A. Dilys į amžinybę iškeliavo 2021-aisiais likus keliems mėnesiams iki 90-ojo savo gimtadienio ir parodos, kuriai ruošėsi, atidarymo.

Vienas didžiausių jo darbų archyvų liko Šiaulių rajono Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje. Pasak šios bibliotekos direktorės pavaduotojo Almanto Šlivinsko, prieš keletą metų A. Dilys šiai bibliotekai padovanojo beveik 1,2 tūkst. fotografijų.

Kadangi dalis buvo dubletai, jais pasidalinta su Šiaulių apskrities ir Šiaulių miesto savivaldybės viešosiomis bibliotekomis.

„Šis fotografas daugiau kaip 45 metus gyveno ir dirbo Šiauliuose. Paliko ryškų pėdsaką. Man teko bendrauti, netgi dirbti su juo „Aušros“ muziejuje maždaug prieš 20 metų. Galiu pasakyti, kad jis tikrai labai nuoširdus, mielas žmogus, kuris yra altruizmo pavyzdys. Jo parodą pavadinome „Gyvenimo pareiga“ galbūt dėl to, kad jis altruizmą suvokė kaip jam duotą gyvenimo pareigą dalytis savo turtais su kitais“, – pasakojo A. Šlivinskas.

Anot jo, A. Dilys savo darbų nepardavinėjo, viską kaupdavo ir dovanodavo. Nemažai savo darbų išdalino Šiaulių „Aušros“ muziejui, vienam Anykščių muziejui ir kitiems.

Daugelis A. Dilį žino kaip Šiaulių fotografijos muziejaus įkūrėją, įkvėpusį daugelį sekti fotomenininko pėdomis.

Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

„Į Šiaulius suvažiuodavo tiek daug fotografų iš visos Sovietų Sąjungos, kad viešbutyje nebeužtekdavo vietų, tad juos guldydavo ant grindų“, – sakė A. Šlivinskas.

2000-aisiais A. Dilys kartu su savo sūnumi Raimondu Diliu „Aušros“ muziejui padovanojo 60 tūkst. atvirukų kolekciją.

Tėtis buvo fotografas visa širdimi. Visas jo gyvenimas buvo fotografija.

Daugelis A. Dilio darbų jau yra suskaitmeninta ir įkelta į duomenų bazę, kad būtų patogiai pasiekiama visuomenei.

A. Dilio sūnus R. Dilys parodos atidarymo metu padėkojo A. Šlivinskui už iniciatyvą ir tikino, kad viską apie tėčio darbus pasako jo nuotraukos.

„Tėtis buvo fotografas visa širdimi. Visas jo gyvenimas buvo fotografija“, – teigė R. Dilys.

Paroda veiks iki spalio 4-osios.

Eksperimentinė instaliacija

Naujausioje menininko A. Danusevičiaus parodoje pristatoma eksperimentinė piešinių, keramikos ir tapybos instaliacija, nukelianti į kiek baugų, paslaptingą, bet spalvotą vaizduotės pasaulį. Eksponuojamuose beformiškuose, medžiagiškuose eksperimentiniuose darbuose skleidžiasi intuicija, vitališkumas, improvizaciniai elementai ir spontaniškumas.

Pasak menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „kurianti ir griaunanti pirmapradė energija A. Danusevičiaus kūriniuose mainosi ir žaismingai flirtuoja, čia nusivesdama į klampius pasąmonės požemius, čia panardindama į svaiginančias žiedų haliucinacijas. Socialiniai ir lyties tapatumai maišosi, jungiasi ir čia pat vėl išvirsta į multipotencialu trykštančią beformę medžiagą. Atsikartojantys gamtos motyvai – gyvastingi, žavūs, paslaptingi ir kartu seksualiai dviprasmiški, flirtuojantys su žiūrovų pojūčiais.“

A. Danusevičiaus darbai. Asmeninio archyvo nuotr.

A. Danusevičiaus konceptualūs meno darbai – tarytum savotiškas pirmapradis giluminis portretas. Menininkas kviečia žiūrovus atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir užsimiršti. Autorius, kūrinius palikdamas atvirus interpretacijai, atrodo, klausia: „Ką jauti? Ką matai? Kokius jausmus, išgyvenimus tau tai primena?“

A. Danusevičius – jaunosios kartos tapytojas, Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje debiutavo dar studijuodamas. 2017 m. jis baigė doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje ir stažuotę Danijos karališkojoje dailės akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja jungtinėse parodose, o nuo 2008 m. surengė kelias personalines parodas Lietuvoje, Danijoje ir Vokietijoje. Jis ne kartą tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininku ir laureatu. A. Danusevičiaus darbų galima rasti šiuolaikinio meno kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

B. Drenkwitzo videokūriniai. Asmeninio archyvo nuotr.

Virtuozas iš Vokietijos

Menininko iš Vokietijos B. Drenkwitzo parodoje „Nematerialus turinys“ / „Immaterial Production“ bus apžvelgti pastaraisiais metais menininko sukurti darbai.

B. Drenkwitzo (gim. 1978 m.) kūryba įkvėpta devintojo dešimtmečio estetikos, persismelkusios tuo metu sparčiai augusio pasaulinio kapitalizmo poveikio: politinių perversmų, turtinės nelygybės, pasaulinės žiniasklaidos ir alternatyvios muzikos bei mados, įskaitant elektroninę popmuziką ir hiphopą. Devintasis dešimtmetis buvo ir Afrikos bado era, šaltojo karo įkarštis, kartu ir jo pabaiga, kurią žymėjo Berlyno sienos griūtis. Įtakingi to laikotarpio meno judėjimai, ko gero, darę poveikį ir B. Drenkwitzo asmeniniam braižui – „Neo-geo“, „The Pictures Generation“ ir tarptautinė neoekspresionizmo tendencija, pasireiškusi Vokietijoje, JAV, Italijoje, kurioje ji buvo žinoma „Transavanguardia“ vardu. 2011 m. vaizdo menininkas B. Drenkwitzas gavo vieną prestižiškiausių meno apdovanojimų savo šalyje, t. y. garsios vokiečių skulptorės Emy Roeder prizą.

B. Drenkwitzo videokūriniai. Asmeninio archyvo nuotr.

B. Drenkwitzas daug metų kuria vaizdo performanso ir vaizdo portretų srityje. Jis studijavo medijų meną prestižinėje dailės mokykloje Maince („Mainco Kunsthochschule“) pas prof. Dieterį Kiesslingą ir Kelno medijų meno akademijoje („Kunsthochschule für Medien Kelne“) pas prof. Mischą Kuballą. Ilgainiui jo meninis medijų meno ir fotografijos suvokimas išsikristalizavo iki tokio lygmens, kad dabar jis naująsias medijų formas traktuoja kaip savarankišką „skulptūrinį elementą“, o tai leidžia jas integruoti į „ekspansyvias instaliacijas“. Menininko kūrybos ašis – laiko tema, laiko sąvoka ir vaizdo perdavimo poveikis žiūrovams. Jo videokūriniuose išgyvenamas laiko bėgimas, akimirkos trukmė ar, priešingai, akimirkos ramybė ir susikaupimas.

Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademiją) dailininko, tapytojo ir pedagogo specialybę įgijusi menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus akvarelininkų sekcijos ir Restauratorių sąjungos narė.

Autorė džiaugiasi, kad nuo pat mažens domėjosi menais ir ją nuolat supo žinomi dailės, tapybos ir akvarelės mokytojai, kurie padarė įtaką formuojantis jos kūrybinei stilistikai.

Tapytoja nuolat stebina kūrybos stilių ir formų, tematikos, daugiažanriškumo įvairove: šiose parodose menininkė pristato savo vadinamuosius kosminius paveikslus, sukurtus pastelės, akvarelės ir tapybos technikomis. Menininkė yra surengusi 22 personalines parodas ir dalyvavusi bendrose 60 tapybos, akvarelės ir pastelės parodose.

M. Rastenienės kūryboje dominuoja idėjos, užvaldančios jos mintis konkrečiu gyvenimo laikotarpiu: aplinka, gamtos ir pasaulio trapumo, žmogaus buvimo laikinumo suvokimas, kosmoso platybių judėjimas ir trauka.

Organizatorių nuotr.

Menininkės paveiksluose itin svarbus temų ir formų subtilus pasirinkimas ir spalvų paletės įvairovė. M. Rastenienės kūrybai įtakos turi metų laikai; kai trūksta šviesos, ji ieško idėjų kūrybai ar lieja akvareles, piešia pasteles.

M. Rastenienės kūrybai įtakos turi metų laikai; kai trūksta šviesos, ji ieško idėjų kūrybai ar lieja akvareles, piešia pasteles.

Pastarųjų kelerių metų dailininkės kūryboje dominuoja kosminė tematika. Autorė susitelkia į visatos ir žmogaus santykį, egzistencinių klausimų svarstymą. Tam pasirenka abstrakčiąją stilistiką, prislopintų spalvų koloristiką, formas, kurias jungia pusiausvyros ir harmonijos jausena. Intensyvaus mintijimo, svarstymo, klausymosi ir pastebėjimo menininkės kūryboje yra daug, todėl neatsitiktinai jos pastarųjų metų darbai susidėlioja į ciklus.

Visose trijose jubiliejinėse parodose autorė pristato abstrakcijas, kurtas naudojant skirtingas technikas, atskleidžiančias skirtingas nuotaikas ir temas – pasakojančias apie kosmosą, visatos virsmus, gamtos pasaulį.

Dailininkės darbai išsiskiria savita kompozicija, juose akcentuojamos detalės, kurios kartais turi abstrakčią užuominą ir signalizuoja apie svarbius ar mažiau reikšmingus mūsų aplinkos dalykus, bet visa tai sudaro vientisą, tarpusavyje susietą pasaulio ir žmogaus ryšio sampratą. Tai ir yra M. Rastenienės kūrybos išskirtinis bruožas. Harmonija, kuria išsiskiria gana sudėtingi dailininkės darbai, tampa tam tikru traukos centru, kurį žymi aiški autorės nuostata, kviečianti kurti, svarstyti, teigti optimistinę ir pozityvią pasaulio ateitį, kuri priklauso nuo mūsų visų bendrystės ir pastangų.

M. Rastenienės kūryboje svarbi koncepcijos idėja, greičiausiai tai ir yra jos kūrybos vientisumo, nuoseklumo garantas. Kone kiekvienas kūrinys kviečia diskutuoti, svarstyti ir tampa tam tikra atrama esminiams atsakymams surasti. Tai ir yra tikroji meno paskirtis.

Sabo žodis

Lietuvos krepšinio federacija (LKF) oranžinio kamuolio mylėtojams suteikė unikalią galimybę iš arti pamatyti brangiausius V. Garasto trofėjus.

Krepšinio namuose atidaryta paroda, kurioje – legendinio trenerio pasiekimai. O tiek skambių pergalių, kiek pasiekė V. Garastas, turi labai retas treneris ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

91-erių metų sulaukęs mūsų šalies krepšinio simbolis per savo karjerą du sykius atvedė Lietuvos rinktinę ant olimpinių žaidynių prizininkų pakylos – 1992 m. Barselonoje ir 1996 m. Atlantoje.

V. Garastas būtent žaidynėse JAV neįprastomis aplinkybėmis gavo bronzos medalį. Treneriams tuo metu olimpiniai apdovanojimai nebuvo įteikiami. Vis dėlto Arvydas Sabonis ir kiti krepšininkai nusprendė, kad vietoje vieno iš rinktinę palikusių discipliną pažeidusių žaidėjų medalis turi būti skirtas V. Garastui.

1995-aisiais treneris tapo Europos vicečempionu su Lietuvos nacionaline komanda, 1989 m. laimėjo bronzą su SSRS rinktine, 1990 m. su SSRS komanda pelnė pasaulio čempionato sidabrą.

Eksponatai: tarp V. Garasto asmeninio archyvo reliktų – ne vien apdovanojimai, bet ir žaidimo derinių schemos./ Regimanto Zakšensko nuotr. 

Padėjo ir kolegoms

Ne mažiau gausus stratego pasiekimų kraitis klubų krepšinyje. Net trys aukso medaliai – kaunantis itin konkurencingame SSRS čempionate, su „Žalgiriu“ iš Argentinos parvežtas tuo metu prestižinis trofėjus – Tarpkontinentinė Williamo Joneso taurė, 1986 m. Čempionų taurės (dabartinės Eurolygos) sidabras.

Vėliau – paskutinio istorijoje Čekoslovakijos čempionato medaliai su „Prievidza“ komanda, LKL medaliai su Kauno „Atleto“ ir Alytaus „Alitos“ klubais.

O kur dar dešimtys paties trenerio širdžiai brangių apdovanojimų, laimėtų su jam gimtu tapusio Biržų krašto jaunaisiais krepšininkais?

Mažai kas atsimena, kad trenerio karjeros saulėlydžiu V. Garastas darbavosi Lietuvos moterų rinktinės strategų štabe.

„Treneris man, tuo metu jau subrendusiam specialistui, tapusiam Europos čempionu su moterų rinktine, duodavo labai vertingų patarimų. Jis mokėdavo parinkti žodžius bendraudamas su žaidėjomis. Kai rinktinėje svarbių rungtynių išvakarėse tvyrodavo didelė psichologinė įtampa, Vladas suskeldavo kokį anekdotą ir merginų veidus nušviesdavo šypsena“, – pasakojo LKF prezidentas Vydas Gedvilas.

Kolegos: V. Gedvilas (kairėje) šiuo metu vadovauja LKF, kurios prezidentu 2003–2011 m. buvo V. Garastas./ Regimanto Zakšensko nuotr.

Pasveikino V. Landsbergis

V. Garastas beveik dešimtmetį vadovavo ir Lietuvos krepšinio trenerių asociacijai bei stovėjo prie LKF vairo.

„Jei ne trenerio ir A. Sabonio pastangos, manau, kad Lietuva nebūtų gavusi teisės 2011-aisiais surengti Europos vyrų čempionatą“, – V. Garasto organizacinius sugebėjimus akcentavo parodoje apsilankęs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Pamenu, kaip Barselonoje po bronzinio mačo krepšininkai drabužinėje mus su žmona gerai išmaudė šampane.

Trenerį pasveikino ir pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Politikas pabrėžė ypatingą V. Garasto misiją būti ledlaužiu, visur žengti pirmuoju. Ypač vertingas Lietuvos sporto istorijai tapo 1992 m. Barselonos olimpiados medalis. V. Landsbergio žodžiais, itin simboliška, kad lemiamame mūšyje dėl pirmojo po nepriklausomybės atkūrimo krepšininkų medalio lietuviai patiesė iš Sovietų Sąjungos žaidėjų suburtą NVS rinktinę.

„Pamenu, kaip po bronzinio mačo krepšininkai drabužinėje mus su žmona gerai išmaudė šampane, – šypsojosi V. Landsbergis. – Iš tiesų, tos pergalės reikšmė buvo daug didesnė nei vien tik sportinė. Juk tarp krepšinio ir Lietuvos išsivadavimo kovos buvo labai daug bendro“.

Susitikimas: legendinį krepšinio trenerį pasveikino politikos patriarchas V. Landsbergis./ Regimanto Zakšensko nuotr. 

Pradžia – baseine

Istorikas Alvydas Žukauskas pabrėžė, kad V. Garasto asmenybės unikalumą iliustruoja netgi jo biografijos faktai.

Treneris turi du gimtadienius ir du gimtuosius miestus. Viešuose šaltiniuose skelbiama, kad  V. Garastas gimė 1932 m. vasario 2 d. Linkuvoje, o iš tiesų – keliomis dienomis anksčiau Joniškėlyje.

„Trenerio biografijoje gausu faktų, liudijančių apie jo asmenybės didumą. Pradedant jo karjeros pradžia, kai jis, užuot pasirinkęs didžiuosius miestus, nusprendė pakelti Biržų krašto krepšinį ir daugelį metų ten sėkmingai darbavosi su savo vaikinais, įveikdamas net didmiesčių komandas. Mažai kas žino, kad mūsų krepšinio legenda iš pradžių treniravo plaukikus“, – pasakojo istorikas.

Šį ir kitus intriguojančius faktus sužinoti ir apžiūrėti V. Garasto karjeros trofėjus galima Kaune, „Krepšinio namuose“ veikiančioje parodoje.

Sekti paskui fikcinį ateities scenarijų Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje „Codex. Prototype“ siūlo tarpdisciplininio meno duetas „Bionics“ (menininkės Lina Pranaitytė, Urtė Pakers; architektė V. Pranaitytė–Bareckė (O–D–A architecture studio); techniniai sprendimai – Miko Jarašiūno, Dariaus Vozbuto (Kaunas Makerspace), Andriaus Pukio, Gedimino Pašvensko).

Viskas pasikeis

Prieš žengdamas į parodą žiūrovas turi praeiti pro ant galerijos sienos užrašytą George’o Byrono eilėraštį „Tamsa“ (iš anglų k. vertė Lionginas Pažūsis): „Regėjau sapną... gal visai ne sapną. Užgeso saulė amžinoj erdvėj (...). Atėjus rytmečiui, diena neaušo. Du buvę priešai; jiedu susitiko. Prie gęstančių nuodėgulių altoriaus (...). Niekingam tikslui; vienas šalia kito (...). Jie žarstė plėnis ir silpnu kvapu įpūst mėgino ugnį.“

Rašto, rašymo motyvas šioje ekspozicijoje atkreipia žiūrovo dėmesį į parodos pavadinimą – „Codex. Prototype“, kurį pažodžiui būtų galima versti taip: „Pirmasis rankraštinės knygos egzempliorius“.

„Knygos egzempliorius“ – tai galeriją užpildžiusios architektūriškos konstrukcijos, fiziniai objektai, instaliacijos, vaizdo projekcijos, įvairūs garsai.

Kadangi parodoje žiūrovas patenka į ateitį, kurioje įprastas jį supantis pasaulis yra labai pasikeitęs, prasideda naujas šios „knygos“ skyrius. G. Byrono kūrinio elegancija ir ritmiškumas disonuoja su garsiniu ekspozicijos naratyvu, taip žiūrovo viduje sukuriant nuojautą, kad dabar, šioje vietoje susidūrus dviem skirtingiems pasauliams (dabarties realybei ir įsivaizduojamai ateičiai), įvyks sprogimas ir viskas pasikeis.

Tema: tarpdisciplininio meno dueto „Bionics“ (L. Pranaitytė ir U. Pakers) kūrybos pagrindas – meno ir mokslo sintezė. Organizatorių nuotr.

Laboratorija

Įsivaizduoti sprogimą galima, bet to, kas lieka po jo, žiūrovui savojoje fantazijoje piešti nereikia. Eidamas tiesiai vedančiu šviesiu mediniu taku jis patenka į uždarą erdvę, nuklotą storu pelenų sluoksniu (Tamboros ugnikalnio įsiveržimo 1815 m., sukėlusio klimato anomalijų, nederlių Šiaurės pusiasalyje, badmetį Europoje, simbolis).

Stovint šioje erdvėje persmelkia slegiantis vienišumo jausmas. Instaliacija nesunkiai įtikina, kad įprastas pasaulis virto pelenais.

Iš fizinio sąstingio pažadina pro erdvę dengiantį storą pelenų sluoksnį prasiveržę daugybės prietaisų ir įrenginių veikimo garsai, kuriuos protarpiais nustelbia monotoniškas, nenatūralus, moteriškas balsas. Tai žadina smalsumą ir žiūrovas, sekdamas paskui šiuos garsus, iš pelenų (erdvės) pakyla į milžinišką laboratoriją.

L. Pranaitytės nuotr.

Užkariauti nepavyko

Tamsioje laboratorijos erdvėje – žmogaus kūno dalys, ant žemės besimėtančios kaukolės ir kaulai. Sąmoningumas ir savirefleksija žmogų išskiria iš kitų gyvosios gamtos rūšių, tad jis laiko save pranašesniu už jas, nors su jomis drauge vystėsi šimtus milijonų metų. Žmogui svarbus vienintelis tikslas – užkariauti pasaulį.

Nedidelėje, nuo bendros ekspozicijos atskirtoje, raudonai apšviestoje erdvėje, kuri gali pasirodyti panaši į atvirame, tuščiame lauke stovintį jūrinį konteinerį, ant ilgo stalo yra išdėlioti įvairūs piešiniai, planai, prototipai. Jie leidžia žiūrovui pažvelgti į idėjų apie ateitį generavimo ir realizavimo paieškų procesą. Tačiau tai, kad būtent žmogaus kūno dalys yra pristatomos laboratorijoje, gali reikšti: nepaisant pastangų, užkariauti nepavyko.

Persmelkia slegiantis vienišumo jausmas. Instaliacija nesunkiai įtikina, kad įprastas pasaulis virto pelenais.

Būti ar nebūti?

Kaip rašoma anotacijoje, pasaulį užkariavo naujos sintetinės rūšys, kurios atsisakė biologinio kūno, tapo mechaninės ir savarankiškos aplinkos dalimi. Tokioje situacijoje žmogui tikriausiai kiltų hamletiškasis „būti ar nebūti?“.

Gal blaškantis ir ieškant atsakymo į šį klausimą, žmogaus rūšis ir pradėtų nykti. Tikriausiai rūšies nykimą nulemtų ir tai, kad siekdamas savojo tikslo – užkariauti pasaulį – žmogus neišvengia klaidų. Tikslas didelis, tad didelės ir klaidos. Žmogų užvaldžiusi manija gausinti savą populiaciją, naikinti gyvąją gamtą, be saiko naudoti gamtos išteklius ir vartoti, vartoti, vartoti.

Dėl jo veiksmų kyla gaisrai, siaučia uraganai, vandenynuose daugėja negyvųjų zonų, tad mažėja deguonies kiekis, keičiasi ekologinė sistema, vyksta atmosferos pokyčiai.

Be to, parodos anotacijoje pažymima, kad žmogus gali imti manipuliuoti gyvybe ir jos kūrimu. Biotechnologijos ir genetinė modifikacija gali tapti priemonėmis, padedančiomis paspartinti prisitaikymo procesą, ar kurti visai naujas formas ir sintetinę aplinką. Žmogus gali sunaikinti viską. Taip pat ir save.

L. Pranaitytės nuotr.

Nauja pradžia

Parodoje išryškėja tai, kad naujame pasaulyje, dėl biologinių ir technologinių komponentų sintezės prasiplėtus egzistavimo riboms, atsiras nauja rūšis – bioninis organizmas, galintis imituoti gyvybei būdingus požymius: kvėpavimą, vystymąsi, prisitaikymą. Žmogui išlikti žmogumi taps neįmanoma.

Todėl būtent dabar, kol ne per vėlu, yra pats geriausias laikas sąmoningumą ir savirefleksiją žmogui panaudoti siekiant naujo tikslo – saugoti ir atkurti.

Kas: Tarpdisciplininio meno dueto „BIONICS“ paroda „codex.prototype“.

Kur: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje.

Kada: veikia iki rugsėjo 3 d., valanda su gidu – rugpjūčio 10, 24 d. 19 val.

Žvelgdama į Manhatano ir Bruklino rajonus, Centrinį parką, metro ar naująsias architektūrines-žaliąsias oazes, ji fiksavo ne ikoninį, iš filmų pažįstamą Niujorko veidą. Socialiai angažuotą užduotį išsikėlusi menininkė fiksavo „Didžiojo obuolio“ realybės kadrus, kuriuose atrado kasdienį, bet nekasdienišką didmiesčio gyvenimą, atsispindintį vitrinose, gatvių sankryžose, ant pastatų sienų ar tiesiog grindinyje.

Su miestovaizdžiais ir abstraktesnėmis vizualinėmis struktūromis iki šiol daugiau bendravusią kūrėją pirmą kartą taip ryškiai sudomino žmonės. Savitame J. Liaudanskaitės socialiniame tyrime Niujorko gyventojai ar svečiai žingsniuoja Brodvėjaus teatro rajone, 5-ąja Aveniu, Centrinio parko prieigose ar ilsisi jame, stoviniuoja metro stotelėse ar sankryžose. Arba savo laikysena deklaruoja judėjimo prasmės prarastį ir atrastas kitokias būvio formas. Tapdami simboliškais žinios skleidėjais, šie žmonės autorę domina ne kaip portretuotinos asmenybės.

Žvelgdama į juos atidžiai, bet be kritikos, J. Liaudanskaitė fiksuoja niujorkiečių patirtus ir tebejuntamus apribojimus, sociumo daugiasluoksniškumo iššūkius, taip pat ir laisvę. Ne tik saviraiškos ar elgsenos laisvę, bet ir laisvę susikurti savo erdvę, savitas personalines „kapsules“, kuriose individuliai realizuojami socialiniai, fiziniai ar metafiziniai jų poreikiai.

Fotografei rūpi netikėtai susikuriantys, kontekstus keičiantys asociatyviniai pavidalai, spalviniai sąskambiai, pasakojantys savas istorijas.

Kitoje fotografijų grupėje menininkės akis stebi Niujorko gatvių ženklus ir afišas, grafičius ar sienų tapybą – taip atrandant Niujorką, anot autorės, „su tik jam būdingais simboliais ir vizualia architektūrine sąranga“.

J. Liaudanskaitės kadruose daug architektūros, tarsi siekiant nepamesti vizualinės – ir mentalinės – koordinačių sistemos. Nuotraukos turi charakteringai stabilią, aiškią struktūrą, vertinant kompozicinio teiginio statiką; mėgstama naudoti fotoefektus, kartais beveik pereinant į fototapybą.

Fotografei rūpi netikėtai susikuriantys, kontekstus keičiantys asociatyviniai pavidalai, detalėse pastebėti spalviniai sąskambiai ar formų kaita, pasakojantys savas istorijas.

Išryškinti objektai tampa apibendrinančiais kodais, kurie lyg unikalios miesto tatuiruotės plėtoja sudėtingą sociourbanistinį naratyvą – apie miestą, kurio „didybė ir įvairovė“, sako J. Liaudanskaitė, „kelia nuostabą, kuris nuolat mutuoja įgaudamas vis naujesnių ir modernesnių architektūrinių formų, kartu išlaikydamas jau artefaktais tampančius pastatus“. Jo sudėtingame, milijonais realybių skylančiame organizme stebėtinai natūraliai koegzistuoja ir atskirtis, ir vienybės potencialas, natūra ir kultūra, fragmentavimasis ir visuma, kiekvieną dieną naujai įgalinantys harmoningą beribio megapolio funkcionavimą.

Kaunietė fotomenininkė J. Liaudanskaitė turi inžinerijos mokslų diplomą, studijavo paveldosaugą, 2022 m. gavo Meno kūrėjo statusą, Meno rezidentūros stipendiatė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (2020). Parodinėje veikloje aktyviau dalyvauja nuo 2019 m., o 2020 m. jau spėjo surengti parodą San Fransisko Moscone’ės parodų centre.

Kas? U. Liaudanskaitės paroda „Žvilgsnis į Niujorką“.

Kur? galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? veikia iki rugpjūčio 31 d.

Kilnojamąją parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojai.

A. Lukša – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Garbės pirmininkas, Prienų krašto garbės pilietis, legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolis, dimisijos kapitonas.

Parodoje pasakojama Lukšų šeimos istorija, kuri neatsiejama nuo sovietų okupuotos Lietuvos istorijos – visi šeimos nariai įsitraukė į partizaninį karą ir dėl to skaudžiai nukentėjo.

Parodą Kaune bus galima apžiūrėti iki rugpjūčio 1 dienos.

Planuojama, kad vėliau ši kilnojamoji edukacinė paroda bus eksponuojama Raseinių, Prienų, Kauno rajonuose ir Seime.

Menininkę su naujos kolekcijos atidarymu šiltai pasveikino dešimtys bičiulių ir draugų, kurie ne tik negailėjo palinkėjimų, bet ir šypsenų bei gėlių.

J. Lago atskleidė, kad jau turi planų ir dėl kitų metų kolekcijos, be to, kitąmet ruošiasi išleisti knygą.

„Turi pats ieškoti įkvėpimo savyje, aplinka dabar labai greitai keičiasi. Kuriant tokius papuošalus turi atsižvelgti į amžinus dalykus. Šią mano kolekciją padiktavo pažintis su kasyklomis Brazilijoje, kai galėjau pati rinktis akmenis, juos išpjauti kokios noriu formos. Tad man šį kartą viską padiktavo akvamarinas. Derinausi prie šių akmenų spalvos, savybių. Norėjosi linksmos kolekcijos, kad ji būtų klasikinė, simpatiška ir linksma, tad pavadinau ją ispaniškai „Pastel“ – lietuviškai „pyragaitis“, – sakė pašnekovė.

Turi pats ieškoti įkvėpimo savyje, aplinka dabar labai greitai keičiasi.

Daugiausia juvelyrė dirba Šiaurės ir Pietų Amerikoje, o gyvendama Ispanijoje užsiima ir privačiais užsakymais. J. Lago neslėpė, kad ne kartą teko tam tikrus kūrinius gaminti ir karališkosioms šeimoms.

„Ypač pastaruosius penkerius metus gaminame šeimų, giminių amuletus su monogramomis. Prieš dvejus metus teko gaminti Belgijos karališkajai šeimai. Šiame darbe – daug konfidencialumo, ne visus, su kuriais dirbu, galiu minėti, ne visus papuošalus galiu rodyti. Po metų ruošiuosi išleisti knygą – lyg kūrybinę apžvalgą, ir norėtųsi parodyti viską, bet sutikimo neturiu“, – tikino J. Lago.

Žymūs žmonės dažnai užsisako monogramas, herbus su šeimų inicialais, simbolika, tad tenka ne tik dirbti su medžiagomis, technika, dizainu, bet ir studijuoti istoriją.

Tiek ispanai, tiek kitų šalių atstovai itin vertina rankų darbą, patį papuošalų dizainą, atsparumą madai, originalumą.

Madride gyvenanti klaipėdietė teigė, kad sugrįžusi į uostamiestį pastebėjo daug teigiamų pokyčių.

„Kiekvienas kampelis, kiekviena gatvė – sava. Aš čia užaugau, dabar mano tėvai gyvena Palangoje, tad man tai – grįžimas namo. Mano verslas, širdis – Lietuvoje“, – tikino J. Lago.

Menininkė prisipažino svarstanti į Klaipėdą sugrįžti dažniau.

Plėtoja festivalio siekį

Mažosios skulptūrinės formos parodoje dalyvauja 15 autorių: Isroildžonas Baroti’s, Beata Zdramytė, Danius Drulys, Klaudijus Pūdymas, Petras Balčius, Artūras Tamašauskas, Romualdas Inčirauskas, Asta Šimkevičienė, Algirdas Bosas, Andrius Janulis, Donatas Repeika, Jurgita Eidėjienė, Rimantas Eidėjus, Petras Gintalas ir Adomas Skiezgelas. Projektą kuruoja LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė ir menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Paroda veiks iki rugpjūčio 12 d.

Parodai „Bronzos amžius“ organizatoriai parinko jau kitokį formatą nei praėjusią savaitę KKKC Parodų rūmuose atidarytai parodai „Susijungimas“, kurią sudaro atskiros šešių menininkų kūrinių ekspozicijos. Jaukiose Klaipėdos galerijos erdvėse įkurdinta paroda nepretenduoja į išsamesnį kūrėjų prisistatymą, čia eksponuojama tik po vieną ar kelis jų darbus. Nors neišvengiamai randasi fragmentiškumas, fizinės jungtys tarp atskirų kūrėjų ir jų kūrinių mezgamos žymiai glausčiau. Pastebimas artimesnis ryšys, taip pat ir intensyvesnė komunikacija tarp pažįstamų ir mažiau žinomų menininkų, jų atstovaujamų kartų, atskirų kūrinių stilistikos, formų, pasirenkamų medžiagų, tematinių ir kitų sprendimų. Paroda „Bronzos amžius“ nuosekliai plėtoja pagrindinį festivalio siekį – parodyti daugiaprasmius skulptūrinės formos autorinius sprendimus – mažosios formos, šiuolaikinės skulptūros, objekto meno, instaliacijų ir kt. kūrinius, glaudžiai siejant juos su erdve, aplinka ir žmogumi. Primenant, kad gilinamasi ne tik į įvairialypes, sąveikaujančias įvairiomis kryptimis jungtis, bet ir į žymiai platesnius kontekstus, aprėpiančius aplink jas esantį lauką.

Atvira komunikacijai

Bronzos amžius – archeologinis laikotarpis tarp akmens ir geležies amžiaus. Jis žymi pradžią, kada žmonija savo veikloje pradėjo naudoti metalą. Netrukus bronza tapo pagrindine medžiaga, iš kurios buvo gaminami ginklai, papuošalai ir buities įrankiai. Rytų Baltijos kraštuose, taip pat ir Lietuvoje nebuvo bronzos žaliavos, ji buvo atvežama iš svetur ir bronziniai dirbiniai čia nebuvo itin paplitę. Dėl šios priežasties archeologiniai bronzos dirbiniai mūsų kraštuose aptinkami gana retai. Visai kita situacija stebima dabar. Bronza – viena pagrindinių jau daugybės kartų skulptorių, taikomųjų menų atstovų ir kitų menininkų naudojamų medžiagų. Parodoje „Bronzos amžius“ išryškinama ne tik bronzos medžiagiškumo reikšmė. Bronzos amžius, pakeitęs akmens amžių, vadinamas itin svarbiu civilizacijos priešistorės laikotarpiu. Šis metalų lydinys turėjo milžiniškos įtakos žmonių gyvenimui, ekonomikai, darbo, bendravimo kultūrai. Taigi jis tapo savotišku civilizacijos priešaušriu ir buvo labai svarbus civilizacijos raidai. Todėl parodos autoriai, net ir pasirinkdami jiems parankesnes medžiagas, jau nieko bendro neturinčias su šiuo metalo lydiniu, ieško ir atranda kitas sąsajas su  bronzos amžiumi. Pastarieji autoriniai sprendimai komentuoja temą kur kas subjektyviau ir tokiu būdu gerokai praplečia parodos sąvokų lauką. Įvairuojanti formų, medžiagų, techninių sprendimų ir temos interpretavimo variantų platforma visiškai atvira komunikacijai su suvokėjais. Jie čia laisvi savam priėjimui prie bronzos amžiaus ir savų, galbūt net naujų šios temos traktuočių.

Parodos organizatorius – LDS Klaipėdos skyrius. Projektą remia Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.

Galerijos darbo laikas: trečiadieniais–penktadieniais – 12–19 val., šeštadieniais – 11–16 val.

Klaipėdos senamiestyje eksponuojama abstrakčios tapybos paroda kviečia susipažinti ne tik su E. Kontrimienės-Degutis darbais, bet ir su savimi pačiais. Esama kūrinių, kurie atsiveria palaipsniui, kaip gera muzika. Kuo skamba autorės darbai? Kas šiandien skamba Eglės studijoje? Ar jos pamėgtas J. S. Bachas, ar dabar W. A. Mozarto eilė įkvėpti ir šnabždėti į ausį čiupti teptuką? O gal tai jūros audros garsas ar rasotos žolės šiurenimas? Autorė savo sunkiais, plačiais kontrastinių dažų mostais veda į prisiminimus, atverdama jausmus ir gamtos slėpinius, o vaizduotė papildo kiekvieną potėpį.

E. Kontrimienės-Degutis parodoje „Fata morgana“ akcentuojama svarba būti Čia ir Dabar, vertinti gyvybę ir ją išjausti. Iš tikrųjų, žvelgiant į darbus, gali atrodyti, kad paveikslai juda ir hipnotizuoja šimtais lietuviškų žemiškų gamtos atspalvių. Priėjus arčiau prie paveikslų, knieti juos paliesti, susipažinti su technika, o gal net pauostyti. Eglė tik paskatina: „Drąsiau, nebijokite paliesti, nustebsite.“ Jos darbai byloja, kad juoda spalva gali būti spalvinga, tamsiai mėlyna – paguosti, balta – įžeisti, o netikėtai išnirusi rožinė ar raudona tarsi reikalauja neatitraukti nuo jų akių. Autorės tapyba yra abstrakti, tačiau tai neapibrėžia jos darbų technikos. Atsiradęs noras nutapyti iš pasąmonės išnirusius kadaise patirtus vaizdinius užburia ir pačią dailininkę, kuri gali net penkerius metus ieškoti tinkamo būdo, kad įamžintų spalvos kodą ant drobės. Argi tai ne stebuklas? Tai tikrų tikriausias kantrus ir laipsniškas gyvybės suteikimas paveikslui.

Parodos „Fata morgana“ paveikslai yra tarsi filmas apie lietuviškos gamtos motyvus, gintarinius paplūdimius, jūrą naktį, paklydusius tamsiame miške veikėjus. Parodos pavadinimas – tarsi sufleris, kviečiantis pasinerti į miražus virš jūros, begalinius ir visuomet skirtingus. Autorė kukliai prisipažino, kad „šie paveikslai yra apie Nieką, tačiau tas Niekas ir yra Viskas. Kiekviename paveiksle slypi kažkas, ką individualiai įžvelgia žiūrovai“. Šioje parodoje paveikslai neturi pavadinimų, juos žiūrovai gali sugalvoti patys. Išskirtinis šių kūrinių bruožas – vyraujanti horizontali linija, mostas, vis masinantis pažvelgti už paveikslo, kur gi baigiasi spalvos polėkis. Didžiąją gyvenimo dalį menininkė praleido Klaipėdoje, tokiame kompaktiškame, bet kartu kupiname istorijos ir paslapčių mieste. Kas galėtų pagalvoti, kad pačioje miesto širdyje slypi jos „Fata morgana“ – tikra gamtos miražų oazė?