Kaip trečiadienį pranešė savivaldybė, O. Koršunovo teatras tapo Vilniaus miesto profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybinės veiklos programų finansavimo laimėtoju, šį konkursą teatras buvo laimėjęs ir prieš trejus metus.

Rugsėjį skelbtame konkurse paraiškas buvo pateikusios dar dvi profesionaliojo scenos meno įstaigos –  Artūro Areimos teatras ir Solo teatras.

Savivaldybės teigimu, iš dviejų savivaldybės atstovų ir trijų išorės ekspertų sudaryta komisija esminį dėmesį skyrė per pastaruosius trejus metus Vilniuje ir užsienyje viešai vykdytoms profesionaliojo scenos meno veikloms, atstovavimui Vilniui tarptautiniuose užsienio festivaliuose ar kituose renginiuose, numatomam inovatyvių meninės raiškos būdų taikymui ir kultūrinei edukacijai, darbui su socialinės atskirties grupėmis.

Taip pat atsižvelgta į organizacijų apdovanojimus bei įvertinimus tarptautiniu mastu.

O. Koršunovo teatre pastaruosius trejus metus pastatyti 25 repertuariniai spektakliai, jie Lietuvoje parodyti daugiau nei 460 kartų, įvyko 12 naujų spektaklių premjeros, spektakliai pristatyti 17 skirtingų užsienio valstybių, aplankyta daugiau nei 20 skirtingų festivalių Europoje ir Azijoje, įgyvendinta daugiau nei 10 edukacinių ir socialinių iniciatyvų.

Teatras pelnė svarbių apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje.

Anot savivaldybės, O. Koršunovo teatras vis labiau įsitvirtina kaip platforma, kurioje susilieja įvertintų menininkų patirtis ir jaunų kūrėjų ieškojimai. Šiuo metu čia kuria jaunosios kartos režisieriai. Čia erdvę kūrybai atranda ir jauni dramaturgai.

Naujojo sezono premjerų epicentre – žmonės, esantys už socialinės atskirties barjerų ir šiuos barjerus griaunantys premjeriniai spektakliai. Kas šiuos žmones nubloškia į tam tikrą užribį? Ar jie patys pasirenka tai? Ar mes nubrėžiame užribį žyminčią liniją, palikdami ten dalį visuomenės – savęs? Ar būdami kitokie, tarkime, kitokios odos spalvos, nusipelnome atsidurti agresyviai nusiteikusių „tradicinės“ visuomenės gynėjų taikinyje ir gyventi nuolatinėje baimėje?

Ar neįgalieji dažnai nėra įgalesni už mus visus, o jų negalia – tai tik mūsų nuosprendis? Ar priklausomybę turintis žmogus žino, jog ją turi? Ar jis suvokia, jog paskui save į šį liūną tempia artimiausius žmones? Kaip elgtis – paleisti jo ranką ar tvirtai laikyti, nepaisant to, jog be galo skauda? Kas turi nutikti žmogaus gyvenime, jog jis taptų „blogas“ ir imtų daryti nusikaltimus? Kaip elgtis artimam žmogui panirus į depresiją ir savidestrukciją? Galiausiai, ar žmogus turi teisę pats priimti sprendimą palikti šį gyvenimą? Tai temos, kurias nagrinės artimiausios premjeros.

22-ojo sezono ašis – COVID-19 pandemijos vėjų blaškytas, tačiau didvyriškai juos atlaikęs Williamo Shakespeare’o „Otelas“, režisuotas Oskaro Koršunovo. Tarptautinė spektaklio premjera turėjo įvykti prestižiniame Avinjono festivalyje, tačiau pandemija pakoregavo planus ir ji praėjus daugiau nei metams įvyko Shakespeare’o festivalyje Gdanske. Pagrindiniame Otelo vaidmenyje – aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, kituose vaidmenyse – jauniausi O. Koršunovo mokiniai. „Tai Koršunovo teatro triumfas ir ilgai lauktas gurkšnis deguonies“, – tokiais žodžiais vilniečių premjerą pasitiko Gdansko kritikai.

OKT nuotr.

„Otelo ir Dezdemonos sąjungą, nepaisančią rasinių ir kitų skirčių, galėtume vadinti visiškai netradicine šeima. Šiais laikais Lietuvoje mes ypatingai stipriai išgyvename „tradicinės šeimos“ susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi. Iš esmės tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių; jos matrica sukasi Shakespeare’o tragedijose. Ši dilema ir yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina juodaodė moteris. Tai leidžia mums suvokti ir pajusti, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona“, – apie „Otelą“ pasakoja O. Koršunovas. Artimiausias spektaklio rodymas – jau rugsėjo 24 d. Vilniuje. „Otelas“ sukurtas prisidedant tarptautiniam festivaliui „Theatrium“.

Antroji premjera – tai režisierės Kamilės Gudmonaitės ir spektaklyje vaidinančių negalią turinčių aktorių „Šventė“. Spektaklio kūrėjus pirmyn veda suvokimas, kad neįgalumas vis dar yra nematoma visuomenės kategorija. Oficiali statistika skelbia, kad neįgalieji Lietuvoje sudaro apie 9 % visų gyventojų – tai beveik kas dešimtas šalies gyventojas. Visgi, dauguma negalios neturinčių asmenų apklausos metu drąsiai teigia, kad neįgalių asmenų Lietuvoje apskritai nėra.

Priklausomybė – nesvarbu, kokia ji – griauna jauno žmogaus, bandančio pažinti pasaulį, ateitį, ardo šeimas, trukdo kurti ir užmegzti sveikus santykius.

„Nors spektaklyje kalbama apie negalią, galų gale nei kūrybinė komanda, nei žiūrovai nebemato negalios – jie mato tik labiausiai įgalius, laisvus žmones, kurie švenčia savo egzistavimą, savo gimimą, patį gyvenimą“, - pasakoja K. Gudmonaitė. Jos „Šventės“ premjera – jau rugsėjo 16, 17 d., OKT Studijoje. Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su „Naujuoju teatru“.

Dariaus Gumausko režisuojama „Detoksikacija“ – tai dramaturgės Birutės Kapustinskaitės originalus, iš pačių spektaklio kūrėjų pasakojimų sukurtas scenos meno kūrinys, paremtas asmenine patirtimi. Spektaklyje mėginama pažvelgti į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose. Juos vienija vaikystėje patirtų traumų stigmos ir noras užaugus atitrūkti nuo našta tapusios praeities, noras išmokti gyventi kitaip. Priklausomybė – nesvarbu, kokia ji – griauna jauno žmogaus, bandančio pažinti pasaulį, ateitį, ardo šeimas, trukdo kurti ir užmegzti sveikus santykius. Svarbu klausti, ar priklausomybę turintis žmogus žino, kad ją turi. Ar jis supranta, kokią naštą užkrauna artimam žmogui ir savo aplinkai? Tai kartų, nuoskaudų ir nesusikalbėjimo klausimai, į kuriuos atsakymų ieško „Detoksikacijos“ kūrėjai. Spektaklyje vaidmenis kuria Andrius Bialobžeskis, Agnieška Ravdo ir Justina Nemanytė. Premjera – rugsėjo 20, 21 d. OKT Studijoje. Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su VšĮ „Artsfera“.

OKT nuotr.

Martin Bellemare „Laisvė“, režisuojama Dainiaus Gavenonio, pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą. Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbia vienas kito pasirinkimus, nevaržo vienas kito laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys. „Laisvės“ kūrėjai kelia klausimą: ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį? Spektaklyje vaidmenis kuria D. Gavenonis, Rasa Samuolytė, Laurynas Jurgelis, Aleksas Kazanavičius, Žygimantė Elena Jakštaitė, Greta Petrovskytė, Vaidas Vilius ir Nerijus Milerius. „Laisvės“ premjera – jau rugsėjo 26 d., OKT Studijoje. Premjera kuriama bendradarbiaujant su VšĮ „Darbininkai“.

Kaip gali atsitikti, kad visiškai normalus žmogus, turintis socialines garantijas, draugus, šeimą, gali tapti nusikaltėliu ir daryti „blogį“? Atsakymo į šį klausimą ieškos spektaklio „Portalas“ režisierius Mantas Jančiauskas. Šiandieninis saugumo trūkumas, nuolatinė baimė, COVID-19 kuria vis labiau susiskaldžiusią ir radikalėjančią visuomenę. Susiskaldžiusi visuomenė yra puiki terpė naujoms, radikalėjančioms bendruomenėms atsirasti. Būtent tokios teorijos akivaizdoje atsiranda spektaklio pagrindinis herojus Audrius, ieškantis savo prarastos tapatybės ir ją atrandantis radikalėjančioje žaidimo bendruomenėje. Režisierius subūrė skirtingų kartų aktorius. Tai Marius Repšys, Eglė Gabrėnaitė, Adelė Šuminskaitė ir Matas Dirginčius. „Portalo“ premjera – spalio 21, 23 d., OKT Studijoje.

Lauros Kutkaitės režisuojama Saros Kane „Fedros meilė“ – tai graikų mito apie princą Hipolitą ir jo geidusią pamotę Fedrą parafrazė. Šiame vizualiame, poetiškame, tačiau nepatogiame spektaklyje aistros ir baimės įtempta tyla skamba garsiau nei žodžiai, sutirštintoje tyloje personažai išduoda savo vidinį chaosą. Kūrinys paliečia tokias temas, kaip kuriamoji savidestrukcijos galia ir brutalus, (ne)etiškas sąžiningumas. Tai kūrinys, kuriame emocinis perviršis ir absoliuti apatija vienodai destruktyvūs, bet tik S. Kane sugeba minties ir kūnų griuvėsiuose atrasti Meilę. Laura Kutkaitė – jaunosios kartos režisierė, O. Koršunovo mokinė. „Fedros meilės“ premjera – spalio 28, 29 d., OKT Studijoje.

Tai – tik dalis naujojo sezono premjerų. Scenos šviesą taip pat išvys kartu su Šiuolaikinės intelektualios klounados teatru ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centru kuriamas spektaklis „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis), O. Koršunovo mokinių darbai – Jokūbo Brazio „Čaika“ pagal Antoną Čechovą ir Aurimo Valkiūno „Pagalvinis“ pagal Martiną McDonagh’ą, Nauberto Jasinsko „Pelikanas“ pagal Augustą Strindbergą, Eglės Kižaitės „Dramblys“ pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę, taip pat O. Koršunovo spektaklis pagal Haroldo Pinterio pjesę „Išdavystė“, kuriamas bendradarbiaujant su prodiuserine kompanija „RAION“.

OKT nuotr.

Besibaigiant karantinui teatras išleido dviejų mono spektaklių premjeras, kuriuos toliau rodys savo repertuare. Tai aktorės Neringos Bulotaitės spektaklis „Kas nebijo Virdžinijos Vulf?“, režisuojamas kompozitoriaus Antano Jasenkos, ir aktorės Editos Užaitės spektaklis „Nuoga“ pagal Milos Fakhurdinovos pjesę, režisuojamas baltarusių opozicijos režisieriaus Aleksandro Marčenko.

Atslūgus pandemijai atgyja ir Europos tarptautinių festivalių gyvenimas. Dar rugpjūčio mėnesį tarptautines sienas pravėrė „Otelas“, pristatytas tarptautiniame Shakespeare’o festivalyje Gdanske (Lenkija). Rusija ir Rumunija – kitos „Otelo“ tarptautinės kelionės stotelės. Spalio mėnesį spektaklis bus pristatytas tarptautiniame festivalyje „Baltic House“ Sankt Peterburge, o gegužės mėnesį – tarptautiniame Shakespeare’o festivalyje Krajovoje. Į pirmas gastroles užsienyje leidžiasi O. Koršunovo spektaklis „Šokis Delhi“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę. Spalio mėnesį jis bus pristatytas Rumunijos nacionaliniame teatre.

Kaip ir kiekvieną sezoną, viena iš prioritetinių OKT/Vilniaus miesto teatro veiklų – naujausių spektaklių pristatymas įvairiuose Lietuvos miestuose. Šiuo metu jau suplanuotos gastrolės į Trakus, Kauną, Anykščius, Šiaulius, Klaipėdą, Panevėžį, Biržus, Rokiškį ir Visaginą. Drąsiai teigiame, jog tai dar ne viskas - nuolat bendraujame su įvairių miestų kultūros centrais, tad gastrolių po Lietuvą sąrašas dar išsiplės.

„Tai vienas svarbiausių jubiliejinio festivalio programos akcentų“ – taip vilniečių „Otelą“, pristatytą autentiškai atkurtame „Globe“ teatre, pristatė festivalio organizatoriai. 25-ąjį kartą surengto Shakespeare’o festivalio programoje greta O. Koršunovo – tokie garsūs vardai, kaip portugalas Tiago Rodrigues ar belgas Jan Lauwers ir jo Needcompany. „O. Koršunovo teatro sugrįžimo triumfas“, „Spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą“, „Puikus Otelo vaidmuo, sukurtas Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės“, „Ilgai lauktas gurkšnis deguonies“, „Tobulai sumanytas ir realizuotas paveikslas“, „Puiki aktorių trupė“ – tokiais epitetais vilniečių spektaklį pasitiko lenkų kritikai. Jūsų dėmesiui – jų atsiliepimai spaudoje.

„Otelas“, naujausias O. Koršunovo teatro iš Vilniaus Šekspyro pastatymas, priminė geriausias Šekspyro festivalyje patirtas akimirkas. Šis spektaklis, kurio premjera buvo anonsuota pernykščiame Avinjono festivalyje, tačiau įvyko šių metų liepos 19 d. Vilniuje, užmezga dialogą su 1999 m. sukurtu spektakliu „Vasarvidžio nakties sapnas“, kurį Gdanske turėjome galimybę išvysti 2010-aisiais, XIV Šekspyro festivalio metu. „Vasarvidžio nakties sapno“ režisūrinės koncepcijos pagrindas buvo „gyva“ scenografija ir neįtikėtinai kūrybingai išnaudojamos lentos, o spektaklyje „Otelas“ šią rolę atlieka ratai, t. y. skirtingų dydžių ritės kabeliams vynioti. Aktoriai jas išnaudoja neįtikėtinai išradingai: važiuoja jomis tarsi riedžiais, mėto, suka, stumdo – tikra ričių simfonija.

„Otelas“ – tai spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą, tai grynas džiaugsmas įsimylėjėliams, tiems, kurie pasiilgo teatrališkumo, metaforų ir, paprastai tariant, apžavų.

Koršunovo „Otelas“ – totalinis spektaklis, pusketvirtos valandos trunkanti juslių ataka. Tai nuoroda į šekspyriškųjų pastatymų formatą, kuris Gdansko festivalyje sulaukė didžiausio pripažinimo (O. Koršunovo ir Nikolajaus Kolados spektakliai). Tai visuma, kurioje suskamba Šekspyras, komiškumas sustiprina tragizmą, o ištikimybė bendrajai autoriaus žinutei neuždaro interpretacinių galimybių ir, svarbiausia, atveria neribotą erdvę skleistis spektaklio autoriaus laisvei (šiuo atveju, režisieriaus ir scenografijos bendraautorio, o kartais, kaip, pvz., „Vasarvidžio nakties sapne“, dar ir choreografo). OKT vedlio sukurto spektaklio teatrališkumas patvirtina, jog Koršunovas – vienas geriausių šiuolaikinių europinio teatro režisierių. Kiek šiame spektaklyje puikių scenų! Ir jos kuriamos labai paprastomis priemonėmis: iš ričių suformuojamas laivas, intymi scena po plėvele, skepetaitės motyvas, kelis kartus panaudotas kaip simbolinė jungtis ir svarbus dramaturginis įrankis (balta ir juoda plėvelė). Koršunovo „Otelas“ – tai stiprus balsas šiandieninėse diskusijose apie žmogaus tapatybę.

OKT nuotr.

Vieną iš geriausių aktorinių darbų sukūrė Džiugas Grinys (Brabancijus, Dezdemonos tėvas). Puikių vaidmenų buvo ir daugiau: ne kartą tarsi vulkanas komiškumu išsiveržęs Karolis Norvilas (Rodrigas), pagrindinį Jago personažą įsimintinai suvaidinęs Saulius Ambrozaitis, Miglės Navasaitytės Beprotis (kituose vertimuose vadinamas Juokdariu ar Klounu) – tai neišvengiamą katastrofą pranašaujantis Džokeris.

„Otelas“ – tai spektaklis, kurį norisi žiūrėti ne vieną kartą, tai grynas džiaugsmas įsimylėjėliams, tiems, kurie pasiilgo teatrališkumo, metaforų ir, paprastai tariant, apžavų. Tai gurkšnis deguonies, palaikantis pastaruoju metu sušlubavusį tikėjimą teatru kaip magiška ir unikalia vieta.

Piotr Wyszomirski

Šiuolaikinio teatro meistrų spektakliai – O. Koršunovo „Otelas“ ir Jano Lauwerso „Bilio žiaurumas“, – nepaisant visų esminių ir akivaizdžių skirtumų, turi labai daug bendra. Abiejuose pastatymuose įtampa auginama derinant poetinį tekstą ir prieštaringų reikšmių įkrautą choreografiją bei muziką. Abiejų spektaklių daugiafunkcė scenografija padeda realizuoti visas galimybes to, kas yra scenoje. Abu spektakliai iš aktorių pareikalauja didžiulių fizinių pastangų ir energijos. Abiem spektakliams bendras ir kūrybiškas požiūris į teatrinę dramaturgiją, Shakespeare‘as perrašomas, papildomas savais žodžiais, jo motyvais improvizuojama tekstu ir situacijomis.

OKT nuotr.

Iš šių dviejų režisierių arčiau Shakespeare‘o yra O. Koršunovas – lietuvių viduriniosios kartos režisierius, puikiai pažįstamas lenkų publikai ir iš festivalių, ir iš mūsų scenose sukurtų pastatymų. Kaip ir daugelis panašaus kalibro kūrėjų, O. Koršunovas savo vardo teatre Vilniuje kuria bendradarbiaudamas su europinėmis institucijomis, todėl jo spektakliai nuo pat pradžių orientuojami į festivalius bei gastroles. Tipinis tokio pobūdžio pastatymas yra ir „Otelas“, kuris buvo kuriamas bendradarbiaujant su Avinjono festivaliu, kurio programoje ir turėjo būti pristatytas.

„Otelą“ pastatęs O. Koršunovas čia atsiskleidžia kaip puikus žaismingų scenų kūrėjas, kurias lygiai tokia pati puiki ir žaisminga aktorių trupė atlieka dinamiškai ir su atitinkamu energijos užtaisu. Tikras jų paradas įvyksta pirmojoje spektaklio dalyje, apimančioje tekstus iš pirmųjų Shakespeare‘o pjesės veiksmų. Pradedant nuo aliuzijų į šiuolaikinę kultūrą kupinų Jago (įtikinamai serialo „Lokis“ pagrindinio veikėjo sceninį antrininką kuriantis Saulius Ambrozaitis) pokalbių su Rodrigu (Karolis Norvilas), nepamirštant šūsnies šiuolaikinių rasistinių įžeidimų, kuriais svaidosi įsiutęs Brabancijus (Džiugas Grinys), bei naujųjų laikų rekrūtų auklėjimo parodijos, ir baigiant „poetiška“ dviejų moterų meilės scena – scenoje vienas kitą keičia eilė teatrinių „memų“.

OKT nuotr.

Toks spektaklis nebūtinai turi sukurti autonomišką prasmę, nes jo pagrindinė vertybė – padaryti kitaip, o didžiausias malonumas – atpažinti tą kitoniškumą. Tai lyg ypatinga atrakcija ypatingai publikai – festivalių žiūrovams, visokių kultūrinių gėrybių vartotojams, kurie gyvena kultūros apytakoje ir visai nebūtinai domisi jos santykiu su kitais tikrovės sluoksniais – su praeitimi ir dabartimi.

Dariusz Kosiński

O. Koršunovo „Otelas“ intrigavo. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje suvaidino juodaodė lietuvių aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, o tai išplėtė interpretacijų lauką. Ji kūrė personažą, tampantį rasizmo auka, tačiau leidžiantį reflektuoti ir homofobiją bei tolerancijos kitokiam trūkumą. Viena vertus, Otelas palaiko daugeliui nepriimtinus ryšius tarp dviejų merginų su Dezdemona, kurią, kita vertus, išprievartauja Jagas, įsukdamas neapykantos spiralę.

Jacek Cieślak

Kur glūdi Shakespeare‘o fenomeno paslaptis? Kodėl jo kūriniai vis dar jaudina net ir po daugelio amžių? Gal dėl to, kad šis didžiausias visų laikų dramaturgas scenoje laužė visus tabu ir puikiai žinojo, ko iš jo tikisi Elžbietos laikų publika? Ko tikisi žiūrovai gerai žino ir O. Koršunovas – vienas įdomiausių šiuolaikinio Europos teatro kūrėjų. Festivalyje išvydome jo režisuotą „Otelą“, sukurtą OKT / Vilniaus miesto teatre. Lietuvių pastatymas – tai gražus, tobulai sumanytas ir realizuotas paveikslas, kuriame puikų Otelo vaidmenį sukūrė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė. Spektaklis sužavėjo plastiniu grožiu, preciziška, puikia vaidyba ir patvirtino, kad Oskaras Koršunovas tebėra tikras meistras.

Grazyna Antoniewicz

Pasak O. Koršunovo, pastaruoju metu jis vis dažniau sulaukia klausimo, ar reikia gastroliuoti į tokias šalis, kaip Rusija ar Kinija, juolab vis didėjant antagonizmui tarp vakarų ir minėtų šalių? Režisieriaus nuomone, kiekvienoje šių šalių yra nemažas būrys opozicionierių, tarp kurių – ir dauguma festivalių organizatorių, todėl dalyvavimas jų rengiamuose festivaliuose yra opozicijos palaikymas.

„Kultūra yra paskutinė grandis, jos nutraukimas – galutinis žingsnis, toliau – karas. Buvo ir tokių atvejų, kai nevažiavome į Rusiją, kol vyko aktyvūs kariniai veiksmai Ukrainoje. Nevažiuotume dabar ir į Baltarusiją, jei neįsitikintume, kad festivalio organizatoriai yra su opozicionieriais, telkiantys žmones kultūriniam pasipriešinimui prieš režimą. O tose šalyse taip ir yra – čia tarptautinius teatrinius festivalius rengia intelektualus, liberalus, provakarietiškai nusiteikusių žmonių ratas. Kultūra jiems yra vienintelis prieinamas įrankis skleisti savo pasaulėžiūrą. Manau, jog ir festivalis „Raduga“ neatsitiktinai pakvietė būtent „Žmogų iš Podolsko“ – juk spektaklis apie tai, kaip policininkai naujais būdais pravedinėja patriotinę pamoką jų akimis „atsilupėliui“ marginalui, bando jį ištraukti iš subkultūrinio liūno, įdiegti tikrąsias vertybes apie tėvynę, jos prasmę ir grožį, įrodinėja, kad Podolskas, matyt, pats nykiausias miestas Rusijoje, yra gražesnis už Amsterdamą. Todėl dabarties Rusijos fone spektaklis nuskambėjo ypač aktualiai. Turiu omenyje foną, kai nenustojama kalbėti apie tai, jog tik Rusijoje yra tikrosios vertybės, o vakarai – bedvasė tuštumos, iškrypimo ir velniavos buveinė“, – teigia O. Koršunovas.

Kiekvienas „Žmogaus iš Podolsko“ spektaklis prasideda savotišku aktoriaus Mariaus Čižausko kuriamu „spektakliu prieš spektaklį“, tačiau šį kartą jis buvo unikalus. Jam negali prilygti net M. Čižausko performansas prieš spektaklį, kurį žiūrėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda.

„Mariaus vaidmuo – policijos nuovadoje sėdinčio chuligano, jau „apdoroto“, todėl patriotiškai ir visaip kitaip pozityvaus – pjesėje iš esmės nedidelis, bet mes jį išplėtojome. Sugalvojome, jog dar besirenkant žiūrovams jis jau yra scenoje ir kabinėjasi prie jų kaip tipiškas Krasnūchos chuliganas. Dažniausiai jis į sceną įeidavo po antro skambučio ir tai tęsdavosi maždaug apie 5 minutes. Peterburge dėl nenumatytų aplinkybių trečias skambutis nuskambėjo tik po 45 minučių. Visą šį laiką Marius „performino“ taip, kad jau dabar Peterburgo teatriniuose kuluaruose sklando legendos. Salėje buvo apie 600 žmonių, pusė iš jų – teatro kritikai“, – neeilinę spektaklio pradžią prisimena O. Koršunovas.

„Spektaklio pradžia visuomet būna iššūkis, nes publika dar būna neapšilusi, nelabai žino, ko tikėtis. Čia turiu improvizuoti vienas, o šįkart tai reikėjo daryti dar ir svetima kalba. Rusiškai kalbu minimaliai, labiau žinau gatvinį žargoną, kuris tinka mano personažui, bet buvo ir tokių vietų, kuriose nustebinau save – kažkas atsipalaidavo, persijungė ir vyko pilnavertis bendravimas. Spektaklis truputį vėlavo, todėl įžanginė improvizacija užsitęsė, bet manau neprailgo – žiūrovai mielai dalyvavo, fotografavosi, sakė prakalbas, vaišino cigarete ir daug juokėsi. Publika buvo išties labai šilta. Manau juos papirko tai, kad improvizavau rusiškai, o ir pats personažas rusams turėtų būti gerai pažįstamas. Gera patirtis!“ – pasakoja aktorius M. Čižauskas.

Ar skiriasi „Žmogaus iš Podolsko“ pradžios performansas vaidinant skirtingose šalyse, tarkime, Lietuvoje, Rusijoje ir Ispanijoje? Pasak M. Čižausko, kiekviena šalis ir jos geopolitinė situacija sufleruoja savitus niuansus.

„Kai gastroliavome Žironoje, reikėjo improvizuoti anglų kalba. Buvo dvejonių, ar šis tipažas bus atpažįstamas katalonams. Visgi, tai rusų autorių pjesė apie rusišką policiją ir apie tą susidūrimą tarp rytų ir vakarų. Mes turim marozus, jie turi „gopnikus“. Vienareikšmiškai Peterburge buvo turbūt vienas įsimintinesnių „išėjimų“ prieš spektaklį“, – vis dar gyvais įspūdžiais dalinasi aktorius.

„Peterburge tai tapo tikru performansu, politine akcija, spektakliu prieš spektaklį. Marius visiškai užvaldė publiką. Jo paliepimu jie kilnojo rankas ir kojas, atsistodavo ir atsisėsdavo. Jis atiminėjo iš jų telefonus, kalbėjo su jiems skambinančiais žmonėmis, išvesdavo juos į sceną, klausinėdavo apie jų gyvenimą, politinę situaciją, siūlydavo deklamuoti eilėraščius. Vienai moteriai Marius pasiūlė „ką nors, tipo, iš poezijos“. Ji pradėjo pasakoti, kaip myli Lietuvą ir kaip buvo gera kažkada gyventi kartu. „Čia poezija?“ – paklausė Marius. Publika pradėjo juoktis – visi suprato politinę potekstę. Apskritai, viskas, ką darė Marius tiesiog alsavo politinėmis potekstėmis“, – aktoriui pritaria O. Koršunovas.

Rusija yra turbūt vienintelė valstybė Europoje, kurioje įstatymo vardu griežtai draudžiama keiktis scenoje. Visgi, M. Čižauskas ir drąsi Peterburgo publika šiam įstatymui padarė išimtį.

„Rusijoje yra griežtas įstatymas ir numatytos administracinės baudos už keikimąsi scenoje. Marius pasiūlė publikai balsuoti, ar tą vakarą spektaklyje bus galima keiktis, ar ne. Publika balsavo keldama rankas ir didžioji dauguma nusprendė, jog keiktis galima. Taigi, aktoriai visą spektaklį keikėsi laisvai. Nors ne tiek jau daug jie ir keikėsi, nes jei turi laisvę keiktis, tai tada kažkaip jau ir nesinori“, – pasakoja O. Koršunovas.

Panašu, jog nenumatytai ilgas, tačiau itin sėkmingas performansas prieš spektaklį tapo „Žmogaus iš Podolsko“ tramplinu į sėkmę Peterburge. Aleksandras Vislovas, vienas garsiausių rusų kritikų, teigė, jog jis matė turbūt penkiolika „Žmogaus iš Podolsko“ pastatymų, tačiau šis jam patiko labiausiai.

„Mariaus performansas taip įšildė publiką, kad aktoriams buvo vienas malonumas toliau vaidinti patį spektaklį. Visi buvo laisvi, artistiški, sąmoningi, gerai įvaldę visas politines potekstes. O taip pat nuskambėjo ir spektaklio pabaiga, kuri pagal pačią pjesę pereina į egzistencialistinę dimensiją. Beje, žiūrovams ir kritikams labai įsiminė Ryčio Saladžiaus sukurtas mentas – jis juos visiškai įtikino. „Tai mūsų mentas“, – kalbėjo kritikai per spektaklio aptarimą“, – prisimena O. Koršunovas.

Rusijos kultūrinės mekos publika matė kone visus O. Koršunovo spektaklius, įskaitant ir pačius drąsiausius. Režisieriaus debiutas Peterburge įvyko dar 1993-aisiais, kuomet buvo pristatyti pirmieji jo spektakliai „Ten būti čia“ ir „Senė“. Vėliau OKT vardas čia skambėjo beveik kasmet – sėkmingai parodyti spektakliai „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Oidipas karalius“, „Hamletas“, „Miranda“, „Dugne“, „Žuvėdra“, „Paskutinė Krepo juosta“, „Vestuvės“, „Pamišėlis“. Spalio mėnesį Peterburgo publika išvys naujausią O. Koršunovo premjerą „Otelas“ pagal Williamo Shakespeare’o pjesę.

„Otelo“ tarptautinė premjera įvyks dar iki gastrolių Peterburge. Jau rugpjūčio mėnesį spektaklis bus pristatytas Gdanske, Lenkijoje rengiamame Shakespeare’o festivalyje. „Otelo“ premjera Lietuvoje – jau liepos mėnesį.

Trupei išskridus atgal į Vilnių, O. Koršunovas pasiliko Peterburge. Šiuo metu režisierius čia stato spektaklį pagal rusų dramaturgo Aleksandro Suchovo-Kobylino pjesę „Tarelkino mirtis“. Premjera įvyks „Baltiskij Dom“ teatre. Šią pjesę O. Koršunovas yra pastatęs Maskvoje – premjera įvyko 2005 m.

„Dėdė Vania“ – jau šešta šio teatro rengiamo internetinėje erdvėje spektaklių ciklo dalis, kurio metu žiūrovams bus pristatyti geriausių pastatymų įrašai.

E. Lacascade’as – aktorius ir režisierius, buvęs ilgametis Prancūzijos Normandijos dramos centro vadovas, išgarsėjęs ryškiais, išskirtiniais klasikinių ir modernių dramos tekstų pastatymais, kuriems būdingas didelis emocionalumas ir ekspresija. Kultine laikoma jo trilogija pagal A. Čechovo kūrinius „Ivanovas“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“, sėkmingai pristatyta prestižiniame Avinjono festivalyje.

Prieš pasiduodami, dvasiškai ar fiziškai, vyrai ir moterys kovoja. Už save ir prieš kitus, prieš save ir už kitus. Būtent šią kovą ir noriu parodyti Vilniuje sukurtame spektaklyje.

„Čechovas taip giliai kalba apie žmogiškų santykių mechanizmą, apie viduriniosios klasės atstovus, apie žmones, kurie man atrodo panašūs į mane, į mus. O jo pjesių problematika – tai, ko žmogus siekia, kuo jis svajoja būti, kokios jo aspiracijos, kokie troškimai ir tai, kokia yra jo gyvenimo realybė. Kaip šios dvi jėgos susiduria, kaip jos funkcionuoja viena šalia kitos – tai svarbiausi dalykai. Čia Čechovas neprilygstamas. Ir tai mane jaudina, jaučiu brolystę su jo personažais. Be to, Čechovo pjesės – nuostabi medžiaga aktoriams, o aš kuriu aktorinį teatrą, visas mano darbas teatre sutelktas į aktorių“, – apie rusų klasiką kalba E. Lacascade’as.

Prancūzų režisierius, statydamas „Dėdę Vanią“ Vilniuje, nepaisė šiuolaikinės tendencijos siekti greito rezultato ir skyrė neįprastai daug laiko paruošiamajam darbui ir studijiniams eksperimentams.

Čia vaidinantys aktoriai repeticijų laikotarpiu turėjo išstudijuoti ne tik savo, bet ir kitų aktorių vaidmenis, išmokti tekstus ir įsigilinti į juos tiek, kad galėtų pasiūlyti savų vaidmens kūrimo sprendimų. Neveltui spektaklio aktorių komanda – neeilinė. Čia vaidmenis kūrė V. Martinaitis, R. Samuolytė, D. Gavenonis, A. Gintautaitė, G. Girdvainis, A. Dapšys, Irina Lavrinovič, Tomas Rinkūnas, Aurelija Tamulytė, Paulius Tamolė ir Jonas Verseckas. Spektaklio scenografijos autorius – Gintaras Makarevičius. Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė.

Pjesę „Dėdė Vania“ Lacascade`as vadina Čechovo šedevru. Daug metų gilindamasis į rusų klasiko kūrybą, režisierius sako išgirdęs šią pjesę tarsi kvietimą.

„Ar mane traukia tvankaus šeimyninio mikrokosmoso paveikslas? O gal pusiau inteligentiškos pusiau kaimiškos skęstančios buržuazijos portretas? Ar tos raudos ir dejonės dėl prabėgusios jaunystės, ar be vilties užsimezgančios meilės istorijos? Sugniuždytas Vania, sužlugęs gyvenimas – daugybė gyvenimų… Žodžių ir jausmų stiprumas, personažų reiklumas jų pačių atžvilgiu? Jų įžvalgumas? Jų ekshibicionizmas? Jų nesugebėjimas veikti? Mūsų nesugebėjimas? Mūsų smarkumas? Jų pasidavimas? O gal mūsų? Prieš pasiduodami, dvasiškai ar fiziškai, vyrai ir moterys kovoja. Už save ir prieš kitus, prieš save ir už kitus. Būtent šią kovą ir noriu parodyti Vilniuje sukurtame spektaklyje. Parodyti subtiliai“, – pasakoja E. Lacascade’as.

Absoliučiai visi nauji E. Lacascade’o pastatymai tapdavo trokštamais spektakliais pagrindinių festivalių programose. Ne išimtis ir „Dėdė Vania“. Prancūzų režisieriaus pastatymas OKT/Vilniaus miesto teatre buvo pristatytas Seulo scenos menų festivalyje (Pietų Korėja), „Kontakt“ Torūnėje (Lenkija), NET Maskvoje (Rusija), „Automne en Normandie“ Evrė-Luvre (Prancūzija).

Prancūzų režisieriaus pastatymą žiūrovai galės pamatyti nuo šio penktadienio, vasario 19 d., 19 val. iki pirmadienio, vasario 22 d. vėlyvo vakaro.

Beveik milijonas spektakliuose apsilankiusių žiūrovų Lietuvoje, virš 50 premjerų, kurių dalis tapo legendomis, beveik 200 vaidinusių įvairių kartų aktorių, gastrolės penkiuose pasaulio žemynuose, virš 150 skirtingų pasaulinių festivalių, aštuoni kartai Avinjono festivalyje ir trys kartai Venecijos bienalėje, ir prestižiškiausiu laikomas Naujosios teatro realybės prizas – tokiais faktais pažymėtą 20-metį mini OKT/Vilniaus miesto teatras.

„OKT reiškinys atsirado be jokių išorinių, valstybinių ar kitokių iniciatyvų, iškilo be jokių finansinių investicijų tuo metu, kai Lietuvoje apskritai dar nebuvo jokių sąlygų gyvuoti tokiems organizmams. OKT niekieno neprašytas užaugo darže kaip piktžolė, tačiau tą daržą papuošė. 20-mečio festivalio metu vyks daugybė susitikimų ir pokalbių su šį teatrą kūrusiais žmonėmis: aktoriais, režisieriais, dramaturgais, choreografais, scenografais, kritikais ir žiūrovais. Festivalyje rodysime tiek pačius naujausius spektaklius, tiek tokius, kaip „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, rodomus kone tiek, kiek gyvuoja teatras“, – pasakoja O. Koršunovas.

Mums ši sukaktis labai svarbi, todėl labai vertiname suteiktą galimybę ją paminėti su žiūrovais.

Šie metai tiek OKT/Vilniaus miesto teatrui, tiek apskritai scenos menų organizacijoms - kardinaliai kitokie nei įprastai. COVID-19 pandemija dar kovo mėnesį uždarė teatrų sales ir tik dabar pamažu jas atveria. Vasaros metu scenos menai keliasi į atviras erdves. Ne išimtis ir OKT 20-mečio festivalis, vasaros mėnesiais vykstantis trijose atvirose scenose – Vilniaus universiteto didžiajame kieme, Chodkevičių rūmų kieme ir Menų spaustuvės kieme.

„Džiaugiuosi, jog teatras keliasi į gražiausius ir didžiausius Vilniaus kiemus, kur jau vasarą galėsime pradėti švęsti OKT teatro 20-ies veiklos metų jubiliejų. Mums ši sukaktis labai svarbi, todėl labai vertiname suteiktą galimybę ją paminėti su žiūrovais“, – netradicine festivalio pradžia džiaugiasi O. Koršunovas.

OKT/Vilniaus miesto teatro spektakliai Vilniaus universiteto didžiajame ir Chodkevičių rūmų kiemuose – Vasaros sezono renginių ciklo dalis. Šį ciklą remia Vilniaus miesto savivaldybė, padedanti įrengti scenas su aukščiausio lygio garso ir apšvietimo įranga, taip suteikdama galimybę pagrindinėms Lietuvos klasikinio ir šiuolaikinio scenos meno organizacijoms pradėti dirbti.

„Kultūra ir menas yra mūsų sielos atgaiva ir emocinė pagalba bet kokių negandų metu. Po sudėtingo ir dramatiško laikmečio, kai meno renginiai buvo sustabdyti ilgam laikui, Vilnius stengiasi padėti šiam nukentėjusiam kultūros sektoriui kuo skubiau įkvėpti gyvybės. Suprantame, kaip svarbu palaikyti tokias iniciatyvas ir tikime, kad Vasaros sezonas vilniečiams ir sostinės svečiams pasiūlys pasidžiaugti įdomiais, inovatyviais, abejingų nepaliekančiais sceninio meno ir klasikinės muzikos kūriniais bei suteiks didžiulę įvairovę skirtingų pomėgių žiūrovams“, – sako Vilniaus mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė.

Spektakliui „Žmogus iš Podolsko“ teko garbė atidaryti festivalį. Pagal tikra bomba Rusijoje tapusią D. Danilovo pjesę pastatytas O. Koršunovo spektaklis – jau liepos 16 d., Vilniaus universiteto didžiajame kieme ir rugpjūčio 31 d. Chodkevičių rūmų kieme. Spektaklyje vaidina Marius Repšys, Šarūnas Zenkevičius, Giedrė Mockeliūnaitė ir kiti.

Džiaugiuosi, jog teatras keliasi į gražiausius ir didžiausius Vilniaus kiemus, kur jau vasarą galėsime pradėti švęsti OKT teatro 20-ies veiklos metų jubiliejų.

Liepos 17 d. O. Koršunovas ir jo aktoriai Vilniaus universiteto didžiojo kiemo sceną užleis režisieriui Kirilui Glušajevui ir būriui talentingiausių Lietuvos aktorių. Spektaklyje „Terapijos“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę – nesumeluotos onkologinės ligos paliestų moterų istorijos ir uždaras jų gyvenimas ligoninės koridoriuose, į kurį galima patekti ne kiekvienam, bet patekus – norisi ir verkti, ir juoktis iki ašarų. Scenoje – Nelė Savičenko, Aldona Vilutytė, Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė ir kitos aktorės.

Liepos 19 d. – kone visą pasaulį apkeliavęs Williamo Shakespeare’o „Hamletas“ Vilniaus universiteto didžiajame kieme. Pasak O. Koršunovo, tai pats asmeniškiausias jo spektaklis, brandintas ilgą laiką. „Hamleto“ aktoriams pasirodymas po atviru dangumi – ne naujiena. Jie jau yra vaidinę Trakų pilies ir Valdovų rūmų kiemuose.

Į sceną po atviru dangumi sugrįžta kultinės „Vestuvės“, pakerėjusios publiką tiek Briuselio nacionalinio teatro didžiojoje, tiek Rietavo kultūros centro scenoje. „Vestuvių“ aktoriai, pirmieji „pasimatavę“ Vilnaus universiteto didžiojo kiemo sceną, į ją sugrįžta liepos 20 d. Spektaklis taip pat bus rodomas rugsėjo 2 d. Chodkevičių rūmų kieme.

„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ pagal Williamą Shakespeare’ą – vienas pirmųjų OKT spektaklių, pradėjęs šio teatro fenomeną ir skaičiuojantis jau antrąją aktorių kartą. Gytį Ivanauską, Giedrių Savicką, Rasą Samuolytę, Darių Gumauską, Dainių Kazlauską pakeitė Laurynas Jurgelis, Agnieška Ravdo, Kęstutis Cicėnas, Marius Repšys. Įstabi ir graudi Romeo ir Džuljetos meilės istorija – rugpjūčio 2-3 d., Vilniaus universiteto didžiajame kieme.

Atviros scenos iššūkis laukia ir „Dugne“ aktorių. Šiam spektakliui pasirinktas kamerinis Menų spaustuvės kiemas. Atsakymų į klausimą „Kas yra žmogus?“ aktoriai Dainius Gavenonis, Giedrius Savickas, Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė ir kiti ieškos rugpjūčio 20 d.

„Žuvėdros“ aktoriams jau yra tekę vaidinti po atviru dangumi. Tai įvyko saulėtoje Ispanijoje, istoriniame amfiteatre kalno papėdėje. Šį kartą amfiteatrą Ribadavijos miestelyje keičia Chodkevičių rūmų kiemas Vilniuje. Akistata su aktoriais Martynu Nedzinsku, Agnieška Ravdo, Nele Savičenko, Dainiumi Gavenoniu ir kitais – jau rugpjūčio 29 d.

Rudenį OKT 20-mečio festivalis persikels į uždaras scenas ne tik Vilniuje, tačiau ir kituose Lietuvos miestuose. Žiūrovai bus kviečiami ne tik į spetaklius – jų taip pat lauks istorinių OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklių video peržiūros, spektaklių aptarimai su kūrėjais, susitikimai ir diskusijos. Vienas svarbiausių festivalio susitikimų programos renginių – knygos „OKT. 100 faktų“ pristatymas.

„Spektaklis „Vestuvės“ itin atviras, jame daug improvizacijos. Į jį vis įtraukiame naujausios visuomeninės ir politinės aktualijos, todėl jis nuolat kinta. Spektaklis atviras žiūrovui. Taigi, jis niekada nesikartoja ir kiekvieną kartą būna vis kitoks. Tad jei jums patiks ši dionisija su lietuviška balta mišraine, galite drąsiai eiti vėl ir vėl“, – į spektaklį „Vestuvės“ po atviru dangumi kviečia režisierius O. Koršunovas.

Aktoriams spektaklis po atviru dangumi kelia dvejopus jausmus. Viena vertus, senamiestyje, bažnyčių apsuptyje esančiame kieme „Vestuvės“ taps dar tikresnėmis vestuvėmis, kita vertus – tai nemenkas iššūkis.

Man „Vestuvės“ savo prigimtimi visada primindavo šekspyriškąjį gatvės teatrą, kaip aš jį įsivaizduoju.

„Vestuvės“ – toks labai gyvenimiškas spektaklis, daug atpažįstamų dalykų, netgi rodydami kultūros centro aplinkoje mes stengiamės jį išlaikyti kuo „tikroviškesnį“. Galbūt lauke jis taps dar laisvesnis ir nepriklausomas, toks išvis nebe spektaklis, o tikros vestuvės“, – mintimis apie artėjantį spektaklį dalijasi aktorė Greta Petrovskytė

„Bus labai įdomu vaidinti lauke. Oskaro Koršunovo teatro (OKT) studijoje girdimas ir juntamas kiekvienas judesys. Didesnėje salėje šis efektas dingsta ir tenka vaidinti garsiau ir plačiau. Lauke, ko gero, reikės veikti dar kitaip. Manau, lauke bus sunkiau pajusti žiūrovą, todėl reikės didelį dėmesį skirti pačiai vestuvių šventei, jos autentikai, o tada jau viskas suveiks automatiškai. Anksčiau kaimuose, esant geram orui, vestuvės ir būdavo švenčiamos lauke, tad tikrai turėtų būti įdomu“, – penktadienio vakaro laukia aktorius Artiomas Rybakovas.

„Vestuvių“ spektaklis – visada šventė, o tai, kad šį kartą vaidinsime lauke, suteikia nežinomybę „kas bus?“ ir jaudulį. Tai ir yra esminiai šito spektaklio ingredientai“, – pasakoja pagrindinio jaunosios vaidmens atlikėja Žygimantė Elena Jakštaitė.

„Iki šiol spektaklyje griaudavome ketvirtą sieną, tai dabar dar ir visą stogą nunešė“, – juokauja aktorius Lukas Malinauskas.

Manau, kad tai bus iššūkis.

„Man „Vestuvės“ savo prigimtimi visada primindavo šekspyriškąjį gatvės teatrą, kaip aš jį įsivaizduoju. Jis visą laiką kinta: ir nuo metų laiko, ir nuo miesto, kuriame rodome, ir nuo vietinių aktualijų. Universiteto kiemelis – labai graži, aristokratiška vieta, tad turėtų gerai suskambėti. Žinoma, būtų įdomu suvaidinti ir Kalvarijų turguje“, – teigia aktorius Kęstutis Cicėnas.

„Visada maniau, kad kiemas galėtų būti dar viena erdvė vaidinti šį spektakli, nes visgi tai vestuvės, o vestuvės, ypač tokios, vyksta kiemuose. Manau, kad spektaklis įgaus dar daugiau erdvės“, – pasakoja aktorė Kamilė Petruškevičiūtė.

„Manau, kad tai bus iššūkis“, – artėjant spektakliui nedaugžodžiavo pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Karolis Vilkas.

Bertoldo Brechto „Vestuvės“ (režisierius O. Koršunovas) – jau šį penktadienį, birželio 26 d., Vilniaus universiteto didžiajame kieme (Universiteto g. 5, Vilnius). Pradžia 20.30 val.

Didžiausia suma – 18 tūkst. eurų – skirta Oskaro Koršunovo teatrui, po 17 tūkst. eurų gavo viešosios įstaigos „Menų spaustuvė“, Lietuvos šokio informacijos centras, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus teatras „Meno fortas“, „Vilniaus miesto opera“, kurioje kuria režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Dar 11 organizacijų paremtos mažesnėmis sumomis.

Kaip nurodo ministerija, dalinis finansavimas šešiolikai teatro, muzikos ir jos sklaidos, šokio ir scenos menų nevyriausybinėms kultūros organizacijoms paskirtas konkurso būdu, atsižvelgus į Profesionaliojo scenos meno įstaigų tarybos ekspertų rekomendacijas ir išvadas.

„Turime stiprių nevyriausybinių kultūros organizacijų, kurios pelnė žiūrovų pripažinimą ir profesionalia veikla garsina Lietuvą pasaulyje. Remdami jų kūrybą sustipriname ir jų padėtį bendrame kultūros lauke“, – pranešime spaudai sako kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Profesionaliojo scenos meno įstatymas numato galimybę skirti valstybės biudžeto lėšų profesionaliojo scenos meno įstaigoms, kurios nėra nacionalinės, valstybinės, savivaldybės teatrai ir koncertinės įstaigos. Pagrindiniai vertinimo kriterijai – aukšti veiklos rodikliai, pristatant Lietuvos profesionalųjį scenos meną užsienyje, skleidžiant jį Lietuvos regionuose bei užtikrinant meninės kūrybos prieinamumą visoms visuomenės grupėms.

Iš viso konkursui buvo pateiktos 22 nevyriausybinių kultūros organizacijų paraiškos.

Vienu geriausių šių metu Venecijos bienalėje pristatytų spektaklių vadinamą „Žuvėdrą“ sostinės gyventojai išvys jau gruodžio 5-6 dienomis.

Režisierius O. Koršunovas ir jo aktorių trupė antri metai iš eilės buvo pakviesti į prestižiškiausiu menų renginiu pasaulyje laikomą Venecijos bienalę. Šiemet režisierius ir aktoriai festivalio publikai parodė „Žuvėdrą“. Italų kritikų verdiktas buvo trumpas ir aiškus – tai vienas geriausių spektaklių Venecijos bienalės programoje.

„Pribloškiantis lietuvių pastatymas“, „pavyzdys mūsų darbuotojams, apsimetinėjantiems aktoriais“, „pribloškiantis aktorių pasirodymas“, „stulbinanti Čechovo analizė“, „aukščiausias profesionalumas“ – tokios kritikų frazės vainikavo lietuvių pasirodymą.

„Mačiau daug Koršunovo skirtingų laikmečių pastatymų įvairiuose festivaliuose. Mano nuomone, būtent „Žuvėdroje“ jis pasiekė savo meninę brandą. Taip drąsiai ir atvirai kalbėti apie žmogiškumo suirimą – tai pavyko vos keletui menininkų“, – teigia OKT/Vilniaus miesto teatro trupę pakvietęs Venecijos bienalės teatro programos direktorius Alex Rigola.

Vilniuje „Žuvėdros“ populiarumas tapo tikru fenomenu. Vos tik paskelbus dešimtis spektaklių, bilietai ėmė tirpti tiesiog akimirksniu. Visi bilietai jau buvo išparduoti tik įpusėjus sezonui. Tad galimybė įsigyti bilietus į paskutiniuosius 2016-ųjų spektaklius - išskirtinis šansas.

„Rėmėmės hamletišku principu, kuomet spektaklis turi būti suvaidintas tam vienam svarbiausiam žiūrovui, kuris, ko gero, esi pats. Tik tada tai gali būti paveiku visiems“, – spektaklio populiarumo priežasčių mėgina ieškoti O. Koršunovas.

Pasak spektaklyje mokytojo Medvedenkos vaidmenį kuriančio aktoriaus Giedriaus Savicko, jų „Žuvėdra“ - tai tarsi gyvo garso koncertas gerame džiazo klube.

„Visi įpratę matyti tvarkingus Čechovo pastatymus, žiūrėti juos atsiriboję, lyg klausytųsi muzikos kompaktiniame diske. Dabar supratau, jog Koršunovo „Žuvėdra“ – tai galimybė pamatyti Čechovą gyvo garso koncerte. Čia viskas vyksta gyvai ir visko gali nutikti. Vyksta gyvo garso teatras”, - teigia G. Savickas.

Pasak režisieriaus, „Žuvėdroje“ žiūrovas svarbesnis negu įprastai. Čia svarbus ne tik pats žiūrovas, tačiau ir kitoks aktorių bendravimas su juo.

„Nesitikėjau, jog trilogijos „Hamletas-Dugne-Žuvėdra“ spektakliai bus taip aktyviai kviečiami į festivalius. Juk jie neturi išorinio efektingumo, ryškių politinių ar socialinių aktualijų, netgi yra pakankamai asmeniški.

Čia aktoriai nebesislepia už ketvirtos sienos, netgi nevaidina, o personažų tekstais mėgina kalbėti apie save kaip apie žmones. Tačiau užsienio kritikai dažnai pastebi jų novatoriškumą, visiškai kitokį požiūrį į aktoriaus darbą“, – apie tarptautinę sėkmę pelniusius pastatymus kalba O. Koršunovas.

Spektaklyje vaidina tiek kino ekrane, tiek teatro scenoje matyti aktoriai: Giedrius Savickas, Darius Meškauskas, Vytautas Anužis, Agnieška Ravdo, Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Darius Gumauskas, Kirilas Glušajevas, Nelė Savičenko ir Martynas Nedzinskas.

Paskutiniai 2016-ųjų spektakliai „Žuvėdra“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau gruodžio 5-6 d., 19 val., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius).

Pasak LRT radijo bendradarbės Ispanijoje Kristinos Nastopkaitės, ištikima OKT publika sulaukė smūgio į pilvą – žiūrovai dar ilgai negalėjo atsigauti.

Prestižinis tarptautinis teatro festivalis „Temporada Alta“ spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais suburia į Šiaurės Katalonijoje esantį Cheronos miestą teatro mylėtojus iš visos Ispanijos, Pietų Prancūzijos ir kitų Europos šalių. Šiemet „Temporada Alta“ švenčia jubiliejų. Beveik visai be biudžeto savo veiklą prieš 25 metus pradėjęs festivalis dabar jau lygiuojasi su tokiais Europos gigantais, kaip Avinjonas ar Venecija.

Ne veltui festivalį teatro kritikai įvardija kaip Pelenę, virtusią princese. O. Koršunovas, Krystianas Lupa, Peteris Brookas, Alainas Platelis, Thomas Ostermeieris ir daugelis kitų garsių Europos scenos meistrų šį rudenį lankėsi Cheronoje.

Festivalis į Cheroną atveža ne tik teatrą, bet ir muziką, šokį, cirką. Kiekvienais metais „Temporada Alta“ prodiusuoja savo spektaklius. Šiemet jį kurs svečias – lenkų režisierius K. Lupa, Barselonoje su katalonų aktoriais statantis austrų dramaturgo Thomo Bernhardo pjesę „Priešais pensiją“.

Vienas svarbiausių „Temporada Alta“ svečių yra O. Koršunovas. Režisierius iš Lietuvos Cheronoje yra tikras numylėtinis. Jis čia lankosi jau šeštą kartą iš eilės. Šiemet su S. Kane pjese „Apvalytieji“.

Be O. Koršunovo jau nebeįsivaizduoju festivalio. [...] Jis turi savitą braižą ir savitą būdą kurti teatrą. To nesu matęs nė vieno kito režisieriaus atveju. Esu žiūrėjęs 10 ar 11 jo spektaklių. Nėra nė vieno, kuris nuviltų. Jie visi skirtingi.

O. Koršunovas Chironoje turi daug vietinių gerbėjų, kurie nekantrauja prieš kiekvieną lietuvio premjerą. Pasižiūrėti režisieriaus iš Lietuvos pastatymų atvyksta ir Katalonijoje gyvenantys lietuviai. Jie skundžiasi, kad bilietus į OKT spektaklius gauti labai sunku. Festivalio direktorius Salvadoras Sunyeras LRT radijui tvirtino, kad jam O. Koršunovas yra viena svarbiausių Rytų Europos teatro figūrų.

„Be O. Koršunovo jau nebeįsivaizduoju festivalio. Du režisieriai iš Rytų mums yra būtini – tai lenkas K. Lupa ir Oskaras. [...] Jis turi savitą braižą ir savitą būdą kurti teatrą. To nesu matęs nė vieno kito režisieriaus atveju. Esu žiūrėjęs 10 ar 11 jo spektaklių. Nėra nė vieno, kuris nuviltų. Jie visi skirtingi“, – sako S. Sunyeras.

D. Matvejevo nuotr.

Jis priduria – kol galėsime ir kol pats O. Koršunovas norės, jis bus kviečiamas į „Temporada Alta“. „Išduosiu paslaptį – būtų fantastiška, jei O. Koršunovas atvažiuotų į Kataloniją režisuoti festivalio spektaklio su katalonų aktoriais. Negalėjau jam asmeniškai to pasiūlyti, nes šį kartą jis į festivalį neatvažiavo. Faktas tas, kad bilietai į jo spektaklius būna išparduoti per kelias dienas. Režisierių Ispanijos publika pažino būtent čia, „Temporada Alta“ festivalyje“, – tvirtina S. Sunyeras.

Anot festivalio organizatoriaus, O. Koršunovas Katalonijoje jau turi nuolatinių žiūrovų, kurie atvažiuoja kiekvienais metais. „O. Koršunovas yra vienas iš svarbiausių Rytų Europos teatro figūrų, nes, pavyzdžiui, teatras iš Vokietijos kartais taip pat yra iš Rytų, bet jis yra atskira istorija. O. Koršunovas galingas, nes jis turi nuostabius aktorius, kuriuos puikiai sustyguoja“, – įsitkinęs S. Sunyeras.

Nors prie teatro esančiame maisto vagonėlyje sumuštinius prieš spektaklį pardavinėjusi moteris žiūrovus įspėjo, kad spektaklis bus iš tiesų žvėriškas, publika po pjesės vis tiek buvo nokautuota. Darius Meškauskas ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijos studentai išmušė katalonus iš vėžių – Katalonijos televizijos TV3 žurnalistė po spektaklio buvo sukrėsta.

„Man neliko jėgų net ploti, jaučiuosi sujaukta, nešvari, kaip vanduo, kuriuo spektaklyje buvo plaunama lenta“, – sakė žurnalistė. Katalonijos spauda pjesės pastatymą gyrė, vadino vienu radikaliausių ir labiausiai sukrečiančiu festivalio spektakliu.

Katalonijos dienraštis „El Periodico“ rašo: „Koršunovas pasiekė savo tikslą – sujaudino publiką taip, kad po spektaklio nė vienas žiūrovas neliko abejingas“. Pasak teatro portalo, O. Koršunovas visada priverčia žiūrovą susimąstyti nepatogiomis temomis. Galbūt dėl to ši pjesė sulaukė mažiau plojimų nei įprastai katalonai skiria lietuvių režisieriui – aktoriams lenkiantis publika vis dar virškino smarkią minčių ir vaizdų liūtį, kuri 1,5 val. be perstojo liejosi scenoje.