Dalyvavęs komandinėse ir individualiose parašiutininkų varžybose visame pasaulyje – Indijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje ir daugybėje kitų valstybių, Žydrūnas tikina, kad niekur kitur nepatirsi tokio pojūčio, kaip šokant iš lėktuvo, kai ūžia vėjas ir krenti dideliu greičiu, o jau kitą akimirką sklendi padangėje išsiskleidus parašiutui.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

Buvau keturiolikos metų. Pasiūlė klasiokas nuvažiuoti į aerodromą. Nuvažiavome ir iššokome. Tais laikais parašiutas dar buvo toks apvalus, iššokus iš lėktuvo jis automatiškai išsiskleisdavo, ir kaip grybukas leidiesi. Ir baisu, ir įdomu. Visiška tyla, ramybė. Antras šuolis buvo dar baisesnis, trečią kartą galbūt nebūčiau šokęs, bet buvo šiek tiek gėda prieš draugus. Trečias šuolis buvo visai nieko – taip ir pradėjau šokinėti. O instruktoriumi, aišku, tapau gerokai vėliau, galbūt nuo 2003 m. Iš pradžių rengiau parašiutininkus, mokiau laisvo kritimo, o paskiau išpopuliarėjo šuoliai su dviviečiu parašiutu, vadinamąja kengūra. Iki šių dienų tuo ir užsiimu.

Tėvas pasakojo, kad mama nemiegodavo naktimis, kol negrįždavau.

– Norint šokti su parašiutu ir tapti instruktoriumi, reikia baigti kursus. Kaip vyksta šis procesas?

– Iš pradžių, jei nori išmokti šokinėti, yra kursai. Vėliau, pasiekus tam tikrą lygį, pavyzdžiui, iššokus bent 500 kartų, gali mokytis dirbti šuolių su dviviečiais parašiutais instruktoriumi. Iš tikrųjų net negalima sakyti, kad mes dirbame instruktoriais, – tik mokome naudotis parašiutu ir turime leidimą šokti dviese. Angliškai tai vadinasi „tandem master“ („tandem“ – parašiuto tipas (dvivietis), „master“ – meistras). Taigi, lietuviškai galbūt turėtų būti ne instruktorius, o tandemo meistras.

Tapti parašiutininku gali tikrai ne kiekvienas. Kartais bandai žmones mokyti, bet mintyse sakai: „Gal jau tu važiuok namo.“ Tie, kurie nori iššokti su parašiutu, išmoksta visi, bet yra žmonių, kuriems gali padovanoti ar įsiūlyti šuolį, bet jiems jo nereikia – jie net į lėktuvą nenori lipti.

Žydrūnas įsitikinęs – niekur kitur neįmanoma patirti to, ką žmogus išgyvena leisdamasis su parašiutu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ar yra kompetencijų kėlimo sistema, tarkime, leidimas šokti iš aukščiau ar naktį?

– Pasaulyje nėra tokios sistemos. Yra kategorijos, pavyzdžiui, D kategoriją galima gauti atlikus 500 šuolių, įvykdžius tam tikrus reikalavimus. Šuoliams iš didesnio aukščio nieko ypatingo nereikia, bet reikalaujama lėktuve turėti reikiamą įrangą, deguonies balionėlį, norint pakvėpuoti prieš šuolį. Jei naudojami specifiniai parašiutai, galbūt ir reikalinga tam tikra kompetencija, bet civiliai tokių nenaudoja, čia jau labiau kariuomenės sritis. Per varžybas esu išbandęs ir naktinių šuolių. Daug kas priklauso nuo organizatorių, kurie turi specialiai paruošti leidimosi aikšteles, jas gerai apšviesti.

– Ar sunku šokti su parašiutu kartu su kitu žmogumi?

– Visada patogiau šokti vienam su savo parašiutu. Pripranti prie visko. Su daug žmonių esu šokęs, bendravęs. Kai kurie parodo labai įspūdingas emocijas, tad būna toks savotiškas energijų apsikeitimas.

– Kaip vyksta pasiruošimas šuoliui su parašiutu? Į kokius dalykus kreipiate ypač daug dėmesio?

– Būtent Kauno klube parašiutus paruošia vadinamieji dėjikai (angl. – „packer“). Jie paruošia parašiutą ir padeda į lentyną naudoti. Kai reikia šokti, pasiimi sudėtą parašiutą pagal dydį – lengvesniam ar sunkesniam žmogui. Pirmiausia jį patikrini, ar sudėtas tinkamai. Yra standartai, kuriuos turi atitikti parašiutas, pavyzdžiui, jei tai pirmasis dienos šuolis, reikia patikrinti, ar saugos prietaisas įjungtas – būtent jis galėtų išgelbėti gyvybę nelaimės atveju. Saugos prietaisas tam tikrame aukštyje, jei nieko nedarai, pats paleidžia atsarginį parašiutą. Be abejo, yra tikrinimo seka: atkabinimo žiedų sistema, atsarginio parašiuto žiedas ir atkabinimo pagalvėlė – ar tinkamai pritvirtinti, kad netyčia neišsiskleistų. Paskui – parašiuto galinės dalies patikra. Eidamas į lėktuvą dar kartą pertikrinu, ką matau, ką jaučiu. Lėktuve, prieš susisegant su keleiviu, vėl reikia patikrinti, ar viskas paruošta tinkamai. Prisisegęs keleivį, dar kartą paliečiu ir pažiūriu tam tikras vietas. Prieš iššokdamas dar patikrinu stabilizatorių, kurį reikia išmesti iššokus. Jau iššokus, išmetus stabilizatorių, dar paskutinį kartą patikrinu, ar pasiekiu atsarginio parašiuto žiedą, atkabinimo pagalvėlę ir tranzito karabiną. Taigi, tikrinama nuolat, visuose šuolio etapuose. Viso to išmokau kursuose.

– Kaip reaguojate į žmones, kurie labai bijo šokti arba iššokę labiau parodo emocijas?

– Dažniausiai žmonės žino, ko nori ir kur atvažiuoja, tačiau pasitaiko tokių, kurie atvykę su kompanija bando įveikti save. Būna, kad žmogui šuolio metu kyla panika, kartais griebia man už rankų, bet turime instrukcijas, ką tokiose situacijose reikia daryti, stengiamės jį nuraminti, suvaldyti. Tas žmogus yra prikabintas nugara prie mano krūtinės, tai nelabai ką blogo ir padarys. Žinoma, prieš šuolį paaiškiname, ką daryti patiems, jei, pavyzdžiui, dėl streso negali kvėpuoti.

– O jeigu žmogus lėktuve atsisako šokti?

– Nepamenu tokių. Visas darbas su žmogumi vyksta kylant lėktuvu – su juo bendrauji, paaiškini, nuramini. Pakilus žmogus supranta, kad kito pasirinkimo nėra, taigi lieka šokti.

Ž.Mituzui visiškai normalu per dieną šokti su parašiutu aštuonis kartus, bet apie savo profesiją jis nelinkęs girtis. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Papasakokite apie parašiutininkų varžybas. Kaip jos vyksta?

– Dažniausiai tai yra grupinė akrobatika, kai dalyvauja keturių žmonių komandos: per tam tikrą laiką reikia atlikti ore kuo daugiau figūrų ir blokų sekų. Visos komandos daro tą patį: iššoka iš lėktuvo maždaug 3,2 km aukštyje ir turi 35 sek. atlikti kuo daugiau manevrų. Burtų keliu renkama seka, pagal kurią komandos pasirodys. Iššokę atliekame tas grupines figūras, o iš paskos iššoka operatorius, kuris viską filmuoja, užfiksuoja ir įrašą perduoda teisėjams vertinti – skaičiuoja figūrų, blokų tikslumą bei taisyklingumą, skiria taškus. Dar vyksta tikslumo rungtis, kai šoki į nustatytą vietą, kur ant žemės yra 16 cm elektroninis diskas. Jis fiksuoja, kaip tiksliai pataikei į centrą. Turi priskristi ir su kulnu kuo tiksliau pataikyti į centrą.

– Koks šuolis su parašiutu labiausiai įsiminė?

– Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, virš jų „Palmės“. Visiems ten labai patinka, nes tikrai įspūdinga. Bet vieta daug reikšmės iš tikrųjų neturi, užtenka man ir Lietuvos. Pavyzdžiui, Neringoje, šokant virš jūros ir leidžiantis sausumos ruože tarp marių – nereikia jokių užsienių.

– Ar kaskart prieš šuolį atliekate kokią nors ceremoniją?

– Varžybose su komanda turėjome šūkių, bet individualiai – ne. Važiuojant į aerodromą, draugė man dažnai pasako: „Važiuok atsargiai dviračiu“, nors važiuoju šokti su parašiutu. Tai tapo rutina ne tik man, bet ir aplinkiniams.

– Kaip žmonės reaguoja sužinoję apie jūsų profesiją?

– Nesu labai didelis mėgėjas pasakoti, ką veikiu. Nenoriu aiškinti žmonėms, kad tai nepavojinga, ir nesu kvailas, jog šokinėju. Kartais nepaprasta su to neišmanančiu žmogumi kalbėtis, nes jis nesupranta, kaip galima, pavyzdžiui, kasdien šokti aštuonis kartus. O jeigu dar pasakau, kad jau esu iššokęs daugiau kaip 7 tūkst. kartų… Paprasčiau šitos temos neliesti.

– Kaip reaguoja jūsų tėvai?

– Sunku pasakyti. Mano mama reagavo jautriau, ne garsiai, bet viduje, kai kur nors išvažiuodavau. Ypač kol buvau vaikas. Tėvas pasakojo, kad mama nemiegodavo naktimis, kol negrįždavau. Bet netrukdė, leido tuo užsiimti. Gal geriau vaikui būti aerodrome savaitgaliais, nei gatvėse bastytis. Pavojinga, bet viskas iš tikrųjų yra pavojinga.

Buvau keturiolikos metų. Pasiūlė klasiokas nuvažiuoti į aerodromą. Nuvažiavome ir iššokome.

– Filmuose dažnai vaizduojami šuoliai su parašiutu. Ar pastebite kokių nors trūkumų, kaip žiūrite tokias scenas?

– Nori nenori – visada matau tuos vadinamuosius montažus. Turbūt nemačiau nė vieno filmo, kuriame scenos nebūtų sumontuotos. Kai žinau, kaip yra tikrovėje, tai labai aiškiai matau, kas negerai. Kaip ir kiekvienas savo srities specialistas, filmuose pastebiu savo srities detalių. Mažuma filmų parodo taisyklingą šuolio procesą ir ekipuotę.

– 2012 m. austras Feliksas Baumgartneris atliko šuolį iš stratosferos – maždaug 39 km aukščio. Norėtumėte šokti iš tokio aukščio?

– Būtų įdomu, ypač kai pats esu šį žmogų matęs Dubajaus varžybose. Jis kaip tik buvo po to šuolio atvykęs. Geras šou buvo padarytas, ir man visai patiktų, mėgstu tokius iššūkius.

Pasak pašnekovo, vienas pavojingiausių dalykų – ore išskleisti vėliavą, kurios dydis yra maždaug 220 kv. m. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kaip apibūdintumėte laisvo kritimo jausmą?

– Sunku net pasakyti. Pats kritimo principas yra įdomus, nes niekur kitur jo nepatirsi, jis yra nepakartojamas. Vertinant labiau techniškai, tai tiesiog guli ant vėjo srauto, besileisdamas maždaug 200 km/val. greičiu. Vėjų juk būna ir stipresnių. Žmonėms pasitaiko, kad ausis užgula, kartais dėl streso diafragma užsispaudžia ir sunkiau kvėpuoti. Visada sakau, kad geriau pakelti galvą ir kvėpuoti per nosį, dažniausiai padeda.

– Kokį pavojingiausią triuką esate atlikęs per tuos daugiau kaip 7 tūkst. šuolių?

– Gal matėte danguje skleidžiant vėliavą, kurios dydis yra maždaug 220 kv. m? Vienas pavojingesnių dalykų. Esi su vėliava surištas, o yra buvę, kad ji susipynė tarp kojų, jos galas išsipūtė ir pradėjo mane kelti. Tuomet šokau virš Neries Kaune, jei būčiau vėliavą atkabinęs, ji būtų nukritus į vandenį, ir nieko nesužaločiau. Bet ore ji galiausiai išsitiesė. Klube ją vis tobulindavome, ir dabar jau išsiskleidžia be problemų.

Policijos departamento duomenimis, nelaimė Vilniaus aerodrome įvyko apie pusę keturių dienos.

1962 metais gimęs vyras, skridęs parašiutu, nesėkmingai nusileido.

Vyras ligoninėje mirė.

Šį šeštadienį vienas uostamiesčio parašiutininkų prisimins dar ilgai.

Saulėtą popietę šuolį parašiutu atlikusio sportininko laukė netikėta šuolio pabaiga – teko leistis automagistralės skiriamojoje juostoje.

Žaliajame ruože nusileidęs parašiutininkas paskui save nusinešė ir dalį tvoros.

Nors itin komplikuotą nusileidimą išgyvenęs parašiutininkas ir buvo sąmoningas, jis išgabentas į ligoninę.

Praėjus kuriam laikui po įvykio Klaipėdos parašiutininkų klubo viršininkas Gytis Skučas teigė turintis žinių, jog kolega nepatyrė jokių lūžių ar rimtesnių traumų.

Todėl parašiutininkai bičiulio nusileidimą linkę laikyti ne nesėkmingu, o ne tokiu, kaip planuota, mat žmogus nepatyrė stiprių traumų, jam neteko leistis važiuojamojoje dalyje, kur nusileidimo pasėkmės galėjo būti kur kas skaudesnės.

„Liko tik išversta tvora, kurią reikės atstatyti“, – pastebėjo G.Skučas ir pridūrė, kad šį šeštadienį kolega veikiausiai laikys antruoju savo gimtadieniu.

Uostamiesčio parašiutininkų klubo viršininkas pastebėjo, kad išskirtinį nusileidimą išgyvenęs vyras nebuvo naujokas šuolių parašiutu sporte, todėl dėl incidento nelinkstama kaltinti parašiutininko įgūdžių.

„Sunku pasakyti, kodėl taip nutiko – oro sąlygos buvo geros, sezono pradžia. Tai pirmas toks atvejis“, – teigė G.Skučas.

Nors incidentas privertė sunerimti parašiutininkus, tačiau džiaugiamasi, kad patirti nuostoliai tik materialūs.

Kiekvienais metais didelio būrio drąsuolių sulaukiantis renginys šiemet pritraukė 120 ekstremalaus sporto entuziastų iš 20 pasaulio šalių.

Šokdami iš 300 metrų aukščio adrenalino fanatikai kelias sekundes laisvai krenta ir tik tuomet išskleidžia parašiutus.

Šis kvapą gniaužiantis šou trunka keturias dienas ir šiemet vyksta jau 20-ąjį kartą.

Ši avantiūra – tai ankstyva gimtadienio dovana. Rugpjūčio 20-ąją dainininkui sukaks 25-eri metai.

Šuolį Marijampolėje, Sasnavos aerodrome, jam dovanojo Jolanta Naruševičiūtė, su kuria jis sėkmingai užsiima muzikine veikla Jungtinėje Karalystėje.

„Apie dovaną sužinojau prieš pat atvykdamas atostogauti į gimtinę, – atskleidė Druskininkuose gimęs Mantas. – Bet apie iš anksto suplanuotą šuolį nieko nežinojau – tai buvo didelė staigmena.“

Instruktažą jam vedė Birutė Kailiuvienė – Lietuvos parašiutininkų sporto federacijos garbės narė ir profesionalė, jau atlikusi daugiau nei 3200 šuolių parašiutu.

Manto laukė išskirtinės emocijos: skrydis aukštyn su lėktuvą pilotavusiu Birutės vyru – buvusiu Marijampolės aeroklubo vadovu, profesionaliu lakūnu Eimučiu Kailiu, po to – iš 3000 metrų atliktas šuolis „kengūra“ kartu su instruktoriumi. Ir apie 30 sekundžių laisvo kritimo „į bedugnę“ – nuostabią Lietuvos žemę.

„Kad ir kaip būtų keista, nebijojau. Nors šmėkštelėjo mintis, kaip išsiskleis parašiutas? – šypsojosi dainininkas. – Tačiau šuolį rengė profesionalai, šokau su profesionalu, tad baimės nejutau.“

„Jausmas – nepakartojamas!“ – dar sklęsdamas žemyn džiūgavo Mantas ir, vos pasiekęs žemę, užsisakė dar vieną šuolį.

Kitą dieną jis šoko kartu su buvusiu Vilniaus miesto meru Artūru Zuoku bei jo žmona Agne.

„Kartočiau ir kartočiau! Antrą kartą dar labiau pasitikėjau savimi, gavau progą valdyti parašiutą, krisdami sukomės 360 laipsnių kampu ir patyriau nuostabių emocijų“, – pasakojo Mantas, kurio ekstremalius pojūčius įamžino žinomas operatorius Deividas Raguckas.

Didelį malonumą jam suteikė ir skrydis lėktuvu, o nusileidus po ekstremalių pojūčių reikėjo kelių sekundžių įprasti prie žemės.

Koks Mantui atrodė vaizdas iš dangaus į žemę? „Nuostabus! Lietuva iš oro atrodo dar gražesnė!“ – nuoširdžiai tikino Mantas.

„Aš esu žmogus, kuris bijo visko, bet kartais reikia nugalėti savo baimę. Labiausiai bijau aukščio ir dėlių, todėl nelipu į vandenį ir nešokinėju parašiutu. Bet prieš mirtį reikia vis tiek išbandyti“, – laidoje pasakos ji.

A. Maldeikienė parašiutu šoko iš trijų kilometrų aukščio. Politikė laidoje pasakos, kad didžiausia baimė buvo ta, kad neišsiskleis parašiutas: „Man sakė, kad niekas per pastaruosius dešimt metų šokdami tokiu parašiutu nežuvo, tad jeigu būsiu pirma – įeisiu į istoriją“.

Ekonomistės idėjos nepalaikė jos vyras, tačiau sūnus mamai leido šokti: „Mano jaunimas yra visas šokęs ir visi sakė, kad baisu, bet „kaifas“.

Lėktuvas į 3 kilometrų aukštį kilo beveik pusvalandį, per tą laiką moteris turėjo laiko apmąstymams ir sukalbėjo maldą.

Politikei iššokus iš lėktuvo, ji pasiekė net 220 km per valandą greitį ir 30 sekundžių galėjo mėgautis laisvu kritimu. Visas politikės skrydis padange truko kiek daugiau nei 7 minutes.

Nusileidusi ant žemės A. Maldeikienė sakė, kad šuolis parašiutu nėra toks baisus, kaip daugelis įsivaizduoja: „Tai yra tikrai nebaisu, visiems rekomenduoju. Visiškai nesuprantu, ko žmonės bijo?! Jeigu būtų kur šalia namų aerodromas ir kas nors mane taip mėtytų, tai aš už, man patiko”.

Visas reportažas – pirmadienį 19.30 val. per KK2 su Tomu Ališausku ir pirmąja iš 16-os kandidačių į laidos vedėjos vietą – Simona Burbaite.

Dangaus kūnai: saulė teka 4.48 val., leidžiasi 21.58 val. Dienos ilgumas 17.10 val.

Mėnulis (delčia) teka 4.17 val., leidžiasi 19.28 val.

Vardadieniai:

Dovilė, Karolis, Klotilda, Tamara, Tautkantas

Datos:

Sąjūdžio diena

1926 — gimė alpinistas Gediminas Pranciškus Akstinas. Žuvo 1959 m.

1944 — naciai sudegino Pirčiupių kaimą ir 119 jo gyventojų.

1988 — Vilniuje susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

2014 — Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas atsisakė Seimo nario mandato ir netrukus tapo europarlamentaru, tuo pačiu įgydamas naują teisinį imunitetą. Dėl to Lietuvos apeliaciniame teisme sustojo Darbo partijos „juodosios“ buhalterijos ir sukčiavimo byla.

Birželio 3-ioji pasaulio istorijoje:

1726 — gimė anglų geologas James Hutton (Džeimsas Hatonas).

1785 — Londone buvo išbandytas pirmasis parašiutas, sukurtas aeronauto Jean Pierre Francois Blanchard (Žano Pjero Fransua Blanšaro). Pirmąja jo parašiutininke tapo katė, išmesta iš 300 metrų aukštyje skriejusio oro baliono. Katytė nusileido laimingai.

1865 — gimė Anglijos karalius (1910—1936) George V (Jurgis V).

1875 — mirė prancūzų kompozitorius Georges Bizet (Žoržas Bizė). Gimė 1838 m.

1899 — mirė austrų kompozitorius ir dirigentas Johann Strauss (Johanas Štrausas). Gimė 1825 m.

1924 — mirė austrų rašytojas Franz Kafka (Francas Kafka). Gimė 1883 m.

1950 — prancūzų alpinistai pirmieji įkopė į Himalajų Anapurnos viršukalnę Nepale.

1976 — Argentinoje rastas buvusio Bolivijos prezidento Juan Jose Torres (Chuano Chosė Toreso) lavonas.

1982 — Izraelio armija okupavo Beirutą.

1989 — Kinijos kariškiai žiauriai susidorojo su demonstrantais Pekino Tiananmenio aikštėje: žuvo šimtai demokratijos reikalavusių studentų.

1992 — Rio de Žaneire (Brazilija) prasidėjo didžiausias iki šiol ekologinis forumas, kuriame dalyvavo 178 pasaulio valstybių atstovai.

1998 — 100 keleivių žuvo, „Inter City Express“ traukiniui nuvažiavus nuo bėgių Ešedo miestelyje (Vokietija).

1999 — Jugoslavija pareiškė priimanti taikos planą, kurį į Belgradą atvežė Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos atstovai — Suomijos prezidentas Martti Ahtisaari (Martis Ahtisaris) bei Rusijos specialusis pasiuntinys Viktor Černomyrdin (Viktoras Černomyrdinas).

2006 — Juodkalnijos parlamentas paskelbė respublikos nepriklausomybę.

2010 — Turkijos Hatajaus provincijoje savo namuose buvo nudurtas katalikų vyskupas Luigi Padovese (Luidžis Padovezė).

2011 — butelis seniausio pasaulyje šampano „Veuve Clicquot“, kuriam buvo beveik 200 metų, parduotas aukcione už rekordinę 30 tūkst. eurų sumą; aukcionas surengtas netoli tos vietos, kur Baltijos jūros dugne buvo aptiktas senovėje nuskendęs laivas.

Birželio 3-oji šou pasaulyje:

1946 — gimė „Led Zeppelin“ bosistas John Paul Jones (Džonas Polas Džounsas).

1950 — gimė dainininkė Suzie Quatro (Siuzi Kvatro).

1967 — „The Doors“ išleido albumą „Light My Fire“.

1972 — grupė „The Eagles“ įrašė dainą „Take It Easy“.

1987 — BBC uždraudė George Michael (Džordžo Maiklo) dainą „I Want Your Sex“.

2009 — sulaukusi 80 metų mirė garsi bliuzo atlikėja Koko Taylor (Koko Teilor), kuri buvo vadinama bliuzo karaliene ir tapo viena iš nedaugelio moterų, sulaukusių sėkmės atlikėjų vyrų dominuojamoje muzikos scenoje.

2011 — būdamas 59-erių metų amžiaus Los Andžele mirė garsus dainininkas, muzikantas ir kompozitorius Andrew Gold (Endriu Gouldas), tarp kurio garsiausių kūrinių yra 1977 metų daina „Lonely Boy“.

2012 — filmas „Bado žaidynės“ (The Hunger Games) ir jų žvaigždės apdovanoti keturiais MTV kino apdovanojimais.

Į Klaipėdos universitetinę ligoninę iš Klaipėdos rajone esančio Dirvupių kaimo 33 metų vyras pristatytas šeštadienį 12.32 val. Čia jis paguldytas dėl įvairių kūno sužalojimų.

Vyras pasakojo, kad susižalojo tą pačią dieną apie 11.50 val. leisdamasis parašiutu.

Klaipėdos parašiutininkų klubo vadovas Gytis Skučas pasakojo, kad šuolio metu susižalojo ne klubo klientas, kuris šoka pirmą ar antrą kartą, bet parašiutininkas. Jis jau atliko daugiau nei tūkstantį šuolių.

„Toks jau šis sportas. Nors ir labai retai, nelaimių pasitaiko. Jis paprasčiausiai netaisyklingai nusileido. Nelaimė įvyko dėl žmogiškojo faktoriaus, pačio klaidos“, – aiškino vadovas.

Keleiviniai lėktuvai nėra pritaikyti tam, kad būtų galima iššokti parašiutu, o toks šuolis reikalauja specialių apmokymų bei sąlygų, tikina Civilinės aviacijos administracijos Skrydžių priežiūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Rytis Dulinskas.

LRT Radijo klausytojas Rimantas domisi, kodėl lėktuvuose keleiviams nedalijami parašiutai. „Skęstant laivui, visi keleiviai yra aprūpinami gelbėjimosi liemenėmis. Tai kodėl, gresiant lėktuvo katastrofai, neišduodami parašiutai? Juk net ir kilus panikai, dalis keleivių galėtų išsigelbėti“, – mano klausytojas.

Civilinės aviacijos administracijos Skrydžių priežiūros skyriaus vedėjo pavaduotojas tvirtina, kad keleiviniai lėktuvai nėra pritaikyti tam, jog iš jų būtų galima iššokti parašiutu. „Kad atliktum šuolį parašiutu, reikia praeiti visokius mokymus. Žinoma, yra ir kainos klausimas“, – kalba aviacijos specialistas.

Be to, tai – nemažas papildomas svoris. „Parašiutas sveria 10–15 kg. Įsivaizduokime, jeigu yra 100 keleivių, tai jau yra pakankamas svoris“, – aiškina R. Dulinskas.

Kita priežastis – šuolis iš lėktuvo atliekamas specialiai pasiruošus: lėktuvas sulėtina greitį iki minimalaus, o iššokti reikia saugiai, kad srautas neblokštų į konstrukcijas ar kur kitur.

„Desantiniai lėktuvai yra specialiai sukurti tokiems dalykams. Keleivinis lėktuvas tam tikrai nėra pritaikytas: pradedant nuo durų atidarymo skridimo metu ir t. t.“, – tikina pašnekovas.

Jo teigimu, jeigu lėktuvas dėl vienokių ar kitokių priežasčių tampa nevaldomas ir jį reikia palikti, net kalbos nėra apie jo sulėtinimą ir paruošimą tinkamam iššokimui, mat procesas nelaimės atveju būna nebevaldomas.

Egzistuoja orlaivių su įmontuota parašiutų sistema, kuri, esant ekstremaliai situacijai, leidžia visą orlaivį saugiai nuleisti ant žemės. Tačiau, kad didžiulį parašiutą, iššaunamą raketa, būtų svarstoma panaudoti keleiviniuose lėktuvuose, pašnekovas sako negirdėjęs. „Su lengvais lėktuvais yra truputį kitokia situacija, visai kiti svoriai ir greičiai, ir todėl gelbėjimosi parašiutų panaudojimas yra įmanomas. Neteko girdėti, kad kas nors tai bandytų daryti su dideliais“, – sako aviacijos specialistas.