Naglio g. 12 namo kieme eksponuojama paroda „Širdis“ – tai jaunos dailininkės Urtės Jasenkos, prisistatančios Yaska Art, ir fotografo Sauliaus Kmito darbai, kviečiantys stabtelėti skubantį šių dienų žmogų. Vitražinė piešinių ir fotografijų serija primena nerūpestingas dienas pajūryje – šokinėjimą per bangas, vėjo taršomus plaukus, pėdas svilinantį smėlį.

Kad ir kaip toli gyventume nuo jūros, jos buvimą šalia galime jausti kiekvieną dieną.

„Kad ir kaip toli gyventume nuo jūros, jos buvimą šalia galime jausti kiekvieną dieną. Nereikia keliauti, kad ją pamatytum, ji čia pat su tavimi! Tavo širdyje!“ – teigia jaunoji menininkė U.Jasenka.

Paroda, anksčiau eksponuota kelte „Nida“, plaukiančiame iš Klaipėdos į Smiltynę, buvo projekto „Kultjūra“ dalis. Tapusi „Kaunas 2022“ bendruomenių programos dalimi, šią vasarą džiugino kauniečius: iš Žaliakalnio persikėlė į Petrašiūnus.

„Gerai parinkta erdvė, darbai gražiai išeksponuoti ant mėlynųjų paviljonų, puikiai matomi“, – džiaugiasi petrašiūniškius rugpjūčio 8–14 d. džiuginusia paroda bendruomenės seniūnė Asta Chanko.

(Ne)rimtas

Parodoje pristatomais kūriniais menininkai kelia klausimą: kodėl menas turi būti rimtas? Apibrėžimą „rimtas menas“ kiekvienas meno gerbėjas paaiškintų savaip, bet galima būtų teigti, kad tai toks menas, kuris tyrinėja egzistencines, psichologines, socialines temas, neatitrūksta nuo nūdienos aktualijų, problemų. Vyrauja nuomonė, kad rimtas menas yra geras menas, nes jis skatina žiūrovą (susi)mąstyti. O koks menas yra laikomas nerimtu? Tikriausiai toks, kuris nesutelpa į griežtus rimto meno standartus.

Intelektuali pramoga

Šioje parodoje standartų visai nėra. Žiūrovas į meno kūrinius raginamas pažvelgti ne kaip į muziejaus ar parodos eksponatus (šalia kurių kabo sudėtingi aprašymai, kurių negalima liesti), bet kaip į intelektualią pramogą. Tiek savo koncepcijomis, tiek raiškos priemonėmis: tapyba, fotografija, skulptūra, koliažai, performanso menas, interneto menas – darbai yra labai skirtingi, bet juos jungia žaismingumas (idėjos, eksponavimo būdo), kuris būdingas ir vakarėliui. Juk vakarėlis – šventė, kurios dalyviai turi lūkesčių atitrūkti nuo realybės, negalvoti apie rimtus dalykus, užsimiršti.

Gertrūda Šuminaitė. After all 3. / Galerijos nuotr.

Todėl vieni kūrėjai, žiūrovui uždėję įsivaizduojamus rožinius akinius, perkelia jį laiku atgal į nostalgiją keliančias Kauno vietas (Vaporwave Kaunas), kiti, priešingai, skraidina į ateitį, parodydami, kas jo laukia vakarėliui pasibaigus (Gertrūda Šuminaitė). Jei nei praeitis, nei ateitis žiūrovui neįdomios, menininkai siūlo persikelti į mėgstamą kompiuterinį žaidimą, naudojantis jų kurtais žaidimui reikalingais artefaktais (Domas Mykolas). Kadangi vakarėlis yra socialinė erdvė, autoriai kūriniuose gilinasi ir į santykių temą, nebanaliai žvelgdami į artumą, intymumą (Gintarė Konderauskaitė), subtiliai prisiliečia prie neišsemiamos meilės temos (Aira Urbanavičūtė). Meilė gali būti įvairių formų, todėl virtualiojoje ekspozicijoje menininkai paskatina pagalvoti ir apie tai, ar kiekvienas iš mūsų kasdienybėje nestokojame meilės kitokiems, nei esame patys, ir ar tolerancija, kurią deklaruojame, tikrai neturi ribų (Lilija Gotautaitė).

Malonumai

Virtualusis parodos formatas suteikia galimybę, į kūrinius žvelgiant per ekraną, susikurti nedidelę asmeninę šventę. Muziejinėje ar galerinėje erdvėje tai būtų neįmanoma, o virtualioji paroda juda kartu su žiūrovu, todėl gali būti perkeliama iš vienos lokacijos į kitą, ja galima mėgautis vienam ar pasikviesti draugus. Ekspozicija neįpareigoja žiūrovo būti rimtu, nuosekliu stebėtoju, vertintoju. Joje yra pakankamai erdvės – tiek mintims, tiek estetiniams ar intelektualiniams malonumams. Enjoy it (liet. Pasimėgaukite).

Parodos dalyviai: Gintarė Konderauskaitė, Gertrūda Šuminaitė, Vaporwave Kaunas, Aira Urbonavičiūtė, Domas Mykolas, Lilija Gotautaitė.

A.Andriuškevičius netikėtu žvilgsniu tyrinėja miestą, o parodos kuratoriai (parodos koncepcijos autorius – Tomas Vaiseta, kuratoriai – Justina Juodišiūtė, Kotryna Lingienė, Ernestas Parulskis, Miglė Survilaitė, Rasa Žukienė) siūlo (o gal ir įspėja?), kad jų tyrimo būdas bus panašus – drąsus, sąmojingas, netikėtas, svarstantis ir užduodantis klausimus. Gal šiek tiek nepatogius (kas gi gali labai patogiai ridentis miesto grindiniu?), bet, be jokios abejonės, įdomius.

Lankytoją pasitinka keturios kuratorių siūlomos parodos „skaitymo“ koncepcijos: Polis, Akropolis, Dipolis ir Nekropolis. Kiekviena iš jų siūlo ir erdvėse esantiems kūriniams ar artefaktams vienokias ar kitokias interpretacines gaires. Kaune, skirtingai nei Vilniuje, kūriniai ir idėjiniai jų griaučiai eksponuojami atskirose erdvėse. Tai suteikia lankytojui galimybę pabūti vienoje vietoje kurį laiką, kur erdvė apriboja, padeda pasiekti kūrinius, likti su jais ilgiau.

Polis

Jeigu parodą lankysime taip, kaip mums tarsi įprasta, – užlipant laiptais ir sukant iš pradžių į kairę, o paskui slenkant pagal laikrodžio rodyklę, tai pirmasis kambarys, kuriame atsidursime, bus skirtas Poliui. Polis kalba apie tai, ką miestiečiai suvokia kaip save, savo tapatybę, savastį, kaip jie bando save apsibrėžti.

Kaunietiškoje Polio dalyje kuratoriai kreipia į žaidybinę santykio su tapatybe ir savęs reprezentavimu pusę. Ko verta vien Juozo Laivio knygelė („Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049: menininko komentarai“, 2007 m.), pašiepianti projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, taip pat ir visą institucionalizuotą meno ir kultūros patirtį, patį kultūros vadybinimo ar atidavimo visiems populiarinimo veiksmą.

Kad ir kiek galvoje susikurtume skirtumų, vis tiek turbūt esame iš vieno molio drėbti.

Buvo nemažai teoretikų, kurie taip pat kritikavo meno ir kultūros pasiekiamumą masėms, pavyzdžiui, prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas (žr. esė „Beaubourgo efektas“), bet jie tai dažnai darė pikčiau, niūriau, lyg ką nors gindami ar jau praradę, o štai J.Laivys – žaismingas, valiūkiškas, verčiantis šypsotis ar juoktis, o ne susirūpinti. Viename iš knygelėje esančių pasiūlymų skelbiama, kad „išvedinėjama nauja bulvių rūšis „Vilnius“. Planuojama praturtinti Lietuvos kulinarinį paveldą“ arba „Siekiant efektyviai panaudoti ES lėšas, Lietuvoje atkurtas arklių paštas“. Čia net nebereikia nieko aiškintis, o tik žvengti su tais arkliais.

Tik įdomu, kaip tai siejasi su savęs apibrėžtimi? Gal esame linkę ieškoti savęs per išorės, o ypač – vakarietišką – patvirtinimą? Džiaugiamės įvertinimu taip, lyg patys nejaustume savo vertės? Pernelyg tapatinamės su tuo, ką mums pasako išganingieji Vakarai? Jei pagaliau gauname titulą „Europos kultūros sostinė“, gal labiau jaučiamės vakariečiai? Europiečiai? Dar įdomiau J.Laivio darbai skleidžiasi, kai žvelgiame į juos per Kauno–Vilniaus santykį: kuo Vilnius vienoks, o Kaunas – kitoks šiame kontekste? Gal Vilnius spėriau bėga arčiau Vakarų, o štai Kaunas – labiau užsispyręs, saugantis savastį, nenorintis pernelyg greitai keistis?

Polio dalyje taip pat atkurtas ir Jurgos Juodytės ir Sauliaus Leonavičiaus darbas „Pozicija Kaunas“ (2006 m.). Gimė jis iš menininkų susidomėjimo Kauno miesto savivaldybės socialinėmis reklamų kampanijomis, kai miesto valdžia bandė įtikinti kaunietį, kad kauniečiu būti verta (lyg kaunietį reikėtų įtikinti! Kokia nepagarba!). J.Juodytė ir S.Leonavičius Vilniuje, Pylimo ir K.Kalinausko gatvių sankirtoje, paskelbė reklamą vilniečiams, kad „ir Kaune galima gyventi“. Vėlgi – ironiškas kuratorių žvilgsnis į bandymą apsibrėžti savo miestietišką savastį per konkurenciją ar netgi bandymą įdiegti miestietiškumo gaires per reklamą – lyg čia toks daiktas, kurį reikėtų nusipirkti ar kurį miestiečiui reikėtų parduoti, o ne jame gimti ar įsigyventi. Beje, pirmą kartą darbas pristatytas 2006 m. parodoje „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas“. Jos kuratoriai – Linara Dovydaitytė ir Kęstutis Kuizinas.

Dipolis

Palikus Polio prieigas, žiūrovo laukia Dipolis, kuris daugeliui asocijuojasi su vieno iš Vilniaus merų vizija sujungti abu miestus. Kuratoriai nenueina lengviausiu keliu, ieško, kaip kitaip šie du miestai gali būti suvokti kaip turintys bendrystės taškų. Pasirenkama gamta ir upės – tiesą sakant, iki aplankydama parodą niekada negalvojau, kad Vilniuje tekanti Neris yra ta pati upė kaip ir Kaune. Ne dėl to, kad šlubuotų geografijos žinios, tiesiog taip kartais net neįprasta manyti, tokie atsiję kartais tie miestai, nors ir esantys tos pačios upės slėnyje.

Mano išankstinės nuostatos nepasidavė akis kutenančiai tikrovei. Kuratoriai į šią parodos dalį įdėjo daugybę kūrinių ir artefaktų, kalbančių apie Vilniaus ir Kauno ryšį. Pavyzdžiui, Kipro Dubausko „36 kambariai“ – meninę akciją, kurios metu jis plaukė iš Vilniaus į Kauną ir registravo upėje esančias salas. Pasitelkti gamtą kaip jungiančią miestus – įdomus kuratorių žingsnis. Kad ir kiek galvoje susikurtume skirtumų, vis tiek turbūt esame iš vieno molio drėbti.

Nekropolis

Kita žiūrovo stotelė – Nekropolis. Jus pasitinka beveik per visą šios parodos dalies erdvę išsikerojęs Dano Aleksos „Sietynas“ (2017 m.). Autorius iš Vilniuje, Antakalnyje, surinktų kareivinių bendrabučio langų šukių ir kitų „miesto liekanų“ sudėlioja didžiulį miesto rūmų dekoro elementą – sietyną. Toks panašus, tik pagamintas iš gerokai tauresnės medžiagos, galėjo kabėti kad ir Sapiegų ar Sluškų rūmų salėse. Šukės – aštrios, dygios, praeitį primenančios ne nostalgiškai, o įkyriai. Nors miestai ir jų gyventojai renkasi, ką naikinti (apleisti?), o ką palikti (išsaugoti?) mieste, seni pastatai, atminties vietos, visos tos šukės vis tiek duria ir lieka. Aplink D.Aleksos darbą išsidėstę senųjų Kauno medinukų likučiai – sukabintos langų rankenėlės. Jas renka aistringas medinės Kauno architektūros gynėjas Povilas Konkulevičius.

Gylis: paroda – tarsi atskiras kūrinys, kuriame pristatyti darbai tarsi kalbasi tarpusavyje. / O. Bričkutės nuotr.

Kuratorių pasirinkimas sudėti šios kūrinius (artekfaktus?) į vieną erdvę taip pat leidžia kalbėti apie skirtingus miestiečių požiūrius į tai, ką ir kaip jie saugo. Vilnietiškas žvilgsnis gerokai abstraktesnis, atitolęs, kartais jis susitelkia į politiškumą (kokį paminklą kada pašalinsime?), žiūri plačiau – kaip ir D.Aleksos „Sietynas“, o štai Kaune kur kas aktyvesnis asmeniškumo matmuo: P.Konkulevičius – užkietėjęs kaunietis, ir jis saugo tai, kas jam yra tikrasis, širdžiai artimas Kaunas, o vilniečiai žiūri iš atokiau, veikiau teoretizuoja, negu iš tiesų liečiasi prie konkretaus, asmeniško miesto. Tikrų vilniečių Vilniuje vis dar mažai – būtų įdomu pasižiūrėti į šį savo miesto saugojimo aspektą po kokių 50 metų: ar vilnietis jau bus prisijaukinęs šį nepagaunamą, neapibrėžiamą, vis iš jo rankų slystantį miestą ir pavertęs jį savu?

Akropolis

Paskutinė maršruto stotelė – Akropolis. Pats miesto centras, esmių esmė. Ir čia kuratoriai šypsosi – akis patraukia Julijos Račiūnaitės „Megatvirtovė“ (2021–2022). Tą patį kūrinį galima pamatyti ir vilnietiškoje parodos dalyje MO muziejuje. Menininkės skaitmeninės tapybos diptikas nukelia mus į Vilniaus ir Kauno pakraščius. Autorės darbai primena klasikinius romantinės tapybos kūrinius – tai tarsi Casparas Davidas Friedrichas, tik lietuviškuose kuluaruose. Nors ir vaizduojami miestų pakraščiai (magistralės Vilnius–Kaunas dalys), juose spindi ir šviečia miestų didybės poreikis.

Kaunui atstovauja prekybos centras „Mega“, o Vilniuje pūpso „Tvirtovė“. Žinoma, šalia jos kaukia geležinis vilkas. Autorės pasirinkta forma ir vaizduojami objektai tikrai verčia šypsotis, vėl svarstyti apie abiejų miestų poreikį pasirodyti, įsivaizduoti save didingais, centriniais. Matyt, apskritai tai klausimas apie centriškumo svarbą, ką mąstymas centro ir periferijos kategorijomis mums apskritai teikia? Gal verta būtų žaismingiau žiūrėti ir į norą būti pasaulio bamba?

Vilniaus centriškumui kanda kitas eksponatas: Prano Mašioto 1914 m. žurnale „Vairas“ publikuotas žemėlapis, kuriame Kaunas vaizduojamas kaip Lietuvos centras. „Ratilo viduryje plasta gryna Lietuvos širdis; iš čia spinduliais skleidžiasi lietuvių kultūros šviesa ir baigiasi kaip drignio ratas mūsų apskrietose ribose; už jų vien menki iškišuliai“, – rašo P.Mašiotas. Jei kauniečiai dėl tokių žodžių nedžiūgauja, tai bent jau šypsosi.

Parodos stiprybė ir yra tai, kad ją galima žiūrėti vis iš naujo, užduoti dar vieną papildomą klausimą. Juk ir santykis tarp šių dviejų miestų kasdien keičiasi.

Baigiant kelionę jau norisi dar kartą sugrįžti į parodos dalį Kaune. Juk būtų galima judėti visai kitomis trajektorijomis, pastebėti kitus kūrinius ir artefaktus, bandyti juos susieti su parodos kuratorių pasirinktomis koncepcijomis, ieškoti naujų Kauno ir Vilniaus panašumų, skirtumų, sąlyčio taškų. Matyt, šios parodos stiprybė ir yra tai, kad ją galima žiūrėti vis iš naujo, užduoti dar vieną papildomą klausimą. Juk ir santykis tarp šių dviejų miestų kasdien keičiasi. Šiukštu nepraleiskite ir parodos dalies Vilniuje, MO muziejuje, – Kauno ir Vilniaus santykių vaizdas atsivers dar įvairiapusiškiau.

Kas? Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“.

Kur? Laikinojoje M.K.Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaune) ir MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilniuje).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.

Vizuali diskusija

„Dalį neramaus karantininio, pandeminio, laikotarpio menininkė praleido sodyboje. Būtent joje surinkti aptrupėję susenusių medžių gabalai pasitarnavo tolesniems jos kūrybiniams veiksmams. Iš medžių pasigamintos formos buvo panaudotos parodoje demonstruojamiems stiklo indams išpūsti. Taip tarsi įveiklintas, pratęstas medžio gyvenimas“, – pažymi menotyrininkė dr. Raimonda Simanaitienė.

Tačiau ekspozicijoje pristatomi ne tik gamtos įkvėptų, bet ir laiko paveiktų ir sąmoningai mechaniškai sukurtų formų kūriniai. „Siekiu atrasti harmoniją, darną tarp architektoninių kompozicijų ir natūralių organinių objektų nūdienos aplinkoje. Paroda yra lyg vizuali diskusija apie sandūras tarp ekologijos, tvarumo, išsaugojimo, išliekamumo, tąsos ir ekosocialinės politikos“, – sako menininkė.

Dermės patyrimas

Inicijuodama diskusiją, ekspozicijoje V.Verikaitė akcentuoja labai svarbų – gyvenimo išvien su gamta – aspektą.

„Žmogui tampant galingesniam gamtos atžvilgiu, svarbu atrasti tvarumo ir dermės patyrimą“, – teigia kūrėja. Karantino laikotarpiu pradėję atkurti ryšį su gamta, žmonės dabar ieško būdų, kaip jiems tapti gamtos dalimi, o ne kaip gamtą pritaikyti prie savo poreikių. Žmonių mąstysenoje įvyko reikšmingas pasikeitimas: suvokus savo trapumą, mirtingumą, o atvirą gamtos erdvę – kaip atsinaujinančios energijos, jėgų, stiprybės, ramybės šaltinį, atsirado didesnis poreikis ją gerbti ir saugoti.

Estetiški, įdomių formų objektai palieka daug erdvės žiūrovo vaizduotei.

Jos netobulumas, sukuriantis absoliučią harmoniją, paskatino ir žmones kasdienybėje siekti ne tobulybės, o natūralumo, kaip sako menininkė, dermės patyrimo. Parodoje eksponuojami V.Verikaitės kurti estetiški, įdomių formų objektai palieka daug erdvės žiūrovo vaizduotei. Liečiami žvilgsniu jie sužadina gilias emocijas, jausmus, jautrius prisiminimus. Jų netobulumas įkvepia ir žavi savo unikalumu.

Filosofiškas naratyvas

Kūrinių konceptualumas dera su jų funkcionalumu. Objektai gali likti tušti, kaip simbolis, kad gamtai nereikia žmogaus intervencijos, kad be jos ji yra savo tobulame būvyje ir harmonijoje, sykiu juos galima užpildyti objektais, rastais joje, kuriuos norisi saugoti, turėti arčiau savęs.

Per menininkės kurtus darbus veriasi filosofiškas naratyvas, kurį sustiprina V.Verikaitės mintis, kad gamta – tai grožis, istorija, patirtis, dabartis, ateitis ir vaizduotės refleksijos.

Dermė: parodos eksponatai jungia individualius šiuolaikiškus stiklo meno techninius sprendimus ir meninio stiklo novatoriškas išraiškos formas, optines ir skaidrumo savybes. / Galerijos nuotr.

„Kitas svarbus parodos aspektas atsispindi fotografijose. Jose – istorija su artimu žmogumi, ekspozicijai suteikianti papildomo jautrumo, tikrumo, sentimentalumo“, – sako dr. R.Simanaitienė.

Senatvės, ilgaamžiškumo ženklai nuotraukose užfiksuotame močiutės veide, raukšlės rankose kuriant šį projektą menininkei asocijavosi su gamta, amžių nugyvenusių medžių rievėmis, tekstūromis, patrešusiais kamienais, vis dėlto padėjusiais įvykti virsmui – gimti naujiems stiklo kūriniams. „Taip menininkė tarsi nubrėžė paraleles tarp gamtos ir žmogaus egzistencijos, priminė žiūrovui, kad „gamta neretai alegoriškai įprasmina žmonių gyvenimus, yra jų atspindys“, tie patys procesai vyksta ir žmonių buvime, prasitęsiančiame iš vieno į kitą“, – pastebi menotyrininkė.

Dvasinis ryšys

Parodoje eksponuojamose fotografijose akcentuojami artimuosius jungiantys nepertraukiami dvasiniai saitai. Stiprus ryšys žmogų sieja ir su gamta. Jis atsikuria kiekvieną kartą klausantis jos garsų, žvilgsniu klaidžiojant jos atviroje erdvėje, liečiant augmeniją ar kvėpuojant švariu, gaivinančiu, gydančiu oru.

Gamta globoja ir saugo žmogų, perteikia jam savo išmintį – lygiai taip, kaip ir mylinti močiutė. Geriausias metas žmogui atsakyti jai tuo pačiu  yra dabar.

Kas? Paroda „Iš šerdies“.

Kur? LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62).

Kada? Veikia iki rugsėjo 4 d.

A. Tarasevičius gimė Klaipėdoje, Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, o po studijų vėl sugrįžo į gimtąjį uostamiestį. Šiuo metu Andrius dirba Adomo Brako dailės mokykloje, moko vaikus tapybos ir kompozicijos, o laisvalaikiu kuria neįprastai ryškius ir spalvotus paveikslus.

A. Tarasevičiaus meninė raiška yra atitolusi nuo tradicinės molbertinės tapybos tradicijos, jo kūrybinę stilistiką galima būtų pavadinti psichodeliniu siurrealizmu: paveiksluose viskas neįprasta, nenuspėjama ir nerealu... Tačiau labai daug vietos fantazijai.

Kurdamas paveikslus, Andrius nenaudoja teptuko.

Organizatorių nuotr.

„Anksčiau be teptuko tapybos neįsivaizdavau. Tačiau tai yra tik vienas iš daugelio įrankių, kuriuos galima pasitelkti kuriant vaizdą. Laikui bėgant atrandi naujų būdų kurti. Teptukas yra gana teplus įrankis, juo spalvas vis užmurzindavau. Ir tik atsisakęs pastarojo įrankio pagaliau galėjau išgauti spalvos vientisumą ir ryškumą”, – pasakojo tapytojas.

Savo minčių raiškai pasitelkęs fluorescencinius dažus ir šviesos iliuminacijas, Andrius kuria siurrealistinius performatyvius paveikslus, kuriuose nėra siužeto. Jis tiesiog nereikalingas, nes tapydamas menininkas nesiekia konkrečių tikslų ir niekada nežino, kur gali nuvesti kūrybos procesas. Tapyba jam yra savotiška meditacija, suteikianti galimybę atsiriboti nuo klišių, standartų, taisyklių, reikalavimų.

Girulių bibliotekos galerijoje (Šlaito g. 10 A) A. Tarasevičiaus paroda „Virsmai“ veiks iki rugsėjo 4 d.

Paveldas iš visos Lietuvos

„Jos čia todėl, kad būtent bažnyčioje joms ir vieta. Niekur kitur tokie sakralaus meno eksponatai ir negalėtų būti“, – rodydama skulptūras pasakoja muziejaus menotyrininkė ir parodos „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“ idėjos autorė Ina Dringelytė.

Vaikščiodama aplink ir pasakodama, ji tarsi pažįsta kiekvieną eksponatą asmeniškai, suvokia kiekvienos skulptūros būklę ir istoriją, pastebi kiekvieną išskirtinę detalę. Surinkti šias skulptūras į vieną vietą ir eksponuoti I.Dringelytė sugalvojo dar prieš pandemiją, tačiau tikrieji projekto įgyvendinimo darbai prasidėjo prieš metus.

Subtilu: vaikščiodama aplink ir pasakodama, I.Dringelytė tarsi pažįsta kiekvieną eksponatą asmeniškai, suvokia kiekvienos skulptūros būklę ir istoriją, pastebi kiekvieną išskirtinę detalę. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Koplyčioje sukūrimo laikotarpiais suskirstytos medinės skulptūros į parodą atkeliavo iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių. Vienas šalia kito stovintys darbai ne tik atspindi skirtingų laikotarpių stilių įtaką, bet ir parodo skirtingus autorių profesinius įgūdžius ir tai, ką vieni autoriai pasiskolino iš kitų, kaip vienas kitą sekė ar bandė atkartoti.

Parodos sumanytoja atkreipia dėmesį į tai, kad skulptūrų autoriai buvo tiek profesionalūs skulptoriai, tiek vietos meistrai, dirbę savu stiliumi. Tarp daugumos nežinomų autorių matome ir žinomų Lietuvos kūrėjų Tomo Podhaiskio, Vincento Balzukevičiaus ir Jono Danausko pavardes.

Po parodos visos skulptūros bus saugiai sugrąžintos į parapijų bažnyčias.

Pritraukia lankytojus

Eksponatai parodai atrinkti po metus trukusio tyrimo, kurio metu menotyrininkė ir jos komanda kaupė informaciją apie išlikusias Lietuvos bažnyčiose medines XVII a.–XX a. vid. Prisikėlusio Kristaus skulptūras.

I.Dringelytės teigimu, atrinkti skulptūras parodai buvo nelengva. „Mums reikėjo atrinkti meniniu ir ikonografiniu požiūriu vertingiausius kūrinius, ryškiausiai atspindinčius skirtingų laikotarpių skirtingą Prisikėlusiųjų vaizdavimą, meninės išraiškos ir plastikos įvairovę. Stengėmės atrinkti geriausiai išlikusias, kuo mažiau pažeistas, neperdažytas skulptūras, bet, deja, tokių beveik nebeliko“, – teigia ji ir džiaugiasi, kad tai padaryta būtent dabar.

„Tai leido apžvelgti ir įvertinti bendrą dabartinę, specialistų nedžiuginančią senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų būklę: išlaikiusių autentišką pirminį vaizdą Lietuvos bažnyčiose jų belikę vienetai“, – pridūrė pašnekovė.

Vieta: muziejaus miestelyje atkurtoje senojoje Sasnavos bažnyčioje eksponuojama Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Menotyrininkė pabrėžia, kad be jos komandos toks darbas būtų neįmanomas. Parodos bendraautorė – architektė Neringa Norvaišaitė, parodos ruošimo kelyje konsultavo menotyrininkė dr. Asta Giniūnienė ir istorikė, ekspertė Svetlana Poligienė. Parodą rengti padėjo muziejaus kolegos, palaikė ir rėmė muziejaus vadovybė.

Lankytojai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio užklysta į bažnyčios koplyčią apžiūrėti parodos, ji jau dabar sulaukia didelio susidomėjimo. „Žinoma, ji įdomesnė specialistams, bet, manau, sudomins ir kitus lankytojus. Padarėme trumpus, aiškius aprašymus. Kolekcija atrinkta labai atsakingai“, – sako I.Dringelytė.

Dėkinga kolegoms

Pati menotyrininkė su bažnytine daile dirbti pradėjo iš karto, kai baigė menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

„Taip tikriausiai susiklostė likimas ir mano aplinka, kad aš tuoj po baigimo pradėjau bendrauti su žmonėmis, kurie dirbo šioje srityje. Pirmoji darbovietė buvo Pažaislyje, tuomečiame M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje. Tada „Spindulio“ spaustuvės ir leidyklos tuometis vadovas Vincentas Vaičekauskas sumanė įgyvendinti didelį projektą – parengti leidinį „Senoji Žemaitija“. Šis uždavinys buvo patikėtas darbo grupei – vienai žymiausių Lietuvos dailės istorikių dr. Marijai Matušakaitei, man su kolege Alge Gyliene, jaunoms, be patirties menotyrininkėms, ir fotografams Romualdui Požerskiui ir Rymantui Penkauskui. Taip prasidėjo darbas su bendraminčiais, užburiančios ekspedicijos, kelionės, atradimų džiaugsmas“, – sako profesionalė.

Anot jos, paskui buvo darbas Kultūros paveldo inspekcijoje ir Kultūros paveldo centre, vykdant įvairias programas: Vilnijos krašto bažnyčių, Paberžės bažnytinio komplekso, Trakų bažnyčios; Kaišiadorių dekanato bažnyčių meno vertybių inventorizavimą. „Toliau dirbau su dr. M.Matušakaite. Ji buvo nuostabus žmogus. Man teko didelė laimė daug metų su ja artimai bendrauti, stebėti, kaip ji dirba, padėti jai. Tai buvo nenuilstanti mokslininkė, iš jos reikėjo mokytis pasiryžimo, disciplinos ir meilės savo darbui“, – su šypsena prisimena I.Dringelytė. Ilgametė pažintis ir draugystė su mokslininke įtvirtino ją būtent šiame menotyros kelyje.

Skulptūros čia todėl, kad būtent bažnyčioje joms ir vieta. Niekur kitur tokie sakralaus meno eksponatai ir negalėtų būti.

Savo darbo Lietuvos liaudies buities muziejuje pradžioje I.Dringelytė gavo užduotį – suformuoti muziejaus miestelyje atkurtos senosios Sasnavos bažnyčios, kurioje dabar ir vyksta Prisikėlusio Kristaus skulptūrų paroda, interjerą. Vėliau su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P.Gudyno restauravimo centro restauratoriais buvo įgyvendinti net šeši atkurto interjero įrangos – Kryžiaus kelio stočių, dviejų altorių – restauravimo ir konservavimo projektai. Projektinė ir parodinė veikla aktyviai tęsiama ir dabar.

Save moteris apibūdina kaip praktikę: „Man labai svarbu pažinti objektus jų aplinkoje, kontekste, juos palyginti, ieškoti analogų. Ekspedicijos, paieškos, kad ir nedideli atradimai, jų paviešinimas. Man įdomu išsiaiškinti konkretaus daikto, eksponato istoriją, ja sudominti aplinkinius, gilintis į detales. Eksponato bylos, kurias rašau muziejaus interneto svetainei, dažniausiai virsta detektyvinėmis istorijomis, bet juk tai ir yra įdomu. Turiu tokią aplinką, kurioje man labai gera, kur kolegos palaiko, supranta iš pusės žodžio, jaučia ir padeda. Esu jiems dėkinga.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sugrįš į savo bažnyčias

Menotyrininkė itin džiaugiasi tuo, kad Lietuvos kultūros taryba ne tik parėmė Prisikėlusio Kristaus skulptūrų parodos parengimą, bet ir finansavo meno vertybių įsigijimo projektą, muziejui suteikdama galimybę įsigyti profesionalią, meistriškos drožybos XVIII a. vidurio Prisikėlusio Kristaus skulptūrą, kuria galima pasigėrėti parodoje. Šiuo metu ruošiamas šios skulptūros restauravimo projektas.

I.Dringelytė atkreipia dėmesį į tai, kad ši paroda yra Lietuvos liaudies buities muziejaus tiriamosios parodinės veiklos pratęsimas. 2018–2019 m. muziejuje buvo surengtos dvi parodos „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių“, kuriose pristatytos Kalėdų skulptūrinės dekoracijos. „Parodas vis dar galima pamatyti virtualiai muziejaus interneto svetainėje, – primena pašnekovė. – Ši naujoji paroda skirta svarbiausiam Velykų laikotarpiui, kurį simbolizuoja Prisikėlusio Kristaus figūra, ji eksponuojama bažnyčioje šiuo trumpuoju liturginiu periodu. Kitu metu apsilankę bažnyčiose šių skulptūrų nepamatysime, tad paroda yra puiki proga išvysti įdomiausias medines Prisikėlusio Kristaus skulptūras, surinktas vienoje vietoje.“

I.Dringelytės teigimu, po parodos visos skulptūros bus saugiai sugrąžintos į parapijų bažnyčias.

Verti ypatingos pagarbos

Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui skirta paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“ pirmą kartą buvo eksponuota prieš metus, 2021 m. kovo 5–18 d., Vilniaus skaitmeninėse miesto vitrinose, kuriose sostinės gyventojai ir svečiai išvydo A.Aleksandravičiaus įamžintų 125 Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų portretus. 2021 m. vasarą paroda pradėjo kelionę per Lietuvą – buvo eksponuojama Šiauliuose, Birštone, Utenoje, Elektrėnuose, Ukmergėje. Šiemet paroda tęsia kelionę – jau aplankė Mažeikius, Trakus, Rokiškį, Jonavą ir Panevėžį.

Fotomenininko paroda „Žmonės, kuriantys Lietuvą“ kviečia prisiminti pastaruosius tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius kūrusius ir kuriančius grožį žmones, nepamirštamas emocijas, visą tai, kas įvardijama kultūra, tai, ką siekiama perduoti ateities kartoms.

„Daugiau nei tris dešimtmečius savo idėjomis, veikla ir darbais Lietuvą kūręs ir kuriantis mūsų šalies intelektualinis branduolys vertas ypatingos pagarbos ir dėmesio. Šių išskirtinių asmenybių vertybės, ryškūs kūriniai ir ypatingas kūrybinis potencialas ne tik praturtina Lietuvos kultūrą, istoriją, aplinką, bet ir telkia bei skatina ja domėtis, įkvepia didžiuotis savo valstybe“, – sakė parodos iniciatorius Vilniaus kultūros centro direktorius Paulius Jurgutis.

Portretai stebina jų kūrėjo įžvalgų aštrumu ir talentu.

Išsiilgtas ir lauktas

Parodoje Klaipėdoje bus eksponuojama 30 išskirtinių, per kelis dešimtmečius A.Aleksandravičiaus nufotografuotų, pripažinimą, aukščiausią įvertinimą ir garbingiausią apdovanojimą už kultūros ir meno kūrinius pelniusių nepriklausomos Lietuvos šviesuolių portretų.

„Nuo paskutinės A.Aleksandravičiaus parodos Klaipėdoje prabėgo kone septyneri metai, todėl ypač norisi atkurti gimtojo miesto ir menininko ryšį bei bendrystę. Būtent dėl to manome, kad autorius, eksponuodamas savo parodą „Žmonės, kuriantys Lietuvą“, suburs bibliotekos lankytojus ir klaipėdiečius pamatyti jo žvilgsnį į Lietuvos menininkus ir nebylų, bet iškalbingą menininkų atsaką mums. Ši paroda ypatinga tuo, kad joje susitinka dvi aukštos meninės vertės – fotografo profesionalumas ir menininkų atsidavimas savo pašaukimui. Ši sintezė sukuria įstabų rezultatą, kuriuo norisi mėgautis. A.Aleksandravičiaus atrastas žvilgsnis į žmogų itin išsiilgtas ir labai lauktas“, – džiaugdamasi Klaipėdoje gimusio fotografo paroda sakė bibliotekos kultūros renginių organizatorė Agnė Zabrynė.

Lietuvoje ir Europoje garsus fotografas A.Aleksandravičius yra Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP), Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, pelnė geriausio Baltijos šalių ir Europos portretisto apdovanojimus, įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Tikras lobis

„Žmonės, kuriantys Lietuvą“ – unikalus, solidžios apimties, konceptualus projektas. Daugiau nei 100 personalinių parodų surengusio fotomenininko ir 16-os fotoalbumų autoriaus dėmesio centre – meno žmonės. Portretai stebina jų kūrėjo įžvalgų aštrumu ir talentu.

„Pats nustebau savo fotoarchyve radęs 125 Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų portretus. Tai tikras lobis. Tai mūsų iškiliausieji, išskirtiniai savo kūrybine energetika ir talentu meno pasaulio atstovai, turintys gerbėjų ir mokinių, kurių ne vieną yra paskatinę kūrybiniam skrydžiui ar kilniam poelgiui. Žavimės jų kūryba ir su pagarba pasakojame vaikams ir anūkams, kad tai – žmonės, kuriantys Lietuvą. Džiugu, kad kasmet laureatų gretas papildo šeši nauji menininkai. Akivaizdu – mes turime ateitį“, – džiaugdamasis, kad gyvena su jais viename laike ir galėjo įamžinti šiuos pamatinius tautos riedulius, sakė taip pat Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografas A.Aleksandravičius.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija – aukščiausias kūrėjo įvertinimas, įrodantis išskirtinį menininko braižą ir kūrybos pripažinimą. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus, taip pat už ilgametį kūrėjo kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną. Premijos laureatus, įvertinusi visuomenės pateiktų kandidatų veiklą Lietuvos kultūros ir meno kontekste, atrenka ir iki šešių premijų kasmet skiria speciali komisija. Nuo 1989 m. šiomis premijomis apdovanota daugiau kaip 200 asmenų.

Parodos „Iš tamsos“ leitmotyvas – dėžė, kurioje nuo žūties slėpėsi menininkės tėvai. Per interaktyvius objektus, garso, vaizdo instaliacijas parodoje atskleidžiamos J. Kagan šeimos narių istorijos.

„Noriu, kad žmonės atsidurtų erdvėje, kurioje gali jausti, – BNS parodos atidarymo išvakarėse sakė menininkė. – Siekiu sukurti emociją, pakviesti žmones į kelionę, giliai paliesti. Paroda pasakoja istoriją, turi naratyvą, tačiau aš esu teatro sutvėrimas, todėl ir patirtis – teatrinė“.

Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia pirmojoje salėje žiūrovus pasitinkančią neoninę iškabą „Pasaka“, po kuria rangosi vandenį purškianti žarna.

T. Biliūno/BNS nuotr.

Tik gerokai vėliau žiūrovas sužino apie šių objektų sąsają: „Pasaka“ vadinosi J. Kagan seneliui Jurgiui Štromui priklausęs kino teatras. Vandens žarna – aliuzija į Lietūkio garažo žudynes, kur jos buvo naudojamos žydams kankinti. Tarp ten nužudytųjų buvo ir J. Štromas.

J. Kagan teigia, kad paroda yra kaip kelionė, kurioje žiūrovui siekiama sukelti skirtingas emocijas.

Vis dėlto menininkė pabrėžia, jog tai drauge ir istorija apie optimizmą bei viltį, galų gale ištrūkus iš šių tamsių laikų.

Noriu, kad žmonės atsidurtų erdvėje, kurioje gali jausti.

„Nenoriu, kad žmonės jaustųsi apkaltinti ar pernelyg nusimintų“, – sakė ji.

J. Kagan pasakojo, jog jos šeimoje visad buvo sakoma, kad dėl nusikaltimų negalima kaltinti tautybės – tik konkrečius žmones.

Dėžės istorija

„Visas projektas prasidėjo nuo istorijos apie dėžę, – apie parodos idėją pasakojo menininkė. – Tėvai nuolat kalbėdavo apie Holokausto patirtis – dabar suprantu, jog tai labai neįprasta. Sutikusi kitus žmones iš antrosios kartos, vienas iš dalykų, kuris juos slėgė, buvo tyla, su kuria užaugo – man labai pasisekė“.

Didžiojoje Britanijoje užaugusios J. Kagan tėvai – kauniečiai Juozapas Kaganas ir Margarita Štromaitė. Jos dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė.

Menininkės tėvai susipažino ir susituokė Kauno gete. Padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, geležies liejykloje, kurioje tėtis dirbo kaip geto kalinys, jie įsirengė slėptuvę – medinę dėžę, kurioje išgyveno maždaug devynis mėnesius.

Parodoje yra trys šios dėžės versijos: pirmoji – dėžė, kokią ją įsivaizdavo J. Kagan iš tėvų pasakojimų, taip pat jos motinos nupasakota dėžės versija bei dėžė, pagaminta pagal jos tėvo aprašymą.

Pasak J. Kagan, panašiai kaip ją tėvai su sudėtinga istorija pažindino pamažu, pritaikydami jos amžiui, ją parodoje patiria ir lankytojas.

Joje istorijos taip pat pasakojamos per stalo žaidimus, „kalbančias“ knygas, veidrodį, į kurį žvelgdamas žiūrovas atsiduria Kauno geto nuotraukoje, o ant jo drabužių sušmėžuoja žvaigždė, kurią ant drabužių privalėjo segėti žydai.

Parodą siūlo patirti inidividualiai

Kaip teigė parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė, šia paroda siekiama „sugrąžinti įvairių tautų kauniečių istorijas į šitą miestą, (...) priminti visus istorijos puslapius – ir šviesius, ir tamsius“.

„Per vienos šeimos istoriją papasakota daug daugiau – dalį Lietuvos istorijos Antrojo pasaulinio karo metais ir tą istorijos dalį, kurią labai ilgai laikėme paraštėse“, – sakė prodiuserė.

T. Biliūno/BNS nuotr.

J. Petrulionytė-Sabonienė siūlo ketvirtadienį atidaromą parodą patirti individualiai ir paskirti tam kelias valandas: parodoje yra daug tekstų, interaktyvių eksponatų.

Paroda veiks pirmajame renovuojamo pastato Gimnazijos g. 4, esančio prie Istorinės Lietuvos Prezidentūros, aukšte. Mokamą parodą pamatyti bus galima iki spalio pabaigos.

„Iš tamsos“ yra Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.

Kiekvieną mėnesį kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami į „Pelėdų kalno“ galerijoje atidaromas absolventų – respublikiniais ir tarptautiniais apdovanojimais įvertintų tapytojų, skulptorių, tekstilininkų, fotografų, dizainerių, tarpdisciplininio meno kūrėjų, performanso meno atlikėjų – parodas.

Grįžimas į alma mater

Parodų ciklas perkopia į antrąją pusę su idėjų menininko Dariaus Mikšio paroda „Griaučiai“. Tai – antroji Kaune surengta menininko paroda.

D.Mikšys, tarptautinėje šiuolaikinio meno Venecijos bienalėje už projektą „Už baltos užuolaidos“ pelnęs bienalės komisijos Specialaus paminėjimo apdovanojimą, savo kūrybą yra pristatęs JAV, Australijoje, Kinijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir kitose pasaulio šalyse. Grįžimas į alma mater net ir tiek daug tarptautinės patirties turinčiam menininkui yra reikšmingas.

Ekspozicijoje kūriniai nesusiję bendru naratyvu. Juos jungia D.Mikšio žvilgsnis į jį supančią aplinką.

„Esu dėkingas Kauno kolegijai ir parodos kuratorei I.Valentinienei, pakvietusiai surengti personalinę parodą. Labai ačiū kiekvienam dėstytojui, padovanojusiam nenaudojamų paveikslų rėmų, kuriuose eksponuojami parodoje pristatomi mano piešiniai, eskizai, fotografijos. Per šį simbolišką gestą atsiskleidžia jūsų svarba ir įtaka man“, – akcentuoja D.Mikšys.

Kauno kolegijos bendruomenė taip pat džiaugiasi „Pelėdų kalno“ galerijoje atidaryta menininko paroda. Kaip jos atidarymo renginyje sakė tuomečio Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo direktorius Vytautas Dūdėnas, ne kiekvienas absolventas sugrįžta. „Labai malonu, kad D.Mikšys grįžo. Žaviuosi menininko talentu, pasiekimais ir linkiu išlikti aukštumose“, – kūrėją sveikino V.Dūdėnas.

Žvilgsnis į detales

Parodos kuratorė dr. I.Valentinienė pažymi, kad ekspozicijoje atsiskleidžia menininko jautrumas, empatiškumas jį supančiai aplinkai, jos objektams.

„Kiekvienas kūrinys turi unikalią savo istoriją, kurioje susijungia D.Mikšio gyvenimiškos patirtys, filosofinės įžvalgos, kino ir kitų menų įtaka. Esu dėkinga menininkui už šią parodą ir linkiu tapti ne tik nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, bet pelnyti dar daug tarptautinių apdovanojimų“, – linki dr. I.Valentinienė.

Kūriniai, pristatomi ekspozicijoje, nesukurti specialiai šiai parodai. Bet, kaip pažymėjo menininkas, kiekvienas darbas, eksponuojamas naujoje erdvėje, tarsi perkuria pats save, pasiūlydamas naujų jo suvokimo perspektyvų. Ekspozicijoje kūriniai nesusiję bendru naratyvu. Juos jungia D.Mikšio žvilgsnis į jį supančią aplinką, fiksuojantis fragmentiškas, menininkui pasirodžiusias įdomias jos detales. Kiekvienas eksponatas – tai asmeninė refleksija.

Laisvas žaidimas

Kai kurie eksponatai gali pasirodyti neįprasti. Menininkas nebrėžia ribų tarp to, kas gali būti eksponuojama, o kas ne. D.Mikšys detales iš aplinkos susieja su platesniu kontekstu. Todėl, pažvelgus į parodos visumą, galima būtų įvardyti, kad ji yra apie laisvę.

Plastmasinė poezija, Docupoetry. Firmos „Plasta“ raidžių dėlionė vaikams, pagaminta apie 1970. / Organizatorių nuotr.

Menininkas nesiekia žiūrovui perduoti konkretaus naratyvo apie eksponuojamus objektus, piešinius, eskizus ar nuotraukas. Naratyvą kuria pati ekspozicijų erdvė ir į ją įžengęs žiūrovas. Ši paroda tampa galimybe jam išsilaisvinti. Visų pirma, nuo vertinimo. Ekspozicija gali tapti erdve tiesiog būti. Čia ir dabar. Matyti detales, kurias jis atpažįsta esant ir savo aplinkoje, prisiminti jų (ar su jomis susijusias) istorijas. Kasdienybė susideda iš daugybės detalių. Pastebėti tas, kurios išsiskiria, ar, priešingai, kurios visada atsikartoja, yra įdomus žaidimas.

Kaip žaidžiant kaladėlėmis, iš 100 tokių pačių detalių galima sudėlioti dvigubai tiek ar net daugiau skirtingų formų, objektų, kompozicijų, lygiai taip pat kurti galima naudojant aplinkos detales, sudedant iš jų vis naujus naratyvus.

Menininko kūriniai, kuriuose, kaip teigia D.Mikšys, svarbus ne tik konceptualizavimas, filosofija, bet ir dizaino logika, nėra objektai, skirti estetiniam malonumui. Tai – istorijos, paskatinančios sutelkti dėmesį į aplinką, su kuria sąveikaujame kiekvieną dieną.

Kas? D. Mikšio paroda „Griaučiai“.

Kur? „Pelėdų kalno“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 8 d.

Ypač – kaip įvardija menininkai – stiprių rankų, nes tik įgudusio, gerbiančio savo amatą menininko rankose oda atskleidžia vis kitas, išskirtines, savo savybes.

Išskirtiniai įgūdžiai

„Parodos pavadinimas – „Artes Corium“ – pabrėžia jos idėją: eksponuojamose miniatiūrose siekiama atskleisti odos medžiagos, technikų galimybes ir įvairovę, menininkų kūrybos stilių, idėjų amplitudę“, – sako parodos kuratorė, odos menininkė, Kauno kolegijos Menų akademijos dėstytoja Lolita Grabauskienė.

Jos teigimu, oda tinkama tapybai, grafikai, meniškai knygoms įrišti, trimatėms skulptūrinėms formoms kurti, interjero ar dizaino objektams, aksesuarams. Tad ji domina ne tik jaunuosius, savo kūrybinį kelią pradedančius, menininkus, bet ir ilgametę patirtį sukaupusius skirtingų vizualaus meno sričių kūrėjus. Kiekvienas iš jų meninės odos šaką praturtina naujų medžiagos galimybių atskleidimu savo kūriniuose.

Oda tinkama tapybai, grafikai, meniniams knygų įrišimams, trimačių skulptūrinių formoms kurti, interjero ar dizaino objektams, aksesuarams.

Tradicijos istorija

Odos miniatiūrų paroda skiriama Kauno meno mokyklos įkūrimo 100-mečio jubiliejui ne tik todėl, kad tai buvo pirmoji Lietuvoje dailės mokykla. Būtent Kauno meno mokykloje 1959-aisiais pradėtos realizuoti ir pirmosios šalyje odos meno studijos.

Šį istorinį faktą savo kūrinyje „Mano kelias į Pelėdas“ pažymi skulptorius Algimantas Šlapikas. Su meno mokyklos istorija glaudžiai susijęs ir kūrėjos Saulės Damaševičienės darbas „Vinjetė“, kuriame ji dalijasi smagiais prisiminimais iš studijų tuomečiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume laikotarpio.

Su vieta, kurioje Justino Vienožinskio, Lietuvių meno kūrėjų draugijos narių, mokinių dėka per vieną naktį buvo sumūryti meno mokyklos pamatai, glaudžiai susijęs odos menininkės Lolitos Grabauskienės diptikas „Užrakinti prisiminimai I – II“. Menininkė prasitaria žiūrovui, kad slapti prisiminimai it sekretai saugiai paslėpti Aukščiausioje Kauno miesto vietoje, kur juos akylai saugo išmintingosios pelėdos.

Neatsiejamą Kauno meno mokyklos simbolį – pelėdą – objekte „Pelėdinė“ įamžina menininkė Roma Sarapinaitė, o darbe „Žalias kalnas“ kūrėja perteikia impresionistišką Kauno Žaliakalnio viziją.

Liene Eltermane. Pelėdos skrydis. / Vyčio Šulinsko nuotr.

Asmeninės impresijos

Nuo miesto peizažo temos nenutolsta menininkė iš Latvijos Liene Eltermane, kuri objektuose „Industrinis peizažas“, „Pelėdos skrydis“, „Žydinti pieva“, „Pelėdų kalno žaidimai“ perteikia impresijas urbanistinio gamtovaizdžio tema.

Į autentišką vidinį pasaulį žiūrovą įtraukia ir estų menininkė Žanna Žuravel tapybiškuose darbuose „Portretas – prisiminimas“, „Tylėti dviese“, o kūrėja Jūratė Armonavičiūtė triptike „Kaleidoskopas I – III“ ir objektuose „Minčių gaudyklė“, „Meilės dėžutė“ paskatina atrasti beribį interpretacijų ir atradimų lauką.

Odos menininkė Ramutė Toliušytė triptike „Užmaršties segmentai I – III“, priešingai – tyrinėdama praėjusio laiko epizodus, kuriuos kūrinyje perteikia abstrahuotais geometriniais motyvais, konstruoja siurrealistišką užmaršties erdvę.

Relita Mielė trijų dalių kompozicijoje „Kūrybos upė I – III“ tarsi kviečia įbristi į veržlius, gilius, bet skaidrius kūrybos vandenis ir atrasti jų paviršiuje savo minčių, jausmų atspindžius.

Su kūryba sietiną temą darbuose vystyti pasirinko ir odos menininkė Gražina Kuprevičienė. Kūrinyje „Pradžios I – IV“ žvilgsnį ji nukreipia į antikines skulptūras, perteikiančias aukščiausio, tobuliausio grožio etalonus, o objektų kompozicijoje „Pradžios V – X“ menininkė,  grožį atranda netobulume, nes jame skleidžiasi unikalumas.

Filosofiškas žvilgsnis

Menininkė Neringa Šiupinskienė darbuose „Iš dangaus“, „Iš žemės“, sugretindama du priešingus pasaulius, paskatina apmąstyti jų sąveiką.

Lolita Grabauskienė. Užrakinti prisiminimai. / Vyčio Šulinsko nuotr.

Kūrėja Audronė Selskaitė metaforiškais objektais „Tave sekantis žvilgsnis“, „Širdis lydosi“, „Atvira širdis“ kuria vizualią istoriją apie meilės jausmą, o odos menininkė, knygrišė, knygų restauratorė Virginija Ligeikienė trijų objektų kompozicijoje „Sėklos I – III“ perteikia naratyvą apie naują pradžią.

Savo idėjas perkeldami į plastinę išraišką, kūrėjai atskleidžia odos medžiagos universalumą, atrasdami naujas technikas, išraiškingas formas, subtilius dekoro elementus, harmoningus spalvų ir atspalvių santykius.

Paroda sutelkė gausų būrį menininkų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Jos dalyviai: A.Šlapikas, G.Kuprevičienė, J.Armonavičiūtė, R.Mielė, R.Toliušytė, L.Grabauskienė, A.Selskaitė, R.Serapinaitė, Saulė Damaševičienė, V.Ligeikienė, N.Šiupinskienė, L.Eltermane (Latvija), Ž.Žuravel (Estija).

Kas? Paroda „Artes Corium”.

Kur? Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriaus ekspozicinėse erdvėse.

Kada? Veikia iki liepos 31 d.