Instaliacija sukurta teatro fojė iš skirtingų spektaklių scenografijos fragmentų. Sutemus šioje erdvėje, matomoje pro langus iš gatvės, įsikurs skirtingų kartų aktoriai, jie keisdamiesi be pertraukos sergės šią erdvę 80 tamsos valandų.

Anot teatro pranešimo, tokiu būdu norima pažymėti lygiai prieš 80 metų, 1941-ųjų kovo 15-ąją, įvykusią pirmąją naujai Panevėžyje įkurto teatro premjerą – Juozo Miltinio režisuotą spektaklį „Sidabrinis slėnis“ pagal Nikolajaus Pogodino pjesę.

Ieškodama galimybių paminėti šią progą, teatro kūrybinė komanda – režisierius Aleksandras Špilevojus, scenografė Barbora Šulniūtė ir šviesų dailininkas Paulius Jakubėnas – sumanė instaliaciją „Sergėjimai“.

„Ji pakvies žiūrovus prieiti prie teatro taip arti, kaip tik tai yra įmanoma šiuo sudėtingu laiku“, – teigiama pranešime.

Anot režisieriaus A. Špilevojaus, teatro viduje, už stiklo, įkurtas eklektiškas pasaulis, sudėliotas iš skirtingiausių spektaklių objektų ir elementų. Vienintelė šio teatro pasaulio gyvybės sąlyga – gyvo aktoriaus buvimas jame.

Režisieriaus teigimu, kiekvieną vakarą besileidžiant saulei čia ateina aktorius tam, kad iki pat saulėtekio sergėtų šią teatro šventovę taip, kaip vienuolis adoruodamas sergi Švč. Sakramentą, o vaidila – šventą ugnį.

Instaliacija veiks kiekvieną vakarą nuo kovo 15-osios iki 21-osios.

Sezoną teatras pradėjo rugsėjo 1-ąją nauju spektakliu mažiesiems „Tikros pasakos“. Jauna teatro ir kino režisierė Živilė Mičiulytė spektaklį sukūrė pagal visame pasaulyje garsią, daugiau kaip į 30 kalbų išverstą Elenos Favilli ir Francescos Cavallo knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“.

Dar šiemet teatre savo naujus darbus pristatys keturi režisieriai – teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus, Algirdas Latėnas, Aidas Giniotis ir Jonas Vaitkus.

A. Špilevojus repetuoja garsaus šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Irano konferencija“. Spektaklyje, kurį kuria jauna menininkų komanda, vaidins 12 aktorių. Premjera numatyta spalio 2 ir 3 dienomis.

Aidas Giniotis netiesiogiai primins garsųjį J. Miltinio spektaklį „Sukčiaus testamentas“ pagal Shakespeare'o amžininko Beno Jonsono komediją „Sukčiaus testamentas arba Volponė“.

Jonas Vaitkus imasi Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūrinio „Tie metai“. Tai pjesė, kurią ketino statyti maestro Miltinis, bet taip ir neįgyvendino savo sumanymo.

Lapkričio mėnesį Algirdas Latėnas pakvies į anglų dramaturgo ir scenaristo Ronaldo Harwoodo pjesės „Aprengėjas“, kurią jau yra statęs daugiau kaip prieš 20 metų Nacionaliniame dramos teatre, premjerą. Pasak režisieriaus, ši pjesė apie teatro gyvenimą – tai klasika, prie kurios norisi grįžti vėl ir vėl.

2020-aisiais keletas teatro primadonų švenčia gražias sukaktis. Kiekvienam teatro menininkui geriausia dovana – galimybė susitikti su žiūrovais. Tad Asta Preidytė savo gerbėjus pakvies į monospektaklį „Kastingas. Kastingas. Kastingas“, Eleonorą Koriznaitę išvysime spektaklyje „Keista pažintis“ pagal aktorės mamos Eleonoros Matulaitės pjesę, o Ligita Kondrotaitė pasirodys bene visose naujose premjerose.

2021-ųjų žiemą ir pavasarį J. Miltinio dramos teatro žiūrovų laukia dar daugiau premjerų.

Išskirtinę vietą lietuvių teatro istorijoje užimantis režisierius J. Miltinis Panevėžio dramos teatrui su pertraukomis vadovavo 40 metų. Tad teatro jubiliejus yra puiki proga naujai pažvelgti į J. Miltinio teatro istoriją ir garsiojo režisieriaus kūrybą. Tarptautinė konferencija kvies Lietuvos, Latvijos ir Rusijos teatro istorikus, kritikus, kultūros bei meno tyrėjus ir menininkus dalintis įžvalgomis ir prisiminimais.

Jau nuo penktadienio šiame teatre tęsis intensyvios K. Zanussio spektaklio „Hybris (Puikybė)“, kurio premjera įvyks spalio 1–2 dienomis, repeticijos. Pirmasis repeticijų etapas vyko dar rugpjūčio mėnesį K. Zanussio sodyboje Lenkijoje.

Kaip ir būdinga K. Zanussio kūrybai, spektaklyje „Hybris“ (Puikybė) nagrinėjamos tiek universalios, moralės ir galios temos, tiek sociopolitinės problemos. Spektaklyje susiduria istorijos studentas Konradas (Artūras Dubaka) ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas (Vidas Petkevičius). Konradas siekia tam tikrų atsakymų, susijusių ne tik su jo šeimos, bet ir su visos šalies istorija.

Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota ir korumpuota – Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, 6 deš. universitetų „valymuose“. Tačiau, regis, jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. Tuo tarpu Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauti, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.

„Man įdomūs Zanussio dramaturginiai sprendimai, netradiciškai išspręsta mano personažo, profesoriaus Adamo, linija. Manau, būtina atskleisti, kaip žmogus nuo mažų dalykų, vis labiau ir labiau susiduria su savo amoralių veiksmų padariniais ir tampa savo veiksmų įkaitu. Manau, kad „Hybris“ – universali pjesė ir yra ypač aktuali postsovietinėms šalims“, – mintimis apie K. Zanussio spektaklį dalijasi Vidas Petkevičius.

K. Zanussis – spektaklio režisierius ir pjesės autorius. Kostiumus ir scenografiją šiam spektakliui kuria Margarita Misiukova. Vaidina V. Petkevičius, A. Dubaka, Eleonora Matulaitė, Olita Dautartaitė, Albinas Kėleris, Julija Krutko, Eglė Špokaitė, Laimutė Mališauskaitė, Eleonora Koriznaitė, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė.

Prieš kelis dešimtmečius K. Zanussis įžengė į kiną kartu su „moralinio nerimo kino“ kūrėjų banga ir liko ištikimas jos idealams – rodyti šiuolaikinį žmogų sudėtingais pasirinkimo momentais. Ir ankstyvieji K. Zanussio filmai („Šeimyninis gyvenimas“, „Apsauginės spalvos“, „Iliuminacija“), ir jo vėlesni kūriniai („Gyvenimas kaip lytiniu keliu platinama mirtina liga“, „Persona non grata“) iki šiol verčia diskutuoti apie šiuolaikinio žmogaus moralinius pasirinkimus.

Kaip žada J. Miltinio dramos teatro vadovas Linas Zaikauskas, Panevėžiui tęsiant pavasarį teatro pradėtą iniciatyvą „Panevėžys vienija ir taškas“ kas mėnesį žiūrovai galės išvysti po vieną premjerą. Viena jų pavasarį bus rodoma netgi siaurojo geležinkelio depe. Taip pat laukia filmai, parodos, koncertai, netgi V. Klyčko vizitui skirtas bokso turnyras.

Jis priminė, kad projektas gimė kaip bandymas atkreipti į teatrą kuo didesnį dėmesį ir padaryti taip, kad mieste „būti kultūringam būtų madinga“.

Visos pjesės – premjeros Lietuvoje

Jau rugsėjo pabaigoje L. Zaikauskas žada pristatyti publikai premjerinį savo režisuotą spektaklį „Lavina“ pagal T. Džiudženoglu pjesę. Atvykti planuoja ir pjesės autorius.

„Rugsėjo 24 dieną autorius atvažiuos į Panevėžį, o jam pasižiūrėjus spektaklį „Lavina“, 25 dieną padarysime teatro scenoje diskusiją, kuri taip ir vadinsis: „Globalaus pasaulio grėsmės ir baimės“, joje dalyvaus Tundžeras Džiudženoglu, Krzysztofas Zanussis“, – rugsėjo iniciatyvas BNS pristatė L.Zaikauskas.

Diskusijoje taip pat dalyvaus filosofas Krescencijus Stoškus, ją moderuos žurnalistas Tomas Dapkus.

„Noriu pasakyti, kad mūsų sezone šiemet kiekviena pjesė bus pastatyta pirmą kartą Lietuvoje, pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą (...), pirmą kartą Lietuvoje yra ir tai, kad šis sezonas bus labai tarptautinis. Visi teatrai retkarčiais pasikviečia užsienio režisierių, bet mūsų šiame sezone „razina“ bus lietuvių režisierius“, – pažymėjo L.Zaikauskas.

Visi spektakliai statomi lietuvių kalba, juose vaidins J. Miltinio teatro aktoriai.

Renginiai rudenį vyks ir Panevėžio Gabrielės Petkevičiaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur saugomas gausus J.Miltinio archyvas, – rugsėjo 12 dieną bus pristatyta knyga „Romų pasakos“, rengiama diskusija apie romų Holokaustą. Rugsėjo 17 dieną vyks susitikimas su teatrologu Martynu Petriku, kuriame bus aptartos šiuolaikinio teatro aktualijos, visą mėnesį veiks paroda „Kaip išgyventi XX amžiuje“.

Repeticijos K. Zanussio namuose

Teatro padiktuota spalio tema – „Nusikaltimas ir bausmė“ su mėnesio kulminacija – K. Zanussio pjesės „Hibris“ premjera. Spektaklį su J.Miltinio dramos teatro aktoriais kūrė pats K. Zanussis, jis teatralus repeticijoms buvo pasikvietęs į savo namus Lenkijoje.

Anot spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų sukūrusio Lietuvos jaunimo teatro aktoriaus Vido Petkevičiaus, premjera bus pasaulinė, kadangi visi ankstesni bandymai pastatyti pjesę scenoje nebuvo realizuoti. Anot jo, aktoriams nebuvo lengva, kadangi pjesėje yra „labai daug filosofinio teksto“. Nors darbas vyko labai įtemptu grafiku, aktoriai tvirtino įtampos nejautę, pats K.Zanussis buvo itin geranoriškas ir net pasisiūlė būri gidu.

„Prisipažinsiu: nesu taip daug dirbęs, kaip šį kartą. Nors buvo nuostabi aplinka: dvarelis, puikūs sodai, daug šunų, bet nebuvo kada daug dairytis, per dvi savaites reikėjo padaryti spektaklį. Taip ir įvyko, dirbti reikėjo labai daug. (...) Nebuvo jokios įtampos, tiesiog buvo didžiulis darbas. Jis visą laiką siūlė mums pailsėti, nuvažiuoti kur nors į miestą, sako: esu labai geras gidas, norėčiau jus kur nors nuvežti, ką nors parodyti, bet mes atsisakydavome, nes nebuvo daug laiko“, – pasakojo V. Petkevičius.

Pasak jo, su K. Zanussiu, kuris laisvai šneka šešiomis kalbomis, aktoriai bendravo rusiškai ir angliškai, po repeticijų naktį vykdavo K. Zanussio filmų peržiūros – tų, kurie niekada nebuvo rodomi didžiuosiuose ekranuose Lietuvoje.

Lapkritis – Maidano mėnuo

Lapkritis bus skirtas Maidano įvykiams Ukrainoje paminėti. Be Ukrainos menininkų parodų, koncertų bus pristatytas Ivano Franko teatro meno vadovo Stanislavo Moisejevo spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ pagal vienos garsiausių ukrainiečių dramaturgių Natalijos Vorožbit pjesę.

Lapkričio mėnesį taip pat laukiama Ukrainos kino režisieriaus Sergejaus Voiznicos, pristatysiančio kino festivaliuose laurus skinantį filmą apie Maidaną, iš Vatikano žada atvykti ir graikų katalikų vyskupas Igoris Bialyko, jis dalyvaus diskusijose teatre.

„Laukiame buvusio panevėžiečio, pasaulio bokso čempiono ir šiandieninio Kijevo mero Vitalijaus Klyčko. Panevėžys net organizuoja didelį tarptautinį bokso turnyrą jo atvykimo garbei – štai, iki ko atveda teatras“, – teigė L.Zaikauskas.

Tikimasi, kad kartu su V. Klyčko atvyks Ukrainos kultūros ministras Jevhenijus Nyščiukas.

Pavasarį savo premjerą J. Miltinio teatre pagal čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo apysaką „Ypatingai sekami traukiniai“ pristatys ir kitas garsus lenkų kino ir teatro režisierius Jacekas Glombas. J. Miltinio teatras žada kviesti ir čekų režisierių Jirį Menzelį (Jiežį Mencelį), jo to paties pavadinimo filmas 1967-aisiais pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas.

„Premjera įvyks labai įdomioje vietoje: Aukštaitijos „siauruko“ geležinkelio depe, kur tikri garvežiai tikrai važinės, parodysime ir „Oskaro“ laureato filmą. Duok, Dieve, jam sveikatos, atvažiuos į Panevėžį“, – teigė L. Zaikauskas.

Pavasarį žadama pristatyti ir Karelų režisieriaus Andrejaus Dežonovo, gruzinų režisierių spektaklius.

Š. Birutis: pasirinkimas pasiteisino

Sezono pristatyme dalyvavęs kultūros ministras Šarūnas Birutis sakė, kad džiaugiasi permainomis Panevėžio kultūriniame ir viešajame gyvenime.

„Galiu pasakyti, kad mes tikrai neapsirikome paskirdami L. Zaikauską garbingą vardą turinčio teatro direktoriumi. Paprastai vertiname programas. Tai galiu pasakyti, kad ta jo programa, kurią jis pateikė ministerijai ir su kuria laimėjo, yra vykdoma daugiau nei šimtu procentų. Negali nedžiuginti ir sinerginis efektas, kuris eina iš teatro, įsijungiant bibliotekai, visai bendruomenei, jau dabar juntamas. Tikiuosi, kad tai plėsis“, – BNS sakė Š. Birutis.

Buvusio absurdo teatre neliko

Nors pavasarį teatrą paliko dalis jaunų aktorių, L. Zaikauskas šio įvykio nesureikšmina ir sako, kad atmosfera teatre yra normali. Penktadienį iš Vilniaus atvyksta apie dešimt jaunų aktorių merginų, dalį jų teatras tikisi įlieti į savo gretas.

„Visi Lietuvoje supranta krepšinį, visi yra krepšinio specialistai. Tikriausiai jie nustebtų, jei kas pasakytų, kad yra komanda, kur beveik pusė žaidėjų žaidžia dar ir kitose komandose, be to, dar renkasi varžybas, kuriose žais ar nežais, kelia sąlygas, kad būtinai žaistų pirmajame penketuke. Tikriausiai bet kuris krepšinio mylėtojas suprastų, kad čia yra visiškas absurdas. Toks absurdas buvo mūsų teatre, ačiū Dievui, jo neliko“, – sakė jis.

Legendinio režisieriaus J. Miltinio įkurtas dramos teatras pastaraisiais metais garsėjo konfliktais. 2010 metais aktoriai sukilo prieš ilgametį teatro vadovą Rimantą Teresą. Pasibaigus jo kadencijai konkursą vadovauti teatrui laimėjo aktorius Laimutis Sėdžius, bet po kelių dienų jis pasitraukė nepaaiškinęs priežasčių. 2010 metų lapkritį teatrui ėmė vadovauti režisierius Romas Vikšraitis, kolektyvas išreiškė nepasitikėjimą jam, tačiau vadovas sugebėjo išsilaikyti iki 2015-ųjų. Į jo vietą pernai spalį paskirtas L. Zaikauskas.

Kaip teigia spektaklio režisierius, „Lavinoje“, skrodžiančioje baimės pavidalus, pinasi aktualumas, universalumas ir kartu paradoksali, žiauri poetika. Vieną iš pagrindinių vaidmenų spektaklyje atliks garsi teatro ir kino aktorė Olita Dautartaitė. Šia proga aktorė papasakojo apie netikėtą grįžimą į sceną, ilgametę patirtį joje ir neišblėstančią meilę teatrui.

– Jūs teatre jau daugiau nei penkis dešimtmečius, per kuriuos teatras, kaip reiškinys, labai keitėsi. Kaip tą kaitą matote ir vertinate Jūs?

– Teatras, kitaip nei  daugelis kitų meno rūšių, yra neišliekantis. Jeigu šiandien dailės kūrinys atrodo senamadiškas, po kurio laiko jis gali būti vertinamas visiškai kitaip. Taip pat literatūra, muzika. Tuo tarpu teatras – efemeriškas menas, kurį sudaro „čia ir dabar“ potyris, žiūrovų salės ir scenos abipusė energetika. Tai yra beprotiškai žiauru ir kartu beprotiškai gražu. Dėl to suprantu bet kokių vertinimų sąlygiškumą.

Teatre dirbti pradėjau 7-ajame dešimtmetyje. Mačiau visus to laikotarpio grandus: Romualdą Juknevičių, Henriką Vancevičių, Joną Kavaliauską, Kazimierą Kymantaitę, Moniką Mironaitę, Henriką Kurauską... Rusų,  Kauno,  Panevėžio,  Šiaulių dramos teatrų įdomiausius laikotarpius. Šiuo teatru aš be galo tikėjau, jis man darė milžinišką įtaką.

Kaita yra ir, aišku, ji turi būti. Kartais pasikalbėdavome su šviesaus atminimo Donatu Banioniu, Pranu Piauloku, Regimantu Adomaičiu, kitais vyresniaisiais aktoriais ir jie išreikšdavo savo savotišką nusistatymą prieš šiuolaikinį teatrą, nes tikriausiai jame nebeliko poveikio. Atrodo, kad šiuolaikiniame teatre dažnai svarbiau spektaklio forma, neįmenami ženklai, neatpažįstamos metaforos, o ne pagavi mintis, įtaigi emocija. Daugelio spektaklių nenoriu žiūrėti dėl jų pigios dramaturgijos, komedijų „žemiau bambos lygio“, dėl pataikavimo neišlavintam publikos skoniui. Bet, sakykime, mes pasenome ir ne visada įkandame šiuolaikinį teatrą. Juk yra daug jaunų įdomių režisierių, talentingų aktorių, scenografų. Duok, Dieve, jiems kurti.

– Kokie Jūsų pastarojo laiko stipriausi teatriniai įspūdžiai?

– Galėčiau prisiminti Gintaro Varno režisuotą Maxo Frischo „Biografiją vaidinimą“ Kauno nacionaliniame dramos teatre,  Jono Vaitkaus „Nebylį“ Šiaulių dramos teatre, Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“.

– Kokie patys svarbiausi įvykiai, žmonės Jūsų aktorės karjeroje?

– Stasys Ratkevičius, kuris mane priėmė į mano pirmąjį– Kauno lėlių teatrą. Žinoma, Aurelija Ragauskaitė, atvėrusi vartus į Šiaulių dramos teatrą, – kerinti asmenybė, su didžiule režisūrine fantazija, puikiai mokėjusi dirbti su aktoriais. Režisieriai Saulius Varnas ir Gytis Padegimas, Ugis Brikmanis, Peteris Stoičevas, Regina Steponavičiūtė, kolegos aktoriai Pranas Piaulokas, Fausta Laurinaitytė ir visi Šiaulių dramos teatro žmonės, su kuriais kartu leidome dienas ir naktis, ėjome į spektaklių išsipildymą – premjeras.

– Kokie spektakliai, vaidmenys ar režisieriai Jums yra palikę giliausią įspaudą?

– Vienas ryškiausių vaidmenų – Sauliaus Varno „Kvotoje“. Šviesaus atminimo Stasys Petronaitis pastebėjo šį mano vaidmenį, susilaukiau itin netikėto ir gražaus jo vertinimo. Smagu prisiminti, jog turėjau gerbėjų, kurie važiuodavo į Palangą, Klaipėdą, Kauną žiūrėti šio gastroliuojančio spektaklio. Gyčio Padegimo „Žemaitė“, kuriame vaidinau pamišusią  jaunausią rašytojos Žemaitės dukrą Eleną. Taip pat Solanž vaidmuo Sauliaus Varno spektaklyje „Kambarinės“ pagal Jeaną Genet, Goldė Reginos Steponavičiūtės pastatyme „Tevjė pienininkas“ pagal Šolomą Aleichemą, Motušė Peterio Stoičevo „Luošyje iš Ainišmano salos“ pagal Martiną McDonaghą. Ir, žinoma, A. Ragauskaitės „Septynios snieguolės ir nykštukas“ – tai mano pirmasis spektaklis Šiaulių dramos teatre, vienas brangiausių. Buvo jų – pasisekusių ir nelabai...

– Esate dirbusi su vienais ryškiausių Lietuvos kino režisierių: Algimantu Puipa, Gyčiu Lukšu. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie šias patirtis?

– Man jau pats pakvietimas vaidinti kine – ypatingas, juk nesu tokia labai jau „kinematografiška“ aktorė. Dirbti su A. Puipa buvo smagu ir malonu. Jis net nedarydavo bandymų. A. Puipa labai tiksliai geba nusakyti filmuojamą sceną, personažą, jo būseną. Paprastai ir lengvai, be kankinimosi. Ir patys filmai – man ypatingi: „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa”, „Žuvies diena”. Net buvau pyktelėjusi (juokiasi) ant Puipos, kad daugiau nebekvietė filmuotis, juk vadino mane savo filmų talismanu. O G. Lukšą prisimenu kaip tikrą kino aristokratą. Taip pat buvo įdomu dirbti su Andriumi Šiuša filme „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993) pagal E. Cinzo novelę. Labai įdomus filmas, nors nepastebėtas. Šiais metais filmavausi Alvydo Šlepiko „Patriotuose“. Ir patį filmą įvardinčiau kaip sėkmingą – ironišką , su gera doze parodijos. Smagu „suktis“ filmavimo aikštelėje, kur veikia kiti nei teatre vaidybos principai.

– Ar buvote kada suabejojusi aktorystės pasirinkimu?

– Buvau, buvau. Dažnai. Tačiau aš buvau teatre ir teatras buvo mano! Prieš aštuonerius metus atsisveikinau su scena ne šiaip sau. Mano savasčiai tiesiog nebetiko toks teatras. Norėjau atsiverti literatūrai. Mane maitina lietuvių poezija, jos neišsemiami klodai.

– Šiuo metu Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre repetuojate spektaklį „Lavina“. Kaip nusprendėte prisijungti prie kūrybinės komandos? Kuo Jums įdomi spektaklio medžiaga?

– Įrašinėjome su Gediminu Storpirščiu radijo pasaką Vilniuje, kai sulaukiau netikėto Lino Marijaus Zaikausko skambučio ir kvietimo vaidinti  spektaklyje. Maloniai nustebau. Mane pakerėjo pjesė, jos idėja, vaidmuo. Pjesė, kurioje pinasi meilė, žiaurumas, drąsa. Kas yra baimė? Kaip jai galima pasipriešinti? Iš kur kyla drąsa nugalėti baimę, iš kur geismas laisvei? Esminiai, gelmiški ir jaudinantys klausimai. Tai turėtų būti gyvo nervo, mintijimą keliantis spektaklis. Net repeticijų metu kartais sukuriamas stiprus įtampos laukas, tad kas laukia žiūrovų? Jei pavyks, jei pavyks.

Patį vaidmenį aš priimu kaip iššūkį – madingas dabar žodis. Režisieriaus nurodymai tokie įdomūs, stiprūs – tik spėk ir gebėk tiek įsisavinti! O aš jau per aštuonerius metus atpratau vaidinti, su partneriais bendrauti scenoje, per labai trumpą laiką sugerti personažą ir jo charakterį. O juk žinojau, kad nebus lengva... Kodėl ėjau? Nežinau. Nežinau, kas šaukė. Nenusakoma meilė teatrui, Panevėžio teatrui. Ir panevėžiečius kviečiu mylėti savo teatrą, lankyti ir visokeriopai palaikyti jį. Tik teatre įmanomas toks abipusis keitimasis energija, ryšys tarp aktorių ir žiūrovų. Juk teatras vienintelis menas, kuris neišlieka, joks kinematografas neatkurs tos gyvasties, kuri yra tik čia, tik dabar.

– Profesinė ir asmeninė patirtis išgrynino vertybes. Kas Jums yra vertybė?

– Vertybė yra gyventi. Jei įmanoma - pagal dešimt Dievo įsakymų.

– Kas Jums yra kūrybos / aktorystės esmė?

– Vienoje televizijos laidoje Vaclovas Blėdis paklaustas, kodėl jis tiek daug visur dirba – ir vaidina, ir režisuoja, ir filmuojasi kine, – atsakė: „Dieve mano, gi pasirodyti noriu“. Nors ir juokaujant, tame yra tiesos. Aktorystės esmė... Tai taip pat galimybė pasinerti į tau nesuvokiamą ir kitokį pasaulį, pabandyti jį atverti  žiūrovui. Paveikti jo protą, akimirkai sustabdyti, smarkiau priversti plakti  širdį. Stiprūs užmojai, Olita Dautartaite? O taip. Tad būti scenoje – sunki lemtis. Ir dar turi pasiduoti režisieriaus diktatūrai. Net nenorint ir nesutinkant. Anūkui Baliui, dar šeštokui, tarytum juokais patariau studijuoti aktorystę. Jis atsakė: „Tai visąlaik reiks klausyti Padegimo? (tuometinis Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius) Ne. Negalėčiau.“

– Kas Jums suteikia įkvėpimo?

– Stipri liūtis, vaivorykštė. Vaikystės prisiminimai: bulvių, burokų vagos, šieno kvapas, atlaidų vainikai šiaurės Lietuvoje. Praeinamumo pojūtis. Liūdesys dėl to, kas praėjo ir niekada negrįš. Jono Strielkūno poezija, Romualdo Granausko novelės. Margaspalvis drugelis.

Teatro svečių sąraše – pasaulyje žinomos pavardės ir vardai: režisierius Krzysztofas Zanussis (Kšyštofas Zanusis), Kijevo meras Vitalijus Kličko, Gruzijos dainų ir šokių ansamblis „Rustavi“.

Sezoną rugsėjo 2-ąją atidarys pagal šiuolaikinio turkų dramaturgo Tundjero Djudjenoglu (Tundžero Džudženoglu) pjesę „Lavina“ pastatytas spektaklis. Jo siužeto centre – apokaliptinė baimė, apėmusi nedidelę kalnų bendruomenę. Jos nariai kone visus metus gyvena tyloje, kad tik „neprisišauktų“ sniego nuošliaužos, kuri gali palaidoti po sniegu visą miestelį. Kūrinyje kalbama apie viešojoje erdvėje nuolatos eksploatuojamą baimę, dėl saugumo pažado aukojamą laisvę, teigiama J.Miltinio teatro pranešime.

Rugsėjo 25 dieną planuojamoje diskusijoje „Globalaus pasaulio grėsmės ir baimės“ ketina dalyvauti pats T. Djudjenoglu ir lenkų kino legenda K. Zanussis.

Kaip ir planuota, žymiojo lenkų režisieriaus sukurto spektaklio „Hybris“ („Puikybė“) premjera įvyks spalio 1 dieną. Pats pjesę parašęs K. Zanussis svarsto, kaip elgtis su dar neužgijusiomis XX amžiaus žaizdomis.

Spalio mėnesį žiūrovų lauks dar viena premjera – Ukrainos teatro režisieriaus Stanislavo Moisejevo spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ pagal vienos svarbiausių šiuolaikinės ukrainiečių dramaturgijos atstovės Natalijos Vorožbit to paties pavadinimo pjesę.

Anot teatro pranešimo, finaliniuose projekto „Panevėžys vienija ir taškas“ renginiuose, skirtuose Maidano įvykiams Kijeve paminėti, žada dalyvauti dabartinis Kijevo meras ir buvęs panevėžietis V. Kličko. Be to, šiuo metu tariamasi dėl ukrainiečių kino režisieriaus Sergejaus Loznicos viešnagės Panevėžyje.

2017-ųjų vasarį J. Miltinio teatro scenoje bus galima išvysti Gruzijos valstybinį dainų ir šokių ansamblį „Rustavi“ bei Batumio valstybinio Iljos Chavchavadzės teatro spektaklius.

Gruzinų teatro režisierius Andro Enukidzė Panevėžyje statys romantinę komediją „Chanuma“. Jo premjera žadama kitąmet.

Pavasarį planuojama parodyti dar vieno kviestinio režisieriaus, Karelijos valstybinio dramos teatro vadovo Andrejaus Dežonovo, premjerą „Siena“ pagal Seppo Kantervo absurdo komediją.

Pavasarį numatytas ir lenkų teatro režisieriaus Jaceko Glombo spektaklis pagal čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo kūrybą.

Naujajame sezone laukia ir dvi premjeros vaikams bei jaunimui. Savo veiklą tęs vaikų ir jaunimo teatro studija su aktore Vita Šiaučiūnaite priešakyje.

Vytauto Anužio ir Veltos Anužienės kurso aktoriai, kurių vizitine kortele spėjo tapti spektaklis pagal kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir rašytojo Kazio Sajos miuziklą „Devynbėdžiai“, ketvirtadienį išplatino pranešimą, kad traukiasi iš teatro veiklos.

2014-aisiais į Panevėžio teatrą atėję dirbti keliolika aktorių laiške primena, kad buvo priimti dar buvusio vadovo Romualdo Vikšraičio, juos iš pradžių įvertino ir L. Zaikauskas, pripažinęs „kaip teatro trupės pagrindą“.

„Per kelis mėnesius jaunimas staiga tapo teatro problema: netalentingi, neetiški, trukdantys spektaklių progresui. Negana to, mes nebepripažįstami kaip profesionalūs aktoriai, o mūsų magistro studijos tapo nereikalingos, trukdančios teatro vizijai. Vadovas liepė jas nutraukti ir siūlė savo studiją, kurioje būtų galima tobulinti įgūdžius iki jo reikalavimus atitinkančio lygio. Vėliau „studijos“ idėja išgaravo, nes, pasak vadovo, „kiekvienas šiame pasaulyje kovoja už save“, – rašo aktoriai.

Anot jų, prasidėjo savotiška kova su teatro vadovu – nebevaidinami jų diplominiai bei kiti spektakliai, tuo metu aktoriai nurodo dirbantys vidutiniškai po 12 valandų per parą, nors gauna atlyginimą tik už 0,25 etato, užsiima ir nesusijusiais darbais – nuo vadybos ir reklamos iki scenografijos bei apšvietimo.

„Toks eikvojimasis sukėlė tai, ką buvo galima numatyti: nuovargis, nepasitenkinimas, nusivylimas, noras ieškoti geresnės darbo vietos, vietos, kuri būtų verta laiko, jėgų ir tikėjimo. Iš mūsų 18 liko 12“, – nurodo jie.

Aktoriai teigia iš vadovybės sulaukę gandų apie ketinamus atleisti žmones, imta reikalauti pasiaiškinimų, buvo skiriamos nuobaudos neatsižvelgiant į situaciją, konkrečias priežastis. Vadovas, kaip sakoma laiške, kvietėsi aktorius po vieną ir naudodamasis jų nepatyrimu, manipuliuodamas, menkindamas kūrė sąlygas priimti tolesnę darbo sutartį, kuri leis vaidinti tik tam tikruose spektakliuose, arba siūlė visai atsisakyti darbo vietos. Tuo metu kitiems jauniesiems aktoriams siūlyti priedai ir likti teatre visam etatui, tai pat siūlytos kitos pareigos teatre.

„Nesutikus su šiomis sąlygomis, buvo grasinama fiksuoti darbo valandas kiekvieną dieną net neturint spektaklių ar repeticijų, o to nesilaikant skirti nuobaudas ir atleisti iš darbo kaip prasižengusį, neatsakingą darbuotoją. Reziumė – su niekuo nesutinkant tiesiog kuo skubiau pateikti prašymą išeiti“, – pasakoja teatralai.

Pats L. Zaikauskas patvirtino, kad teatrą 11 aktorių paliko trečiadienį. BNS jis piešė kiek kitokį vaizdą: dauguma aktorių, anot jo, turėjo kitų vaidmenų Vilniuje, siekė išskirtinių sąlygų ir nesiejo savęs su J. Miltinio teatru.

„Pono Vikšraičio kursas buvo priimtas tam, kad būtų sušvelnintas konfliktas, kilęs su teatro darbuotojais. Nepaisant to, ar tai talentingi, ar mažiau talentingi aktoriai. Susiklostė tokia situacija, kad jie turėjo po 0,25 etato, kiti – po pusę, mokėsi konservatorijoje. Jie suvaidino diplominiuose Anužio pastatytuose spektakliuose, daugiau ne tiek jau ir daug: buvo pakviesti dar į kitus spektaklius, bet situacija tokia, kad jų tiesiog buvo neįmanoma prisikviesti į Panevėžį, nes visą laiką buvo užimti Vilniuje ir aiškinosi, kad dirba 0,25 ir 0,5 etato“, – pasakojo L. Zaikauskas.

Jis teigė pasiūlęs studentams baigti mokslus, o spektaklius, kuriuose vaidino iki šiol, vaidinti sudarius atskiras sutartis, taip pat pažadėjo kviestis juos pagal sutartis į naujus spektaklius.

„Kitu atveju prasideda manipuliacijos: jei dirbu puse etato, galiu būti tik tris su puse valandos. Visas teatras jautė tokį dalyką, kad neva idealiausia padaryti du teatrus: vienas tas, kuris buvo, o kitas – šis kursas. Bet negali būti dviejų trupių, dviejų teatrų viename teatre“, – paaiškino L.Zaikauskas.

Jis sakė pasiūlęs 4-5 žmonėms pereiti prie sutarčių atskiriems spektakliams, kitiems siūlė likti. Šiuo metu teatre liko senieji aktoriai, taip pat L. Zaikauskas žada priimti dar tris naujus aktorius, viena jų – Eglė Špokaitė – jau dirba, taip pat pradės dirbti Artūras Dubakas. Šiemet studijas baigia aktorės Eglės Gabrėnaitės kursas, kuris ir buvo rengiamas J. Miltinio teatrui. Vadovas tikisi pritraukti ir šio kurso aktorius.

„Teatras be jaunimo tikrai neliks, nes visi pasaulio dramaturtai, pradedant antikiniais, baigiant šiuolaikiniais, rašo daugiausia jauniems žmonėms ir apie meilę. Taip kad ši spraga bus užpildyta, manau, kad didelių problemų tikrai nėra“, – sakė jis.

„O čia yra kursas muškietininkų, kurie nusprendė, kad nori turėti išskirtines sąlygas. Bet taip negali būti“, – pridūrė L.Zaikauskas.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis prisipažino kol kas negirdėjęs apie J. Miltinio teatre kilusį konfliktą. „Negirdėjau. Pasidomėsiu, pasiaiškinsiu. Jokios informacijos iki manęs dar nepriėjo. Man atrodė, kad neblogai ten viskas yra. Atėjęs naujas vadovas ėmėsi gerų iniciatyvų. Aišku, jie (studentai – BNS) neturėjo pilnų etatų, čia yra problema. Kol neturėsime kito Teatrų ir koncertinių įstaigų įstaigų įstatymo, situacija tokia ir bus“, – BNS tvirtino ministras.

Legendinio režisieriaus J. Miltinio įkurtas dramos teatras pastaraisiais metais garsėja konfliktais. 2010 metais aktoriai sukilo prieš ilgametį teatro vadovą Rimantą Teresą. Pasibaigus jo kadencijai konkursą vadovauti teatrui laimėjo aktorius Laimutis Sėdžius, bet po kelių dienų jis pasitraukė nepaaiškinęs priežasčių. 2010 metų lapkritį teatrui ėmė vadovauti režisierius R. Vikšraitis. Kolektyvas išreiškė nepasitikėjimą jam, tačiau vadovas sugebėjo išsilaikyti iki 2015-ųjų. Į jo vietą pernai spalį paskirtas L. M. Zaikauskas.

„Lietuvos teatro ir kino bendruomenė neteko kūrybingos, aristrokratiškos, visą save menui ir jo tiesai aukojusios asmenybės. Stasiui Petronaičiui, kaip ir jo didžiajam mokytojui Juozui Miltiniui, kūryboje labiausiai rūpėjo universalūs dalykai, egzistenciniai klausimai, žmogaus intelektas ir metafizinė dimensija. Kolegų ir amžininkų širdyse jis išliks kaip jautrios širdies bičiulis, nepaprastai kuklus ir aukštų moralinių vertybių žmogus“, – rašoma teatro pranešime.

S. Petronaitis gimė 1932 metais Plaučiškių kaime, Pakruojo rajone. 1950–1951 metais jis mokėsi Juozo Miltinio teatro studijoje. 1951 metais S.Petronaitis pradėjo dirbti Panevėžio dramos teatre, čia menininkas praleido 22 metus, sukūrė 50 vaidmenų.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje S. Petronaitis paliko Panevėžio dramos teatrą ir pradėjo dirbti su garsiausiais to meto kino režisieriais ir aktoriais, kine sukūrė 40 vaidmenų. Jis filmavosi Vytauto Žalakevičiaus, Arūno Žebriūno, Marijojo Giedrio, Almanto Grikevičiaus ir kitų filmuose.

S. Petronaitis išleido atsiminimų knygas „Mokiausi skraidyti“ (Panevėžys, 1998 m.) ir „Mano aitvarai“ (Vilnius, 1999 m.). 1982 metais aktoriui suteiktas nusipelnusio artisto vardas, 2009  metais gavo Padėkos premijos už viso gyvenimo kūrybą.