Unikalaus braižo sovietmečiu kurtas A. Šeškaus fotografijas pristato šiuolaikinio meno galerija „PM8“, įsikūrusi Vigo mieste Ispanijoje.

Galerijos savininkas ir kuratorius Francisco Salas pasakoja norėjęs užmegzti naują dialogą tarp dviejų skirtingų A. Šeškaus fotografijų serijų: „Tai skatina tarptautinę publiką kiek kitaip pažvelgti į intymumo ir privatumo temas sovietmečiu.“

Daugelis Paryžiuje pristatomų A. Šeškaus fotografijų sukurtos slapčia. Tai nuotraukos, darytos 1979–1982 metais, kai A. Šeškus dirbo Lietuvos radijo ir televizijos operatoriumi, taip pat subtilūs menininko žmonos portretai. Ne vienerius metus dėl politinių aplinkybių jos pragulėjo fotografo archyvuose.

Greta jų eksponuojama dešimt gėlių fotografijų, jos viešai pristatomos tik antrą kartą. Šios fotografijos sovietmečiu turėjusios puošti Lietuvos sodininkų sąjungos koridoriaus sienas, tačiau neatitikusios tuomečių politinių nuotaikų, tad nugulė autoriaus archyve.

„Stojo tiems velnio laikams visai nebūdinga tyla. Gėlėms ji į naudą, todėl jos sulaukė“, – šiandien džiaugiasi fotografas. Jo kūryba jau susidomėjo svarbių Prancūzijos ir pasaulio meno institucijų atstovai.

A. Šeškus – vienas avangardinės fotografijos pradininkų Lietuvoje. Jo kūrybai būdinga „mėgėjiškumo“ estetika, kritiškas žvilgsnis į tradicinį realybės reprezentavimą.

2014 m. kūrėjas įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už originalią šiuolaikinės fotografijos socialumo ir estetikos jungtį. Menininko darbai saugomi Lietuvos muziejuose, MoMA (Modernaus meno muziejuje) Niujorke, Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Šiuo metu Paryžiuje paraleliai vyksta Azijos menui skirta paroda „Asia Now“, jaunų meno galerijų mugės „Paris Internationale“ bei „Salon de Normandie“.

Parodoje „Paris Internationale“ pristatomas Augusto Serapino kūrinys „Kėdė prižiūrėtojui (ruda)“, sukurta specialiai šių metų Venecijos bienalei, o „Salon de Normandie“ – jaunos lietuvių menininkės Eglės Jauncems piešiniai.

Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje lankėsi ir Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas.

Keturias dienas truksiančiame renginyje lankytojai galės įsigyti žymiausių kūrėjų darbų, geriau pažinti pasaulinę šiuolaikinio meno sceną, dalyvauti meno renginiuose, kurie vyks visame mieste, praneša Kultūros ministerija.

„Kaunas 2022“ Istorijų festivalio programos dalis

Jau tarpukariu daugiausia iš Lietuvos kaimo atvykę sunkumų užgrūdinti žmonės ėmėsi atsakingo naujos sostinės ir valstybės kūrimo vaidmens: statė namus ir fabrikus, atidarinėjo parduotuves, tiesė kelius, kūrė naują miestą... Tai buvo karta, kuri, anot Balio Sruogos, „pasuko istorijos ratą“, bet jai teko viską „iš gyvenimo plėšte išplėšti“. Tai buvo kovoje dėl išgyvenimo užgrūdintas žmogus – atsargus, skeptiškas, praktiškas ir pasikliaujantis tik savo jėgomis.

Toks naujojo miestiečio paveikslas ilgam suformavo nekintantį stereotipą: kauniečiai moka „suktis“ (?).

Šios charakterio savybės miesto gyventojus gelbėjo ne tik sovietmečiu. Jos padėjo atsistoti ant kojų ir po 1990-ųjų. Vos pradėjus skleistis nepriklausomybės atkūrimo idėjoms, Kaunas vėl tapo iš naujo atgimstančio lietuviško verslo židiniu. Čia kiekviename daugiabutyje galėjai rasti knygų prekeivį, o paklausęs kaimyno galėjai sužinoti, kur įsigyti kokybiškos kavos, papuošalų ar kosmetikos iš Vakarų. Sąjūdžio laikais mieste klestėjo kooperatyvai, dar vėliau atsirado daugybė smulkių verslininkų, automobilių prekeivių, perpardavinėtojų bei įvairiausių amatininkų. Kaunas visa širdimi pasinėrė į naują – ekonominę laisvę.

To rezultatas – spalvingi prisiminimai, smulkaus ir ne visada iš karto sėkmingo verslo palikimas, dizaino standartų nepaisiusi reklama ar iškabos ir daugybė tuo metu platintų prekių.

Kauno rotušės hole išdygusioje pop-up parodoje rinksime ir sieksime išsaugoti tai, kas tuomet buvo tik priemonė išlikti, o šiandien pasakoja beprotišką šiuolaikinio Kauno verslo formavimosi istoriją. Čia spalio 17–24 d. lauksime miestiečių 90-ųjų verslo istorijų ir su jomis susijusių atributų. Atnešti daiktai iškart virs eksponatais, o prisiminimai – parodos naratyvo dalimi.

Lauksime visko. Neišdalintų ženkliukų. Neišklijuotų lipdukų. Neparduotų kojinių. Nepabaigtų megzti megztinių. Senų parduotuvių iškabų, įrankių, interjero detalių, kavinių servetėlių ar suvenyrų.

Pop-up parodos atidarymas vyks spalio 17 d. 18 val. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15).

Paroda veiks spalio 17–24 d.

Skyriaus darbo laikas: antradienį–šeštadienį 10–18 val., sekmadienį 10–16 val.

Eksponatų ir istorijų parodai laukiame ir anksčiau – kviečiame susisiekti tel. 8 617 35 501, el. paštu i.puidokiene@kaunomuziejus.lt ir / ar atvykti į biurą adresu L. Zamenhofo g. 8.

Kūrybinės inspiracijos

Rusų menininko projektas – kiek sarkastiška paralelė su garsiuoju japonų menininko Katsušikos Hokusai spalvotosios ksilografijos ciklu "36 Fudži kalno vaizdai". Kiekviename pastarosios serijos vaizde matomas šventas Japonijos kalnas – Fudzijama.

XIX a. sukurtame cikle ugnikalnis vaizduojamas įvairiais metų laikais, įvairiomis oro sąlygomis ir iš įvairaus atstumo. Pirmasis šio ciklo paveikslų, "Didžioji banga Kanagavoje", laikomas geriausiai šiapus Japonijos sienų žinomu japonų dailės kūrinių, esama nuomonės, kad tai – išskirtinis visos Azijos regiono kūrinys.

Nors pagrindinis šio paveikslo siužetas – dramatiška akimirka, kai virš žvejų laivelių sustingusi banga grasina praryti žmones, stebėtojo dėmesį siurbte siurbia antrajame plane stūksantis kalnas. Didingas kalnas diktuoja ne tik peizažo akcentus: monumentali jo povyza, kontrastuojanti su viltį praradusiais pasmerktais žvejais, paneigia žmonijos egocentrizmą. K.Hokusai akcentuoja ugnikalnio šventumą, galybę, kontrastuojančią su žmogiškosios gyvybės trapumu, Fudzijamos amžinumą, su kuria beprasmiška lyginti keliasdešimt metų, kuriuos skirta nugyventi žmogui.

Mirtini vario pėdsakai

Rusų menininko nuotraukose taip pat užfiksuoti kalnai – gerokai mažiau sakrališki nei legendomis apipinta Fudzijama, tačiau vietos gyventojams ne mažiau svarbūs.

F.Telkovo projekto centre – ne žmonių knibždėlynas, technologijų progreso lopšys Japonija, bet naujausių civilizacijos pasiekimų užribyje esantis Degtiarskas. Miestas Rusijos Sverdlovsko srityje, turintis viso labo tik 14 tūkst. žmonių ir savus legendinius kalnus. Jų kilmė – gerokai proziškesnė nei Fudzijamos, o juos gaubiantys mitai veikiau panėšėja į dokumentiką nei paslaptingą tautosaką.

Kadaise klestėjęs kalnakasybos miestas šiandien gyvuoja tik iš valstybės subsidijų. Iš skirtingų pusių Degtiarską supa dvi didžiulės atliekų kalvos – uolienų atliekų kalnai iš kasyklų "Kapitalnaja 1" ir "Kapitalnaja 2".

Visai neseniai miesto kasdienybę režisavęs vario gavybos verslas susitraukė, palikdamas Degtiarsko gyventojus ir gamtą gyventi mirtino pavojaus akivaizdoje. Nutekamieji vandenys iš kasyklų dar ir šiandien nuodija dirvą bei gruntinį vandenį, o atliekų krūvos skleidžia aukštą radiacinį foną.

Tačiau tai, regis, vietos gyventojų nė kiek netrikdo. Jie neįsivaizduoja savo gyvenimo peizažo be šių kalvų. Daugeliui jos – tarsi laiškai iš praeities, tarsi legendos, bylojančios apie Degtiarsko klestėjimo laikus.

Atliekų krūvos tampa postsovietinės ekonomikos ir šiandienės industrinių monomiestų, paplitusių visoje Rusijoje, padėties metafora.

Nostalgijos šaltinis

Degtiarske sklando legenda, kad prieš kurį laiką japonai norėjo įsigyti atliekų krūvas, bet miesto atstovai atsisakė pasiūlymo, paaiškindami, kad jos yra "sukauptos strategiškai".

It Japonijos simboliu laikomo Fudzijamos ungikalnio, kurį geru oru galima matyti iš daugelio beveik 100 km atstumu esančio Tokijo apylinkių, atliekų krūvų negali nepastebėti, kad ir kurioje Degtiarsko vietoje būtum. Jų, dominuojančių miestovaizdyje, papėdėje slenka vietos gyventojų kasdienybė.

Degtiarske mažai mąstoma apie tai, kad dėl kenksmingo poveikio sveikatai šiandien mieste beveik nebeliko darbininkų, dirbusių vario išgavimo šachtose: daugelis mirė nesulaukę net garbingo amžiaus. Atliekų krūvos jo gyventojams – it japonams Fudzijama: kasdienybę lydintis šešėlis, likimą lemianti duotybė.

Kai F.Telkovas 2012-aisiais pirmą kartą apsilankė šiame liūdname mieste, žalumos fone stūksantys vario spalvos kalnai išsyk patraukė jo dėmesį. Po kelių apsilankymų ėmė aiškėti ir projekto idėja. "Supratau, kad šie stebuklingi kalnai man – kaip Fudzijama K.Hokusai", – viename interviu pasakojo rusų fotomenininkas.

Jis perprato vietos gyventojų santykius su kalvomis. "Jų tėvai dirbo šiose kasyklose, todėl kalvos žmonėms kelia nostalgijos jausmą. Vaikams tai yra vieta, kur galima žaisti, kai kam – tiesiog vaizdinga vieta", – sako F.Telkovas.

Socialinė potekstė

"Fotografavau jas iš skirtingų taškų skirtingu metų laiku, bandydamas parodyti gyvenimą šių kalvų papėdėje, – sako F.Telkovas. – Bandžiau išsiaiškinti, kokį vaidmenį jos atlieka kasdieniame piliečių gyvenime. Fudzijama yra šventa japonams. Degtiarsko kalvos vis dar nuodija miesto gyvenimą, tačiau jos primena, kad kažkada gyvenimas čia buvo visiškai kitoks".

F.Telkovo fotolakštų cikle atliekų krūvos tampa postsovietinės ekonomikos ir šiandienės industrinių monomiestų, paplitusių visoje Rusijoje, padėties metafora.

1986 m. Žemutiniame Tagile gimęs fotomenininkas šiuo metu gyvena Jekaterinburge. F.Telkovo kūryboje susipina Uralo regiono mitologija, kultūra, gamta ir industrija. Kūrėjas ilgą laiką nuosekliai fiksuoja Uralo pokyčius bei atmosferą.

Autoriaus darbai buvo pristatyti Metekovo namuose-muziejuje Jekaterinburge, "Okno" galerijoje Čeliabinske, "Na Shabolovke" galerijoje Maskvoje, 3-ioje ir 4-oje Uralo industrinio modernaus meno bienalėje Jekaterinburge, "Obscura Festival of Photography" Penange, Malaizijoje ir kt. F.Telkovo fotografijos publikuotos "British Journal of Photography", "The Guardian", "YET magazine", "Forbes", "Rolling Stone", "Photobookstore magazine" ir kituose leidiniuose.

Kas? F.Telkovo paroda "36 vaizdai".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki lapkričio 10 d.

Autorius žinomas Lietuvoje ir už jos ribų. Kilęs iš Žemaičių Naumiesčio, kurį laiką mokėsi Kaune, Panemunėje, vėliau – Kauno dailės gimnazijoje (tada – J.Naujalio vidurinė meno mokykla), baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje, Architektūros ir dizaino katedroje – taikomosios grafikos specialybę.

Jau nuo antro studijų kurso dalyvavo bendrose privačių Kauno galerijų rengiamose tiek grafikos, tiek fotografijos parodose (kelerius metus nuo 1993 m. buvo Fotomenininkų sąjungos narys).

Garsiosios Kauno menininkų grupės "Post Ars" nario Alekso Andriuškevičiaus įtrauktas Ž.Šlajus dalyvavo ir kaip kūrėjas, ir kaip dalyvis/bendraautoris ne vienoje akcijoje ir perfomanse. Kiek vėliau juos rengdavo su grupe kurso draugų ar savarankiškai. Garsiausias buvo 1992-ųjų performansas. Tada buvo atlikta pirmoji Petro Mazūro skulptūros "Žmogus" (esančios prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos Kaune) aprengimo akcija. Pirmoji bendroji grafikos paroda už Kauno ribų surengta Palangos vasaros parodų paviljone 1994-aisiais.

Po studijų Ž.Šlajus didžiąją laiko dalį skyrė užsakomiesiems darbams: piešiniams grafitu, lino, medžio raižiniams ir kt. Tačiau pastaraisiais metais, skatinamas vidinio poreikio ir kolegų, menininkas tarsi iš naujo paniro į kūrybinius sumanymus, jų įgyvendinimą ir viešą eksponavimą, ėmė aktyviai dalyvauti pleneruose. Neatsitiktinumas ir tai, kad, vos pristatęs parodą Panemunėje, išvyko į tarptautinį plenerą Nidoje, kur laimėjo įspūdingą diplomą, o šiuo metu – ir vėl kūrybinėje kelionėje.

Panemunėje pristatyti darbai yra unikalios atlikimo technikos. Nuostabu tai, kad autorius eina ne paprastesniu technologiniu keliu, o pasirinko keistai sudėtingą, rodos, net neracionalų graviravimo kompiuterio pele, imituojant vario graviūrą, principą.

Portretuojami žmonės įdomūs savo istorijomis. Apie kiekvieną jų menininkas galėtų pasakoti nesustodamas. Mylima dukra Guoda, dailininkas Naglis Baltušnikas su natiurmortu (nes, be meno, dar ir mėgsta gaminti), buriuotojas ir verslininkas Tomas Valentinaitis (dar juokais vadinamas agentu 077), 100 kartų kraujo donoras Žilvinas Neliubšys, profesorius Vytautas Landsbergis, daktaras dermatologas Arūnas Petkevičius. Tai – tik dalis pristatomų parodoje portretų, kurie tikrai taps mūsų istorijos dalimi.

Antroje parodos ekspozicijos dalyje dailininkas rodė ir naują savo dėmesio objektą – Kauno fortus. Kol kas – tris, bet tai tik pradžia didelio projekto, kuris žada būti tikrai reikšmingas išsaugant Lietuvos paveldą.

Spalio 11–13 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje vykstančio renginio lankytojai gali iš arti susipažinti su daugiau nei 250-ies Lietuvos gamintojų produkcija, pirmieji pamatyti pačius naujausius gaminius, daugiau sužinoti apie įvairias socialines iniciatyvas ir Lietuvos rinkos aktualijas.

„Džiaugiamės, kad kiekvienais metais parodoje dalyvauja gausus būrys Lietuvos gamintojų, o lankytojai gali susipažinti su vis platesniu produkcijos ir paslaugų ratu. Parodoje siekiame pristatyti šalyje sukuriamus gaminius, skatinti lietuviškų produktų vartojimą, stiprinti šalies gamintojų ir tiekėjų bendradarbiavimą. Pastebime, jog pirkėjai vis noriau renkasi lietuvišką produkciją, įvertina ne tik jos kokybę, bet ir įdėtas pastangas, teigiamas emocijas“, – sako parodos organizatoriaus, bendrovės „Ekspozicijų centras“ generalinis direktorius Erikas Piskunovas.

Naujausi šalies gaminiai ir apdovanojimai

Puoselėjant tradicijas, buvo organizuojamas iš anksto paskelbtas „Rinkis prekę lietuvišką 2019“ pristatomų produktų konkursas dėl geriausiųjų vardo. Produktus atidžiai vertino įvairių valstybinių ir privačių institucijų, asociacijų vadovai, ekspertai, buvo atsižvelgiama ne tik į produkto prekinę išvaizdą ar dizainą, bet ir produkto vertę, sudėtį bei technologinius ypatumus.

Parodos atidarymo metu iškilmingai paskelbti ir apdovanoti aukso medalių nugalėtojai. Maisto ir gėrimų sektoriuje auksinio produkto vardą šiemet turės: bendrovės „Aconitum“ „Rami širdis“ paketėliai, „Akvatera LT“ „Nature‘s Protection Superior Care“ visavertis mažų ir labai mažų veislių suaugusių baltakailių šunų pašaras, Skaistgirio ŽŪB „Žagarės sūris Premium“  43 % r.s.m., ŽŪB „Delikatesas“ šaltai rūkyta „Skonio kalvė“ kiaulienos nugarinė, „Katinų ūkio“ šaltai spaustas linų sėmenų aliejus, bendrovės „Laugena“ riestainiai, „Rūtos“ „Ruby“ ir juodasis šokoladas su pistacijomis,  „Žiežmarių gėlės“ liofilizuoti pomidoriukai ir „Mėmelio vyno“ pusiau saldus, 2018 m., svarainių vynas.

Kosmetikos ir buitinės chemijos kategorijoje geriausiai įvertinti: bendrovės „Dermofaktorius“ serumavimo rinkinys „Žaibiškas drėgmės balanso atstatymas“ ir gaivinančios veido prausimosi putos su baziliko ekstraktu ir D-pantenoliu, „BIOK laboratorija“ gyvybingumo suteikiantis žėrintis cukraus šveitiklis „Kilig Urban anti pollution“ ir „Ecodenta“ dantų pasta su špinatais, bendrovės „Cosmoway“ „Green Feel‘s“ plaukų kaukė su kokosų aliejumi, „Filmai ir kvapai“ aliejinė kaukė plaukams „Nuostabioji Rozmari“, bendrovės „Higėja“ „Valis“ virtuvės valiklis, „Naujosios Ringuvos“ „Ringuva X“ dėmių valiklis su šepetėliais ir bendrovės „Natūralios idėjos“ aromaterapinė sojų vaško žvakė „Baltic Amber“.

Aprangos kategorijoje aukso medalių laimėtojai: dizainerės Aistės Anaitės suknelė „Gulbė“, bendrovės „Gija“ aplinkai draugiška megzta suknelė ir bendrovės „Siulvedė“ moteriškas dvipusis amžinosios klasikos paltas.

Aukso medalių laimėtojai džiaugiasi pripažinimu ir paskata toliau tobulėti bei viliasi, jog bus puikiai įvertinti parodos lankytojų.

Rinkos aktualijos ir eksporto pamokos

Renginys, organizuojamas kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija, žada stebinti įvairiapusiškumu: naujų produktų degustacijomis, kosmetikos ir buitinės chemijos naujovėmis, sprendimais būstui ir interjerui, čia įsikursiantis „Mados pasažas“ – aprangos ir aksesuarų įvairove. Parodoje veiksiančioje „Socialinio verslo prekybos arkos“ erdvėje dalyviai kvies susipažinti su socialiniais verslais, dalyvauti edukacinėse veiklose ir skatins lankytojus tapti socialinės ekonomikos dalimi: ne aukojant, o įsigyjant reikiamas prekes prisidėti prie socialinių problemų – aplinkosaugos, visuomenės sveikatos, socialinė atskirties, bendruomenių užimtumo, lygių galimybių užtikrinimo – sprendimo.

Jos metu Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų rengiamas forumas „Eksporto kodas. Ko nerašo vadovėliai?“ kvies visus, norinčius plėsti savo verslą užsienyje, semtis eksporto patirties iš patyrusių įmonių. 

Pirmą kartą surengta garsiausiai Lietuvos didikų giminei skirta paroda jau spėjo pelnyti didžiausios ir sudėtingiausios parodos šalies istorijoje vardą – į ją atkeliavo daugiau kaip 350 eksponatų iš bemaž 40 įvairių institucijų ir kolekcijų, esančių 7 pasaulio valstybėse.

„Pagaliau namie. Nors šie rūmai, tiesą sakant, niekuomet nepriklausė Radviloms, netoli buvo bene devynios Radviloms priklausiusios rezidencijos. Radvilos dažnai viešėdavo pas Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Ir dabar čia svečiuojamės vėl kartu su savo protėviais“, – sako vienas iš parodos organizatorių kunigaikštis Motiejus Radvila. Kartu jis teigia, kad šiandien jo šeimos misija – puoselėti atmintį apie bendras šaknis, apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Iki šiol Lietuvoje buvo surengta tik viena paroda apie žymią Lietuvos didikų giminę – kunigaikščius Sapiegas. 2011–2012 m. ji svečiavosi Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje, o vėliau – Vilniaus paveikslų galerijoje. Idėja rengti parodą apie kunigaikščius Radvilas kilo prieš keletą metų. Didžiulį postūmį jai suteikė 2015 m. Valdovų rūmų muziejuje vykusi kunigaikščiams Radviloms ir jų įvairiapusei veiklai bei paveldui pristatyti skirta mokslinė konferencija.

„Iš pradžių dėl kelių priežasčių buvo svarstomas tarsi lengvesnis parodos variantas – parodyti kelias dešimtis su kunigaikščiais Radvilomis susijusių istorijos, kultūros ir meno šedevrų. Visų pirma šis paveldas dėl įvairių istorinių aplinkybių yra pasklidęs ne tik po Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją ar Ukrainą, bet ir po Europą ar visą pasaulį. Dalis vertybių yra itin senos, todėl sunkiai ir retai transportuojamos. Be to, kunigaikščių Radvilų paveldas yra toks gausus, kad, atrenkant galimus transportuoti eksponatus, buvo reikalinga nemaža selekcija“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. Jis priduria, kad, nepaisant visko, galutinės šios tarptautinės parodos koncepcijos įgyvendinimas dėl apimties, eksponatų, dalyvaujančių institucijų ir ekspozicinių erdvių yra rimtas iššūkis.

Iš viso parodoje eksponuojama daugiau nei 350 eksponatų iš bemaž 40 muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų, esančių 7 pasaulio valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šventojoje Žemėje (Izraelyje ir Palestinoje). Gausiausius pristatomų vertybių rinkinius parodai paskolino Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, taip pat Bažnytinio paveldo muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus. Iš užsienio institucijų daugiausia ir pačių įspūdingiausių eksponatų parodai paskolino Varšuvos nacionalinis muziejus, Varšuvos karališkoji pilis, Krokuvos Vavelio karališkoji pilis, Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje.

Dabar didžiausi iššūkiai teks gidams ir lankytojams, nes informacijos apie čia eksponuojamas vertybes yra tiek daug, kad apie jas pasakoti ir jas tyrinėti galima ištisą dieną.

Pasak dr. V. Dolinsko, vienas gausiausių ir įdomiausių rinkinių, kurį sudaro meno vertybės ir šeimos relikvijos, į parodą atkeliavo iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos bei Lenkijos ir kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos, 2019 m. apdovanoto Lietuvos valstybės ordinu, kolekcijos.

„Tipologine prasme šios tarptautinės parodos eksponatai yra labai įvairūs: portretai, grafikos darbai, senieji leidiniai, dokumentai, apranga, tekstilės kūriniai, juvelyrika, ginklai ir kitos vertybės. Iš gausaus išlikusio Radvilų paveldo parodai atrinkome pačius įdomiausius ir vertingiausius eksponatus. Todėl išskirti kurį nors vieną arba kelis – itin sunku, nes kiekvienas jų savaip įdomus, meniškas, unikalus, taip pat gali papasakoti daugybę istorijų. Dabar didžiausi iššūkiai teks gidams ir lankytojams, nes informacijos apie čia eksponuojamas vertybes yra tiek daug, kad apie jas pasakoti ir jas tyrinėti galima ištisą dieną“, – sako Marijus Uzorka, Valdovų rūmų muziejaus Leidybos ir parodų skyriaus vedėjas, vienas iš parodos kuratorių.

Tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ išdėstyta Parodų centre ir vienoje iš Pilies ir rūmų kasdienio gyvenimo nuolatinei ekspozicijai skirtų erdvių bei suskirstyta į šešis svarbiausius teminius laukus. Pirmoje erdvėje, pavadintoje „Radvilų didybė“, pristatoma giminės genealogija, unikalūs kunigaikščių titulus liudijantys ir kiti dokumentai, portretai. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Lietuvos valdovai“, primenama, kad dažnai kunigaikščių Radvilų giminės atstovai, užimdami aukščiausius valstybės postus, buvo faktiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Čia kartu su iškiliausių Radvilų giminės atstovų portretais rodomi jų įvairiapusę valstybinę veiklą iliustruojantys dokumentai, meno vertybės, kariniai atributai ir kiti reliktai. Toliau pasakojama apie Radvilų vedybinę politiką, aktyvias giminės moteris.

„Giminės aukso amžiumi“ pavadintoje parodos dalyje pristatoma žymiausia ir įtakingiausia laikytina XVI a. kunigaikščių Radvilų karta bei rodomas išlikęs tikras meno ir istorijos lobynas, menantis ir pačią garsiausią visų laikų meilės istoriją, ir kelionę į Jeruzalę, ir kitus žymius įvykius. Vienoje iš salių, pavadintų „Bažnyčia ir konfesijos“, primenami išskirtiniai kunigaikščių Radvilų nuopelnai tiek Katalikų bažnyčiai, tiek Reformacijai, taip pat pristatomi laidojimo iškilmių papročiai. Paskutinėje parodos dalyje „Kultūra, menas, prabanga“ daugiausia dėmesio skiriama XVIII a. gyvenusiems kunigaikščių Radvilų atstovams ir jų aplinkoje besiskleidusiam pasaulietiniam menui, didikų inicijuotai meninei produkcijai. Ekspozicijos pabaigoje pristatomi XIX a. pradžios Radvilų atstovai, bandę pratęsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos tradiciją.

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos globojama tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ Valdovų rūmų muziejuje atidaryta spalio 10 dieną ir veiks iki kitų metų sausio 12 dienos. Šią ypatingą parodą visą jos eksponavimo laikotarpį lydės aktyvi kultūrinių renginių programa, taip pat lankytojams paruošta daugybė įdomių edukacinių užsiėmimų ir ekskursijų.

„Džiaugiamės, kad kiekvienais metais parodoje dalyvauja gausus būrys Lietuvos gamintojų, o lankytojai gali susipažinti su vis platesniu produkcijos ir paslaugų ratu. Parodoje siekiame pristatyti šalyje sukuriamus gaminius, skatinti lietuviškų produktų vartojimą, stiprinti šalies gamintojų ir tiekėjų bendradarbiavimą. Pastebime, kad pirkėjai vis noriau renkasi lietuvišką produkciją, įvertina ne tik jos kokybę, bet ir įdėtas pastangas, teigiamas emocijas“, – sako parodos organizatoriaus, bendrovės „Ekspozicijų centras“ generalinis direktorius Erikas Piskunovas.

Renginys, organizuojamas kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija, žada stebinti įvairiapusiškumu: naujų produktų degustacijomis, kosmetikos ir buitinės chemijos naujovėmis, moderniais sprendimais būstui ir interjerui, čia įsikursiantis „Mados pasažas“ – aprangos ir aksesuarų įvairove. Parodoje veiksiančioje „Socialinio verslo prekybos arkos“ erdvėje dalyviai kvies susipažinti su socialiniais verslais, dalyvauti edukacinėse veiklose. Puoselėjant tradicijas, organizuojamas iš anksto paskelbtas „Rinkis prekę lietuvišką 2019“ pristatomų produktų konkursas dėl geriausiųjų vardo.

Parodoje bus galima daugiau sužinoti apie rinkos aktualijas, eksporto galimybes: jos metu forumas „Eksporto kodas. Ko nerašo vadovėliai?“ kvies semtis eksporto patirties iš patyrusių įmonių. Bus galima  daugiau sužinoti apie neuromarketingo pritaikymą versle, maisto inovacijas mūsų regione, pamatyti, kaip pirmą kartą parodų istorijoje realiu laiku bus kuriama pavyzdinė parodos elektroninė parduotuvė.

Muziejus šią parodą vadina viena įspūdingiausių ir didžiausių per pastaruosius metus. Joje bus eksponuojama daugiau kaip 350 eksponatų iš bemaž 40 muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų, esančių septyniose pasaulio valstybėse.

Anot Valdovų rūmų muziejaus pranešimo, parodoje bus rodoma per šimtas XVI–XIX amžiaus Radvilų portretų, Turkijos meistrų nukaldinta Vilniaus vaivados ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono Jonušo Radvilos buožė, 4,4 kg sveriantis sidabrinis medaliais puoštas Lietuvos kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos vestuvių su Ona Kotryna Sanguškaite proga pagamintas indas, Barborą Radvilaitę vaizduojanti gema (ant akmens išraižytas mеno kūrinys).

Sensacija muziejus vadina į Vilnių atvežtą Lietuvos didžiojo maršalkos ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionės į Jeruzalę metu (1582–1584) Betliejaus Kristaus Gimimo bazilikai dovanotą ir 400 metų nematytą sidabrinę liturginę taurę su patena (liturgine lėkšte). Ji į parodą atgabenta iš Jeruzalės.

Taip pat bus galima pamatyti XVII amžiaus pradžios Elžbietos Radvilaitės sarkofagą, Lietuvos etmono bei Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos įkapinius drabužius, karstinius portretus, per laidojimo iškilmes naudotą XVIII amžiaus vėliavą ir kitus eksponatus.

Valdovų rūmuose bus rodomas ir paauksuotas, trijų spalvų emaliu dekoruotas šalmas iš prabangaus Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvų komplekto.

Radvilos – viena garsiausių ir turtingiausių lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI amžiaus pradžioje ir vyravusi LDK politiniame bei kultūriniame gyvenime iki XVII amžiaus antrosios pusės bei nepraradusi savo vaidmens iki LDK gyvavimo pabaigos.

Giminė buvo garsi karaliene Barbora, kardinolu Jurgiu, pasižymėjusiais karvedžiais, politikais, diplomatais, ministrais. Nuo 1547 metų Radvilos, vieninteliai iš Lietuvos didikų giminių, turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą.

Tai buvo ir viena turtingiausių ano meto didikų giminė, valdžiusi per 20 pilių, daugiau kaip 400 miestų ir miestelių, virš 2 tūkst. dvarų,  per 10 tūkst. kaimų, išlaikiusi atskirą kariuomenę, kartais pajėgesnę už viso krašto karinės pajėgas.

Paroda Valdovų rūmuose veiks iki 2020 metų sausio 12 dienos.

Kaunietė menininkė nuo 2008 m. dalyvauja pleneruose, grupinėse ir autorinėse parodose Lietuvoje, o nuo 2015 m. kuria bei eksponuoja savo darbus ir tarptautinėje meno arenoje. Kūrėjos darbai pasklidę po Ukrainą, Latviją, Lenkiją, Vokietiją, Švediją, Daniją, Didžiąją Britaniją.

Lengva, plastiška menininkės tapyba žavi savo jautrumu spalvai, šviesai, kintančiomis, efemeriškomis formomis, skaidria, meditatyvia temų traktuote.

Naujausioje parodoje "Laiko laiškai" autorė savo kūrinius regi tarsi laiškus, kurių rašymas neribojamas laiko ir erdvės kategorijų. Dažname paveiksle aptinkamas pūko motyvas įprasminamas kaip laiškanešys, keliaujantis pas buvusius, esamus ar dar tik būsimus žmones mūsų gyvenime.

Viename paveiksle pienės pūkas vaizduojamas tarsi kosmosas: čia žiedsostis – Saulė, aplink kurią muilo burbulų pavidalais sukasi planetos. Pasaulis yra trapus, bet tas trapumas ir yra tikrasis jo grožis. O kas geriau gali išreikšti šią gležną laikinumo estetiką, jei ne tuoj vėjo nupūsimas pienės pūkas ar subliūkšiantis muilo burbulas, kurių gausu menininkės kūriniuose? Čia justi gaivus japoniškojo vabi sabi dvelksmas, kur vabi yra mumyse glūdintis ilgesys, o sabi – trumpalaikės akimirkos grožis.

Menininkei svarbu gamtą stebėti, šiuos reginius išgyventi ir patirtus jausmus išlieti drobėje. Grožis yra ne tobulumas, o unikalumas, laikinumo suvokimas ir gebėjimas tą suvokimą paleisti skristi tolyn laiškais, paveikslais, tiesiog laiku.

Intuityvią autorės pasaulėžiūrą išreiškianti tapyba kalba apie tylą, kuri pasako daugiau nei žodžiai, apie matymą, kuris atsiveria tik užmerkus akis, apie bučinį, kuriuo bučiuoja tavo vidinė muzika ir apie sparnus, kuriuos suteikia meilė gyvenimui tokiam, koks jis yra šią akimirką.

Kas? Ž.Vaičiukynienės paroda "Laiko laiškai".

Kur? Galerijoje "Balta".

Kada? Veikia iki spalio 31 d. Parodos pristatymas ir susitikimas su autore – spalio 10 d. 18 val.

Naujas iššūkis

2017 m. tapusi mama, parodos autorė išgyveno transformacinę būseną ne tik kaip žmogus – iki tol buvusi laisva, nepriklausoma jauna menininkė, ji tapo atsakinga už kito – dar bejėgio mylimo mažo žmogaus parengimą gyvenimui. Kartu tai neišvengiamai darė įtaką kūrybai – jos galimumui ir temai.

Bandydama neprarasti kūrybos (galimybės kurti, dalyvauti projektuose, rezidencijose, o tai yra itin svarbus aktyviam menininkui (-ei) momentas, kaip gauti dvasinės žaliavos –  būnant naujose vietose, pažindinantis su naujomis kultūromis, žmonėmis, gaunama stiprių (ir būtinų) kūrybinių impulsų, autorė susirado mentoriavimo programą pas profesionalią menininkę Lenką Clayton. Programos metu V.Tamoševičiūtė siekė suvokti, rasti galimybių nedaryti pertraukos kūryboje, išsigryninti galimus veiksmus, priemones, būdus ją tęsti.

Įsigilinusią į šiuolaikinės menininkės mamos temą, L.Clayton savo veikla tiria nesvetingas mamoms (nepritaikytas tiek fizine erdve, tiek dirbančių žmonių požiūriu) meno instuticijas, menininkų rezidencijų programas, ir tai yra viena jos kūrybos temų.

Du prioritetai

Parodoje "Motinos kūnas" V.Tamoševičiūtė analizuoja bandymą, o gal – jėgų sutelkimą – kurti ir auginti mažą vaiką tuo pat metu. Nedarant pertraukos, stengiantis išvengti savojo aš paaukojimą, siekiant suderinti Nr.1 su kūrybiškos asmenybės Nr.1.

Instaliacijoje "Po audros" (2018) pasakojamas asmeninis kismas nuo ankstesnėje kūryboje reikšto savižalos motyvo iki motinystės temos, kuri tvirtai įsipynusi į dabartinę menininkės kūriniją. Kismas ir bendri taškai. Per fizinę traumą ar vaiko gimimą atrasti save. Tai jungia abu etapus. Dabartiniuose darbuose autorė tiria visuomenės požiūrį į mamą, vaiką, neatsiejamus mamos, auginančios mažą vaiką, veiksmus (pvz., vaiko maitinimas krūtimi viešoje vietoje). Tiria visuomenės reakciją į juos. Jos pokytį, kaip nuo besišypsančių besilaukiančiai būsimai mamai aplinkiniai tampa rūstūs, nes mažas vaikas verkia arba jį reikia maitinti.

Kartu autorė tiria ir savo patirtį, atsineštą iš savo šeimos, apie suvokimą, kas yra mama, ką reiškia ja būti. Gerai pažįstamoje "Meno parko" erdvėje autorė eksponuoja fotografijas, vaizdo kūrinius, sukurtus naudojant jos performansų dokumentaciją. Šie darbai žymi autorės motinystės pradžią, kai besilaukdama atliko performansą "Rh(-)" (2016) iki naujausio, "Mama", sukurto rengiantis šiai parodai (2019).

Galvodama apie ekspoziciją ir šiek tiek įgavus atsitraukimą laiko perspektyvoje, autorė sujungė, permontavo ir naujai panaudojo darytų performansų – minėto "Rh(-)" (2016), "Kai kraujas virsta pienu" (2017), "Po širdim" (2018), "Po audros" (2018), "Difuzija" (2018), "Be pavadinimo" (2018), "Transition / Perėjimas" (2019), "Madona ir kūdikis (be kūdikio)" (2019), atliepiančių motinystės temą, dokumentaciją tam tikra seka.

Taip pat parodoje sukurta instaliacija iš jos ir dukros piešinių – tai svarbūs autorės artefaktai, liudijantys aiškų tikslą ir dviejų prioritetų ėjimą išvien.

Atpažįstamas stilius

Menininkės performatyvioji kūryba visada pasižymėjo jautraus vidinio jausmo personifikavimu veiksme – vidinės įtampos, gal skaudulio, streso, ar jaudulio, patiriamo dėl aplinkoje vykstančių dalykų – išgyvenimo, performanso metu sukurtoje realybėje. Kūriniai gali būti skaitomi nujaučiamomis simboliškomis reikšmėmis (pvz., atpirkimo, maldos, aukojimo), kuriomis vizualizuojamas išjautimas. Čia ir dabar.

Performanso menas jau kurį laiką yra V.Tamoševičiūtės viena pagrindinių kūrybos sferų. Tapybą Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete baigusi (2006 m. – bakalauro, 2008 m. – magistro studijos), vėliau buvo pakviesta čia lektoriauti apie performanso meną (nuo 2014 m.).

Nuo 2012 m. į tuo metu šiai sričiai ramų šalies kontekstą įnešė daug veiksmo ir matomumo rengiamu performanso ir gyvo meno festivaliu "CREATurE Live ART", kuris užgimė su renginio idėjos bendraautore Daina Pupkevičiūte ir buvo pradėtas rengti organizuojant "Meno parkui". Meninininkė dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre dekoratore (2007–2015) – tam tikrą sceniškumo aspektą galima pajusti ir jos performansuose: kruopščiai parenkama aplinka, performansai vizualūs (kaip mizansceniškumas), pastebimi simboliai.

Komentaras

Vaida Tamoševičiūtė

Menininkė

Buvimas mama visus iki tol buvusius prioritetus instinktyviai perkelia bent jau per vieną poziciją atgal. Tapti atsakingai ir išmokyti, išauklėti, bet visų pirma – pamaitinti, pasirūpinti, kad saugiai, sėkmingai vystytųsi, – mamos svarbiausias, Nr.1, uždavinys. O mamos, iki tapdamos mamomis, gyveno ir iki tol. Jos gyvena savo gyvenimus, kuriuose stengiasi save išreikšti, siekia laimės save realizuoti pasirinktoje profesinėje srityje, ten, kur link save augino, vedė (tiesiai, ar vingiuotai) nuo mažumės, nuo mokyklos, nuo dienų užklasiniuose būreliuose, ar nuo aukštosios mokyklos laikų, kai sąmoningai suvokdamos ar daugiau intuityviai, turi savo kitą svarbiausią, Nr.1, tikslą. Šis dviejų pagrindinių tikslų susidūrimas lemia neišvengiamą prioritetų persidėstymą.

Kas? V.Tamoševičiūtės parodos "Motinos kūnas" atidarymas.

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Spalio 10 d. 18 val. Veiks iki lapkričio 9 d.