Klaipėdos tarybos narys Saulius Liekis tikino, kad pareigūnai apie situaciją žino ir kartais pro pastatą pravažiuoja.

„Yra vaizdo įrašų, kuriuose jaunimas vaikšto po pastato vidų ir kažką veikia, šokinėja pro langus. Matyti ir pravažiuojant, kad jie ten lipa, išlipa, net sienos yra aprašytos grafičiais. Buvo gražiai užkalti langai, o po poros dienų vienas atplėštas, po to – kitas. Kaip kiti rašo, turbūt gali kasdien užkalti tuos langus, o jie jau kitą dieną bus išplėšti“, – tikino S. Liekis.

Anot jo, pastato savininkai kažkada planavo pastatą įveiklinti, tačiau kol kas niekas jame nevyksta, tad tai tapo patrauklia vieta jaunimui susiburti.

„Turbūt yra savininkai. Kažkada jie planavo ar vaikų darželį, ar sporto klubą, o gal senelių dienos centrą ar namus. Pastatas yra padalintas į dvi dalis, vieni šeimininkai – „Rimi“ įsikūrė ir susitvarkė, o kiti dar galvoja, kaip jį įveiklinti“, – pažymėjo pašnekovas.

Gyventojai mano, kad jaunimui Klaipėdoje trūksta veiklos. Turėdami, kur legaliai paišyti grafičius, veikiausiai nebeniokotų svetimų pastatų.

Jaunimui reikia užimtumo Klaipėdoje.

„Pats kaip policijos rėmėjas irgi informavau ir matau, kad pareigūnai pro pastatą pravažiuoja. Jaunimui reikia užimtumo Klaipėdoje. Tokios erdvės traukia kažką veikti. Buvo informacija, kad kažkur yra langų mėtymo būrelis. Turbūt tokių erdvių jaunimui tikrai reikėtų, kur jie galėtų tuos pačius grafičius legaliai piešti ar dar kažką daryti“, – svarstė S. Liekis.

Buvusį KU Socialinių mokslų fakulteto pastatą yra nusipirkusi bendrovė „Maksilika“. Jos atstovas patikino, kad apie problemą žino ir su ja jau kurį laiką kovoja, tačiau bergždžiai.

„Mes pastatą uždarėme, aptvėrėme statybine tvora. Žinome problemą. Ir savivaldybė jau važiavo žiūrėti. Uždarėme visas skyles, dar pabaigsime visiškai užkalti duris, ir viskas. Niokoja vaikinai. Mes užkalame, o jie vis tiek lenda. Nors yra tvora, per ją perlipa“, – sakė bendrovės atstovas.

Jis taip pat patikino, kad jau ruošiami dokumentai dėl pastato įveiklinimo, bet kas konkrečiai jame bus daroma, kol kas neatskleidžiama.

Ketvirtadienį, apie 12.50 val., Parko gatvėje, Jaunimo parko teritorijoje, pas 16-metį vaikiną kuprinėje rastas folijos paketėlis su jame esančia, įtariama, augalinės kilmės narkotine ar psichotropine medžiaga.

Pas kitą 17-metį vaikiną rasta vienuolika vienetų buteliukų skysčio, skirto elektroninėms cigaretėms užpildyti.

Keturi (16 ir 17 metų) paaugliai sulaikyti ir pristatyti į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, apie nepilnamečių sulaikymą informuoti tėvai.

Plačiau papasakojo Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotoja Aušra Širvinskienė.

– Akivaizdu, kad vasarą jaunimas turėjo daugiau laiko sau. Skaičius pavartojusių narkotikų išaugo. Kokią situaciją matote jūs?

– Per antrąjį ketvirtį į mus kreipėsi tikrai daugiau jaunų asmenų. Taip gali būti ir dėl to, kad ši problema tapo aktualesnė. Gali būti ir dėl to, kad mes praplėtėme paslaugas ir pagerinome kokybę.

– Koks pas jus jauniausias pacientas?

– Pas mus jauniausias pacientas buvo vienuolikmetis. Dažniausiai kreipiasi keturiolikmečiai, penkiolikmečiai ir šešiolikmečiai. Nereikia bijoti kreiptis pagalbos. Pagalba teikiama ne tik vaikams, bet ir tėvams. Mes kartais pamirštame, kad reikia padėti ne tik vaikui, bet ir šeimai. Reikia mokyti, kaip bendrauti su tuo vaiku, į ką atkreipti dėmesį. Pokalbis su tėvais yra didžiausia sėkmės dalis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios tų pacientų istorijos? Kas privertė juos vartoti narkotikus?

– Šiuo metu jaunimo tarpe populiariausi yra sintetiniai kanabinoidai bei katinonai, taip pat toks miksas įvairių psichoaktyvių medžiagų. Dažnu atveju jie nežino, ką vartoja, perka kažkokį skystį. Populiariausias vartojimo būdas šiuo metu yra per elektroninės cigaretės prietaisus. Būtų galima rašyti atskirą kiekvieno vaiko gyvenimo knygą. Vieni ateina iš labai nepalankių sąlygų. Tiek jų socialinė padėtis, tiek jų psichologinė būklė, tiek jų gyvenimo istorija yra labai liūdna. Jie yra patyrę traumas, krizes, prievartą, smurtą. Bet yra vaikų, kurie gyvena gana palankiose šeimose. Bet juos veikia smalsumas, mada, noras išbandyti. Paauglystė ir taip pasireiškia tokiu noru eksperimentuoti. Paskutiniu metu tikrai girdime iš besikreipiančių, kad jaunimas nori neatsilikti nuo tų, kurie socialinėje erdvėje atrodo labai sėkmingi, socialūs, populiarūs. Jaunimas mano, kad su psichoaktyviomis medžiagomis gali bandyti pasiekti kažką panašaus. Nors, deja, finalas būna liūdnas.

– Kiek būna atvejų, kad tas žalingas vartojimas yra labai sunkus?

– Vaikams ir paaugliams pats priklausomybės sutrikimas diagnozuojamas ne taip ir dažnai. Kadangi priklausomybei išsivystyti reikalingas tam tikras laiko tarpas. Didelė dalis jaunuolių kreipiasi dėl žalingo vartojimo. Pasekmės būna pačios įvairiausios: trinka atmintis, sunku susikaupti, atsiranda problemos tiek šeimoje, tiek mokykloje. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai nebūna viena problema. Mes matome, kad kartais tas narkotikų vartojimas yra pagalbos šauksmas, noras atkreipti dėmesį į eilę kitų problemų, kurios svarbios tam vaikui. Dažnu atveju, vaikas dar nemoka spręsti savo problemų, nežino, nesupranta savo emocijų. Pas mus Lietuvoje, deja, bet emocinis raštingumas nėra labai išsivystęs. Tikiuosi, kad mokyklose atkreips dėmesį ir mokys vaikus emocinio raštingumo. Pas pačius tėvus emocinis raštingumas ne visada yra pakankamas. Visos šios problemos vyniojasi į kamuolį, o psichoaktyvių medžiagų vartojimas kartais būna kaip ir sprendimo būdas. Jauni žmonės nesupranta, kad psichoaktyvios medžiagos nepadės išspręsti problemų.

– Kaip dažna būna, kad žalingas vartojimas jau būna pažengęs tėvams nepastebėjus?

– Žalingas vartojimas kartais pažengia gana greitai. Tėvai ne visada pastebi, jiems būna sunku patikėti, kad jų vaikas taip gali elgtis. Geriau bet kokį įtarimą išsakyti ir kalbėtis su vaiku. Aišku, nereikia moralizuoti, nereikia gąsdinti vaikų. Tai didžiulė klaida ir tai neveikia. Svarbiausia draugiškai kalbėti su vaiku. Tik per ryšį mes galime pradėti jiems padėti.

– Teigiate, kad tarp paauglių plinta nauja mada patiems sau diagnozuoti ligas. Gal galite papasakoti plačiau?

– Įvardinčiau tai kaip savotišką maišto kultūrą, kuri buvo būdinga šio amžiaus tarpsnio vaikams visais laikais. Buvo gotai, pankai, hipiai ir t. t. Tai yra tokia raidos stadija, kai aš jau – nebe vaikas, bet dar ir – ne suaugęs. Tik bandau dar pritapti prie to naujo socialinio „rūbo“. Ir dažnai jis daugeliui būna kažkoks nepatogus, per sunkus. Galbūt slegia per aukšta atsakomybės kartelė. Turbūt yra lengviau tiesiog susirasti kažkokią alternatyvą. Susiradus kažkokį vaidmenį, jaunuolis tarsi apsidraudžia, kad jam nereikėtų atlikti privalomų pareigų. Tarkim, ako, serga depresija ar dar kažkuo. Būtų vienas iš paprasčiausių paaiškinimų, kad tai yra tiesiog raida.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl nuo išvaizdos, įvaizdžio pokyčių pereita prie kūno būsenos, nes dabar jaunimas kaip sakote, linkęs sau susigalvoti būtų ir nebūtų ligų?

– Sakyčiau, kinta ne koncepcijos, o jos formos. Taip veikia mada, kuri sukasi kaip užburtas ratas. Turbūt yra lengviau pasakyti, kad aš, tarkim, sergu šizofrenija nei įsiverti šimtą auskarų ar prisidaryti kažkokių tatuiruočių ant kūno. Manau, gal ir nuomonių formuotojai prie to prisideda viešai pareikšdami, kad aš turiu tam tikrą ligą. Sukūręs tokį ypatumą sulaukia ir daugiau dėmesio. O vaikai, žinoma, nesąmoningai tai kopijuoja. Autoriteto galia yra labai įtaigi, ji stipriai veikia tokio amžiaus jaunuolius. Juolab kad mes daug ką priimame nekritiškai, ypač paaugliai.

– Jūs paminėjote, kad tai propaguoja ir dalis visuomenės, ypač tie žmonės, kurie yra dėmesio centre. Bet galima įžvelgti ir pliusų: paauglių kalbos apie tokius sutrikimus paskatino visuomenę garsiai apie tai kalbėti. Jau nebėra gėda pripažinti turint psichikos sutrikimų, kai anksčiau ši tema buvo tabu.

– Taip. Viena iš teigiamų pusių ta, kad vyksta tam tikras destigmatizavimas tų lipinamų „etikečių“. Atsiranda neuroįvairovė, kad yra žmonių su skirtinga psichikos struktūra. Teigiama pusė ta, kad tai paaugliai priima draugiškai, palaiko panašius žmones. Tačiau, kaip minėjau, nėra to kritinio aspekto. Tai – daugiau emocijos, kurios paauglystėje gerokai stipresnės ir vėliau atvėsta. Pasaulį jie mato ir rožinėmis spalvomis, ir kartu negatyviomis, tamsiomis spalvomis.

– Iš kur kyla toks susigalvojimas, kad serga šizofrenija ar depresija? 

– Man tai byloja apie vieną paprastą dalyką – meilės trūkumą. Jaunas žmogus nesijaučia gerai savo kailyje ir tinkamai priimtas. Manau, vienas iš atsakymų galėtų būti, kad tokiu būdu norima atkreipti į save dėmesį, kad jį pastebėtų. Tokiu būdu tikimasi sulaukti rūpesčio, meilės, šilumos, atlaidesnio bendravimo. Suteikus iš tiesų tos žmogiškos šilumos, paaugliui gal dingtų noras ieškoti ir tų diagnozių.

– Jeigu vaikas nesulaukia to norimo dėmesio, meilės, kokia žala padaroma paauglio raidai?

– Visą žalos spektrą sunku numatyti, bet, be abejo, toks išmoktas asmenybės „aukos“ elgesys, kad galiu kažko nevalgyti, kas reikalinga, arba kažko nedaryti, skatina ne norą kovoti už save, o, priešingai, – norą pasiduoti. Tai nėra gerai, bet sunku pasakyti, kaip tai paveiks ateityje. Manau, daugiau turės neigiamos įtakos.

– Kokių patarimų duotumėte paauglius auginantiems tėvams? Kaip jiems atskirti, kada vaikas tikrai turi tam tikrų sutrikimų, o kada tik apsimetinėja?

– Reikėtų paminėti, kad daugelis psichinių sutrikimų yra nulemti mūsų kultūros, mūsų aplinkos. Pavyzdžiui, tam tikri valgymo sutrikimai būdingi tik krikščionių civilizacijoje. Japonai, indai to neturi. Nežinau, galbūt čia – naujas reiškinys. Siūlyčiau tėvams priimti tai galbūt kaip tikimybę, nesiginčyti ir nuvesti vaiką pas specialistą, kad įsitikintų, ar tai  tariama diagnozė, ar ne.

Renkasi Danės gatvėje

Dažną vakarą, ypač savaitgaliais, klaipėdiečiai, kai miesto gatvėmis ima važinėti motoroleriai kiaurais duslintuvais, pašoka iš miego ir susinervina.

Socialiniuose tinkluose kaskart nuvilnija pykčio banga, daugelis kaltina policininkus, kurie esą bejėgiai sutramdyti gatvių chuliganus.

Neretai grasinama su tokiais triukšmadariais susidoroti fiziškai.

Iš dalies M. Džermeika sutinka su klaipėdiečių priekaištais – variklių keliamas triukšmas vis dar budina miestą, bet tikrai netiesa, kad policininkai nieko nedaro.

Apie tai kalbėjo ir bendruomenės pareigūnė Audrutė Dunčienė. Ji pasakojo, kaip policininkai reagavo į Danės gatvėje gyvenančių klaipėdiečių skundus.

Žmonės net siuntė pareigūnams vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip apie 23 val. paauglių būrys važinėja motoroleriais bei mažais motociklais, o kai kurie jų – net vienu ratu.

Būta pranešimų, kad parduotuvės automobilių aikštelėse jie važinėja itin pavojingai, vos nekliudydami pėsčiųjų.

Aikštelėje sumušė vyrą

Policininkai žino, kad 16–17 metų paaugliai vakarais mėgsta atvažiuoti į Dangės krantinę, paskui jie visi drauge lekia miesto gatvėmis iki Dragūnų kvartalo, stoviniuoja prie parduotuvės „Lidl“. Ten policininkai juos ne kartą kalbino.

Paaugliai vakarais mėgsta atvažiuoti į Dangės krantinę, paskui jie visi drauge lekia miesto gatvėmis iki Dragūnų kvartalo.

Būtent prie šios parduotuvės Liepojos gatvėje trečiadienio naktį įvyko incidentas, dėl kurio keliems paaugliams teks teisintis teisme.

Buvo 0.22 val., kai 38-erių vyras paskambino pagalbos telefonu ir pranešė apie prieš jį įvykdytą nusikaltimą.

Pareiškime policijai jis vėliau nurodė, kad papriekaištavo trims paaugliams, atvažiavusiems į parduotuvės automobilių aikštelę garsiai blerbiančiais motoroleriais.

Paaugliai sumušė vyrą, incidento metu nukentėjusiajam iš rankų iškrito ir sudužo telefonas, vertas 350 eurų.

Pareigūnai greitai netoli įvykio vietos rado įtariamuosius. Tai išties buvo trys paaugliai. Visiems jiems įteikti šaukimai į apklausą.

Elgiasi pasibaisėtinai

Apibendrindamas per vasarą nuveiktą darbą, M. Džermeika pasakojo, kad dauguma savo motoroleriais triukšmą mieste keliančių paauglių gyvena Dragūnų, Žolynų kvartaluose, Tauralaukyje bei Ginduliuose. Tai yra vietovėse, kuriose gyvena pasiturintys žmonės.

Tokių nepilnamečių yra dvi dešimtys. Teigiama, kad beveik visi jie lanko Vytauto Didžiojo gimnaziją.

„Kai pareigūnai su jais bendrauja pažeidus taisykles, išgirsta baisiausių žodžių. Vadina „mentais“, tujinasi, elgiasi įžūliai ir net akiplėšiškai, priekaištauja už sustabdymą, tvirtina, kad vairavo ir vairuos taip, kaip nori. Dažniausiai šie jaunuoliai baudžiami už chuliganišką vairavimą, keliantį pavojų kitiems eismo dalyviams. Labai keista, kad pasiturintys tėvai taip išauklėjo vaikus“, – atviravo Klaipėdos kelių policijos vadovas.

Šiems paaugliams skiriamos baudos už jų transporto priemonių skleidžiamą neleistinai didelį triukšmo lygį. Vienam jų netgi buvo panaikintas AM kategorijos vairuotojo pažymėjimas.

Miesto policijos komisariato viršininkė Rasa Bekėžienė pasakojo, kad šią vasarą dėl nepilnamečių vykdomų nusikaltimų bei nusižengimų savivaldybėje buvo surengtas pasitarimas.

Kalbėta ne tik kaip reaguoti į vagiliaujančių vaikų namų auklėtinių siautėjimą, bet ir pasiturinčiose šeimose augančių paauglių nusižengimus gatvėse.

Kadangi už Kelių eismo pažeidimus atsakomybė taikoma nuo 16 metų, o tokio amžiaus asmenys pajamų dar neturi, apie jiems skirtas baudas informuojami tėvai.

Priemonės: R. Bekėžienė tikino, kad pastaruoju metu kelių policijos ir miesto policijos komisariato pareigūnai kasdien vykdo reidus ir lankosi ratuotų paauglių susibūrimų vietose. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Patikros – kasdien

Tik kai kurių naktimis po miestą važinėjančių paauglių tėvai atėmė atžaloms nupirktus motorolerius ir motociklus. Daugelis kitų nepaiso policininkų pastabų, taip skatindami savo vaikus nepaklusti įstatymams.

M. Džermeika pasakojo, kad pagal įstatymą už netinkamą nepilnamečių elgesį keliuose atsakyti turi jų tėvai, jie turėtų būti baudžiami už vaikų nepriežiūrą.

Galima tik spėti, kad tokia priemonė ne visada veiksminga, nes ir po daugybės nuobaudų savaitgaliais uostamiesčio gatvėse griaudėja varikliai.

„Taikome maksimalias nuobaudas, ne kartą ir motorolerius buvome atėmę, bet matome, kad tai šių jaunuolių neveikia. Mano galva, labiausiai nepilnamečius gali ir turi tramdyti jų tėvai. Kodėl jie leidžia važinėti naktimis? Vilniuje, Kaune, Šiauliuose situacija labai panaši“, – konstatavo M. Džermeika.

Galiausiai kelių policininkai ėmėsi stebėti nepilnamečius kelių chuliganus neviešo patruliavimo automobiliais ir fiksuoti kameromis jų vykdomus pažeidimus.

Paaiškėjo, kad pamatę šiuos įrašus tėvai tampa griežtesni, o ir pareigūnai tada turi neginčijamų įrodymų apie vykdomus pažeidimus.

R. Bekėžienė tikino, kad pastaruoju metu kelių policijos ir miesto policijos komisariato pareigūnai kasdien vykdo reidus ir lankosi ratuotų paauglių susibūrimų vietose.

Apie tai pranešė „Telegram“ kanalas „Baza“.

Tačiau nepatikslinama, kieno nuotraukas gaudavo paaugliai – pačios mokytojos ar kitų žmonių. Žinoma tai, kad ši istorija į viešumą iškilo gegužės pabaigoje. Tada Čitos miesto vienos mokyklos direktorė parašė pareiškimą policijai.

„Į sukurtą pokalbių kambarį mokytoja pakvietė du paauglius ir siųsdavo intymias nuotraukas“, –  teigiama pranešime.

Faktų tikrinimas gerokai užsitęsė, tačiau rugpjūčio pradžioje pedagogei vis dėlto buvo iškelta baudžiamoji byla dėl tvirkinimo.

Paaiškėjo, kad praeityje moteris jau buvo teista už nepilnamečių seksualinį tvirkinimą. Sunku suprasti, kaip jai vėl pavyko įsidarbinti mokykloje.

Teigiama, kad dabar geografijos mokytojai gresia laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų, o mokyti vaikus jai gali būti uždrausta iki 20 metų.

„Mūsų paaugliai nuostabūs: įžvalgūs, sąmojingi, atviri ir dažnai turi savo stilių, kaip išgyventi tam tikras nepatogias situacijas ir iššūkių kupiną gyvenimo tarpsnį. Labai svarbu, kad tėvai norėtų suprasti besikeičiančio vaiko mąstymo ypatumus, jį priimtų ir tik švelniai palydėtų reikiama linkme“, – sako šeimos terapijos specialistė Rasa Vėjelytė.

Eksperimentuoti – normalu

Daugelį dalykų suaugusiesiems tiesiog reikia išmokti priimti, o prie kitų rasti būdą prieiti bendradarbiaujant.

„Praktikoje pastebime, kad neretai tėvams sunku pritarti šiuolaikinio paauglio elgesiui, bendravimo, mąstymo stiliui. Dar tenka išgirsti „mūsų laikais taip nebuvo“, „kai buvau jo metų, taip nedariau“ ir pan. Atminkime, kad paauglio įsivaizdavimas apie kasdienius dalykus ir savo ateitį gali skirtis nuo mūsų supratimo, bet nebūtinai bus klaidingas. Paauglys vertina iš savo perspektyvos, kiekvienas turime teisę į saviraišką ir būti unikalus“, – įsitikinusi pagalbą per terapinius pokalbius paauglių šeimoms teikianti praktikė.

Jei bręstantis vaikas tapo irzlus, užmaršus, staigiai susierzina ar dažnai keičiasi jo nuotaika, daugiau laiko ilsisi, ilgiau miega, – tai visiškai normalu. Nebenori atlikti įprastų namų ruošos darbų, vis dažniau atsiskiria nuo šeimos ir laiką leidžia su draugais, drąsiai eksperimentuoja su apranga ar šukuosena, neįprastose kūno vietose atsirado auskarų ar šokiruojančių tatuiruočių – taip pat normalu.

Paauglys vertina iš savo perspektyvos, kiekvienas turime teisę į saviraišką ir būti unikalus.

Kiekvienam vaikui paauglystė vis kitokia, bet kartu ir panaši. Pirmiausia tai yra labai svarbus raidos etapas, kai iš mažo paklusnaus ir taisyklių besilaikančio vaiko pamažu pereinama į jauną suaugusįjį, kuris nuolat bandys tėvų ribas, laužys taisykles, kels nepatogių klausimų. Tai ir svarbiausias kūno ir fiziologinių pokyčių metas, todėl natūralu, kad pokyčiai atsispindės bręstančio vaiko elgesyje.

Dėl ko kyla rūpesčių?

Sudėtingose situacijose šeimoms padedantys multidimensinės terapijos specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad tėvai ir paaugliai, kurie kreipiasi pagalbos, dažnai įvardija tuos pačius sunkumus: nesutarimai, nepagarba.

„Tėvai mąsto, kad, jeigu paauglys elgsis kitaip, tuomet jie keisis, mažiau kontroliuos, pasitikės ir pan. Tikisi, kad specialistas vaiką perkeis į patogų jiems. Iš paauglių girdime, kad, jeigu tėvai nustotų kontroliuoti ir reikalauti, tai ir jie būtų kitokie: klusnesni, taikesni. Tokiame užburtame rate sukasi ne viena paauglį auginanti šeima“, – dalijasi R. Vėjelytė.

Kadangi dažniausiai pagalbos į specialistus kreipiasi tėvai, jie pirmiausia įvardija vaiko sunkumus. Rečiau tėvai reflektuoja, kokią įtaką jie patys turėjo savo vaiko elgesiui.

Specialistė atkreipia dėmesį į tai, kad vis dėlto tėvai yra tie žmonės, kuriems tenka žengti pirmą žingsnį ir parodyti, kad santykis gali keistis. Kad ir kaip sunku būtų kai kuriose situacijose įveikti savo nuoskaudas ar nusivylimus, tėvai gali parodyti, kad įmanoma kitokia reakcija į paauglio elgesį, kitokie žodžiai bendraujant, stebuklus daro parodyta pagarba savęs ir savojo gyvenimo kelio ieškančiai atžalai ir pasitikėjimas juo.

Drąsiau priima pokyčius

Jaunuoliai paprastai į pagalbos programas ateina prašomi tėvų ar paraginti specialistų. Į Multidimensinę šeimos terapijos programą kol kas nesikreipė nė vienas paauglys – iniciatyva priklauso suaugusiesiems.

Vienas iš pagalbos per terapinius pokalbius išskirtinumų yra tas, kad dirbama ne su vienu krizę išgyvenančiu paaugliu, bet įtraukiama visa šeima, o jaunuolis keičiasi keičiantis visai artimiausiai jo aplinkai. Tad tėvams ir paaugliui pirmiausia tenka pripažinti, kad pokytis įmanomas tik girdint vienam kitą ir koreguojant savo požiūrį ar elgesį abiem šalims. Tėvams ne visada būna paprasta tai priimti.

Šeimos terapijos specialistė Roberta Avramenko prisimena atvejį, kai dėl nuolatinių kivirčų su sūnumi, kuris namo grįždavo tik pernakvoti, kreipėsi tėvas. Lūžis jų santykyje įvyko tėčio iniciatyva, kai šis pradėjo domėtis jaunuolio mėgstamais kompiuteriniais žaidimais. Apie šiuos žaidimus jie pirmą kartą po pusės metų maloniai pasikalbėjo be moralizavimo, kritikos. Vėliau bendrų temų atsirado daugiau, paauglys vis dažniau rinkosi būti namuose.

„Nesuklyskime – paaugliui vis dar labai reikalingas laikas, praleistas kartu su jumis, vakarienės kartu, jis nori jaustis priimtas, reikalingas. Saugiam jaustis padeda ryšys, įprastas šeimos gyvenimo ritmas, net namų taisyklės. Jei to pagrindo nėra, paauglys ieškos atramos kitur, gali susirasti netinkamą draugiją arba užsidaryti savyje“, – kalba dešimtimis šeimų sėkmės keliu palydėjusi terapeutė.

Silpnėjantis ryšys

„Kartais iš didelio nuovargio, manymo, kad turi mažai įtakos savo vaikui, ateina nusivylimas. Tėvams tikrai didelis iššūkis yra vaikų paauglystės etapas, o jeigu dar jaunuolis vartoja psichotropines medžiagas, neina į mokyklą ir yra agresyvus namuose, tai tada tas sunkumas dar didėja – prisideda gėdos, kaltės jausmai“, – įsitikinusi R. Avramenko.

Vaiko teisių gynėjai pabrėžia, kad labai svarbu domėtis jaunuolio aplinka, pomėgiais, tai padeda išlaikyti ryšį su vaiku ir kuria saugią aplinką paaugliui atsiverti jums.

Jeigu jaučiate, kad prarandate ryšį su bręstančiu vaiku, beveik nebekalbate arba visi bandymai kalbėtis baigiasi konfliktu, paauglys tapo uždaras, priešiškas, o gal pastebėjote savęs žalojimo ženklų, tuomet jums praverstų pastiprinimas ir specialisto pagalba. Pirmiausia vertėtų pasikalbėti, o jeigu situacija išlieka ta pati, tada jau kreiptis į psichologą arba psichoterapeutą, kitą pagalbos specialistą.

Vienas iš jų, 2007 metais gimęs vaikinas, nuo liepos 11 dienos buvo ieškomas policijos kaip dingęs be žinios.

Kaip pranešė Policijos departamentas, ketvirtadienį, apie 15 val., į Vilniaus ligoninę iš Vilniaus, Naujininkų rajono, Kapsų gatvės, buvo pristatytas 2007 metais gimęs nepilnametis, o iš kitos gatvės šiame rajone, iš Dariaus ir Girėno gatvės, pristatytas 2006 metais gimęs nepilnametis.

Jie dėl galimo apsinuodijimo narkotinėmis medžiagomis paguldyti į ligoninę.

Pas nepilnametį, gimusį 2006 metais, rasta ir paimta 13 polietileninių maišelių su šviesios spalvos biria medžiaga bei du polietileniniai maišeliai su augalinės kilmės medžiaga.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti. 

– Kada galima įtarti, koks vaikų elgesys išduoda, kad jie vartoja narkotines medžiagas?

– Norėčiau atkreipti dėmesį, kad psichotropines medžiagas vartoja vis jaunesni. Yra tokia nauja sąvoka – 11–13-mečiai vadinami naujasis jaunimas. Tai sutampa su brendimo laikotarpiu, kuriuo metu keičiasi vaikų elgsena. Ją lengva supainioti su elgesiu, kurį sukelia vartojamos psichoaktyvios medžiagos. Vienas iš didžiausių panašumų, kad vaikas pradeda elgtis kitaip nei anksčiau, atsiranda daug priešpriešų,  agresija, nerimas ar net nemiga. Vaikas dažnai arba susidomi kitais dalykais, kuriais nesidomėjo anksčiau, arba liaujasi domėtis tuo, kas jam anksčiau patiko. Pasikeičia ir draugų ratas. Dažnai tėvai sako, kad čia branda, toks periodas. Tačiau skirtumas tas, kad brendimo metu vaikas nepasikeičia staiga, per vieną dieną, tai – tęstinis procesas. O jei dėl keisto vaiko elgesio kaltos psichoaktyvios medžiagos, šis pokytis pasimato labai greitai. Jeigu tarp vaiko ir tėvų yra stiprus ryšys, pakankamai lengva atpažinti, kad kažkas yra ne taip. Toks vaiko elgesys iškart sukelia įtarimų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokie fiziologiniai pokyčiai gali būti signalas, kad vaikas vartoja narkotines medžiagas?

– Išduoda akys – vyzdžiai būna labai susiaurėję arba išsiplėtę. Arba jie „laksto“ tai į vieną, tai į kitą pusę. Reikėtų atkreipti dėmesį, ar nėra dūrių žymių. Susirūpinti reikėtų pastebėjus ir keistus miltelius. Vien tų pačių elektroninių cigarečių aptikimas tarp vaiko daiktų jau turėtų sukelti tėvams įtarimų, kad jis vartoja psichotropines medžiagas.  

Pati koncentracija užpildo būna labai didelė, todėl lengva perdozuoti. Vienas lašas gali turėti tokį poveikį, kurio užtektų, pavyzdžiui, visai klasei.

 

– Kokia būtų pirmoji pagalba tokiam vaikui?

– Kaip tik neseniai tokias bendras rekomendacijas, kaip elgtis tėvams, pateikė Europos narkotikų stebėsenos agentūra. Ten pabrėžiama, kad turi būti nustatomos labai aiškios taisyklės, tačiau nedetalizuojama. Tėvai turi elgtis drąsiai, pasitikėti tuo, ką daro tam, kad nepasiduotų vaiko manipuliacijai. Nes paaugliukai, vos pamatę abejonių tėvų akyse, silpnumo apraiškas, suskumba manipuliuoti. Tėvai turėtų nubrėžti ribas, sukontroliuoti vaiko dienos režimą, kur ir kaip leisti laisvalaikį, kada turi eiti miegoti ir pan. Kitas patarimas, kad tėvai susiburtų į grupę, kurioje vyrauja panašus požiūris, nuomonė dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo. Ir dar viena svarbi rekomendacija. Trylikamečiams tėvai jau nebėra toks stiprus autoritetas, kaip anksčiau. Tad patartina pasitelkti tėvams savo rato žmones, kurie vaikui vis dar būtų autoritetas, kurių nuomonė jam būtų svarbi. Ir kad jie galėtų pasikalbėti su vaiku, duoti patarimų – paprotintų vaiką. Ir dar vienas svarbus aspektas, kad tėvai nebijotų su vaikais kalbėtis tiek apie narkotikus, tiek apie alkoholį. Šiomis temomis patartina pradėti šnekėti dar prieš tai nei vaikas apie tai sužino iš draugų, bendraamžių ar reklamos.

– Kokie narkotikai patys pavojingiausi?

– Visos psichoaktyvios medžiagos yra vienodai pavojingos. Ypač neaiškios kilmės nelegalūs elektroninių cigarečių užpildai, nes nežinoma, kokia jų sudėtis. Dažniausiai tie, kurie gamina, net patys nežino, ką ir iš ko pagamino. O tie, kurie vartoja, nežino, ką vartoja. Ir pati koncentracija užpildo būna labai didelė, todėl lengva perdozuoti. Vienas lašas gali turėti tokį poveikį, kurio užtektų, pavyzdžiui, visai klasei.

– Jei tėvai sužino, kad vaikas turi priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų, kas toliau? Kur jiems kreiptis, koks gydymas?

– Vienkartinis pavartojimas priklausomybės nesukelia. Tačiau jei įtariama, kad tai nevienkartinis atvejis, galima kreiptis į vaikų ir paauglių priklausomybių specialistus. Yra priklausomybės ligų centrai, kurie edukuoja šiuo klausimu tėvus, gydo priklausomybių turinčius vaikus. Svarbiausia – ne slėpti problemą, o ją pripažinti. Vienoje mokykloje, kur vedžiau seminarą, vienas tėvas paklausė, ką daryti sužinojus, kad jų vaikas pats platina narkotines medžiagas. Atsakymas būtų vienareikšmiškas. Reikia elgtis taip, kaip su bet kuriuo kitu asmeniu, kuris platina narkotikus, – pranešti policijai. Nereikia vaidinti, kokie gražūs karaliaus rūbai, kai karalius nuogas.