Laukinės gamtos ekspertai būgštauja, kad virtinė beprecedenčių gaisrų, jau kelis mėnesius siautėjančių Australijos rytuose ir pietuose, galėjo pražudyti daugiau nei milijardą gyvūnų.

Didesnę nei Portugalijos dydžio teritoriją nuniokojusi stichija taip pat pareikalavo 28 žmonių gyvybių.

Anot pareigūnų, tikslus sunaikinimo mastas paaiškės tik už kelių savaičių, nes tebėra pernelyg pavojinga apžiūrėti daugelį liepsnų apimtų vietovių.

Tačiau vyriausybei pavaldus Aplinkos ir energetikos departamentas pirmadienį paskelbė preliminarų augalų, gyvūnų ir vabzdžių, kurių daugiau nei dešimtadalis žinomų arealų buvo paveikti, sąrašą.

Tam tikros rūšys yra labiau pažeidžiamos ugnies požiūriu nei kitos.

Gaisrai buvo apėmę daugiau kaip 80 proc. iš 49 rūšių žinomų ar tikėtinų buveinių, o dar 65 rūšių arealams buvo padaryta žala 50–80 proc. teritorijos.

Sally Box (Sali Boks), Aplinkos ir energetikos departamento nykstančių rūšių komisarė, pareiškė, kad tokie tyrimo rezultatai yra tik pirmas žingsnis siekiant suprasti galimą krūmynų gaisrų poveikį Australijos laukinei gamtai.

„Tam tikros rūšys yra labiau pažeidžiamos ugnies požiūriu nei kitos. Be to, kai kurios teritorijos buvo labiau nuniokotos ugnies nei kitos, todėl reikės atlikti papildomą analizę, kad galėtume iki galo įvertinti tikrą gaisrų poveikį“, – sakė pareigūnė.

Gaisrai sukėlė grėsmę 272 augalų, 16 žinduolių, 14 varlių, devynioms paukščių, septynioms roplių, keturioms vabzdžių, keturioms žuvų ir vienai vorų rūšiai, nurodė departamentas.

Iš 32 itin sparčiai nykstančių rūšių, kurias paveikė gaisrai, dauguma yra augalai, nors tarp jų yra ir varlių, vėžlių ir trijų rūšių paukščiai.

Be kita ko, iš įstatymo šalinama nuostata, kad nykstančioms ir pažeidžiamoms rūšims automatiškai taikomas toks pats apsaugos statusas, taip pat atsisakoma principo, kad sprendžiant dėl rūšių apsaugos statuso į ekonominius veiksnius visiškai neturi būti atsižvelgiama.

Šiuos pakeitimus apibūdinęs kaip „patobulinimus“ vidaus reikalų sekretorius Davidas Bernhardtas (Deividas Bernhartas) savo pranešime rašo: „Geriausias būdas įgyvendini Pavojuje esančių rūšių įstatymą – daryti viską, ką galime, kad užtikrintume, jog jis jis išliktų veiksmingas siekiant pagrindinio tikslo – mūsų rečiausių rūšių atgaivinimo.“

„Veiksmingai administruojamas įstatymas užtikrins, kad daugiau išteklių galės nukeliauti ten, kur jos bus naudingiausios: apsaugai vietoje“, – sakė buvęs naftos ir dujų pramonės lobistas.

„Šiais teisėkūros veiksmais užbaigtos derinti nuostatos visiškai atitinka prezidento mandatą mažinti Amerikos visuomenei tenkančią reguliavimo naštą, neaukojant mūsų rūšių apsaugos ir gaivinimo uždavinių“, - pareiškė prekybos sekretorius Wilburas Rossas (Vilberas Rosas).

Aplinkosaugos grupės į šias pataisas reagavo su nerimu ir sakė, kad sušvelninimai atvers kelią laipsniškam saugomų rūšių buveinių naikinimui, jeigu kiekvienas iš joms kenkiančių veiksmų bus pakankamai mažo masto.

„Šios pastangos žlugdyti nykstančių ir pavojuje esančių rūšių apsaugą pasižymi tomis pačiomis dviem ypatybėmis, būdingomis daugumai Trumpo administracijos veiksmų: tai yra dovana pramonei ir tai yra neteisėta“, - sakė nevyriausybinės organizacijos viceprezidentas Drew Caputo (Driu Kaputas).

„Su Trumpo administracija pasimatysime teisme“, – pridūrė jis.

XX amžiaus pradžioje daugelio rūšių, tokių kaip pilkieji vilkai, populiacijos Jungtinėse Valstijose buvo smarkiai sumažėjusios, bet priėmus Esančių pavojuje rūšių įstatymą, kurį 1973 metais pasirašė tuometis prezidentas respublikonas Richardas Nixonas (Ričardas Niksonas), daugelis jų stulbinamai atsigavo. Pavyzdžiui, šiuo metu Uolinių kalnų šiaurinėje dalyje vilkų medžioklė dabar leidžiama.

1963 metais baltagalvių erelių, pavaizduotų JAV herbe, buvo belikę 417 perinčių porų. Mūsų dienomis jų yra apie 10 000.

2018 metais žurnale „Conservation Letters“ paskelbtame straipsnyje nurodoma, kad Esančių pavojuje rūšių apsaugos įstatymą remia apie keturi penktadaliai amerikiečių ir tik apie dešimtadalis gyventojų yra prieš jį nusistatę. Ši visuomenės parama išliko stabili pastaruosius du dešimtmečius.

D. Trumpo administracija nuo savo darbo pradžios ėmėsi keisti daugiau kaip 80 teisės aktų, susijusių su aplinkos ir sveikatos apsauga, siekdama sušvelninti verslui tenkančią reguliavimo naštą.

Aplinkosaugininkai prieš šias pataisas kovojo teismuose, o kai kurie sušvelninimai vėliau buvo atšaukti.

Kaip nurodo Tarptautinė gamtos apsaugos organizacija (IUCN), dabar kritinis pavojus išnykti gresia daugybei rūšių, aptinkamų įvairiausiose buveinėse, pradedant atogrąžų miškais, baigiant vandenynų dugnu. Tarp naujai į Raudonąją knygą įtrauktų rūšių esama įspūdingų primatų, rajų, kitų žuvų ir medžių. Ši grupė yra įvertinusi daugiau kaip 105 tūkst. rūšių padėtį ir nustatė, kad apie 28 tūkst. gresia pavojus išnykti.

Kiekviena organizmų grupė patiria specifinių grėsmių, bet žmogaus veikla, įskaitant per intensyvią žvejybą ir miškų kirtimą, yra pagrindinė populiacijų mažėjimo priežastis.

„Gamta nyksta precedento per žmonijos istoriją neturinčia sparta, – sakė IUCN generalinio direktoriaus pareigas einanti Grethel Aguilar (Gretel Agilar). – Privalome pripažinti faktą, kad gamtos įvairovės apsauga atitinka mūsų interesus.“

Scanpix nuotr.

Gegužę Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) paskelbė naujausią pasaulio aplinkos būklės vertinimo ataskaitą, atskleidžiančią niūrias tendencijas. Atskaitoje perspėjama, kad šiuo metu išnykimas gresia iki milijono rūšių, daugeliui – per artimiausiu dešimtmečius, nevaldomai didėjant gėlo vandens, iškastinio kuro ir kitų gamtinių išteklių eikvojimui. JTO ekspertai nustatė, kad daugiau kaip 90 proc. jūrinių žuvų ištekliai yra naudojami per intensyviai arba vos ne vos įstengia atsikurti. IUCN atkreipė dėmesį į kai kurias jūrinių ir gėlavandenių žuvų rūšis, kurioms šiuo metu gresia kritinis pavojus išnykti.

Scanpix nuotr.

Rykliauodegės rajos ir rombinės rajožuvės dabar yra didžiausią grėsmę patiriančios jūrinių žuvų šeimos pasaulyje. Mauritaninė rykliauodegė raja yra atsidūrusi ties išnykimo riba – per pastaruosius 45 metus šios rūšies populiacija sumažėjo 80 proc. dėl per intensyvios žvejybos prie Mauritanijos krantų.

Naujajame sąraše septynioms primatų rūšims taip pat konstatuojama didesnė grėsmė išnykti. Tarp jų yra Dramblio Kaulo krante ir Ganoje gyvenančios markatos, kurių gamtoje tėra išlikę mažiau kaip 2 000 individų. Pagrindinės jų nykimo priežastys – medžioklė mėsai ir „didelio masto buveinių nykimas“, miškus paverčiant žemės ūkio naudmenomis. Vakarų ir Vidurio Afrikoje paplitusių primatų 40 proc. rūšių dabar gresia išnykimas, nurodo IUCN.

„Rūšims, kurias žmonės naudoja maistui, paprastai greičiau iškyla pavojus išnykti, – naujienų agentūrai AFP sakė IUCN Raudonosios knygos departamento vadovas Craigas Hiltonas-Tayloras (Kreigas Hiltonas-Teiloras). – Paveikiamos rūšys, paplitusios aplinkoje, kur daug miškų išnaikinama dėl žemės ūkio.“ Į atnaujintą Tarptautinę raudonąją knygą įtraukta daugiau kaip pusė Japonijos ir daugiau kaip trečdalis gėlavandenių žuvų rūšių. Joms pavojų kelia laisvai tekančių upių nykimas ir didėjanti tarša.

Scanpix nuotr.

Į knygą taip pat buvo pirmąkart įtraukta daugiau kaip 500 giliavandenių kaulinių žuvų ir moliuskų. Pastangos apsaugoti jų buveines daugiau kaip kilometro gylyje keblios, juolab kad jos dažnai nepatenka į jokių valstybių teritorijas. „Pavojaus signalas skamba vėl ir vėl dėl besivystančios gėlųjų vandenų ir jūrų gyvūnijos krizės“, – sakė Londono zoologijos draugijos aplinkosaugos ir politikos direktorius Andrew Terry (Endrius Teris).

„Daug šių senovinių jūrinių rūšių gyvuoja nuo dinozaurų laikų, tad prarasti net ir vienintelę iš šių rūšių reikštų netekti milijonų metų evoliucijos istorijos“, – aiškino jis.

Antradienį Čitvano nacionaliniame parke, esančiame už 120 km į pietvakarius nuo Nepalo sostinės Katmandu, nugaišo tigras, kentėjęs nuo sužalojimų po susigrūmimo su kitu tigru.

Remiantis 2013 metais atliktu gyvūnų surašymu, Nepale karališkųjų Bengalijos tigrų skaičius laukinėje gamtoje siekė 198. 2010 metais jų buvo 121.

Brazilijoje medžių įvairovė didžiausia – 8 tūkst. 715 rūšių, skelbia augalų apsaugos organizacija „Botanic Gardens Conservation International“ (BGCI).

Brazilijoje taip pat yra daugiausiai (4 tūkst. 333) endeminių rūšių, neaptinkamų niekur kitur pasaulyje.

Iš viso 58 proc. medžių rūšių yra endeminės vienai kuriai nors šaliai. 2 tūkst. 991 rūšis paplitusi tik Madagaskare, 2 tūkst. 584 rūšys – tik Australijoje.

Kalbant apie įvairovę, po Brazilijos seka Kolumbija, turinti 5 tūkst. 776 skirtingas medžių rūšis, ir Indonezija, kurioje auga 5 tūkst. 142 rūšių medžiai.

Londone įsikūrusi BGCI, kuri atstovauja maždaug 2 tūkst. 500 botanikos sodų visame pasaulyje, šį sąrašą sudarė pasinaudodama daugiau kaip 500 paskelbtų šaltinių.

Iš 60 tūkst. 65 medžių rūšių tik maždaug 20 tūkst. yra suteiktas koks nors apsaugos statusas, įskaitant 9 tūkst. 600 rūšių, kurioms gresia išnykimas.

Nyksta dėl kirtimo

„Pagrindinė BGCI priežastis tokiam sąrašui paskelbti yra (noras) suteikti įrankį žmonėms, bandantiems išsaugoti retas ir nykstančias medžių rūšis“, – sakoma organizacijos pareiškime, kuriame nurodoma, kad medžių rūšys nyksta daugiausia dėl miškų kirtimo ir pernelyg intensyvaus eksploatavimo.

Tarp nykstančių rūšių yra daugiau kaip 300 tokių, kurioms gresia itin didelis pavojus, nes laukinėje gamtoje yra likę mažiau nei po 50 joms priklausančių individų.

Neskaitant Arkties ir Antarkties, kur medžių nėra, mažiausia medžių įvairovė yra Nearkties biogeografinė sritis, daugiausiai apimanti Šiaurės Ameriką. Joje užregistruota mažiau nei 1 tūkst. 400 medžių rūšių.

Duomenų bazė bus nuolat tikslinama, nes kiekvienais metais atrandama ir aprašoma po maždaug 2 tūkst. naujų augalų rūšių.

Šis ežeras yra vienas vertingiausių mūsų šalies gamtinių kompleksų ir išsiskiria ypač didele paukščių įvairove ir gausa. Čia aptikta 171 sparnuočių rūšis, rasta 40 perinčių rūšių. 2012 m. jame pradėjo perėti gulbė giesmininkė. Dar 28 saugomos rūšys nuolat aptinkamos migracijų metu arba atsitiktinai užklysta. Tačiau per pastaruosius 50 metų Žuvinte perinčių vandens paukščių mažėja. Sumažėjo foninių perinčių rūšių: kuoduotųjų, rudagalvių ir kitų ančių, laukių, ausuotųjų kragų.

Gamtotvarkos planas, pasak Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, apima dalį Žuvinto ežero ir pakrančių, kur nustatyti europinės svarbos natūralių buveinių tipai: ežerai su menturdumblių bendrijomis, aliuvinės, šienaujamos pievos, tarpinės pelkės ir liūnai, šarmingos žemapelkės. Nors ežero būklė prasta, jame išliko daug unikalių rūšių. Pavyzdžiui, dugne aptinkamas kurklinis menturdumblis niekur kitur Lietuvoje nerastas. Pakrantėse išliko siauralapių gencijonų, dvilapių purvuolių, raudonųjų gegūnių.

Plane išskirtos pagrindinės priežastys, kodėl Žuvinto ežere nyksta gamtos vertybės. Kadangi pakrantėse nebeganoma, nebešienaujama, labai sparčiai pelkėja seklaus ežero buveinės. Kita priežastis – plėšrūnų (ypač kanadinių audinių ir nendrinių lingių) gausa. Dėl didelio biogeninių medžiagų, ypač fosforo, kiekio, kuris patenka į ežerą, ir vietinės kilmės organinių medžiagų kaupimosi vyksta ežero eutrofikacija.

Padėčiai gerinti čia buvo griežtai apribota ūkinė veikla, bet tai neišgelbėjo Žuvinto. Jau keli dešimtmečiai praėjo, kai uždrausta šienauti ežero salą, kirsti nendrių ir švendrų sąžalynus ežere žiemos metu nuo ledo. Dėl to jis ėmė sparčiai dumblėti, sutankėjo švendrynai, o ištisiniai jų ir nendrynų plotai virsta į liūnų ir nendrynų bendrijas. Labai sumažėjo atviro vandens plotas. Nustojus šienauti ir ganyti ežero pakrantes, nyksta ne tik pačios buveinės, bet ir jose gyvenantys paukščiai – švygždos, tilvikiniai, ežero ekosistemai svarbių plėšriųjų žuvų – lydekų – nerštavietės. Dar viena bėda foninių ir saugomų perinčių paukščių rūšims – tai, kad čia gausu plėšrūnų (invazinių kanadinių audinių, nendrinių lingių).

Naujasis gamtotvarkos planas – didelis iššūkis Žuvinto biosferos rezervato direkcijai. Jis numato daug sudėtingų techninių ir gamtosauginių priemonių seklaus ežero ir jame gyvenančių rūšių būklei pagerinti.

Įtariamieji buvo sučiupti savaitgalį po to, kai policija surengė slaptą operaciją viename viešbutyje Medano mieste Sumatros saloje netoli nacionalinių parkų, kuriuose gyvena daug egzotiškų gyvūnų.

Pirkėjais apsimetę policininkai susitiko su vienu iš įtariamųjų, kuris sutiko parduoti tigro kailį už 70 mln. rupijų (4 867 eurus). Tuomet jis ir buvo areštuotas.

Vėliau pareigūnai jo automobilyje surado 3 kg skujuočių žvynų. Įtariamasis sakė planavęs juos parduoti už 36 mln. rupijų dviem draugams.

Sparčiai nykstantys skujuočiai, neįprastos išvaizdos gyvūnai, kurių visą kūną dengia į kankorėžio žvynus panašios raginės plokštelės, yra dažniausiai kontrabandos aukomis tampantys žinduoliai pasaulyje. Vietname ir kitur Pietryčių Azijoje jie yra vertinami dėl mėsos, o žvynai naudojami liaudies medicinoje.

Praėjusį mėnesį per Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (CITES) narių konferenciją buvo nubalsuota už bet kokios prekybos skujuočiais uždraudimą.

Minėti du įtariamojo draugai vėliau taip pat buvo sučiupti. Jie turėjo saugomų elnių genitalijų, gyvačių odų ir vėžlių kiautų, nurodė policija.

„Jiems gresia kalėjimas iki penkerių metų ir bauda iki 100 mln. rupijų“, – sakė vietos policijos pareigūnas Toga Habinsaranas Panjaitanas (Toga Habinsaranas Pandžaitanas).

Indonezija – didžiausias pasaulio salynas, turinti daugiau kaip 17 tūkst. salų – gali pasigirti viena didžiausių pasaulyje bioįvairove.

Didelius plotus užimančiuose šalies atogrąžų miškuose gyvena daugelio nykstančių rūšių gyvūnai, tačiau pavojų jiems kelia vis intensyvesnis brakonieriavimas dėl jų kūnų dalių, kurios laikomos delikatesais arba naudojamos tradicinėje kinų medicinoje.

Be to, jų buveines naikina sparti alyvpalmių ir popiermedžių plantacijų plėtra.

Rengiant šį leidinį, pirmą kartą savo žodį tars ir visuomenė – jis bus išleistas tik viešai aptarus preliminaraus vertinimo rezultatus.

„Lietuvos raudonąją knygą pagal jos svarbą galėtume prilyginti Konstitucijai. Kaip pagrindinis šalies įstatymas lemia teisinius visuomenės santykius, taip Raudonoji knyga – žmogaus santykius su gamta“, – sako aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas. – Ji nėra tik retų ir nykstančių rūšių sąrašai bei aprašymai. Tai dokumentas, kuriuo remiantis šalyje organizuojama šių rūšių apsauga.“

Į dabartinę Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 767 retos ir nykstančios rūšys. Tačiau nuo 2007 m., kai ji buvo išleista, pasikeitė kai kurių šių rūšių būklė. Vienos pagausėjo ir joms nebegresia išnykti, o kitos tapo retomis ir jas būtina stipriau saugoti. Todėl Lietuvos raudonąją knygą reikia patikslinti. Ją atnaujinti ne rečiau kaip kas dešimt metų įpareigoja ir Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas.

Naujoji knyga bus sudaryta pagal pasikeitusius augalų ir gyvūnų vertinimo principus, kuriuos nustatė Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija. Rūšis gali būti paskelbta saugoma tik turint mokslinių įrodymų, kad ji mažėja. Naują Lietuvos raudonąją knygą rengs Gamtos tyrimų centras, valstybinė mokslinių tyrimų institucija.

Nacionalines raudonąsias knygas turi daugelis išsivysčiusių šalių. Nors Raudonoji knyga, kurią inicijavo žymiausi pasaulio gamtininkai, jau yra tapusi bendrine sąvoka, jai pačiai tėra tik 50 metų.

Lietuvos raudonoji knyga dešimtmečiu jaunesnė. Pirmą kartą jos sąrašai buvo patvirtinti 1976-aisiais. Į pirmąją mūsų Raudonąją knygą buvo įrašyta 41 paukščių rūšis ir visa kamanių gentis, taip pat 30 augalų rūšių. Ši pirmoji knyga ne tik padėjo apsaugoti nuo sunaikinimo vertingas pelkes, upelius ir jų slėnius, pievas ir girias, bet ir paskatino tirti retąsias rūšis ir jų gyvenamąsias vietas. Todėl į kitą, išleistą 1992 m., Lietuvos raudonąją knygą jau buvo įrašyta 501 gyvūnų, augalų, grybų ir kerpių rūšis. Trečiojoje, pasirodžiusioje 2007 m., šis skaičius padidėjo daugiau kaip dviem šimtais. Pastaroji susilaukė plataus atgarsio visuomenėje, jos tiražas labai greitai „ištirpo“, ir Aplinkos ministerija kelis kartus ją leido pakartotinai.

Naująjį leidinį numatoma išleisti tūkstančiu knygų tiražu ir paskelbti jo elektroninę versiją, kuri bus nemokama ir prieinama ministerijos tinklalapyje.