– Kada jūsų gyvenime atsirado gamta?

– Gamta mano gyvenime atsirado tą akimirką, kai gimiau. Kiek save prisimenu (kalbu apie tuos ankstyviausius prisiminimus) nepamenu nei mamos, nei tėčio, tačiau prisimenu kažkokius vėžius kibire, vikšrus ant lapų ar stirną rasotoje pievoje.

Pirmieji aštuoniolika mano gyvenimo metų prabėgo kaime. Nors gyvenau mieste, visas atostogas, visus savaitgalius leisdavau tik kaime. Jame – didžiulis parkas su stirnomis, kiškiais, grybais, uogomis ir kitomis gamtos gėrybėmis. Vasarų rytais mano pirmasis darbas būdavo apibėgti teritoriją, susirinkti visas žemuoges ir po nakties išaugusius grybus. Kiekvieną grybą pažinojau.

– Kaip toje jūsų ir gamtos draugijoje atsirado fotoaparatas?

– Mano dėdė yra fotografas, jis darydavo visokias meniškas nespalvotas palinkusių medžių ir vienišų merginų liūdnais žvilgsniais nuotraukas. Mums su broliu labiausiai patikdavo laiką leisti jo fotolaboratorijoje. Brolis labiau domėjosi techniniais reikalais, suorganizavo didintuvus, ryškalus ir visa kita, o aš, gavęs fotoaparatą, bėgdavau į kiemą, greitai pripyškindavau visą juostelę ožkų, šunų, karvių ar trobų ir bėgdavau atgal. Užsidarydavome vonioje ir ryškindavome tą juostelę – didindavome nuotraukas, kišdavome į fiksažą, ryškalus ir žiūrėdavome, kas išeis.

Tas procesas, kai staiga baltame popieriuje išryškėdavo vaizdas, kurį tu matei gyvai, man būdavo stebuklas. Tada ir susižavėjau fotografija. Tiesa, nors ir spaudydavau mygtuką, fotografu nebuvau dar 20 metų. Tik po 20 metų pradėjau suprasti, ką su tuo fotoaparatu veikiu.

M. Čepulio nuotr.

– Viena iš daugelio jūsų profesijų – ornitologija. Ar prisimenate, kada pirmą kartą susidomėjote paukščiais?

– Vaizdžiai pasakojant, viskas atrodė taip: trylikos metų spuoguotas paauglys kovo 21 d. išeina į lauką pasivaikščioti. Kelias pažliugęs, prie Važienės sodybos (trečia sodyba nuo mano kaimo sodybos) – erškėčių krūmas. Ir tame krūme cypsi kažkoks paukštis. Geltonu pilveliu, baltai ir melsvai dryžuota galva.

Tokį matau pirmą kartą. Staiga viskas aplinkui sustoja ir susifokusuoja į tą paukštį. Parbėgu namo, namuose – knyga apie paukščius. Aš ją perskaitau. Pasirodo, yra daugybė tų paukščių, daugybė įvairiausių rūšių, kokie jie visi įdomūs! Pradedu rašyti dienoraštį, žymėti, ką matau, kiek matau, ieškoti ir skaičiuoti lizdus. Ir viskas. Susergu visam gyvenimui.

– Ar sunku buvo pasirinkti, kur stoti?

– Turėjau du pasirinkimus ir iki pat paskutinės sekundės nežinojau, kuo noriu būti, – dvyliktoje klasėje esi dar šiek tiek priplaukęs, ne iki galo supranti, kas vyksta pasaulyje, o jau turi pasirinkti.

Norėjau būti arba architektu, nes mane traukė dailė, arba biologu. Ilgai blaškiausi, ilgai galvojau, galiausiai nusprendžiau, kad biologija yra ta sritis, į kurią noriu gilintis. Tiesa, mokykloje biologijos visai nemokėjau. Ateidavau, susakydavau visus lotyniškus pavadinimus, gaudavau penketus su pagyrimais ir viskas. Universitete reikėjo visko mokytis iš naujo.

Tas procesas, kai staiga baltame popieriuje išryškėdavo vaizdas, kurį tu matei gyvai, man būdavo stebuklas.

– Koks buvote studentas? Stropus ir pavyzdingas ar vėluodavote atlikti darbus ir bėgdavote iš paskaitų?

– Visaip būdavo. Nebuvau blogas studentas, nes man patiko mokytis. Buvo disciplinų, kurių laukdavau kiekvienos paskaitos, pavyzdžiui, arachnologijos (mokslas apie vorus) arba vabzdžių ir kriminologijos paskaitų. Taip pat – garsaus Lietuvos gamtininko profesoriaus Ričardo Kazlausko paskaitų, kurios būdavo labiau ne paskaitos, o istorijos, kaip jis, pavyzdžiui, kokiame nors Brazilijos prekybos centre gaudė drugelį. Arba fotografijos paskaitų, kai dėstytojas gamtos nuotraukas fotografuodavo per televizorių.

Nebėgdavau iš paskaitų dažnai. Būdavo, kad praleisdavau, žinoma. Studijų laikais buvau labai liesas, kaip koks pagalys. Ir nelankiau fizinio lavinimo užsiėmimų – juk aš mokytis atėjau, o ne sportuoti. Tačiau dėstytojas buvo griežtas, prigrasino nepasirašyti įskaitos, jeigu nelankysiu užsiėmimų. Teko pradėti lankyti – taip užsikabinau, kad galiausiai tapau vaikščiojančiu raumenų kalnu.

M. Čepulio nuotr.

– Ką jums davė universitetas?

– Universitetas, pirmiausia, man davė vaikų. Ten sutikau savo pirmąją žmoną, su kuria susilaukėme trijų vaikų – jie yra svarbiausi mano gyvenime.

Universitetas man davė draugų ir kolegų, su kuriais nukeliavau toli ir apkeliavau labai daug. Su mūsų entuziastų būreliu „Ežiukai rūke“ keliavome po Indiją, Rusijos platybes, po Krymą – kur tik mes nebuvome. Tai buvo vienos įsimintiniausių kelionių.

Universitetas man davė bendrą pasaulio suvokimą ir išsilavinimą. Iš tiesų jis man parodė, kur kas yra – kur surasti reikiamą informaciją, ko pasiklausti. Už tai jam esu dėkingas.

– Ar galite pasidalyti smagiausiais atsiminimais iš studentavimo laikų?

– Kai gyvenau bendrabutyje, turėjau tokią tradiciją – ryte, tekant saulei, su puodeliu kavos užlipti ant bendrabučio stogo ir skaičiuoti praskrendančius paukščius. Gyvenau bendrabučiuose Čiurlionio gatvėje, nuo jų stogo atsiverdavo visa bundančio Vilniaus panorama. Tai buvo vieni gražiausių gyvenimo rytų.

Kelionės su geografais ar geologais visuomet būdavo labai smagios. Leisdavome naktis palapinėse prie Ūlos. Taip pat – praktika, kurioje patirta įvairiausių nuotykių. Per praktikos pertraukas mes nevažiuodavome namo, o eidavome gyventi į šalimais esančius kaimus – rinkdavome grybus, juos parduodavome ir taip išgyvendavome tas kelias savaites iki naujų užsiėmimų.

Prisimenu praktiką, kai gyvenome kažkokioje pelkėje, – palapinėje tekdavo kurti laužą tam, kad išvytume uodus ir galėtume užmigti, kol jie mūsų nesuėdė. Esame iš brakonierių atėmę elektros įrangą ir jie ėjo su mumis aiškintis santykių. Irkluoti taip pat išmokau praktikoje. Praktikos išties buvo vienos smagiausių universiteto patirčių.

M. Čepulio nuotr.

– Ar universitete turėjote dėstytojų, kurie išmokė daugiau nei paskaitų teorija? Galbūt net autoritetų, kurie padėjo jums tapti tuo, kas esate šiandien?

– Absoliučiai visi dėstytojai prisidėjo prie to, kas esu šiandien. Netgi tie dėstytojai, pas kuriuos po penkis kartus perlaikydavome egzaminus.

Vis dėlto antrosios praktikos vadovas dr. Egidijus Bukelskis išmokė išgyvenimo įgūdžių – kaip statyti tinklus, irkluoti valtį, skrosti žvėrį ir pan. Jeigu reikėtų įvertinti pažymiu, jam rašyčiau dešimtuką.

– Koks jūsų kadras buvo ilgiausiai ieškotas ar sunkiausiai padarytas?

– Tas, kurio dar nepadariau. Vieną gėlę, lieknąją plukę, aš medžioju jau penkerius metus. Atrodo, vis kažkas ne taip. Dar ne iki galo. Reikia tam tikro kampo, tam tikro apšvietimo, kad lapelis iš tam tikros pusės taip ar kitaip švytėtų. Atrodo, augalas niekur nepabėga, gali voliotis prie jo kiek tik nori, tačiau vis kažko trūksta. Taip ir lauki – kitų metų, kitos vietos, kitos pozicijos. Ir bandai vis iš naujo.

– Kuri iš visų veiklų jums yra artimiausia ir kodėl?

– Be abejonės – fotografija. Tai yra tas užsiėmimas, kurio jau nebemesiu. Žinoma, kadaise galvojau, kad niekada nemesiu šokio. Tačiau vieną naktį Škotijoje ėjau fotografuoti žvaigždžių, paslydau ant avies kakučio ir nutrūko sausgyslė. Taip fotografija susidorojo su noru šokti.

Natūralu, kad besibūriuojantys vandens paukščiai pritraukia ir daug žiūrovų. Tėvelių su vaikais, atėjusių jų pagloboti, pamaitinti batono trupiniais. Ar tokia pagalba daugiau naudinga nei žalinga? Ar tikrai toks tėvų elgesys ugdo jaunosios kartos atjautą silpnesniam už save? Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Rinkinių mokslinio kuravimo skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis.

– Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius metus paskelbė Gyvūnų gerovės metais. Matyt, kažkokiu būdu apie tai sužinojo ir vandens paukščiai, besibūriuojantys kelių kilometrų ruože žemiau Kauno hidroelektrinės (HE).

– Galbūt (juokiasi). Didelės sankaupos gulbių ir kitų vandens paukščių nėra tik šių ar praėjusių metų naujiena. Tiesiog Nemuno ir iš dalies Neries upės Kaune sutraukia didžiulį skaičių vandens paukščių žiemą, kai kitus vandens telkinius – Kauno marias, ežerus, upes, tvenkinius – sukausto ledas. Ne veltui Kauno mieste yra įsteigtas Kauno ornitologinis draustinis, kurį sudaro apie 1 km ilgio Nemuno upės ruožas žemiau Kauno HE. Jis skirtas žiemojančiams paukščiams apsaugoti. Tai viena šiauriausių žemyninių paukščių žiemaviečių visoje Europoje, svarbi nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Šiemet per Lietuvos ornitologų draugijos vykdytą žiemojančių paukščių apskaitą Kauno mieste buvo suskaičiuota daugiau nei 13 tūkst. čia žiemojančių vandens paukščių.

Kvietimas: S.Rumbutis ragina paukščiais rūpintis ne priešokiais žiemą, bet nuolatos – nenaikinti jų buveinių, neteršti aplinkos, mažinti klimato kaitą lemiantį šiltnamio efektą.  K.Martinaičio nuotr.

– Kaip ornitologai suskaičiuoja vandens paukščius?

– Yra tam tikrų metodikų. Paukščių stebėtojas turi turėti žiūronus ir teleskopą (monoklį). Lengviausia suskaičiuoti tas rūšis, kurių yra nedaug. Pavyzdžiui, gulbes nebyles ir giesmininkes, retesnes antis, dančiasnapius, kormoranus, kragus, laukius, kirus. Jų būna nuo kelių iki kelių šimtų. Tuomet skaičiuoji kiekvieną individą atskirai. Sudėtingiau skaičiuoti didelius būrius vandens paukščių, kaip antai – didžiąsias antis ar klykuoles. 1 tūkst. ar daugiau vienos rūšies paukščių vienetais jau nebesuskaičiuosi. Griebiesi kitos metodikos: žiūri su 20 kartų vaizdą didinančiu monokliu ir skaičiuoji, kiek jų matai monoklio regėjimo lauke. Tarkim, 50 ančių. Paskui pasuki teleskopą truputį į šoną – išvysti dar 50 ir t.t. Taip sumuoji po 50 ir skaičiuoji. Aišku, tai nelabai tikslu (priklausomai nuo skaičiuotojo, paklaida gali būti nuo kelių dešimčių iki 100), bet apytikslį vaizdą susidaryti galima.

– Ar teisybė, kad seniau vandens paukščių Kaune žiemodavo kur kas mažiau? Ar žmonės teisūs sakydami, kad tokie gausūs ančių, gulbių būriai žiemą – vis šiltėjančio klimato padariniai?

– Šylant klimatui vandens telkiniai retai kada pasidengia ledu, todėl žiemojantys paukščiai pasklinda didelėje teritorijoje ir suskaičiuoti yra vis sudėtingiau. Ilgamečiai stebėjimai rodo, kad vienos vandens paukščių rūšys sutinkamos rečiau, kitų gausėja, o trečių skaičiai išlieka stabilūs. To negalima sieti vien su klimato kaita. Svarbūs veiksniai yra paukščiams perėti, migruoti, žiemoti tinkamų buveinių kitimas ar net naikinimas. Dar – mitybinės bazės būklė, paukščių medžioklė. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai draustinyje žiemojančius vandens paukščius skaičiuoja jau 30 metų. Pastebime, kad per šį laikotarpį sumažėjo žiemojančių pilkųjų garnių, rudagalvių ančių, didžiųjų dančiasnapių, laukių. Pagausėjo didžiųjų kormoranų, gulbių giesmininkių, klykuolių. Tačiau labiausiai matomų ir žmonių dažniausiai lesinamų gulbių nebylių ir didžiųjų ančių skaičius skirtingais metais svyruoja, tačiau iš esmės lieka stabilus.

– Daug šeimų savaitgaliais traukia prie Nemuno, Neries maitinti gulbių, ančių. Tėvams atrodo, kad tai puiki gyvosios gamtos pamoka, mokanti jų vaikus atjautos silpnesniam. Gal vis dėlto geriau to nedaryti?

– Šia aktualia tema versijų yra įvairiausių. Iš tiesų paukščių lesinti nereikėtų. Kodėl? Nes gamtoje vyksta natūrali atranka. Ligoti, sužeisti, pasenę paukščiai žūsta dėl pažeidžiamumo. Tai visai kiti dėsniai nei tie, kuriais mes vadovaujamės žmonių pasaulyje. Stengiamės apsaugoti visus savo gentainius – tiek senus, tiek neįgalius, tiek skurdžiau gyvenančius: teikiame jiems medicinines paslaugas, skiriame socialinę paramą, įvairias išmokas ir pan. Gamtoje taisyklės kitos. Išmokų nėra (juokiasi). Tad ir mes turėtume elgtis kitaip ir nesikišti į natūralius gamtos procesus. Gamtoje silpnesni žūsta arba jais pasimaitina plėšrūnai, o tie sveikieji, gyvybingesnieji, poruojasi ir susilaukia daugiau ir sveikų palikuonių, tuo stiprindami savo gretas. Pagalvokime, kas bus, jei visokiais būdais gelbėsime ligotus, parazitų apniktus, sužeistus ar senus paukščius? Jie susilauks silpnų palikuonių, populiacijos taps pažeidžiamos ir mažiau gyvybingos. Mūsų kišimasis į natūraliai vykstančius procesus, jų ignoravimas ar humanizavimas gamtai nepriimtinas.

Jei norite paukščius lesinti, rinkitės kuo natūralesnį lesalą. Tik nepradėkite jų vaišinti tuo, kas liko nuo pietų stalo.

– Lengva kalbėti apie paukščius, kurie yra laukuose, miškuose ar pievose, t.y. kurių mes nematome. Bet kaip paaiškinti vaikui, stebinčiam trupinio prašantį paukštelį jo kieme, skvere ar parke šalia namų?

– Vaikui išties būtų sunku paaiškinti, kad turime palikti viską ramybėje ir gamtai. Šiuo atveju turime lazdą su dviem galais. Iš vienos pusės – maitinti sparnuočių nederėtų. Tėvams, mokytojams, biologams reikėtų daugiau kalbėti apie gamtoje vykstančius procesus – ypač apie mitybos grandines, plėšrūno ir aukos santykį. Tačiau tiems natūraliems procesams palikdami sužeistą ar iš bado žūstantį paukštį, gyvūną galime padaryti neigiamą poveikį šalia esančiam vaikui, o gal net ir jautresniam suaugusiajam. Galėtume sutarti, kad lesinsime bent jau tuos paukščius, kurie laikosi arčiau mūsų, yra labiau matomi? Bet vėlgi… Ar nesinori to paukščio maitinti vien todėl, kad jis priskristų kuo arčiau mūsų ir paskui galėtume jį patogiai stebėti? Jei dar prisipratintume, kad lestų duoną iš rankų? Paskui gal užsigeistume jį auginti namuose? Pagalvokime, ar tai ne mūsų egoizmo apraiškos. Taip palesinsime dešimtis tūkstančių paukščių, besisukiojančių arti žmogaus gyvenamųjų vietų. Bet neištiesime rankos milijonams žiemojančių sparnuočių miškuose, krūmynuose, pievose, nuošaliose upėse, ežeruose, jūroje… Nors jiems to ir nereikia.

– Jei žmogaus pagalbą gauna tik labai nedidelė dalis sparnuočių, esančių šalia mūsų, gal iš esmės ji nesuardo natūralios gamtos pusiausvyros?

– Gal ir nesuardo, bet čia slypi dar kita bėda. Kad žmogus pagalbą paukščiams dažnai teikia labai nereguliariai. Geras oras, šviečia saulutė, šaltukas nedidelis – mes einame į lauką ir lesiname paukščius. Bet jei už lango pusto ar spaudžia speigas – sėdime namuose ir nieko nelesiname. Poreikis juk yra! Sparnuočių instinktas – būti sutartoje vietoje sutartu laiku – susidaro labai greitai: viena, dvi, trys dienos, ir paukščiai jau būriuojasi, laukia savo lesalo, kartais nujausdami net tam tikrą valandą, kada ateis žmogus.

– Vadinasi, jei atšalus orui pradėjome maitinti vandens paukščius tam tikrose vietose, turime tęsti šią gražią akciją iki pat pavasario?

– Taip. Lesinti juos derėtų pradėti, kai pašals, pasnigs. Nei spalį, nei lapkritį paprastai dar nebūna storos sniego dangos, užšalusių vandenų, tad paukščiai patys susiranda lesalo.

– Gal klystame maitindami sparnuočius duona, batonu? Gal šis nevisavertis lesalas gali sukelti paukščiams rimtų virškinamojo trakto negalavimų, juos pražudyti?

– Galioja viena paprasta taisyklė: jei jau norite paukščius lesinti, rinkitės kuo natūralesnį lesalą. Jei pilsite grūdų, duosite nesūdytų lašinių, taukų, riebalų ir avižinių dribsnių, manų kruopų mišinių, saulėgrąžų ar kitokių sėklų – viskas bus gerai. Tik nepradėkite jų vaišinti tuo, kas liko nuo pietų stalo. Visokie saldūs, sūrūs, rūgštūs, aštrūs, rūkyti, su skonio stiprikliais ir stabilizatoriais mėsos ar miltų gaminiai tikrai paukščiams neįprastas lesalas. Nuo jo paukščiai staiga gaišti nepradės, bet jų gyvenimo trukmė tikrai nepailgės. Lygiai taip pat, kaip ir su žmonių. Todėl visi stenkimės maitintis kuo sveikiau. Kita vertus, jei jau taip norite padėti paukščiams, darykite tai ištisus metus – ne tik žiemą. Saugokite juos labiau ne lesinimu, o kitais gerais darbais. Nenaikinkite jų buveinių, neterškite aplinkos, mažinkite klimato kaitą lemiantį šiltnamio efektą. Tai daryti kiekvienas pradėkite nuo savęs. Žiemą lesindami badaujančius paukščius visų jų problemų neišspręsime. Tačiau jei kompleksiškai saugosime paukščius ir jų gyvenamąją aplinką – tikslą pasieksime.

Daugybė: „Šiemet Kauno mieste suskaičiuota daugiau nei 13 tūkst. čia žiemojančių vandens paukščių“, – sako S.Rumbutis. S. Rumbučio asmeninio archyvo nuotr.

– Esate paukščių žinovas. Sakykite, ar jie turi saiką? Ar gali, tarkim, ilgai badavę ir pagaliau gavę iš žmogaus lesalo, juo persivalgyti?

– Paukščiai, aptikę gėrybių šaltinį, dažniausiai lesa tiek, kiek telpa, nes žino, kad po kelių dienų gali tekti ir pabadauti. Jei lesalo toje vietoje yra pastoviai, paukščiai ten apsistoja. Lesdami iki soties jie kaupia riebalų atsargas nepalankiems laikams. Beje, taip elgiasi ir dauguma gyvūnų ir mes, žmonės. Tik laukiniai gyvūnai riebalų atsargas sudegina palaikydami reikiamą kūno temperatūrą lauko sąlygomis, aktyviai judėdami, ieškodami ėdalo, bėgiodami nuo plėšrūnų. Žmonės priešingai. Neretai jie irgi maitinasi tiek, kiek telpa, bet jau šiltame kambaryje prie kompiuterio ar televizoriaus. Taip juk daug kalorijų nesudeginsi… Todėl nuo šiandien eikime visi į gamtą – sportuoti ir stebėti gyvūnų.

– Kada laikas įrengti lesyklėles ir kokiose vietose?

– Lesyklas galima įrengti bet kada, tačiau idealu – pačioje žiemos pradžioje, kad paukščiai prie jų priprastų. Įpratę ir žinodami konkrečias vietas, sparnuočiai lankysis jose pastoviau. Jei įrengsite lesyklą šiuo metu, gali būti taip, kad didelės paukščių įvairovės joje ir nesulauksite. Kodėl? Nes paukščiai jau bus pasirinkę anksčiau įrengtas maitinimosi vietas. Kur tos lesyklos bus – prie nuosavo namo ar atokiame parko pakraštyje – neturi jokios reikšmės. Netgi populiari tendencija rengti jas daugiabučių balkonuose yra visai gera. Katės jų ten nepasiekia, o paukštvanagiai irgi į balkonus nesiveržia. Štai kodėl būreliai zylių vis keliauja iš vieno balkono į kitą. Vienoje lesykloje randa lašinių, kitoje – saulėgrąžų, trečioje – lydytų taukų, sumaišytų su avižiniais dribsniais. Kur dar balkonuose vėsiai, bet nerūpestingai padėta mėsa ar jos gaminiai? Sviesto pakelis ar grietinės indelis? Jų turinio, jei tik pasieks, zylės labai norės paskanauti.

– Ar tarp paukščių yra konkurencija? Ne sykį teko matyti, kaip mažesnius paukštelius grėsmingai nukonkuruoja balandžiai, varnos. Gal mes galime jiems kažkaip padėti?

– Be abejo, kad mažesnius nukonkuruoja didesni – balandžiai arba varniniai paukščiai. Tuomet tie mažieji gali lesti tik po jų, o pirmieji (kadangi yra stambesni) paprastai jau būna viską išlesę. Kita vertus, net ir tarp mažesnių gali būti tam tikra hierarchija. Tarkim, kiek stambesnė žaliukė gali nuvyti zylę arba agresyvesnis didžiosios zylės patinas gali vaikyti į šalis net savo gentainius, norėdamas pasisotinti pirmas. Kaip jiems padėti? Patarčiau lesyklą aptraukti plastikiniu-metaliniu tinklu, iš kurio paprastai tveriamos tvoros. Tik jo akys turėtų būti tokios, kad zylės, žvirbliai, žaliukės nesunkiai pralįstų, o balandis ar varna – ne. Taip mes jų neprileisime prie smulkiesiems sparnuočiams skirto lesalo.

– Kokios gulbių rūšys lieka žiemoti Lietuvoje ir pagal kokius požymius galime jas atskirti?

– Lietuvoje gausiau žiemoja dvi gulbių rūšys. Dažniausiai matoma – gulbė nebylė. Jos snapas oranžinis su juoda dėme. Antroji rūšis – gulbių giesmininkių. Šią galima atskirti pagal geltoną su juodu galu snapą. Kalbu apie suaugusias gulbes, nes jaunų gulbiukų snapai dar neįgavę šių gražių atspalvių. Kitas požymis – jų skleidžiami garsai. Gulbė giesmininkė turi tokį melodingą klykavimą, o gulbė nebylė sugeba tik šnypšti.

– Dažnai į socialines erdves keliami juokingi vaizdeliai, kaip gulbės, agresyviai šnypšdamos ir mojuodamos išskleistais sparnais, užpuola vandens turistus, sėdinčius baidarėse, ar šiaip geradarius maitintojus, atnešusius joms vieną kitą batono trupinį. Sakykite, kaip elgtis pakliuvus į tokią situaciją?

– Bėgti nereikėtų. Geriau jau pamažu traukitės atbuli, neatsukdami gulbei nugaros. Tikėtina, kad, kai ji eina link žmogaus išskleidusi sparnus žiemą, tai ne puolimas – veikiau paprasčiausias lesalo prašymas. Blogiau, jei panašiai gulbė elgiasi pavasarį arba vasarą, kai gina savo jauniklius. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogus liko gulbės gerokai apkultas. Smūgiai sulenktų sparnų galais yra kur kas pavojingesni nei jų žnybiai. Be mėlynių neišsisuksite. Literatūroje yra aprašyti atvejai, kai gulbės nebylės patinas sparnų smūgiais yra užmušęs lapę ir katiną, sėlinusius prie jauniklių lizdo. Todėl, jei matote mažus gulbiukus, stebėkite juos iš toliau. Bet dažniausiai gulbės tik gąsdindamos šnypščia ir tokiu savo elgesiu įspėja žmogų nelįsti artyn.

Mokslo dėka apie paukščių gyvenimą šiandien galima sužinoti labai daug. Tik nuolatos vykdydami stebėjimus, sekdami šiuos padangių karalius mokslininkai turi galimybę tirti, analizuoti paukščių gyvenimo būdą, mitybą, saugoti nykstančias rūšis.

Gamtos tyrimų centro dr. Mindaugo Dagio teigimu, stebėjimų metu surinkti duomenys leidžia suprasti, kodėl kai kurios paukščių rūšys nyksta, kur reikia riboti žmonių veiklą.

Ornitologas papasakojo, kad paukščiai vis dar žieduojami, tačiau sekimui dabar naudojamos modernesnės priemonės – jie sekami siųstuvais. Šie įrenginiai negali sudaryti daugiau nei 3 procentų paukščio kūno svorio. Tai maži radijo siųstuvai, periodiškai skleidžiantys tam tikrą radijo dažnį, pagal kurį Žemės orbitoje esantys palydovai nustato gyvūno buvimo koordinates. Jeigu gyvūnas netoleruoja išorinio siųstuvo, mikroschema jam implantuojama.

Sekimui naudojami ir GPS-GSM siųstuvai, turintys vidinę atmintį ir galintys kaupti duomenis. Šie kartas nuo karto persiunčiami gamtosaugininkams. Tam reikalingas mobilusis ryšys, kurio padengimas tikrai silpnas Afrikoje, Arktyje, o paukščiai juk – laisvės simbolis. Žinant tai, jog mobilusis ryšys paukščiams tikrai nėra reikalingas, tokie siųstuvai gali sukauptus duomenis saugoti ir persiųsti tada, kai gyvūnas vėl atsiduria ryšio zonoje. Neišsigąskite – visos šios technologijos naudojamos gyvūnų apsaugai.

Laida „Mokslo sriuba“ – ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. „Mokslo sriubą“ galima ragauti kiekvieną sekmadienį 10 val. per LRT Kultūrą, o išalkus dar – per Youtube paskyrą.

Gaudyklės – sulig devynaukščiu

Tik prasidėjus mokslo metams, Klaipėdos "Gilijos" pradinės mokyklos trečiokai susiruošė į pamarį. Jis šiuo laiku tampa migruojančių paukščių tarpine stotele, kurioje jiems stabtelėti tenka ne visai savo noru. Mat jau 90 metų šioje vietoje veikia Paukščių žiedavimo stotis.

Išlipę iš autobuso, mažieji lankytojai išsyk atkreipė dėmesį į ištemptus didžiulius, tarsi po žvejybos padžiautus tinklus.

Vaikus pasitikęs Ornitologijos centro vedėjas, 35 metus čia dirbantis V.Jusys patikslino, kad jie skirti ne žuvims, o – paukščiams, kurie čia įkliūva nuo rugpjūčio pabaigos iki lapkričio vidurio. Lankytojai netruko sužinoti, jog Ventės rage sparnuočių gaudymui naudojamos šešios pagrindinės gaudyklės.

Didžiausios jų stulpų aukštis siekia 25 metrus ir beveik prilygsta devynaukščiam namui. Jos plotis – 69 m, ilgis – 113 m. V.Jusys pabrėžė, kad tai yra didžiausia paukščių gaudyklė pasaulyje. Į gaudykles įkliuvę paukščiai žieduojami, paskui paleidžiami.

"Ar žinote, kodėl žieduojami paukščiai? Ogi tam, kad žinotume, kur jie skrenda, kokiu greičiu. Juk anksčiau net mokslininkai galvojo, kad paukščiai rudenį į mėnulį išskrido arba į dumblą sulindo iki pavasario. O dabar, kai jiems ant kojos uždedamas žiedelis, galima sužinoti visą jų maršrutą. Pavyzdžiui, birželio pabaigoje, kai jūs dar tik pradėjote atostogauti, lietuviški varnėnai jau buvo už tūkstančio kilometrų nuo čia", – vaikams pasakojo V.Jusys.

"Lietuvius" keičia "svetimšaliai"

Humoro jausmo nestokojantis ornitologas porino, jog, nepaisant to, mes matome ir vėliau aplinkui šmirinėjančius varnėnus, tai esą "rusai" ir "suomiai" (t. y. tie varnėnai, kurie skuba į žiemavietes per mūsų šalį iš Rusijos ir Suomijos). Jie irgi greitai palieka Lietuvą.

Paukščių migravimas – vienas paslaptingiausių ir vis dar iki galo neišaiškintų gyvosios gamtos reiškinių. Kiekvienais metais pavasarį ir rudenį milijonai paukščių praskrenda virš Lietuvos, keliaudami į gimtuosius kraštus ar traukdami iš jų su jaunikliais.

"Rekordinę dieną virš Palangos (paukščiai skrenda netoli jūros pakrantės, kad turėtų galimybę krante pailsėti) praskrenda trys milijonai paukščių. Jie skrenda nepertraukiamu srautu. Kuo stipresnis vėjas, tuo jie skrenda žemiau", – teigė ornitologas.

Kur paukščiai skrenda? Kaip mūsų krašto paukščiai atsiduria žiemavietėse? Kaip net mažiausi sparnuočiai per palyginti trumpą laiką įveikia didelius atstumus, perskrenda jūras ir dykumas? Ar į veisimosi vietas sugrįžta tie patys paukščiai? Kiek jų grįžta iš tolimų kelionių? Ar jie nekeičia migracijos kelių? Į visus šiuos klausimus tyrinėtojai vis dar tebeieško atsakymų.

Paukščiai garsino Lietuvą

Vaikai išgirdo, kad V.Jusys per savo darbo praktiką yra sužiedavęs 750 tūkst. paukščių ir nuo žieduotojo rekordininko legendinio Ventės rago ornitologo 91-erių Leono Jezersko dar atsilieka keliais šimtais tūkstančių, o kad jį pasivytų bei aplenktų, prireiks 5–6 metų įtempto darbo.

"Ar žinote, kas ant paukščio žiedo užrašyta? Žiedavimo stoties numeris, Zoologijos muziejus, Kaunas, Lietuva". Taip rašoma, nes Kaune yra žiedavimo centras. Įdomu tai, kad tarybiniais laikais ant žiedo buvo užrašyta "Lituania". Įsivaizduojate, ne tik "Žalgiris" garsino Lietuvą tuo metu, bet ir mes per paukščius. Mūsų žieduoti paukščiai išnešiojo Lietuvos vardą, kad ir ant mažiuko žiedo, po visą Europą, Afriką ir Aziją", – vaikams pasakojo V.Jusys.

Mažieji lankytojai sužinojo, kad toliausiai žiemoti nuskrenda gandrai – į Pietų Afriką, už 10 tūkst km. Jie skrenda per Baltarusiją, kiti – Lenkiją, Kaliningradą, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Izraelį, Egiptą, nuo kurio dar 6 tūkst. km, kol pasiekia Pietų Afriką.

"Gandrai jau beveik visi išskridę ir po dviejų savaičių jie jau bus Ukrainoje. Pakeliui jų laukia Sirija. Ne pati geriausia vieta, jau mačiau internete kraupių nuotraukų su nušautais gandrais. Jie fotografuojasi su nukautais paukščiais, kaip lietuviai su karosais, lydekomis, šamais. Ir apskritai Pietų Afrikoje paukščius naudoja tam, kam lietuviai žuvytes, tai yra maistui. Dar suprasčiau afrikiečius, gal jie valgyti neturi ko, bet mūsų vieversius medžioja Italijoje, prancūzai iššaudo milijonus strazdų. Galima sakyti, kad lietuviai labiausiai paukščius mylinti tauta", – sakė ornitologas.

Vaikai išgirdo, kad Lietuvoje yra 21 tūkst. gandralizdžių, Lenkijoje – 40 tūkst., bet jų teritorija 5 kartus didesnė nei Lietuvos. Latvijoje yra apie 10 tūkst. gandralizdžių. Be to, gandras yra Baltarusijos, Lietuvos ir Vokietijos nacionalinis paukštis.

Žvėrys irgi skraido

Uostamiesčio trečiokai sužinojo, kad į paukščių gaudykles pakliūva ne tik sparnuočiai. Netikėti "belaisviai" neretai nustebina paukščių žieduotojus.

"Ar žinote, kas dar pakliūva į šiuos tinklus? Taip, pasitaiko ir drugelių. Prieš trejus metus, kai buvo labai karšta, gaudyklėse įstrigo šimtai tūkstančių "malūnsparnių". Nežinote, kas yra "malūnsparniai"? Taigi – laumžirgiai. Buvo net juoda nuo jų gausos. Teko pjaustyti tinklus, kad juos išgelbėtume. Vargome, kol jie išskrido, drugelius irgi vakare išleidžiame", – pabrėžė V.Jusys.

Na o gaudyklėse neretai pasitaiko varlių, rupūžių, žalčių. Įkliūva ir barsukai, usūriniai šunys, lapės, šeškai, kiaunės, šermuonėliai, žebenkštys, voveraitės ir net ežiai. Su šitais – sunkiausia, vaikams pasakojo V.Jusys, nes tas padarėlis su dygliais, ne taip lengva jį iškrapštyti iš gaudyklės.

"Plėšrūnus "deportuojame", išvežame už kelių kilometrų ir paleidžiame, tegul ten žiurkes gaudo. O nuo vasaros vidurio iki dabar gaudyklėse dominuoja paukščiai. Nors pro Ventės ragą skrenda ne tik paukščiai, bet ir žvėrys. Žinote, kokie žvėrys skraido? Teisingai, šikšnosparniai. Šiemet jų kaip niekad daug, nuo rugpjūčio pirmosios sužiedavome pusantro tūkstančio šikšnosparnių. Gavome žinią, kad pernai mūsų žieduotas šikšnosparnis sugautas Didžiojoje Britanijoje. Jis per Lamanšą turbūt pats perskrido ar sėdo į kokį keltą", – pokštavo gamtininkas.

Paukščiukas delne

V.Jusys vaikams papasakojo ir apie pačius mažiausius Lietuvos paukščius – nykštukus, kurie sveria vos 5 gramus. Spalio mėnesį į gaudykles jų įkliūva po kelis šimtus kasdien.

"Būna tokių atvejų, kai juos tik sužieduotus po kelių dienų aptinka Gotlando saloje už kelių šimtų kilometrų nuo čia. Jei tik papučia stipresnis 15–20 m/s vėjas, tai jie ne savo noru per Baltijos jūrą skrenda, net mūsų žiedeliai nepadeda. Nemažai jų jūroje žūsta. O labai seniai, gal prieš 30 metų, į gaudyklę pakliuvo pats greičiausias paukštis pasaulyje – sakalas keleivis, kuris gaudydamas kokį nors tilviką skrenda net 300–360 km/h greičiu", – teigė paukštininkas.

V.Jusys sakė, kad greičiausiam pasaulio paukščiui uždėjo žiedą ir paleido, o po keturių mėnesių gavo laišką iš Vokietijos, kuris gamtininkus labai nustebino.

"Laiške buvo parašyta, kad mūsų sakalas uždarytas į "kalėjimą". Pasirodo, jis įkliuvo Leipcigo (Vokietija) geležinkelio stotyje, kur vaikėsi balandį. Nerado išėjimo, ėmė blaškytis po patalpą, jį sugavo ir uždarė už grotų. O žinote, kodėl uždarė? Nes viršijo greitį. Neturėjo už ką baudą susimokėti ir atidirbo vargšelis eksponatu zoologijos sode. Dar prieš keliolika metų buvo gyvas. Plėšrūs paukščiai, beje, ilgai gyvena, net iki 50 metų, o ereliai – ir iki šimto", – savo žaismingą pasakojimą trečiokams tęsė V.Jusys.

Tačiau kulminacija mažųjų lankytojų dar laukė. Ornitologas, sužiedavęs paukščiuką, vėl juokaudamas ištarė burtažodį – "miegok" ir įteikė arčiausiai stovinčiam trečiokui į ranką ant nugaros apverstą sparnuotį. Jis gulėjo tarsi miegodamas, o ta galimybė delne palaikyti gyvą paukštį vaikams sukėlė audringas bei džiugias emocijas. Iš tokių mažų detalių ir kuriamas Ventės rago stebuklas.

Tyrimo, kurio išvados buvo paskelbtos žurnale „Science“, metu buvo stebimas zebrinių amadinų įprotis giedoti savo kiaušiniams – ypač tada, kai būna karšta, kai oro temperatūra viršija 26 laipsnius pagal Celsijų ir artėja paukščiukų išsiritimo laikas.

Perimų kiaušinių išorės temperatūra neveikia – tėvams ant jų tupint, jų temperatūra yra pastovi – 37 laipsnių.

Ką gi tėvai gali sakyti savo dar neišsiritusiems paukščiukams? Ar tai gali būti susiję su temperatūra išorėje? „Aš pasakyčiau, kad išvertus tai skambėtų taip: „Vaikučiai, karšta, pasiruoškite!“, – sakė pagrindinė studijos autorė Mylene Mariette (Milen Mariet). – Iš esmės jie tai ir sako savo embrionams.“

Siekdamos išsiaiškinti, kokį poveikį toks čirškimas gali turėti kiaušiniams, M. Mariette ir Katherine Buchanan (Ketrin Bukanan) iš Australijos Deakino (Dikino) universiteto įrašė tuos garsus ir leido juos kiaušiniams inkubatoriuje.

Kai kuriems kiaušiniams buvo leidžiami reguliarūs kontaktiniai suaugusių zebrinių amadinų garsiniai signalai, o kitiems kiaušiniams – ypatingas kiaušinius perinčių tėvų čirpimas karštu oru.

Tie paukščiukai, kurie girdėjo vadinamuosius perspėjimus dėl karščio, augo lėčiau ir išsirito mažesni. Kompaktiškas dydis, kalbant apie išlikimą, būtų privalumas, nes mažesnis kūnas lengviau atvėsta per karščius.

Toliau stebėdamos perspėjimus dėl karščio girdėjusius paukščius, mokslininkės nustatė, kad jie turėjo daugiau palikuonių nei tie paukščiai, kurie per karščius negirdėjo tų parengiamųjų perspėjimų.

Mokslininkės mano, kad šie perspėjimai kažkaip paveikia embrionų augimą, nes yra giedami paskutinį perėjimo periodo trečdalį, kai pradeda vystytis embrionų temperatūros reguliavimo sistema.

„Savo embrionams prieš išsiritimą akustiškai signalizuodamos apie aukštą aplinkos temperatūrą, zebrinės amadinos gali užprogramuoti savo palikuonių vystymosi trajektorijas“, – sakoma tyrimo išvadose.

Jeigu bus nustatyta, kad tokia strategija egzistuoja ir tarp kitų gyvūnų, tai rodys iki šiol nežinomą išgyvenimo mechanizmą, padedantį prisitaikyti prie pasaulinio šiltėjimo, nurodo mokslininkės.

Į Raudonąją knygą įtrauktas jūrinis erelis yra vienas stambiausių Lietuvos plėšriųjų paukščių. Jo išskleistų sparnų ilgis siekia daugiau nei du metrus.

Kaišiadorių rajono savivaldybė kartu su VšĮ „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ jau šeštus metus skiria finansinę paramą projektui „Jūrinių erelių gausinimo, apsaugos ir monitoringo priemonių įgyvendinimas Lietuvoje“ įgyvendinti. Projekto tikslas – saugoti ir gausinti retą ir saugomą paukščių rūšį bei vykdyti aktyvią švietėjišką veiklą, kuria siekiama populiarinti aplinkos apsaugos idėjas tarp vietos bendruomenių ir visuomenėje.

2012–2013 metais jūriniai ereliai gyveno dviejose Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijos vietose: Vaiguvos ir Karčiupio miškuose. Į šiuos miškus erelius priviliojo jiems iškelti dirbtiniai lizdai, kuriuos paukščiai užėmė. Taip ereliai apsigyveno šiuose miškuose. 2014 metų duomenimis, jūriniai ereliai gyveno jau penkiose Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijos vietose: Vaiguvos, Karčiupio, Kaugonių, Užgirėlio, Dabintos miškuose. Naujas lizdas aptiktas Gastilonių miške ir 2015 metais Kaišiadorių miškuose perėjo net 5 poros. Erelių specialistai tvirtina, jog jūriniai ereliai gausiausiai gyvena Šilutės, Neringos ir Kaišiadorių rajono savivaldybių teritorijose.

Pirmąjį vasaros savaitgalį, birželio 4 d., Kaišiadorių rajono savivaldybės organizuojamo pirmojo Paukščių festivalio metu paukščių mylėtojams yra suteikta galimybė aplankyti itin reto ir saugomo paukščio, jūrinio erelio, lizdavietę. Norinčius iš arti pajusti šio gražuolio didybę kviečiame registruotis į išvyką „Į svečius pas jūrinį erelį“, kuri įvyks Paukščių festivalio rytą nuo 08:00 val. Daugiau informacijos ir registracija tel. 8 682 11 808.

Renginio metu vyks ornitologinė ekskursija Girelės miško pažintiniu taku, kurią ves  Žiežmarių girininkijos eigulys Gediminas Arlauskas ir ornitologas mėgėjas Danas Gulbickas. Ekskursija vyks nuo 14:15 val., išankstinė registracija tel. 8 686 33 780.

Naujame renginyje paukščių mylėtojai ir smalsuoliai taip pat galės paganyti akis didžiausioje paukščių parodoje „Nuo viščiuko iki stručio“, tapti naujo Lietuvos rekordo liudininkais ir pirmą kartą organizuojamo kiaušinių mėtymo čempionato, kurio pagrindinis prizas – 500 eurų, dalyviais.

Tiek mažųjų, tiek suaugusiųjų laukia įvairios edukacijos, seminarai bei varžybos. Lietuvos etnokosmologijos muziejus kvies į paskaitą „Žvaigždės ir paukščiai“, o sutemus – stebėti Paukščių Tako. Festivalio lankytojai galės sužinoti, kaip auginti paukščius, bandyti juos atpažinti ir pamėgdžioti, ieškoti paukščio lizdo ar sukalti inkilą. Mėgstantys pasisukioti virtuvėje apsilankys virtuvėlėje „Paukščių pienas“. O vakare jaukioje Kaišiadorių miško estrados aplinkoje į sceną žengs gerai žinomi atlikėjai: „Biplan“, Egidijus Sipavičius, „Baltasis Kiras“, „Naktinės personos“.

Kaišiadorių miško estrada, kur vyks renginys, bus suskirstyta į erdves, kuriose vyks įvairios veiklos. Paukščių parodos zonoje augintojai lankytojams suteiks galimybę pamatyti keliasdešimt skirtingų rūšių naminių paukščių nuo vienadienio viščiuko iki ilgakojo stručio.

Paukščių akademijoje lankytojus džiugins meninės kūrybos konkurso „Laimės paukštė“ paroda. Veiklos vyks kūrybinėse dirbtuvėlėse, mažuosius renginio lankytojus kvies vaikų kiemelis, o vyresnieji savo jėgas išbandys paukščių tematikos viktorinoje ar paukščių balsų atpažinimo ir  pamėgdžiojimo konkurse. Smalsuoliai savo žinias galės pagilinti įvairiose paskaitose ir ekskursijose. Renginio dalyviams bus sudaryta unikali galimybė naktiniame Kaišiadorių danguje kartu su Lietuvos etnokosmologijos muziejumi stebėti Paukščių Taką.

Aktyvios veiklos mėgėjai savo jėgas  galės išmėginti orientacinėse varžybose, bėgime su kiaušiniais, kiaušinių ruletėje ar kiaušinių mėtymo čempionate.

„Kaišiadorių paukštynas“ sieks dar vieno Lietuvos rekordo, kuris taip pat bus susijęs su šventės tema – paukščiais.

Tie, kurie vis dar nežino, kas atsirado pirmas: višta ar kiaušinis, galės bandyti tai išsiaiškinti Kaišiadoryse. Tiek skirtingų paukščių ir su jais susijusių veiklų vienoje vietoje dar nebuvo. Ir vargu ar atsiras, bent jau iki birželio 4 d.

Renginys nemokamas, o dalyvių patogumui į renginio vietą iš Kaišiadorių geležinkelio stoties veš autobusas. Savo kalendoriuose rezervuokite birželio 4 d. ir „kelkit sparnus“ į Kaišiadoris. Detalesnė renginio programa www.pauksciufestivalis.lt.

Renginio vyks birželio 4 d. Kaišiadorių miško estradoje (Miškininkų g. 17, Kaišiadorys).

„Jei yra kiaušinių ar išsiritusių mažylių, pavyzdžiui, kirai gali pulti kaip „krintančios bombos“ bet ką, kas artinsis prie jų lizdų, tačiau didesnė problema – ligos, kuriomis užsikrečiame nuo paukščių: ornitozė, paukščių tuberkuliozė, histoplazmozė ir kt.“, – teigia ekspertas.

Kaip ligos plinta?

Ornitoze užsikrėtę žmonės kenčia nuo sutrikusių kvėpavimo takų. Šią ligą dažniausiai perneša balandžiai. Ornitoze galima užsikrėsti valant paukščių išmatas, plunksnas, būnant aplinkoje, kur gausu balandžių.

Kita pavojinga liga – paukščių tuberkuliozė. Užsikrėtus pažeidžiama oda ir gleivinės, kuriose susidaro mazgeliai. Paukščių tuberkuliozės sukėlėjai vystosi paukščių išmatose, kurių neretai gausu viešose vietose.

Vietose, kuriose susikaupusios paukščių išmatos, vystosi mikrogrybeliai, kurie sukelia kitą infekcinę ligą – histoplazmozę.

Problema – kenkėjai

Tiek įmonės, tiek gyventojai, kurių balkonuose, pastogėse paukščiai susisuka lizdus, dažnai kenčia nuo kailiavabalių, blusų, plunksnagraužių ar net paukštinių erkučių.

„Gausiose paukščių susibūrimų vietose, susidaro didelis kiekis išmatų, maisto atliekų ir kitokių šiukšlių. Tai puiki terpė veistis įvairiems vabzdžiams, kurie vėliau patenka ir į patalpų vidų. Yra ne viena istorija, kai daugiabučio balkone balandis susisuka lizdą, gyventojai džiaugiasi nauju augintiniu, tačiau neilgai trukus paukščiai ima kelti rimtas problemas: namuose knibždantys kailiavabaliai, blusos, staiga atsiradusios ir visur po  namus ropinėjančios mažytės paukštinės erkutės, sklindanti smarvė, užteršta aplinka”, – L. Grigaliūnas.

Paukščiai, gyventantys ant mūsų pastatų ar jų įvairiose nišose, savo prigimtimi yra kalnų paukščiai. Dabar mieste kalnų uolas jiems atstoja pastatai. Be to, žmogaus aplinkoje paukščiams yra saugiau dėl natūralių plėšrūnų.

„Daugelis pastebėjo, kad balandžiai žmogaus nebijo – jie įprato gyventi mūsų aplinkoje. Vietos, kuriose gausu žmonių, pavyzdžiui, parkai, žaidimų aikštelės ir kt., paukščiams asocijuojasi su maistu. Jei aplinkos sąlygos yra palankios, t.y. aplinkoje pakanka maisto ir perėjimo vietų, pavyzdžiui, balandžiai gali išperėti jauniklius net keturis kartus per metus. Gerai, kad kiaušinių balandžių lizduose būna dažniausiai tik du“, – žiniomis dalinasi biologas.

Kaip išvengti paukščių?

Įstatymai naikinti paukščius draudžia – tikslas yra priversti paukščius pasitraukti iš jiems patogios vietos, t.y., priversti juos pasirinkti alternatyvią patrauklią vietą.

„Veiksmai, sprendžiantys problemas, turi neprieštarauti teisės aktams, vadinasi, griežtai draudžiama ardyti lizdus, statyti spąstus, dėti nuodus, šaudyti paukščius ar kitaip juos žaloti. Siekiant spręsti problemą, imamasi atbaidymo priemonių: ant palangių, plieno sijų, vamzdynų, oro kondicionierių, iškabų ir pan., tvirtinami spygliai, stogų, skulptūrų apsaugai naudojami specialūs tinklai”, – apie paukščių kontrolės priemones kalba ekspertė Margarita Kutkaitė.

M. Kutkaitė perspėja, kad problemą reikia spręsti laiku – nedelsti. Jei balkone ar pastogėje paukštis pradėjo sukti lizdą, reikia imtis atbaidymo priemonių. Patariama neberti paukščiams maisto gyventojų pamėgtose vietose, ypač vaikų žaidimų aikštelėse ar netoli jų, rekomenduojama nelaikyti senų nenaudojamų daiktų, baldų balkonuose, kur paukščiams būtų sudaromos palankios sąlygos sukti lizdus, laikantis saugumo priemonių, valyti paukščių apdergtas vietas, kad būtų išvengta traumų.

Pastaraisiais metais paukščių stebėjimas Lietuvoje itin populiarėja. Vis daugiau žmonių dalyvauja Lietuvos ornitologų draugijos renginiuose bei savanoriškuose gamtosauginiuose projektuose. Nuolat fiksuojamos naujos Lietuvai paukščių rūšys – pernai užfiksuotos net penkios naujos užklystančios ir net dvi naujos perinčios rūšys. Atrandamos vis naujos retų paukščių perimvietės – žvirblinės pelėdos, gulbės giesmininkės, pilkosios anties, mažojo baublio. Kyla klausimas – ar tikrai žinomos visos naujų perinčių rūšių – cyplės, mažosios švygždos, žaliakojo tuliko, mažosios tošinukės – veisimosi vietos, ar žinoma tiksli Lietuvoje perinčių paukščių situacija.

Siekiant sukaupti naujausią informaciją visoje Europoje jau ketvirtus metus yra renkami duomenys Europos perinčių paukščių atlaso atnaujinimui. Šie darbai apima daugiau kaip 50 Europos šalių ir apie 500 perinčių paukščių rūšių. Planuojama, kad visoje Europoje į šį projektą įsitrauks daugiau kaip 50 000 paukščių stebėtojų ir ornitologų savanorių. Lietuva į šį reikšmingą projektą įsitraukė nuo 2014 metų. Atlaso duomenų rinkimo darbus planuojama pabaigti 2017-ais metais.

„Europos perinčių paukščių žemėlapyje Lietuva užima svarbią vietą – kai kurios, pas mus dažnos rūšys, Europoje yra priskiriamos prie nykstančių rūšių“, – sako Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis. „Paukščiai yra svarbus gamtos pokyčių indikatorius. Šiuo metu dėl intensyvėjančio ūkininkavimo, durpynų ir kitų žemės išteklių eksploatavimo bei klimato kaitos vyksta akivaizdūs ornitofaunos pokyčiai, kuriuos neabejotinai nulemia žmogaus veiksmai. Tik matydami situaciją kitose Europos šalyse galime suprasti ir Lietuvos ornitofaunos pokyčius, todėl Europos perinčių paukščių atlaso atnaujinimas yra nepaprastai svarbus mums visiems“.

Naujasis atlasas tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje pateiks informaciją apie perinčias paukščių rūšis, jų gausą ir paplitimą, leis įvertinti per 20 metų (nuo pirmojo atlaso sudarymo) įvykusius pokyčius. Atlaso duomenys taps tvirtu pagrindu ateityje planuojant paukščių apsaugos darbus tarptautiniu mastu.

Kaip ir visoje Europoje, taip ir Lietuvoje, Perinčių paukščių atlaso darbai vyksta savanoriškai. Lietuvos ornitologų draugija ėmėsi koordinuoti šį projektą ir suvienyti ornitologų, paukščių stebėtojų ir kitų gamtininkų pajėgas. Dalyvauti renkant duomenis gali kiekvienas, kuris pažįsta paukščius – tereikia, pastebėjus paukštį giedant, ieškant maisto, kraunant lizdą, perint ar nešant maistą jaunikliams, šią informaciją suvesti į specialią aplikaciją internete.

Duomenis rinkti yra smagu – tai ne tik gera proga daugiau laiko praleisti gamtoje, bet ir išbandyti savo žinias bei patobulinti paukščių pažinimo įgūdžius dirbant kartu su ornitologais regionų koordinatoriais. Lietuvos ornitologų draugija kviečia visus, kurie domisi paukščiais, dalyvauti renkant duomenis Europos perinčių paukščių atlasui. Jau šį mėmesį vyksta atlaso darbų mokymai. Organizatoriai kviečia prisijungti.

Šiltas vasaris nulėmė, jog kovai į Lietuvą šiais metais sugrįžo gerokai anksčiau nei įprastai. Nors ir trumpai trukusią žiemą nemažai jų praleido mūsų krašte. Iš tikrųjų kovai pavasarį parskrenda netgi anksčiau nei pavasario pranašu vadinamas vieversys.

Nuo senovės lietuvių minimą kovarnių dieną (kovo 4 d.) daugelyje kolonijų paukščiai jau užsiiminėjo lizdus. O tai jau tikros pavasario pradžios požymis. Šią dieną kaime patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Tačiau, deja, retame Lietuvos kaime ar miestelyje berasime perinčius kovus – didžiąją dalį daugelį metų egzistavusių kolonijų žmogus paprasčiausiai išnaikino – išardė lizdus, šūviais naikino į senąsias perėjimo vietas sugrįžusius paukščius. Dabar didesnėje šalies dalyje kaimo žmonės apie kovų „parlėkimą“ pavasarį ar jų perėjimo pradžią gali sužinoti tik iš žiniasklaidos, o apie senąsias tradicijas tik pasiskaityti, nes gyvai jų puoselėti nebepavyksta dėl paprastos priežasties – nebeliko pačių kovų.

Duomenys šokiravo

2014 metais Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) vykdytos šalyje perinčių kovų inventorizacijos metu surinkti duomenys šokiravo gamtininkus. Pasirodo, jog iš šešiasdešimties savivaldybių, kovų kolonijų neaptikta net vienuolikoje – Neringoje, Telšių, Pakruojo, Jurbarko, Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Birštono, Vilniaus rajono, Varėnos ir Druskininkų. O juk daugelyje jų nuo seno pasižymėjo perinčių kovų gausa. Pakruojo savivaldybė dėl skaitlingų kovų kolonijų buvo pasivadinusi netgi „varniukų“ sostine. Dabar šioje „sostinėje“ nebeliko nė vieno perinčio kovo, o Pakruojis gali būti puikiu neapgalvoto gamtos naikinimo pavyzdžiu.

Mažiau šimto perinčių porų rasta Palangos, Akmenės, Šiaulių miesto ir Zarasų savivaldybėse kur taip pat neapseita be drastiško kovų naikinimo. Šiuo metu Lietuvoje liko maždaug trečdalis prieš trisdešimt metų egzistavusių kolonijų, o per paskutinius du dešimtmečius perinčių porų skaičius sumažėjo daugiau nei dvigubai. Remiantis tarptautinių gamtosauginių organizacijų rekomendacijomis, rūšiai nykstant tokiu mastu, ji turėtų būti skelbiama saugoma. To daryti neskubama, nes užtikrinti efektyvią tokiais tempais nykstančios rūšies apsaugą yra nelengvas uždavinys. Tačiau šalies ornitologai negali abejingai stebėti katastrofiška tampančios kovų padėties. 2014 m. Lietuvoje  kovą paskelbusi „Metų paukščiu“, LOD siekė atkreipti visuomenės ir aplinkosaugos institucijų dėmesį į šią rūšį, kuriai šiuo metu reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys ir net specialios apsaugos priemonės. Tai patvirtino ir tais metais vykdytų kovų kolonijų inventorizacijos rezultatai.

Paskelbtas priešu

Kaip minėta, kovai dažnai skelbiami nepageidaujamu žmogaus kaimynu. Pirmiausiai, dėl keliamo triukšmo. Dažnam nepatinka, jog paukščiai veisimosi vietose teršia aplinką. Tačiau šiuo atveju visgi iškyla tas pats klausimas: ar mes esame pakankamai tolerantiški greta mūsų gyvenantiems gyvūnams. Ir dilema: ar žmogus yra visagalis Žemės savininkas, galintis visą aplinką tvarkyti taip, kaip jam patogu ir naudinga, ar visgi yra tos pačios aplinkos dalis ir turi sugyventi su ja? Kovo atveju dažnai tenka spręsti šią dilemą, nes šis paukštis visuomet buvo žmogaus palydovas, kurdavosi greta jo, ne tik perėdavo jo kaimynystėje, bet ir maitinosi žmonių dirbamuose laukuose, daržuose, nekonkuruodamas su juo, o vykdydamas jam skirtą misiją – palaikydamas gamtos pusiausvyrą. Juk būtent kovai yra viena iš nedaugelio rūšių, kuri gali reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą (o šie nemažai žmogui bėdų pridaro), taip pat sulesa nemažai pelinių graužikų, kitų žemės ūkio kenkėjų.

Tačiau žmogus dažnai mato tik tai, kas jam nepatinka, trukdo. Taip iškyla paradoksali situacija – kovui labai reikia žmogaus (tiek dėl perėjimo, tiek maitinimosi sąlygų), o žmogui kovas dažnai atrodo nepageidaujamas triukšmadarys ir aplinkos teršėjas, net neįvertinant jo svarbos ne tik pačiam žmogui, bet ir visai ekosistemai. Dažniausiai matoma tai kas nepatinka – gyvenviečių parkuose, skveruose, kapinėse ar klebonijose kovų lizdais tankiai nusėti medžiai. Nepatinka jų keliamas triukšmas, nors mašinų keliamas triukšmas miestuose jiems netrukdo. Taigi, nors kovai turi nedaug natūralių priešų, žmogus tampa didžiausia jų nelaime, tam tikra prasme juos priviliodamas tinkama aplinka (ne tik veisimuisi tinkamais želdiniais, bet ir netvarkingais šiukšlių konteineriais, kur kovai apsčiai randa maisto), o vėliau stengdamasis naikinti nepageidaujamus kaimynus. Tačiau visgi vertėtų prisiminti, jog gyvename jau 21 amžiuje ir išsivysčiusiose šalyse gamtosauginė etika žengia koja kojon su kultūros ir žmogaus gerovės puoselėjimu. Norėtųsi tokia šalimi laikyti ir Lietuvą. Nors kovų šaudymas prie lizdų, kiaušinių ar net jauniklių naikinimas visgi parodo, kad mūsų visuomenėje dar gajus ilgus sovietmečio metus skiepytas vartotojiškas požiūris į gamtą. Kovus vis bandoma išvaryti iš paskutinių likusių jų kolonijų tam pasitelkiant įvairiausias priemones – pradedant paukščių baidymu ir baigiant perinčių paukščių bei jų lizdų naikinimu.

Kiekvieno indėlis

Deja, ir aplinkosaugos institucijos ne visada apgina prieš žmogų bejėgiu atrodantį kovą. Ką jau kalbėti apie daugumą savivaldybių, seniūnijų. Todėl nepaprastai svarbu, kad gamtosaugai neabejinga visuomenės dalis imtųsi kovų gynėjo vaidmens. Tuo paremta ir LOD iniciatyva, prašanti visų, gamtos išsaugojimu besirūpinančių žmonių pranešti apie kovų ir jų lizdų naikinimo veisimosi metu atvejus, o jų vis dar pasitaiko iki šiol. Ypač svarbu tokią informaciją gauti operatyviai, kuomet galima užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams, o kaltininkus nubausti. Kovų naikinimo klausimas, kaip ir kasmet išlieka aktualus Plungėje, kur jis svarstytas net savivaldybės Taryboje. Daug diskusijų kasmet verda dėl didžiausios šalyje kovų kolonijos Dotnuvoje likimo. Bandoma kovus išgauti ir iš Vilniaus miesto, kur savivaldybė pasirinko „tylaus“ naikinimo taktiką. Niekaip negali su kovu kaimynyste susitaikyti ir Palangos, Utenos bei kitos savivaldybės. Tačiau ornitologai primena, jog paukščių šaudymas perėjimo vietose ar lizdų naikinimas veisimosi metu, t.y. po kovo 1 dienos, yra didžiulis nusižengimas su atitinkamomis nuobaudų priemonėmis. Svarbu, kad tokie faktai būtų išaiškinti.

Tačiau mūsų teisės aktai leidžia kovus baidyti jų veisimosi vietose tuo siekiant juos „išprašyti“ iš nepageidaujamų vietų, pavyzdžiui kapinių ar miesto rekreacinių zonų. Atlikti tyrimai parodė, kad lizdų išardymas žiemos metu ir vėlesnis paukščių baidymas jiems tik atskridus į buvusias veisimosi vietas, priverčia kovus ieškoti naujų perėjimo vietų. Tokių būdų, išvengiama tiesioginio paukščių ir jų palikuonių naikinimo. Tačiau reikia nepamiršti, jog kovai vis vien įsikurs kažkur netoliese. Todėl net ir organizuojant jų baidymą, reikia pagalvoti ar nenutiks taip, jog paukščiai iš miesto parko ar poilsio zonos persikels prie mokyklų, į judrias miesto vietas, kapines, kur konfliktas su žmogumi tik augs. O tuomet bus griebtasi barbariško lizdų ar perinčių paukščių naikinimo prisidengiant rūpinimusi visuomenės sveikata ir pan. LOD sieks iš esmės keisti tokią situaciją, pirmiausiai pasitelkiant viešumą, kuris kartais duoda žymiai geresnius rezultatus nei teisinės priemonės. Todėl specialistai prašo visų šalies piliečių pranešti jiems apie pastebėtus kovų šaudymo ar lizdų naikinimo perėjimo metu atvejus. LOD viešins visus tokių „akcijų“ vykdytojus, informuos visuomenę ir apie jų organizatorius bei leidimus naikinimui išdavusius asmenis, apie gamtosauginius ir medžioklės taisyklių pažeidimus informuos atitinkamas aplinkosaugines institucijas.

Jūsų pranešimų laukia draugijos sekretoriato darbuotojai: lod@birdlife.lt; (8 5 ) 213 0498. 

Trumpai apie kovą

Kovas visuomet buvo žmogaus palydovas, net ir Viduramžiais Europoje įsikurdavęs miestuose ar atskirose dvarų sodybose, pilių satelitinėse gyvenvietėse. Todėl natūralu, kad ir dabar beveik visuomet glaudžiasi prie žmogaus, jo kaimynystėje augančiuose aukštuose medžiuose, kur peri įvairaus dydžio kolonijomis, rečiau pavieniuose lizduose. Didžiausiose žinomose kolonijose Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei po tūkstantį užimtų lizdų, nors paskutiniais metais didelės kolonijos nyksta visoje šalies teritorijoje. Viena iš priežasčių, yra perinčių paukščių persekiojimas ar net naikinimas visokiais, tame tarpe ir neleistinais būdais, pavyzdžiui, šaudant perinčius paukščius. Tenka apgailestauti, kad dalis visuomenės, ypač stokojanti ekologinių žinių ar su vyraujančia vartotojiška mąstysena (atseit, „viskas kas aplinkui priklauso man ir turi būti kaip aš noriu“), vis dar nevengia drastiškų priemonių.

Nyksta daugelyje Europos šalių

Nors kovai matomi visur – ir kaime, ir mieste – paskutiniais metais nustatyta, jog daugelyje Europos šalių jie sparčiai nyksta. Vakarų Europoje, pirmiausiai, dėl to „kaltas“ intensyvus žemės ūkis, kuris tiesiogiai siejamas su gausiu pesticidų naudojimu. Šios medžiagos, patekę į kovų organizmą (ko jie negali išvengti, nes maitinasi žemės ūkio naudmenose), lemia ne tik žemą rūšies produktyvumą, bet neretai yra ir suaugusių paukščių mirties priežastis. Taip kovai, naikindami žemės ūkio kenkėjus, patys patenka į šiems paspęstus spąstus. Tuo tarpu Rytų Europoje, kur gamtosauginės tradicijos dažnai nėra siejamos su lygiateisiu žmogaus ir gyvosios gamtos vertybių sugyvenimu kartu, laikantis pakantumo ir tolerancijos principo, kovai paprasčiausiai paskelbiami kaip nepageidaujamas žmogaus aplinkos komponentas su atitinkamais, toliau sekančiais sprendimais – naikinti, vyti, išvaryti. To rezultate, kovų kolonijos nyksta, o pats paukštis Lietuvoje praranda savo etnografinę savastį. Pavyzdžiui, Lenkijos ornitologai, dėl spartaus rūšies nykimo, siūlo kovus įtraukti į šalies saugomų paukščių sąrašą. Taigi, rytinėje Europoje kovai nukenčia labiausiai: dėl vis intensyvėjančio žemės ūkio ir žmogaus persekiojimo.