Pokalbis su D. M. Malinausku – apie meilę skulptūrai, nostalgiškus prisiminimus, gyvenimą tarp Vilniaus ir Kauno, meno ir sporto sąveiką.

– Kada supratote, kad norite tapti skulptoriumi?

– Mano tėvai yra menininkai: tėtis – tapytojas, mama – tekstilininkė. Todėl menais domėjausi nuo pat vaikystės, baigiau Kauno dailės gimnaziją. Vienuoliktoje klasėje savo būsimą specialybę rinkausi tarp grafikos ir skulptūros, tačiau širdis nuvedė ten, kur galėjau išsipurvinti rankas, jas giliai sukišti į molį, lieti gipsą. Mane traukė ir jaudino darbas su tikromis, grubiomis medžiagomis – akmeniu, betonu.

Atsimenu, kad mokykloje labai norėjau pabandyti ką nors suvirinti. Mokytojas davė metalo atraižų ir leido su jomis daryti, ką tik noriu. Nusprendžiau suvirinti povandeninį laivą – šis darbas man labai patiko, supratau, kad norėsiu tuo užsiimti ir vėl.

Prisijaukinęs skulptūrą, keletą kartų bandžiau nuo jos atsitraukti, tačiau ir vėl sugrįždavau. Teko daug dirbti, į kūrybą įdėti nemažai meilės ir prakaito, kad atsidurčiau ten, kur esu dabar. Šiandien jaučiuosi esantis savame kelyje ir džiaugiuosi, galėdamas išreikšti savo idėjas skulptūrine forma.

Siekiamybė: tai, kad D. M. Malinausko kūriniai iš dalies susiję su popkultūra, paaiškina skulptoriaus norą skatinti žmones domėtis menu. / Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Ar vaikystėje turėjote daug laisvės? Galbūt menininkai tėvai jus auklėjo itin liberaliai?

– Nepasakyčiau, kad vaikystėje turėjau daug laisvės, nes tėtis buvo gan griežtas. Kita vertus, tėvai man suteikė laisvę kurti. Tėtis mane įsileisdavo į savo dirbtuves, už tai jam esu labai dėkingas. Dirbtuvėse būdavo ir kitų menininkų, tad jaučiausi laimingas, būdamas jų apsuptyje, galėdamas nevaržomai kurti ir paklausti patarimų. Tuo metu nemažai tapiau, o tėčio dirbtuvėse galėdavau išlieti savo skulptūros darbus. Kitur tai daryti nebūdavo galimybių. Tėvai džiaugėsi, kad renkuosi menininko kelią, o aš jiems dėkingas, kad nebandė kištis į mano pasirinkimą, atkalbinėti.

– Turite išskirtinį kūrybinį braižą. Jūsų kūryboje daug populiariosios kultūros elementų ir mūsų kasdienybėje atpažįstamų simbolių: pokemonai, „Gaidelio“ sausainiai, šakotis. Kodėl būtent šie elementai jus sudomino?

– Mintis skulptūroje prikelti pokemonus, „PlayStation“ ir „GameBoy“ žaidimus, kasetes, kokakolos skardines ir kitus 1990-ųjų artefaktus man kilo magistro studijų metu. Norėjau sukurti tam tikrą sentimentų muziejų, kuriame šie elementai būtų tarsi suakmenėję, primintų fosilijas. Ši idėja labai patiko mano dėstytojams, tad seriją tęsiau visų magistro studijų metu.

Šie kūriniai – tarsi dialogas su mano kartos žmonėmis, gimusiais paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šio laikotarpio artefaktams jaučiantiems nostalgiją. Praėjusių metų pradžioje šiuos darbus eksponavau Vilniuje, ukrainiečių galerijoje TSEKH. Tuo metu prasidėjo karas, tad nebuvau tikras, ar paroda „Future Wonderland“ apskritai atsidarys. Kita vertus, nors ir nesusijusi su karu, paroda pasakojo apie vaikystės sentimentus, kuriuos karas, neabejotinai, naikina. O šie nostalgiją keliantys 1990-ųjų artefaktai jungia tame dešimtmetyje gimusius ir užaugusius žmones iš viso pasaulio.

Širdis nuvedė ten, kur galėjau išsipurvinti rankas, jas giliai sukišti į molį, lieti gipsą. Mane traukė ir jaudino darbas su tikromis, grubiomis medžiagomis – akmeniu, betonu.

Šiandien savo kūryboje daugiausia koncentruojuosi į saldumynus: šakočius, sausainius „Gaidelis“, saldainius „Kregždutė“, „Vėželiai“ ar „Ananasas“. Šie mūsų visų atpažįstami saldumynai turi puikią skulptūrinę formą, o paversti meno kūriniais, prabyla svarbiomis temomis.

Pasitelkęs lietuviškų saldumynų seriją noriu diskutuoti apie valgymo sutrikimus ir persivalgymą, kurį patiria daug žmonių. Vieni saldumynus valgo iš nuobodulio, kiti tokiu būdu bando „suvalgyti“ savo emocijas. Treti saldumynų vengia, bijodami priaugti svorio ar trokšdami atitikti visuomenės primestus kūno standartus. Nemažai daliai žmonių saldumynai asocijuojasi su nepasitikėjimu savo kūnu arba negalėjimu jiems atsispirti. Todėl mano kūryboje saldainiai įgauna sunkias betono ar metalo formas.

Iš betono ketinu lieti ir guminukus, kurių formos taip pat yra puikiai atpažįstamos. Man, kaip menininkui, norisi skulptūroje atspindėti paprastus, daugumai pažįstamus objektus, per daug jų netransformuojant. Lengvai atpažįstami objektai žmonėms kelia emocijas ir perteikia mano užslėptą žinutę.

Spalį meno galerijoje „Drobė“ surengsiu parodą, kurioje pristatysiu šiuos „saldžius“ kūrinius. Parodai, kuri atsidarys tik po metų, ruošiuosi atsakingai, nes jas rengiu retai. Manau, kad tarp parodų turi praeiti nemažai laiko, kad galėtum pailsėti ir sukurti naujų darbų. Kitaip gali perdegti. Kūrybinių pertraukų metu mėgstu aplankyti muziejus ir galerijas, važiuoti į kitose šalyse vykstančias meno bienales. Manau, kad tai svarbi investicija į save, siekiant išsaugoti šviežią kūrybinį žvilgsnį.

Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Nemaža dalis jūsų kūrybos skirta 1990-ųjų – gimtojo dešimtmečio – nostalgijai. Kokie elementai jums labiausiai asocijuojasi su jūsų vaikyste?

– Užaugau Eigulių rajone, tad man labiausiai su vaikystės žaidimais asocijuojasi kieme stovėję betoniniai tilteliai. Su kiemo draugais prie jų žaisdavome „namus“, netoliese darydavome „sekretus“, į kuriuos sudėdavome rastas gėlytes ir augaliukus. Gerai prisimenu ir kieme stovėjusias nesisukančias sūpynes, iš sovietmečio išlikusias metalines žaidimų aikšteles. Tos šaltos, grubios, sunkios medžiagos šiandien persikelia į mano kūrinius ir dėl vaikystės prisiminimų man atrodo visai jaukios.

Jau daug metų negyvenu Eiguliuose, iš šio rajono išsikraustė ir tėvai. Kažkada, pagautas nostalgijos, nuvažiavau į buvusį kiemą ir pamačiau, kad viskas ten jau pasikeitę. Buvo šiek tiek liūdna, bet drauge ir džiugu, kad rajonas keičiasi, gražėja. Tikrai nesakau, kad reikėjo išsaugoti senas sulūžusias sūpynes, tiesiog jos man kėlė nostalgiją ir inspiravo mano kūrybines formas.

– Kauno dailės gimnazijoje, kurią baigėte, šiandien dirbate piešimo mokytoju. Kaip pajutote mokytojo pašaukimą? Juk šis darbas – tikrai ne kiekvienam. Ar sugrįžęs į mokyklą jaučiate nostalgiją?

– Į šį darbą atėjau ne iš finansinių paskatų. Gavęs pasiūlymą dirbti piešimo mokytoju, nusprendžiau, kad atėjo laikas grąžinti skolą mokyklai, kuri mane užaugino. Su Kauno dailės gimnazija susiję daug gražių prisiminimų, tad supratau, kad noriu prisidėti prie jaunosios mokinių kartos ugdymo. Mokykloje įsidarbinau pernai, tad joje buvau nesilankęs jau dešimt metų. Buvo keista sugrįžti ir pamatyti, kad nedaug kas pasikeitė – dirba tie patys mokytojai, stovi tie patys gipsiniai modeliai. Smagu būti jaunosios kartos mokytoju ir ieškoti kelio į mokinių širdis.

Nežinau, ar mokytojo darbas yra pašaukimas, tačiau tikrai ne kiekvienas žmogus gali juo dirbti. Reikia turėti daug kantrybės, kurios, būdamas skulptoriumi, tikrai turiu. Taip pat reikia būti pakankamai griežtam, bet kartu ir atviram, nuoširdžiam. Jei būsi pernelyg griežtas, mokiniai tavęs bijos ir tau neatsivers, tad turi mokėti su jaunuoliais pajuokauti, atviriau pasikalbėti. Tačiau negali būti ir pernelyg švelnus, nes mokiniai tai jaučia ir gali imti tavimi šiek tiek manipuliuoti.

Mokau tris klases – dvi aštuntas ir vieną dešimtą, manau, kad su mokiniais sutariame tikrai gerai. Norisi juos paskatinti nebijoti ieškoti savęs, eiti savo keliu. Mokytojo darbu džiaugiuosi ir dėl to, kad jis leidžia man išlįsti iš savo dirbtuvių, kuriose neretai būnu užsidaręs visą dieną. Džiugu, kad galiu daugiau pabendrauti su jaunais žmonėmis, socializuotis (šypsosi).

Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Esate kilęs iš Kauno, studijavote Vilniuje ir vėl sugrįžote į gimtąjį miestą. Koks jūsų santykis su Kaunu? Ar norėtumėte, kad čia vieną dieną stovėtų jūsų kurta skulptūra?

– Dvejus metus studijavau skulptūrą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, o tada perėjau į tas pačias studijas Vilniaus fakultete. Baigęs bakalaurą nusprendžiau, kad gal reikėtų paieškoti „rimtesnės“ specialybės, ir įstojau į paveldosaugos magistrą. Esu meniškos prigimties, todėl pamaniau, kad man patiks darbas, kuriame galėsiu prisidėti prie svarbių istorinių artefaktų išsaugojimo. Mokiausi pusantrų metų, bet baigiamojo darbo taip ir neparašiau – išgąsdino, koks sausas ir ilgas turi būti magistrinis. Mečiau visą šį reikalą ir įstojau į skulptūros magistrą, tuo labai džiaugiuosi. Atrodo, kad viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo būti, nes būtent paveldosaugos studijos mane įkvėpė 1990-ųjų artefaktų skulptūrų serijai. Tad nesigailiu nieko.

Kaunas man yra tikrai artimas, esu trečios kartos kaunietis, čia lankiau darželį, mokyklą. Tačiau Vilniuje, kuriame praleidau penkerius metus, taip pat patiko gyventi. Su tuomete drauge, dabartine žmona Ūla sostinėje nuomojomės butą, čia turėjau savo dirbtuves. Žmonai, kuri taip pat yra kilusi iš Kauno, gavus darbą gimtajame mieste, nusprendėme persikraustyti. Nebuvo labai lengva tai padaryti, nes man teko iškraustyti ne tik namus, bet ir dirbtuves. Iš pradžių gyvenome pas uošvius Linksmadvaryje, kur sandėliuke laikinai buvau įkūręs savo dirbtuves. Vėliau savo kūrybos erdvę įsikūriau Aleksote – čia leidžiu savo dienas ir jaučiuosi labai laimingas. Su žmona Žaliakalnyje neseniai nusipirkome butą 1938 metų statybos medinuke. Norime puoselėti medinę architektūrą, mums tai yra svarbu.

Žaisdamas regbį, aš tarsi laužau stereotipą, kad menininkas turi būti bohemiškas plevėsa. Iš tiesų menas ir sportas mano gyvenime gražiai vienas kitą papildo.

Džiaugiuosi, kad studijų metai prabėgo Vilniuje, kuriame yra daugiau veiksmo ir galimybių. O dabar džiaugiuosi gyvendamas jaukiame Kaune, kuris sparčiai keičiasi. Smagu būti jo dalimi ir matyti teigiamus pokyčius. Tik norėtųsi, kad Kaune atsidarytų daugiau šiuolaikinio meno galerijų, kurių čia pasigendu.

Turiu pripažinti, kad po penkerių metų gyvenimo Vilniuje teko iš naujo adaptuotis Kaune. Nors, rodos, miestą pažįsti, reikėjo išsiaiškinti, kur dabar čia galima nueiti smagiai pavakaroti, kur skaniai pavalgyti, o kur vyksta įdomūs renginiai. Tiesa, žmona neseniai vėl gavo darbą Vilniuje, tad juokaujame – nejaugi vėl reikės kraustytis? Kadangi neseniai įsigijome ir įsirengėme butą Žaliakalnyje, kol kas liekame Kaune. O kaip bus vėliau, parodys laikas – turbūt mums lemta gyventi tarp Vilniaus ir Kauno.

Deja, gimtajame Kaune kol kas neturiu savo kurtos skulptūros. Tik Kauno rajone, Kulautuvoje, pernai buvo atidaryta mano interaktyvi skulptūra „Debesis – žmonių likimai. Lietuvos telefonų knyga“. Turiu idėjų ir Kaunui – norėtųsi įamžinti laivą „Raketa“, plaukiantį į Nidą, ar skulptūra papuošti funikulierių prieigas. Šie metai man nebuvo labai kūrybiški, nes daugiau laiko skyriau naujųjų namų Žaliakalnyje įrengimui. Tačiau kitąmet kibsiu į darbą ir sukursiu ką nors įdomaus.

Justinos Lasauskaitės, D. M. Malinausko asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūs su žmona – du kauniečiai – susipažinote Vilniuje?

– Su Ūla susipažinome Vilniuje, bendros draugės gimtadienyje, kai aš dar studijavau Kaune. Iškart vienas kitam patikome, užsimezgė ryšys. Tačiau aš po dviejų mėnesių ruošiausi išvykti į JAV su studentų programa „Work and Travel USA“, tad nieko rimto nesitikėjau, galvojau – bus, kaip bus. Juk ką tik susipažinome, o laukia ilgas išsiskyrimas. Tačiau per pusketvirto mėnesio, kol svečiavausi Amerikoje, nenustojome bendrauti. Grįžęs pradėjau studijas Vilniuje, o mūsų santykiai vis stiprėjo. Šiandien jau dveji metai, kai esame susituokę.

– Jums artimas ne tik menas, bet ir sportas – žaidžiate regbį. Galbūt sportininko mąstymas padeda kūryboje?

– Regbį žaidžiu jau penkiolika metų. Šį sportą atradau netikėtai, Kauno dailės gimnazijos dėka. Mokykloje priklausiau teatro trupei, kuriai vadovavo prancūzų kalbos mokytojas. Su trupe vieną kartą nuvažiavome į gastroles Prancūzijoje, kur kaip tik vyko Šešių tautų regbio čempionatas. Tuo metu ieškojau dominančio sporto, nes buvau stambus, nepasitikėjau savimi. Paviešėjęs Prancūzijoje, susidomėjau regbiu, tad grįžęs į Kauną ėmiau lankyti šio sporto treniruotes. Regbį žaidžiau ir gyvendamas Vilniuje, teko atstovauti šalies rinktinei. Džiaugiuosi, kad atradau šį sportą.

Aišku, iš pradžių pritapti prie regbio žaidėjų nebuvo lengva, juk į sportą atėjau iš meno pasaulio. Iš pradžių net norėdavosi slėpti, kad esu menininkas, buvo sunku priprasti prie vyriškos konkurencijos. Vis dėlto galiausiai nusprendžiau nebeslėpti savo asmenybės, su savo regbio komanda net sukūriau porą meno kūrinių. Žaisdamas regbį, aš tarsi laužau stereotipą, kad menininkas turi būti bohemiškas plevėsa. Iš tiesų menas ir sportas mano gyvenime gražiai vienas kitą papildo. Menas į sportą atnešė paprastesnį požiūrį – sportuoju savo malonumui, nes suprantu, kad didžiulių aukštumų ir mene, ir sporte pasiekti nepavyks, reikia pasirinkti vieną sritį. Sportas man suteikė daugiau disciplinos. Laikausi griežtos dienos rutinos, devintą ryto jau darbuojuosi dirbtuvėse. Nors ryte norisi ilgiau pamiegoti, suprantu, kad reikia keltis ir dirbti, nes kitaip pramiegosiu visas progas ir galimybes.

Kodėl dalis visuomenės buriasi į mitingus, nesvarbu prieš ką – skiepus nuo COVID-19, partnerystės įstatymą, migrantus? Kas gali būti bendro tarp su realybe mažai ką turinčios teorijos apie COVID-19 ir sovietmečio? Kokia dalis mūsų visuomenės vis dar mano, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau ir ar jie nori į jį grįžti? Mokslininkų tyrimų šiais klausimais įžvalgomis su „Kauno diena“ pasidalijo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė.

Skatina nuoskaudos

– Papasakokite apie savo tyrimą: kaip išsiaiškinote, kad nostalgija sovietmečiui gali būti susijusi su polinkiu tikėti sąmokslo teorijomis apie COVID-19?

– Tokio sumanymo – palyginti, ar sovietmečiui nostalgiją jaučiantys žmonės labiau tiki sąmokslo teorijomis apie COVID-19, nebuvo. Darėme didelį tyrimą, kuriame sąmokslo teorijos – viena iš temų. Klausėme, ar žmonės pritaria teiginiams apie COVID-19. Jų buvo penki: nuo švelnių – kad šią ligą sukeliantis virusas sukurtas laboratorijoje, iki skambančių nerealistiškai – kad yra sąsajų su 5G ryšio tinklo diegimu. Šis teiginys Lietuvoje sulaukė visai nedaug teigiamų atsakymų, o populiariausi buvo du: lokalus – kad Lietuvoje valdžios institucijos neva padidina mirusiųjų nuo COVID-19 skaičius, ir labiau globalus – kad COVID-19 susijusi su pastangomis visus priversti skiepytis. Šiomis sąmokslo teorijomis linkę tikėti apie trečdalis Lietuvos gyventojų, o tarp jaučiančių nostalgiją sovietmečiui priklauso nuo konkrečios teorijos, bet tokių net apie 60 proc.

Protestas: pasak A. Ramonaitės, sakymas, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, tiesiogiai nereiškia, kad žmonės norėtų sugrįžti į anuos laikus. Tai savotiška protesto išraiška, kad sunkiau atlaikiusių transformaciją niekas neatjaučia. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Teiginiai apie sąmokslo teorijas nėra specifiškai lietuviški, jie buvo paimti iš užsienio mokslininkų tyrimų. Kad ir kaip būtų keista, pasaulyje yra daug tikinčių sąmokslo teorijomis. Tuo pagarsėjusios JAV, pokomunistinės šalys kur kas labiau jomis tiki nei Vakarų valstybės, ir čia Lietuva – ne išimtis.

Svarsčiau, kokios čia gali būti priežastys. Tame pačiame tyrime buvo ir klausimas, ar sovietmečiu Lietuvoje buvo geriau gyventi nei dabar. Šiuo mūsų tyrimuose seniai naudojamu rodikliu vertiname požiūrį į sovietmetį. Pamačiau, kad yra didelis ryšys tarp jo ir tikėjimo sąmokslo teorijomis. Tad ir kilo klausimas, kaip tai gali būti susiję.

– Tai kuo galima paaiškinti šias sąsajas?

– Lyginome, kas kitose šalyse paaiškina tikėjimą sąmokslo teorijomis. Vakaruose pastebėta, kad nostalgija stabiliam industrinės visuomenės laikotarpiui koreliuoja su tikėjimu sąmokslo teorijomis. Pavyzdžiui, JAV žmonės, kurie balsuoja už Donaldą Trumpą ir tiki sąmokslo teorijomis, labai dažnai būna sunkiai išgyvenę deindustrializacijos procesą XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje, kai nemažai įmonių persikėlė į Kiniją, daug amerikiečių neteko darbo, ir niekas jiems nepadėjo išgyventi šio sunkaus laikotarpio. Nusivylimas tuo išsilieja pykčio elitui, populizmo banga.

Panašūs procesai vyko Lietuvoje mūsų valstybės transformacijos po 1990-ųjų metu: daliai žmonių tai buvo sunkus laikotarpis, nes jie patyrė gyvenimo lygio nuosmukį, prarado darbą ar turėjo jį pakeisti, subyrėjo kolūkiai, sugriauti pastatai, kuriuose jie dirbo, kultūros namai, tas turtas išgrobstytas.

Viena vertus, tas laikotarpis buvo džiaugsmingas, nes atgauta nepriklausomybė, prasidėjo grįžimas į Europą, bet ekonomiškai jis buvo komplikuotas. Žmonės lig šiol kalba ir apie patirtus sunkumus, bet viešojoje erdvėje apie tai nutylima, tarsi to nebuvo, nes, atrodytų, kaip galima skųstis, kai vyksta tokie puikūs procesai, – tapome laisvi ir demokratiški. Transformacija viešojoje erdvėje pristatoma tik iš gerosios pusės, o žmonės atsimena ir blogąją. Tai gali būti vienas iš paaiškinimų, kodėl dalis žmonių nepasitiki, kas viešojoje erdvėje sakoma, nes joje atspindimi labiau sėkmės lydimų, turtingesnių, miesto gyventojų pasakojimai, o sunkiau išgyvenančių tą laikotarpį naratyvas viešojoje erdvėje, bent jau nacionalinėje, – ne. Gali būti, kad daliai žmonių tai suformuoja bendrą nepasitikėjimą viskuo, ką šneka valdžia, žiniasklaida, nes jie patiria viena, o kas kalbama viešumoje, yra visai kas kita, ir tuo jie negali tikėti.

Prisideda ir tų žmonių, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, bendras nepasitenkinimas, nepasitikėjimas valdžia, jos sprendimais, bejėgiškumo pojūtis, kad jie – kažkokie maži žmoneliai, kurių niekas negirdi ir neklauso.

Tai paaiškina ir ir tikėjimą sąmokslo teorijomis. Psichologai sako, kad į jas linkę tie žmonės, kurie jaučiasi bejėgiai, žemesnio statuso (nors nebūtinai taip yra iš tikrųjų), kurie nepasitiki valdžia, žiniasklaida. Lietuvoje nepasitiki valdžia ir bejėgiškiau jaučiasi būtent transformacijos procese susiformavęs žmonių ratas, ir jis gana didelis.

Žinoma, yra veikėjų, kurie sąmoningai veikia prieš Lietuvos valstybę, ir juos reikia neutralizuoti. Tačiau negalime su jais sutapatinti visų žmonių, kurie protestuoja dėl valdžios veiksmų.

Žavisi sovietmečiu

– Apie kokią dalį visuomenės kalbame?

– Atsakymas nevienareikšmis. Kai klausiame, ar respondentas sutinka ar nesutinka su teiginiu, kad sovietmečiu buvo gyventi geriau, pateikiame atsakymą penkių lygių skalėje, tad pagal tai taip manantys diferencijuojasi. Bet net ir tie, kurie pasirenka tik vidutinę reikšmę, turi didesnį polinkį sąmokslo teorijoms nei tie, kurie atsako „ne“.

Jaučiančių nostalgiją sovietmečiui per pastaruosius dešimt metų gerokai sumažėję: dar prieš keletą metų tokių buvo apie 30 proc., o pagal naujausią tyrimą – apie 20 proc. Iš dalies tai susiję su ekonomikos augimu, nes žmonės objektyviai jaučia, kad gyvenimas dabar geresnis. Pastaraisiais metais požiūrį į Rusiją ir apskritai į sovietinį režimą gal pakeitė ir karas Ukrainoje. Be to, turi įtakos ir kartų kaita: jauni žmonės, negyvenę sovietmečiu, dažnai atsako „nežinau“ ir tik visai nedaug jų – kad buvo geriau.

Bet ne tiek svarbu, kad žmogus pasakė, jog sovietmečiu buvo geriau, kiek atsakymų išsidėstymas penkių balų skalėje.

– Kas tie nostalgiją sovietmečiui jaučiantys žmonės pagal amžių, gyvenamąją vietą, socialinę padėtį, pajamas, išsilavinimą?

– Ryškiausia skirtis – pagal amžių, nes jaunimas sovietmečiu  negyveno. Beje, ankstesniuose tyrimuose šioje grupėje buvo daugiau vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių, kurie buvo augę ir pagrindinę dalį savo gyvenimo gyvenę sovietinėje sistemoje. Tarp pačių vyriausių tokių buvo mažiau, nes jie buvo matę pokario baisumus, kolektyvizaciją, tremtis, gal dar gyvenę ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, gerokai rečiau jaučia nostalgiją nei kiti. Tačiau iš posovietinės transformacijos labiausiai laimėjo specialistai, be to, tarp turinčių aukštąjį išsilavinimą daugiau tarp jaunimo.

Su gyvenamąja vieta tai irgi susiję. Vilniečiai nostalgiją sovietmečiui jaučia mažiausiai, o kaimo, mažesnių miestelių gyventojai – labiau, nes tai tiesiogiai susiję su pokyčiais, kurie vyko transformacijos metu. Paskutiniais sovietmečio metais daugelis kolūkių laikėsi gerai, žmonės turėjo darbą ir daug uždirbdavo, veikė didžiuliai kultūros namai, kaimo žmonių pajamos ir gyvenimo kokybė buvo net aukštesnės nei miesto gyventojų.

Staiga visa infrastruktūra subyrėjo, žmonės ne tik neteko darbų, bet sutriko transporto sistema, tad, net susiradus kitą darbą mieste, nebuvo lengva iki jo nuvykti. Prasidėjo emigracijos procesai, kurie pakeitė kaimo ir miestelių portretą, – jie ištuštėjo, jaunimas išvažiavo.

Dalis kaimiškųjų vietovių gyventojų lig šiol pikti, bet jų sakymas, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, tiesiogiai nereiškia, kad žmonės norėtų sugrįžti į sovietinius laikus. Tai savotiška protesto išraiška dėl to, kad įvyko tokia griūtis ir kad niekas neatjaučia, nebando padėti. Sovietmečiu regioninė politika buvo stipriai išplėtota: ūkio objektų buvo įvairiuose regionuose, jei buvo statoma kokia įmonė, aplinkui kilo ir gyvenamieji namai, darželiai, mokyklos, vyko transporto plėtra. Griuvus sovietinei sistemai tai palikta savieigai, kuri baigėsi tuo, kad klesti keli didieji miestai, juose koncentruojasi investicijos, o provincijoje žmonės palikti likimo valiai. Tai lemia, kad kaime daugiau nostalgiją sovietmečiui jaučiančių žmonių.

Šiuo metu gana ryški skirtis ir pagal pajamas – turintys žemas pajamas labiau jaučia nostalgiją sovietmečiui. Prieš 20 metų, kai vykdėme pirmuosius tokius tyrimus, to nebuvo matyti, žmogaus nuomonė buvo labiau susijusi su jo statuso pokyčiais – net jei jis tuo metu ir geriau uždirbo, bet subjektyviai jautė, kad jo statusas sumažėjo. Nors dabar Lietuvoje nėra aiškiai išreikštų klasinių konfliktų, bet per mūsų daromus kokybinius interviu žmonės sako, kad anksčiau eilinis darbininkas ar eilinis kolūkietis, žmogus, užimantis nevadovaujamąsias pareigas, ir uždirbdavo daugiau, ir į jį daugiau buvo kreipiama dėmesio nei dabar, ir tas savotiškas klasinio statuso pasikeitimas sukelia nuoskaudą dėl jo praradimo, nusivylimą, kad niekas nesirūpina prasčiau gyvenančiais.

– Kaip atsispindi nostalgija sovietmečiui rinkimų prioritetuose?

– Ji ir sudaro kairės ir dešinės skirtį. Akivaizdu, kad antisovietinių pažiūrų rinkėjai balsuoja už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus ir liberalus, o jaučiantys nostalgiją sovietmečiui – už vadinamąsias kairiąsias partijas. Beje, atsiradus Laisvės partijai, kiek pasikeitė Liberalų sąjūdžio elektoratas: ši partija ir socialdemokratai balansuoja per vidurį, patraukdami tuos, kurie nei labai antisovietiniai, nei jaučia nostalgiją sovietmečiui.

Skirtumai: kai kuriomis sąmokslo teorijomis apie COVID-19 linkę tikėti apie trečdalis Lietuvos gyventojų, o tarp jaučiančių nostalgiją sovietmečiui – apie 60 proc. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Neįsiūbuoti laivo

– Dažname pastarųjų kelerių metų mitinge buvo protestuojama prieš tarpusavyje nesusijusius dalykus – ir prieš skiepus, ir prieš migrantus, ir prieš partnerystės įstatymą. Ar tai žmonių grupei netinka viskas, ką siūlo valdžia, kam pritaria vyraujanti viešoji nuomonė?

– Visi, kurie turi kokių nuoskaudų ir nepasitenkinimo dabartinės valdančiosios daugumos atžvilgiu, savotiškai susivienija. Vieni istoriškai nemėgsta konservatorių, kitiems nepatinka valdančiųjų liberali šeimos politika, tretiems – COVID-19 pandemijos valdymas. Tad žmonės gal turi skirtingų priežasčių, kodėl protestuoja, bet kadangi nepatenkinti dabartine valdžia, visi ir susivienija. Tačiau mūsų tyrimų duomenys rodo, kad nėra taip, jog šie žmonės visoms akcijoms arba pritaria, arba ne, jie diferencijuojasi pagal tai, koks buvo jų pagrindinis tikslas.

– Net dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą, LRT užsakymu atliktos „Baltijos tyrimų“ apklausos duomenimis, apie dešimtadalis Lietuvos gyventojų nevertina Rusijos neigiamai, panašias nuostatas rodo ir kai kurios kitos apklausos. Ar daug tarp tokių, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, tiki Rusijos skleidžiamais mitais apie šį karą?

– Lietuva labai proukrainietiška, o antirusiška daug labiau (gal išskyrus Lenkiją) nei kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, pavyzdžiui, Bulgarija ar Vengrija, jau nekalbant apie Serbiją, kuri labai prorusiška.

Yra sąmokslo teorijų, susijusių ir su karu Ukrainoje, bet jos Lietuvoje tikrai nepopuliarios, labai mažas skaičius tiki tomis, kurias skleidžia Rusija. Tačiau sąmokslo teorijos – įdomus reiškinys: mokslininkų tyrimai rodo, kad tie, kurie linkę tikėti viena sąmokslo teorija, tiki ir kitomis, net jei jos nesusijusios, iš visai kitos srities. Tad, pavyzdžiui, kurie tiki COVID-19 sąmokslo teorijomis, atsargiau žiūri į viską, kas kalbama vyraujančioje viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, linkę manyti, kad dėl nieko negali būti tikras, gali būti ir vienaip, ir kitaip. Jie nepuola tikėti rusiškais kanalais skleidžiamais pasakojimais, bet atsargiau žiūri ir į tai, kas pateikiama Lietuvos žiniasklaidoje. Tad nebūtų tinkama sakyti, kad dalis šių žmonių prorusiški, tiksliau būtų – mažiau antirusiški. Tam tikros koreliacijos yra, bet lygybės ženklo dėti negalima.

– Vis dėlto, jei penktadalis mūsų visuomenės mano, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, tai yra labai daug po daugiau kaip trijų dešimtmečių nepriklausomybės. Jei tokia dalis žmonių jaučiasi atstumti, nepatenkinti šiandieniu gyvenimu, valstybei ne į sveikatą. Ar tai ne terpė priešiškoms jėgoms destabilizuoti mūsų visuomenę? Ką darėme ir darome blogai, kad ta skirtis nemažėja, o gal net didėja?

Nesame unikalūs, bet pas mus ne taip blogai kaip kitose šalyse, ir tikrai nesinorėtų, kad pasiektume tokį lygį, kai visuomenė tarpusavyje nebesusikalba.

– Sudėtingas klausimas. Visada siūlau pažiūrėti į situaciją ir kitų žmonių akimis. Parodyti, kaip kitaip ją galima matyti, yra ir sociologų darbas. Tai gal buvo klaida, kad mes, mokslininkai, kiti viešosios erdvės asmenys – žurnalistai, politikos komentatoriai – dažnai esame linkę demonizuoti šiuos žmones, aiškinti, kad tai jie patys nesugebėjo valstybės transformacijos metu sėkmingai susitvarkyti savo gyvenimo. Dabar mėgstame pašiepti, kad jie – antivakseriai. Kai atsiranda barikadų, žmonės atsiduria skirtingose jų pusėse, tada jie ir ima vieni kitus demonizuoti. Kai žmonės bendrauja tik su mąstančiais panašiai kaip jie patys, atrodo, kad kita pusė daro visiškas nesąmones ir yra blogio įsikūnijimas.

Tai darydami ir auginame tikėjimą sąmokslo teorijomis, nes marginalizuojame tuos žmones, o sąmokslo teorijos tampa savotiška jų gynybine reakcija: tie žmonės nebetiki, kas kalbama viešojoje erdvėje, nes tas kalbėjimas juos žemina ir neatspindi, kaip jie jaučiasi.

– Tačiau protestuose, ypač riaušėse prie Seimo 2021-ųjų rugpjūtį, šie žmonės elgiasi ne taip, kaip dera demokratinės visuomenės nariams.

– Žinoma, yra veikėjų, kurie sąmoningai veikia prieš Lietuvos valstybę, ir juos reikia neutralizuoti. Tačiau negalime su jais sutapatinti visų žmonių, kurie protestuoja dėl valdžios veiksmų, vadinti juos priešiškų valstybių agentais neturėdami tam įrodymų. Taip tik giliname skirtį, savo rankomis skaldome savo visuomenę ir dar palengviname darbą mums nedraugiškų valstybių tarnyboms.

Labai svarbu bandyti suprasti, kodėl žmonės jaučiasi kitaip ir ką jie nori pasakyti. Dažnai pasidarome išvadas pagal kažkokius požymius ar veiksmus – neša kas kokį plakatą ar ką skanduoja, bet nebūtinai būtent tai tie žmonės turi omenyje. Pavyzdžiui, pernai per Sausio 13-osios paminėjimą grupės žmonių švilpimą vieni vienareikšmiškai interpretavo kaip Sausio 13-osios aukų negerbimą. Teko daryti keletą interviu su protestų palaikytojais, ir dalis jų sakė, kad jie – dideli patriotai, patys 1991-ųjų sausį gynę ir Seimą, ir televizijos bokštą, o švilpimas reiškė kita, nei įsivaizduojame, – jie ne aukas nušvilpė, o valdžią.

Visuomenės skaldymasis, ypač 2021 m.–2022 m. pradžioje, buvo matyti ir Lietuvoje, ir buvo gana neramu, nes tai, kas vyksta Brazilijoje, JAV, labai dramatiška. Žmonės susiskaldo į dvi beveik kariaujančias puses, neigia rinkimų rezultatus. Nesame unikalūs, bet pas mus nėra taip blogai kaip kitose šalyse, ir tikrai nesinorėtų, kad pasiektume tokį lygį, kai visuomenė tarpusavyje nebesusikalba. Labiausiai reikia stengtis neįsiūbuoti laivo, bet siekti tarpusavio supratimo.

Fotografijų paroda „Nostalgija“ – tai pirmiausiai paroda apie Kauną. Miestą, prieš šimtmetį buvusį laikinąja Lietuvos sostine, anuomet sparčiai modernėjusį, besivadavusį iš rusiškojo – carinio paveldo. Dabar, tapusi Europos kultūros sostine, tampanti dėmesio ir analizės objektu. Urbanistinį-istorinį-kultūrinį kompleksą, į kurį galima žiūrėti labai įvairiais rakursais.

J.Liaudanskaitė žvelgia į laikinąją sostinę. Ji klaidžioja po Naujamiestį, stebėdama carinio laikotarpio ir modernistinius pastatus pro objektyvą, virstantį savitu laiko teleskopu. Atrodo, kad per jį stebimi objektai išnyra iš šimtametės praeities ir parodo Juditai savo ankstesnį veidą – ilgą laiką užmirštą ir paslėptą. Kitų nebematomą, bet atsidengiantį fotografei. Tai saviti senųjų pastatų ir vietų portretai, kurie bando papasakoti kažką svarbaus apie save ar laikmetį. Kartais namas ar užfiksuota detalė regimi šiuolaikinių detalių fone, bet visada su kokiu nors praeities inkliuzu, atsispindinčiu lange, numanomu kupolo linkyje ar dekoratyvioje formoje. Jie fotografuoti visai neseniai, bet nuotraukoje žvelgia iš tolimo laiko. Taigi, tai paroda ir apie praeitį, apie mokymąsi išvysti ją.

Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą.

Sendintos, mišria technika spalvintos ir koreguotos nuotraukos beveik imituoja senuosius tarpukario atvirukus. Vaizdų kadravimas dažniausiai frontalus ir statiškas, labai struktūruotas. Net iškilmingas – ir kartu keistai nedrąsus. Autorės santykis su fotografuojamais objektais pagarbus, švelniai personifikuojantis pastatą ar dalį, paverčiantis jį pasakotoju. Kiekviena nuotrauka – lyg dviejų ilgesingų sielų pokalbis apie praeities slėpinį, buvusį grožį ar orumą, laiko atneštų praradimų skriaudą. Autorės ir Jo (-os) akistata. Lyriška, nedrąsiai atidengianti savo patirtis ir pirmapradį grožį, išsauganti atsargų žvilgsnį į šiandienos žiūrovą. Po žodį dėliojanti poetines strofas, vedžiojanti atminties labirintais tarsi po fragmentuotus Andrejaus Tarkovskio filmo „Nostalgija“ kadrus. Todėl tai paroda ir apie santykį. Apie atmintį taip pat.

Tai kūrybišku matymu kurta paroda. Ne tik apie Kęstučio, V.Putvinskio gatves ar Kauko laiptų papėdę laiko objektyvo taikiklyje. Ne tik apie urbanistinius praeities reliktus stoties rajone, Rasputino regėjimus prie Soboro ar „Dainos“ kino teatro vaiduoklio. Fotografijų vaizdai čia – lyg poetiniai posmai, iš kurių dėliojasi eilėraštis apie miestą ir jo praeitį, apie mūsų atmintį ir dabarties pozicijas. Apie mūsų nežinojimą, kokiuose namuose gyvename ir po kokias gatves vaikštome... Nes kartais atrodo, kad miestas iš „Nostalgijos“ nuotraukų žvelgia į mus. Tuomet – tai Kauno būties eilėraštis apie mus.

Kas? J.Liaudanskaitės paroda „Nostalgija“.

Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki kovo 31 d.

Apie tai, kad dujų – kaip ir naftos – kainos yra sena gamtos išteklius valdančių valstybių manipuliavimo priemonė, padedanti joms visų pirma reguliuoti savo pajamas, Jonas Jonaitis nieko nebuvo girdėjęs. Vos pradėjus kalbėti, kad su šiuo dujų kainų šuoliu labiau susijusi Maskva, šantažu spaudžianti europiečius greičiau atsukti "Nord Stream 2" čiaupelius, Jonas Jonaitis moja ranka: tik nereikia dėl visko kaltinti Kremliaus.

Jonas Jonaitis sapnuoja vaikystės plombyrą, netiki, kad sovietai jį gamino pagal amerikietišką receptą ir nieko nenori girdėti apie XXI a. geopolitiką.

Ne jis pirmas pradeda, sako Jonas Jonaitis, tėkšdamas kitą pavyzdį: užsipuolė Londonas kaltinimus trečiajam Solsberio žudikui – gavo nuo ruso kontrasmūgį: degalinėse išseko benzinas. Su tuo, kad degalų deficitas susijęs ne su Solsberio byla, bet su "Brexit", Jonas Jonaitis gal ir sutiktų, tik vėl bėda – už "Brexit" kyšo Maskvos ausys.

Apie tai, kad Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES kampaniją labai aktyviai rėmė tiek kai kurie Rusijos veikėjai, tiek rusiški pinigai, Jonas Jonaitis nenori girdėti. Kaip ir paskaitos apie pasitaikančią reiškinių koreliaciją, taikaus sambūvio pasaulyje galimybes, paraleles tarp hitlerizmo ir dabartinių diktatūrų, kurioms negalima nuolaidžiauti.

Girdi, negi ir vėl dėl visko kalta Maskva? Jam skamba neįtikinamai. Jonas Jonaitis mokyklą lankė prie ruso, prisimena per pavasario atostogas kasmet rodomą "Kapitoną Tenkešą", sapnuoja vaikystės plombyrą, netiki, kad sovietai jį gamino pagal amerikietišką receptą ir nieko nenori girdėti apie XXI a. geopolitiką. Likti užsidarius savuose nostalgijos penimuose įsitikinimuose Jonui Jonaičiui daug lengviau, nei pažadinti kritinį mąstymą ir aiškintis tikrąsias įvykių priežastis.

Rašydamas apsakymą apie vaikystę neturėjau tikslo tapti šiek tiek žinomas ir negalvojau kam nors pakenkti ar, priešingai, dalyvauti kieno nors rinkimų kampanijoje. Rašiau daugiau sau, savo artimiesiems.

Norėjau tą tarybinį laikotarpį, kurio daugelis mūsų politikų labai bijo, prisiminti su nuoširdžiu vaikišku humoru. Džiugu, jei kam patiko ir paskatino mintimis grįžti į savo jaunas dienas.

Taip, aš su nostalgija prisimenu tą laikotarpį ir ne dėl to, kad buvo pigi dešra ir degtinė, o todėl, kad buvau linksmas, išdykęs berniūkštis su kirpčiukais, šortais ir ne savo basutėmis.

Nerūpėjo man tada nei politika, nei globaliniai pasaulio dalijimai. Aš, kaip ir daugelis mano kartos vaikų, džiaugėmės, kad nėra karo, bado ir maro.

Neturėjome to, ką turi dabartiniai vaikai: mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir t. t., bet mes turėjome vaikystę, gal nelabai sočią, bet savo. Neneigiu, kad buvo ir nelaimingų šeimų, bet dabar jų ne ką mažiau.

Keistai atrodo, kai daugelis mūsų politikų bijo pripažinti gimę Tarybų Sąjungoje, lankę jos darželius, mokyklas, lakstę kiemais, žaidę karą ir krėtę įvairius pokštus kaimynams ir mokytojams.

Toks jausmas, kad jie iš lopšio įšoko tiesiai į Sąjūdį, tarybinį laikotarpį palikdami likusiai tautos daliai.

Tikiu, kad buvo tokių, kurie nuo mažens griežė smuikeliais ar skambino fortepijonu ir nelakstė tarybinės vaikystės takeliais. Šventuoliai iš dorybės mugės!

Tik kažkodėl tų šventuolių lentynose įtartinai daug. Man jų nuoširdžiai gaila. Tokius šventuolius galima siųsti tiesiai į Vatikaną ir sodinti šalia šventųjų.

Aš nesigėdiju gimęs Tarybų Sąjungoje ir neslepiu savo praeities, nes žydų nešaudžiau, lietuvių į Sibirą netrėmiau, nieko į kalėjimus nesodinau. Gyvenau tą gyvenimą, kurį man suteikė tėvai, aplinka, ir mielai vėl grįžčiau į tą laikmetį ne dėl pigaus pragyvenimo, o dėl savo Pagranduko.

Būkite patys savimi ir tauta jus labiau gerbs, atleis, nes ir apaštalai negimė šventaisiais.

Vos prieš keletą savaičių "Skalvijos" kino teatre duris atvėrusi kavinukė lankytojus sugrąžina keliasdešimt metų atgal. Iš močiutės laikų atkeliavusiame servize ruošiama kava bei vietoje kepti saldumynai kelia nostalgiją ir jaunimui.

Vilniečiams priminė "Planetą"

Kad naujoji jauki kavinukė gavo "Planetos" pavadinimą – nieko stebuklingo. Taip prieš 20 metų vadinosi seniausias miesto kino teatras (dabar "Skalvija"). Kai kurie vilniečiai šią vietą taip vadina dar ir šiandien. Kodėl kafeterija?

Apsilankę iškart suprasite: šios kavinukės principas paremtas tuo, kad žmogus apsitarnauja pats – gėrimus ir saldumynus pasiima tiesiog prie senovinio raudona oda apmušto baro. Panaši kavinukė čia veikė ir prieš keliasdešimt metų.

Tiesa, daugiau kafeterijų sostinėje greičiausiai ir nerasite. Ne tik dėl pavadinimo, bet ir dėl išskirtinio interjero.

Nereikia bijoti sentimentų

Įžengus pro duris iškart užlieja 6–8 dešimtmečių dvasia, kurią sukuria stalininės oda apmuštos kėdės, iš močiučių namų suvežtos lempos ir menamą laikotarpį puikiai atspindintys indai.

Beje, kėdės čia turi ne tik estetinę, bet ir simbolinę prasmę: kadaise jos tarnavo iki 1993 m. Kaune veikusiai kavinukei "Orbita". Žurnalai, kuriuos galėsite pavartyti prie kavos, irgi iš spaustuvės atkeliavę ne vakar.

Sovietinę erdvę naujam gyvenimui prikėlę kavinukės autoriai ir kartu barmenai Justas bei Monika net neslėpė, kad jų tikslas – žmonėms sukelti tam tikrus sentimentus. Pasak jų, reikia ne baimintis to laikotarpio ir dažyti jį vien tik juodai, o atkreipti dėmesį tiesiog į 6–7 dešimtmečių interjero bruožus, detalių stilistiką, atrasti tam tikrą žavesį.

Kainos nesikandžioja

Kafeteriją iš dalies kūrė ir patys miestiečiai. Kavą čia jums paruoš ne naujumu blizgančiuose, o išties maždaug 30 metų senumo puodeliuose, kuriuos čia iš savo sandėliukų sunešė žmonės.

Nors kafeterija orientuota į kino teatro lankytojus, čia užsukančius puodelio karšto gėrimo ir riestainio prieš filmą ar po jo, į "Planetą" jaukiai pasėdėti užklysta ir praeiviai. Nemaža dalis lankytojų – nostalgiją šiai vietai jaučiantys vyresnio amžiaus miestiečiai. Erdvė itin žavinga tampa vakarais, kai mieste įsižiebia šviesos, o pro didelius langus matyti judrus miestas ir Neries upė.

Be tradicinių gėrimų: skaniai ruošiamos kavos ir arbatos, čia galima pasimėgauti, pavyzdžiui, mėlynių uogienės gėrimu, aviečių ir mėtų arbata. Užkandžiai ir saldumynai – nuo bandelių iki įvairiausių arbatinių sausainių – kepami tiesiog "Planetoje".

Norinčių pasistiprinti laukia sumuštiniai ir suvožtiniai. Svarbiausia, naujojoje kafeterijoje kainos nesikandžioja ir yra orientuotos į plačiąją lankytojų auditoriją – pavyzdžiui, kava su bandele kainuoja 5 litus.