Rugpjūčio 10 d. tarp 12–14 val. moteris išėjo iš savo sodo, esančio Gargžduose, Melioratorių sodų bendrijoje, ir iki šiol negrįžo.

Moters požymiai: apie 1,60 cm. ūgio, žilų plaukų. Išeidama vilkėjo rožinę palaidinę, tamsias sportines kelnes, dėvėjo sportinę languotą kepuraitę.

Galinčių suteikti vertingos informacijos apie dingusį asmenį, policija prašo kuo skubiau pranešti telefonais 8 700 64770, 8 620 40824, arba el. paštu: andrius.burba@policija.lt.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, 2019–12–05 apie 20.30 val. Klaipėdoje, S. Dariaus ir S. Girėno g. bei Sportininkų g. sankryžoje, nežinomas, moters vairuotas automobilis, galimai, suko į kairę ir sukėlė avarinę situaciją – privertė staigiai stabdyti tiesiai važiavusį miesto 9 maršruto autobusą, dėl to buvo sužalota autobuso keleivė.

Mačiusius ar ką nors žinančius apie šį įvykį, policija prašo susisiekti su Klaipėdos Kelių policijos tarnybos administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrėja Romena Sura telefonu 8 700 61059, arba el. paštu: romena.sura@policija.lt.

Bendra „skubi pagalba, kuri buvo pažadėta arba gali būti greitai mobilizuota“, sudaro 252,7 mln. eurų, įskaitant 30 mln. eurų, skiriamų Prancūzijos, pranešė šios šalies prezidento Emmanuelio Macrono (Emaniuelio Makrono) kanceliarija.

Tai jis pareiškė sekmadienį atidarydamas tarptautinę konferenciją dėl pagalbos Beirutui po anksčiau šią savaitę įvykusio milžiniško sprogimo.

E. Macronas surengė virtualią konferenciją, kurioje dalyvauja JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) ir kiti pasaulio lyderiai, kad sutelktų tarptautinę pagalbą Libanui. Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad reaguojant į nelaimę Libanui per ateinančius tris mėnesius reikės maždaug 117 mln. JAV dolerių.

„Šiandien tikslas yra veikti greitai ir efektyviai koordinuojant mūsų pagalba ant žemės, kad ji kuo efektyviau pasiektų Libano žmones“, – per konferenciją, kurioje dalyvauja ir Libano prezidentas Michelis Aounas (Mišelis Aunas), sakė E. Macronas.

Šiandien tikslas yra veikti greitai ir efektyviai koordinuojant mūsų pagalba ant žemės, kad ji kuo efektyviau pasiektų Libano žmones.

Tarp kitų konferencijos dalyvių yra JT pagalvos koordinatorius Markas Lowcockas (Markas Loukukas), Pasaulio banko, Raudonojo kryžiaus, Tarptautinio valiutos fondo, Europos Sąjungos, Arabų Lygos ir kelių Artimųjų Rytų šalių lyderiai.

E. Macronas tapo pirmuoju pasaulio lyderiu, apsilankiusiu Beirute po siaubingo antradieninio sprogimo, per kurį žuvo mažiausiai 158 žmonės, apie 6 tūkst. žmonių buvo sužeista, o maždaug 300 tūkst. žmonių liko be namų.

Sprogimas sukėlė didžiulį Libano žmonių pasipiktinimą dėl valdžios aplaidumo. Dėl to žmonės išėjo į gatves protestuoti, neramumus malšinti teko kariuomenei.

E. Macronas pareiškė, kad „šalies valdžia turi imtis veiksmų, kad neleistų šaliai smigti žemyn, ir reaguotų į Libano žmonių lūkesčius, kuriuos jie dabar išreiškia teisėtai Beiruto gatvėse“.

„Mes visi privalome dirbti kartu, kad užtikrintume, jog neįsivyrautų nei smurtas, nei chaosas, – sakė Prancūzijos vadovas. – Ant kortos pastatyta Libano ateitis.“

Jis taip pat pridūrė, kad „suinteresuotieji šiuo skaldymu ir chaosu, tai yra jėgos, kurios kažkaip nori kelti grėsmę Libano žmonėms“. Tačiau konkrečių vardų jis neminėjo.

Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad pirminei humanitarinei pagalbai Libanui reikės 66,3 mln. JAV dolerių, įskaitant sveikatos paslaugas sužeistiesiems, namus praradusių žmonių apgyvendinimą, maisto tiekimą ir priemones užkirsti tolesniam koronaviruso plitimui.

Antrosios stadijos metu reikės 50,6 mln. JAV dolerių atstatyti viešąją infrastruktūrą, atstatyti privačius namus ir užkirsti kelia ligų protrūkiui.

Skelbiama, kad per sprogimą nukentėjo mažiausiai 15 medicinos įstaigų, įskaitant tris dideles ligonines. Taip pat apgadinta daugiau nei 120 mokyklų, kas paveiks maždaug 55 tūkst. vaikų mokymąsi.

Tūkstančiam žmonių reikia maisto. Be to, sprogimo metu daugelyje Beiruto rajonų buvo pažeista vandentiekio ir nuotekų sistema.

Patvirtindamas savo dalyvavimą konferencijoje D. Trumpas šeštadienį tviteryje parašė, kad „visi nori padėti!“

Tačiau konferencijoje nedalyvauja Izraelis, su kuriuo Libanas nepalaiko diplomatinių santykių, o taip pat ir Iranas, turintis didelę įtaką Libane per šiitų grupuotę „Hezbollah“.

„ES civilinės saugos mechanizmas šiuo metu koordinuoja skubų dislokavimą daugiau nei 100 aukštos kvalifikacijos gaisrininkų su transporto priemonėmis, šunimis ir įranga, kurių specializacija yra paieška ir gelbėjimas miestų teritorijose“, – pranešime teigė už krizių valdymą atsakingas eurokomisaras Janezas Lenarčičius.

„Jie bendradarbiaus su Libano valdžios institucijomis gelbstint gyvybes įvykio vietoje“, – pridūrė jis.

Libano valdžios institucijos paprašė pagalbos pagal šį mechanizmą po to, kai Beirute antradienį nugriaudėjo du galingi sprogimai.

J. Lenarčičius teigė, kad prie operacijos prisidės Čekijos Respublika, Graikija ir Nyderlandai, o pagalbą taip pat pasiūlė Prancūzija, Vokietija ir Lenkija. Jis tai pavadino „skubiu pirmuoju žingsniu.“

„Palaikome Libaną ir jo žmones ir esame pasirengę mobilizuoti daugiau pagalbos“, – sakė jis.

2001 metais sukurtas ES civilinės saugos mechanizmas suteikia Bendrijai galimybę koordinuoti pagalbos veiksmus reaguojant į ekstremalias situacijas visame pasaulyje.

Dėl sprogimų Libano premjeras apkaltino sandėlį, kuriame buvo laikoma 2 750 tonų amonio nitrato.

Pasak Libano Raudonojo Kryžiaus, sprogimų metu žuvo daugiau nei 100 žmonių, o dar daugiau kaip 4 000 buvo sužeisti. Beiruto gubernatoriaus teigimu, namus prarado 300 tūkst. žmonių, o padaryta žala vertinama 5 mlrd. dolerių.

„Tai yra antroji ir paskutinė išmoka pagal dabartinę makrofinansinės pagalbos Moldovai programą, po pernai spalį skirtos pirmosios 30 mln. eurų dydžio išmokos“, – teigiama pranešime.

Pažymima, jog finansavimas vykdomas pagal politinius įsipareigojimus, dėl kurių susitarta ir kurie yra įtraukti į tarpusavio supratimo memorandumą. Tai apima svarbias priemones finansų valdymo, viešojo sektoriaus, kovos su pinigų plovimu, energetikoje ir laisvosios prekybos zonos įgyvendinimo srityse.

100 mln. eurų vertės makrofinansinės pagalbos Moldovai programą ES patvirtino prieš kelerius metus, bet pirmosios išmokos Kišiniovas sulaukė tik pernai spalį. Antrajai išmokai gauti jam teko įvykdyti aštuonias sąlygas, įskaitant įstatymų, įskaitant dėl nevyriausybines organizacijų, priėmimą.

Pasak Moldovos vyriausybės, trečiosios išmokos anuliavimas sietinas su ES sprendimu suteikti Moldovai 100 mln. eurų lengvatinę paskolą kaip makrofinansinės pagalbos dešimčiai šalių partnerių dalį.

Jam vis neprisiskambinę ir neprisibeldę artimieji šiandien kreipėsi į specialiąsias tarnybas.

Gelbėtojai, į butą patekę per langą, atidarė duris ir įleido medikus bei pareigūnus.

Ligonis rastas nugriuvęs. Suteikus pirmąją medicinos pagalbą žmogus juda, kalba, tačiau dėl sveikatos būklės pristatytas į Kauno klinikas.

Kaip jis pats pasakojo medikams, visą tą laiką pats nesugebėjo atsikelti, tad ir liko gulėti ant grindų. 

Asmeninių padėkų už indėlį kovojant su COVID-19 tą vakarą iš viso sulaukė apie septyni šimtai žmonių. 

Įmonės, organizacijos, medikai, mokytojai, socialiniai darbuotojai ir kiti savanoriai – visi, veikdami išvien, dar kartą patvirtino, kad Kaunas yra atsidavusių ir drąsių žmonių miestas. Tai žmonės, kurie, esant reikalui, nedvejodami pakartotų tą patį – kovotų už savo miestą ir jo žmones. „Jūs verti didžiausios pagarbos!“ – susižavėjimo neslėpė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Dėkodamas už jų indėlį, pastangas ir pagalbą miestui bei jo gyventojams meras užsiminė, kodėl per karantiną jis nesiveržė į viešumą.

„Noriu paaiškinti, ką veikėme. Nesiginčijome, o tarėmės su Sveikatos apsaugos ministerija, medikais ir dirbome savo darbą“, – kalbėjo miesto vadovas. Jis įvardijo, kad valdininkai, medikai, savanoriai, kiti geradariai, buvo kaip kare – viena komanda. 

„A.Veryga – vadas, medikai – generolai, o mes – vykdytojai“, – karantininę hierarchiją nusakė V.Matijošaitis, prieš pradėdamas teikti Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinius medalius.

Jais buvo apdovanoti medikai ir šauliai, o tiksliau – Karštosios koronaviruso linijos 1808 koordinatorės paramedikė Greta Beinaravičiūtė ir skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė Irina Belukhina, Kauno miesto poliklinikos direktoriaus pavaduotojas medicinai Raimundas Micka, šios poliklinikos Pagalbos namuose tarnybos vyriausioji slaugos specialistė Ieva Bradulskienė bei poliklinikos Kalniečių padalinio vadovas Justinas Dzidzevičius, poliklinikos Šilainių padalinio Šeimos sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Rūta Ūsienė.

J. Vileišio žalvariniais medaliais medaliais pagerbti ir Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja medicinai Ilona Kajokaitė, stoties Slaugos padalinio vadovas Donatas Paliulionis bei stoties dispečerinės administratorė-auditorė Daiva Ieškienė, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja Orina Ivanauskienė, atsargos kapitonas, Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vadas Vytautas Žymančius bei šios rinktinės 212 kuopos 1-ojo būrio vadas Gediminas Baranauskas.

Vėliau buvo teikiamos asmeninės padėkos kitiems pakviestiesiems.

Džiaugiamės, kad vertinamas mūsų indėlis.

„Ėjome į nežinomybę. Sunkiausia buvo pati pradžia“, – apie darbą mobiliajame koronaviruso patikros punkte kalbėjo Kauno miesto poliklinikos Pagalbos namuose tarnybos atstovės Agnė Bakanienė ir I. Bradulskienė. Pastaroji tądien apdovanota J. Vileišio medaliu.

Medikės neslėpė, kad pavargo, bet viską atpirko ir papildomų jėgų suteikė darbo prasmingumas, kolektyvo vienybė.

„Dirbome ir dirbame kaip komanda. Esame įpratę daug dirbti, degame noru tą daryti“, – sakė A. Bakanienė. Ji minėjo, kad teko paplušėti ir po 20 val. per parą, kol tyrimų dokumentacija nebuvo pilnai kompiuterizuota. Daug laiko užėmė pasiruošimas sekančiai punkto darbo dienai.

Medikės sakė, kad šventėje puikiai leidžia laiką, o tai patvirtino ir jų nuotaikos. „Dėmesys – gerai. Džiaugiamės, kad vertinamas mūsų indėlis“, – sakė medikės, klausydamosi Egidijaus Sipavičiaus koncerto.

Šaulys Sigitas Urbonas buvo vienas tų, kurie prieš paskelbiant karantiną padėjo oro uoste pasitikti ir instruktuoti iš užsienio atvykstančius ar grįžtančius keleivius. Taip pat prieš Velykas budėjo prie įvažiavimų į miestą. 

Tarp gavusiųjų asmenines padėkas – „Kauno dienos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Aušra Garnienė, jos vyras Lionginas ir dukra Julija, ilgai savanoriavę Koronos karštojoje linijoje.

Nežinomybės mėnesiai

Aistės ligos istorija prasidėjo Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, – tuo metu ten dirbusiai jaunai moteriai teko susitaikyti su žinia, kad jos širdis negrįžtamai pažeista. Lietuvė sukosi viešojo maitinimo ir renginių organizavimo srityje, buvo įsteigusi įdarbinimo įmonę. Šiaulių universitete verslo administravimą ir Londone informacines technologijas studijavusi A.Štaraitė sėkmingai kopė karjeros laiptais Dubajuje. Šis miestas šiaulietei apie septynerius metus buvo antrieji namai.

"Kol man buvo nustatyta diagnozė, užtruko apie tris mėnesius, kadangi simptomai buvo apgaulingi. Mane kamavo paprastas sausas kosulys. Iš esmės simptomai niekuo nesiskyrė nuo peršalimo, todėl ir gydžiausi kaip nuo paprasto peršalimo – žolelių arbatomis. Kartais atrodydavo, kad jos padeda, vėliau kosulys vėl intensyvėdavo. Po kurio laiko pradėjo augti svoris – per porą mėnesių priaugau 8 kg, nors nei gyvenimo būdas, nei mityba nepasikeitė, juolab kad visada rūpinausi, ką valgau. Pastebėjau, kad pulsas keistai šokinėja. Pasitariau su šeimos gydytoju, o jis nuramino, kad nieko čia blogo. Svarbu, kad šoktelėjęs pulsas nelieka toks aukštas, o vėl sulėtėja, juk jis priklauso nuo mūsų aktyvumo. Jeigu jis nėra aukštas, kai esu ramybės būsenos, esą viskas gerai. Gavau patarimų, kaip gydyti peršalimą, ir tuo viskas pasibaigė", – prisimena pašnekovė.

Aistė Štaraitė

Deja, moters savijauta tik blogėjo – po poros savaičių ji jau negalėjo atsigulti, kadangi nuo skysčio plaučiuose pradėdavo dusti. Kosulys intensyvėjo, sutriko miegas, virškinimas, dingo apetitas, atsirado silpnumas.

"Žinojau, kad taip neturėtų būti, bet kažkodėl tuo momentu delsiau nueiti pas gydytoją. Vieną naktį užmigusi pabudau nuo beprotiško širdies mušimo. Pasitikrinau pulsą – ramybės būsenos jis siekė apie 140. Paskambinau greitajai pagalbai. Manęs paprašė nusiraminti, nors tuo metu buvau visiškai rami, ir giliai, ramiai kvėpuoti, o jeigu situacija nepagerės, po poros valandų atvažiuoti į ligoninės priimamąjį. Ligoninėje buvau jau po valandos", – toliau pasakoja Aistė.

Būtent tuomet jai ir buvo nustatyta diagnozė – dilatacinė kardiomiopatija ir mitralinio vožtuvo pralaidumas. Paprastai tariant, tai širdies nepakankamumas.

"Iš karto norėjau grįžti į Lietuvą, bet tuo metu negalėjau skristi – mano širdis buvo per silpna. Teko laukti kelis mėnesius, kol vaistais pavyko stabilizuoti būklę. Grįžusi iš karto kreipiausi į Santaros klinikas. Gerdama paskirtus vaistus apie 2,5 metų, vėl galėjau gana normaliai gyventi. Aišku, veikla tapo šiek tiek ribota, nes simptomai liko, tik neprogresavo, bet paprasto kasdienio gyvenimo liga tikrai netrikdė. Deja, vėliau būklė vėl pradėjo blogėti – vaistai nebepadėjo. Kai būklė pasiekė tokį lygį, kad jau visai nebegalėjau normaliai gyventi, buvau įrašyta į eilę laukti transplantacijos", – aiškina moteris.

Svarbiausia – žiūrėti į priekį

Šiandien Aistė jau žino, kad jos gyvybę gali išgelbėti tik donoro širdis, tačiau kol jos sulauks, jai implantuota dirbtinė širdis. Tad Aistė su savimi kasdien nešiojasi dvi baterijas, kurios laidu, per pilvą vedančiu iki širdies, užtikrina dirbtinio aparato veikimą.

"Šiuo metu jaučiuosi gana stabiliai su ta dirbtine širdele, tad pasitarę su chirurgais nusprendėme, kad, norint prailginti tą gyvenimo trukmę, turėčiau išgyventi su ja kuo ilgiau. Gamintojas sako, kad su tokia dirbtine širdimi, kokia implantuota man, galima išgyventi aštuonerius devynerius metus, Lietuvoje yra žmogus, pragyvenęs su ja ketverius ar penkerius metus. Pasaulyje yra žmonių, kurie su dirbtine širdimi gyveno trylika metų ir daugiau – dirbtinę širdį pakeičia ir, jei nėra kokių komplikacijų, jie toliau gyvena. Tad mes tikimės, kad kokius penkerius metus ji man pasitarnaus", – sako A.Štaraitė.

Aišku, yra įvairių šalutinių poveikių – vis dėlto į kūną įdėtas aparatas, kuris gali bet kada sugesti, į išorę iš kūno išeina laidas, taigi visada išlieka infekcijos galimybė, su savimi tenka nešiotis dvi baterijas, kurias vis reikia įkrauti. Tačiau po operacijos kasdien ji jaučiasi vis stipresnė – gyvenant su dirbtine širdimi pagerėjo organizmo būklė, nes atkuriama gera kraujotaka, organizmas gauna pakankamai deguonies ir mikroelementų, o žmonės, matydami ją gatvėje, nė neįtaria, kad moteris sunkiai serga. Vis dėlto, nors atrodo kaip visiškai sveikas žmogus, tai nereiškia, kad jos vidus neserga. Organizmo būklę svarbu nuolat stebėti, siekiant sumažinti trombozių tikimybę, būtina vaistais skystinti kraują, o kraują skystinančių vaistų dozę nustatyti yra gana sunku, nes daug priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo – kaip ir ką jis valgo, koks jo dienos režimas, kiek jis miega, kiek juda, kiek geria vandens.

"Atsakymo į klausimą, kodėl man išsivystė širdies nepakankamumas, taip ir negavau. Buvo padaryti visi tyrimai, kurie galėtų nusakyti priežastį, kodėl tas širdies nepakankamumas atsirado, ir dar esant tokio jauno amžiaus, tačiau jokių rezultatų nebuvo. Paprasčiausiai man nepasisekė. Nebesistengiu ieškoti to atsakymo. Dabar man svarbiausia žiūrėti į priekį, kokie kiti gydymo etapai, stebėti, kaip jaučiuosi, ir gyventi toliau", – sako Aistė.

Negalima atsiriboti

Nors žinia apie ligą, kaip teigia A.Štaraitė, jai sukėlė šoką, tačiau kitos išeities ji neturi. Galima nuleisti rankas ir nebenorėti gyventi, o galima kovoti ir judėti į priekį. Ji pasirinko judėti.

Susitaikiusi su savo situacija aš labai norėjau dalytis tuo, ką žinau, didinti šios ligos žinomumą. Norėjau pasiekti jaunimą.

Širdies nepakankamumas – vyresnio amžiaus žmonių liga, tačiau ji neaplenkia ir jaunų, ir net naujagimių. Vyresni žmonės dažniausiai sulaukia tinkamos pagalbos, į jaunimą neretai pažiūrima pro pirštus, todėl širdies nepakankamumas jiems nustatomas gana vėlai – tai ji patyrė savo kailiu.

"Kai man buvo diagnozuota liga, šalia manęs buvo labai stiprus kardiologas, kuris su manimi praleido labai daug laiko ir viską paaiškino, parodė, atsakė į gausybę mano klausimų. Tačiau kai išgirsti tokią diagnozę, dar ilgą laiką būni ištiktas šoko, tad visą informaciją suvokti sunku, daug ką praleidi. Todėl atsakymų ieškojau ir interneto svetainėse – ten jų gausu, tik reikia žinoti, kokia informacija galima pasitikėti, o kokia – ne, – sako Aistė. – Susitaikiusi su savo situacija aš labai norėjau dalytis tuo, ką žinau, didinti šios ligos žinomumą. Norėjau pasiekti jaunimą. Man buvo svarbu kalbėti apie tai, kad taip gali atsitikti ir jauniems žmonėms, ir kad tai yra nematoma liga. Tad pradėjau garsiai apie tai kalbėti, dalytis socialinėje erdvėje. Ir kai Širdies nepakankamumo asociacijai buvo reikalingas naujas vadovas, kardiologai rekomendavo mane kaip aktyvų, imlų ir bendraujantį žmogų. Man pasiūlė ir aš sutikau, nes jau turėjau panašių planų, galvojau suburti kažkokią ligonių bendruomenę, o šis pasiūlymas man buvo galimybė kalbėti oficialiai, garsiai, dalytis informacija ir teikti pagalbą tokiems pacientams."

Anot moters, pacientai, išgirdę diagnozę – širdies nepakankamumas, dažnai priima tai kaip mirties nuosprendį. Pagrindinis jiems kylantis klausimas – kada tai įvyks? Gyventi toliau su ta liga ir pamatyti džiaugsmą gyvenime būna labai sudėtinga. Dar blogiau, jei žmogus užsidaro ir su liga kovoja vienas. Sergantiems žmonėms reikia bendrauti, todėl burti juos į bendruomenę yra labai svarbu.

Pacientai sąmoningėja

A.Štaraitė teigia, kad dalyvaudama Širdies nepakankamumo aljanso susitikimuose ir konferencijose suprato, kaip svarbu yra dalytis informacija ir kaip reikia įtraukti į tą veiklą pačius pacientus ir visuomenę. Taip, yra parenkami gydymo būdai, bet tai nereiškia, kad žmogus, sergantis širdies nepakankamumu, gyvens ilgai ir laimingai. Mirtį ši liga paankstina. Tad nereikia užsidaryti, atsiriboti nuo viso pasaulio – svarbu patiems domėtis, eiti į renginius, bendrauti.

Širdies nepakankamumo asociacija bendradarbiauja su medikais, tad jos nariams siekiama suteikti tuo daugiau informacijos, kaip gyventi, ko atsisakyti, kaip padėti sau, kaip palengvinti širdies nepakankamumo simptomus. Organizuojamos širdies nepakankamumo dienos – susibūrimai, kurie didina ligos žinomumą, teikia informaciją visuomenei, kuri dažniausiai labai mažai žino apie širdies nepakankamumą. Todėl būtina aiškinti, koks svarbus yra savo sveikatos stebėjimas, kada reikia nueiti pas šeimos gydytoją, kada – pas kardiologus, į ką būtina atkreipti dėmesį.

"Planų asociacija turi labai daug, tik nelengva nuveikti didelius darbus, nes daug kas susiję ir su kiekvieno mūsų savijauta. Bet kai galime, stengiamės nuveikti kuo daugiau. Užmojai yra dideli, bet kiek pavyks padaryti neturint jokios finansinės paramos, neaišku. Tad du didžiausi stabdžiai – sveikata ir finansai", – konstatuoja A.Štaraitė.

Ji džiaugiasi, kad pacientai sąmoningėja, domisi savo liga. Jie pasitiki medikais, jų patarimų klauso ir jų nurodymais vadovaujasi. Tačiau po kurio laiko pacientas tampa geriausiu savo būklės žinovu.

"Dabar stipriau jaučiuosi ir neleidžiu tai ligai kontroliuoti mano gyvenimo – aš pati kontroliuoju ligą. Taip, pasitaiko ir tų blogų dienų, tačiau dauguma mano dienų – labai pozityvios, trykštančios energija. Susirgusi pradėjau dirbti savarankiškai ir pati kontroliuoju savo laiką, savo darbo krūvį. Pakeičiau savo darbinį gyvenimą ir pritaikiau jį sau. O viskuo, ką patyriau ir išgyvenau, noriu dalytis, kad padėčiau kitiems", – sako Aistė.