Vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų yra vertinamas dėl savo didžiulės įtakos šalies fotomeno raidai. A. Macijauskas gimė 1938 m. Kaune, jo kūryba giliai įsišaknijusi miesto istorijoje ir kultūroje. Ankstyvoji patirtis tiek konfliktiškoje miesto, tiek šiurkščioje kaimo aplinkoje padarė didelę įtaką jo įvairiapusiškai kūrybai. Ilgus metus (iki 2009 m.) vadovavęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriui, įkūręs Kauno fotografijos mokyklą jis formavo būsimas fotografų kartas.

Unikalus A. Macijausko stilius, pasižymintis dinamiškomis kompozicijomis ir modernia estetika, pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Kūrėjo darbai buvo eksponuojami kartu su pasaulinėmis fotografijos legendomis Briuselyje, Venecijoje, San Francisko modernaus meno muziejuje ir kituose svarbiausiuose pasaulio muziejuose, festivaliuose.

Savo pripažinimą pelniusioje serijose „Kaimo turgūs“, „Veterinarijos klinikos“ A. Macijauskas perteikia Lietuvos kultūros esmę, modernumą derindamas su tradicijomis ir suteikdamas savo objektams dramatiškumo, macijauskiško teatrališkumo.

Kauno veterinarijos klinikose, 1978 m. / Organizatorių nuotr.

Pasak menotyrininko dr. Tomo Pabedinsko, A. Macijauskas Lietuvos humanistiniam pasaulėvaizdžiui suteikė šiurkštumo, įtampos, konflikto, atviros ironijos, apmąstytos prasmės. Iš A. Macijausko fotografijų dvilypumo gimsta dramatiškumas. Geriausiuose autoriaus darbuose fotografijų formos ypatumai tikrovę paverčia neįprastu reginiu, leidžia fotografui sukurti meninį vaizdą, kurio prasmė atsiveria anapus vizualaus tikrovės dokumento ir akivaizdaus turinio.

A. Macijausko darbuose nėra nusaldintos romantikos, prie kurios pripratome, kasdien matydami nudailintus kone sužmogintų gyvūnų atvaizdus socialiniuose tinkluose.

A. Macijauskas ne tik perteikia užfiksuotos akimirkos įtampą, bet ir visą mūsų gyvenimą parodo kaip groteskišką, gyvenimo ratui besisukant nuolat pasikartojančią dramą.

Jo indėlis į fotografiją pabrėžia meno galią peržengti kultūrines ir politines ribas, taip patvirtindamas pasaulinę Lietuvos fotografijos tradicijos reikšmę. A. Macijauskas išlieka svarbia fotografijos pasaulio figūra, garsėjančia dėl novatoriško požiūrio ir atsidavimo žmogaus būsenos ir santykių dokumentavimui.

Kauno veterinarijos klinikose, 1981 m. / Organizatorių nuotr.

Naujausioje A. Macijausko kūrinių parodoje „Gyventi“ (parodos kuratorius Gintaras Česonis, ekspozicijos architektas Donatas Stankevičius) eksponuojami kūriniai yra iš 1977–1984 m. sukurto ciklo „Veterinarijos klinikos“. Kaunietis nuo pirmosios gyvenimo akimirkos A. Macijauskas savo kūryboje daug dėmesio skyrė gamtai, arčiausiai jos gyvuojančiam kaimui, kuriame gyvenimo dramos atsiveria ryškiausiai, lydimos natūraliausių emocijų.

Pats menininkas sutinka su teiginiu, kad šiame fotografijų cikle jis atskleidžia humanizmą kraujyje ir mėšle. „Humanizmas kartais yra matyti, suvokti kančią. Žmogaus kančia iš esmės – kai negauni, ko nori. Visi mes norime daugiau, negu esame verti, negu galime. Gyvūnų kančia kitokia. Gyventi nori ir vabalas, ir paukštis, bet ir jų gyvenime būna visko. Dariau knygą apie veterinariją. „Gyventi“. Su veterinarais važiuodavome kastruoti arklių. Tai buvo sukrečiančios patirtys. Mačiau, kaip ant viso lauko verkė iškastruotas arklys. Aprašiau tai“, – interviu „Kauno dienai“ yra sakęs kūrėjas.

Kauno veterinarijos klinikose, 1986 m. / Organizatorių nuotr.

Autorius sako ciklo istorijų herojais matęs žmones, bandančius sumažinti savo pacientų skausmą, norėjęs atskleisti jų žmogiškumą. Tačiau žiūrintysis laisvas interpretuoti savaip, atliepdamas šių dienų pasaulėžiūrą, per kone pusšimtį metų gerokai pasikeitusį santykį su gamta, gyvuliu, kadre ieškodamas ne žmogaus, bet arklio, katino, šuns žvilgsnio, nebijodamas minties apie anuomet vyravusį požiūrį į skausmą kaip neišvengiamą auką.

A. Macijausko darbuose nėra nusaldintos romantikos, prie kurios pripratome, kasdien matydami nudailintus kone sužmogintų gyvūnų atvaizdus socialiniuose tinkluose. Juodai baltos nuotraukos kontrastuoja su šiandiena, kurioje gyvybė aukštinama nepriklausomai nuo jos formos, tačiau atskleidžia šimtmečiais nekintančią amžiną gyvybės ir mirties kovą, ne taip jau retai pasibaigiančią pastarosios pergale.

Kauno veterinarijos klinikose, 1980 m. / Organizatorių nuotr.

Žvelgiant į parodoje eksponuojamus fotolakštus, prisimenant jų sukūrimo laikmetį, galima įsitikinti A. Macijausko talento įžvalgumu. Anot dr. T. Pabedinsko, Lietuvos fotografijos mokyklai būdingam metaforiniam turiniui jis suteikė modernią formą, istoriją pasakoja žvelgdamas neįprastu rakursu, akcentuodamas stambųjį planą, netradiciškai kadruodamas, siekdamas sukurti dinamišką įstrižainių kompoziciją.

Kas? A. Macijausko paroda „Gyventi“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki gegužės 5 d

Tam, kad susikurtum feisbuko paskyrą, formaliai turi būti bent trylikos metų.

„Kai kurie buvo netgi išsirengę, demonstravo tam tikras kūno formas ir panašiai“, – pasakojo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Vaikams skirtose grupėse – ne tik vaikai. Atvirai pabendrauti siūlosi ir vyresni. Kai kurios grupės turi ir kelis tūkstančius narių.

„Būtent visi vaikų medžiokliai, kaip mes juos vadiname, jie siaučia tose grupėse. Jie apsimeta vaikais. Ieško sau taikinių“, – aiškino Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

Ekspertai atviri – palankesnių sąlygų seksualiniams nusikaltėliams dar reikėtų paieškoti.

„Aišku, kad neturėtų būti tokių grupių. Bet mes su siaubu matome, kad tas procesas tampa nevaldomas“, – teigė K. Mišinienė.

Seksualiniai nusikaltėliai naudojasi vaikų patiklumu.

„Bendravimas būna labai orientuotas į vaiką. Komplimentai, kažkoks domėjimasis juo. Vaikams labai trūksta, kad kažkas jais domėtųsi“, – aiškino Paramos vaikams centro psichologė Veronika Lakis.

Mes su siaubu matome, kad tas procesas tampa nevaldomas.

Gali prašyti ne tik apsinuoginti nuotraukose, bet ir asmeninių duomenų. Pavyzdžiui, namų adreso.

Dėl panašių vaikų pažinčių grupių socialiniuose tinkluose į tarnybas kreiptasi ne kartą. Deja, kai kurios baigiasi itin tragiškai.

„Vaikai nenori prarasti tokio pozityvaus santykio. Daro dalykus, kurių šiaip nebūtinai darytų“, –  pasakojo V. Lakis.

„Prašė tam tikrų nuotraukų, kuriose apnuogintų tam tikras kūno vietas. Pasidalinus pradeda šantažuoti pinigais, prašo daugiau nuotraukų“, – kalbėjo I. Skuodienė.

„Buvo ką tik nepilnamete tapusi, buvo mažametė. Ji buvo iki savižudybės privesta tokio persekiotojo, kuris paskui pasirodė smarkiai vyresnis“, – pasakojo K. Mišinienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

Socialinius tinklus prižiūri Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Taip pat ir  nepilnamečių apsaugos įstatymo laikymąsi, o jis nedraudžia burtis į panašias grupes.

Uždaryti jas gali tik pats feisbukas, bet tik dėl amžiaus cenzo nesilaikymo.

„Nei socialiniai tinklai, nei Žurnalistų etikos tarnyba negali užtikrinti absoliutaus saugumo“, – teigė Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė.

„Kreipėmės į „Meta“ dėl tokių grupių pašalinimo. Bet, aišku, panaikinus vienas grupes, nebūtinai neatsiras kitos“, – kalbėjo I. Skuodienė.

Ekspertai pasigenda tėvų atsakomybės. Amžiaus cenzas socialiniuose tinkluose sukurtas ne be reikalo.

„Vaikai juk negyvena vieni, juos ne kompiuteriai augina. Vis tiek yra suaugęs žmogus. Suaugusio atsakomybė – nekurti aštuonmečiui profilio“, – sakė K. Mišinienė.

„Neretai patys tėvai sukuria arba leidžia vaikams susikurti anketas socialiniuose tinkluose“, – teigė I. Skuodienė.

„Vaikai atsiduria erdvėje, kurioje jie neturi įgūdžių“, – aiškino V. Lakis.

„Žinau, kad mano galimybės sukontroliuoti vaiko elgesį internete – labai nedidelės“, – teigė vyras.

Vaiko teisių gynėjai primygtinai prašo stebėti, kiek laiko vaikai praleidžia socialiniuose tinkluose.

Svarbu, kad ta pirma suaugusio reakcija nebūtų tik vaiko išbarimas, nes vaikas ir taip jau būna išsigandęs.

„Mokai saugaus elgesio taisyklių kieme, gatvėje. Reikia mokyti ir socialiniuose tinkluose“, – tikino I. Skuodienė.

Jei vaikas pradeda slapukauti, nedrįsta naudotis telefonu šalia tėvų, staiga pasidaro piktas, suirzęs, tai ženklas, jog kažkas ne taip.

„Svarbu aptarti, jeigu jie susidurs su kažkokia situacija, kuri juos trikdys, kad jis galėtų pasikalbėti su patikimu suaugusiu. Svarbu, kad ta pirma suaugusio reakcija nebūtų tik vaiko išbarimas, nes vaikas ir taip jau būna išsigandęs“, – aiškino V. Lakis.

Ekspertai žeria kritikos ir teisėsaugai, esą technologijos juda į priekį, o pareigūnai smarkiai atsilieka.

„Kad mūsų teisėsauga būtų labiau pasikausčiusi technologijose. Dabar jie bejėgiai, – kalbėjo K. Mišinienė.

Anot ekspertų, jei vaikai jau turi paskyras socialiniuose tinkluose, ten jie neturėtų bendrauti su niekuo, ko nepažįsta realiai.

Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį tėvams?

Vaiko amžius. Pasirūpinkite, kad vaikas neįsitrauktų į gyvenimą socialiniuose tinkluose per anksti. Pavyzdžiui, feisbuke, instagrame vartotojų amžius – nuo trylikos metų. Labai svarbu tai paaiškinti vaikui. Neregistruoti jo socialiniuose tinkluose anksčiau nei yra leidžiama. Amžiaus limitas pasirinktas ne atsitiktinai, o siekiant apsaugoti dar labai mažus vaikus, pavyzdžiui, pradinių klasių moksleivius. Maži vaikai – itin patiklūs. Jie labai lengvai gali tapti nusikaltėlių aukomis. Siekiant juos apsaugoti, galima pasitelkti ir technologijas.

Ekrano laikas. Atkreipkite dėmesį, kiek vaikas laiko praleidžia prie ekrano, naršydamas internete. Svarbu, kad šis laikas neatimtų iš vaiko gyvo bendravimo su draugais ir šeima, aktyvaus laisvalaikio. Svarbus balansas. Socialiniuose tinkluose daugiau laiko leidžia tie vaikai, kuriems trūksta užimtumo.

Asmeninė informacija. Padėkite vaikui suprasti, kas yra asmeninė informacija, kodėl jos negalima atskleisti už ekrano esantiems žmonėms. Priminkite vaikui, kad vardas, pavardė, asmens kodas, prisijungimai prie paskyrų, šeimos dienotvarkė, gyvenamosios vietos adresas – duomenys, kuriais nesidalijama internete.

Atvaizdo saugojimas. Vaikas turi suprasti, kad viskas, kas patenka į internetą, – ten lieka visam laikui. Ne mažiau pavojinga, kad gali akimirksniu pasklisti. Pasirūpinkite, kad vaikas atsakingai elgtųsi su savo atvaizdu, nesidalytų nuotraukomis internete su nepažįstamais.

Netikros paskyros. Taip pat svarbu, kad vaikas kuo anksčiau suprastų, kad socialiniuose tinkluose žmogus gali apsimesti tuo, kuo nėra, pavyzdžiui, suaugęs žmogus gali prisistatyti vaiku. Parodykite realiai, kaip tai veikia, paeksperimentuokite sukurdami paskyrą.

Bendravimo taisyklės. Vaikui svarbu priminti, kad internete galioja tos pačios bendravimo taisyklės, kaip ir realiame gyvenime, tad nei jis, nei su juo negali elgtis per patyčias, žeminimą. Tai – žmonių bendravimo erdvė.

Domėkimės vaiku. Dažnai tėvams kyla klausimas, kaip žinoti vaiko veiksmus socialiniuose tinkluose ir kartu nepažeisti jo teisės į privatumą. Pagrindinė taisyklė, kuri padės apsaugoti nuo galimų iššūkių, – atviras bendravimas su vaiku, pasitikėjimo kūrimas. Būkite savo vaikui pavyzdžiu, patarėju ir ramsčiu, kuriuo jis gali pasitikėti.

Lauktas grįžimas

Tiek gėlių žiedų ir dovanų, kiek parodos atidarymo dieną jų buvo fotografo Evaldo Butkevičiaus rankose, Kauno fotografijos galerijos sienos seniai matė. Svečių tądien taip pat susirinko gausiai, nors pats maestro tikėjosi sulaukti vos kelių artimiausių bičiulių.

„Susirado mane Gintaras Česonis. Dvi dienas sėdėjo ir rinko nuotraukas...“ – žvelgdamas į sausakimšą galeriją, E. Butkevičius džiaugėsi judviejų tandemu ir galutiniu rezultatu.

Parodoje „Evaldas Butkevičius. Fotografijos“ eksponuojamos nuotraukos žymi autoriaus kūrybos kelią nuo 1983-iųjų iki pat 2015-ųjų, kai, išėjęs iš dienraščio „Kauno diena“, savo fotoaparatą pakabino ant vinies. Daugiau kaip per 30 metų fotografas padarė ne tik įsimintinų nuotraukų spaudai, bet ir išbandė įvairius fotografijos žanrus. Jo archyve – miesto vaizdai, reportažai, vyrų ir moterų aktai, abstrakcijos.

„E. Butkevičiaus parodą prasmingiausia būtų suvokti ne kaip kelių ilgalaikių ciklų retrospektyvą, o ryškių, kartais tik epizodiškų kūrybos bandymų mozaiką, žadančią visapusę pažintį su įdomiu, tačiau jau kurį laiką viešumoje savo darbų neeksponavusiu autoriumi“, – sveikindamas autorių su grįžimu, fotografas ir kritikas Tomas Pabedinskas parodos lankytojams linkėjo įdomaus ir prasmingo laiko.

Paauglystės ilgesys

Paklaustas, kada į rankas paėmė fotoaparatą, E. Butkevičius mintimis grįžo į studijų laikus. Žurnalui „Nemunas“ paskelbus konkursą, studentas tąkart pasišovė jame dalyvauti.

„Padariau seriją nuotraukų iš studentų bulviakasio, laimėjau pirmą vietą ir buvau priimtas Fotomenininkų sąjungą, – E. Butkevičius pasakojo, kad pirmosios jo nuotraukos buvo spontaniškos. – Pamatei, pagavai nuotaiką ir nufotografavai.“

Nuotraukos guli stalčiuje. Reikės jas kutenti.

Pirmas didelis nuotraukų ciklas „Prūsa – išeinantys miestai“,  užfiksuotas fotografo, pasakoja apie Karaliaučių. Būdamas paauglys, maždaug trylikos ar keturiolikos metų, E. Butkevičius ten kelis kartus lankėsi su Marijampolėje gyvenančia tėvo seserimi.

„Visa Suvalkija į Kaliningrado sritį vežė kopūstų, ridikų, kitų daržovių. Įsiprašiau kelis kartus su teta, pas kurią vasarodavau, vykti drauge. Griuvėsiai ir nykuma tuo metu man paliko slogų įspūdį, todėl nusprendžiau po kurio laiko grįžti atgal. Susiradau palydovą iš Karaliaučiaus, tokį vietinį disidentą Aleksejų, ir susikooperavau su juo“, – kartu jie, anot E. Butkevičiaus, intensyviai dirbo dvejus metus.

Sentimentai: nuotraukų serija iš Karaliaučiaus autoriui primena vaikystę ir tetą, kurią jis kelis kart lydėjo kelionėse. Evaldo Butkevičiaus, Edgaro Cickevičiaus ir Aurimo Barkausko nuotr.

Paskutinės kelionės į Karaliaučių įvyko 1990-aisiais, prieš paskelbiant Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. E. Butkevičius iki šiol mena ne tik kreivus vietinių rusų žvilgsnius, bet ir milicininkus, kuriems teko rodyti savo dokumentus, nes žmogus su fotoaparatu kėlė įtarimų ir buvo laikomas šnipu. Savo nuotraukose E. Butkevičius sustabdė vokiškos krašto praeities ir sovietmečio ženklus, atskleidė žmonių gyvenimus ir paliko užuominą apie paauglystės ilgesį.

Apnuogino ir apsinuogino

Vieni įdomesnių darbų, savo tematika nepavaldūs laikui, – aktai. Juose E. Butkevičius apnuogina buitį ir buityje apsinuogina pats. Antai vienoje nuotraukoje jis rankomis įsirėmęs į stalą, kitoje – pritūpęs su varnalėša.

„Apie 1992 m. nusipirkome butą. Remontą daryti padėjo mano draugas, pantomimos aktorius. Apdažėme vieno kambario sienas, bet grindys liko netvarkytos, dažais aptaškytos. Šovė į galvą mintis, sakau: rengiamės!“ – taip, anot E. Butkevičiaus, gimė vyrų aktų ciklas „Beprasmybė“, kuriame atpažinsite ir patį fotografą.

Dar po metų Nidoje sukurta moterų aktų serija „Kažkas kažkur“ su šviesaus atminimo grafike Jūrate Rekevičiūte.

Įvertinimas: darbai, kuriems pozavo J. Rekevičiūtė, E. Butkevičiaus įsitikinimu, yra vieni stipriausių. Evaldo Butkevičiaus, Aurimo Barkausko, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Bendravau su ja kaip su kolege, nes dirbau Lietuvos farmacijos muziejuje. Jūratė ten dirbo dailininke. Atėjo ji pas mane ir sako: padaryk mano aktą“, – E. Butkevičius pasakojo, kad darbas su grafike buvo neapsakomai įdomus.

Toks pats esą išėjo ir nuotraukų ciklas. Dar viena nuotraukų serija, dvelkianti moteriška jėga ir aistra, pavadinta „Pažadėtoji žemė“, buvo sukurta 1993–1994 m. Latvijos Nidoje, pas bičiulį Romualdą Požerskį. Šiose nuotraukose, anot fotografijos teoretiko T. Pabedinsko, per judesį ir jo lemiamus vaizdo išsiliejimus moteris tarsi išlaisvinama iš ribojančios fizinės būties ir atsiejama nuo konkrečios kasdienybės.

Diena kolonijoje

„Galiausiai su aktais baigiau. Pajutau, kad tema morališkai išsemta. Tada atsirado „Bespalvis dangus“, – į galerijos sieną, ant kurios dviem eilėmis sukabintos nespalvotos nuotraukos, pasakojančios apie Kauno nepilnamečių koloniją, iš tolo dirstelėjo parodos autorius.

1995 m. jis dirbo „Laikinosios sostinės“ fotografu, o į įkalinimo įstaigą pateko gavęs redaktoriaus užduotį nufotografuoti ten kalinčius paauglius. E. Butkevičius tąsyk padarė kur kas daugiau – savo nuotraukomis sukūrė emociškai stiprų ir įtaigų pasakojimą apie jaunus žmones ir jų gyvenimą už grotų.

„Ten praleidau visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Per pietus pritrūkau juostelių, tai nulėkiau į miestą. Kartu prigriebiau du blokus cigarečių. Pirmą pusdienį kartu su manim vaikščiojo prižiūrėtojas, matyt, bijojo, kad vaikai ko neiškrėstų. Kai apdalijau juos cigaretėmis, visi pasidarė mano draugais. Buvo drąsūs, lindo prie objektyvo“, – E. Butkevičius pasakojo buvęs antruoju fotografu, patekusiu į šią įkalinimo įstaigą. Prieš tai joje lankėsi vokietis, bet padarė kur kas mažiau kadrų.

Įtaiga: apsilankęs Kauno nepilnamečių kolonijoje, E. Butkevičius sukūrė emociškai stiprų ir įtaigų pasakojimą apie jaunų žmonių gyvenimą už grotų. Evaldo Butkevičiaus, Aurimo Barkausko, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Būnant kolonijoje labiausiai mane sukrėtė vienspalviškumas. Tuo metu aprangoje vyravo pilkos šimtasiūlės, specialūs drabužiai. Atrodė, kad net dangus virš vaikų galvų pilkas“, – prisiminimais dalijosi fotografas.

Darsyk Kauno nepilnamečių kolonijoje jis apsilankė 1996-aisiais, kai jau dirbo „Kauno dienoje“. Tąkart svečias fotografavo paauglius, švenčiančius Velykas. Trečią kartą įkalinimo įstaigos slenkstį E. Butkevičius mynė 2000 m., tačiau išėjo faktiškai tuščiomis. Kaliniai nebenorėjo fotografuotis, o ir į pilkas spalvas įsimaišė margaspalvių treningų.

Įtaiga: apsilankęs Kauno nepilnamečių kolonijoje, E. Butkevičius sukūrė emociškai stiprų ir įtaigų pasakojimą apie jaunų žmonių gyvenimą už grotų. Evaldo Butkevičiaus, Aurimo Barkausko, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Užuomina į ateitį

Parodos „Evaldas Butkevičius. Fotografijos“ lankytojai turės progą susipažinti su nuotraukų ciklu „Kaimas būties rate“, įamžintu sodyboje netoli Druskininkų. Šiam ciklui kūrėją įkvėpė kaimynai ir miestiečiui ne visada suprantama jų kasdienė rutina.

„Kaimynas man sako: pjausiu kiaulę. Išgirdęs tai pasiprašiau į skerstuves“, – nors tokį įvykį matė pirmą kartą, E. Butkevičius nesijautė nejaukiai. Jokio diskomforto prieš bičiulio fotoobjektyvą nejautė ir kaimynai. Savo darbą dirbo taip, tarsi būtų vieni.

E. Butkevičiaus kūrybos bagaže – dar bent keli nuotraukų ciklai, kurių šįsyk fotografas neeksponavo. Tai ir turgaus prekeivės su savo keisčiausiu asortimentu, ir miestas su savo gyventojais. Pastaroji tema 50-ojo jubiliejaus proga virto personaline paroda „Kaunas amžių sandūroje“. Autorius nuotraukas planavo sudėti į knygą, rado rėmėjų, tačiau darbus apsiėmusi leidykla bankrutavo.

„Nuotraukos guli stalčiuje. Reikės jas kutenti“, – E. Butkevičius prasitarė, kad kutenti jis žada ir dar vieną ciklą – „Baltijos jūra. Objektai“. Bangų išskalautus daiktus fotografas pradėjo rinkti 1983-iaisiais. Tuomet Latvijos Nidoje, viešėdamas pas bičiulį fotografą R. Požerskį, jis rado besimėtantį plūdurą, kuris ir tapo ciklo atspirties tašku. Praėjus daugybei metų fotografas žada toliau fiksuoti radinius jūros pakrantėje, taip vystydamas ekologijos, gamtos saugojimo temą. Idealiausia vieta darbui, anot kūrėjo, jo mylima Papė, kur atsigauna siela ir kalasi kūrybos sparnai.

„Žmonių ten visai nėra. Pakrantėje gali prasilenkti nebent tik su kokiu bėgiku. Ramu ten ir gera“, – su užuomina, kad paroda Kauno fotografijos galerijoje – tik įžanga į kitas, pokalbį baigė E. Butkevičius.

Pas Tėvą Stanislovą

Nespalvotoje nuotraukoje šalia nedažytų lentų sienos, nukabinėtos metalinėmis saulutėmis, stovi du kunigai. Nuotrauka labai sena, ant nugarėlės užrašyta „1973 metai“.

Nuotraukos autorius – šviesios atminties klaipėdietis, ilgametis fotožurnalistas B. Aleknavičius (1930–2020).

Savo vyro archyvą tvarkanti jo žmona Antanina ilgiau žvelgia į šią 50 metų senumo fotografiją, kurioje įamžinti du šviesuoliai: dešinėje – kunigas Bronius Strazdas (1923–1996), kuriam šiemet balandžio 13 dieną būtų sukakę 100 metų, ir šalia jo – Mykolas Algirdas Dobrovolskis, Tėvas Stanislovas (1918–2005) – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, sovietinei sistemai labai neįtikęs žmogus.

Faksimilė: B. Aleknavičius atrado ir dokumentą, kuris liudija, jog A. Merkio ir J. Urbšio ištrėmimo iš Lietuvos reikalais pasirūpino M. Gedvilas ir J. Paleckis. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Ir toliau tvarkau Bernardo archyvą, o ką daryti, juk neišmesiu? Be to, man pačiai labai įdomu. Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus. Štai šita nuotrauka fotografuota per pačią pirmąją viešnagę pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. Tuomet važiavome kartu su Bernardu, mus atlydėjo Tėvo Stanislovo bičiulis kunigas B. Strazdas. Tai buvo tarsi koks garantas, kad mes – patikimi“, – prisiminė A. Aleknavičienė.

Pasitikėjimas tuokart buvo itin svarbus, nes po tremties grįžusį kunigą įdėmiai stebėjo sovietų saugumiečiai, nuolat aplinkui sukiojosi įvairūs provokatoriai ir neaiškūs tipai, buvo 1973-ieji – gilus sovietmetis.

Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus.

„Tuomet Paberžėje, prie klebonijos, buvo įkurtas sovietinio saugumo postas, kurio paskirtis – užrašinėti visų čia atvykstančių automobilių numerius. Mes to nežinojome“, – prieš 15 metų prisimindamas šį susitikimą spaudoje rašė ir pats B. Aleknavičius.

Bernardo žmonai Antaninai susitikimo įspūdis su Tėvu Stanislovu neišblėso iki šiol, net praėjus pusšimčiui metų.

Įamžino: šioje B.Aleknavičiaus nuotraukoje – dar labai jaunas ir sunkiai atpažįstamas Tėvas Stanislovas – M. A. Dobrovolskis, kurį metraštininkas aplankė Paberžėje 1973 m. vasarą. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Įspūdis buvo tiesiog stebuklingas. Jis vedė ekskursijas klebonijoje, bažnyčioje. Pamenu, einame pro upelį, šalia – kapinės, sustojame prie vartų, o prie jo – stulpas, ant kurio pritvirtintas didelis ratas. Ant to rato prikabinta daugybė raktų, vėjas papučia, tie raktai skardena. Mes sustojome nustebę, ir Tėvas Stanislovas mums paaiškino, kad kai atlydi mirusįjį į kapines, artimieji ant šio rato pakabina velionio turėtus raktus, nes šiam jie šioje žemėje jau nebereikalingi. Man tokį įspūdį paliko šį gausybė brazdančių raktų ir jiems rasta tokia simbolinė vieta“, – pasakojo A. Aleknavičienė.

Moteris prisiminė, kad Tėvas Stanislovas visus jį aplankiusiuosius išlydėdamas kuo nors apdovanodavo, dažniausiai paties nukaltomis metalinėmis saulutėmis.

„Ruošiamės išvažiuoti, Tėvas Stanislovas pažiūrėjo į Bernardą ir nieko nesakęs kažkur nuėjo. Na, galvoju, kas čia dabar bus. Mes stovime, laukiame. Neilgai trukus jis sugrįžta su pluoštu senų, tarpukario laikų laikraščių. Štai, sako, radau, kam atiduoti“, – Tėvo Stanislovo dovaną prisiminė A. Aleknavičienė, žvelgdama į pusės amžiaus senumo jos vyro darytą dvasininko nuotrauką.

Tėvas Stanislovas, kuris, anot B. Aleknavičiaus, kentė gulaguose, o grįžęs į laisvę su dar didesniu pasišventimu darbavosi padėdamas suluošintiems ir gyvenimo džiaugsmą praradusiems žmonėms, ilgainiui bus deramai įvertintas.

Dienraščio žiniomis, pradėti rinkti dokumentai beatifikacijos bylai, kuria bus siekiama Tėvą Stanislovą paskelbti palaimintuoju.

Klaipėdos bažnyčios byla

B. Aleknavičiaus archyvuose dar vienas šūsnis senų jo fotografijų, kuriose užfiksuota dar viena bažnyčia ir dar vienas dvasininkas šviesuolis – Bronislovas Burneikis (1923–1991).

Misija: B. Aleknavičiaus nuotraukoje – šviesaus atminimo kunigas B. Burneikis (1923–1991) jau Atgimimo metu stebi, kaip baigiamas atkurti Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštas. B. Aleknavičiaus nuotr.

Šįkart įamžinti įvykiai svarbūs Klaipėdai ir klaipėdiečiams – Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokšto atstatymo darbai, prasidėjus Atgimimui.

Daugiau kaip prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo.

Šventykla už žmonių aukas buvo pastatyta vos per trejus metus ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams, šviesaus atminimo kunigams B. Burneikiui bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sukurpta baudžiamoji byla, ir pati bažnyčia paversta „liaudies filharmonija“.

Šiemet sukaks lygiai 35 metai, kai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Dar beveik lygiai tiek metų žmonės kovojo už teisę joje melstis. Galiausiai triumfavo teisingumas.

B. Aleknavičius ne tik fotografavo atgautos bažnyčios atkūrimo momentus, bet tarsi nujausdamas, kad kada nors to gali prireikti, jis ir surinko ir Klaipėdos bažnyčios bylos medžiagą, atsispindėjusią to meto spaudoje.

Iš viso – 11 iškarpų – 1962 metų laikraščio „Tiesa“ straipsnių apie kunigų teismą.

Publikacijų pavadinimai stulbina: „Teisiamųjų suole – sutanoti sukčiai ir spekuliantai“ („Tiesa“, 1962 01 16), „Melo kojos trumpos“ („Tiesa“, 1962 01 20), „Jie grobstė tikinčiųjų aukas, spekuliavo jomis“ („Tiesa“, 1962 01 21), „Jų dievas – doleris“ („Tiesa“, 1962 01 24).

Straipsniai apie bažnyčios statytojus Komunistų partijos organe – laikraštyje „Tiesa“ – buvo rašomi kone kasdien, įprasta tam metui propagandine retorika neabejotinai siekta pasiteisinti, kodėl iš tikinčiųjų už jų suaukotas lėšas reikėjo atimti bažnyčią.

Šios B. Aleknavičiaus surinktos sovietmečio laikų iškarpos ir istorinės paties fiksuotos fotografijos – reikšmingi eksponatai Marijos Taikos Karalienės bažnyčios archyvui – perduoti dabartiniam šventyklos klebonui kunigui Mindaugui Šlaustui.

Bičiulystė su J. Urbšiu

Per netrumpą savo žurnalistinio darbo praktiką B. Aleknavičiui teko bendrauti ne tik su sovietmečio garsenybėmis (Ieva Simonaityte, Juozu Baltušiu ir kitais).

Atkūrus nepriklausomybę, klaipėdietis susipažino su dramatiško likimo viena reikšmingiausių tarpukario Lietuvai asmenybių – buvusiu paskutiniuoju prieškario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu – dar vienu sovietų sistemai „pavojingu asmeniu“.

J. Urbšys buvo vedęs žinomo pedagogo, Klaipėdoje dirbusio vaikų rašytojo Prano Mašioto dukrą Mariją.

Veikėjai: A. Merkio ir J. Urbšio suėmimą bei ištrėmimą iš Lietuvos 1940 m. liepos 16 d. sankcionavo pats J. Paleckis (kairėje), o rezoliucijos tekstą jam parašė raudonasis vidaus reikalų ministras M. Gedvilas. Juos kartu gerokai vėliau po šių įvykių užfiksavo B. Aleknavičius. B. Aleknavičiaus nuotr.

B. Aleknavičiaus archyvuose išliko paties fotografuota dviejų sovietinės Lietuvos nomenklatūrinių didžiūnų – Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo – nuotrauka ir dokumento, nulėmusio J. Urbšio ir jo šeimos likimą, faksimilė.

„Ponui Respublikos Prezidentui. Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau tamstos, Pone Prezidente, sutikimo. M. Gedvilas, vidaus reikalų ministeris. Kaunas, 1940 m. liepos 16 d. Tvirtinu ir sutinku. Respublikos prezidentas. Kaunas. 1940 m. liepos 16 d. (kalba netaisyta – A. D.)“, – būtent šio dokumento kopija kažkokiais būdais buvo patekusi tarp tų senų laikraščių, kuriuos B. Aleknavičiui per jau minėtą viešnagę Paberžėje 1973 metų vasarą perdavė Tėvas Stanislovas.

A. Aleknavičius šio dokumento kopiją išsaugojo ir, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasiuntė ją tuomet Kaune gyvenusiam J. Urbšiui.

Netrukus iš jo sulaukė laiško apsilankyti. Kaip paaiškėjo, šita M. Gedvilo iniciatyva buvusiam nepriklausomos Lietuvos valstybininkui buvo naujiena.

Portretas: B. Aleknavičius įamžino susimąsčiusią poeto Vytauto Mačernio mamą Elžbietą, išgyvenusią dviejų savo sūnų žūtį, dukters katorgą ir savo pačios tremtį. B. Aleknavičiaus nuotr.

Apie šį susitikimą su paskutiniuoju prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministru (užsimezgė kelerius metus trukusi bičiulystė, bet J. Urbšys 1991 m. mirė) B. Aleknavičius įspūdžiais pasidalijo dienraštyje „Klaipėda“ (1991 03 13).

Didžioji dalis B. Aleknavičiaus ir J. Urbšio tarpusavio susirašinėjimo perduota I. Simonaitytės bibliotekos Rankraščių skyriui.

Iš laiškų matyti, kad klaipėdietis buvusiam ministrui nuolat siuntė Sąjūdžio laikraščius „Mažoji Lietuva“, už ką J. Urbšys pastarajam buvo labai dėkingas.

Tačiau yra dar kai kas, ką betvarkydama Bernardo dokumentus, aptiko jo žmona Antanina. Tai 2015 metais užrašyti Irenos Teresės Juchnevičiūtės-Kvedienės prisiminimai apie Urbšių šeimą. Moters tėviškė buvo visai šalia ir šią giminę ji gerai pažinojo.

„Parašiau, ką pati žinojau apie tą garbingą šeimą, ką pasakojo mano tėveliai ir kiti žmonės“, – laiške A. ir B. Aleknavičiams rašė I. T. Kvedienė, atsiuntusi ir išsamų pasakojimą apie Urbšynę (taip žmonės vadino buvusio ministro tėviškę – Užnevėžio vienkiemį) ir jos gyventojus.

Šie prisiminimai, kad kur nors nepradingtų, taip pat turėtų atsidurti bibliotekos archyvuose.

Raštas – M. Gorbačiovui

Dar viename dėmesio vertame dokumentų segtuve, kurį savo vyro archyve aptiko A. Aleknavičienė, yra žvejybinio laivo „Onuškis“ kapitono Žydrūno Naujoko kreipimasis, adresuotas ne tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, bet ir Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui bei SSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui.

1991 m., po sausio įvykių išsiųstame dokumente, kurį tuomet dar rusiškai pasirašė 39 laivo įgulos nariai (ir ne tik lietuviai), išreikštas pasipiktinimas dėl sausio 13-osios žudynių Vilniuje.

„Mes pasipiktinę kraujo praliejimu Respublikos teritorijoje. Mes kategoriškai pasisakome prieš niekuo nepateisinamas žudynes, kurios tapo tragiškų įvykių Kalnų Karabache, Sumgaityje, Baku, Tbilisyje ir kitose Tarybų Sąjungos vietose tęsiniu. Esame tvirtai įsitikinę, kad karinės jėgos taikymas mūsų laikais neįtakoja teigiamo konfliktinių situacijų sprendimo atskiruose TSRS regionuose, o priešingai juos tik pagilina (kalba netaisyta – A. D.)“, – klaipėdiečiai žvejai rašė M. Gorbačiovui ir kvietė visų Sovietų Sąjungos žvejybinių bazių laivų įgulas palaikyti šį kreipimąsi.

Žvilgsnis: dar vienas B.Aleknavičiaus įamžintas portretas – jaunas ir talentingas, vėliau tragiškai žuvęs poetas Vaidotas Daunys (1958–1995). B. Aleknavičiaus nuotr.

Tarp dokumentų yra ir 1991 m. gruodžio 3 d. dienraštis „Klaipėda“, kuriame – B. Aleknavičiaus žinutė apie iš Klaipėdos uosto į 8 mėnesių reisą išplaukiantį to paties kapitono Ž. Naujoko vadovaujamą laivą „Onuškis“ su Lietuvos laivyno emblema.

„Plaukiam su Trispalve, o dokumentai lietuvišku Vyčiu pažymėti. Trispalvė dar ir dabar daug ką degina. Gerąja prasme ji degina ir mane. Kai 1952 m. mokiausi Griežpelkių aštuonmetėje mokykloje (dabar Tauragės raj.), vienas mūsų penktokas Vasario 16-osios išvakarėse iškėlė Lietuvos valstybinę vėliavą. Ir šį mokinuką tardymo metu saugumiečiai užmušė. Tėvams atidavė išniekintą sūnaus lavonėlį. Mes buvome taip įbauginti, kad ir į laidotuves nenuėjome. O štai dabar su Lietuvos valstybine vėliava, dėl kurios žuvo mūsų mokyklos trylikametis, mes plaukiame į žūklę. Tikras stebuklas!“ – kapitono Ž. Naujoko emocijas pirmąkart į reisą išplaukiant su lietuviška trispalve užrašė B. Aleknavičius.

Šiandien krašto metraštininko B. Aleknavičiaus per dešimtmečius kruopščiai kaupti dokumentai tapo istorija, paties metraštininko nebėra, neliko ir kai kurių jo gyvenime sutiktų herojų, bet liko jo nuotraukos ir straipsniai, įamžinę permainingą laiko tėkmę.

Atvirukuose vaizduojama Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikų Klaipėda – neretušuota, autentiška, tikra. Kai kurių jų nugarėlėse – įrašai, žymintys tam tikrus įvykius, datas, asmenybes.

„Buvo atnešta visa šūsnis atvirukų, nuotraukų, įsigytų aukcionuose, kuriuose M. Kulčinskaja nuolatos dalyvauja ir ieško visų vaizdų, fotografijų, atvirukų, kurie sietini su Klaipėda ir jos istorija“, – teigė su muziejaus mecenate susitikęs uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas.

Susitikimo metu moteris atviravo, kad Klaipėda ją užaugino ir, nepaisant to, kad gyvena ne joje, yra įsitikinusi, kad būtent šis miestas jai suteikė labai daug gėrio.

Mero nuomone, atstumas, norint atlikti gerą darbą, skirtą Klaipėdai, neturi reikšmės, nes svarbiausia – nuoširdus, nesuvaidintas atsidavimas miestui.

„Palinkėjau jai kuo daugiau sveikatos, ištvermės, kantrybės, kruopštumo ir kad neišblėstų entuziazmo kibirkštėlė. Manau, Klaipėda turės surasti deramą formą padėkoti šiai moteriai už ilgametę, kilnią jos veiklą“, – pažymėjo uostamiesčio meras.

M. Kulčinskaja su MLIM bendradarbiauja apie dešimt metų, o tokie jos sukaupti rinkiniai muziejininkams – tarsi lobis.

Nors pats muziejus jų įsigyti negali, planuoja M. Kulčinskajos atsivežtus rinkinius parodyti ir klaipėdiečiams.

„Net sunku patikėti, kai prieš tavo akis atsiveria tikra Klaipėdos istorija, neretušuota, nepagražinta, nesukurta, o tokia, kokia ji iš tikrųjų yra, kokią ją matė to meto žmonės“, – pastebėjo V. Grubliauskas.

Kodėl vis atsiranda aukcionuose parduodamų su Klaipėdos istorija susijusių fotografijų ar kitų eksponatų? Manoma, kad veikiausiai jie tapo nebereikalingi mirus jų saugotojams.

Nepaleidžia fotoaparato

Nors Kaunas atsisveikino su Europos kultūros sostinės titulu, bučiuokliai žmones iki šiol lydi greitkelyje, Laisvės alėjoje, Kauno autobusų stoties laukimo salėje ir viename prekybos centrų.

„Vieną dieną užsukęs į prekybos centrą stebėjau, kaip žmonės reaguoja į šias nuotraukas. Atrodė taip, lyg reikėtų juos paimti už rankos, nuvesti. Galbūt kažkas iki šiol galvoja, kad šie bučiniai – tai dar viena reklama, todėl norėjosi daugiau apie juos papasakoti“, – porai valandų sustojęs prie kelių dešimčių nuotraukų ekspozicijos antrame „Akropolio“ aukšte, R. Ščerbauskas buvo pasiruošęs atsakyti į visus praeivių klausimus.

Bučinys – labai intymus gestas. Jis yra saugumo, pasitikėjimo simbolis, todėl negali būti dalijamas bet kam.

Vieniems rūpėjo garsiosios fotosesijos užkulisiai, kitiems buvo smalsu sužinoti, kodėl kaunietis ėmėsi fotografuoti Kauną ir kauniečius.

Ne sykį pramintas miesto metraštininku, fotomenininkas pasakojo fotoaparatą į rankas paėmęs daugiau kaip prieš 30 metų. Norėdamas perprasti žmones, pirmiausia jis fotografavo portretus ir darė tai juostiniu fotoaparatu. Gatvės fotografija buvo šiek tiek vėliau. Išmaišęs pasaulį, laikui bėgant R. Ščerbauskas nusibrėžė maršrutą, kuris aiškiai driekiasi Kauno centre. Į jo objektyvą papuolė į ledų pardavėją žvelgiantis ir seilę varvinantis vaikas, nebylus prasilenkiančių jaunuolių flirtas, balandžio skrydis virš garbaus amžiaus miestietės, išnyrančios iš požeminės perėjos.

Kantrybė: fotosesijos rezultatų kai kuriems žmonėms teko laukti maždaug dvejus metus. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Iš portretinės į gatvės fotografiją perėjau ieškodamas natūralumo. Gatvėje žmonės dažnai net nesuvokia, kad yra fotografuojami, todėl gali užfiksuoti ką nors nepakartojamo ir ypatingo. Tai atveria platesnių galimybių, nes fotografas yra nematomas. Būdamas gatvės fotografu tampi savotišku situacijos režisieriumi, nes nusprendi, kada paspausti mygtuką. Tinkamas momentas taip lengvai neateina, tad tenka jo ieškoti“, –  kalbėjo garsiosios bučinių fotosesijos sumanytojas ir įgyvendintojas R. Ščerbauskas.

Pandemija jaukė planus

Bučinių idėja, anot menininko, prieš kelerius metus gimė Nyderlanduose, vieno plenero metu. Atsisveikinimą su griaunamu pastatu, kuriame anuomet gyveno olandų tapytojo, grafiko ir postmodernisto Vincento van Gogho giminaitė, lietuvis nusprendė palydėti vietinių žmonių bučiniais. Rezultatas R. Ščerbauskui patiko. Beje, kaip ir pats procesas. Tąsyk kaunietis nufotografavo gal kelias dešimtis vietinių žmonių ir tik keli kalbinti atsisakė stoti prieš jo fotoaparatą.

„Kaunui tapus Europos kultūros sostine, šį projektą pasiūlau „Kaunas 2022“ komandai. Esu kaunietis, todėl man pasirodė įdomu įtraukti žmones ne tik į meninį, bet ir socialinį vyksmą. Džiaugiuosi, kad mano siūlymas sulaukė susidomėjimo“, – R. Ščerbauskas pasakojo, pirmąjį portretą įamžino 2019-ųjų viduryje, dar iki pandemijos.

Lietuvą ir pasaulį 2020-ųjų pavasarį sukausčiusi pandemija įnešė labai daug sumaišties ir dvejonių, ar projektui bus lemta virsti kūnu. Nors susirgimų atvejų skaičius nuolat kito, žmonės buvo sukaustyti prisilietimų ir bučinių baimės. Nesvarbu, kad projekto „Kaunas 2022“ biuro langas Laisvės alėjoje, prie kurio vyko fotosesija, po kiekvieno bučinio buvo valomas bent keliomis dezinfekcinėmis priemonėmis.

„Galvoju, kad projekto „Kaunas 2022“ biuro langą šiandien galime vadinti ne tik labiausiai išbučiuotu, bet ir daugiausia kartų valytu vitrininiu langu“, – apie fotosesiją, kuri iš sutikimo virto atsisveikinimo, kalbėjo R. Ščerbauskas.

Kilo daug klausimų

Bučinių įamžinimo procesas, Nyderlanduose žmones vertęs šypsotis, kauniečiams kėlė skirtingų reakcijų. Vieni jų paprasčiausiai nesustojo, kiti, išgirdę pasiūlymą, mojo ranka, o štai garbaus amžiaus praeiviai žėrė daugybę klausimų. Palyginti su kitomis amžiaus kategorijomis, žilagalvių nuotraukų bučinių galerijoje yra mažiausiai.

„Pradėkime nuo to, kad vieša erdvė ribojo siųsti bučinį. Žmonės suprato, kad procesą stebės aplinkiniai, galbūt komentuos. Kitas dalykas – veiksmas vyko miesto centre, kur apstu skubančių žmonių. Realiai tai daugiausia laiko turėjo vyresni žmonės, bet jie turėjo ir daugiausia klausimų, po kurių dažnu atveju atsakydavo neigiamai“, – R. Ščerbauskas pasakojo potencialius bučinių modelius medžiojęs kartu su savanoriais.

Vienu metu miesto centre šalia projekto „Kaunas 2022“ biuro stovėjo ir išskirtinei fotosesijai žmones kvietė net šešių žmonių komanda. Jos nariai, anot R. Ščerbausko, kiekvienam praeiviui pasakojo apie fotomenininko sumanymą, kvietė tapti akcijos dalimi ir atliko dar vieną ypač svarbų tarpininkų vaidmenį.

„Buvo sunku valdyti procesą ne tik dėl laiko stokos, bet ir dėl techninių niuansų. Aš juk stovėjau vienoje vitrininio stiklo pusėje, o fotografuojamas žmogus – kitoje. Todėl savanoriams teko įgarsinti mano mintis ir perduoti jas“, – R. Ščerbauskas džiaugėsi turėjęs pačius šauniausius pagalbininkus, kurie viso proceso metu buvo ne tik jo balsas, bet ir rankos, žaibišku greičiu valiusios išbučiuotą ar apgaravusį biuro stiklą.

Nesureikšmina skaičiaus

Įgyvendinęs projektą, kuris greičiausiai turės tęstinumą kituose Europos miestuose, fotografas neslėpė, kad daugiau kaip dvejus metus trukęs kūrybos procesas nebuvo lengvas. Jam ir visai komandai teko derintis ne tik prie pandemijos diktuojamų iššūkių, oro sąlygų, bet ir žmonių.

„Procesas įdomus, bet tikrai nebuvo lengvas. Žmonės keistai reaguodavo, kai prie jų prieidavo savanoriai. Išgirdę „laba diena“, praeiviai galvodavo, kad mes jiems siūlysime kažkokią prekę, todėl žiūrėjo gana įtariai“, – R. Ščerbauskas skaičiavo, kad centrinėje pėsčiųjų gatvėje įamžino daugiau kaip 2 tūkst. bučinių.

Tiesa, nors ne po vieną, o visi kartu bučiniai atrodo įspūdingiausiai, labiau nei skaičių fotografas akcentavo patį procesą, kuris vienam tikslui suvienijo tiek daug skirtingų žmonių.

„Bučinys – labai intymus gestas. Jis yra saugumo, pasitikėjimo simbolis, todėl negali būti dalijamas bet kam. Maniau, kad per trumpą laiką prikalbinti žmones jį padovanoti bus labai sunki užduotis ir neklydau. Vis dėlto šiandien, kai žiūriu į fotosesiją, ji turi visai kitą prasmę, nes žmonės joje įveikė labai daug baimių. Ne tik pandeminę, – paklaustas, kodėl galerijoje nėra jo bučinio, R. Ščerbauskas juokavo, kad toks ir buvo sumanymas. – Čia tas klasikinis batsiuvo be batų pavyzdys. Manau, kad taip įdomiau.“