per bortą žuvims, o keliautojai traukia iš spintelės sausainius. Plaukiant jūra labai sunku išlaikyti maisto produktus šviežius.

"Tad laivo kokai dažnai nė nepastebi, kad su vienu ar kitu jų gaminamu pietų ingridientu kažkas ne taip, tiksliau, kad jis pašvinkęs. Štai kodėl pietūs ar vakarienė dažnai atsiduria jūroje", – juokauja jis.

Kai 2016-aisiais V.Palavinskas su kolegomis plaukė per Ramųjį vandenyną, beveik mėnesį nematė krantų, taip pat – ir šviežių produktų. Daržovės suvyto jau trečią dieną, kiaušiniai sugedo – kas beliko? Tuomet į trasą ėjo konservai, sausi produktai, vietoj mėsos – sojų gaminiai.

"Štai tuomet supratome dar vieną paradoksalią tiesą, kad… didžiausia pasaulyje dykuma nėra Sachara. Didžiausia pasaulyje dykuma yra vandenynas, kur taip trūksta gėlo vandens, – dalijasi atradimais. – Ačiū Dievui, kad troškulio kelionėje dar niekada neteko patirti, nes, kaip žinome, trečią dieną be vandens žmogaus organizme prasideda kažkokie negrįžtami ir negeri procesai", – pasakoja V.Palavinskas, kurio jachtoje, be visos kitos jūreiviams reikalingos įrangos, dar yra ir avarinis vandens gėlintuvas.

Žvejoja pietų stalui

Plaukdami vyrai dažnai mėgsta užmesti meškeres. "Kartais ant jų kažkas užkimba, bet kur kas dažniau tenka ištraukti jau nukąstą valą. Sykį labai stebėjausi, kai kolega ištraukė mažojo piršto storio nukąstą valą, kurį mums specialiai buvo paruošę Ekvadoro žvejai tunams žvejoti", – prisimena Vytas, dar niekada savo akimis nematęs, kaip atrodo ant kabliuko pakibęs tunas.

Pasisekė tik jo kolegoms. Vienąkart plaukdami jie sugavo ruonio didumo tuną, kuriuo užpildė visą jachtos šaldytuvą. Geriausi kąsneliai buvo išpjaustyti, o likusi tuno dalis atiduota vandenyno gyventojams.

Nors vietos jachtoje nedaug, bet raumenų sąstingis jos keleiviams negresia – ant denio visuomet atsiranda darbo. Vyrai atlieka smulkų laivo remontą, tvarkosi denyje, vynioja bures ar gamina maistą virtuvėje.

Privaloma sąlyga – gera nuotaika

Pakrypus kalbai apie "Kirvio koto turnyrą", jos įkūrėjas ir administratorius tikina, kad viena svarbiausių šios grupės dalyvių taisyklių yra gera nuotaika.

Vytautas labai nemėgsta blogos energijos ir piktų komentarų, kurie, anot jo, nuodija ne tik feisbuko, bet ir viešojo gyvenimo draugų santykius. Negatyvumo skleidimas naudos niekam neduoda. "Mūsų per daug mažai, kad galėtume pyktis. Geriau mokykimės įsiklausyti vieni į kitus", – siūlo jis.

"Kirvio koto turnyras" atsirado pirmojo karantino metu. Atsitiko taip, kad Vytas liko atskirtas nuo savo gyvenimo draugės N.Marčėnaitės kitame mieste ir juokais feisbuke parašė jai laišką, kuriame dūsavo, kad be mylimosios pagalbos turbūt teks mirti iš bado.

"Tą laišką aš įkėliau į feisbuką. O sukūriau jį remdamasis Johanno Wolfgango Goethe's "Jaunojo Verterio kančiomis", – pasakojo jis, retoriškai klausdamas Nomedos socialinėje erdvėje, kaip jam gyventi toliau atskirtyje ir kaip gauti maisto – kūnui ir sielai.

Žmonėms patiko judviejų šmaikštumas. Juolab kad ir Vyto mylimoji Nomeda išsyk parašė viešą atsakymą, komentaruose pridėdama lengvai pagaminamo patiekalo receptą. Taip viskas ir prasidėjo.

"Sulaukėme iš feisbuko draugų daugybės šmaikščių komentarų nustoti čia viešai glamonėtis, o verčiau įkurti atskirą feisbuko grupę. Tą mes išsyk ir padarėme. Pavadinome ją "Kirvio koto turnyru" ir pakvietėme draugus dalytis savo kulinariniais atradimais, nes per karantiną virtuvėje visi turbūt praleisdavome daugiausia laiko", – pasakoja apie netikėtai gimusį projektą.

Sėkmė buvo stulbinanti: per dvi savaites "Kirvio koto turnyras" pritraukė daugiau nei 2 tūkst. sekėjų. Vėliau, karantinui pasibaigus, Vytas su Nomeda netgi kvietė visus norinčius į Babtyno dvarą dalyvauti jų surengtame piknike. Dauguma žmonių tuomet vieni kitus pamatė pirmą kartą ir turėjo galimybę susipažinti gyvai.

Prie receptų – šmaikštūs tekstai

Dar vienas Vyto vadovaujamos feisbuko grupės išskirtinumas – smagūs tekstai. "Mums įdomu ne tik pats receptas, bet ir jo aprašymas, – aiškina Vytas. – O dar – kokiomis aplinkybėmis jis buvo atrastas, kaip sekėsi jį pirmąsyk pagaminti. Keletas žmonių iš šito mūsų kulinarinio burbulo tiesiog įkūrė savo atskiras feisbuko grupes, kad galėtų reikštis ne tik kaip kulinarai, bet ir skelbti jose savo tekstus", – pasakoja V.Palavinskas.

Paklaustas, ką jam pačiam duoda "Kirvio koto turnyro" administratoriaus vaidmuo, Vytas juokiasi – pozityvų nusiteikimą. Jis kasdien bent po keletą valandų skiria šiai puikiai grupei, o mainais už tai gauna žinių, kaip gaminti įvairiausius jau išbandytus patiekalus ir pozityvumo, labai padedančio šiuo sunkiu metu.

"Mūsų socialiniame burbule viskas gražu ir gerai, – tikina V.Palavinskas, šioje paprastoje veikloje matantis didžiulę prasmę. – Siaučiant koronai, mūsų grupės misija – bendrauti vieniems su kitais ir dalytis smagiomis patirtimis bei savo receptais."

Ilgainiui "Kirvio koto turnyras" tapo smagia draugų kompanija, vienijančia daugiau nei 7 500 bendraminčių.

"Aš tikrai žinau, kad iki tol buvę visiškai nepažįstami žmonės jau susitinka ir bendrauja gyvai. Prieš šventes jie keitėsi Kalėdų dovanėlėmis – siuntinėjo vieni kitiems savo gamintus pyragus, uogienes. Aš, kaip administratorius, turėjau garbės tai matyti. Buvo be galo džiugu stebėti, kad mūsų juokais gimusi idėja virto labai smagia socialine akcija, vienijančia, artinančia, o ne skiriančia žmones. Nuoširdžiai kviečiu visus norinčius prie jos prisijungti! Vienybės šiuo metu mums tikrai labai trūksta."

Patiekalai iš "Kirvio koto turnyro"

Aštrusis troškinys

Pagrindinis ir mėgstamiausias mano patiekalas – aštrus aitriųjų paprikų ir jautienos troškinys su pupelėmis ir kukurūzais. Jo turi būti daug. Jis skanus iškart pagaminus, skanus išlieka dar porą dienų po to. Galima valgyti ir šaltą, bet geriau prieš valgant pašildyti.

300–400 g jautienos faršo,

3 aitriosios paprikos arba 50 g aitriųjų paprikų miltelių,

200 g (2 skardinės) raudonų virtų konservuotų pupelių,

200 g (1 skardinė) baltų virtų konservuotų pupelių,

170 g (1 skardinė) konservuotų kukurūzų,

250 g pomidorų tyrės,

200 g slyvinių pomidorų,

150 g razinų,

2–3 paprikos, geriausia skirtingų spalvų,

1– 2 galvutės (ne skiltelės!) česnakų,

druskos,

juodųjų pipirų,

aliejaus.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, įspaudžiame visą galvutę česnako. Kepiname, kol česnakas pradės lengvai rusti. Dedame jautienos faršą, truputį pabarstome druska. Kepame, kol mėsa apkeps, nuolat maišydami, kad nepridegtų. Išjungiame ugnį, keptuvės turinį supilame į didelį puodą. Į smulkintuvą pilame razinas, pomidorų tyrę. Viską truputį pasūdome ir papipiriname. Smulkintuvu sutriname viską iki vientisos saldžios masės – tai ir bus mūsų aštriojo troškinio slaptasis ingredientas. Atskirai keptuvėje pakepiname kubeliais supjaustytas paprikas ir slyvinius pomidorus, kol suminkštės. Puodą su mėsa dedame ant ugnies, iš visų konservų skardinių išpilame skystį tiesiai į puodą ir kaitiname, kol užvirs. Sudedame aitriąsias paprikas arba aitriųjų paprikų miltelius. Viską gerai išmaišome. Kai užvirs, supilame trintų razinų ir pomidorų tyrės masę, vėl išmaišome. Patikriname druskos kiekį: viralas turi būti ne per sūrus, su vos juntamu saldumu. Įspaudžiame dar vieną česnako galvutę, išmaišome. Kai troškinys užverda, iš skardinių supilame pupeles ir kukurūzus, lengvai išmaišome, kad pupelės liktų nesutrintos. Vėl palaukiame, kol užvirs, užvožiame dangčiu ir paliekame 10 min., kad skirtingi skoniai susimaišytų.

Prieš tiekdami į stalą galite apibarstyti trintu sūriu. Vaikai taip daro, bet man patinka ir be jo. Idealiu atveju troškinio skonis yra sūriai saldus, o kartu ir subtiliai aštrus.

Spagečiai su jūrų gėrybėmis

500 g mėgstamos formos makaronų (man patinka spagečiai),

200 g jūrų gėrybių,

keletas lapelių šviežių bazilikų,

keletas lašų trumų aliejaus,

druskos,

pipirų.

Pirmiausia lengvai pasūdytame vandenyje išverdame makaronus "al dente". Kai išverda, perpilame juos šaltu vandeniu, kad nesuliptų, ir dedame į sietelį, kad nubėgtų vanduo. Keptuvėje įkaitiname aliejų, supilame jūrų gėrybes, įberiame druskos. Kepame 3–5 min. Prieš supildami į keptuvę makaronus, apšlakstome juos keliais lašais trumų aliejaus ir atsargiai pamaišome. Į kepamas jūrų gėrybes suverčiame išvirtus makaronus, iškart gesiname ugnį ir uždengiame dangčiu. Prieš patiekdami į stalą patiekalą apibarstome keliais bazilikų lapeliais, atsargiai permaišome.

Karpis, įdarytas obuoliais

1 karpis,

4–5 obuoliai (geriau saldžiarūgščiai),

indiškų prieskonių mišinio,

druskos,

pipirų.

Karpis išdarinėjamas, nuplaunamas, galva ir pelekai paliekami. Šonai iš abiejų pusių įpjaunami. Žuvis įtrinama prieskoniais su druska. Paliekama porai valandų. Vėliau pilvas prikemšamas obuolių skiltelių ir užsiuvamas siūlu. Forma turi būti tokia, kad žuvis kepimo skardoje gulėtų ant pilvo – jokiu būdu ne ant šono. Prieš kepdami, žuvį paramstome sveikais obuoliais, kad kepimo metu nenugriūtų ant šono. Kepame 150 °C temperatūroje apie valandą, nuolat tikrindami. Prieš patiekdami į stalą, žuvį apšlakstome į skardą nutekėjusiomis jos pačios ir obuolių sultimis. Tuomet orkaitės temperatūrą padidiname iki 180 °C ir palaikome žuvį dar 5 min. Išėmę karpį iš orkaitės, apšlakstome jį citrinų sultimis ir nešame ant stalo. Puikiai tinka su virtais ryžiais ir daržovėmis.

Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, greta legendinio tilto stūksanti, daugiau nei toną sverianti, trijų metrų aukščio skulptūra su viduje užšaldytomis vaistažolėmis, primins, kad jėgų širdžiai galima semtis ir iš gamtos.

Pasak N. Marčėnaitės, lietuviška Žolinės šventė yra puiki proga trumpam stabtelti ir susimąstyti apie tai, kas iš tiesų svarbu.

„Žinote, gyvenimas ištirps kaip ledas, svarbu mokėti kasdien juo džiaugtis ir pastebėti grožį smulkmenose. Baltijos jūros skalaujama Lietuva yra išskirtinai žalias kraštas, kuriame gausu sveikatą dovanojančių augalų. Tad atsigręžkime į gamtą ir pasisemkime iš jos jėgų širdžiai“, - kviesdama užsukti į Palangą, pažymi garsi menininkė.

Žolinės dieną visi pajūrio gyventojai bei svečiai šalia įspūdingo dydžio širdies formos ledo skulptūros galės ne tik įsiamžinti, pasigrožėti Nomedos Marčėnaitės pieštų lietuviškų augalų kompozicijomis, bet ir sužinoti daugiau apie legendinį vaistažolių trejetą: gudobelę, valerijoną, sukatžolę.

„Paskendę kasdienėje darbų rutinoje dažnai pamirštame kokia turtinga yra Lietuvos gamta. Širdis iš ledo ir vaistažolių  – tai tik simbolinė žinutė, skatinanti prisiminti liaudies išmintį ir rinktis natūralius būdus stiprinti širdį“, – pažymi projekto iniciatoriai iš tradicijas bei inovacijas puoselėjančios įmonės UAB „Valentis“.

Įspūdinga Žolinių širdis iš ledo ir Nomedos Marčėnaitės vaistažolių piešiniai Jūratės ir Kastyčio aikštę  Palangoje puoš šių metų rugpjūčio 15 d., šeštadienį, nuo 16 val. iki pat vidurnakčio.

Vasaros atradimas – petražolių pestas

Labai mėgstu šaldytuve turėti to, ko galėčiau įdėti į kokią sriubą ar padažą. Kad būtų šviežia, nedžiovinta, nešaldyta. Vienas iš mano favoritų, kurį ruošiu kiekvienais metais, – česnakinis aliejus. Prisiperku česnakų, smulkiai su tokiu aparačiuku juos supjaustau, užberiu druskos, užpilu aliejaus ir viską juo gardinu.

Šios vasaros atradimas – petražolių pestas. Kadangi šįmet užderėjo labai daug petražolių ir išsigandau, kad jos taip ir liks nepanaudotos, susiradau internete petražolių pesto receptuką. Puikumėlis – jo galima dėti į sriubas, įvairiausius troškinius, tepti ant paskrudintos duonelės ir pan. Svarbiausias dalykas – vengti kotų, nes juose yra tokių ilgų gyslų, kurios smulkinant normaliai nesusimala ir pasidaro nemaloni tekstūra. Taigi, imate petražolių kuokštą, smulkinate jas trintuvu, beriate cukraus, druskos. Apie proporcijas manęs neklauskite – viską darau iš akies, nuolat ragaudama. Viena žinau, jei, tarkim, druskos dedate porą šaukštų, tai cukraus dėkite tik šaukštą. Tokios taisyklės. Būtinai dar įpilkite keletą šaukštelių vyno acto, kuris yra šiek tiek lengvesnis nei mums įprastas 9 proc. maistinis actas. Berkite keletą grūdelių aitriųjų paprikų ir viską užpilkite tyru, pirmo spaudimo alyvuogių aliejumi.

Laima Tamulytė-Stončė, aktorė, dainininkė, renginių vedėja Mama Rock'n'Roll

Beje, kartą radusi šaldytuve saulėje džiovintų pomidorų aliejuje, padariau dar vieną maklę: paėmiau ir į gaminamą petražolių pestą supyliau tuos pomidoriukus su visu aliejumi. Tuomet viską susmulkinau smulkintuvu ir voila – išėjo dar pikantiškesnio skonio pestas! Jei laikysite tokį šaldytuve – ilgai neges.

Kalbant apie konservavimą – svarbiausia man yra pomidorai! Konservuoju juos visais įmanomais būdais. Bet labiausiai mėgstu pomidorus su obuolių sultimis. Nes ir pats marinatas kuo skaniausiai susivartoja (ypač kitą dieną, po kokio baliuko). Taigi, iš pradžių reikia nuplikyti verdančiu vandeniu pomidorus. Tada keliose vietų dantų krapštuku juos pradurti (kad netrūkinėtų). Į stiklainio apačią dėti lauro lapų, pipirų, česnako skiltelę. Užkaitinti iki virimo obuolių sultis (kuo rūgštesnės, tuo man gardžiau). Įdėti keletą šaukštelių druskos ir viską būtinai ragauti. Skonis turi būti maloniai saldžiarūgštis. Galiausiai karštomis obuolių sultimis užpilti pomidorus ir sandariai juos uždaryti. Viskas. Bon appetit!

Dievinu įvairias užtepėles

Nomeda Marčėnaitė, dailininkė keramikė, televizijos laidų vedėja

Įdomu, ką jūs vadinate konservavimu? Nes uogienių nebeverdu jau seniai: jų niekas pas mus nevalgo. Kaip aš ruošiuosi žiemai? Labai paprastai. Užšaldau uogų, žolių. Kadangi turiu didžiulį šaldiklį, galiu sau tai leisti.

Lygiai taip pat mėgstu ruošti visokias užtepėles, kurias irgi užšaldau. Tuomet, kai reikia, gali išsitraukti, o kitas vėl palikti šaldiklyje. Vis dėlto labiausiai man patinka gaminti pestą. Tiks ir bazilikai, ir petražolės, ir dilgėlės su garšvomis! Dabar ruošiuosi daryti petražolių pestą, nes matau, kad jau peraugo, – reikės jas visas lupti lauk ir su druskyte, sviestuku išsukti. Paskui sudėti į popierinius kavos indelius, išskirstyti porcijomis, nes taip taupiau, – kai dideli kiekiai, dažnai tenka išmesti. Užvynioti maistine plėvele (kad neprisigertų kitų kvapų) ir sudėti į šaldiklį.

Kažkada mėgau konservuoti agurkus, pomidorus su morkomis ir svogūnais, bet šiuo metu neturiu kur laikyti stiklainių. Maisto gaminimas man išties teikia daug džiaugsmo. Vis tiek niekas taip skaniai, kaip tu pats, nepadaro.

Labai mėgstu dilgėlių pestą. Gardinu juo košes, makaronus, troškinius. Dedu, kur tik sugalvoju. O proporcijos? Mėgstu viską daryti iš galvos. Kaskart vis kitaip. Niekada neturiu užsirašiusi jokių receptų. Tarkim, 0,5 kg dilgėlių (na, grubiai tariant, krepšelis). Pirmiausia palieku jas per naktį, kad vabalėliai (kuriems dar gyventi norisi) spėtų išsilakstyti. Kitą rytą dilgėles nuplikau karštu vandeniu ir sutrinti maišytuvu. Naudoju sviestą – ne aliejų, beriu druskelės, smulkintų riešutų ir dar kokio nors kietojo sūrio. Būtinų būtiniausiai – naminio česnako. Kokias 6–8 dideles galvutes. Bet dažniausiai prie dilgėlių nededu nieko – ir taip skanu!

Šaldymas – pats teisingiausias konservavimo būdas

Violeta Mičiulienė, aktorė

Kas yra konservavimas? Cha… Tai yra karštis, vergystė, beprasmis stovėjimas prie viryklės ir, galų gale, totalaus neįvertinimo jausmas. Pamenu, kiek aš konservuodavau! O atvažiuoja vaikai – kaišau kaišau tuos stiklainius, prašydama, kad paimtų tą mano košę makaliošę. O jie man: "Mam, mes turim, ką valgyt!"

Žodžiu, mano vaikams konservuoti produktai asocijuojasi su maisto gadinimu. Čia panašiai kaip su tomis moterimis, kurios darosi plastines operacijas ir būktai užkonservuoja savo amžių. O tu matai, kad jos tave apgaudinėja! Tai va, ir mano vaikams atrodo, kad toji daržovė, įkišta į stiklainį ir apipilta visokiais actais, cukrais ir kitokiais priedais, yra neteisinga.

Tik jau ne man. Aš tiesiog alpstu nuo konservuotų pomidorų su svogūnais ir želatina. Už jų stiklainėlį galėčiau padaryti bet ką – apeiti aplink bažnyčią tris ratus ir daugiau!

O šįmet norėjau išbandyti dar vieną – siauralapių gauromečių – ir maisto, ir vaisto – receptą. Iš kažkur sužinojau, kad man reikėtų to gauromečio lapus visaip suglamžyti, supilti į trilitrinį stiklainį ir pastatyti… Ne, ne ant palangės, kol pasirodys pirmieji rasos lašeliai, bet sukišti į žemę. Gal būčiau taip ir padariusi, jei nebūčiau prisiminusi vienos juokingos istorijos, kaip tikras mano giminaitis, gimus sūnui, naminio vyno stiklainį užkasė kažkur kieme prie namų, kad galėtų išsaugoti jį iki sūnaus pilnametystės… Dievuliau tu mano. Per tas vyno paeiškas buvo sugadintas visas sūnaus gimtadienis ir išleistuvės į armiją. Visi, kas tą vakarą dar paėjo, sugužėjo į kiemą jo ieškoti. O šeimininkui vis atrodė ne ten ir ne ten, nes per aštuoniolika metų ir medžiai, ir krūmai, patikėkit, ne juokais pasikeitė. Nerado! Tad išsigandau ir aš, kad po kiek laiko neberasiu savo gauromečio!

Šiuo metu, ką čia ir slėpti, esu tikra šaldymo maniakė. Turiu didžiulį šaldiklį, kuriame telpa viskas. Nuo grybų iki žolių! Štai visai neseniai prisirinkau meškinių česnakų lapų. Nuploviau, supjausčiau, užsišaldžiau maišiukuose su smulkintais česnakais. Niam…

Skinu agurkėlius, tarkuoju juos, užšaldau maišeliuose, o paskui dedu į šaltibarščius, kad turėčiau tą nepakartojamai gaivų šviežių agurkų kvapą. Taip pat kvailioju ir su šviežiomis morkomis. Išsispaudžiu sultis į atskirus maišelius, užsišaldau, o tas išspaudas dedu į maišelius, kad galėčiau pagardinti jomis sriubas.

Su grybais vėlgi tas pats. Apverdu, atšaldau ir – į maišelius. O jau tų maišelių prirūšiuota šaldiklyje: mišrūs grybai, vien baravykai, baravykai su kažkuo ir t.t. Ar galit patikėti, kad pas mane dar nuo pernai jų – visi du stalčiai! Ir žydinčių česnakų galvutes mėgstu užsišaldyti, o paskui metu į sriubą užsimerkusi. Skonio priduoda nerealaus! Mano nuomone, sriubos gardumas priklauso ne nuo to, iš ko verdi, bet nuo to, kuo ją pagardini. Juk kiekviena žolė duoda vis kitą poskonį. Tad, mielieji, šaldykite viską, ką tik galite, ir negailėkite savo maistui mėtų, mairūnų, peletrūnų ir dar visokio kvepiančio gėrio.

Dieną savanorystei skirsianti Nomeda kartu su laidos kūrėjų komanda aplankys „Mamų unijos“ onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams kuriamus Šeimos namus ir susitiks su šios iniciatyvos sumanytoja Egle Mėlinauskiene. Namuose, kuriuose turėtų įsikurti vėžiu sergančių vaikų šeimos, žinoma menininkė ant sienų išpieš vabalus, kurie ją pačią labai domino vaikystėje.

„Kartais nereikia labai didelių pastangų, reikia geros valios. Tai išjudina reikalus iš mirties taško, paskui žmonės gauna tokį gerą pagreitį, sparnus“, – trečiadienį, 19.30 val. rodomoje laidoje sakys savo šeimoje įvaikintą dukrelę užauginusi Nomeda, suprantanti ir kitas šeimas, susiduriančias su įvairiais psichologiniais iššūkiais.

Kad įveiktum gyvenimo siunčiamus iššūkius ir padėtum kitiems su jais susidoroti, pasak Nomedos, žmogus visų pirma turėtų pamilti save patį. „Jeigu nori padėti kitiems, pirmiausia turi padėti sau. Tiesą sakant, dabar manęs net sąžinė negraužia. Kažkada būdavo taip, kad galvodavau, kad laiką sau vagiu iš kažko. Ne, netiesa. Laikas sau reikalingas, kad galėtum būti kitiems“, – pasakos vietoje nenustygstanti Nomeda, ramybę atradusi keramikoje.

„Laiminga pora yra du laimingi žmonės. Laiminga pora negali būti laimingas vyras ir nelaiminga moteris arba laiminga moteris ir nelaimingas vyras. Tai juk taip akivaizdu ir, kad tai suvoktum, aukštojo išsilavinimo nereikia. Bet psichologinės problemos, emocinis neišprusimas mus stumia atgal ir mes turime dar labai daug ką padaryti. Tačiau po truputį pradedame suvokti, kad nepažinęs savęs, nepažinsi ir šalia esančiųjų“, – gyvenimo tiesomis dalysis moteris.

Nomeda pasakos, kad domėjimasis psichologija jai padeda atrasti vis naujų dalykų ir geriau pažinti save. „Pabandykite parašyti dešimt gerųjų savo savybių. Tai nėra lengva užduotis – ties antra savybe užstrigau. Pirma buvo kūrybingumas. Komunikabilumas. O trečia… Galvoju, kad visai gerai gaminu valgyti, bet visos gerai gaminam. Gera mama, bet visos mes geros. Puiki mylimoji? Visos puikios! Neberandu gerų savybių. Skambinu Vytui, sakau, padėk padaryti namų darbus“, – laidoje pasakos Nomeda.