Tai – antroji Paryžiaus politinių mokslų instituto absolvento, pratęsusio studijas viename Tokijo universitete, knyga. Pirmoji – „Kaip veikia Japonija“ – vos pasirodžiusi tapo bestseleriu.

„Ką veikia Japonija“ – knyga apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko.

Ne visi įpročiai Japonijoje matomi kaip diskomfortiškos taisyklės, kurias labai norisi laužyti. Dažnai tai suvokiama kaip pagarba aplinkai.

Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais – siejančių dalykų.

Autorius sako: „Ši knyga ieškos ne tik tų, kurie jau skaitė „Kaip veikia Japonija“ ir dabar nori sužinoti „ką“. Ne tik ketinančių Japoniją suprasti prieš tikrąją kelionę ten, ne tik Japonijoje jau keliavusių ir norinčių jos emocijų tęsinio, bet ir tų, kurie Japonijai visiškai abejingi. Tai ne viską išaiškinanti knyga apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tik kitoje planetos pusėje.“

Pritapo: per penkerius Japonijoje praleistus metus A. Kleiva sako nebesijaučiąs atvykėlis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Būtent stebint skirtingose planetos vietose gyvenančių visuomenių kasdienybę ir gimė knyga „Ką veikia Japonija“. Tai tikrai ne viską išaiškinantis pasakojimas apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tad net ir didelių jausmų Japonijai neturintys skaitytojai čia pirmiausia pamatys save ir santykius su kitais žmonėmis.

Aišku, tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad rezultatai būna užtikrinti, bet pavėluoti. Į Lietuvą atvežčiau daugiau rūpesčio dėl kito ir supratingumo. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija teikti pagalbą ar reikšti atjautą“, – sako A. Kleiva.

– Pirmoji tavo knyga „Kaip veikia Japonija“ sulaukė didelio dėmesio, skaitytojai vis teiraujasi, kur galėtų įsigyti šią jau pasibaigusio tiražo knygą, ir štai sugrįžti su nauja knyga „Ką veikia Japonija“ Pavadinimas tarsi sufleruoja, kad tai labiau žvilgsnis iš vidaus ir į vidų?

– Kai rašiau pirmą knygą, ir suprasti, kaip visus paveikia Japonija, ir tai aprašyti turėjau metus. Tai skatino skubėti, nuolat ieškoti naujų nuotykių, temų, nepažintų žmonių ir vietų ir konstruoti šalies panoramą. Kai šalį matai iš viršaus, gali įžiūrėti tik stambiausias detales. Kai kurios realijos nepastebimos, kai kurie žmonės nesutinkami tol, kol šalis netampa tavo paties kasdienybe, kai nebeturi laiko ir ūpo ieškoti dramų, o tiesiog ryte keliesi, pietauji ir užbaigi dieną su tos šalies gyventojais. Antroji mano knyga – beveik penkerių metų kasdienybės rezultatas. Joje – temos, vietos ir žmonės, sutikti natūraliai, atsitiktinai. Tekstai – ne tiek stebintys Japoniją, kiek pasakojantys kartu su ja pačia.

– Knygos įžangoje mini, kad iš esmės ši knyga – žvilgsnis į tą pačią kasdienybę tik kitoje pasaulio pusėje. Tad tai knyga net ir tiems, kurie nepuoselėja Japonijai didelių jausmų. Tie kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai panašūs abiejose pasaulio pusėse?

– Žmonės dažnai nedrįsta domėtis Japonija, nes jaučia milžinišką atstumą, Japonija atrodo keista ir neprieinama. Toks įspūdis susiformuoja per ribotus įvaizdžius, kurie išryškina pačius dramatiškiausius kasdienybės momentus: žmonių sroves perėjose, neono nutviekstas gatves, dangoraižių miškus, animaciją ir ją maniakiškai įsimylėjusius gerbėjus. Man norėjosi pažvelgti žmogiškiau. Užuot žiūrėjęs į skirtumus, norėjau pamatyti, kuo mes panašūs. Užuot pasakojęs apie keistas Japonijos puses, norėjau pasvarstyti, kodėl jos patiems japonams nėra keistos.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai ramiu žvilgsniu žiūri į tuos pačius dalykus, kuriais kasdien gyvena ir lietuviai – nuo abejonių nekilnojamojo turto agentūrose, skausmų ligoninės eilėse iki atostogų paieškų, – kur kas lengviau tapatintis  vieniems su kitais ir suprasti vieniems kitus. Tą pačią knygą su lygiai tomis pačiomis temomis galima parašyti Japonijai apie Lietuvą ir nustebinti. Neabejoju, kad skaitytojai pagalvos apie tai: daug kas mums, leidžiantiems savo dienas čia, atrodo nuobodu ir įprasta, o pažiūrėjus japono akimis – įdomu ir netikėta.

– Perlų vėrinį Japonijoje dera segėti per laidotuves, o būti nepasidažius viešumoje tiesiog nepagarba – „Ką veikia Japonija“ įtraukia kasdienybės detalėmis. Kalbi ir apie tai, kaip Japonijos visuomenė keičiasi, tačiau, kaip suprantu, tai visuomenė, kur labai paisoma daugybės taisyklių ir normų. Kiek šiandien japonai ištikimi toms kasdienybės tradicijoms, o kiek išdrįsta jas laužyti?

– Labai priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūrėsi: ne visi įpročiai Japonijoje matomi kaip diskomfortiškos taisyklės, kurias labai norisi laužyti. Dažnai tai suvokiama kaip pagarba aplinkai. Perlai ir juodas kaklaraištis per laidotuves, dažnos padėkos, atsiprašymai, skirtingi nusilenkimai, ėjimas į šventyklą per Naujuosius metus yra tapę natūralia gyvenimo dalimi ir niekam nekelia abejonių. Tačiau taisyklės, kurios riboja žmogaus individualumą, laisvę reikštis, sulaukia vis daugiau klausimų tarp jaunų japonų.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Turiu gimnazistą bičiulį, lankantį plaukimą. Nuo chloro jo juodų plaukų spalva šiek tiek pašviesėjo ir mokyklos atstovas liepė jam susigrąžinti tamsią plaukų spalvą. Prieš kelis dešimtmečius tokie reikalavimai būtų vykdomi kaipmat, dabar su pasvarstymu, kodėl. Prie to prisidėjo ir tokios tarptautinės kompanijos kaip „Starbucks“. Ši visai neseniai darbuotojams suteikė kone visišką laisvę plaukų, aprangos ir aksesuarų klausimais, o tai sukėlė daug diskusijų japonų visuomenėje. Japonijoje tokie pokyčiai užtrunka, bet nereiškia, kad jų nevyksta.

– Knygoje klausi savo pašnekovės – Lietuvoje gyvenančios japonės, tad ir aš tavęs noriu paklausti: jei galėtum vieną dalyką iš Japonijos atvežti į Lietuvą, kas tai būtų? Ir atvirkščiai.

– Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad sprendimai kartais priimami tik po kelerių metų. Rezultatas būna užtikrintas, bet kartais pavėluotas.

Į Lietuvą iš Japonijos atvežčiau daugiau rūpesčio dėl kito ir supratingumo. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija, kai reikia pagalbos ar atjautos.

– Kas tave patį vis dar nustebina Japonijoje? Ką iki šiol sunkiausia suprasti, prie ko priprasti?

– Aš nesistebiu ir esu apsipratęs, bet vis dėlto dažnai pavargstu nuo pastangų išvengti tiesmukiškumo ir skubumo, nuolatinių bandymų suprasti, ką galvoja kitas žmogus. Verslo susitikimai dažnai baigiasi be aiškaus rezultato, pasimatymai – taip ir nesupratus, ką galvoja priešais tave sėdintis žmogus. Skubūs sprendimai ir pareiškimai kelia įtarimų, todėl reikia labai daug kantrybės: viskas turi tekėti lėta, bet užtikrinta vaga.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ko labiausiai pasigendi Japonijoje?

– Tai pats lengviausias klausimas. Pigių vaisių! Japonai mane stebi tragiškais veidais, kai pasakoju, kaip vasaromis močiutės sode prisiskindavau braškių, prisiraškydavau obuolių ir prisivalgydavau tiek, kad į juos nebegalėdavau žiūrėti. Japonams vaisiai – juvelyriniai gamtos sukurti desertai, nes šalyje nėra vietos jiems auginti, o tiems, kurie išauginami, taikomi aukščiausi skonio ir išvaizdos standartai. Todėl nedidelis pakelis braškių sezono metu gali kainuoti ir 8 eurus, vienas obuolys – eurą, o tortams papuošti vaisiai pjaustomi taip plonai kaip vytintas kumpis.

– Knygoje man pasirodė labai įdomi Japonijoje lietuviškais gaminiais prekiaujančios verslininkės mintis, kad lietuvių charakteris subalansuotas japonams – jai atrodo, kad lietuviai paslaugūs, bet atstumą išlaikantys, per daug neįkyrūs. Tada prisiminiau, kaip į Lietuvą atvykę japonai domisi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Galvoju, kas vis dėlto čia veikia, kad skirtingose pasaulio pusėse gyvenantys žmonės atranda kažką bendro, pajunta kažką svarbaus kitoje pasaulio vietoje kūrusio žmogaus darbuose? Turbūt gyvendamas Japonijoje esi mąstęs apie tai?

– Sunku tai paaiškinti konkrečiais skaičiais ar faktais, bet man atrodo, kad ir Lietuva, ir Japonija jaučia panašiai. Atėję į mišką, pajaučiame jo ramybę, ne tik matome eiles paprastų medžių. Žmogaus grožį dažniau matome ne momentiniuose gražiuose žodžiuose, bet pastebime jį su užsiaugintu pasitikėjimu ir pagarba. Jaučiu, kad ir Lietuva, ir Japonija yra lėtai gyvenimą vartojančios šalys, todėl ir mene, ir santykiuose jos ieško tų pačių dalykų ir juos pastebi.

– Knygoje kalbiesi su įdomiausiais žmonėmis – šeima, kurios jau kelios kartos puoselėja arbatos verslą, verslininke, kuri Japonijoje prekiauja lietuviškomis prekėmis, mergina, dirbusia naktiniame bare. Šiuos pokalbius perskaičiau su malonumu ir lengvai, bet iš tiesų jie tau daug kainavo ir finansiškai, ir emociškai, nes, norint pelnyti žmogaus pasitikėjimą ir pasikalbėti Japonijoje, kaip suprantu, reikia įveikti daug daugiau barjerų? Vienoje saloje net įstrigai kelioms dienoms.

– Japonijoje, kaip ir Lietuvoje, didžiausias žmones skiriantis atstumas turėtų būti matuojamas ne kilometrais, o psichologiniais barjerais, kuriuos reikia peržengti. Ieškodamas biurokratinių atsakymų, be problemų tą pačią dieną gausi tuos psichologinius barjerus. Tačiau jei nori, kad žmonės sutiktų su tavimi kalbėtis labai asmeniškais, o kartais dar ir skaudžiais klausimais, įsileistų į namus ir daržą, leistų fotografuoti ir dar visa tai pateikti Lietuvai kelių tūkstančių egzempliorių knygoje, neužteks vienos žinutės ar skambučio. Norėdamas sumažinti atstumą, turi save – savo įsitikinimus, pinigus, laiką – patraukti į antrą planą. Ne visada buvo lengva suprasti, kaip prieiti, ne visada lengva šakočių lauktuvėms gauti, užmiršti savo nuomonę, o ir iš tos salos norėjosi šiek tiek greičiau sugrįžti. Tačiau labai daug įdomių minčių rado kelią į antrą knygą, o su beveik visais knygos herojais kaip su labai artimais bičiuliais bendrauju iki šiol.

– Ar Japonija jau tapo tavo namais?

– Per penkerius metus Japonijoje visiškai praradau jausmą, kad esu persikraustęs ir gyvenu kažkur kitur. Gyvenimas čia – prasitęsusi kelių atsitiktinumų seka. Kas žino, koks atsitiktinumas laukia toliau. Apie Lietuvą galvoju nuolat ir ieškau būdų, kaip palaikyti ryšį. Esu įsitikinęs, kad, net ir negyvendamas pačioje šalyje, surasiu būdų, kaip patirtis grąžinti atgal.

Kodėl narkotikų dekriminalizavimas jam atrodo kaip valstybės žlugdymas? Kokio masto problema slepiasi miesto tarpuvartėse ir landynėse?

M. Balčiūnas atviras – jis itin kategoriškai vertina Seime daug audrų sukėlusius narkotikų dekriminalizavimo įstatymą. Tai, pasak jo, paprasčiausiai būtų signalas, kad vartodamas narkotikus liksi nenubaustas.

„Yra trečias taboras, ten dvidešimt keturias valandas per parą galima nusipirkt narkotikų. Šalia narkomanų patogumui – apleistas, apgriuvęs, apdegęs namas vaiduoklis į kurį jie, nusipirkę nelegalių medžiagų, eina susileisti“, –  pasakos M. Balčiūnas.

Pasak Mariaus, nepavojingų narkotikų nėra. Jis ir pats užkibo visai nekaltai, penkiolikos metų klube pabandęs amfetamino. Vyras neslepia – kasdien dirbdamas su narkomanais, lankydamasis įvairiausiose sostinės landynėse ir matydamas milžinišką žmonių kančią, tikisi, kad šio įstatymo autorė Morgana Danielė atsikvošės.

„Miela Morgana ir Armonaite, norėčiau kad pasižiūrėtumėte kokia reali situacija yra Vilniaus romų tabore. Jūs kliedite ir skiedžiate žmonėms apie narkotikų dekriminalizavimą. Toks žingsnis, garantuoju, ženkliai padidins priklausomų asmenų skaičių. Aplankykite kartu su manimi zombiais pavirtusius žmones, kurie serga hepatitu, ŽIV, tuberkulioze. Gal susimąstysite apie realias problemas, vietoj to, kad vartojantiems uždegtumėte žalią šviesą“, – pasakos narkomanus daugelį metų iš priklausomybių besistengiantis išvaduoti Marius.

Narkotikų dekriminalizavimo įstatymas, nepriėmus pirmosios jo versijos rudenį, gražintas taisyti. „Greičiausiai siūlysime dekriminalizuoti tik kanapes. Iš tiesų, taip daugiau šansų, kad šis įstatymas bus palankiau sutiktas Seime. Tačiau žinau, kad ne bausmėmis priklausomus žmones reikia gydyti. Įvairūs kitų valstybių pavyzdžiai rodo, kad tai paprasčiausiai neveiksminga ir priklausomų žmonių kiekio tikrai nesumažina“, – apie rudenį atmesto įstatymo ateitį pasakos Seimo narė Morgana Danielė.

Ar tikrai nelegalių medžiagų dekriminalizacija sumažintų narkomanų skaičių šalyje? Kokie šio įstatymo pavojai ir privalumai? Kokia reali situacija sostinės gatvėse? Ar narkotikų lengvai gali įsigyti kiekvienas? Visa tai – ketvirtadienio vakarą laidoje „Bučiuoju. Rūta“, 20 val., per LNK.

„Neturim nuodų, bet turim priešnuodžių“ – toks posakis tiktų iliustruoti Lietuvos kariuomenės sunkiosios karinės technikos pajėgumus. Ne paslaptis, kad Lietuvos kariuomenė tankų padalinių kaip ir pačių tankų neturi. Sunkiosios technikos Lietuvoje yra, ir nemažai – moderniais tankais ginkluotas Generolo Silvestro Žukausko poligone dislokuotas sąjungininkų iš JAV batalionas ir Rukloje dislokuota NATO priešakinių pajėgų kovinė grupė.  Tačiau nuosavų tankų Lietuva išties turi du, abu – Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatai.

Tačiau Lietuva pasirinko ekonomiškesnį – „priešnuodžių“ kelią ir jau daugiau nei dešimtmetį naudoją vieną moderniausių pasaulyje JAV gamybos prieštankinių sistemų „Javelin“. Pastaruoju metu paskelbus apie papildomus prieštankinių sistemų „Javelin“ įsigijimus Lietuvos kariuomenės reikmėms, nedraugiškoje užsienio žiniasklaidoje pasirodė žinučių apie šios sistemos neveiksmingumą ir neekonomiškumą.

Apie Lietuvos kariuomenės prieštankinius pajėgumus, mitus ir faktus kalbiname du patyrusius paramos ginklų specialistus, Lietuvos kariuomenės kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono vyresniuosius seržantus Marių Olechnovičių ir Olegą Magą.

– Pradžioje – trumpai apie save: kiek laiko tarnaujate kariuomenėje ir ką joje veikiate?

Olegas Magas: Nuo 1995 metų, šiemet 27 metai. Pradėjau kaip  šaulys, paskui žvalgų būrio vairuotojas – granatsvaidininkas ir radijo operatorius, paramos ginklų instruktorius, tada pėstininkų batalione vyresnysis šaulys ir skyriaus vadas, vėliau Ugnies paramos būrio vado pavaduotojas ir šiandien esu Vaidoto bataliono automatinių granatsvaidžių būrio vado pavaduotojas.

– Mariau, o jūs?

Marius Olechnovičius: Tarnauju nuo 2005-ųjų, atėjau tarnauti į Algirdo batalioną, iš karto patekau į prieštankinį būrį. Dvylika metų ten tarnavau ir per visas funkcijas perėjau prieštankinio būrio – nuo vairuotojo, padėjėjo, operatoriaus, skyriaus vado.

– Kokio padėjėjo ir operatoriaus?

M: Prieštankinės sistemos „Javelin“ operatoriaus padėjėjo ir tuomet pats buvau operatorius, tada tapau skyriaus vadu ir prieš kelis metus atėjau į Vaidoto batalioną, į prieštankinį būrį vado pavaduotoju ir iki šiol esu šiose pareigose.

– Kokia jūsų būrio pagrindinė ginkluotė?

M: „Javelin‘ai“.

– Olegai, dar klausimas jums. Sakėte, buvote paramos ginklų instruktorius. Galite paaiškinti, kas yra paramos ginkluotė, taip, kad suprastų ir bobutė? Kas yra paramos ginklai, kuo jie skiriasi nuo šautuvo?

O: Prie paramos ginklų priskiriami taip pat ir sunkieji kulkosvaidžiai, automatiniai granatsvaidžiai, prie pėstininkų paramos ginklų, tai yra, ką turi vienetas, yra vidutiniai kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai...

– O kodėl jie taip vadinami – „paramos ginklai“?

O: Nes pėstininkų pagrindinis ginklas yra automatinis šautuvas, jie skirti būtent paremti skyrių (dešimties karių padalinys – aut. past.) ar kitoki padalinį ugnimi. Intensyvia, galingesne ugnimi.

M: taip, pridengti, paremti manevrą paramos ginklais.

– Gerai, kitas klausimas jums, Olegai, kadangi tarnaujate nuo 1995 metų. Kokį pirmą granatsvaidį pamatėte, pirmą prieštankinį ginklą, kai pradėjote tarnauti?

O: Rusiškas RPG-7.

– Jums, Mariau, žinomas ginklas RPG 7?

M: Taip. Teko ir šaudyti.

– Ar verta prašyti šito granatsvaidžio ir „Javelin“ palyginimo?

M: Neverta diskutuoti net. Nėra ką lyginti. Veiksmuose Ukrainoje išsiaiškinta, kad, pavyzdžiui, T-90 tankas to RPG granatsvaidžio šūvio net nejaučia. Ekipažas net nepajaučia, kad buvo pataikyta.

O: Mūsų atitikmuo dabar yra „Carl-Gustav“‘as.  Jis daugkartinis, Lietuvos kariuomenėje rusiški RPG-7 seniai buvo pakeisti Carl-Gustav M3 modifikacija, jo šūvis ilgesnis, didesnis pasirinkimas amunicijos tipų, tai yra rimtesnis paramos ginklas nei prieš tai buvę granatsvaidžiai.

– Klausimas abiems. Šiai dienai ką turime kariuomenėje iš prieštankinės ginkluotės, kas tai yra?

O: Tai pradėkime nuo to, ką turi pėstininkų skyrius, tai jie turi lengvuosius granatsvaidžius M72, vienkartinius ir vienkartinius AT-4. Skyrius taip pat turi granatsvaidį Carl-Gustav M3, tai – pagrindinė skyriaus, būrio ginkluotė. Toliau yra atskiri paramos vienetai, kurie turi...

M: Kurie turi pagrindinį prieštankinį ginklą, kuris yra „Javelin“. Jeigu neleidžia vietovė arba aplinkybės, kuomet negalim naudoti „Javelino“, tai naudojam granatsvaidžius, „Carl-Gustav“, dar yra „Spaikai“ (prieštankinė valdoma raketa SPIKE – aut. past.), bet mes su jais nedirbame.

Aišku. Prie „Javelin„“ tuoj sugrįšim, apie tai sukame visą pokalbį, RPG-7 net nebesigilinam, tai yra sena praeitis, kaip ir koks sovietinis muštras kariuomenėje, bet granatsvaidžiai AT-4 ir M-72 - ką su jais galima padaryti, kas tai per daiktai?

O: Jie skirti šaudymui į lengvai šarvuotą techniką, tai transporteriai, pėstininkų kovos mašinos ir naudojamas tame nuotolyje, kuriame pėstininkai kariauja, tai yra 300 metrų. Tai yra lengvasis pėstininkų granatsvaidis, taip grubiai tariant, šaudmuo, įdėtas į vamzdį ir bet kuris karys gali paimti ir iššauti.

M: tai, ko negali padaryti su automatu, gali padaryti atlikdamas šūvį iš tokio granatsvaidžio.

O: Granatą gali numesti kiek? Trisdešimt metrų, povamzdiniu (granatsvaidžiu – aut.) – jau 350 metrų, bet pramušimo galia mažesnė, bet jei rimtą turi taikinį, rimtą šarvą, tokiu atveju ką pėstininkas turi, tai už kupros užsikišęs vienkartinį granatsvaidį.

– Tai čia yra paprasti ginklai, šie vienkartiniai granatsvaidžiai, jiems nereikalingas kažkoks specialisto parengimas?

M: Jisai apmokomas, kiekvienas karys skyriuje turi gebėti atlikti iš esamų ginklų šūvį, ar tai būtų vairuotojas, ar skyriaus vadas, turi gebėti pasinaudoti absoliučiai bet kuriuo ginklu, esančiu padalinyje.

– O kas per granatsvaidis Carl-Gustav’as, ar juo irgi gali šaudyti bet kuris karys?

O: Čia veikia jau parengta granatsvaidžio komanda, kuri, pirmas dalykas, turi didesnį pasirinkimą šaudmenų, nuo dūminių, apšviečiamųjų, skeveldrinių, šarvamušių, jie jau renkasi šaudmenį tą, kuris reikalingas pagal užduoties pobūdį.  Jei taikiklyje “turi” šarvuotį – renkasi šarvamušį, jei tanką – renkasi stipresnį šarvamušį…

M: Reikia dūmų, reikia skelveldrų, jau jie yra specialistai ir baigę specialistų kursą, jau jie tam ruošiami specialiai, kaip ir kulkosvaidininkai, turi atskirą rengimo programą.

– Ar gali Carl-Gustav neutralizuoti tanką, pavyzdžiui, T-90? Niekas nebandė, suprantama. Bet klausimas, reikia argumentų.

M: Žiūrint kur pataikysi. Jeigu pataikysi į silpną vietą.

O: Ta prasme, komandai tanko nebus malonu gauti smūgį, pradžioj nepamirškime, kad tankas yra rimtas “argumentas” ir lengvieji granatsvaidžiai, jie žalos padaro, bet vienu šūviu nenumuš, du, trys šūviai – žalos padarys.

– Mariau, klausimas jums – jūs atėjote kaip prieštankininkas iš karto, koks tuo metu (2006-aisiais) buvo ginklas prieštankiniame būryje?

M: Javelin’as iš karto. 2008 metais juo jau atlikau ir bandomuosiuose šaudymuose  kaip padėjėjas, o 2009 metais buvo pirmas “Medžiotojas“ (Sausumos pajėgų prieštankinių padalinių pratybos „Medžiotojas“ – aut.), kuriame jau pats atlikau šūvį „Javelin‘u“.

– Kas per ginklas yra „Javelin‘as“? Kad būtų aišku kiekvienam žmogui, ypač neturinčiam nieko bendro su kariuomene? Tai yra pagrindinis prieštankinis ginklas, jis paveikesnis už įprastus granatsvaidžius?

M: Tai yra raketa jau, ne granata. Nusitaiko operatorius į taikinį ir 95 procentus likusio darbo atlieka pats šaudmuo. Praktiškai 5 procentai tiktai nuo šaulio priklauso. Tiek yra išmanus ginklas.

– Kam jis skirtas naikinti?

M: Pagrindas tai sunkiajai technikai. Bet galim ir fortifikacinius įrenginius, tarkim, bunkeris, negali paimti pėstininkai, pastatas įrengtas žiauriai gerai, neprieina, „Javelin“o šūvis ir viskas. Taip pat labai sėkmingai galime naikinti sraigtasparnius, atskrendančius į mus arba kybančius, drąsiai „Javelin‘as“ naikina sraigtasparnius.

– O  veikimo esmė kokia, kaip veikia „Javelin“?

M: Operatorius taikymosi įtaisu skanuoja lauką, aptinka objektą, identifikuoja kaip taikinį ir naikina, paleidžia raketą. Per taikymosi įtaisą matai tanką, užkuria raketą ir tada visi duomenys iš taikymos įtaiso perduodami į raketą, raketa nufilmuoja taikinį ir paleista raketa irgi visą laiką stebi taikinį.

– O jei tankas stovi priedangoje, kokiame nors „garaže“?

M: Mes galim naikinti ir stovinčius pastate, ir stovinčius pamiškėj, tankui, kad stebėtų atvirą vietovę, irgi reikės išlįsti. Javelinas turi du pataikymo režimus, iš viršaus ir tiesioginį, tai mes sėkmingai sunaikintumėm stovintį pastate tanką ar miške.

– Tai kokia ta tikimybė išvengti šūvio? Kokia klaidos tikimybė, nepataikymo, šaunant šią raketą?

– Tai dėl netinkamo taikinio užfiksavimo gali įvykti nepataikymas, bet vėl, pats ginklas neleidžia iššauti, jei taikymosi įtaise netinkamai suvesti „rėmeliai“. Neleis užfiksuoti taikinio. Pataikymo procentas, aš sakyčiau, 98 %. Nepataikyti praktiškai neįmanoma.

– O dėl greičio, pabėgti kažkaip nuo tos raketos įmanoma?

O: Be šansų.

M: Be šansų.  Du kilometrus įveikia per keliolika sekundžių. Ir net jei važiuos kolona transporto priemonių ir toje kolonoje bus taikinys, kuris bus mums reikalingas, raketa smogs būtent į tą, į kurį buvo nusitaikyta ir paleistas šūvis. Jinai visą laiką seks taikinį ir smogs būtent į jį.

– Ar „Javelin“as gali pramušti sunkiai šarvuotą techniką, naujausią tanką?

M: Visi tankai dabar naudoja aktyvų šarvą, jis susiaktyvuoja šūvio į tanką metu ir sprogdina šaudmenį, sumažina arba numuša poveikį. Bet „Javelin“as turi dvigubą užtaisą, pirmu suaktyvina, antru – įeina į vidų.

– Kas atsitinka taikiniui, kai „Javelin‘as“ pataiko į jį?

M: Kumuliatyvas (labai aukšto slėgio sprogimo čiurkšlė – aut.), įeina į vidų ir tanko viduje temperatūra pasidaro apie 10 000 laipsnių, tai reiškia viskas, kas yra tanko viduje – šaudmenys, įranga, įgula – viskas tiesiog išsilydo. Aktyvuojasi ir šaudmenys, tanko viduje nieko nelieka.

– Tai tanko į gabalus nesuplėšo?

O: Bokštelis eina į orą...

M: Jei jis (tankas – aut.) bus tuščias, greičiausiai jis ir atrodys kaip sveikas, tik viduje viskas išsilydys, iškeps. Bet jei viduje jis vežasi amuniciją, tai ji tikrai sprogs ir išnešios ir tanką.

– Brangūs Javelin‘o šūviai ar ne? Galime apie skaičius pakalbėti? Kiek kainuoja „Javelin“ šūvis? Dešimčių tūkstančių eurų tikslumu?

O, M: Iki 100 tūkst. eurų. Maždaug tarp 80-100 tūkst. kainuoja vienas šūvis.

– Ir tada iš kitos pusės – vis tiek pasidomite. „Javelin“  brangus, ar apsimoka juo šaudyti? Kiek kainuoja tanką pagaminti?

O, M: Milijonai. Kainos skaičiuojamos milijonais, priklauso, kas gamina ir ką gamina.

O: priklauso apie kokį tanką kalbam. Pėstininkų kovos mašina grubiai milijoną kainuoja,

M: Tankas daug kainuoja, žiauriai. Kelis milijonus. Mes ir nenaikintumėm sunkvežimių su „Javelin‘ais“, tam yra kiti ginklai, tam jie ir yra, jei tokios galios nereikia, kaip „Javelin‘o“ tai mes jo ir nenaudosim. Bet esu matęs misijose, kaip snaiperius naikina su Javelin‘u. Snaiperis labai daug žalos gali padaryti, o karių gyvybės brangesnės už raketą.

O: Bet aišku, teko mokyti ukrainiečius, klausdavom, kas baisiausia? Sako, tankas. Didžiausią įspūdį daro tankas. Užtai mes visuomet irgi laikomės nuostatos, kad “Javelin’o” taikinys pirmiausia yra tankas.

– Paskutiniai klausimai, tarptautinėse operacijose esate dalyvavę?

M: Esu buvęs Afganistane 2013 metais.

O: Trys misijos Bosnijoje ir Hercegovinoje, tada Irake misija ir Afganistane. Penkios. Pirmoje misijoje 1996-1997 metai irgi buvau granatsvaidininkas.

– Ar jūsų gyvybei yra grėsęs pavojus?

M: Visą laiką. Bet kai esi pasiruošęs... Visą laiką grėsmė yra, nežinai, kada užvažiuosi ant sprogmens ar šaus į tave, bet važiuoji tam pasiruošęs.

O: Taip.

– Ačiū už pokalbį.

Neįprastos pamokos

Vasarį Samylų, Vilkijos ir Linksmakalnio gyventojus pasakojimo meno mokė dvi profesionalios pasakotojos, gyvenančios ir dirbančios Škotijoje ir Olandijoje, Daiva Ivanauskaitė ir Milda Varnauskaitė.

"Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" inicijuotos sakytinio pasakojimo (angl. "storytelling") dirbtuvės trijų seniūnijų bendruomenėms bei Kauno miesto ir rajono kultūros profesionalams sutraukė nemažai tikrų istorijų išsiilgusių žmonių. Vis dėlto užsienyje įvairūs pasakojimo, literatūriniai vakarai (angl. "open mic") specialiuose klubuose, baruose, bibliotekose, kultūros centruose yra kur kas populiaresni.

Pasak D.Ivanauskaitės, klausydamas istorijos, žmogus užmezga ryšį su pasakotoju: "Tam tikra prasme nutiesiamas telepatinis tiltelis. Klausytojai savo vaizduotėje pradeda matyti pasakojamą istoriją. Vokiečiai net turi posakį, kad istorijų pasakojimas yra kinas galvoje (vok. "kopfkino")."

Galimybės – neribotos

Abi pasakotojos pateikia daugybę sakytinio pasakojimo pritaikymo galimybių. Jis naudojamas ir versle, rinkodaroje, kuriant palankų vartotojo požiūrį į prekės ženklą, formuojant organizacijos tapatybę, vykdant vidinę ir išorinę komunikaciją.

Sceninis pasakojimas – tai kelių valandų trukmės šou pasirodymai, dalyvaujant režisieriui, muzikantams, scenografams.

Netrūksta ir socialinių pasakojimo pritaikymo būdų. Pavyzdžiui, dirbama su bendruomenėmis, kad jos glaudžiau bendrautų, atkurtų ryšį, tokiu būdu tyrinėjama jų tapatybė.

Transformacinių pasakojimo dirbtuvių metu vyksta švelnus kūrybinis darbas su žmonėmis, kurie yra patyrę stiprių išgyvenimų: smurtą artimoje aplinkoje, netekę artimo žmogaus, sergantys sunkiomis ligomis, įvykdę nusikaltimus ir atliekantys bausmę kalėjimuose. D.Ivanauskaitė atkreipia dėmesį, kad istorijų pasakojimas gali būti svarus įrankis reflektuoti kalinių pasirinkimus.

Dar vienas pritaikymo laukas – edukacija. Dirbama su vaikais iki penkerių metų amžiaus, jaunomis šeimomis, senjorais. Tokios pasakojimo dirbtuvės pasitarnauja šių visuomenės grupių užimtumui, įtraukimui, padeda sukurti bendrystę.

"Dažniausiai su senjorais naudojamos gyvosios atminties pasakojimai. Sužadinami prisiminimai, rodant nuotraukas iš jų jaunystės, leidžiant pasiklausyti senos muzikos, kuri nukeltų į pirmojo pasimatymo vietą ar situaciją, kai įvyko kažkoks konfliktas, netektis, lėmusi tam tikrus posūkius, pasirinkimus jų gyvenime", – pastebi D.Ivanauskaitė.

Daiva Ivanauskaitė

Nukėlė į "Titaniką"?

D.Ivanauskaitė Vilkijos gyventojus kvietė dalytis asmeninės ir bendruomeninės atminties pasakojimais, o viena istorija nuvedė net iki "Titaniko". Istorijų pasakojimo meno taip pat mokėsi Kauno miesto ir rajono kultūros organizacijų darbuotojai, edukatoriai, muziejų gidai.

Šios dirbtuvės dar kartą patvirtino, kad pasakojimo meno dovana – šiluma.

"Šios dirbtuvės dar kartą patvirtino, kad pasakojimo meno dovana – šiluma. Išgirdęs kito žmogaus istoriją, nebegali į jį žiūrėti taip, kaip anksčiau. Nežinodami, neišklausydami kito istorijos, į kaimyną, kolegą ar naujai sutiktą žmogų esame linkę žiūrėti šaltai, atsargiai, sukurdami barjerą, gal net turėdami išankstinį nusistatymą", – apgailestavo pašnekovė.

Pasak jos, dirbtuvėse sutikti žmonės gana gerai valdo kalbą, turi daug meilės ir kūrybiškumo, noro kalbėtis: "Jie išsiilgę nuoširdaus istorijų pasakojimo, o ne eilinio pasiplepėjimo. Buitinės kalbos nesujungia mūsų giliuoju lygmeniu. Istorijos suteikia gyvybę aplinkai, miestui, kuriame gyvename, ir kiekvienam žmogui. Tai labai svarbu mūsų tapatybei, pasitikėjimui savimi, stiprybei."

Keičia žmonių gyvenimus

Samyluose, kur prieš šešis dešimtmečius Kauno marių dugne nuskendo 35 kaimai ir 721 sodyba, bei Linksmakalnio kaime, kuriame 1944 m. buvo įrengtas KGB radijo žvalgybos centras, sakytinio pasakojimo dirbtuves vedė ir esamų vietos gyventojų istorijas rinko šiuolaikinė pasakotoja M.Varnauskaitė.

Pasak jos, labai svarbu užmegzti autentišką ryšį su auditorija, o tam pasiekti neretai kalba nėra pats svarbiausias elementas. Akių kontaktas, intonacija, kūno kalba, tylos pauzė, gestai, mimika – visa tai tik dalis pasakotojo naudojamų priemonių  pasirodymo metu.

Pasakotojos teigimu, kad istorija įtrauktų publiką, ji turi turėti ne tik įdomų turinį, bet ir gerą struktūrą: "Istoriją galima dėlioti ne tik nuo taško A iki taško B, bet kaip mozaiką ar žvaigždyną, t.y. linijine tvarka, kai publika nežino ir net negali nuspėti, kas bus toliau."

Tokią istoriją atskleisti gyvai kaip pasirodymą nėra lengva, nes reikia suvaldyti daugybę elementų, tačiau įgūdžiai ateina su patirtimi. Vis dėlto, pasakotojos teigimu, svarbiausia – ryšys su auditorija. Net jeigu istorija turi stiprią struktūrą, įdomų turinį, netikėtą posūkį, neatrastas ryšys su žmonėmis, kuriems ji pasakojama, gali neduoti norimo rezultato.

Milda Varnauskaitė

Įveikti baimę

Profesionalios pasakotojos neslepia, kad dažnai susiduria su nepasitikėjimu.

"Žmonės linkę nepasitikėti kitais, skeptiškai žiūrėti į naujas patirtis, – pastebi M.Varnauskaitė. – Niekada neverčiu žmonių dalytis istorijomis, atvirkščiai – pati atsiveriu, atiduodu visą save ir tada natūraliai kitų nepasitikėjimas išnyksta. Žmonės nori būti išgirsti, jie nori pasakoti istorijas. Mes esame pasakojantys gyvūnai, kuriems reikia ne išmokti pasakoti, o prisiminti, kaip tai daryti."

Mes esame pasakojantys gyvūnai, kuriems reikia ne išmokti pasakoti, o prisiminti, kaip tai daryti.

Norint pasakoti, visų pirma reikia pažiūrėti viešo kalbėjimo baimei į akis. Pastaroji vis dar patenka į didžiausių žmonijos baimių sąrašą, aplenkdama skrydį lėktuvu, bankrotą, ligas ir net mirtį.

"Scenos baimė yra labai reali baimė. Išeiti prieš žmones ir pasakyti kažką prasmingo, įdomaus, o ne šiaip pataukšti yra sudėtinga. Tikiu, kad tą padaryti galima tik žvelgiant baimei į akis, o nesistengiant nuo jos pabėgti, t.y. apkamšyti savo pasirodymą išmoktomis taisyklėmis.

Nemanau, kad baimę reikia įveikti, su ja reikia susidraugauti. Apie tai daug kalbu savo dirbtuvėse", – tvirtina pašnekovė.

Vaistas nuo atskirties

Pasak M.Varnauskaitės, nors pasakojimas nėra terapija, jis suteikia galimybę užmegzti ryšį su kitu, parodyti šalia esančiam, kad jis nėra vienas pasaulyje.

"Pagrindinė žinutė, kurią noriu perduoti žmonėms, ateinantiems į mano pasirodymus Lietuvoje ir Olandijoje yra ta, kad visi turime daugiau bendro, nei atrodo. Pasirodymų metu galima išgyventi tokį artumą, kai nebeaišku, kas pasakoja istoriją – ar tu pati, ar tavo auditorija", – sako M.Varnauskaitė

Pasak jos, net ir kelių šimtų lankytojų auditorijai istoriją galima papasakoti taip, kad išėjęs kiekvienas galvotų, jog ta istorija buvo skirta tik jam vienam.

– Kas yra geriausias tavo kelionių gidas?

– Intuicija, svajonės ir įkvėpimas. Niekur neskubu, neprivalau niekur būti, žinau, kad galiausiai atsidursiu visur, taigi nėra nei poreikio, nei prasmės įsisprausti į aiškiai suplanuotą maršrutą ar laikytis kokių nors tvarkaraščių. Visokiai buhalterijai jaučiu stiprų įtarumą.

Dabar esu Meksikoje. Apkeliavę Kanadą ir JAV, su draugu planavome sukti atgal į Pietų Ameriką per Gvatemalą ir visas kitas Centrinės Amerikos šalis. Bet štai ėmė ir pasitaikė unikali proga sukrauti motociklus į jachtą ir patraukti per Karibus, taigi, užuot keliavę į Centrinę Ameriką, pavasarį keliausime į Kubą, Jamaiką ir Panamą, o tuomet – į Kolumbiją.

– Kiek kelionės maršrutą dėlioji iš anksto, kiek idėjų gimsta tiesiog spontaniškai?

– Dėliojame tik sezonus ir metų laikus. Jau esu apsikvailinusi su nelaukta žiema žemiau ekvatoriaus! Dar laivų maršrutus – pavyzdžiui, po Pietų Amerikos norime leistis į žygį skersai Sibiro ir Mongolijos, taigi teks kažkaip gabenti motociklus į Pietų Korėją. Kol kas, panašu, pigiausias variantas – iš JAV, todėl turbūt grįšime ten. Kita vertus, pasaulis sparčiai keičiasi ir daugybė dalykų keičiasi. Kas žino – gal po poros metų labiau apsimokės motociklus skraidinti iš Buenos Airių? Kitaip tariant, visuomet užmetame akį į sezonus, vizų galiojimą, metų laikus ir motociklų gabenimo galimybes, bet tai ir viskas.

– Renkiesi kelius ar keliukus?

– Tik keliukus! Keliukai visuomet veda į kur kas labiau intriguojančius pasaulio kampelius nei asfaltuoti keliai. Keliukai, vieškeliai, takai ir šuntakiai – visiška magija. Štai kapstėmės po smėlėtą taką Naujojoje Meksikoje, kai prie mūsų sustojo toks senukas rančeris, ką tik paleidęs du savo kaubojus į darbą – pasiklydo viena jo bandos karvė, o surasti gyvulį Naujosios Meksikos dykrose kitaip nei ant žirgo, paprasčiausiai neįmanoma. Paplepėjom su tuo senuku apie karves ir arklius (šiais laikais nebeįmanoma surasti gerų kalvių, kad tave kur), apie orą (sausa!), ganyklas (et, kaip reikėtų lietaus) ir valdžią (šunsnukiai). Prisakęs saugotis barškuolių gyvačių, šaunusis senukas palinkėjo gero kelio ir nurūko sau. Tas pokalbis niekuomet nebūtų įvykęs, jei būtume važiavę asfaltu.

Arba čia, Meksikoje, – leidomės į žygį bekele netoli Morelijos miesto. Paulas užvažiavo ant vinies, taigi sustojome pasikeisti padangos, o kol darbavomės, pro šalį jojo toks kietas skrybėlėtas kabaljeras, kuris sustojo paliežuvauti. Tokie pokalbiai greitkeliuose ar didmiesčiuose tiesiog nevyksta. Ir, žinoma, maži keliukai ir takai veda į atokesnius, mažai lankomus kraštus ir užkaborius. Negalėjau patikėti savo akimis, kokie vaizdai atsivėrė nuo Engineer Pass perėjos Uoliniuose kalnuose, Kolorade, arba Moabo kanjonų dugne. Tokio nežemiško grožio nuo autostrados paprasčiausiai nepamatysi. Žinoma, ne visuomet pavyksta laikytis vien bekelės – kartais neleidžia atstumas, oras arba saugumas, bet kiek galime, važiuojame mažesniais, šalutiniais keliukais ir takais.

E. Gerulaitytė

– Mergina, keliaujanti po šiek tiek mažiau civilizuotus kraštus. Kokie didžiausi sunkumai iškyla?

– Kaip gerai pastebėjo viena mano bičiulė ir keliautoja motociklu Rašmi, jei vyras klaustų apie saugumą kelionėse, turėtume jam daug patarimų. Tačiau moteriai ar merginai? Jos ir taip žino, ko ir kaip saugotis. Juk gyvename tokiame pasaulyje, kur moterims vis dar nepriklauso kai kurios erdvės ir kai kuris paros metas. Štai Lietuvoje, pasirodo, negalima pas vyrą net į svečius eiti, o juo labiau drauge gerti vyną, ypač jei tas vyras – garsus režisierius ar dėstytojas, o jei jau eini, tai būk paruošusi diktofoną, ar ne?

Bet jei pastumtume sarkazmą į šalį, Pietų Amerika moterims nėra kažkaip ypatingai pavojingesnė nei Šančiai ar Žaliakalnis. Gera taisyklė keliaujant – ko nedarai namie, nedaryk ir kelyje. Jei namie ketvirtą ryto neblaivi nesiblaškytum po prastos reputacijos rajoną, tai neplavinėk naktį ir po Rio de Žaneiro favelas. Gana paprasta formulė. Žinau, žiūrint žinias atrodo kitaip, tačiau iš tiesų 99 proc. žmonių pasaulyje yra geri ir nelinki keliautojui pikto – atvirkščiai, globoja ir padeda.

Patyriau tokį epizodą Bolivijoje. Važiuoju šuntakiu per dykumą, traukiu į Ujūnį, vargstu, nes nemoku valdyti motociklo smėlyje – vis griūvu, vis nepavažiuoju… Žodžiu, kapstausi sunkiai. Aplink – nė gyvos dvasios, šimtus mylių – visiška tuštuma, net indėnų kaimelių nėra. Staiga mano veidrodėlyje išdygsta sunkvežimis. Aha, galvoju, na, bent jau teisingu taku važiuoju, jei eismo atsirado. Tačiau sunkvežimis manęs nelenkia. Keista, juk kasuosi vos 40 km/val. Po kokių dešimties minučių tyčia dar sulėtinu. Sulėtina ir sunkvežimis. Hm... Sulėtinu dar, galiausiai sunkvežimis mane aplenkia, tačiau vis vien laikosi šalia, o juk galėtų laisvai rūkti toliau. Dar sulėtinu. Ir jis sulėtina. Pagreitinu – ir sunkvežimis pagreitina. Taip kokį pusvalandį. Darosi nejauku, nusprendžiu sustoti, kas bus – tas. Sustoju – ir sunkvežimis stoja. Velnias. Vairuotojas išlipa ir eina manęs link...

Ar jau minėjau, kad scena vyksta vidury dykumos ir aplink nėra absoliučiai nieko? Prisipažinsiu – tąkart pasidarė baisu. Tačiau kai sunkvežimio vairuotojas prie manęs priėjo, paaiškėjo, kad jis pamatė, jog mano bagažas ant motociklo baigia atsilaisvinti ir tenorėjo pasiūlyti man stiprios gumos gabalą, kad geriau priveržčiau savo bekrentančią kuprinę. "Mano garso signalas sugedęs, nežinojau, kaip atkreipti tavo dėmesį! Na, sėkmės!" Taigi baimės akys didelės, o realybė – kur kas draugiškesnė ir paprastesnė nei Indianos Džounso ekspedicijos.

– Kodėl kelionei pasirinkai motociklą, o ne automobilį, autobusą?

– Automobilyje ar autobuse sėdi tarsi dėžutėje ir į pasaulį žiūri pro stiklą – kaip kokį kino filmą. Važiuodamas motociklu esi pasaulyje. Kitokia laisvė, kitoks skonis, kitoks atvirumas gamtai ir žmonėms.

Žinau, kad gyvenimas nenuspėjamas, kad neįmanoma žinoti, kas laukia už posūkio: bala, karvė ar nuostabiausias saulėlydis, bet žinau – kad ir kas nutiktų, gyvenu dabar ir nieko nesigailiu.

– Ar keliaudama tapai mechanike? Kaip dorojiesi su techniniais nesklandumais?

– Oi, netapau ir turbūt netapsiu. Neturiu talento. Bėdai prispyrus, galiu pakeisti padangas ir tepalus, pareguliuoti grandinę, galbūt sugebėčiau žvakes pakeisti, bet tik tiek. Ilgai kompleksavau, kad neišmanau motociklo mechanikos. Bet, ką gi, neišmanau, o ir nelabai man tai įdomu, tiesą pasakius, tad nusprendžiau nebesikankinti ir motociklo mechaniką patikėti Paului.

Su dabartiniu motociklu – "Suzuki DR650" – techninių problemų tiesiog nekyla. O su mažuoju kinišku kažko labai baisaus irgi nebuvo – kelios nuleistos padangos, pavargusi grandinė ir kriuksintis karbiuratorius didesniame aukštyje Anduose. Man atrodo, modernūs motociklai gana patikimi, ir dabar būti mechaniku, jei nemoki ir nenori, visiškai nebūtina. Kas bus, jei motociklas nusprogs Konge, Sibire ar kur nors Atakamos dykumoje? Neabejoju, kad išeitis atsiras. Visada atsiranda.

– Ko tokios kelionės suteikia ir ką įrašytum į savo CV?

– Empatijos. Supratimo, kad žmonės visur yra tiesiog žmonės. Kad likimai gali būti skirtingi. Kad nėra geriau / blogiau – yra tiesiog kitaip. Kad lyginti ir teisti yra labai paviršutiniška ir visiškai neproduktyvu. Mane kartą kalbino toks radijo veikėjas – klausė, kuo mano kelionės skiriasi nuo turizmo. Atsakiau, kad skirstyti žmones į kategorijas yra toks nelabai protingas užsiėmimas – juk visų mūsų norai, poreikiai, svajonės ir lūkesčiai skiriasi. Veikėjas pasišiaušė – kaip aš drįstanti tikrus keliautojus lyginti su vėplomis turistais?! Na, kam taip susireikšminti? Koks skirtumas, kas kaip keliauja, jei jiems taip gerai, taip norisi, taip patogiau ar įdomiau? Svarbu, kokios patirtys, kokios įžvalgos ar atradimai, o ne kelionių būdas.

Tas pats galioja ir gyvenime. Į CV dabar turbūt papildomai įrašyčiau ispanų kalbą, gebėjimą dirbti bet kokiomis sąlygomis (pavyzdžiui, esu baigusi rašyti straipsnius telefonu, gaudydama "Walmart" internetą), didelę toleranciją stresui, plačias pasaulinės kultūros žinias ir gebėjimą greitai reaguoti ir priimti sprendimus.

– Kaip pavyksta susidraugauti su vietiniais, kur ryšį užmegzti lengviausia ar sunkiausia?

– Vėlgi – žmonės visur yra žmonės, o ne kokie ateiviai. Net Amazonės šamanai ar Andų aukštikalnių indėnai supras, jei pasiteirausi apie orą, močiutės sveikatą arba pusryčius. Juk visi mes gyvename tuo pačiu visame pasaulyje: sveikata, stogas virš galvos, sveiki ir sotūs vaikai, prasmingas darbas. Tai universalu tiek Peru džiunglėse, tiek Raseiniuose.

Su perujiečiais indėnais susidraugavau per žirgus – padėjau vietiniams kaustyti jauną eržiliuką. Jie savo arklių nemoko paduoti kanopos, tad kaustomi žirgai muistosi, kandžiojasi, spardosi. Aš jų eržilą išmokiau paduoti kanopą ir laikyti, kol kausto. "Oho, žirgų užkalbėtoja", – pasigirdo murmesių. Taip Koporakės kaimelyje likau, atrodo, du mėnesius – padėjau treniruoti žirgus, taisyti balnus ir ganyti vaikus, o jie man aprodė Andų užkaborius, medicinines žoleles, lamų takus ir papasakojo vietinių legendų.

Argentinoje pasienietis, pamatęs mano pasą, bakstelėjo į pavardę sušuko: O! Vitas Gerulaitis? Taip atsirado kalbų apie tenisą ir apskritai sportą. Jungiančių dalykų žmonės visame pasaulyje turi kur kas daugiau nei skiriančių. Galbūt tik reikia nebijoti atsiverti.

Lengviausiai į kalbas leidžiasi kolumbiečiai ir amerikiečiai, sunkiausiai – boliviečiai. Ne todėl, kad būtų mažiau smalsūs ar draugiški, tiesiog jiems užsieniečiai – vis dar gana neįprastas vaizdas, ypač atokesniuose kaimuose ir regionuose.

– Kadangi nemažai pasakoji apie kitus, saviems išgyvenimams nelieka vietos. Kodėl?

– Pietų Amerika mums Lietuvoje – dar gana egzotiškas kontinentas, taigi labai norėjosi parodyti kuo daugiau perujietiškos, kolumbietiškos, argentinietiškos kasdienybės, kurią mes dažnai įsivaizduojame kaip itin skirtingą, keistą, pavojingą. O juk taip nėra. Daugiausia dėmesio skyriau žmonėms, nes apie gamtą ir architektūrą galima ir pasiguglinti, ir įsivaizduoti, o štai kaip atrodo eilinė diena Andų užkaboriuose ar Patagonijos pampose?

Dėl savo išgyvenimų dar nesu tikra. Toji Pietų Amerikos ekspedicija dabar atrodo tarsi toks atėjimo į amžių ritualas. Išvažiavau dar kažkaip paaugliškai pasiutusi, o dabar – nesakysiu, kad jau ėmiau ir subrendau, nes mokomės visą gyvenimą, tačiau atradau pusiausvyrą. Tokį vidinį zen. Žinau, kad gyvenimas nenuspėjamas, kad neįmanoma žinoti, kas laukia už posūkio: bala, karvė ar nuostabiausias saulėlydis, bet žinau – kad ir kas nutiktų, gyvenu dabar ir nieko nesigailiu.

– Ar tuos rimčiausius išgyvenimus nori pasilikti sau?

– Man daug įdomiau būti už kadro ir pasakoti istorijas, nei tapti dėmesio centru. Žurnalisto profesija diktuoja, kad privalai būti neutralus, bešališkas mediumas, o ne orakulas, ir man tai labai prie širdies. Žinoma, kažkiek savotiško atspalvio, niuansų, tono turbūt nori nenori perduodi, tačiau man be galo įdomu tiesiog kalbinti žmones ir pasakoti jų istorijas.

Dėl socialinių medijų dabar visame pasaulyje veši asmenybių kultas. Jei tik turi pakankamai sekėjų, gali būti bet kuo – tinklaraštininkai staiga tampa žurnalistais, jogos mėgėjai – sveikatingumo specialistais, šimto puslapių brošiūrą per "Amazon" išleidę rinkodaros mėgėjai skelbiasi rašytojais, o kur dar gyvenimo būdo mokytojų, nuomonės formuotojų ir verslo guru ordos... Viena vertus, puiku: juk kuo daugiau idėjų, kuo daugiau visokių naujų mąstymo krypčių ir galimybių, tuo geriau. Bet kita vertus, tas "aš, aš, aš" fokusas darosi truputį nebeskanus. Negana to, dažnai didžiausios viešumos ir daugiausia ausų pasiekia ne tie, kurie talentingiausi ar originaliausi, o tiesiog tie, kurie garsiausiai rėkia ir aršiausiai stumdosi alkūnėmis. Taigi išeina toks viešas turgelis. Yra išgyvenimų, kurie liko tik man, ir tokių, kuriuos žino tik artimiausi žmonės. Tegu taip ir lieka.

– Kas padeda sunkiausiais kelionės momentais?

– Vidinė pusiausvyra. Persiritus per trisdešimt ateina toks be galo raminantis suvokimas, kad viskas praeina, viskas išsisprendžia, ir nėra to, ko žmogus negalėtų atlaikyti.

Pernai keliavome po Kanadą ir truputį pavėlavome pagal sezoną, taigi kai galiausiai pasiekėme Labradorą, jau buvo šalta ir nuolat lijo. Labradoras – toks kanadietiškas Sibiras: tūkstančiai kilometrų pirmykštės girios, kurioje tegyvena briedžiai ir juodieji lokiai, be galo atšiaurus, atokus kraštas. Labradorą kirtome Trans Labrador Highway, greideriuotu vieškeliu, kur tarp nedidukų fortų – per 400–500 km. Kitaip tariant, toks visiškas nieko vidurys. Diena iš dienos lijo, negana to, mus ėste ėdė spiečiai juodųjų mašalų, kurių įkandimams, pasirodo, abu buvome alergiški. Sėdime kažkurį vakarą šlampančioje palapinėje, abiejų veidai sutinę lyg nuo bokso raundų, šalta, vakarienei – tunų konservai ir drungna bulvių košė iš pakelio, batai peršlapę, mano motociklas streikuoja, iki Labrador Sičio, pirmo civilizacijos taško, – 800 km. Labai smagu nebuvo, bet nekibome viens kitam į atlapus, nesusipykome, nesierzinome, tiesiog dirbome kaip viena komanda, o pasiekę Kvebeką jau gebėjome juokauti apie kanadietišką sibirietišką patirtį. Turbūt labai svarbu nieko pernelyg nesureikšminti. Juk visas gyvenimas yra vienas didelis nuotykis.

99 proc. žmonių pasaulyje yra geri ir nelinki keliautojui pikto –   atvirkščiai, globoja ir padeda.

– Paminėjai, kad keliaujate ten, kur kuo mažiau civilizacijos. Tad ar tiki dvasiomis, talismanais ir prietarais?

– Visokios vietinės šamanystės ir raganystės man be galo įdomios, bet pati netikiu jokiais kaukais, jėzusėliais ar magiškomis triušio letenomis. Religijos ir prietarai mane intriguoja kaip būdai pasakoti istorijas: juk kiek daug galima pasakyti nutylėjimais, užkeikimais, raudomis ar murmėjimais. Religijos ir ritualai kaip pasakojimų spalvos, kaip filosofijos, kaip idėjos yra be galo turtingas žmonijos paveldas. Tačiau kai prasideda fanatizmas, darosi stipriai nebejauku. Biblija yra be galo įdomi knyga iš istorinės, antropologinės ir socioistorinės pusės, tačiau kunigai man kelia šiurpą. Pagoniški tikėjimai – tiek lietuviški, skandinaviški, graikiški, tiek amazoniški ar kilę iš Andų gentelių – yra kur kas sveikesni ir natūralesni nei spazmuojantis monoteistinis dievas. Vis dėlto ir tai juk tėra skirtingi būdai paaiškinti pasaulį.

– Kiek dar keliausi?

– Grįžimo datos neturiu. Mano kelionė nėra atostogos, koks nors projektas ar rekordų siekis. Po Pietų Amerikos nusprendžiau motociklu apkeliauti visą pasaulį, tačiau kadangi su Paulu niekur neskubame, tai gerokai užtruks. Kiek? Gal kokius dešimt metų, o gal daugiau. Nežinau. Radau būdą gyventi ir dirbti kelyje, motociklo balne jaučiuosi geriausiai, o pasaulis taip greitai keičiasi, taigi nematau, kaip galėčiau sustoti.

– Motociklas mažai pastebimas Lietuvoje – kaip yra kitur?

– Lietuvoje motociklizmui kiša koją atgyvenę stereotipai ir tai labai liūdina, tačiau tikiu, kad tai keičiasi ir ateityje keisis tik dar labiau.

JAV motociklizmas taip pat kenčia nuo visokių "Sons of Anarchy" serialų, bet amerikiečiai po truputį darosi laisvesni ir atviresni, tad ir motociklizmas keičiasi. Negaliu kalbėti už street ar cruiser mėgėjus, tačiau adventure riding – motonuotykiavimas, kitaip tariant, važiavimas adventure / dual sport motociklais, kelionės ir ekspedicijos motociklais – tikrai keičiasi. Pavyzdžiui, daugelis dual sport / off road mokyklų trenerių moko tokių dalykų kaip pusiausvyra, meistriškumas ir pasitikėjimas savimi, o ne "vienkių", šokinėjimo per rąstus ir visokių power slide triukų. Na, gerai, gerai, power slide triukai yra smagu ir treniruočių metu Kolorade priprašėme trenerį pamokyti ir jų, tačiau iš esmės amerikiečiai nebijo pasirodyti kažko nemokantys ar nedrįstantys paklausti. Ten mokytis yra absoliučiai normalu, juk niekas negimsta Dakaro dievais. Lietuvoje pradedantiems ar norintiems tobulėti motociklininkams dažniausiai nukertama: "Nu tai važiuok, nu." O Amerikoje daug daugiau palaikymo, bendrystės, atvirumo. Pietų Amerikoje motociklai – įprasta transporto priemonė ir visiškai normali eismo dalis. Tiesa, didžiųjų japoniškų ar BMW motociklų pamatysi retai, vietiniai daugiausia važiuoja mažais kiniškais 125–250 cc motociklais, be geros aprangos, dažnai be šalmų, tačiau jie puikiai įsilieja į eismą. O ar juos pastebi vairuotojai... Eismas Pietų Amerikoje be galo chaotiškas, tad čia vienodai diskriminuojami visi.

Menininkė tvirtina, kad komiksai gali būti labai įvairūs, o dar su tuo nesusipažinusiems siūlo apsilankyti ketvirtadienį prasidėjusioje pirmame tarptautinis komiksų festivalyje Vilniuje „Komiksų dienos“.

– Komiksai Lietuvoje nėra labai populiarūs. Bent jau ne tokie populiarūs kaip, pavyzdžiui, Belgijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, Briuselio centre ant pastatų išpaišyti herojaus Tintino nuotykiai. Pas juos komiksų tradicijos gilios. Kodėl Lietuvoje neprigijo komiksų tradicija taip, kaip kitur?

– Labai sunku atsakyti, vartojant tokius terminus, kaip „tradicija“, kodėl prigijo ar neprigijo. Taip pat galima kalbėti apie literatūros žanrus, pavyzdžiui, kriminalinį romaną, maginės ar mokslinės fantastikos kūrinius. Kriminalinis romanas Lietuvoje kažkodėl neprigijo, neturime stiprios tradicijos, o maginė ar mokslinė fantastika – atvirkščiai: kuriasi fantastų klubai, buvo leidžiami ir lietuvių, ir užsienio autorių kūriniai.

Bandant atsakyti, kodėl yra būtent taip, o ne kitaip, yra daug visokių spekuliacijų. Pavyzdžiui, Ernestas Parulskis siejo su kriminalinio arba fantastinio romano tendencijas su nusikalstamumo lygiu šalyje, vyraujančia religija. [...] Man atrodo, tokių paaiškinimų gali būti labai daug.

Dėl komiksų įvairių paaiškinimų taip pat galėtų būti labai daug. Komiksas labai susijęs su stipria pasakojimo tradicija, nes tai dažniausiai yra pasakojimas. Taip pat jis susijęs su stipria vizualine tradicija, nes tai – vaizdinis pasakojimas.

Nežinau, kodėl atsitiko būtent taip, kad turime gerą, stiprią poetinę tradiciją, bet nėra stiprios pasakojimo tradicijos. Gal įtakos turi tai, kad Lietuvoje nėra stiprios pasakojimo tradicijos, lietuviškų romanų. Turiu omenyje, jų yra, bet tai nelaikoma stipriausiu žanru. Gal dėlto susidarė tokia situacija su komiksais.

– Ketvirtadienį Vilniuje prasideda pirmasis tarptautinis komiksų festivalis. Galbūt tai yra ženklas, kad komiksai pamažu tampa įdomūs ne tik juos piešiantiems, bet ir tiems, kurie juos gali paskaityti?

– Taip, manau, kad komiksai tampa įdomūs. Jų įdomumas stipriai susijęs su interneto atsiradimu ir paplitimu, nes interneto sraute vartotojai informaciją apdoroja labai greitai, galima prieiti prie labai įvairių komiksų.

Atsiranda įvairių būdų papasakoti, perteikti emociją, pavyzdžiui, parteikiant paveiksliuką, parašant porą žodžių ir nubrėžiant rodyklę į personažo burną. Gal kai kas sakytų, kad tokių komiksų kokybė nėra labai aukšta, palyginus su ilgomis pieštinėmis istorijomis, tokius komiksus skaito ir žino daug kas. Galbūt susidomėjimas dėl to ir didėja, nes tai nėra kažkoks išskirtinis, nišinis žanras, kurio reikia žinoti, kur ieškoti. Tai yra visur internete.

– Nauja Jūsų išleista knygelė, taip vadinamas zinas, pavadinta „Books Will Tear Us Apart“ (liet. „Knygos mus išskirs“). Gal galite paaiškinti, kas tas zinas ir apie ką šis Jūsų zinas?

– Zinas yra savarankiškai išleista knygelė, kuri leidžiama ne su leidykla, o atsispausdinant, surišant, prekiaujant asmeniškai arba knygynuose. Tai mano antrasis asmeninis zinas. Pirmasis vadinosi „I Have No Teeth“ (liet. „Aš neturiu dantų“). Po to leidome ziną su kitomis komiksų autorėmis Akvile Magicdust, Viktorija Ežiuku ir Asta Did. Leidome zinų rinkinį, kuris vadinosi „Miestų istorijos“.

Kadangi pastaruoju metu dariau daug lietuviškų komiksų (leidome „10 litų“, „Miestų istorijas“, dar darau komiksą „Heraklis“), pagalvoju, kad jau seniai nebedariau kažko anglų kalba. Turiu keletą gerbėjų kitose šalyse, todėl nusprendžiau išleisti ziną anglų kalba „Books Will Tear Us Apart“. Jis apie literatūrą.

– Kodėl apskritai pasirinkote piešti komiksus ir per juos reikšti savo mintis? Ką pavyksta perteikti jais, ko neišeitų padaryti per kitą mediją?

– Žinoma, vertimo iš vienos medijos į kitą problema visada egzistuoja, bet žmogui, kuris gerai įvaldęs kažkurią mediją, turbūt nėra ribų. Su komiksais gerai tai, kad jie (bent jau mano piešiami komiksai) greitai padaromi.

Komiksas komponuoja ir žodį, ir tekstą, ir vaizdą. Man labai patinka, kad gali perteikti išraiškas ir emocijas. Kai vedu komiksų dirbtuves, dažnai sakau – įsivaizduokite, kad kažkam pasakojate apie situaciją ir taip nori perteikti emocijas, kad net neužtenka žodžių. Visa tai galima parodyti per komiksus ir tau padaryti net ekspresyviau nei vaidinant ar fotografuojant. Tiesiog nupieši dideles akis per visą veidą,  nupieši burną per pusę puslapio, ir viskas aišku.

– Jūsų kuriami komiksai nėra vien tik kažkokios smagios istorijos apie herojus ar jų nuotykius. Ten galima įžvelgti daug ironijos, kritikos visuomenei, žmonių poelgiams. Kuo siekiate, piešdama savo komiksus?

– Turbūt tai atspinti mano požiūrį. Tai reiškiniai, kuriuos perteikiu per savo supratimą. Manęs dažnai klausia arba tiesiog pasako, kad mano komiksai edukaciniai. Iš tikrųjų aš nesiekiu mokyti. Gal tai pavyksta netyčia, bet iš tiesų aš piešiu ne kažkokiam žmogui, kurį siekiu pamokyti ar kažką jam parodyti. Piešiu daugiau ar mažiau tokiam kaip aš ir noriu dalintis savo pastebėjimais.

– Kaip apskritai gimsta komiksas? Nuo ko visa tai prasideda?

– Tai prasideda labai įvairiai. Tai priklauso nuo to, ar aš pati sugalvojau [komikso idėją]. [...] Dažniausiai idėją reikia apdoroti, pavyzdžiui, truputį pakeisti situaciją ar įsivaizduoti veikėjus. Gal reikia pagalvoti, kaip skambėtų šis pokalbis, jei vienas iš dalyvių būtų morka, o kitas – kopūstas.

Dažniausiai neimu žalios medžiagos. Man norisi ją apdoroti. Kita vertus, kartais idėjas reikia tiesiog paspartinti – sėdėti arba vaikščioti ir apie tai galvoti. Būna labai gerai, kai, pavyzdžiui, vedžioju šunį ir mintyse „nešioju“ rimtą ginčą. Kas nors kažką pasakė ar parašė, o aš einu ir galvoju – ką aš pasakyčiau ir ką tas žmogus atsakytų? Turbūt taip darome visi. Kartais iš to atsiranda juokingų pastebėjimų apie save ir kitus. Tai galima atvaizduoti komikse.

– Nuo ko siūlytumėte pradėti pažintį su komiksais žmonėms, kurie dar nežino, kas jiems patinka ar kur ko ieškoti? Kokius komiksus pati mėgstate?

– Man patinka besitęsiantis komiksas „Saga“. Patinka Lisos Hanawalt komiksai, Julios Wertz, Jesse`io Moynihano. [...] Žmonėms, kurie susidomėjo komiksais, galėtų ateiti į komiksų festivalį. Ten bus bibliotekėlė, kurioje bus galima pažiūrėt įvairius komiksus, susipažinti su skirtingais žanrais.

Jei žmogui patinka animė, turbūt bus nesvetima manga. Jei patinka superherojų filmai, gal patiks ir superherojų komiksai. Dažniausiai įsivaizduojame tokius senovinius, 1960 metų, komiksus, bet dabar, man atrodo, kuo toliau, tuo labiau komiksai įtraukia įvairią auditoriją. Moterys komiksuose nėra vien žavios damos, kurias reikia gelbėti iš degančių namų. Jos irgi yra superherojės. Jų kostiumai nebūtinai yra maudymosi kostiumėliai (juokiasi). Net jei kažkas turi neigiamą nuomonę apie superherojų komiksus, manau, reikėtų pasižiūrėti, kokių komiksų dabar yra.

– Užsiminėte apie komiksų klišes. Galbūt yra žmonių, linkusių manyti, kad komiksai skirti vaikams, kad tai tik piešinėliai su raidėmis. Turbūt reikėtų pasakyti, kad komiksas nėra uždaras žanras, skirtas tik vaikams?

– Žinoma, taip nėra. Žodis „komiksas“ turi daug neigiamų konotacijų. Su kitomis komiksų autorėmis netgi kalbėjome – jei rengi kokį nors projektą, reikia nerašyti žodžio „komiksas“, reikia rašyti „grafinis pasakojimas“, nes komiksą žmonės įsivaizduoja kaip karikatūrą.

Iš tiesų ir pati taip įsivaizduodavau, bet, kai pradėjau paišyti, tai dariau negalvodama – eina mintys, atsiranda paveiksliukas, tekstas. Jei man būtų kas nors pasakęs, – imk, paskaityk komiksų – nežinau, ar būčiau norėjus tai daryti. Įsivaizdavau, kad tai yra arba Antinas Donaldas (tai labai geras komiksas), arba karikatūros, kuriose vaizduojami politikai su didelėmis nosimis.

Jei tyčia nesidomi nei vienu iš tų žanrų, tokių kūrinių ir neieškosi. Tai tiesiog forma, į kurią galima sudėti bet ką. Žmonės, kurie žino „The New Yorker“ karikatūras, turi visai kitokį įsivaizdavimą apie karikatūrą nei tie, kurie atsimena „Šluotos“ karikatūras. Tai [komiksas] yra forma, į kurią galima įpilti bet ką.