-
MO muziejaus virtualioje parodoje – dramatiškas Vilniaus dešimtmetis
Virtualiai pristatoma paroda
„Apmaudu, kad dar muziejuje gyvai susitikti negalime. Tačiau jau dabar norime pristatyti naują parodą, skirtą mūsų sostinei Vilniui. Taip pat norime išplėsti diskusiją platesniame kontekste. Todėl virtualiai dalinsimės vaizdo pasakojimais „Menas kurti Vilnių“ ir kviesime į diskusiją apie miesto istoriją, kurioje plačiau nagrinėsime, kuo išskirtinis yra parodoje „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949” analizuojamas laikotarpis“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.
MO muziejus paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949” pristato dramatišką miesto dešimtmetį. Valdžia Vilniuje per šį laikotarpį keitėsi penkis kartus. Kito ir miesto gyvenimas, vilniečių kasdienybė ir tapatybė. Parodoje eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai, architektūros projektai padeda daugiau apie tai sužinoti.
MO paruošė ir kviečia į virtualų parodos pristatymą ir ekskursiją po parodą kartu su jos kuratore Giedre Jankevičiūte. Virtualus parodos pristatymas ir kuratorės ekskursija – čia.
Kaip teigia parodos kuratorė, paroda skirta Vilniui ir jo žmonėms, kurių skaudus likimas daug metų buvo nutylimas, nes svarbesni atrodė kiti dalykai.
Menas kurti Vilnių
Jau tampa įprasta, kad naujų parodų kontekstą muziejuje praplečia įvairūs kultūrinės edukacijos renginiai. Pristatydami naują parodą, muziejaus atstovai kviečia plačiau ir įvairiais kontekstais praplėsti pokalbį apie Vilnių ir vilniečius.
Jau nuo šios savaitės MO muziejus dalinsis „Menas kurti Vilnių“ vaizdo pasakojimais. Besikeičianti miesto architektūra, įvairiatautis gyventojų ratas, Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir jo išskirtinumas bei miesto galimybės transformuotis į kitus miestus – kad ir filmavimo aikštelėje. Tai tik dalis temų, kurios leis įvairiai pamatyti ar atrasti Vilnių. Praplėsdamas kontekstą, MO muziejus kviečia kalbėtis apie šiandienos Vilnių.
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė, fotografas Tadas Kazakevičius, žydų kilmės vilnietė Amit Goldman, lokacijų profesionalas Jonas Špokas, interjero dizainerė Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė ir šiuolaikinės kultūros tyrėjas Jurij Dobriakov – visi jie dalinsis savais pasakojimais apie Vilnių. Pirmieji pasakojimai – čia: Tadas Kazakevičius, Marija Drėmaitė.
Taip pat muziejaus atstovai, suprasdami, kad gali kilti ne vienas klausimas, kodėl parodoje analizuojamas būtent 1939-1949 m. Vilnius, kuo išskirtinis ir unikalus yra šis dešimtmetis, jau kitą savaitę kvies į virtualią diskusiją apie miesto istoriją.
Virtualios ekskursijos ir edukacijos
Taip pat muziejus kviečia į virtualias ekskursijas po lankomiausią praėjusių metų parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, taip pat kartu su MO gidu galima pasinerti į kinematografišką užsienio menininkų Saskia Boddeke ir Peter Greenaway parodą „Kodėl taip sunku mylėti?“. Ekskursijų ieškokite MO muziejaus renginių kalendoriuje, o virtualios edukacijos – čia.
Instaliuojama didžioji paroda
Šiuo metu muziejuje instaliuojama didžioji paroda „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“. Paroda pristatys trijų garsių pasaulio menininkų, reikšmingiausių Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūrybą. Taip pat paroda žymės istorinę akimirką – į Vilnių sugrįš čia gimęs ir augęs tapytojas Andrzej Wróblewski. Šio dailininko ryšys su Vilniumi ir jo reikšmė XX a. antrosios pusės Lenkijos menui tapo pagrindine priežastimi surengti šią parodą MO muziejuje.
Jei leis epidemiologinė situacija šalyje ir kovo mėnesį muziejai bus atverti, ši paroda lankytojams bus atvira jau nuo kovo 20 dienos.
-
Virtualioje „Knygų savaitėje“ – ilgai laukta Valdovų rūmų muziejaus premjera
Joje muziejaus darbuotojai knygų mylėtojus nudžiugins keturių išskirtinių knygų pristatymais, tarp kurių – ir ilgai laukta tarptautinės parodos „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ dvitomio katalogo premjera.
„Visi, skaitantys ar rašantys knygas, vasario pabaigos neįsivaizduoja be tradicinės Vilniaus knygų mugės, jos šurmulio, naujų knygų pristatymų, susitikimų su autoriais, diskusijų. Nepaisant pandemijos, ši, pirmoji virtuali, „Knygų savaitė“ mus kviečia pasinerti į knygas, kuriose atsiveria visas pasaulis. Tai labai universalus ir puikiai esamą situaciją atspindintis šūkis. Nusprendęs dalyvauti virtualiuose knygų mylėtojams skirtuose renginiuose, Valdovų rūmų muziejus atsižvelgė į šią temą – siūlysime nerti į užburiantį istorijos, paveldo, meno ir muziejaus pasaulį“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.
Pasak jos, tradicinėje Vilniaus knygų mugėje įprastai Valdovų rūmų muziejus pasiūlydavo ne tik knygų, bet ir interaktyvių staigmenų – šiais metais dėmesys sutelktas į pačius leidinius, o įvairias siūlomas pramogas lankytojai gali bet kuriuo patogiu laiku išbandyti muziejaus interneto svetainėje ir socialiniuose tinkluose.
Į „Knygų savaitės“ renginius Valdovų rūmų muziejus įsijungs vasario 24 d. 18 val. – pristatys jau dabar bestseleriu tapusį parodos „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ katalogą. Apie leidinį ir lietuvių karybos ypatumus diskutuos parodos kuratorius, katalogo sudarytojas, Valdovų rūmų muziejaus istorikas dr. Paulius Bugys, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas dr. Manvydas Vitkūnas. Diskusiją moderuos Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. R. Šmigelskytė-Stukienė.
Maloni virtuali kelionė po Rytų Prūsiją bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurioje bus galima susipažinti su unikaliu architektūros paveldu, išvysti senąsias bažnyčias ir koplyčias, rūmų ir pilių griuvėsius, skersgatvius bei kiemus, laukia vasario 25 d. 18.00 valandą. Tuomet parodos „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“ katalogą pristatys dailininkas R. Borisovas ir katalogo sudarytoja dr. Živilė Mikailienė. Pokalbį, kurio metu išgirsite apie dailininko darbų užkulisius ir kūrimo procesą, moderuos Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus vedėjas Marijus Uzorka.
Apie sakralumą ir pasaulietiškumą dailėje, krikščioniškuosius siužetus italų tapyboje, portreto žanro atsiradimą ir kitomis temomis bus kalbama vasario 26 d. 18 val. vyksiančiame tarptautinės parodos „Nuo SACRO iki PROFANO. Giorgio Baratti dailės kolekcija iš Milano“ katalogo pristatyme. Šios parodos kuratorė ir leidinio sudarytoja Daiva Mitrulevičiūtė bei Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. R. Šmigelskytė-Stukienė pakvies susipažinti su europinės dailės paveldu.
Valdovų rūmų muziejaus dalyvavimą virtualioje „Knygų savaitėje“ vainikuos ilgai laukta premjera – tarptautinės parodos „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ dvitomio katalogo pristatymas. Prisiminti platų ir įvairialypį kunigaikščių Radvilų palikimą kvies vienas iš parodos bendraorganizatorių kunigaikštis Motiejus Radvila (Maciej Radziwiłł), Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas ir viena iš katalogo sudarytojų Gintarė Džiaugytė. Pokalbį moderuos Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus vedėjas M. Uzorka.
Visi virtualūs Valdovų rūmų muziejaus leidinių pristatymai „Knygų savaitėje“ bus transliuojami tiesiogiai muziejaus socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.
Valdovų rūmų muziejaus renginių programa virtualioje „Knygų savaitėje“ – čia.
-
Virtualioje parodoje – hipiai, hipsteriai ir Kauno mitinis žvėris
Daugelio postmodernioje visuomenėje aktyviai veikiančių subkultūrų grupių užuomazgos siekia XX a. šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį. Šiuo laikotarpiu iškilo hipių judėjimas, prasidėjęs JAV. Svarbu paminėti, kad hipių subkultūros idėja kilo norint priešintis egzistuojančioms gyvenimo normoms, siekiant visuotinės taikos ir meilės pasaulyje (kaip tik tada, 1955–1975 m., vyko Vietnamo karas). Hipiai priešinosi JAV vyriausybės politikai, nukreiptai į karinius veiksmus minėtoje Rytų Azijos šalyje. Nepaisant to, kad judėjimas kilo kaip opozicija valstybės įsitraukimui į karą, hipiai nedalyvavo politikoje tiesiogiai.
Ne veltui teksto pradžioje paminėjau legendinę britų muzikos grupę "The Beatles". Būtent bitlai 6–7-ojo dešimtmečių sandūroje išgarsino hipių subkultūrą visame pasaulyje. Tai liudija vieno iš grupės vokalistų Johno Lennono daina "Imagine", kuri buvo tapusi hipių himnu ir iki šiol skambanti protestuose. Bitlų populiarumas neaplenkė ir Lietuvos, konkrečiai Kauno. Tuo metu dar sovietinės okupacijos gniaužtuose esančiame mieste radosi naujų laisvės kovotojų – hipių.
Galima sakyti, kad XX a. viduryje gimęs judėjimas davė netiesioginę pradžią ateities subkultūrų kūrimuisi. Tai byloja tokios šių dienų subkultūros kaip gotai, baikeriai, hipsteriai, menininkai, raideriai, traperiai, e.girls ir sportininkai. Paminėtas šių dienų bendruomenės grupes vieną nuo kitos skiria ne tik aprangos stilius, bet ir pasaulėžiūra, interesų sritys. Tai susiję su hipių subkultūra, kurios atstovams būdingi ne tik ilgi plaukai, gėlėtų raštų drabužiai, bet ir noras atkreipti žmonių dėmesį į visuomenę slegiančias socialines problemas.
Šiuo metu tarp jaunų žmonių yra itin paplitusi hipsterių subkultūra. Galima sakyti, kad hipsteriai – tai modernūs hipiai. Hipsteriai (ketvirtajame dešimtmetyje), kaip ir hipiai, vienijosi JAV protestuodami prieš tradicines visuomenės normas ir lūkesčius. Vis dėlto šiuolaikinėje visuomenėje modernių hipių subkultūros atstovais yra laikomi išsilavinę, stilingi jauni žmonės, kurie nepripažįsta socialinių statusų ir priešinasi visuomenės suvienodėjimui. Todėl hipsteriams išvaizda yra vienas iš būdų išreikšti asmeninį unikalumą ir nenorą prisitaikyti visuomenėje. Šiam faktui tikrai pritartų parodos "Subkultūrų žvėrys" vienas iš pasakotojų, hipsterių subkultūros atstovų Benas Balčikonis. Jaunuolio nuomone, šios subkultūros svarbiausi skiriamieji bruožai – autentiškumas ir unikalumas.
Prieš karantino sugriežtinimus Kaune kone kasdien vaikštant Laisvės alėjoje ar Vienybės aikštėje buvo galima sutikti ne tik hipsterių, bet ir baikerių, traperių, menininkų, gotų, raiderių, e.girls ir sportininkų bendruomenių atstovų. Tačiau, kaip sakė genialusis Antoine de Saint- Exuperi, svarbiausi dalykai akimis nematomi: vienos šių subkultūrų aiškiai pastebimos visuomenėje, o kitos – ne.
Būtent toks – nematomas, bet vienu ritmu su Kaunu alsuojantis, jo dvasią formuojantis ir su kiekviena iš šių subkultūrų susietas yra miesto mitinis žvėris.
"Miesto Mitinis Žvėris" yra "Kaunas 2022" kuriama legenda apie Kauno pilies požemiuose gyvenantį miesto saugotoją. Deja, šis saugotojas plika akimi nematomas, tačiau jo skleidžiamą magiją galima pajausti tyrinėjant Kauno istoriją nuo pat tarpukario. Juk ne veltui Kaunas, buvęs laikinąja Lietuvos sostine, jau 2022 m. taps šiuolaikine Europos kultūros sostine. Šis netrukus vyksiantis virsmas simbolizuoja, kad Kaune iš tiesų egzistuoja vieniems matoma, o kitiems nematoma mitinio žvėries subkultūra, neleidžianti miestui prarasti savojo identiteto.
Ko gero, svarbiausia miesto dalis yra patys jo gyventojai. "Kaunas 2022" jaunimo programos "Kauno iššūkis" alumnų klubo projekto KOMODA kūrėjai, susižavėję kasdieniu kauniečių stiliumi, atkreipė dėmesį į tai, kaip tam tikros bendruomenės grupės išreiškia savo pasaulėžiūrą per stilių. Įvairių subkultūrų atstovų įvaizdžio saviraišką jaunuoliai susiejo su miesto mitiniu žvėrimi, surengdami virtualiąją parodą "Subkultūrų žvėrys". Pamatyti parodą galima projekto KOMODA "Facebook" puslapyje arba "Kaunas 2022" biuro ekranuose (Laisvės al. 36).
Šiuolaikinį Kauną formuoja daug skirtingų ir gana panašių subkultūrų, bet tik pats miesto gyventojas – it tas Mažasis princas – gali širdimi pajusti ryšį su tam tikro gyvenimo stiliaus atstovais ar atstovėmis.
-
Kauno IX forto muziejuje – virtuali paroda apie Lietuvos laisvės ženklus atšiauriame Sibire 4
Parodos rengėjai primena, kad 1989 m. vasario 16 d. vakarą Kauno muzikiniame teatre Sąjūdžiui paskelbus Lietuvos politinės nepriklausomybės deklaraciją, viena Lietuvos jaunimo grupė pasiryžo pastatyti keturis paminklus sovietinio genocido aukoms atšiauriausioje tremties vietoje – Lenos upės deltos salose. Pasiruošimas paminklų statybai truko 20 savaičių, pačios statybos – penkias.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje pokalbiai apie tremtis ir lagerius buvo labai lakoniški. Mažai ką pakeitė Dalios Grinevičiūtės prisiminimais nutraukta tyla apie tremtį prie Laptevų jūros. Sovietinio saugumo ausų ir akių buvo mokyklose, universitetuose, darbovietėse, vidaus ir užsienio kelionių turistinėse grupėse, lėktuvuose, netgi šeimose. Už antisovietinę veiklą grėsė priverstinis dalyvavimas vis dar rusenančiame Afganistano kare arba darbas likviduoti Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius.
Besiruošiant paminklų statybai, jaunuoliams reikėjo išspręsti daugybę įvairiausių problemų, gauti oficialius leidimus juos statyti pasienio zonoje, karinės bazės teritorijoje, prieš tai parengus dešimtis dokumentų, Anot parodos rengėjų, Lietuvoje, visai nesiafišuodamos, paminklų statybos projektą parėmė 28 organizacijos.
„Galima sakyti, kad sudėtinėmis paminklų dalimis tapo ir paminklų bei pamatų projektai, ir Justino Marcinkevičiaus žodžiai paminkliniams užrašams, ir titano vamzdžiai, ir lėktuvas, ekspedicijos dalyvius nuskraidinęs prie Lenos, ir darbams vykdyti reikalingi drabužiai, įrankiai, konservai, kitas dalyvių maistas. Ir net spiritas, vaistai, dezinfekavimo priemonės, valčių varikliai, benzininiai pjūklai, kiekviena nemokamai suteikta radijo ar televizijos eterio ar neapmokestinta telefoninio pokalbio minutė, taip pat – nesuskaičiuojamos paramos lėšos. Tuo metu visi suprato, kad paminklai būtinai turi būti pastatyti“, – pabrėžiama Kauno IX forto muziejaus pranešime.
Baigiamajame paminklų statybos Lenos deltoje etape, trukusiame penkias savaites, ekspedicijos dalyviams iš Lietuvos padėjo šešios Jakutijos organizacijos, suteikdamos reikiamų statybines medžiagų ir transporto priemonių. Ekspedicijos dalyviai, paminklų dalys, darbo priemonės, maistas, drabužiai ir kiti reikmenys gabenti lėktuvais, sraigtasparniais, baržomis, žvejybiniais kateriais, valtimis („kungasais“), visureigiais, savivarčiais, traktoriais.
Muziejininkų teigimu, tik spėję sugrįžti, ekspedicijos dalyviai susikabino rankomis Baltijos kelyje. Tada nepalyginamai labiau už paminklų statymą rūpėjo Lietuvos nepriklausomybė. Todėl publikacijos ir kita aktuali informacija apie Lietuvos laisvės ženklus Laptevų jūroje ilgą laiką nebuvo afišuojama. Tik dabar, prabėgus trisdešimčiai metų, ši tema tampa ypač svarbi tiems, kurie domisi tragiška tautos istorija ir nori suvokti masinių Lietuvos gyventojų tremčių reikšmę.
Parodą galima aplankyti internetu www.9fortomuziejus.lt.
-
COVID-19 koreguoja ir meno parodų formatą: juvelyrikos paroda – internetinėje erdvėje
Šiaulių „Aušros“ muziejus parengė virtualią ekskursiją, kurioje parodos kuratorė Jūratė Kaučikaitė pasakoja apie parodos idėją ir čia eksponuojamus darbus.
„Materijų skambesys“ koncepcija netiesiogiai susieja juvelyriką ir tradicinį japonų meną – ukijo-ė graviūras. Pagrindinė ir vienijanti parodos idėja – gamta, natūralumas, estetika. Parodoje galima išvysti įvairių idėjų, medžiagų ir atlikimo technikų. Joje dalyvauja patyrę menininkai, kurie sėkmingai garsina Lietuvos vardą užsienio parodose, ir tie, kurie dar tik pradeda savo kelią šioje meno srityje. Eksponuojami kūriniai iš metalo, medžio, stiklo, akmens ir kitų medžiagų.
Kas gi vienija konceptualiąją juvelyriką ir japonų ukijo-ė graviūras? Tai atida niuansams ir detalėms, rafinuotumas, subtilumas, estetinė švara ir harmonija. Parodos tikslas – pateikti lankytojams juvelyrikos kūrinius, kurie peržengia ribą iš taikomojo į vaizduojamąjį meną. Konceptualioji juvelyrika (metalo plastika, mažoji plastika, šiuolaikinė juvelyrika) tapo savarankiška meno šaka. Lietuvos juvelyrai kuria dirbinius, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir drauge kuria trimačius objektus, papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų dirbinį, apeliuoja į intelektualųjį, emocinį žmogaus suvokimo lygmenį.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose yra saugoma išskirtinė ukijo-ė – japonų medžio graviūrų kolekcija – viena iš unikaliausių ir vertingiausių kolekcijų. Nuo 2003 m. šios japonų graviūros eksponuojamos Chaimo Frenkelio vilos ekspozicijos „Provincijos dvaras“ Rytų meno galerijoje. Kolekcija yra įtraukta į japonų meno paveldo registrą. Unikalią Edo epochos (1603–1868 m.) japonų graviūrų kolekciją į Lietuvą iš Paryžiaus parsivežė paskutinė Santeklių dvaro (Viekšnių vlsč., Mažeikių apskr.) valdytoja menininkė Ona Bagnickaitė (1875–1941 m.). Ją sudaro beveik visų garsiausių Edo laikotarpio autorių kūriniai: Ando Hiroshige (1797–1858 m.), Utagawa Kunisada (Toyokuni III) (1786–1865 m.), Sinsuke Kiyonaga (1752–1815 m.), Katsukawa Shunsen (1790–1823 m.), Katsushika Hokusai (1760–1849 m.), Keisai Yeisen (1790–1848 m.), Kikugawa Eizan (1787–1867 m.), Takahashi Hiroaki (1871–1945 m.). Ši 21-os graviūros kolekcija yra stilinga ir vientisa, atspindi kasdienio gyvenimo temas – tai gamtos ir miesto vaizdai, kabuki teatro aktorių ir geišų portretai, istorinės ir mitologinės scenos.
Ekskursijos premjera muziejaus youtube kanale įvyks vasario 12 d. 12 val. – čia.
Vaizdo įrašą bus galima peržiūrėti ir po šios datos.
