Laidoje pasirodžiusios seserys vedėjus nudžiugins nuo pat pirmos sekundės, mat ateis nešinos savo restoranuose keptomis picomis. „Negalvokite, kad mes nežiūrime jūsų laidų – mes žiūrime. Kai čia buvo pakviesta nuostabi aktorė Larisa Kalpokaitė, jūs ją praktiškai užsipuolėte, kad ji atėjo be nieko! Todėl mes jums atnešėme picų...“ – juoksis Beata.

Justinas pirmajam gabaliukui atsispirti negalės vos pamatęs picas, tačiau netrukus pripažins, kad suvalgęs per daug, dažnai ima graužtis, tad pokalbis netrukus pasisuks apie sportą.

Seserys pasakos, kad dabar Odetą daugelis būtent taip ir apibūdina – kaip sporto entuziastę. Tačiau anksčiau ekonomistė televizijos žiūrovams duodavo nemažai vertingų patarimų ir kitais klausimais, pavyzdžiui, kaip žaibišku greičiu neišleisti didelės pinigų sumos ant beverčių daiktų. Odeta pripažins, kad dažnai tokiais klausimais pamoko ir savo seserį Beatą – pastaroji, anot jos, anksčiau su finansais taip pat ne visuomet elgdavosi teisingai.

Tiesa, dabar tai – praeityje. „Odeta man tikrai daro labai gerą įtaką. Mes keičiamės batais, drabužiais – net ir su šiuo jos švarku aš pati ne kartą esu buvusi laidoje. Mes šitaip sutaupome, kadangi dalinamės vienu garderobu“, – sakys Beata.

Odeta šypsosis – Beata per pastaruosius metus išties labai patobulėjo. „Sesuo be manęs tikrai nežlugtų, o aš, į laidą atėjusi be jos, galimai žlugčiau. Man atrodo, kad mūsų skirtumai mus papildo. Tačiau tikrai nežlugtume – Beata yra padariusi milžinišką progresą finansiniame raštingume“, – girs seserį Odeta.

Žinomos moterys pasakos, kad net ir tada, kai gyveno savo vaikystės namuose, visuomet būdavo pasiskirsčiusios darbais – Beata gamindavo valgyti, o Odeta tvarkydavo namus. „Buvome savarankiškos, o ir darbo esame mačiusios visokio. Mes net ir šiltnamius ravėdavome, laistydavome“, – pasakos Beata.

Vėliau Beata pasuko į žurnalistiką, o jos sesuo Odeta – į ekonomiką. Vos 18-metė Odeta įsidarbino asistente banke. Tačiau moteris neslepia, kad tai niekuomet nebuvo jos svajonių veikla.

„Beata tais metais buvo išvažiavusi į Ameriką ir man vienai gyventi buvo labai liūdna – aš neturėjau, ką veikti, o ir paskaitos tiek laiko neužėmė. Ėmiau ieškotis darbo, kad turėčiau kažkokios veiklos. Taip atsidūriau banke ir savo karjerą ten tęsiau net 17 metų“, – pasakos ji.

Tačiau ir šis karjeros posūkis Odetos gyvenime nebuvo vienintelis. Moteris jau ne vienerius metus kartu su seserimi dirba šeimos versle, o dabar, jei reikėtų, tiek ji, tiek Beata kuo puikiausiai naujam darbuotojui galėtų parodyti, kaip iškepti picą.

Laida „Gero vakaro šou“ – trečiadieniais, 19.30 val. per TV3.

„Kuomet susiduri su sunkumais, tokiais, kaip pandemija, išties labai svarbus valstybės įsitraukimas ir pagalbos mechanizmai. Nes visus tuos metus, kuomet moki mokesčius, tikiesi, kad būsi susiformavęs tam tikrą pagalbą ir pasitikėjimą. Tai labai svarbu, nes Lietuvoje yra didžiulė mokesčių nemokėjimo problema“, – Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) iniciatyva Pagarbos mokesčių mokėtojams dienos proga surengtoje diskusijoje tvirtino O. Bložienė.

Pasak verslininkės, šalies įmonėms susidūrus su iššūkiais dėl karantino ribojimų, santykinai didžiausia parama buvo teikiama toms įmonėms, kurios iki to laiko skaidriai mokėjo visus mokesčius.

„Pandemija parodė, kad verta mokėti mokesčius. Tiems, kurie nemokėjo mokesčių, jų darbuotojai gavo žymiai mažesnes prastovos išmokas. Jie, slėpdami mokesčius, gavo mažesnes paramos subsidijas. Tai buvo vienas akivaizdus ir labai nesenas pavyzdys, kodėl verta mokėti mokesčius“, – tikino ji.

Tuo metu itin sparčios infliacijos ir Rusijos karo Ukrainoje kontekste valstybės parama, jos nuomone, taip pat bus reikalinga tam, kad įmonės galėtų susitvarkyti su sunkumais ir toliau tęsti savo veiklą.

„Visi pagalbos mechanizmai bus nukreipti tam, kad būtų išlaikytas verslas, kuris ilguoju laikotarpiu generuoja pajamas, mokesčius ir kuria darbo vietas“, – mano O. Bložienė.

ELTA primena, kad nacionalinės plėtros įstaigos „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) nuo 2020 m. kovo 16 d. prasidėjus pandemijai suteikta finansinė pagalba verslui siekė daugiau kaip 1 mlrd. eurų. Iš jų daugiau kaip 400 mln. eurų finansavimas skirtas per COVID-19 pagalbos priemones.

Neskaičiavimas – „finansinė tamsa“

O. Bložienė pastebi, kad apklausų duomenimis net du trečdaliai gyventojų niekaip nefiksuoja savo pajamų ir išlaidų bei nesupranta, kokią naudą jiems gali atnešti sudėliotas asmeninis biudžetas. Anot jos, tai – didžiausia finansinė klaida, mat kol žmogus tiksliai nemato, kiek pinigų gauna ir kam juos išleidžia, tol susitaupyti ir pasiekti finansinių tikslų nepavyks.

„Kol tiksliai nematome, kiek pinigų gauname ir kam juos išleidžiame, esame tarsi tamsoje. Tam, kad iš jos išliptume, pirmiausia reikėtų patikrinti, ar išlaidos neviršija pajamų. Jei ne, jų skirtumas yra minimali suma, kiek kiekvieną mėnesį turėtų likti lėšų taupymui ar išsikeltiems tikslams. Visgi, jei žmogus nori sutaupyti daugiau, reikėtų kiekvieną išlaidų eilutę išsinagrinėti atskirai bei įvertinti, kam išleidžiama daugiausia. Būtent nuo šių išlaidų mažinimo reikėtų pradėti pokyčius“, – aiškina O. Bložienė.

Įvardinkite konkretų tikslą, kam norite sutaupyti. Žinodami, kad kažko atsisakę dabar – vėliau mėgausitės norimu pirkiniu, taupysite lengviau.

Asmeninių finansų ekspertė pataria, kad nusprendus įgyvendinti pokyčius nereikėtų visko keisti iškart, mat taip rizikuojama prarasti motyvaciją ir grįžti prie senų įpročių. Tik sėkmingai sumažinus išlaidas vienoje srityje, reikėtų imtis kitos.

„Įvardinkite konkretų tikslą, kam norite sutaupyti. Žinodami, kad kažko atsisakę dabar – vėliau mėgausitės norimu pirkiniu, taupysite lengviau. Tam, kad skaičiavimas būtų paprastesnis, rekomenduoju pasinaudoti technologijomis. Pamatyti išlaidas ir net sutaupyti gali padėti įvairios programėlės ar bankai – pavyzdžiui, galite užsisakyti išlaidų apvalinimo paslaugą ir kaskart pirkdami keliolika centų atsidėsite taupymui“, – pataria ekspertė.

Taupyti nepavyksta dėl klaidų

Tiesa, specialistė atkreipia dėmesį, kad taupymas namuose, neplanavimas, skuboti ir emocionalūs sprendimai, neryžtingumas bei kantrybės stoka yra pagrindinės klaidos, kišančios koją geresniam finansų valdymui. Asmeniniuose finansuose svarbiausia yra nuoseklumas, gebėjimas priimti sprendimus įvairiose situacijose ir įgūdžių lavinimas. O. Bložienė pabrėžia, kad taupymas bei gebėjimas atidėti dalį savo pajamų yra įprotis, kurį galima išsiugdyti.

Odeta Bložienė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Įgūdžiams ir įpročiams atsirasti reikia laiko, todėl labai svarbu pradėti juos lavinti net turint ir pačias mažiausias pajamas. Vaikai turi išmokti taupyti iš savo kišenpinigių, studentai iš stipendijos ir tėvų paramos, o vėliau – ir gaunant darbo užmokestį. Reikia visada prisiminti, jog augant pajamoms išlaidos labai sparčiai prisitaikys prie pasikeitusios situacijos ir pajamų augimo nepasijus. Vis dėlto, išmokus atidėti dalį nuo mažų pajamų, kur kas lengviau bus atidėti ir nuo didėjančių“, – įžvalgomis dalijasi ekonomistė.

Planavimas ne tik taupymui, bet ir saugumui

Vaikai turi išmokti taupyti iš savo kišenpinigių, studentai iš stipendijos ir tėvų paramos, o vėliau – ir gaunant darbo užmokestį.

Savo ruožtu „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė planuojant finansus ragina atkreipti dėmesį ir į apsipirkimų planavimą bei maisto nešvaistymą. Ji teigia, kad neretai į parduotuves atvažiuojantys žmonės būna numatę, kokių maisto produktų jie norėtų, tačiau neįvertinę, ką iš tų maisto produktų gamins bei kokį kiekį įsigijus likučių neliks. Negana to, „Maximos“ atstovė pastebi, kad tokiu atveju žmonės parduotuvėje sugaišta daugiau laiko, o šiuo laiku to reikėtų vengti.

„Neretai atvykdami į prekybos centrus pirkėjai žino, kad norėtų, pavyzdžiui, vištienos, tačiau nežino, ką tiksliai norėtų iš jos pasigaminti. Tokiais atvejais pirkėjai pradeda svarstyti, ką geriau įsigyti: filė, sparnelių, blauzdelių, o gal faršo. Tinkamai neįvertinę poreikio pirkėjai neretai įsigyja per mažai arba per daug produkto, todėl neišvengia pakartotinio vykimo į prekybos centrą arba maisto švaistymo. Pandemijos akivaizdoje klientus raginame planuoti apsipirkimus bei kuo didesnį dėmesį skirti saugiam apsipirkimui. Pirkinių ir patiekalų planavimas – svarbus veiksmas saugantis nuo viruso“, – akcentuoja E. Dapkienė.

E. Dapkienė primena, kad kiekvienas vykstantis į prekybos centrą turi ne tik dėvėti burną ir nosį dengiančią veido apsaugos priemonę, bet ir laikytis kitų rekomendacijų: dezinfekuoti rankas prieš apsipirkimą ir po jo, mūvėti apsaugines vienkartines pirštines, laikytis saugaus 2 metrų atstumo nuo kitų klientų ir darbuotojų bei neliesti parduotuvėje esančių paviršių ir prekių, kurių neketina pirkti.

Septyni vertingi patarimai

Tam, kad išlaidas pavyktų sumažinti, o sutaupyti daugiau, asmeninių finansų ekspertė O. Bložienė pataria vadovautis 7-mis svarbiomis taisyklėmis.

1. Namai lyg verslas

Pirmiausia, apie savo namus reikėtų galvoti kaip apie verslą. Kaip ir kiekviename versle – namuose egzistuoja skirtingi procesai bei atsakomybės. Ūkinę namų veiklą įvertinus kaip verslą pavyks profesionaliau žiūrėti į procesų bei kaštų optimizavimą. Anot ekonomistės, namuose, kaip ir versle, – visi turi savo atsakomybes ir funkcijas, tad visi turi stengtis sutaupyti savo srityse.

2. Apsipirkimą pradėkite namuose

Apsipirkimą reikėtų pradėti dar namuose bei įvertinti, kokie maisto likučiai yra šaldytuve. Kaip ir versle taip ir namuose svarbu sekti inventorių, nes taip bus paprasčiau nuspręsti, kokių maisto produktų reikia. Žinant poreikį yra lengviau planuoti išlaidas, o pirkinių sąrašas leis geriau įvertinti, ko iš tiesų reikia. Kai pavyks išmokti nenukrypti nuo sąrašo – sumažės ir spontaniško ar emocinio apsipirkimo atvejai.

Dažniausių pirkinių – maisto bei higienos – reikmenų sąrašus rekomenduojama pildyti visą savaitę ir prieš keliaujant pirkti ar darant užsakymą elektroninėje erdvėje pasitikrinti, ar visko reikia. Jei pirkinių sąrašą laikysite matomoje vietoje – ant šaldytuvo ar ant kompiuterio darbastalio – bus paprasčiau sąrašą papildyti tais produktais, kurie pasibaigė, bei sekti, ko reikės kito apsipirkimo metu.

3. Sudarykite valgiaraščius

Į virtuvę namuose galima pažvelgti ir kaip į restoraną. Norint taupyti reikėtų sudaryti savaitės valgiaraštį ir maistą pirkti kartą per savaitę. Jei atrodo per daug sudėtinga – pradėkite nuo kelių dienų valgiaraščio plano bei pirkinių atitinkamam laikui. Tai padės ne tik sutaupyti, bet ir nešvaistyti maisto bei neišmesti pasenusių produktų. Visuomet galima pasistengti vienos dienos likučius paversti kitos dienos pietumis ar bent jau užkandžiu. Mažiau išmesto maisto – daugiau pinigų sąskaitoje.

4. Apsipirkimas yra darbas

Švaistome maistą, nes neįvertiname, kiek iš tiesų jo galime suvalgyti ir nusiperkame per daug. 

Apsipirkimas – kaip ir kiekviename versle, taip ir namuose – atskira pareigybė. Prieš vykdami į parduotuvę sudarykite planą, kaip vyks apsipirkimas, į kokius skyrius reikės užsukti, ko juose galėtų prireikti. Turėdami pirkinių sąrašą, suskirstytą grupėmis, galėsite iš anksto suplanuoti savo kelią parduotuvėje. Aiškus kelias – mažiau „neplanuotų“ pirkinių ir sugaišto laiko. Stenkitės apsipirkti kartą per savaitę. Kuo dažniau užsuksite į parduotuvę, tuo didesnė tikimybė išleisti daugiau pinigų perkant neplanuotus pirkinius.

5. Nustatykite pinigų limitą

Nustatę savo namų ūkio poreikį – sudarę pirkinių sąrašą – galėsite nesunkiai apskaičiuoti apytikslę sumą, kurios prireiks numatytiems produktams įsigyti bei nustatyti pirkinių „lubas“. Nusistačius, kokia yra maksimali suma, kurią galite išleisti, bus lengviau atsispirti spontaniškiems, emociniams pirkiniams. Kasdieninėms prekėms galima turėti atskirą „pirkinių“ kortelę ar sąskaitą. Pirkinių sąskaitoje atidėjus mėnesio limitą bus lengviau kontroliuoti išlaidas. Vieną dieną pirkdami daugiau, vėliau turėsite skolintis iš likusio mėnesio biudžeto arba pataupyti.

6. Lyginkite kainas

Vienas iš pagrindinių ir svarbiausių taupymo būdų – lyginti kainas. Pradėkite nuo tos pačios rūšies, tačiau skirtingų gamintojų kainų. Kadangi ne visi gamintojai vienodai pakuoja produktus – jums padės parduotuvėse skelbiamos kainos ne tik vienetais, bet ir kilogramais ar litrais – taip bus paprasčiau apelsinus lyginti su apelsinais arba kilogramą sviesto lyginti su kitu kilogramu sviesto.

7. Alkio akys didelės

Niekada neikite į parduotuvę „tuščiu skrandžiu“, mat tokiu atveju kyla rizika, kad įsigysite ne tik sąraše įrašytus produktus, bet ir prekių, kurios nebuvo planuotos. Tyrimais įrodyta – pirkdami maistą alkani žmonės daug dažniau linkę spontaniškai pirkti tuos produktus, kurie suteikia greitos energijos. Apsipirkdami alkani žmonės taip pat būna linkę pervertinti maisto suvartojimo galimybes.

O. Bložienė teigia, kad šių taisyklių laikymasis padės ne tik sutaupyti, tačiau ir išvengti maisto švaistymo. Ji atkreipia dėmesį, kad statistiniais duomenimis keturi iš penkių apklaustų šalies gyventojų bent kartą per savaitę išmeta maisto produktus. O kiekvienas gyventojas per metus vidutiniškai išmeta daugiau nei pusšimtį kilogramų maisto, kuris dar galėtų būti suvartotas.

„Maistą išmetame, nes jis tiesiog nebe taip gražiai atrodo arba jo galiojimas eina į pabaigą. Švaistome maistą, nes neįvertiname, kiek iš tiesų jo galime suvalgyti ir nusiperkame per daug. Jeigu kaskart išmesdami maistą suskaičiuotume, kiek tai yra pinigų, manau dažniau susimastytume, kiek reikia gaminti ir pirkit“, – pabrėžia O. Bložienė.

Pinigų rezervas išlaisvina nuo pokyčių baimės

Anot jos, paradoksalu yra tai, kad apie pinigus pradedame daugiau galvoti ir juos taupyti, kai jų pradeda mažėti, pajaučiamas nesaugumas dėl savo ateities, kitaip tariant, kai užklumpa „juodos dienos“.

„Dažnai žmonės ekonomikos pakilimo metu, kai yra didesnis darbo užmokestis, džiaugiasi tuo ir didina savo išlaidas bei mažina taupymą, o kada situacija pradeda blogėti – ekonomika traukiasi, algos mažėja, taupymas tik auga“, – sako pašnekovė.

Vis dėlto būtų idealu, jeigu mes sugebėtume savo finansinius prioritetus ir tikslus, kurie mus pozityviai motyvuotų, sąmoningai išsikelti pakilimo, o ne krizės  laikotarpiu, kai atsisakome nebūtinų dalykų dėl saugumo, vedami baimės jausmo ir negatyvių nuostatų.

Pinigų tikslas – suteikti žmogui laisvę ir teikti džiaugsmą, bet visada reikia turėti rezervą, kad taip galėtume jaustis.

„Reikia suvokti tai, kad net ir nedidelis rezervas man pirmiausia leidžia jaustis saugiau ir aš nebijosiu kažko keisti savo gyvenime: keisti darbo, gyvenamosios vietos, netekti darbo, nebijosiu, kad pasikeitusios palūkanos darys įtaką mano mokėjimams, jei turiu paskolą, ir nebijosiu padaryti tam tikrų sprendimų, kurie leidžia jaustis tiesiog laisvesniu ir didesniu savo gyvenimo šeimininku. Nes pokyčių žmonės dažniausiai bijo dėl finansinės dalies“, – tvirtina ekonomistė.

Anot jos, kad žmogus jaustųsi laisvas ir saugus priimdamas tam tikrus gyvenimo sprendimus, jo santaupos turi sudaryti bent jo pusės metų atlyginimo sumą. Tačiau, kaip rodo tyrimai, dabar 30 proc. Lietuvos namų ūkių vidutiniškai turi tik du tūkstančius eurų santaupų.

Taupyti lengva, kai turime tikslą

Kaip tikina pašnekovė, didžioji problema yra ta, kad žmonės kartais nežino, kam taupo: kažkokiai „juodai“ ar „baltai“ dienai. Vis dėlto lengviau taupyti yra tada, kai turime išsikėlę motyvuojantį ir džiuginantį taupymo tikslą. Jeigu mes kiekvienas pagalvotume, kas mus džiugina labiausiai, kokie mūsų veiksmai labiau leistų mėgautis gyvenimu ir nebijoti dėl ateities, tuomet taupymas taptų natūraliu dalyku ir pradėtų teikti džiaugsmą, nes žinotume, dėl ko tai darome. Ar tai būtų taupymas vaikams, ar senatvei, ar svajonių verslui, namui – jei tuos tikslus vizualizuojame, įgyvendinti juos tampa paprasčiau.

„Geras to pavyzdys yra istorija su mokytoja, kuri sugebėjo iš savo nedidelio atlyginimo susitaupyti kelionei aplink pasaulį. Ji turėjo tikslą ir buvo pasidariusi detalų planą, vizualizacijas, kur ji nori nukeliauti, ką nori pamatyti, todėl jai buvo paprasta atidėti tam darbo užmokesčio dalį ir sumažinti kasdienes išlaidas“, – įkvepiančią istoriją prisimena O. Bložienė.

Kasdienės išlaidos turi turėti ribas

Ekonomistė sutinka, kad sutaupytus pinigus reikia kada nors ir išleisti, kad jie teiktų džiaugsmą. Bet daugeliui žmonių didesnį džiaugsmą gali teikti ne atidėtas pinigų išleidimas, o lepinimasis kasdieniais smulkiais išlaidavimo malonumais. Ir čia ekonomistė nemato problemos, bet tik su viena sąlyga – jei tos išlaidos neviršija 20 proc. mūsų pajamų.

„Yra paprasta formulė, kad būtiniausiems poreikiams (įsipareigojimams, mokesčiams, maistui) mes skiriame apie 50 proc. visų savo pajamų, dar 10–20 proc. reikėtų atidėti taupymui, tačiau kai išlaidos, kurių negalime niekam priskirti (eilutė „kita“), sudaro daugiau kaip 20 proc., tai jau reikėtų susimąstyti ir peržiūrėti tas išlaidas“, – pabrėžia finansų ekspertė.

Anot jos, jeigu taupytume tik tai, kas lieka po atlyginimo, tai niekam nieko niekada neliktų, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų, nes visus pinigus ir dar daugiau išleisti žmogui yra vos ne prigimtinis dalykas. Todėl, norint pradėti taupyti, visų pirma reikia pasidaryti savo biudžeto reviziją ir sąmoningai dalį pinigų atidėti.

O. Bložienės teigimu, vienas santaupas reikia turėti greitai prieinamas indėliais, o kitas reikėtų išskaidyti ir įdarbinti.

Ką daryti su santaupomis?

Žmonės, kurie vis dėlto priėmė sprendimą taupyti „juodai“, „baltai“ dienai ar savo svajonei, turėtų pagalvoti, kaip su santaupomis elgtis efektyviau, kad pinigai nenuvertėtų tiesiog gulėdami banko sąskaitoje. O. Bložienės teigimu, vienas santaupas reikia turėti greitai prieinamas indėliais, o kitas reikėtų išskaidyti ir įdarbinti.

„Todėl vieni pinigai turi būti greitai pasiekiami ir jie tikrai gulės su nulinėmis palūkanomis banke, su galimybe juos pasiimti bet kada, kada tau prireiks. Kita dalis turėtų būti skaidoma į tai, kas uždirbtų pinigus – t. y. investavimą“, – išskiria finansų ekspertė.

Pinigų įdarbinimo būdų yra įvairių ir su skirtingo laipsnio rizika. Tai gali būti ir skolinimas žmonėms sutelktinio skolinimo(si) platformose, investiciniai fondai, vertybiniai popieriai, akcijų, obligacijų pirkimas. Bet kadangi investavimas turi mažesnę ar didesnę riziką, tai tikslinga ne visus pinigus laikyti vienoje vietoje, o investavus mažesnes sumas pasimatuoti ir savo rizikos laipsnį.

„Jauniems žmonėms galima pradėti čiupinėti akcijų rinkas. Kai kurie bankai suteikia galimybę įdėti vieną dolerį į bet kokią Amerikos įmonę ir nusipirkti, pavyzdžiui, „Apple“ akcijų dalelę. Investavimo specialistai pataria investuoti į tai, kas tau patinka, pavyzdžiui, vietoj „Starbucks“ kavos puodelio už tuos du eurus geriau nusipirkti šios įmonės akcijos dalį“, – pasakoja O. Bložienė.

Toks investavimas priverčia praplėsti akiratį apie tai, kas vyksta pasaulio rinkose, domėtis, žiūrėti, kaip sekasi toms įmonėms, į kurias investuojama.

Finansai – dažna skyrybų priežastis

Finansai šeimoje dažnai yra neliečiama ir nemėgstama pokalbių tema, o kartais net tampa ir nemažų konfliktų priežastimi.

„Finansai yra viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių visame pasaulyje įvyksta skyrybos. Šeimose žmonės nemėgsta kalbėtis apie pinigus, ir Lietuvoje taip pat, nes žmonės šeimas kuria būdami apie 30 metų, kai jau turi savo asmeninius finansinius įpročius, savo pajamas, savo atsakomybes ir supratimą apie juos, ir pradėti vesti bendrą ūkį, ypač kai atsiranda vaikai ir bendri įsipareigojimai, yra sudėtinga, jeigu mes nesame tam pasiruošę“, – teigia ekonomistė.

Anot jos, finansiniai sutarimai ir kalbėjimas apie finansus paliečia daug kitų klausimų šeimoje, todėl, norint išvengti konfliktų, kalbėti apie pinigus, surasti kompromisą ir sutarti dėl jų valdymo strategijos yra būtina.

Ypač moterų neįsitraukimas į šeimos finansinius reikalus ilguoju laikotarpiu turi labai skaudžių padarinių, pavyzdžiui, skyrybų atveju. Pašnekovės manymu, tai yra tas dalykas, kurį turime taisyti, turime skatinti finansinį raštingumą ir kalbėjimą apie pinigus.

Tėvai pristinga nuoseklumo ir kantrybės

O. Bložienės teigimu, Lietuvoje susiklosčiusi nekalbėjimo apie finansus kultūra neleidžia mums būti labiau nepriklausomiems ir lemia savarankiško gyvenimo pradžios sudėtingumą, žemą vaikų finansinį raštingumą, netgi prastus matematikos rezultatus šalies mokyklose.

„Vaikų finansinio raštingumo mokymas yra didžiulė investicija į ateitį, kuri atsipirks maksimaliai, jeigu vaikai supras pinigų vertę, gebės priimti su jais susijusius sprendimus. Ir už tai atsakomybė tenka tėvams. Jie kas dieną savo pavyzdžiu, skatindami atrasti tikslą, motyvuodami, ragindami elgtis su pinigais vienaip ar kitaip, padeda vaikui suformuoti adekvataus elgesio su pinigais įgūdžius“, – įsitikinusi pašnekovė.

Dažniausiai tėvai, mokydami vaikus finansinio raštingumo, pristinga kantrybės ir nuoseklumo, todėl jiems reikėtų pirmiausia ugdyti save, o tada geru pavyzdžiu ir taisyklėmis ugdyti ir vaikų finansinius gebėjimus.

Planavimo įgūdžius lavinti kuo anksčiau

Anot ekonomistės, turime leisti vaikams daryti sprendimus, susijusius su jų pinigais, ir patirti tų sprendimų padarinius. Tik svarbu nepamiršti, kad, augant vaikui, jam reikia duoti didesnę sumą pinigų ir suteikti didesnę atsakomybę už juos.

„Pavyzdžiui, paaugliams kišenpinigių galime duoti ir savaitei, ir net mėnesiui, nes vaikas turi sugebėti paskirstyti savo pinigus. Aišku, bus daugybė atvejų, kada per vieną dieną tie pinigai sprogs, bet vaikas turi pats suvokti tas pasekmes. Nes ateis ta diena, kai jie baigs mokyklas, universitetus, gaus savo atlyginimą kartą ar du per mėnesį ir turės planavimo įgūdžius išsilavinti, tai geriau tegul praktikuojasi su mažomis sumomis“, – sako pašnekovė.

Ekonomistė įsitikinusi, kad vaikai mato, kaip tėvai elgiasi šeimoje: jeigu jie kalba apie pinigus, jeigu sprendžia finansinius klausimus, planuoja biudžetus, įtraukia į tai ir vaikus, jie tokią elgseną būtinai perims.

Ekonomistė, finansų ekspertė O. Bložienė apie taupymą, investavimą ir finansinį raštingumą su Richardu Jonaičiu kalbėjosi Vilniaus universiteto ir advokatų kontoros „Glimstedt“ rengiamoje LEAD pokalbių ciklo laidoje „Pinigai „baltai“ dienai: nuo ko pradėti taupyti ir kaip tai daryti efektyviai“.

Naujoji „Swedbank“ Finansų instituto vadovė J. Cvilikienė turi 10 metų darbo banke patirtį. Iki pradėdama vadovauti Finansų institutui ji banke ėjo įvairias pareigas klientų aptarnavimo standartų, procesų efektyvinimo, klientų patirties valdymo srityse.

„Per savo karjerą „Swedbank“ esu įgijusi įvairių kompetencijų ir sukaupusi nemažai patirties, kurią pasitelksiu naujose pareigose. Mano tikslas – aiškiai ir suprantama kalba perteikti gyventojams kasdienių finansų realijas ir aktualijas. Sieksiu kalbėti ir šviesti aktualiomis finansų valdymo temomis bei ieškoti efektyviausių būdų, kaip tas žinias pristatyti ir asmeninius finansus tvarkantiems, ir verslu užsiimantiems gyventojams“, – sako naujoji „Swedbank“ Finansų instituto vadovė J. Cvilikienė.

„Nebuvo lengva priimti sprendimą palikti „Swedbank“, tačiau atėjo metas imtis naujų iššūkių. Dirbdama banke subrendau kaip profesionalė, turėjau galimybę augti kartu su organizacija bei mokytis iš geriausių specialistų. Esu dėkinga už čia praleistą laiką ir gautą patirtį bei žinias“, – teigia O. Bložienė.

J. Cvilikienė karjerą „Swedbank“ pradėjo 2006 m. Klientų aptarnavimo centrų Kokybės vadovės pozicijoje, vėliau vadovavo Procesų ir kokybės padaliniui bei ėjo Kokybės vadovės pareigas Klientų aptarnavimo tarnyboje. Iki šiol J. Cvilikienė vadovavo Paslaugų verslo klientams palaikymo skyriui Stambių verslo klientų padalinyje.

Finansų institutas yra banko „Swedbank“ dalis. Instituto tikslas – prisidėti prie šalies gyventojų gerovės kūrimo, ugdant jų finansinį raštingumą ir verslumo įgūdžius. Institutas stebi, analizuoja ir tiria šalies ūkio, gyventojų ir smulkiojo verslo finansinės situacijos pokyčius. Finansų institutai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikia nuo 2009 metų.

Tarkime, kad Petraičiai yra statistinė šių dienų Lietuvos šeima. Petraitė su Petraičiu gyvena senos statybos daugiabutyje su dviem mažamečiais vaikais ir kartu laikinai apsistojusiu bedarbiu Petraitės broliu. Abu Petraičiai darbus turi ir gauna vidutinį darbo užmokestį. Vadinasi, bendros šeimos pajamos per mėnesį metų pabaigoje sudarė maždaug 1,2 tūkst. eurų arba 94 eurais daugiau negu pernai. Kaip ir daugumai gyventojų, Petraičiams norėtųsi didesnių pajamų, tačiau dėl savo finansinės ateities šeima šiuo metu jaučiasi gana užtikrinta.

Optimistines Petraičių nuotaikas palaiko tikėjimas, kad ir kitąmet atlyginimai Lietuvoje augs, o augimas nebus mažesnis nei šiemet. Vidutinis darbo užmokestis šiais metais didėjo beveik 8 procentais. Tikėtina, kad atlyginimai ir toliau kils, bet nebe taip sparčiai ir ne visiems. Prielaidas augimui kitąmet sudarys didėjantis kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Varžydamiesi dėl jų darbdaviai gali būti priversti kelti atlyginimus.

Kita Petraičių optimizmo priežastis – stiprėjanti viltis, kad Petraitės brolis pagaliau ras darbą ir išsikraustys iš jų buto. Jų viltis nėra iš piršto laužta, nes per šiuos metus šalyje išties sparčiai mažėjo nedarbo lygis ir dirbančiųjų skaičius padidėjo daugiau nei 25 tūkstančiais. Tiesa, pozityvi tendencija turi ir tamsiąją pusę – bedarbių gretas retino ne vien naujų darbo vietų kūrimas, bet ir tebesitęsianti aktyvi gyventojų emigracija. Per tris pirmuosius šių metų ketvirčius iš Lietuvos jau emigravo beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus.                                                                                                                  

Turimos finansinės atsargos – dar viena priežastis Petraičių šeimai jaustis labiau užtikrintai dėl ateities. Lietuvos namų ūkių einamosiose sąskaitose ir indėliuose kaupiamos santaupos per metus padidėjo 5,6 procento. Jei Petraičiai vadovaujasi 10 proc. taisykle ir tokią dalį savo pajamų kas mėnesį atideda taupymui, vadinasi, šiemet jiems pavyko sutaupyti beveik 1,5 tūkst. eurų (palyginimui, pernai metais šeimos sutaupyta suma siekė kiek daugiau nei 1,3 tūkst. eurų).

Kita vertus, gerėjantys lūkesčiai dėl ateities gyventojus skatina ir kiek plačiau atverti pinigines. Remiantis statistika, vienas Lietuvos namų ūkis, taip pat ir Petraičiai, šiemet kas mėnesį vartojimui išleido maždaug 96 eurais daugiau nei pernai. Infliacija šalyje išsilaikė neįprastai žema, todėl galime daryti prielaidą, kad gyventojai buvo linkę įsigyti didesnės vertės pirkinius ar daugiau lėšų skirti kasdieniams poreikiams. Metų pabaigoje kiek daugiau nei įprastai, ko gero, paišlaidavo ir Petraičiai – galbūt su šventine nuolaida įsigijo plačiaekranį televizorių, paruošė gausesnį kalėdinį stalą, o mažuosius Petraičius aplankė dosnesnis Kalėdų Senelis.

Ar tokios optimistinės Lietuvos namų ūkių nuotaikos  išsilaikys ir ateinančiais metais? Greičiausiai taip, tačiau visiškai atsipalaiduoti neturėtume. Nors darbo užmokestis augs ir kitąmet, tačiau šalies ekonomistai prognozuoja, kad sulauksime infliacijos. Skaičiuojama, kad kitais metais ji bus trigubai didesnė nei šiemet ir gali siekti 3 procentus. Infliacijos augimui įtakos turės brangstančios paslaugos ir augančios žaliavų kainos, kurios pabrangins daugelį vartojimo prekių. Tad nors ir baigiame metus optimistiškai, neskubėkime ištuštinti savo finansinių rezervų. Visada po kojomis jausti tvirtą finansinį pagrindą – to norėtųsi palinkėti visoms Lietuvos šeimoms Naujųjų metų proga.

„Nereikia pamiršti, kad per atostogas išlaidos didėja, o darbo užmokestis išlieka toks pats“, – teigia ji.

Verta aplankyti nacionalinius parkus

Turizmo departamento Vietinio turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Ieva Druktenė teigia, kad turiningos atostogos nebūtinai turi būti brangios. Ji rekomenduoja aplankyti įvairius Lietuvos miestelius, nacionalinius bei regioninius parkus, kitus turizmo objektus. Daugelyje jų apsilankyti galima nemokamai.

„Europos parama leido atnaujinti ir pritaikyti turizmui daugelį objektų, kurie laukia tiek vietinių lankytojų, tiek užsieniečių. Nacionaliniuose parkuose galima susipažinti su gamta, augalija, juose įrengta daug naujų pažintinių takų, o lankytojo bilietas kainuoja tik 1 eurą“, – pataria I. Druktenė.

Ji taip pat rekomenduoja įvairius kultūrinius objektus, dvarus, muziejus, kuriuose galima apsilankyti nemokamai arba už simbolinę kainą. Anot I. Druktenės, keliones po Lietuvą dažniausiai organizuoja patys turistai, bet taip pat yra tokias paslaugas siūlančių turizmo agentūrų.

„Vietinės turizmo agentūros siūlo vienadienes arba keliones su nakvyne. Jų kaina prasideda nuo 20 eurų, į ją įeina transportas bei profesionalių gidų paslaugos. Manau, kad tokia kaina yra prieinama“, – sako Turizmo departamento specialistė ir priduria, kad daugelį vietovių verta aplankyti ne vieną kartą.

Atostogų išlaidas reikia planuoti iš anksto

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto Lietuvoje vadovė Odeta Bložienė sutinka, kad išvykti atostogauti galima neišleidžiant daug pinigų, ir priduria, kad didžiausia problema – ne pinigų, o iniciatyvos bei organizuotumo trūkumas. Jos teigimu, atostogų išlaidas reikia planuoti iš anksto.

„Dauguma žmonių atostogų išlaidas planuoja paskutinę minutę. Nereikia pamiršti, kad per atostogas išlaidos didėja, o darbo užmokestis išlieka toks pats“, – teigia ji.

Anot I. Druktenės, svarbu išsirinkti tinkamą laiką atostogoms. „Į kaimo turizmo sodybas nebūtina važiuoti per Jonines ar Mindaugo karūnavimo dieną, nes tokiomis dienomis išauga jų kainos. Pavyzdžiui, šiemet gegužę ir birželį buvo nuostabūs orai, o kaimo turizmo sodybos ir pajūris buvo tušti“, – pastebi pašnekovė.

Jos teigimu, gerai suplanuoti atostogas reikėtų mažiausiai prieš savaitę, o planuojant neverta galvoti apie orus, nes jų prognozė bet kada gali pasikeisti: „Pavyzdžiui, šiandien lyja, o rytoj galbūt švies saulė.“

O. Bložienės teigimu, reikia iš anksto nuspręsti, kokių norime atostogų, pavyzdžiui, ar pakeliauti, ar tiesiog pailsėti ir pabūti su šeima. Be to, nors daugumai žmonių patinka jų darbas, tačiau atostogos dėl to nėra mažiau svarbios.

„Reikia plėsti akiratį. Lietuvoje taip pat yra daugybė vietų, kurias vertėtų aplankyti“, – sako ji ir priduria, kad norint turiningai atostogauti, tikrai nebūtina vykti į tolimus kraštus, nes įdomių lankytinų vietovių bei puikių paplūdimių galima rasti ir Lietuvoje ar Latvijoje.

Britai turi taiklų posakį nuraminti tiems, kurie pernelyg suka galvą dėl įsivaizduojamų problemų: „Kaip persikelti per upę, galvosime tuomet, kai ją prieisime“. Nesijaudinti anksčiau laiko yra teisingas požiūris, kai kalbame apie nereikšmingas smulkmenas, tačiau kitais atvejais toks elgesys nėra nei išmintingas, nei toliaregiškas. Viena tokių situacijų – Lietuvos jaunimo, būsimųjų pensininkų, ateitis.

Didelė dalis būsimųjų pensininkų apie tai, kad jų pajamos tuo metu reikšmingai sumažės, dabar mieliau renkasi iš viso negalvoti. Tačiau akivaizdu, kad kuo ilgiau laukiama, tuo sunkiau yra užkirsti kelią finansinio nepritekliui sulaukus senatvės.

Paklausti apie pensiją jaunuoliai ir moksleiviai lyg susitarę purto galvą: „Toli dar, pagalvosim vėliau, kai... uždirbsiu milijoną šios dienos poreikiams, kai auginsiu anūkus, kai vyšnios žydės...“. Žinoma, nesunku suprasti jaunus žmones ‒ kai tau vos aštuoniolika ar kiek daugiau nei dvidešimt, sunku galvoti apie savo gyvenimą po kelių dešimtmečių.

Tačiau ne tik stereotipas „esu per jaunas“ trukdo jauniems žmonėms, jau įsiliejusiems į darbo rinką, laiku pasirūpinti būsima pensija ir pradėti kaupti papildomai ar atsidėti dalį pajamų. Pavėluotai priimamus sprendimus lemia ir nesuformuoti finansinio planavimo įgūdžiai. Finansinės žinios ir įpročiai turi būti ugdomi nuo pat mažų dienų ir mokykloje, ir šeimoje. Taip formuojamas jaunų žmonių supratimas apie finansų poreikį įvairiais gyvenimo laikotarpiais, pinigų valdymą, išlaidų planavimą, atsakingą skolinimąsi.

Pensija yra būtent tas atvejis, kai sprendimo vilkinimas naiviai tikint, gal kaip nors viskas savaime išsispręs, ir galvojant, kad „dar ne laikas“, nepasiteisina. Perfrazavus minėtą britų posakį „kaip gyvensiu sulaukęs pensijos, imsiu galvoti tuomet, kai tapsiu pensininku“ skamba gana grėsmingai. Pensija yra kur kas arčiau, nei gali atrodyti, todėl pradėti jai ruoštis niekada nebus per anksti. Gerai, jei šią tiesą įsisąmoniname įžengę bent į ketvirtą dešimtmetį ir pradėję suprasti, kad sočia ir oria senatve mus aprūpins ne valstybė, ne vaikai ir ne anūkai ‒ ja turime pasirūpinti mes patys.

Lietuvos demografinė situacija nedžiugina. Esame sparčiai senstanti tauta, kurios gimstamumo vidurkis tėra 1,6 vaiko vienai moteriai. Ir tai yra per mažai, norint užsitikrinti stabilų gyventojų skaičių šalyje. Skaičiuojama, kad jau šiandien 100 darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų, įskaitant ir laikinus 100 tūkst. bedarbius, tenka beveik 30 pensinio amžiaus gyventojų. Esant tokioms demografinėms tendencijoms, 2025 m. Lietuvoje gyvens vos 2,78 mln. gyventojų, ir pagal „Swedbank“ projekcijas, išlaikomų pensininkų skaičius, tenkantis vienam dirbančiajam, gali išaugti dvigubai. 

Nesudėtingi matematiniai skaičiavimai jau šiandien leidžia apskaičiuoti galimos valstybės mokamos pensijos dydį po kelių dešimtmečių. Daugumai iš mūsų, gyvenančių nuo algos iki algos, ji nesieks nė pusės to, ką dabar uždirbame. Be to, nėra sudėtinga įvertinti ir preliminarų savo finansinį poreikį – skaičiuojama, kad norint išlaikyti panašų gyvenimo kokybės lygį pensijoje, reikia gauti apie 70 proc. buvusių pajamų. O jei jaučiate, kad dabartinės jūsų finansinės galimybės toli gražu prasilenkia su pageidaujama gyvenimo kokybe – vadinasi, ir sulaukus pensijos pajamų reikės dar daugiau.

Norėdami užsitikrinti sočią ir orią pensiją pasirinkimą turime – priklausomai nuo amžiaus, galime rinktis papildomą pensijos kaupimą II ir III pakopose. Beje, privačiuose pensijų fonduose sukauptos lėšos, kitaip nei tos, kurias perskirsto „Sodra“, yra asmeninė jūsų nuosavybė ir yra paveldimos. Be to, verta apsvarstyti ir kitus galimus papildomų pajamų užsitikrinimo scenarijus pensijoje. Pavyzdžiui, investuoti į didesnį būstą dabar, o pensijoje jį iškeisti į mažesnį. Papildomas nekilnojamas turtas taip pat gali reikšti daugiau laisvų pajamų senatvėje, tačiau svarbu įvertinti, kad NT nėra labai likvidi priemonė, jis reikalauja priežiūros, atnaujinimo, o tai yra papildomos išlaidos.

Dėl to svarbu įvertinti, ar esate pakankamai disciplinuoti ir ar turite reikalingų žinių, kad savarankiškos investicijos ir priimti sprendimai tikrai duotų pageidaujamos naudos pensijoje. Jei klausiate, kada pats tinkamiausias metas pasirinkti kaupimo pensijai strategiją, atsakymas paprastas ‒ susiradus pirmąjį nuolatinį darbą ir gavus pirmąjį atlyginimą.

Kasdieniai iššūkiai, su kuriais susiduria neseniai veiklą pradėjęs smulkusis verslas, ir iššūkiai, kuriuos sprendžia jau gerokai didesnį stažą skaičiuojantys verslai, yra gana skirtingi. Tol, kol verslas apsiriboja paprasčiausiu amatu, sukuriančiu kelias darbo vietas šeimos nariams, tol verslininkas susiduria su kur kas mažesniais iššūkiais. Plėtojant šeimos verslą labai paprasta sutarti, kad kurį laiką verslas bus prioritetas ir darbe, ir namuose, nesunku numatyti bendras veiklos kryptis, kurios labai dažnai persipina su tiesioginiu darbu – amatu.

Daug didesnis iššūkis – apsispręsti, ar amatą tikrai reikia paversti verslu. Svarstantis apie tai verslininkas turėtų įvertinti, kad žengus pirmuosius plėtros žingsnius, iškart kils naujų žmogiškųjų, profesinių užduočių ir iššūkių. Visai kiti reikalavimai bus keliami įmonės veiklos ir finansų planavimui, žmogiškųjų išteklių vadybai, kokybės kontrolei, vidinės komunikacijos vadybai.

Globėjas ar šaltakraujis verslininkas?

Tuo metu, kai apsisprendžiama mažą verslą auginti iki gerokai didesnio, nebepakanka tik iki tol pirmyn vedusio užsidegimo ir aistros idėjai. Itin svarbios tampa ir žmogiškosios savybės, asmeninė branda. Per didelis pasitikėjimas savo jėgomis, žiniomis, žmogiškosios patirties stoka, per daug optimistinis situacijos vertinimas būdingas jauniems, maždaug iki 30 metų amžiaus verslininkams. Neretai jie pernelyg pasitiki savo dar menka patirtimi ir neįvertina, kad turimų žinių gali nebepakakti naujame verslo plėtojimo etape.

Kad ir kaip nepatraukliai skambėtų, bet verslininkas turi būti šaltakraujis, tvirtas visais verslo gyvavimo etapais – rinkai augant ir ekonomikai traukiantis, sėkmės ir nesėkmės atvejais – ir  gebantis priimti racionalius sprendimus. Pavyzdžiui, vadovavimas didesnei ar mažesnei žmonių grupei skyriuje ar departamente didelėje organizacijoje labai skiriasi nuo nedidelės įmonės valdymo. Vadovaujant smulkiajam verslui sprendimai kartais gali būti labai skausmingi ir greiti  – išlaidų mažinimas gali reikšti atlyginimų mažinimą darbuotojams, su kuriais sieja ne tik darbiniai santykiai, bet ir draugystė. Kartais netgi gali tekti priimti sprendimus atleisti dalį darbuotojų, papildomą darbo krūvį perskirstant likusiems.

Jei vadovo prigimtis yra  globėjiška ir jis su savo darbuotojais elgiasi motiniškai ar tėviškai, atskirti darbą ir asmeninius santykius jam gali būti sunku – tokiu atveju geriau apsiriboti darbo vietos kūrimu savo šeimos nariams. O turint didesnių ambicijų ir finansinių tikslų, geriau realistiškai vertinti savo galimybes ir pasisamdyti kvalifikuotą vadybininką ar vadovą.

Būtinos investicijos į žinias

Niekada nebus labai tinkamo momento ar idealių sąlygų plėsti verslą – kurti naujas darbo vietas, atidaryti naują gamybos cechą, dar vieną parduotuvę ar kurti naują produktą, pasiūlyti papildomų paslaugų, investuoti į naujausias technologijas. Bet kokia verslo plėtra pirmiausiai susijusi su tiksliu ir pagrįstu finansinių srautų planavimu, daugiau ar mažiau pamatuota rizika, papildomomis investicijomis ir labai dažnai su sudėtingais sprendimais.

Jauno verslo vadovui reikia daugybės žinių ir įgūdžių – kaip planuoti, prognozuoti finansinius srautus, kaip atsirinkti, planuoti žmogiškuosius resursus, be to, svarbu pasirūpinti ir darbuotojų motyvacija. Paprastai smulkaus verslo atveju keli žmonės imasi ir teisininko, ir finansų eksperto, personalo, plėtros, kokybės vadovų, rinkodaros ar ryšių su visuomene specialisto užduočių. Taip pat dažnai pradedantieji neuždirba tiek, kad galėtų kiekvienai sričiai samdyti išorinius specialistus. Dėl tokių aplinkybių smulkaus verslo savininkas turi būti visų galų meistras, išmanyti kone viską, o tai, neabejotinai, susiję su įtampa, didesne klaidų tikimybe ar sunkiai pagrindžiamais sprendimais.

Idealu, jei pradedantysis verslininkas žino, kokių žinių jam trūksta ir šių spragų užpildymą vertina kaip geriausią investiciją į savo verslo plėtrą. Kartais nebūtina pasisamdyti finansų, pardavimų, rinkodaros konsultantų armijos, kad sužinotum kažką naujo. Neretai net paprasta konsultacija su savo banko specialistu ir jos metu užduodami klausimai gali paskatinti įvertinti naujus savo verslo niuansus ar ieškoti kitų sprendimų jo plėtrai.