Spalio 11–13 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje vykstančio renginio lankytojai gali iš arti susipažinti su daugiau nei 250-ies Lietuvos gamintojų produkcija, pirmieji pamatyti pačius naujausius gaminius, daugiau sužinoti apie įvairias socialines iniciatyvas ir Lietuvos rinkos aktualijas.

„Džiaugiamės, kad kiekvienais metais parodoje dalyvauja gausus būrys Lietuvos gamintojų, o lankytojai gali susipažinti su vis platesniu produkcijos ir paslaugų ratu. Parodoje siekiame pristatyti šalyje sukuriamus gaminius, skatinti lietuviškų produktų vartojimą, stiprinti šalies gamintojų ir tiekėjų bendradarbiavimą. Pastebime, jog pirkėjai vis noriau renkasi lietuvišką produkciją, įvertina ne tik jos kokybę, bet ir įdėtas pastangas, teigiamas emocijas“, – sako parodos organizatoriaus, bendrovės „Ekspozicijų centras“ generalinis direktorius Erikas Piskunovas.

Naujausi šalies gaminiai ir apdovanojimai

Puoselėjant tradicijas, buvo organizuojamas iš anksto paskelbtas „Rinkis prekę lietuvišką 2019“ pristatomų produktų konkursas dėl geriausiųjų vardo. Produktus atidžiai vertino įvairių valstybinių ir privačių institucijų, asociacijų vadovai, ekspertai, buvo atsižvelgiama ne tik į produkto prekinę išvaizdą ar dizainą, bet ir produkto vertę, sudėtį bei technologinius ypatumus.

Parodos atidarymo metu iškilmingai paskelbti ir apdovanoti aukso medalių nugalėtojai. Maisto ir gėrimų sektoriuje auksinio produkto vardą šiemet turės: bendrovės „Aconitum“ „Rami širdis“ paketėliai, „Akvatera LT“ „Nature‘s Protection Superior Care“ visavertis mažų ir labai mažų veislių suaugusių baltakailių šunų pašaras, Skaistgirio ŽŪB „Žagarės sūris Premium“  43 % r.s.m., ŽŪB „Delikatesas“ šaltai rūkyta „Skonio kalvė“ kiaulienos nugarinė, „Katinų ūkio“ šaltai spaustas linų sėmenų aliejus, bendrovės „Laugena“ riestainiai, „Rūtos“ „Ruby“ ir juodasis šokoladas su pistacijomis,  „Žiežmarių gėlės“ liofilizuoti pomidoriukai ir „Mėmelio vyno“ pusiau saldus, 2018 m., svarainių vynas.

Kosmetikos ir buitinės chemijos kategorijoje geriausiai įvertinti: bendrovės „Dermofaktorius“ serumavimo rinkinys „Žaibiškas drėgmės balanso atstatymas“ ir gaivinančios veido prausimosi putos su baziliko ekstraktu ir D-pantenoliu, „BIOK laboratorija“ gyvybingumo suteikiantis žėrintis cukraus šveitiklis „Kilig Urban anti pollution“ ir „Ecodenta“ dantų pasta su špinatais, bendrovės „Cosmoway“ „Green Feel‘s“ plaukų kaukė su kokosų aliejumi, „Filmai ir kvapai“ aliejinė kaukė plaukams „Nuostabioji Rozmari“, bendrovės „Higėja“ „Valis“ virtuvės valiklis, „Naujosios Ringuvos“ „Ringuva X“ dėmių valiklis su šepetėliais ir bendrovės „Natūralios idėjos“ aromaterapinė sojų vaško žvakė „Baltic Amber“.

Aprangos kategorijoje aukso medalių laimėtojai: dizainerės Aistės Anaitės suknelė „Gulbė“, bendrovės „Gija“ aplinkai draugiška megzta suknelė ir bendrovės „Siulvedė“ moteriškas dvipusis amžinosios klasikos paltas.

Aukso medalių laimėtojai džiaugiasi pripažinimu ir paskata toliau tobulėti bei viliasi, jog bus puikiai įvertinti parodos lankytojų.

Rinkos aktualijos ir eksporto pamokos

Renginys, organizuojamas kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija, žada stebinti įvairiapusiškumu: naujų produktų degustacijomis, kosmetikos ir buitinės chemijos naujovėmis, sprendimais būstui ir interjerui, čia įsikursiantis „Mados pasažas“ – aprangos ir aksesuarų įvairove. Parodoje veiksiančioje „Socialinio verslo prekybos arkos“ erdvėje dalyviai kvies susipažinti su socialiniais verslais, dalyvauti edukacinėse veiklose ir skatins lankytojus tapti socialinės ekonomikos dalimi: ne aukojant, o įsigyjant reikiamas prekes prisidėti prie socialinių problemų – aplinkosaugos, visuomenės sveikatos, socialinė atskirties, bendruomenių užimtumo, lygių galimybių užtikrinimo – sprendimo.

Jos metu Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų rengiamas forumas „Eksporto kodas. Ko nerašo vadovėliai?“ kvies visus, norinčius plėsti savo verslą užsienyje, semtis eksporto patirties iš patyrusių įmonių. 

Pirmą kartą surengta garsiausiai Lietuvos didikų giminei skirta paroda jau spėjo pelnyti didžiausios ir sudėtingiausios parodos šalies istorijoje vardą – į ją atkeliavo daugiau kaip 350 eksponatų iš bemaž 40 įvairių institucijų ir kolekcijų, esančių 7 pasaulio valstybėse.

„Pagaliau namie. Nors šie rūmai, tiesą sakant, niekuomet nepriklausė Radviloms, netoli buvo bene devynios Radviloms priklausiusios rezidencijos. Radvilos dažnai viešėdavo pas Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Ir dabar čia svečiuojamės vėl kartu su savo protėviais“, – sako vienas iš parodos organizatorių kunigaikštis Motiejus Radvila. Kartu jis teigia, kad šiandien jo šeimos misija – puoselėti atmintį apie bendras šaknis, apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Iki šiol Lietuvoje buvo surengta tik viena paroda apie žymią Lietuvos didikų giminę – kunigaikščius Sapiegas. 2011–2012 m. ji svečiavosi Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje, o vėliau – Vilniaus paveikslų galerijoje. Idėja rengti parodą apie kunigaikščius Radvilas kilo prieš keletą metų. Didžiulį postūmį jai suteikė 2015 m. Valdovų rūmų muziejuje vykusi kunigaikščiams Radviloms ir jų įvairiapusei veiklai bei paveldui pristatyti skirta mokslinė konferencija.

„Iš pradžių dėl kelių priežasčių buvo svarstomas tarsi lengvesnis parodos variantas – parodyti kelias dešimtis su kunigaikščiais Radvilomis susijusių istorijos, kultūros ir meno šedevrų. Visų pirma šis paveldas dėl įvairių istorinių aplinkybių yra pasklidęs ne tik po Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją ar Ukrainą, bet ir po Europą ar visą pasaulį. Dalis vertybių yra itin senos, todėl sunkiai ir retai transportuojamos. Be to, kunigaikščių Radvilų paveldas yra toks gausus, kad, atrenkant galimus transportuoti eksponatus, buvo reikalinga nemaža selekcija“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. Jis priduria, kad, nepaisant visko, galutinės šios tarptautinės parodos koncepcijos įgyvendinimas dėl apimties, eksponatų, dalyvaujančių institucijų ir ekspozicinių erdvių yra rimtas iššūkis.

Iš viso parodoje eksponuojama daugiau nei 350 eksponatų iš bemaž 40 muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų, esančių 7 pasaulio valstybėse – Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šventojoje Žemėje (Izraelyje ir Palestinoje). Gausiausius pristatomų vertybių rinkinius parodai paskolino Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, taip pat Bažnytinio paveldo muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus. Iš užsienio institucijų daugiausia ir pačių įspūdingiausių eksponatų parodai paskolino Varšuvos nacionalinis muziejus, Varšuvos karališkoji pilis, Krokuvos Vavelio karališkoji pilis, Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje.

Dabar didžiausi iššūkiai teks gidams ir lankytojams, nes informacijos apie čia eksponuojamas vertybes yra tiek daug, kad apie jas pasakoti ir jas tyrinėti galima ištisą dieną.

Pasak dr. V. Dolinsko, vienas gausiausių ir įdomiausių rinkinių, kurį sudaro meno vertybės ir šeimos relikvijos, į parodą atkeliavo iš privačios Varšuvoje gyvenančio aktyvaus Lietuvos bei Lenkijos ir kitų kaimyninių kraštų bendradarbiavimo skatintojo, kolekcininko, mecenato kunigaikščio Motiejaus Radvilos, 2019 m. apdovanoto Lietuvos valstybės ordinu, kolekcijos.

„Tipologine prasme šios tarptautinės parodos eksponatai yra labai įvairūs: portretai, grafikos darbai, senieji leidiniai, dokumentai, apranga, tekstilės kūriniai, juvelyrika, ginklai ir kitos vertybės. Iš gausaus išlikusio Radvilų paveldo parodai atrinkome pačius įdomiausius ir vertingiausius eksponatus. Todėl išskirti kurį nors vieną arba kelis – itin sunku, nes kiekvienas jų savaip įdomus, meniškas, unikalus, taip pat gali papasakoti daugybę istorijų. Dabar didžiausi iššūkiai teks gidams ir lankytojams, nes informacijos apie čia eksponuojamas vertybes yra tiek daug, kad apie jas pasakoti ir jas tyrinėti galima ištisą dieną“, – sako Marijus Uzorka, Valdovų rūmų muziejaus Leidybos ir parodų skyriaus vedėjas, vienas iš parodos kuratorių.

Tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ išdėstyta Parodų centre ir vienoje iš Pilies ir rūmų kasdienio gyvenimo nuolatinei ekspozicijai skirtų erdvių bei suskirstyta į šešis svarbiausius teminius laukus. Pirmoje erdvėje, pavadintoje „Radvilų didybė“, pristatoma giminės genealogija, unikalūs kunigaikščių titulus liudijantys ir kiti dokumentai, portretai. Antroje parodos dalyje, pavadintoje „Lietuvos valdovai“, primenama, kad dažnai kunigaikščių Radvilų giminės atstovai, užimdami aukščiausius valstybės postus, buvo faktiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Čia kartu su iškiliausių Radvilų giminės atstovų portretais rodomi jų įvairiapusę valstybinę veiklą iliustruojantys dokumentai, meno vertybės, kariniai atributai ir kiti reliktai. Toliau pasakojama apie Radvilų vedybinę politiką, aktyvias giminės moteris.

„Giminės aukso amžiumi“ pavadintoje parodos dalyje pristatoma žymiausia ir įtakingiausia laikytina XVI a. kunigaikščių Radvilų karta bei rodomas išlikęs tikras meno ir istorijos lobynas, menantis ir pačią garsiausią visų laikų meilės istoriją, ir kelionę į Jeruzalę, ir kitus žymius įvykius. Vienoje iš salių, pavadintų „Bažnyčia ir konfesijos“, primenami išskirtiniai kunigaikščių Radvilų nuopelnai tiek Katalikų bažnyčiai, tiek Reformacijai, taip pat pristatomi laidojimo iškilmių papročiai. Paskutinėje parodos dalyje „Kultūra, menas, prabanga“ daugiausia dėmesio skiriama XVIII a. gyvenusiems kunigaikščių Radvilų atstovams ir jų aplinkoje besiskleidusiam pasaulietiniam menui, didikų inicijuotai meninei produkcijai. Ekspozicijos pabaigoje pristatomi XIX a. pradžios Radvilų atstovai, bandę pratęsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos tradiciją.

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos globojama tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ Valdovų rūmų muziejuje atidaryta spalio 10 dieną ir veiks iki kitų metų sausio 12 dienos. Šią ypatingą parodą visą jos eksponavimo laikotarpį lydės aktyvi kultūrinių renginių programa, taip pat lankytojams paruošta daugybė įdomių edukacinių užsiėmimų ir ekskursijų.

„Džiaugiamės, kad kiekvienais metais parodoje dalyvauja gausus būrys Lietuvos gamintojų, o lankytojai gali susipažinti su vis platesniu produkcijos ir paslaugų ratu. Parodoje siekiame pristatyti šalyje sukuriamus gaminius, skatinti lietuviškų produktų vartojimą, stiprinti šalies gamintojų ir tiekėjų bendradarbiavimą. Pastebime, kad pirkėjai vis noriau renkasi lietuvišką produkciją, įvertina ne tik jos kokybę, bet ir įdėtas pastangas, teigiamas emocijas“, – sako parodos organizatoriaus, bendrovės „Ekspozicijų centras“ generalinis direktorius Erikas Piskunovas.

Renginys, organizuojamas kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacija, Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija, žada stebinti įvairiapusiškumu: naujų produktų degustacijomis, kosmetikos ir buitinės chemijos naujovėmis, moderniais sprendimais būstui ir interjerui, čia įsikursiantis „Mados pasažas“ – aprangos ir aksesuarų įvairove. Parodoje veiksiančioje „Socialinio verslo prekybos arkos“ erdvėje dalyviai kvies susipažinti su socialiniais verslais, dalyvauti edukacinėse veiklose. Puoselėjant tradicijas, organizuojamas iš anksto paskelbtas „Rinkis prekę lietuvišką 2019“ pristatomų produktų konkursas dėl geriausiųjų vardo.

Parodoje bus galima daugiau sužinoti apie rinkos aktualijas, eksporto galimybes: jos metu forumas „Eksporto kodas. Ko nerašo vadovėliai?“ kvies semtis eksporto patirties iš patyrusių įmonių. Bus galima  daugiau sužinoti apie neuromarketingo pritaikymą versle, maisto inovacijas mūsų regione, pamatyti, kaip pirmą kartą parodų istorijoje realiu laiku bus kuriama pavyzdinė parodos elektroninė parduotuvė.

Muziejus šią parodą vadina viena įspūdingiausių ir didžiausių per pastaruosius metus. Joje bus eksponuojama daugiau kaip 350 eksponatų iš bemaž 40 muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų, esančių septyniose pasaulio valstybėse.

Anot Valdovų rūmų muziejaus pranešimo, parodoje bus rodoma per šimtas XVI–XIX amžiaus Radvilų portretų, Turkijos meistrų nukaldinta Vilniaus vaivados ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono Jonušo Radvilos buožė, 4,4 kg sveriantis sidabrinis medaliais puoštas Lietuvos kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos vestuvių su Ona Kotryna Sanguškaite proga pagamintas indas, Barborą Radvilaitę vaizduojanti gema (ant akmens išraižytas mеno kūrinys).

Sensacija muziejus vadina į Vilnių atvežtą Lietuvos didžiojo maršalkos ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionės į Jeruzalę metu (1582–1584) Betliejaus Kristaus Gimimo bazilikai dovanotą ir 400 metų nematytą sidabrinę liturginę taurę su patena (liturgine lėkšte). Ji į parodą atgabenta iš Jeruzalės.

Taip pat bus galima pamatyti XVII amžiaus pradžios Elžbietos Radvilaitės sarkofagą, Lietuvos etmono bei Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos įkapinius drabužius, karstinius portretus, per laidojimo iškilmes naudotą XVIII amžiaus vėliavą ir kitus eksponatus.

Valdovų rūmuose bus rodomas ir paauksuotas, trijų spalvų emaliu dekoruotas šalmas iš prabangaus Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvų komplekto.

Radvilos – viena garsiausių ir turtingiausių lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI amžiaus pradžioje ir vyravusi LDK politiniame bei kultūriniame gyvenime iki XVII amžiaus antrosios pusės bei nepraradusi savo vaidmens iki LDK gyvavimo pabaigos.

Giminė buvo garsi karaliene Barbora, kardinolu Jurgiu, pasižymėjusiais karvedžiais, politikais, diplomatais, ministrais. Nuo 1547 metų Radvilos, vieninteliai iš Lietuvos didikų giminių, turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą.

Tai buvo ir viena turtingiausių ano meto didikų giminė, valdžiusi per 20 pilių, daugiau kaip 400 miestų ir miestelių, virš 2 tūkst. dvarų,  per 10 tūkst. kaimų, išlaikiusi atskirą kariuomenę, kartais pajėgesnę už viso krašto karinės pajėgas.

Paroda Valdovų rūmuose veiks iki 2020 metų sausio 12 dienos.

Kaunietė menininkė nuo 2008 m. dalyvauja pleneruose, grupinėse ir autorinėse parodose Lietuvoje, o nuo 2015 m. kuria bei eksponuoja savo darbus ir tarptautinėje meno arenoje. Kūrėjos darbai pasklidę po Ukrainą, Latviją, Lenkiją, Vokietiją, Švediją, Daniją, Didžiąją Britaniją.

Lengva, plastiška menininkės tapyba žavi savo jautrumu spalvai, šviesai, kintančiomis, efemeriškomis formomis, skaidria, meditatyvia temų traktuote.

Naujausioje parodoje "Laiko laiškai" autorė savo kūrinius regi tarsi laiškus, kurių rašymas neribojamas laiko ir erdvės kategorijų. Dažname paveiksle aptinkamas pūko motyvas įprasminamas kaip laiškanešys, keliaujantis pas buvusius, esamus ar dar tik būsimus žmones mūsų gyvenime.

Viename paveiksle pienės pūkas vaizduojamas tarsi kosmosas: čia žiedsostis – Saulė, aplink kurią muilo burbulų pavidalais sukasi planetos. Pasaulis yra trapus, bet tas trapumas ir yra tikrasis jo grožis. O kas geriau gali išreikšti šią gležną laikinumo estetiką, jei ne tuoj vėjo nupūsimas pienės pūkas ar subliūkšiantis muilo burbulas, kurių gausu menininkės kūriniuose? Čia justi gaivus japoniškojo vabi sabi dvelksmas, kur vabi yra mumyse glūdintis ilgesys, o sabi – trumpalaikės akimirkos grožis.

Menininkei svarbu gamtą stebėti, šiuos reginius išgyventi ir patirtus jausmus išlieti drobėje. Grožis yra ne tobulumas, o unikalumas, laikinumo suvokimas ir gebėjimas tą suvokimą paleisti skristi tolyn laiškais, paveikslais, tiesiog laiku.

Intuityvią autorės pasaulėžiūrą išreiškianti tapyba kalba apie tylą, kuri pasako daugiau nei žodžiai, apie matymą, kuris atsiveria tik užmerkus akis, apie bučinį, kuriuo bučiuoja tavo vidinė muzika ir apie sparnus, kuriuos suteikia meilė gyvenimui tokiam, koks jis yra šią akimirką.

Kas? Ž.Vaičiukynienės paroda "Laiko laiškai".

Kur? Galerijoje "Balta".

Kada? Veikia iki spalio 31 d. Parodos pristatymas ir susitikimas su autore – spalio 10 d. 18 val.

Naujas iššūkis

2017 m. tapusi mama, parodos autorė išgyveno transformacinę būseną ne tik kaip žmogus – iki tol buvusi laisva, nepriklausoma jauna menininkė, ji tapo atsakinga už kito – dar bejėgio mylimo mažo žmogaus parengimą gyvenimui. Kartu tai neišvengiamai darė įtaką kūrybai – jos galimumui ir temai.

Bandydama neprarasti kūrybos (galimybės kurti, dalyvauti projektuose, rezidencijose, o tai yra itin svarbus aktyviam menininkui (-ei) momentas, kaip gauti dvasinės žaliavos –  būnant naujose vietose, pažindinantis su naujomis kultūromis, žmonėmis, gaunama stiprių (ir būtinų) kūrybinių impulsų, autorė susirado mentoriavimo programą pas profesionalią menininkę Lenką Clayton. Programos metu V.Tamoševičiūtė siekė suvokti, rasti galimybių nedaryti pertraukos kūryboje, išsigryninti galimus veiksmus, priemones, būdus ją tęsti.

Įsigilinusią į šiuolaikinės menininkės mamos temą, L.Clayton savo veikla tiria nesvetingas mamoms (nepritaikytas tiek fizine erdve, tiek dirbančių žmonių požiūriu) meno instuticijas, menininkų rezidencijų programas, ir tai yra viena jos kūrybos temų.

Du prioritetai

Parodoje "Motinos kūnas" V.Tamoševičiūtė analizuoja bandymą, o gal – jėgų sutelkimą – kurti ir auginti mažą vaiką tuo pat metu. Nedarant pertraukos, stengiantis išvengti savojo aš paaukojimą, siekiant suderinti Nr.1 su kūrybiškos asmenybės Nr.1.

Instaliacijoje "Po audros" (2018) pasakojamas asmeninis kismas nuo ankstesnėje kūryboje reikšto savižalos motyvo iki motinystės temos, kuri tvirtai įsipynusi į dabartinę menininkės kūriniją. Kismas ir bendri taškai. Per fizinę traumą ar vaiko gimimą atrasti save. Tai jungia abu etapus. Dabartiniuose darbuose autorė tiria visuomenės požiūrį į mamą, vaiką, neatsiejamus mamos, auginančios mažą vaiką, veiksmus (pvz., vaiko maitinimas krūtimi viešoje vietoje). Tiria visuomenės reakciją į juos. Jos pokytį, kaip nuo besišypsančių besilaukiančiai būsimai mamai aplinkiniai tampa rūstūs, nes mažas vaikas verkia arba jį reikia maitinti.

Kartu autorė tiria ir savo patirtį, atsineštą iš savo šeimos, apie suvokimą, kas yra mama, ką reiškia ja būti. Gerai pažįstamoje "Meno parko" erdvėje autorė eksponuoja fotografijas, vaizdo kūrinius, sukurtus naudojant jos performansų dokumentaciją. Šie darbai žymi autorės motinystės pradžią, kai besilaukdama atliko performansą "Rh(-)" (2016) iki naujausio, "Mama", sukurto rengiantis šiai parodai (2019).

Galvodama apie ekspoziciją ir šiek tiek įgavus atsitraukimą laiko perspektyvoje, autorė sujungė, permontavo ir naujai panaudojo darytų performansų – minėto "Rh(-)" (2016), "Kai kraujas virsta pienu" (2017), "Po širdim" (2018), "Po audros" (2018), "Difuzija" (2018), "Be pavadinimo" (2018), "Transition / Perėjimas" (2019), "Madona ir kūdikis (be kūdikio)" (2019), atliepiančių motinystės temą, dokumentaciją tam tikra seka.

Taip pat parodoje sukurta instaliacija iš jos ir dukros piešinių – tai svarbūs autorės artefaktai, liudijantys aiškų tikslą ir dviejų prioritetų ėjimą išvien.

Atpažįstamas stilius

Menininkės performatyvioji kūryba visada pasižymėjo jautraus vidinio jausmo personifikavimu veiksme – vidinės įtampos, gal skaudulio, streso, ar jaudulio, patiriamo dėl aplinkoje vykstančių dalykų – išgyvenimo, performanso metu sukurtoje realybėje. Kūriniai gali būti skaitomi nujaučiamomis simboliškomis reikšmėmis (pvz., atpirkimo, maldos, aukojimo), kuriomis vizualizuojamas išjautimas. Čia ir dabar.

Performanso menas jau kurį laiką yra V.Tamoševičiūtės viena pagrindinių kūrybos sferų. Tapybą Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete baigusi (2006 m. – bakalauro, 2008 m. – magistro studijos), vėliau buvo pakviesta čia lektoriauti apie performanso meną (nuo 2014 m.).

Nuo 2012 m. į tuo metu šiai sričiai ramų šalies kontekstą įnešė daug veiksmo ir matomumo rengiamu performanso ir gyvo meno festivaliu "CREATurE Live ART", kuris užgimė su renginio idėjos bendraautore Daina Pupkevičiūte ir buvo pradėtas rengti organizuojant "Meno parkui". Meninininkė dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre dekoratore (2007–2015) – tam tikrą sceniškumo aspektą galima pajusti ir jos performansuose: kruopščiai parenkama aplinka, performansai vizualūs (kaip mizansceniškumas), pastebimi simboliai.

Komentaras

Vaida Tamoševičiūtė

Menininkė

Buvimas mama visus iki tol buvusius prioritetus instinktyviai perkelia bent jau per vieną poziciją atgal. Tapti atsakingai ir išmokyti, išauklėti, bet visų pirma – pamaitinti, pasirūpinti, kad saugiai, sėkmingai vystytųsi, – mamos svarbiausias, Nr.1, uždavinys. O mamos, iki tapdamos mamomis, gyveno ir iki tol. Jos gyvena savo gyvenimus, kuriuose stengiasi save išreikšti, siekia laimės save realizuoti pasirinktoje profesinėje srityje, ten, kur link save augino, vedė (tiesiai, ar vingiuotai) nuo mažumės, nuo mokyklos, nuo dienų užklasiniuose būreliuose, ar nuo aukštosios mokyklos laikų, kai sąmoningai suvokdamos ar daugiau intuityviai, turi savo kitą svarbiausią, Nr.1, tikslą. Šis dviejų pagrindinių tikslų susidūrimas lemia neišvengiamą prioritetų persidėstymą.

Kas? V.Tamoševičiūtės parodos "Motinos kūnas" atidarymas.

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Spalio 10 d. 18 val. Veiks iki lapkričio 9 d.

Muziejus šią parodą vadina viena įspūdingiausių ir didžiausių per pastaruosius metus. Joje bus eksponuojama daugiau kaip 350 eksponatų iš bemaž 40 muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų, esančių septyniose pasaulio valstybėse.

Anot Valdovų rūmų muziejaus pranešimo, parodoje bus rodoma per šimtas XVI–XIX amžiaus Radvilų portretų, Turkijos meistrų nukaldinta Vilniaus vaivados ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono Jonušo Radvilos buožė, 4,4 kg sveriantis sidabrinis medaliais puoštas Lietuvos kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos vestuvių su Ona Kotryna Sanguškaite proga pagamintas indas, Barborą Radvilaitę vaizduojanti gema (ant akmens išraižytas mеno kūrinys).

Sensacija muziejus vadina į Vilnių atvežtą Lietuvos didžiojo maršalkos ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionės į Jeruzalę metu (1582–1584) Betliejaus Kristaus Gimimo bazilikai dovanotą ir 400 metų nematytą sidabrinę liturginę taurę su patena (liturgine lėkšte). Ji į parodą atgabenta iš Jeruzalės.

Taip pat bus galima pamatyti XVII amžiaus pradžios Elžbietos Radvilaitės sarkofagą, Lietuvos etmono bei Vilniaus vaivados Jonušo Radvilos įkapinius drabužius, karstinius portretus, per laidojimo iškilmes naudotą XVIII amžiaus vėliavą ir kitus eksponatus.

Valdovų rūmuose taip pat bus rodomas paauksuotas, trijų spalvų emaliu dekoruotas šalmas iš prabangaus Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvų komplekto.

Radvilos – viena garsiausių ir turtingiausių lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI amžiaus pradžioje ir vyravusi LKD politiniame bei kultūriniame gyvenime iki XVII amžiaus antrosios pusės bei nepraradusi savo vaidmens iki LDK gyvavimo pabaigos.

Giminė buvo garsi karaliene Barbora, kardinolu Jurgiu, pasižymėjusiais karvedžiais, politikais, diplomatais, ministrais. Nuo 1547 metų Radvilos, vieninteliai iš Lietuvos didikų giminių, turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą.

Tai buvo ir viena turtingiausių ano meto didikų giminė, valdžiusi per 20 pilių, daugiau kaip 400 miestų ir miestelių, virš 2 tūkst. dvarų,  per 10 tūkst. kaimų, išlaikiusi atskirą kariuomenę, kartais pajėgesnę už viso krašto karinės pajėgas.

Paroda Valdovų rūmuose veiks iki 2020 metų sausio 12 dienos.

Pietro Finelli kūryba tyrinėja klasikinio kino žanrą, vadinamąjį film noir (pranc. juodasis kinas). Šis kino terminas naudojamas apibūdinti 1940–1950 m. sukurtoms Holivudo kriminalinėms dramoms – gangsteriniams ar detektyviniams filmams. Jiems būdinga juodai balta, vokiečių ekspresionistų filmus primenanti stilistika, tiesiogine ir perkeltine prasme tamsi atmosfera, užkadrinis balsas, su nusikaltimais susijęs siužetas. Taip pat su noir žanru siejamas femme fatale personažas. Žinomiausi noir filmai yra „Maltos sakalas“ (The Maltese Falcon), „The Big Combo“, „Out of the Past“ ir kiti.

Parodoje „Noir Time“ Pietro Finelli, remdamasis noir kino struktūra ir estetika, perpina tapybą ir noir kino kadrus taip, kad tampa nebeaišku – kur baigiasi filmas ir prasideda tapyba, ir atvirkščiai. „Noir Time“ tyrinėja šią jungtį tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tarsi veiksmas vyktų mūsų mieste ir kiekvieno mūsų sąžinėje. Finelli, kiekvieną filmo kadrą papildęs iliustruotu vaizdu, analizuoja, kaip šios konotacijos, užklupusios metropolijos vyrus ir moteris, atveria gyvą nervą žmonių santykių srityje.

Savo paveikslus jis paverčia filmo segmentais ir taip sukuria paslaptingą pasakojimą, kur kino kadras užaštrina buvusio ir būsimo veiksmo nuojautą. Tą akimirką, kai stabdomas filmas, erdvės ir laiko tęstinumas atskleidžia tiesos ir suvokimo sąlyčio tašką. Tačiau Finelli fotografiškai tiksli tapyba necituoja filmo – tai nėra kadro išraiška kitomis priemonėmis.

Organizatorių nuotr.

Kiekvieną sceną, atrinktą iš filmo chirurginiu tikslumu, menininkas pakelia į abstrakčią dimensiją, kurioje atskiras epizodas tampa alibi gilinantis į realybės intuicijos mechanizmus. Režisieriaus André de Toth „Dark Waters” (1944 m.), Alfred L. Werker „He walked by night” (1948 m.) ar Bruce Humberstone „I Wake Up Screaming” (1941 m.) filmų kadruose nematomas pagrindinis veikėjas verčia mus tyrinėti bendrą tapatybių problemą, kai nežinome, kas sako: „Aš“ ar komentuoja veiksmus užkadriniu balsu.

Kiekvieną sceną, atrinktą iš filmo chirurginiu tikslumu, menininkas pakelia į abstrakčią dimensiją, kurioje atskiras epizodas tampa alibi gilinantis į realybės intuicijos mechanizmus.

Šis neapčiuopiamas personažas parodų salėje, tarsi filme, užklumpa žiūrovą nepasiruošusį. Kitų filmų, pavyzdžiui, Robert Siodmak „Phantom Lady“ (1944 m.) arba F. Lang „The Blue Gardenia“ (1953 m.), kadruose pateikiama savita struktūra su durų, koridorių, kambarių fragmentais ir dažnais perėjimais iš šviesos į tamsą, kur pagrindinio veikėjo (vyro ar moters) buvimas suvokiamas kaip klaida, šešėlis, šablonas, primenantis mums vis dar kažką pažįstamo, tačiau perkelto į naują aplinką ir kitą atmosferą.

Instaliacijoje „Noir Time“ menininkas, paveikslais vizualiai plėtodamas filmų režisierių sukurtus konfliktus, verčia žiūrovą abejoti tuo, ką mato, sukelia norą kapstytis vizualinėse konvencijose. Kartu autorius siekia, kad žiūrovas būtų ne pasyvus stebėtojas, bet taptų tarsi ekspozicijos dalimi, kad jo buvimas atnaujintų visą sudėtingą erdvės ir laiko vaizdinę dinamiką. Tiesą sakant,

ekspozicija yra ir nori būti gyvu šių vaizdinių / erdvinių jungčių ir šio filmų bei tapybos persipynimo epicentru. Ekspozicijos vieta tampa produktu, veiksmu vietoje, šios sudėtingos sąveikos instrumentu.

Apie autorių

Pietro Finelli (g. 1957) studijavo architektūrą Neapolio Federiko II universitete. Menininkas, parodų kuratorius ir meno teoretikas gyvena ir dirba Milane. Savo kūrybos parodas yra eksponavęs meno galerijose, muziejuose, kultūros centruose Romoje, Milane, Turine, Neapolyje, Benevente (Italija), Niujorke (JAV), Ženevoje (Šveicarija), Šarlerua, La Luvjere (Belgija), Buenos Airėse (Argentina) ir kt.

Paroda veiks iki 2019 m. lapkričio 10 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

„Paroda, pristatanti 1990-2002 metų laikotarpį, sumanyta prieš trejus metus, kai jis dar nebuvo toks populiarus. Ir tada, ir dabar atrodo svarbu pažvelgti į šį kritinį mums visiems laiką. Juk norėdami suprasti save šiandien, turime permąstyti, kokie buvome anksčiau. 90-ieji buvo margas, „aukštos temperatūros“ laikas, todėl parodoje žvelgiame ne į meno procesus, bet nagrinėjame patį laikotarpį. Neapsiribojame tik parodinėmis erdvėmis – tyrimas skleidžiasi šia proga išleistoje knygoje, atidarymo pokalbiais ir susitikimais“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.

Raktinis žodis – išgyventi laisvę

Parodoje kuratoriai žvelgia į ryškiausius visuomenėje vykusius fenomenus. Ir tai daro ne per politinę, bet per išgyventi turėjusio žmogaus prizmę.

„Į šią epochą žiūrėjome kaip į civilizacijos atsiradimą. Beveik kaip Charleso Darwino knygoje ir jo teorijoje 90-aisiais dauguma žmonių atsidūrė be įprastų išgyvenimo šaltinių ir ieškojo vietos po Saule. Išgyventi reiškė kautis ir dažnai tai buvo netgi fizinė kova. DNR – savotiškas mūsų genetinis kodas. Mes ieškojome kodų, kurie iki šiol lemia mūsų tapatybę“, – pasakoja Vaidas Jauniškis, kultūros analitikas ir parodos kuratorius.

Dominuojantis raktažodis parodoje – laisvė. Laisvė kurti, veikti bet kurioje srityje – versle ar mene, kai, atrodo, viskas įmanoma. Vis dėlto parodos kuratoriai iš akiračio nepametė ir tos laisvės kainos – kriminalinio pasaulio siautėjimo, nesaugumo, stokos, neužtikrintumo ir nežinomybės.

„90-ųjų pradžioje visuomenė patyrė, kaip veikia desovietizacijos, europėjimo, globalizacijos, postmodernybės idėjų perėmimo, liberalios kapitalistinės sistemos modelių kūrimo ir priešinimosi tam procesai. Visiškas chaosas, bet kitaip ir negalėjo būti. Juk kalbame apie pastangą kurti naują pasaulį“, – apie laikotarpio prieštaringumą kalba Aurimas Švedas, kultūros istorikas ir parodos kuratorius.

Svarbios kasdienybės istorijos

MO erdvėje susijungia menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, mafijos ir popkultūros, atsiranda MO kolekcijos kūriniai. Iš viso eksponuojama 39 menininkų 70 darbų. Meno kūriniai nebūtinai yra iš parodoje analizuojamo laikotarpio, bet jie visi kalba apie tą dešimtmetį.

„MO muziejus yra atviras muziejus ir ši paroda tai tik patvirtina. Ją kūrėme kartu su visais žmonėmis, kurie atsiliepė į MO kvietimą ir siuntė muziejui įvairiausius daiktus bei atsiminimus. Tai pat dalinosi istorijomis, kurios tapo parodą papildančiu e. gido turu, kuriame patys žmonės pasakoja savo 90-ųjų prisiminimus. Esame labai dėkingi ir džiaugiamės šiuo žmonių įsitraukimu“, – sako Miglė Survilaitė, parodos kuratorė.

Paroda nesiūlo nuoseklaus pasakojimo – jos skyriai kalba apie ryškiausius to meto reiškinius, todėl lankytojai gali vaikščioti po skirtingus jos skyrius ir ieškoti savų kelių, siužetų, prisiminimų.

Atrasti, prisiminti ir netgi išbandyti tikrai bus ką. Lankytojai parodoje pamatys 1992 m. Barselonos Olimpinėms žaidynėms Issey‘aus Miyake‘ės kurtą Lietuvos komandos olimpinį kostiumą, Vlado Vitkausko, 1993 m. įkopusio į Everestą, batą ir ledkirtį, skirtingus to laikotarpio tipažus ir vyravusias mados tendencijas, legendinius kioskus.

O kur dar prisiminimai apie 90-ųjų „netfliksą” su vaizdo kasečių nuoma, 90-ųjų feisbukas su mokyklinių anketų sąsiuviniais, pranešimų gavikliai, pirmieji mobilieji telefonai, vaikystės žaidimai, mėgstamų grupių dainos ir jų sąrašai, plakatai ir daugelis kitų įvairias nuotaikas kuriančių kasdienybės objektų.

Parodoje prisiminimų chaosą tvarkė parodos architektė Renata Valčik. Jos kurta scenografija parodą papildo ir struktūruoja simboliais – instaliacijomis. Kaip teigia patys kuratoriai, būtent R. Valčik prisijungimas prie komandos buvo tam tikras lūžis, kai jų svajonės ir idėjos ėmė virsti apčiuopiama realybe.

Savaitgalį kviečia į „MOratoną“

Tęsdamas tradicijas, MO muziejus naujos parodos atidarymo savaitgalį kviečia į „MOratoną“. Spalio 5–6 d. muziejuje savo 90-ųjų istorijomis dalinsis filmų „Nematoma“ ir „Lošėjas“ režisierius Ignas Jonynas, aktorė Rimantė Valiukaitė, pirmųjų „Mados infekcijų“ prodiuserė ir organizatorė Renata Mikailionytė, krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, architektas Gintautas Natkevičius, 90-ųjų reklamą analizuos Tomas Ramanauskas.

Lankytojai taip pat turės galimybę susitikti su menininkais, kurių darbai eksponuojami parodoje: Niujorke gyvenančiu Žilvinu Kempinu, iš Paryžiaus į Lietuvą atvykusiais Svajone ir Pauliumi Stanikais, taip pat Aurelija Maknyte ir Dainiumi Liškevičiumi.

MOratono metu vyks ekskursijos su parodos kuratoriais. Šeštadienio vakarą specialiai MO muziejui Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ rengia specialų pasirodymą, o elektroninės muzikos kūrėjas Manfredas žada priminti laiką aplenkusius ir vis dar aktualiai skambančius 90-ųjų kūrinius.

Įvairūs prisiminimai

Dalijimasis prisiminimais buvo parodos kūrimo pradžia. O prisimindami 90-uosius, kuratoriai teigia supratę, kokie skirtingi ir įvairūs jie buvo.

Jie taip pat pripažįsta, kad kiekvienas tą laiką gali prisiminti skirtingai. Kaip teigia V. Jauniškis, „mes nepateiksime 90-ųjų enciklopedijos. Į parodą mes sudėjome tam tikrus ženklus, kurie turi paskatinti mūsų atmintį ir prisiminimus. Ir jei kai kuriems atrodys, kad 90-ieji buvo ne tokie, jie bus teisūs. 90-ieji buvo labai įvairūs, kaip ir visa mūsų tuometinė visuomenė.“

Eksperimentinė paroda

MO muziejus, rengdamas ne grynojo meno parodą, galima sakyti, ryžtasi savotiškam eksperimentui. Specialiai jai suburta ir labai įvairi kuratorių komanda: kultūros analitikas Vaidas Jauniškis, rašytojas ir literatūrologas Rimantas Kmita, kultūros istorikai Aurimas Švedas ir Tomas Vaiseta, MO muziejaus kuratorė Miglė Survilaitė, nostalgijos tyrėjas Mantas Pelakauskas, scenografė-architektė Renata Valčik, architektas Joris Šykovas.

S.Kubrickas yra vienas garsiausių ir labiausiai vertinamų visų laikų kino kūrėjų. 2019-ieji – išskirtiniai jo gerbėjams, kadangi sukanka lygiai 20 metų nuo režisieriaus mirties ir paskutinio jo kūrinio "Plačiai užmerktos akys" ("Eyes Wide Shut") premjeros kino ekranuose. Sakyčiau fenomenalu, kadangi, net praėjus dviem dešimtmečiams po kino genijaus netekties, susidomėjimas išskirtine jo kūryba absoliučiai neblėsta. Tai patvirtino ir nuo šių metų balandžio pabaigos iki rugsėjo 17-osios Londone, greta Kensingtono rajono esančiame Dizaino muziejuje pristatyta paroda "S.Kubrickas: paroda". Ją per pusmetį spėjo aplankyti daugiau nei 150 tūkst. lankytojų iš įvairiausių pasaulio šalių.

Keliaujanti ekspozicija

S.Kubricko paroda unikali tuo, kad ji nuo 2004 m. keliauja po visą pasaulį.

Iš pradžių paroda buvo parengta bendradarbiaujant su Vokietijos kino muziejumi Frankfurte ir S.Kubricko našle Christian Kubrick. Vėliau ji mažesnėmis ekspozicijos iškeliavo į Australijos miestą Melburną, Romą, Paryžių, Los Andželą ir San Paulą. Nuo 2016-ųjų rengiamos milžiniškos paviljono dydžio parodos, kurios jau vyko San Fransiske ir Meksikoje. Na, o dabar – ir Londone, šalia kurio žymus kino kūrėjas praleido paskutinius gyvenimo dešimtmečius. Tarp parodos lankytojų buvo galima sutikti nemažai ne tik jaunų britų, bet ir atvykėlių iš Amerikos, Japonijos, Vokietijos, Italijos.

Kad ir kurioje pasaulio šalyje dar kada nors bus pristatoma ši paroda, bet į ją privaloma nueiti peržiūrėjus bent du tris garsiausius S.Kubricko kūrybos filmus, nes kitaip ji bus prasčiau suprantama net užkietėjusiems kino gerbėjams. Iš labai patikimų šaltinių teko nugirsti, kad dar prieš keletą metų visą S.Kubricko parodos atributiką buvo bandoma prisivilioti ir į Lietuvą.

Tačiau mūsiškiai renginių organizatoriai išsigando pernelyg didelės režisieriaus turtą valdančių žmonių pageidautos sumos – 100 tūkst. svarų sterlingų. Būkime atviri, bet kad ir kokie būtų populiarūs vadinamojo intelektualaus kino gerbėjų pamėgto festivalio "Kino pavasario" seansai ar pavieniai kino vakarai, bet vis dėlto Lietuvos žiūrovams kur kas labiau patrauklesniais išlieka popsinio kino – "Sostų karų", "Transformerių", "Iksmenų", "Atgal į ateitį" arba kitų fantastinių bei komiksinių žanrų kino hitų personažai ar su jais susieta atributika.

Pirmąsyk į S.Kubricko parodą atvykau šeštadienį ir, mano nusivylimui, nepatekau į ją, nes iš anksto internetu buvo išpirkti visi bilietai. Tada suvokiau, kad netgi milžiniškame Londone savaitgaliais pačius įdomiausius muziejus okupuoja trumpam iš viso pasaulio atvykusių žmonių minios. Taigi, iškart nedvejodamas nusipirkau 16 svarų kainavusį bilietą jau kitai dienai.

Jaunasis fotografas

Režisierius, scenarijaus autorius, prodiuseris ir montažo profesionalas S.Kubrickas gimė 1928 m. liepos 26 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, gydytojo niujorkiečio ir Rumunijoje gimusios motinos šeimoje. Per tryliktąjį savo gimtadienį dovanų Stanley gavo fotoaparatą, ir tai buvo visą gyvenimą trukusio susižavėjimo vizualine kompozicija bei fotografija pradžia. Jau būdamas paauglys, nuo 1945 m. iki 1950-ųjų jis fotografavo Niujorko gyventojų kasdienybę. Už savo pirmąją fotografiją – mąsliai žvelgiantį Niujorko laikraščio pardavėją po Amerikos prezidento Franklino Delano Ruzvelto mirties Stanley gavo 25 JAV dolerių honorarą ir netrukus buvo pasamdytas žurnalo fotoreporteriu.

Šventė: užbaigę paskutinės juostos "Plačiai užmerktos akys" filmavimus S.Kubrickas (viduryje) su pagrindiniais aktoriais pakėlė taures šampano. Interneto nuotr.

Jis ypač lavino fotografo įgūdžius žurnale "Look" – tais laikais viename žymiausių žurnalų, spausdinusių meninę fotografiją. Jau tada buvo galima pastebėti jauną talentą, kuris nestokojo atidumo vaizdui ir kasdienybės grožiui. Kiek vėliau jo fotografijas už kuklius honorarus publikavo ir kiti Amerikos spaudos leidiniai.

Būtent Londono dizaino muziejaus antrame aukšte netgi nemokamai čia patekusiems žmonėms buvo demonstruojamos S.Kubricko jaunystės laikais darytos nespalvotos fotografijos. Šalia jų, už stiklo, stovėjo būsimojo kino genijaus rankose laikytas ir pačias įvairiausias akimirkas įamžinęs milžiniškas senovinis fotoaparatas su didele akinančią šviesą skleidžiančia lempa, kuri buvo naudojama vietoje blykstės.

Pristatytas ir Lietuvoje

Nuo 1951-ųjų iki 1954 m. S.Kubrickas sukosi dokumentiniame kine – sukūrė keturis trumpus filmus. Paskui jis netrukus pasuko į vaidybinį kiną – 1955 m. pristatė debiutinę juostą pavadinimu "Žudiko bučinys". Todėl daugelis S.Kubricką kur kas geriau pažįsta iš kino darbų. Ypač iš tokių jo filmų kaip "Spartakas" (1960 m.), "Lolita" (1962 m.), "Daktaras Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą" (1964 m.), "2001-ųjų kosminė odisėja" (1968 m.), "Prisukamas apelsinas" (1971 m.) ar "Švytėjimas" (1980 m.). Per savo karjerą S.Kubrickas žiūrovams pristatė trylika vaidybinių filmų.

Rašytojo Antony Burgesso klasikinio romano "Prisukamo apelsino" ekranizacija su smurtinėmis, prievartos, sekso scenomis sulaukė audringos reakcijos Jungtinėje Karalystėje. Tada S.Kubrickas filmą netgi atšaukė iš Anglijos platinimo tinklo, kai buvo pranešta, kad filmas skatina jo herojus mėgdžiojančių nusikalstamų grupių smurto apraiškas visoje šalyje. Vėliau filmas britams buvo pristatytas tiktai po S.Kubricko mirties.

Šioje aplankytoje parodoje Londone buvo galima aptikti nemažai to meto britų spaudos publikacijų apie nusikaltėlių siautėjimus, kuriuos neva išprovokavo S.Kubricko filmas. Sakyčiau, kad parodoje bene labiausiai žiūrovus masino būtent šita muziejaus vieta, kur stovėjo "Prisukame apelsine" pavaizduotų žudikų ketvertuko pamėgto pieno baro dekoracijos su skandalingai išsižergusiomis manekenėmis, milžinišku žmogaus lyties organu ar kitais lengvą šoką keliančiais eksponatais iš didžiausią rezonansą S.Kubricko filmografijoje sukėlusios juostos.

Įdomus sutapimas, kad S.Kubricko kūrybą su minėtu filmu pirmąsyk Lietuvos skaitytojus supažindino dar 1974 m. kovą Kaune išleistame itin populiariame to meto mėnraštyje "Nemunas". "Apie šį kūrinį dar bus ilgai šnekama, nes pastaruoju metu tai vienas negailestingiausių ir talentingiausių kūrinių. Tai filmas – rūstus įspėjimas, filmas apie pasaulį, kuris teisingai pavadintas beprotišku..." – taip jį anuomet skaitytojams pristatė mano dėdė Alvydas Dargis, kuris iš užsienio spaudos verstas publikacijas pasirašinėjo skirtingais slapyvardžiais. Šiandien atrodo juokinga, bet anų laikų sovietinė cenzūra draudė Vakarų šalių kultūros propagavimą ir jos skleidimą tuometėje sovietinėje Lietuvos spaudoje.

D. Dargio asmeninio archyvo nuotr.

Įamžino žmones Mėnulyje?

Iki šiol sklando nemažai legendų, dėl kokių priežasčių S.Kubrickas su šeima netikėtai nusprendė pasitraukti iš JAV į kitą Atlanto pusę – Jungtinę Karalystę. Sklandė netgi tokios kalbos, kad S.Kubrickas 1969 m., paprašytas Amerikos specialiųjų tarnybų ir NASA atstovų, suklastojo nufilmuodamas istorija tapusius pirmųjų JAV astronautų nusileidimo Mėnulyje vaizdus – iki šiolei aptarinėjamus žygdarbius "Apollo 11" ir "Apollo 12".

Jis buvo absoliutus darboholikas – per parą dažnai miegodavo tiktai 4–5 valandas.

Kaip žinome, prieš metus kino kūrėjas žiūrovams pristatė išskirtiniais vaizdo efektais auditoriją pakerėjusį fantastinį epą "2001-ųjų kosminė odisėja". Be to, kai kurie sąmokslo teorijų skleidėjai pateikė versiją, kad neva būtent už pirmąjį žmogaus nusileidimą Mėnulyje NASA vyrukai S.Kubrickui vėliau atsidėkojo ne tik įspūdingo dydžio honoraru, bet ir išskirtiniais vos keliais pasaulyje pagamintais vaizdo kameros objektyvais, kuriais vėliau susukti kiti iki šiol kritikų liaupsinami jo filmai.

Šią vasarą Amerikoje buvo minimas astronautų nusileidimo Mėnulyje 50-metis, kuris vėl iš naujo pakurstė kalbas – nejaugi genialusis S.Kubrickas tuomete filmavimo technika galėjo užfiksuoti tokius neįtikimus vaizdus? Bet jau šiemet atsirado pakankamai rimtų ekspertų, kurie paneigė tokias sklandžiusias kalbas. Anot jų, 1969-aisiais tokios misijos S.Kubrickas negalėjo įvykdyti, nes paprasčiausiai nebuvo tokios modernios filmavimo ir vaizdo montavimo technikos, kuria galima buvo sukurpti žmogaus pasivaikščiojimus Mėnulyje.

Garsėjo keistu būdu

Pats S.Kubrickas garsėjo keistenybėmis: jis vengė skraidyti lėktuvais, automobilių, o vežamas vairuotojo kaskart prašydavo neviršyti daugiau nei 30 km per valandą greičio. Kalbama, kad jis ypač su aktoriais mėgo žaisti stalo tenisą savo namuose, tikėdamasis, kad juos sutriuškinęs netrukus ims dominuoti ir visapusiškai kontroliuoti filmavimo aikštelėje.

Jis buvo absoliutus darboholikas – per parą dažnai miegodavo tiktai 4–5 valandas ir neturėjo jokių atostogų išvykdamas į šiltuosius kraštus. Jis nemėgo blizgaus ir pigaus Holivudo gyvenimo bei skandalų, todėl paskutinius 40 gyvenimo metų praleido gyvendamas nuošalioje sodyboje Anglijoje. Buvo įsikūręs milžiniškame ir nuo akylų žvilgsnių besislepiančiame dvare  Harpendeno mieste, Hertfordšyro grafystėje, kurį nuo Londono centro teskiria daugiau nei valanda kelio važiuojant automobiliu.

Jis taip purtėsi Amerikos, kad paskutinių trijų filmų amerikietiški gyvenimo vaizdai buvo atkurti Londone ir šalia jo veikiančiuose kino paviljonuose. Su S.Kubricku dirbę žmonės ne viename dokumentiniame filme atsiminė, kad neretai prieš filmavimus jis pasiųsdavo grupes žmonių vien tam, kad šie apvažinėtų ir fotoaparatais įamžintų visas Londono gatves. Taip vėliau Londonas buvo paverstas Niujorku paskutiniame jo filme "Plačiai užmerktos akys". Arba tos pačios filmavimo grupės lokacijų medžiotojai sulaukė užduoties, kuriai įvykdyti prireikė net keleto mėnesių, kad šie apvažiuotų kone visas Anglijos apylinkes vien tam, kad surastų vienintelę tinkamiausią pilį. Ir surado, nes jos išorė vėliau buvo nufilmuota "Plačiai užmerktų akių" naktinėje scenoje, kur aktoriaus Tomo Cruise‘o herojus atvyksta į paslaptingą užmiesčio vilą, o čia vyksta laukinė kaukėmis veidus slepiančių dalyvių sekso orgija.

Istorija: paskutiniame S.Kubricko filme suvaidino Holivudo įžymybės – T.Cruise'as ir N.Kidman. Archyvo nuotr.

Paskutiniais gyvenimo metais S.Kubrickas gyveno tarsi atsiskyrėlis ir nedalijo interviu žiniasklaidai beveik 22 metus. Jis tiesiog dingo iš visuomenės akiračio po paskutinio interviu, kurį buvo davęs pristatydamas karinę dramą "Metalinis apvalkalas" (1987 m.).

Kino genijus retai palikdavo savo namus: dažniausiai nuvykdavo į netoliese miestelyje esančią kanceliarijos krautuvėlę, kurioje pirkdavo specifinius pieštukus ir įvairiausių formų knygeles. Jis nuo jaunystės buvo pamėgęs fiksuoti visas filmavimų smulkmenas, todėl kaskart beprotiškais kiekiais pirkdavo rašiklius ir įvairiausio popieriaus lapus.

S.Kubricko artimiesiems atrodė, kad jis kaskart trumpam išbėgęs iš namų jautėsi labai laimingas ir dėl to, kadangi daugelį metų jo niekas nebuvo matęs ir visiškai neatpažindavo gatvėje. Pasakojamos kone anekdotinės istorijos, kad retkarčiais ant jo namo slenksčio pasirodydavo žurnalistas ar kino studentas, vildamasis pakamantinėti garsų režisierių. "Jo nėra namie", –  taip dažniausiai pakeitęs balsą už durų atsakydavo pats S.Kubrickas. Kadangi tik nedaugelis žinojo, kaip jis tada atrodė, ši frazė išties suveikdavo.

Nesulaukė išskirtinio įvertinimo

S.Kubrickas mirė ištiktas širdies smūgio 1999 m. kovo 7 d. savo namuose Harpendeno mieste. Režisieriaus palaikai buvo palaidoti šalia namo, po jo mėgstamiausiu medžiu. S.Kubrickas mirė vos užbaigęs ir kino studijos "Warner Bros" bosams pristatęs pirmąją filmo "Plačiai užmerktos akys" versiją. Netrukus artimiausi patikėtiniai filmą užbaigė ir pristatė Amerikos kino teatruose tų pačių metų liepos 16 d. Jame pagrindiniai vaidmenys atiteko garsiai to meto Holivudo aktorių porai – Tomui Cruise‘ui ir Nicole'i Kidman. Deja, praėjus kuriam laikui po šios juostos premjerų, tikrame gyvenime susituokusių aktorių pora pasuko skirtingais gyvenimo keliais.

Garsiausi Holivudo aktoriai, prodiuseriai ir režisieriai yra šventai įsitikinę, kad išskirtinai ilgai trunkančiais filmavimais, kruopštumu, unikaliu matymu pasižymėjęs S.Kubrickas taip niekada ir nesulaukė garbingo įvertinimo. Tikra tiesa, kadangi vieninteliu garsiuoju kino pasaulio trofėjumi – "Oskaru" buvo apdovanotas tiktai S.Kubricko filmas "2001-ųjų kosminė odisėja". Ir visai ne už jo indėlį, o specialiuosius vaizdo efektus. Šis apdovanojimas kaip pirmasis rekvizitas stovėjo ir Londone praėjusios parodos vitrinoje.

Baigdamas filmo "Plačiai užmerktos akys" darbus, S.Kubrickas aktyviai ruošėsi kino projektui apie pirmąjį Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą. Po mirties jo namuose buvo aptiktas "Napoleono kambarys" – daugybė knygų ir apie 25 tūkst. kortelių, surūšiuotų abėcėlės tvarka. Kiekvienoje jų buvo surašyti įvykiai, Napoleonui nutikę konkrečią dieną. Tai nestebina, kadangi S.Kubrickas buvo perskaitęs šimtus pagrindinių knygų, išsamiai nagrinėjančių Napoleono biografiją. Jis buvo aistringas skaitytojas, todėl neatsitiktinai visi filmai pastatyti pagal kitų žinomų autorių parašytus romanus.

Tuo pačiu metu jis jau pradėjo įgyvendinti fantastinės kino istorijos projektą, pavadinimu "Dirbtinis intelektas". Apie tai buvo prasitaręs ir net kelis savo būsimo filmo scenų eskizus pademonstravęs Holivudo kino hitų režisieriui Stevenui Spielbergui. "Stanley mane pasikvietė į savo namus Anglijoje ir u nustebino pasakęs: "Žinai, aš pamaniau, kad šito filmo tema kur kas labiau artimesnė bus tau. Todėl gal tu jį režisuok, o aš liksiu jo prodiuseriu", – tokius S.Kubricko žodžius praėjus kuriam laikui viename interviu paskelbė S.Spielbergas.

2001 m. S.Spielbergas tapo minėto filmo scenarijaus autoriumi ir režisieriumi bei kiek įmanoma stengėsi jį pateikti anksčiau išgirstomis S.Kubricko pastabomis. Galiausiai filmas dedikuotas kino legendos atminimui ir sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo.

Nuo kirvių iki kostiumų

Praėjus keletui metų po S.Kubricko mirties, našlė Ch.Kubrick ir jos brolis Janas Harlanas, dirbęs vykdomuoju prodiuseriu paskutiniuose filmuose, ėmė nagrinėti namuose aptiktą milžinišką režisieriaus palikimą. Netrukus iš didelio nuosavo namo buvo išvežti net keli sunkvežimiai su garsiausių S.Kubricko filmų kino juostomis, užrašais, pluoštais fotografijų, knygų, technika ir kitais ilgus metus kauptais asmeniniais ar filmavimo aikštelėse naudotais daiktais.

2017-ųjų gruodį Vilniuje lankydamasis J.Harlanas dvi dienas trukusiame paskaitų renginyje, garsiai susirinkusiems pareiškė, "kad šiuolaikinis kinas nuėjo į visišką dugną ir S.Kubrickas liktų tiesiog nesupratęs šių dienų kino kūrėjų".

Čia taip pat galima išvysti instaliacijų, nebaigtų kino projektų detalių.

D. Dargio asmeninio archyvo nuotr.

Bet, nepaisant tokio požiūrio, nemažai S.Kubricko archyvų daiktų buvo padovanota kelioms Londono mokymo įstaigoms, kuriose kino meną studijuoja jaunimas. Aišku, pačius unikaliausius daiktus, kaip pavyzdžiui S.Kubricko filmuose naudotas kameras, optiką, montažo įrangą, režisieriaus kėdes, pliauškes, filmų scenarijus, laiškus, raštiškus nurodymus ar net įsakymus filmavimo grupės nariams, niekur iki šiol nematytas nuotraukas iš filmavimų ir kostiumus nuspręsta eksponuoti per pasaulį keliaujančioje parodoje.

Čia taip pat galima išvysti instaliacijų, nebaigtų kino projektų detalių. Netgi išradingai pateikti kirviai, peiliai, rašomosios mašinėlės iš "Švytėjimo" ar "Prisukamo apelsino". Kareiviški šalmai ir kita atributika iš "Metalinio apvalkalo" ar senovės bajorų kostiumai iš "Barry Lyndono" bei "Švytėjime" matomų siaubo dvynukių bei mažamečio berniuko originalios aprangos. Čia žiūrovus prikaustė ir nemažai šiuolaikinėse technologijose naudojamų prietaisų ir pats legendinis kalbantis kompiuteris iš "2001-ųjų kosminės odisėjos". Parodoje netrūko erdvių, kur buvo rodomi įsimintiniausi fragmentai iš labiausiai žiūrovų pamėgtų S.Kubricko filmų.

Pasibaigus S.Kubricko parodai, bene didžiausio lankytojų dėmesio ir telefonų blyksčių sulaukė koridoriuje stovėjęs išskirtinio dizaino oranžinis automobilis "Probe 16" (filme perdarytas į "Durango 95"). Būtent "Prisukame apelsine" šia mašina važinėjo paklaikusiais žvilgsniais vaizduojami jaunuolių gaujos nariai. Paliekant muziejaus erdvę, galima buvo užsukti ir į S.Kubricko filmų aksesuarų parduotuvėlę.

Čia firminiai plakatai, puodeliai, rašikliai ir užrašinės kainavo 20–30 svarų. O storiausios knygos su unikaliais S.Kubricko archyvais ir garsiausių penkių filmų DVD kolekcija tesiekė vos 15 svarų. Kas įdomiausia, tarp perkančiųjų sukinėjosi 25–30 metų lankytojai, kurie dažniausiai pirko DVD ir knygas, pasakojančias apie išskirtinio kino režisieriaus gyvenimą.